Romanai

Net per XX a. trečiojo dešimtmečio riaumojimą Niujorke nebuvo žmogaus, negirdėjusio apie Bendžaminą ir Heleną Raskus. Jis – legendinis Volstrito magnatas, ji – ekscentriškų aristokratų dukra. Kartu jiedu užkopė į pačią gerovės viršūnę, kuriai, regis, nėra ribų. Bet kokią kainą teks už tai sumokėti? Tokia mįslė menama sėkmingame 1937-ųjų romane „Kapitalas“, kurį perskaitė, rodos, visas Niujorkas. Tačiau šią istoriją apie privilegiją ir klastą galima papasakoti ir kitaip.

Hernano Diazo „Pasitikėjime“ elegantiškai sugretinamos kelios tų pačių įvykių versijos, o vis išsprūstančius faktus iš pramanų bando išnarplioti viena ryžtingai nusiteikusi moteris. Sulig kiekvienu nauju atradimu daugiau kaip amžių aprėpiantis literatūrinis galvosūkis vis iš naujo apkeri skaitytoją. Ir suvilioja leistis ieškoti tiesos, kuri dažnai atskleidžia asmeniniuose santykiuose glūdinčią vienatvę, turto galią perkeisti realybę, galiausiai tai, kaip lengvai kai kurie galingieji sau leidžia manipuliuoti faktais.

„Šis romanas ir klasikinis, ir originalus savo dvasia. Balzacas didžiuotųsi, Borgesas – taip pat.“

Rachel Kushner

„H. Diazas – naratyvo genijus. Koks išmintingas ir jaudinantis kūrinys.“

Lauren Groff

„Romanas, kurį reikia skaityti, tarytum luptum svogūną. Išradingas pasakojimas apie tiesos prigimtį.“

Daily Beast

Hernan Diaz (Hernanas Diazas, gim. 1973) – argentiniečių kilmės JAV rašytojas. Antrasis ir naujausias jo romanas „Pasitikėjimas“ laimėjo 2023-iųjų Pulitzerio premiją, nominuotas 2022 m. „Booker Prize“ ir gausybei kitų literatūros premijų, įtrauktas į Baracko Obamos geriausių 2022 m. knygų sąrašą. Šiuo metu televizija „HBO“ pagal „Pasitikėjimą“ kuria serialą.

Garbingo gyvenimo kukli pamoka — taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar — nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų — kai ko ir suaugusieji gali pasimokyti iš vaikų.

Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiugesio, kuriuos žmo­gui dovanoja sąžiningumas ir tolerancija, o žiaurumas ir prietarai atima. Nors vaizduo­jami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės ak­tu­al­ios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.

„Nežudyk strazdo giesmininko“, išleistas 1960-aisiais, jau po metų gavo prestižinę Pulitzerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių.

Harper Lee gimė 1926 metais pietinėje Amerikos valstijoje Alabamoje, studijavo teisę Alabamos ir Oksfordo universitetuose. Šis pirmasis romanas, išspausdintas 1960 m., jau po metų gavo prestižinę Pulicerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių.

Įspūdingame Harper Lee romane siužetas klostosi prabėgus dviem dešimtmečiams nuo įvykių, kurie aprašyti Pulicerio premiją laimėjusiame šedevre „Nežudyk strazdo giesmininko“.

Meikombas, Alabamos valstija. Džina Luiza Finč — Paukštelis — iš Niujorko parvažiuoja namo aplankyti senstančio tėvo Atikaus. Dėl pilietinių teisių kylančios įtampos ir pietines valstijas transformuojančių politinių neramumų fone sugrįžimo kurstomas malonias emocijas papildo kartėlis, nes Džina Luiza atskleidžia gąsdinančias tiesas apie glaudžią savo šeimą, gimtąjį miestą ir artimiausius žmones. „Eik ir pastatyk sargybinį“, vaizduojantis didžiumą visiems pažįstamų veikėjų iš „Nežudyk strazdo giesmininko“, tobulai įamžina jauną moterį ir pasaulį, skausmingai, bet neišvengiamai atsikratančius praeities iliuzijų — išsirengusius į kelionę, kurioje vadovautis tegali savo sąžine.

Dvidešimto amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje sukurtas „Eik ir pastatyk sargybinį“ padeda visapusiškiau suprasti ir įvertinti Harper Lee. Romanas nepamirštamas, sklidinas išminties, humaniškumo, aistros, humoro ir be didelių pastangų įterptų taiklių pastebėjimų — nepaprastai įtaigus meno kūrinys nuostabiai atkuria kitą epochą ir kartu tebėra aktualus mūsų laikams. Ne tik paryškina neblėstantį „Nežudyk strazdo giesmininko“ spindesį, bet ir atlieka svarbaus jo bendražygio funkciją, Amerikos klasikai suteikdamas ryškesnių spalvų, kontekstą ir naujos prasmės..

„Neleiskite romanui „Eik ir pastatyk sargybinį“ pakeisti jūsų nuomonės apie Atikų Finčą... reikia pripažinti nepaneigiamą tiesą, kad tokį žmogų kaip Atikus Finčas, kuris gimė pietiečių diduomenės šeimoje, po rekonstrukcijos praėjus vos dešimtmečiui, su rasiniais dalykais būtų siejusi komplikuota ir vingri istorija.“

Los Angeles Times 

„Be kitų svarbių aspektų, romanas reikšmingas tuo, jog prašo žiūrėti į Atikų ne vien kaip į didvyrį ar dievybę, bet kaip į paprastą žmogų, turintį ydų ir dorovinių trūkumų, leidžiantį mums pamatyti save, kad ir kokios sudėtingos ir prieštaringos būtų mūsų asmenybės.“ 

Washington Post 

„Romanas „Eik ir pastatyk sargybinį“, ko gero, vertingiausias dėl to, kad įžiebia atviras diskusijas apie nedžiuginančius Amerikos pasiekimus rasinės lygybės srityje.“ 

