10 knygų už 25 eurus

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių nuo įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. <...> Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo.“

Senegalietis Alfa Ndiajė kariauja su prancūzų armija Pirmajame pasauliniame kare. Sušvilpus švilpukui, paklusniai kas rytą kopia iš žemės žaizdomis pramintų apkasų – ir puola. Jo geriausias draugas Mademba Djopas kariauja kartu, bet vieną dieną mėlynakis priešas jam perrėžia pilvą. Mademba Djopas maldauja savo daugiau nei brolį užbaigti jo gyvenimą, tik Alfa Ndiajė nedrįsta. Leidžia draugui mirti baisiose kančiose.

Susidūręs su savo paties silpnumu, baime ir žiaurumu, Alfa Ndiajė pamažu praranda ryšį su realybe. Jis leidžiasi į kasnaktinius žygius po priešų stovyklą keršyti už draugo žūtį, išpirkti savo nuodėmę.

Hipnotizuojantis ir stebinantis, persmelktas žodinio pasakojimo tradicijos ir šiek tiek magijos „Naktį visų kraujas juodas“ – sakmė apie gedulo ir beprasmio karo sužeistą žmogų, iš lėto nyrantį į beprotybę.

„Ši proza-užkalbėjimas, ši nuostabi tamsi vizija mus pribloškė… ir užkerėjo.“

Lucy Hughes-Hallett, „International Booker Prize“ žiuri pirmininkė

„Prisodrintas liūdesio, įsiūčio ir grožio.“

Sarah Waters

„Ypatingas žvilgsnis, tyrinėjantis, kas nutinka sieloms žmonių, išsiųstų žudyti ir žūti.“

Times

„Šios knygos nepamiršiu niekada.“

Ali Smith

„Aštrus, dantytas, giliamintis romanas apie tai, kaip žmogiškumas yra visiems laikams susipynęs su nežmoniškumu.“

Viet Thanh Nguyen

David Diop (Davidas Djopas, gim. 1966) – prancūzų rašytojas ir akademikas, gimęs Paryžiuje, augęs Senegale. Antras jo romanas „Naktį visų kraujas juodas“ Prancūzijoje buvo nominuotas daugeliui literatūros premijų, įskaitant Goncourt’ų, ir apdovanotas įvairiomis tarptautinėmis premijomis. Svarbiausioji – „International Booker Prize“ 2021.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Net silpnutis šviesos spindulėlis nugali tamsą.“

Ši knyga – tai odė taikai ir vilčiai. Ukrainiečių autorių dueto sukurtas jautrus pasakojimas apie ypatingą, trapų, žydintį Rondo miestą. Jo gyventojai nepaprasti ir itin gležni, jie puoselėja sodus ir parkus, dainuoja, piešia, kuria poeziją. Bet vieną įprastą dieną Ronde staiga nuščiūva gyvenimas: tarytum iš niekur trinksėdamas ir girgždėdamas ateina juodas, baisus Karas. Viskas, prie ko jis prisiliečia, išnyksta tirštoje juodumoje. 

Prieš Karą stoja trys labai narsūs draugai Danka, Fabianas ir Zirka, nors iš pradžių jie visai nežino, kaip su juo kovoti. Danka mano, kad norint laimėti reikia smogti Karui į širdį, bet netrunka suprasti: Karas neturi širdies... Ar pavyks miesto gyventojams drauge apginti savo ypatingąjį Rondą? Ar po Karo viską galima atkurti ir sutvarkyti? Kodėl Rondo mieste pražysta skaisčiai raudonos aguonos?

Atsakymus į šiuos ir kitus jautrius klausimus rasite ukrainiečių autorių knygoje, skirtoje ir vaikams, ir suaugusiesiems. Romana Romanyšyn ir Andrij Lesiv – sutuoktiniai, kelių visame pasaulyje įvertintų leidinių autoriai. „Kaip Karas pakeitė Rondą“ pirmą kartą išleista Ukrainoje 2015 metais. 