San Francisco Chronicle 

„... iš „Nežudyk strazdo giesmininko“ puikiai pažįstamas balsas, smagaus, ūmaus, taisykles laužančio žmogaus balsas, girdėti ir romane „Eik ir pastatyk sargybinį“ — jo autorė tokia pat narti ir žavinga, kaip visada.“ 

Chicago Tribune

„Romanas suteikia vertingą progą geriau pažinti didžiadvasišką, sudėtingą vienos iš reikšmingiausių Amerikos autorių protą.“ 

USA Today 

„Sprendžiant iš vienos labai plačios temos, į kurią susitelkė daugybė kritikų, romanas suteikia daug žinių tiek rašytojams, tiek skaitytojams.“ 

Vulture 

„Kaip sakė Faulkneris, vienintelės geros istorijos yra apie žmogaus širdį, kurią drasko prieštaravimai. Ir tai gana neblogai apibendrina „Eik ir pastatyk sargybinį“.“ 

Daily Beast

„Antrasis Harper Lee romanas aiškiau negu jo pirmtakas parodo, koks yra mūsų pasaulis.“ 

Time 

„Ką tik išleistoje naujoje istorijoje apie Finčų šeimą, Lee plačiau atveria langą į baltąsias pietiečių širdis, be to, sako mums, kad pagaliau atėjo metas sunaikinti netikrus praeities dievus ir tapti laisviems.“ 

NPR’s „Code Switch

Harper Lee gimė 1926 metais pietinėje Amerikos valstijoje Alabamoje, studijavo teisę Alabamos ir Oksfordo universitetuose. Šis pirmasis romanas, išspausdintas 1960 m., jau po metų gavo prestižinę Pulicerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių.

Penelope Douglas mėgsta laužyti taisykles, mėgsta provokuoti skaitytoją. „Punk 57“ irgi toks: išmetantis iš komforto zonos, dinamiškas, erotiškas.

Mes puikiai sutarėme. Iki susitikome.

Miša

Skaitydamas jos laišką, negaliu sulaikyti šypsenos. Ji ilgisi manęs.

Penktoje klasėje mokytoja suskirstė mus su susirašinėjimo draugais iš kitos mokyklos. Galvodama, kad esu mergaitė, nes mano vardas Miša, kita mokytoja suporavo mane su savo mokine — Rajana.

Mes šią klaidą greitai išsiaiškinome. Ir jau netrukus ginčijomės dėl visko. Iš kur paprasčiausia užsisakyti picą. „Android“ ar „iPhone“? Ar Eminemas tikrai geriausias visų laikų reperis...

Tai buvo pradžia. Kitus septynerius metus buvome mes.

Ji visada rašo laiškus ant juodo popieriaus sidabriniu rašikliu. Kartais gaunu vieną per savaitę arba tris per dieną, bet aš laukiu jų. Ji vienintelė skatina mane neapleisti to, ką darau, sugeba nuginčyti mane ir priima mane tokį, koks esu.

Mes laikomės tik trijų taisyklių: neieškoti vienas kito socialiniuose tinkluose, neskambinti telefonu ir nesiųsti vienas kitam nuotraukų. Mus sieja puikus ryšys. Kam viską gadinti?

Bet tada netikėtai aptinku merginos nuotrauką internete. Vardu Rajana, mėgsta „Gallo’s“ picą ir dievina savo išmanųjį telefoną. Kokia tikimybė, kad tai ji?

Velniop. Turiu su ja susitikti.

Rajana

Jis nerašo jau tris mėnesius. Kažkas atsitiko. Gal mirė? Gal jį areštavo? Žinant Mišą, tai nebūtų tokia jau didelė nesąmonė.

Be jo aš kraustausi iš proto. Man reikia, kad mane kas nors išklausytų. Pati kalta. Reikėjo gauti jo telefono numerį, nuotrauką ar ką nors.

Kas, jei viskas baigta amžiams?

Arba jis kažkur šalia, tik aš to nežinau.

The New York Times ir USA Today bestselerių autorė Lucy Score grįžta į Nokemautą Virdžinijos valstijoje su skaitytojų pamėgto romano „Tai, kas niekada nesibaigia“ pagrindinio veikėjo Nokso brolio Nešo istorija.

Geri vaikinai neįsimyli blogų merginų

Nešą visi pažįsta ir mėgsta, jis — geresnysis iš Morganų, negailintis šypsenų ir malonių žodžių. Nūnai policijos viršininkas Nešas Morganas sveiksta po žiauraus užpuolimo, o jo pietietišką žavesį temdo panikos priepuoliai, — iš energingo vyro telikęs niūrus šešėlis. Nešas nuo visų slepia savo kančią, ir tik naujoji kaimynė, nuovokioji ir seksualioji Andželina, pastebi, jog šalia gyvenantis patrauklus vyras tūno psichologinėje tamsoje. Lina nemėgsta fizinio kontakto, bet nustemba patyrusi, kad Nešo prisilietimai jos anaiptol neerzina. Šios moters artumas kenčiančiam vyrui stebuklingai padeda nusiraminti, o ji pati nelauktai pasiryžta leistis į nuotykį.

Andželina Solavita irgi turi paslapčių, ir jei Nešas sužinos, kodėl ji atvyko į miestelį, niekada jai neatleis. Be to, ji neužmezga ilgalaikių santykių. Karštas trumpas romanas su vietiniu policininku? Kodėl gi ne. Santykiai su vyru, kuris tikisi, kad ji miestelyje įleis šaknis? Ačiū, ne. Atlikusi savo darbą, Lina išvyks... Vis dėlto Nokemautas moka pavergti žmogaus širdį. O kai Nešas apsisprendžia pasilikti Andželiną, niekas jo neperkalbės......

„Bestselerių autorė Lucy Score kuria už širdies griebiančias nuotaikingas meilės istorijas — ne išimtis ir naujausias romanas, pasižymintis jos savitu žavesiu.“

Woman’s World

Lucy Score, The New York Times bestselerių autorė, užaugo literatų šeimoje, kurioje buvo primygtinai reikalaujama, kad stalas po vakarienės būtų skiriamas skaitymui. Vėliau Lucy įgijo žurnalistės profesiją.

Su savo vyru ir bjauraus charakterio kate Kleo ji gyvena Pensilvanijoje ir įprastai visą darbo dieną skiria rašymui. Kai valandų valandomis nekuria pasakojimų apie širdžių ėdikus ir pribloškiamai žavias herojes, ją galima rasti svetainėje ant sofos, virtuvėje arba sporto salėje.

Lucy nepraranda vilties kada nors rašyti burlaivyje, namuose vandenyno pakrantėje arba atogrąžų saloje su patikimu belaidžio interneto ryšiu.

Colmo Toibino „Bruklinas“ — meilės ir netekties istorija. Pasakojimas apie moterį, sprendžiančią sudėtingą klausimą: ką rinktis — pareigą ar asmeninę laisvę? Knygos pagrindu sukurtas garsus filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Saoirse Ronan.

XX a. šeštojo dešimtmečio pradžios Airija Eilišei Leisi, kaip daugeliui jos amžiaus airių merginų, nežada didelių ateities perspektyvų. Todėl kai Eilišės sesuo susitaria dėl jos galimybės emigruoti į Niujorką, mergina supranta, kad privalo išvykti, pirmą kartą gyvenime palikti namus ir šeimą.

Atkeliavusi į Brukliną ir apsigyvenusi name, kur, be jos, kambarius nuomoja dar kelios merginos, Eilišė negali pamiršti, ko teko atsižadėti. Atsidūrusią toli nuo namų ją kamuoja tėvynės ilgesys. Tačiau vos užmezgusi pirmą draugystę, galinčią išaugti į didesnį jausmą, Eilišė gauna iš Airijos žinią ir supranta, kad privalo grįžti namo. Parvykus iškyla širdį draskantis pasirinkimas tarp pareigos ir didelės meilės.

„Šis žmogiškas, širdį sušildantis Colmo Tóibíno romanas yra tikras meistro kūrinys.“

Sunday Times

„Nepamirštama.“

Spectator

Colmas Toibinas parašė dešimt romanų, tarp jų: „Magas“, apdovanotas „Rathbones Folio“ premija; „Meistras“ (The Master), apdovanotas „Los Angeles Times Book“ premija; „Bruklinas“ (Brooklyn), apdovanotas „Costa Book“ premija; „Marijos testamentas“ (The Testament of Mary) ir „Nora Webster“, taip pat du apsakymų rinkinius ir kelias literatūros kritikos knygas. Jis yra Kolumbijos universiteto Irene and Sidney B. Silverman Professor of the Humanities; Airijos Menų taryba jį paskelbė 2022—2024 m. airių grožinės literatūros laureatu. Toibinas, kurio knygos tris kartus buvo įtrauktos į „Bookerio“ premijos trumpąjį sąrašą, gyvena Dubline ir Niujorke. 

39-erių Frida Liu išgyvena sunkius laikus. Nors turi puikų išsilavinimą, karjeros ji nesukūrė. Vyras Gastas jai laukiantis įsimylėjo jaunesnę ir išsikraustė. Draugų Frida taip pat neturi. Visi liko Niujorke, o ji dėl vyro darbo turėjo persikraustyti į Filadelfiją. Tiktai dėl Harietos, jųdviejų pusantrų metų dukros, Frida dar jaučia žemę po kojomis. Harieta – visas Fridos pasaulis, ir šis pasaulis Fridai gražus.

Tačiau Fridos gyvenime išaušta viena velniškai bloga diena. Iš nuovargio ji padaro klaidą. Ir akimirksniu atsiduria griežtame vaiko teisių apsaugos akiratyje. Harieta perduodama globoti tėvui, o namuose kiekvieną jos prasižengusios motinos žingsnį ima stebėti kameros. Taip bus nuspręsta, ar siųsti Fridą į motinų perauklėjimo mokyklą, žinančią, kaip išmatuoti motinos atsidavimą ir meilę savo vaikui.

„Tarnaitės pasakojimas“ XXI amžiuje.“

India Knight

„Intensyvus romanas, neįmanoma atsitraukti. Neabejotinai įžiebs diskusijų, kas yra gera ar bloga motina.“

Oprah.com

„Autorė dalijasi plunksna su Margaret Atwood ir Kazuo Ishiguro... bet sykiu tai visiškai savitas, įsidėmėtinas kūrinys. Laikais, kai Valstijos imasi kontroliuoti moters kūną (ir apsisprendimo teisę), šis romanas kelia dar didesnį šiurpą. Siaubingai neįtikėtina ir sykiu klaikiai įžvalgu.“

Vogue

Jessamine Chan (Džesaminė Čan) – JAV rašytoja. Baigė Kolumbijos ir Brauno universitetus. Jos debiutinis romanas „Gerų motinų mokykla“ nominuotas tokioms premijoms kaip „PEN/Hemingway Award“, „Carnegie Medal for Excellence“, o Barackas Obama jį įtraukė į savo mėgstamiausių 2022 m. knygų sąrašą. J. Chan su vyru ir dukra gyvena Čikagoje.

Knygos autorius Alessandro Baricco teigia: „Tai ne romanas. Ir ne apsakymas. Tai – istorija. Jos pradžia – apie vyrą, kuris keliauja per pasaulį, o pabaiga – apie vieną ežerą, tyvuliuojantį vėjuotomis dienomis... Visos istorijos turi savo muziką. Šios istorijos muzika balta. Tai svarbu paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai. Kai grojama gerai, tada tarsi girdi grojant tylą, ir žvelgiant į tuos, kurie šoka kaip dievai, atrodo, jog jie nejuda. Velniškai keblus dalykas toji balta muzika. Daugiau pridurti, regis, nėra ko. Gal tik reikėtų patikslinti, kad ši istorija vyksta XIX amžiuje. Vien todėl, kad niekas joje nesitikėtų lėktuvų, skalbimo mašinų ir psichoanalitikų. Jų nėra. Galbūt kitą kartą.“

ALESSANDRO BARICCO (g. 1958 m.) – šiuolaikinės italų literatūros fenomenas, daugelio kultinių romanų autorius. Rašytojas studijavo filosofiją ir muzikologiją, ilgai dirbo muzikos kritiku dienraštyje la Repubblica. Pasaulinę šlovę jam pelnė 1996-aisiais išleistas originalia literatūrine maniera parašytas romanas „Šilkas", iškart užkariavęs Italiją, o paskui – ir visą pasaulį. Į 33 kalbas išverstas A. Baricco romanas – subtilus, neįprastas pasakojimas apie meilę. Už romano žodžių tarsi įvyniota į šilką glūdi poetiška, savitai regima tikrovė.

„Tada jis pasirodė. Padarė tai taip natūraliai, ir tai suprantama: šitas pasaulis juk jo. Jis išžengė iš miško šiek tiek tolėliau, už slidžių vėžių. Sustojo pelkės pakrašty tarp kadagio krūmo ir sukumpusios pušies. Įdėmiai žvelgė į nedidelį sniegu apklotą pelkės plotą, pakreipęs galvą taip, kad galėjau matyti profilį su tauria nosies linija, stačia kakta ir į viršų styrančiomis ausimis.“

Antrą Naujųjų metų dieną Ulfui Norstigui sukanka septyniasdešimt. Tą pačią dieną, kai Švedijoje prasideda licencijuota vilkų medžioklė. Tačiau Ulfas, kilęs iš senos medžiotojų giminės, turbūt pirmąkart atsisako joje dalyvauti. Galbūt dėl to, kad dieną prieš tai, sėdėdamas medžiotojo vagonėlyje, jis išvydo vienišą ilgakojį klajoklį vilką ir jam viduje kažin kas persimainė.

„Virsti vilku“ – tylus, išmintingas ir intymus pasakojimas apie žmogaus ryšį su gamta ir gyvūnija, susitaikymą su prisiminimais ir senatve, apie ilgalaikį santuokinį ryšį, gyvenimo kryptį keičiančius susitikimus. Tai ir istorija, kelianti skaudžius klausimus apie medžioklę ir silpnesniųjų žudymą.

„Virsti vilku“ – sintezė visko, kas geriausia literatūroje.“
Skanska Dagbladet

„Tai nepretenzingas romanas – ir būtent dėl to toks paveikus.“
Svenska Dagbladet

Kerstin Ekman (gim. 1933) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių Švedijos rašytojų, kurios darbai lyginami su Ernesto Hemingway'aus kūryba. 1978-1989 m. ji buvo Švedijos akademijos, skiriančios Nobelio literatūros premiją, narė. Jos kūriniai versti į daugiau kaip 30 kalbų, ji yra gavusi daugumą svarbiausių Švedijos literatūros premijų. „Virsti vilku“ – naujausias K. Ekman romanas, apdovanotas 2022 m. „Norrlands Litteraturpris“ ir kitomis premijomis, išverstas į 19 kalbų, gimtojoje Švedijoje tapęs bestseleriu (parduota per 180 tūkst. knygos egzempliorių).

Romanas „Artumo laboratorija“ – knyga apie moters ir vyro santykius. Kūrinyje keliaujama per susipažinimo situacijas, parodoma, kaip sukuriamas artimas ryšys. Vis dėlto knygos esmė – ne bendravimo įdomybės, o sąmoningas pagrindinės veikėjos Vitos suvokimas, kas vyksta su jos jausmais, poreikiais, vaikystės žaizdomis santykių metu. Knyga prasideda tuo, kad pagrindinė herojė baigia ilgai trukusią psichoterapiją ir dabar gana aiškiai mato su ja vykstančius procesus. Kai santykiuose jaučiasi skaudinama, kai vėl pakliūva į pažįstamas problemas, Vita savo vidiniame pasaulyje – saugioje erdvėje – bando pamatyti, kokie vidiniai veikėjai dalyvauja situacijoje ir sąmoningai juos reguliuoja. Jėgas ji atgauna meno pasaulyje, o sustiprėjusi grįžta į santykių frontą.

Kadangi šis romanas parašytas profesionalios psichologės, išnašose ji paaiškina, kaip vienas ar kitas psichologinis dėsningumas atsispindi romano situacijose. „Artumo laboratorijos“ personažai paremti tikromis istorijomis, kurių autorė semiasi iš psichoterapinio darbo praktikos.

Genovaitė Petronienė – profesionali psichoterapeutė, jau 28 metus konsultuojanti žmones; nuolat dėsto ir veda seminarus, 6 metus kuria radijo laidas ir yra išleidusi 2 psichologines bei 5 grožines knygas; be to – dar ir atsidavusi keliautoja.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypeėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941-2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius “ autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją.


„Metai“ “ mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“
New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“
Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“
John Banville


Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašš per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

Tokijas, 1912-ieji. Uždaras senosios Japonijos aristokratijos pasaulis pirmąkart įsileidžia atėjūnus – turtingas provincijos šeimas, naują, galingą socialinį ir politinį elitą. Melancholiškąjį aštuoniolikmetį Kijoakį Macugaję išauklėjo nykstančios senosios aristokratijos atstovai – Ajakurų šeima. Bet jis nėra vienas jų. Kijoakio tėvas markizas Macugajė, net jo dvare pasisvečiavus imperatoriui, kartkarčiais pasijunta nelyg koks apgavikas, netikras aristokratas. O ir vis sukirba nerimas dėl pernelyg lengvabūdžio ir gražaus savo įpėdinio Kijoakio, kuris, tėvo akimis, turėsiantis įtvirtinti Macugajų šeimą aristokratijos pasaulyje.

Patsai Kijoakis, gyvendamas gražiausias, bet kartu nerimastingiausias savo jaunystės dienas, jaučiasi besiblaškantis tarp sena ir nauja. Išgyvena nepatirtus ir bauginamus jausmus giliadvasiškajai Satoko Ajakurai, su kuria kartu užaugo. Jais dalintis nedrįsta net su savo vieninteliu draugu Šigekuniu Honda nė tuomet, kai Satoko susižada su kilminguoju princu.

„Pavasario sniegas“ – pirmasis tetralogijos „Vaisingumo jūra“ romanas. Keturiuose romanuose pasakojama vienos sielos keturių reinkarnacijų – į aristokratą, nacionalistą ekstremistą, Tailando princesę ir sadistišką našlaitį – istorija; sykiu tai pasakojimas apie Šigekunį Hondą ir jo pastangas skirtingose jo paties sielos reinkarnacijose išgelbėti kiekvieną jų nuo ankstyvos mirties, kuri budistiniame mokyme suprantama kaip karminė lemtis. 

„Asketiška meilės istorija ir turbūt mano mėgstamiausias Mishimos romanas.“

David Mitchell

Yukio Mishima (Jukio Mišima, 1925–1970) laikomas reikšmingiausiu XX a. japonų rašytoju. Jo literatūrinį palikimą sudaro 40 romanų, tarp jų – į lietuvių kalbą išversti „Kaukės išpažintis“ ir „Auksinė šventykla“. Taip pat – daugybė apsakymų, esė, straipsnių, dramų. Y. Mishima buvo ne kartą nominuotas Nobelio literatūros premijai. Rašytojo kūrybos viršūne laikoma tetralogija „Vaisingumo jūra“. 1970 m. lapkričio 25 d., išsiuntęs leidyklai paskutinę tetralogijos dalį, po nesėkmingo bandymo sukelti perversmą, Mishima įvykdė ritualinę savižudybę sepuku.

„Vienas geriausių visų laikų skandinavų kriminalinių romanų rašytojų.“
Times

Jūros pakrante nusidriekęs tirštas rūkas apgaubia ištuštėjusius vasaros namelius ir atneša rudenį. Uvė Bakerudas sezoną visada užbaigia paskutines atostogų dienas praleisdamas šeimos vasarnamyje. Jam patinka tyla ir ramybė, kurios niekada ten neranda vasarą. Tačiau savaitgalio planus sugriauna išlaužtos vasarnamio durys ir pavogti brangiausi šeimos daiktai. Tikrindamas, ar kaimynų namelių neištiko toks pat likimas, viename jų Uvė randa kraujo klane gulintį kūną su kauke ant veido.
Detektyvas Viljamas Vistingas per savo karjerą matė ne vieną žiaurią žmogžudystę, tačiau vasarnamio nusikaltimas atrodo itin ciniškas ir atliktas be skrupulų. Kruopščiai dėliojant chaotišką bylos paveikslą ir daugėjant aukų skaičiui, detektyvo intuicija sako, kad, netikėtai susidūrus dviem pavojingoms nusikaltėlių grupuotėms, jūros pakrantė virto šaltakraujiško mūšio lauku. Tyrimas nuveda Vistingą net iki Vilniaus. Padedamas vietinės policijos jis klaidžioja po skurdžiausius Lietuvos sostinės rajonų labirintus, ieškodamas atsakymų apie šiurpios nakties įvykius.

„Audringas siužetas, itin išradingi veikėjų portretai, nepaprastai subtili niūrumos ir prieblandos nuotaika – visa tai Horstas kruopščiai suaudžia į pribloškiantį kriminalinį romaną, nuo kurio tiesiog neįmanoma atsitraukti.“
Edinburgh Book Review, UK

„Aukščiausios prabos kriminalinis romanas!“
Verdens Gang

Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Norvegijoje itin populiarios detektyvo Viljamo Vistingo serijos knygos ne kartą užkariavo Europos šalių perkamiausių knygų sąrašus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija.

Paauglystėje Giftė vis prašydavo mamos pasakoti jų šeimos kelionės iš Ganos į Alabamą istoriją. Taip ji ieškojo nusiraminimo herojiškuose šeimos mituose ir meilės istorijos romantikoje. Kai jos tėvas su broliu paniro į sunkią imigrantų realybę Amerikos pietuose, iš keturių šeimos narių liko tik jiedvi su mama. Giftės svajotas gyvenimas išslydo jai iš rankų.

Po daugelio metų, norėdama suvokti jos brolį sunaikinusią priklausomybę nuo narkotikų, Giftė atsigręžia į mokslą. Bet kai jos motina apsistoja kartu, Giftė netrunka suprasti, kad jų šeimos traumų šaknys siekia daug giliau, nei ji kada būtų pagalvojusi. 

Romane „Kitas pasaulis“ pasakojama apie tamsią vienos šeimos likimo šerdį, paženklintą imigrantų dalios, meilės, netekties, atpirkimo, tikėjimo. Ir galybę būdų, kuriais iš praeities griuvėsių bandome atkurti savo dabartį.

„Nuostabiai suaustas pasakojimas.“

Roxane Gay

„Sakyčiau, kad tai romanas mūsų laikams. Bet ir daug daugiau. Tad tai – romanas visiems laikams.“

Ann Patchett

„Romano veiksmas vyksta plačiame, trapiame kraštovaizdyje, kuriame susiduria Dievo slėpiniai ir mokslas. Tai gili meditacija apie sielvartą, religiją ir šeimą.“

Boston Globe

Yaa Gyasi (gim. 1989) – Ganos–JAV rašytoja. Stanfordo universitete studijavo anglų kalbą, vėliau – kūrybinį rašymą. Jos debiutinis romanas „Auksinės šaknys“ („Baltos lankos“, 2018) buvo apdovanotas „National Book Critics Award“ ir kitomis literatūros premijomis. „Kitas pasaulis“ – antrasis jos romanas, nominuotas „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Women’s Prize for Fiction“ literatūros premijoms.

„HIPOTEZĖ. Jei įsimylėsiu, būtinai baigsis blogai.“

Save gerbiantys mokslininkai ir mokslininkės visuomet remiasi konkrečiais įrodymais. Todėl doktorantė Olivija Smit, norėdama įtikinti geriausią draugę ir kolegę, jog nė kiek nebegalvoja apie savo buvusį vaikiną, jos akyse pabučiuoja pirmą pasitaikiusį vyrą.

Adamas Karlsenas – jaunas, arogantiškas profesorius, pagarsėjęs Stanfordo laboratorijos kietakaktis. Tačiau, Olivijos nuostabai, jis sutinka apsimesti jos vaikinu. Dar labiau Oliviją nustebina Adamo palaikymas po ne visai sėkmingo pranešimo mokslinėje konferencijoje. Tvirtas palaikymas ir... dar tvirtesnis jo kūnas.

Nedidelis Olivijos ir Adamo eksperimentas gresia virsti sprogimu. Olivija supranta, kad vienintelis dalykas, sudėtingesnis už bet kokią hipotezę, susijusią su meile, – tai jos pačios širdis, tyrinėjama po didinamuoju stiklu.

„A. Hazelwood įtikinamai perteikia klampų akademinės bendruomenės liūną. Ji šmaikščiai pasitelkia sumanius, žavius veikėjus ir pasakojimo veržlumo prozą... Protingas, seksualus romanas nudžiugins daugybę romantinių istorijų gerbėjų.“

Publishers Weekly

Ali Hazelwood (Eli Heizelvud) – „New York Times“ bestselerių autorė ir neuromokslininkė. Rašytoja gimė Italijoje, gyveno Vokietijoje ir Japonijoje, paskui persikėlė į JAV ir ten įgijo neurologijos mokslų daktaro laipsnį. A. Hazelwood mėgsta bėgioti, valgyti pyragaičius ir su savo katėmis bei vyru žiūrėti mokslinės fantastikos filmus. Debiutinis jos romanas „Meilės hipotezė“, pasirodęs 2021 m., buvo nominuotas „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose kaip metų geriausia romance žanro knyga.

„Žemės drebėjimas – tai šnypštimas, kylantis nuo jūros, įsismelkiantis į naktį. Jis pučiasi, didėja, pereina į tylą skrodžiantį dundesį.“

1799-aisiais per brolių Paolo ir Ignacijaus Florijų gyvenimus nuvilnija seisminė banga: gamtos stichija sugriauna jų gimtąjį miestelį, tad broliai persikelia į Palermą ir atidaro prieskonių krautuvę. Džuzepina, Paolo žmona, priešinasi naujam gyvenimui, nes ilgisi gimtojo krašto, o Ignacijaus, neseniai tapusio tėvu, santuoka nelaiminga, nes buvo suplanuota tėvų.
Bet broliai nepasiduoda ir visa galva neria į pastangas tapti turtingiausi ir įtakingiausi mieste. Netrukus Florijų prieskonių verslas suklesti, jie įkuria nuosavą bendrovę ir ji nenustoja klestėti net ir perimta Ignacijaus sūnaus Vinčenco. Dabar naujoje šeimos vyno darykloje vargšų vynas marsala virsta nektaru, vertu didikų stalo...
Palermą sudrebina šeimos verslo sėkmė. Miestas priima ją ne tik su nuostaba, bet ir pavydu, net panieka – juk jie atvykėliai, prasčiokai... Tačiau iš tiesų Florijai – išskirtinės asmenybės. Ryžtingi, drąsūs vyrai ir niekuo jiems nenusileidžiančios moterys, reikalaujančios pripažinimo ne vien tik kaip rūpestingos motinos ar atsidavusios mylimosios.
Didis epas, pagrįstas tikra netituluotų XIX a. Sicilijos karalių Florijų istorija, seka Palermo verslo titanų pasiekimais ir nuopuoliais, meile, išdavystėmis ir kerštu, žymėjusiu visą šimtmetį įtakingiausios išlikusios šeimos gyvenimą.

„Nepaprastai gražiai parašyta, neįmanoma atsitraukti; galingieji Sicilijos Florijai atgyja kiekviename puslapyje. Istorinių romanų mylėtojams Stefania Auci – tikra dovana.“
Peter Golden

Stefania Auci (Stefanija Auči) – Trapanio mieste Sicilijoje gimusi ir Palerme gyvenanti rašytoja, ilgai dirbusi mokytoja ir kūrusi tekstus literatūros tinklaraščiams bei leidiniams. Aprašyti legendinės Sicilijos šeimos Florijų istoriją S. Auci paskatino, jos pačios žodžiais tariant, „gilus, savininkiškas meilės romanas su Palermo miestu“ ir suvokimas, jog „Florijai buvo kur kas daugiau nei legenda <…>. Nors istorijos apie jų verslą daug kam žinomos, žmogiškoji Florijų tiesa – tokia žavinga, įtraukianti ir netradiciška – dar niekada nebuvo papasakota.“ „Sicilijos liūtai“ pasirodė daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių.

Aleksas – JAV prezidentės sūnus, Baltųjų rūmų pažiba, savotiškas amerikietiškasis princas: gražus, charizmatiškas, protingas. Tiesa, anapus Atlanto jis turi konkurentą – jauną, žavų ir ne mažiau populiarų britų karališkosios šeimos princą Henrį. Pirmasis jų susitikimas, bulvarinės spaudos piktdžiugai, išauga į tarptautinį skandalą: įtemptą vaikinų apsižodžiavimą karališkosiose vestuvėse seka nerangus apsistumdymas pernelyg arti milžiniško vestuvinio torto...

Dviejų šeimų ir šalių vadovų planas – surengti jaunųjų varžovų paliaubas. Aleksas ir Henris yra priversti kartu pasirodyti tarptautinėse spaudos konferencijose ir demonstruoti apsimestinę draugystę internete. Bet nejučia Aleksas pameta galvą dėl, pasirodo, visai nepretenzingo, nuoširdaus Henrio, ir jiedu įsivelia į slaptą romaną, galintį sužlugdyti ne tik jųdviejų šeimų, bet ir valstybių įvaizdį.
Bet galbūt meilė vis dėlto gali išgelbėti pasaulį? Kaip rasti drąsos būti tuo, kas iš tikrųjų esi? "Raudona, balta ir karališka mėlyna" patvirtina: tikra meilė padeda mums atsiskleisti ir pražysti.

„Imdavau šią knygą visur, kur tik keliaudavau, ir vogdavau kiekvieną sekundę, kad galėčiau paskaityti. Įtraukianti, šmaikšti, švelni ir seksuali… Pavydžiu visoms ir visiems, kurie šį romaną skaitys pirmą kartą!“
Christina Lauren, romano „(Ne) viskas įskaičiuota“ autorė

„Puikiai aprašyta meilės istorija, skatinanti džiaugtis savo tapatybe. Nors C. McQuiston nėra karališko kraujo, jos romanas karaliauja kaip privaloma perskaityti romantinė komedija.“
NPR


Casey McQuiston (Keisi Makviston) - amerikiečių rašytoja, „New York Times“ bestselerių autorė. Jos debiutinis romanas „Raudona, balta ir karališka mėlyna“ išsyk šovė į „New York Times“ ir „USA Today“ populiariausių knygų sąrašų viršūnes, be to, buvo pripažintas tokių leidinių kaip „Vogue“ ir „Vanity Fair“ metų knyga, o „Entertainment Weekly“, „Kirkus“ ir „Library Journal“ įtraukė jį savo į geriausių 2019 m. knygų sąrašus. Platformoje „Amazon Prime Video“ šiemet pasirodė romano ekranizacija.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypeėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941-2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius “ autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją.


„Metai“ “ mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“
New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“
Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“
John Banville

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašš per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

„Silva rerum III“ audioknyga tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę. 
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Audioknygoje „Silva rerum III“ skamba kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinys „Extracadenza“ atliekamas Vilniaus miesto ansamblio „NIKO“ (meno vadovas Gediminas Gelgotas).

Antonio Vivaldi „La Notte“ fleitai ir styginiams, atliekama Silvio Celeghino (vargonai), Margheritos Gianolos (fleita) ir Venecijos ansamblio „Accademia di San Rocco“, vadovaujamo Francesco Fanno (Italija). Įrašų kompanija „Stradivarius Music“, www.stradivarius.it.

Antonio Vivaldi „Koncertas dviem violončelėms g-moll“ (dalys „Largo“ ir „Allegro“), atliekamas Fabio Biondi ir ansamblio „Europa Galante“ (Italija). Įrašų kompanija „Naïve Records“.

Taip pat Johanno Sebastiano Bacho „Orkestrinė siuita Nr. 2, b-moll“ („Polonaise“), atlieka Penelope Evison ir Drottningholmo Baroko ansamblis (Švedija). Įrašų kompanija „BIS records“.

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

„Reikia žinoti savo vietą bandos hierarchijoje. Susitaikyti, kad paskui dvėsenos tvaiką sekanti hiena pirmoji išsirenka kąsnelį.“

Helsinkyje randamas jūrinis konteineris, o jo viduje – nuskandintos moters kūnas. Sklypas, kuriame aptiktas kraupusis radinys, priklauso įtakingam Suomijos verslininkui Juhanai Lehmusojai. Vyriausiajai policijos inspektorei Paulai Pihlajai ėmus tirti bylą, pėdsakai nuveda prie verslininko šeimos dešimtmečiais Afrikoje vykdytos įtartinos veiklos, leidusios susikrauti įspūdingus turtus.

O tuo metu ir Paulos asmeninį gyvenimą sukrečia jos praeities sprendimų pasekmės. Būdama jauna ji turėjo atiduoti savo kūdikį įvaikinti. Jos sūnui dabar gresia bausmė už žmogžudystę. Paulą kankina ne tik jos pačios kaltė, bet ir nerimas dėl sūnaus.

Kokias mirtinai pavojingas savo ir svetimo skausmo mįsles teks išnarplioti Paulai? 

„Romano siužetą grindžia nepajudinama kolonializmo ir rasizmo logika, o visus poelgius motyvuoja klasikinės temos – meilė, godumas, atpirkimas. <...> Puikiai kuriama įtampa: iš pradžių – prakaituojant karštyje, paskui – veiksmui sprogstant audroje.“

Helsingin Sanomat Newspaper

A. M. Ollikainen (Olikainenas) – suomių autorių dueto Akio ir Millos Ollikainenų slapyvardis. Akis Ollikainenas – trijų romanų autorius, 2012 m. pelnęs „Helsingin Sanomat“ literatūros premiją. 2016 m. jo romanas „White Hunger“ buvo įtrauktas į ilgąjį „International Booker Prize“ premijos sąrašą. Milla Ollikainen – trijų kriminalinių romanų autorė. 2012 m. ji laimėjo leidyklos „Like Publishing“ ir Suomijos detektyvų fanų draugijos kriminalinio romano konkursą. „Konteineris“ – pirmasis jų kartu parašytas kūrinys ir pirmoji inspektorės Paulos Pihlajos serijos dalis, 2019 m. laimėjusi Suomijos nacionalinį kriminalinių romanų konkursą.

Prieš kelerius metus tragiškoje avarijoje netekusi dukters, Honė po daugelio metų grįžta į savo vaikystės namus Pietų Korėjos kaime J. Jos senyvam tėvui reikia pagalbos.

Tėvas – uždaras, malonus, bet nedrąsus prie savo atitolusios dukros. Laikui bėgant Honė supranta, kad jo likimas daug sudėtingesnis, nei ji kada nors įsivaizdavo. Atrasta dėžutė su laiškų pluoštu ir pokalbiai su artimaisiais padeda jai susidėlioti permainingą ir sudėtingą tėvo gyvenimo istoriją. Honė sužino apie jo išgyvenimus Korėjos kare ir per Balandžio 19-osios revoliuciją, apie jo pasiaukojimą bei didvyriškumą ir iki šiol jį persekiojančius tų laikų fantomus. Taip Honė suartėja su tėvu ir suvokia, kad jo gerumą visą gyvenimą lydėjo giliai slepiamos traumos ir kaltė.

Romanas „Kai nuvykau pas tėvą“ – iš smulkiausių detalių draugėn tarsi mozaika sulipdytas vieno žmogaus, vienos šeimos portretas, švelnumo ir atjautos kupina giesmė artimiausiesiems ir sykiu langas į Pietų Korėjos visuomenę bei XX a. istoriją. Šis pasakojimas kviečia įdėmiau pažvelgti į tuos, kuriuos mylime, pasidomėti jų istorija ir išvysti, kas jie buvo ir yra iš tiesų.

„Knyga, kurią skaitydamas brauki ašaras ir šypsaisi. Joje pasakojama patirtis bemat tampa artima, tokia universali ir vis dėlto korėjietiška, tokia graži ir paveiki.“
Kim Hyesoon

„Tyki meditacija apie sielvartą ir šeimos narių santykius, atsakomybę bei lūkesčius.“
Lauren Bo

Shin Kyung-sook (Šin Kjongsuk, gim. 1963) – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos rašytojų, apdovanota gausybe literatūros premijų, taip pat ir „Man Asian Literary Prize“ (2011) už romaną „Prašau, pasirūpink mama“ („Baltos lankos“, 2019). Romanas „Kai nuvykau pas tėvą“ – trečias autorės kūrinys, išleistas lietuvių kalba.

Klasikinis romanas apie neviltį ir uždraustus romantinius jausmus atšiaurioje Naujojoje Anglijoje.

Itanas Fromas pluša savo varganame ūkyje ir stengiasi pakęsti sunkaus būdo įtarią žmoną Zeną, linkusią prasimanyti ligas. Kai pas juodu apsigyvena guvi, linksma, gyvybe trykštanti jaunutė Zenos giminaitė Metė, atvykusi padėti šeimininkauti, Itanas pasijunta pakerėtas ir ima austi svajones apie laimę, kurią jam įkūnija ši mergina.

Viename iš dramatiškiausių amerikiečių grožinės literatūros kūrinių Edith Wharton veda šią pasmerktą trijulę tragiškos lemties keliu. Nors ir pasakojimo maniera, ir tema „Itanas Fromas“ visiškai skiriasi nuo kitų rašytojos romanų, kaip tik jis tapo populiariausiu ir labiausiai skaitomu jos kūriniu.

Romanas parašytas 1911-aisiais, tais pačiais metais, kai Edith Wharton galiausiai apsisprendė skirtis su vyru, nors labai gerai suprato, kokia didelė kartais būna laisvės kaina ir kad aistra gali stiprumu prilygti mirčiai. Vienas literatūros kritikas pavadino šią knygą „bene autobiografiškiausia iš visų kada nors parašytų“, nes ji atspindi gilią pačios autorės neviltį ir vienišumą, atsidūrus padėtyje be išeities.

„– Į tave žiūrint kartais apima jausmas, lyg žiūrėčiau į tolimą žvaigždę, – pasakiau. – Ji atrodo labai šviesi. Bet ta šviesa yra išspinduliuota prieš dešimtis tūkstančių metų. Tai gali būti dabar jau nebeegzistuojančio dangaus kūno šviesa. Bet kartais ji atrodo taip tikroviškai.“

Dvylikametis Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, tapę vienas kitam prieglobsčiu. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Dabar trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau rado laimę: jis turi nuosavą barą, žmoną, du vaikus. Tačiau po daugelio  metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs.

Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija. O gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame pasaulyje – slėpiningame, dvelkiančiame mirtimi? Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono kojelė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi. O kai baigiasi meilė...

„Įžvalgi meditacija apie žmogaus trapumą, apsėdimo gniaužtus ir neįveikiamą, erotikos kupiną mįslę, kuri yra Kitas.“

New York Times

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

„Manau, mus traukia ne baimė, bet kontrolės poreikis. Jausmas, kad sugebame nugalėti pavojų ir suvaldyti savo likimą, kad savo rankomis kontroliuojame situaciją, ko mums šiaip labai trūksta gyvenime.“

Graikijos policijos tyrėjas, gebantis išsyk atpažinti pavydo motyvuotą nusikaltimą, seka vyro, galimai nužudžiusio savo brolį dvynį, pėdomis. Norvegijoje taksi vairuotojas viršininko automobilyje randa žmonos auskarą. Šiukšliavežys bando prisiminti audringos nakties įvykius: jie gali negrįžtamai pakeisti jo gyvenimą. Lėktuvu į Londoną skrendanti moteris planuoja atimti sau gyvybę, bet netikėtai įsitraukia į intriguojantį pokalbį su šalia sėdinčiu vyru.

Pirmajame Skandinavijos detektyvinių romanų karaliumi tituluojamo Jo Nesbø apsakymų rinkinyje gausu jo kūrybai būdingų šokiruojančių siužeto vingių ir meistriškų atomazgų. Tamsūs ir įtampos kupini apsakymai panardina skaitytojus į pavydo ir įtūžio aptemdytus veikėjų protus, kerštingas jų širdis. O kasdieniškos, net banalios skirtingų žmonių gyvenimų detalės tampa esminiais jų likimų posūkiais.


„J. Nesbø apsakymų rinkinyje <...> lengvai atpažinsime esmines jo romanus iš kitų išskiriančias sudedamąsias dalis: velniškai gudriai suręstus siužetus ir netobulų veikėjų žmogiškumo blyksnius, kuriuos bet kada gali nustelbti vidinė tamsa.“
Booklist

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – norvegų muzikantas, scenaristas, ekonomistas ir „New York Times“ bestselerių autorius. Pasaulinę šlovę bei gausybę apdovanojimų jam pelnė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. Pirmasis jo apsakymų rinkinys „Pavydo ekspertas“ 2022 m. buvo įtrauktas į trumpąjį prestižinių apdovanojimų „Crime Writers' Association Dagger Awards“ sąrašą ir jau išleistas daugiau nei 30 pasaulio šalių.

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.


„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“
Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“
Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“
Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“
Justin Torres


Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.