Geriausia „Bank Street College of Education“ knyga 2022

USBBY išskirtinė tarptautinė knyga 2022 

Geriausia „Kirkus“ knyga 2021 – geriausia paveikslėlių knyga norint pradėti pokalbį 

Tarptautinės Bolonijos vaikų knygų mugės „NEW HORIZONS BolognaRagazzi“ apdovanojimas 2015 

Jei mirusieji galėtų atsigręžę pažvelgti į savo gyvenimą, ką jie papasakotų gyviesiems? Ar tai būtų istorija, o gal vienos akimirkos, kokio nors jausmo, kokio nors jaudulio prisiminimas?

Iš seniausios Paulštato miestelio kapinių dalies, daugelio vadinamos tiesiog Lauku, velionys jo gyventojai pasakoja savo gyvenimo istorijas. Vienas gimė, įniko lošti ir mirė. Kitas tik dabar pagaliau suprato, kuri akimirka nulėmė jo gyvenimą. Viena prisimena, kad vyras visą gyvenimą laikė jos ranką savojoje. Kita turėjo šešiasdešimt septynis vyrus, tačiau mylėjo tik vieną. O dar vienas galvojo: reikėtų kada nors iš čia ištrūkti. Bet neištrūko, pasiliko.

Romane „Laukas“ kalbama apie tai, ko neįmanoma sučiuopti. Tai knyga apie žmonių – jaunų, senų, turtingų, vargšų – gyvenimus, kiekvieną vis kitokį, bet ir susijusį su kitais. Tie gyvenimai ir pasakotojų balsai susilieja į miestelio romaną, iš jų susideda vienos bendruomenės žmonių, kurie ten gyveno, mylėjo, dirbo, gedėjo ir mirė, sambūvio paveikslas.

„Šis autorius kaip niekas kitas geba aprašyti tylą ir baigtį. Tai nesentimentalaus paprastumo, akimirkos, efemeriškų dalykų meistras – viskas plevena ore, viskas lengva.“
Elke Heidenreich

„Taip, kaip Robertas Seethaleris, santūriai ir kartu jaudinančiai, turbūt nerašo joks kitas šių dienų vokiečiakalbis rašytojas.“
Holger Heimann

„Tobula forma. Neįmantria poetiška kalba R. Seethaleris sugeba pateisinti kiekvieną gyvenimą, kad ir koks jis būtų. Netektis, meilė, viltis ir vienatvė – taip nepatetiškai tiksliai aprašyti žmonių emocijas yra didelis menas, ir įžvalgusis R. Seethaleris jį įvaldęs meistriškai.“
ZDF laida „Aspekte“

Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Jo romanas „Visas gyvenimas“ („Baltos lankos“, 2017) 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, romanas „Tabakininkas“ („Baltos lankos“, 2018) – 2018 m. „Europese Literatuurprijs“ literatūros premijai. „Laukas“ – trečia autoriaus knyga, pasirodanti lietuviškai.

„Kas nėra klausęs savęs: ar tik aš nesu pabaisa, ar tai ir yra būti žmogumi?“

Romano pasakotojas Rodrigas S. M. pradeda dėstyti kiek paslaptingą, keistą ir trikdančią Makabėjos, vienos iš likimo nuskriaustųjų, istoriją. Ji gyvena skurdžiame Rio de Žaneiro rajone, dirba mašininke, mėgsta žiūrėti filmus kino teatre, gerti kokakolą, gavusi menkutę algą kartais nusiperka rožę. Norėtų būti panaši į Merliną Monro, bet yra negraži, nuolat alkana, paliegusi ir nemylima. Tačiau kad ir kokia nelaiminga atrodytų iš pažiūros, viduje ji laisva, nes nė nenutuokia, kad jos gyvenimas galėtų būti kitoks. „Žvaigždės valanda“ – romanas, paneigiantis išankstines žmogaus nuostatas apie skurdą, tapatybę, meilę, grožinės literatūros meną ir priartinantis prie gyvenimo paslapties branduolio.

„Claricės Lispector – sfinksės, kerėtojos, šventosios baisūnės – atgimimas yra vienas svarbiausių XXI a. literatūrinių įvykių.“
New York Times

„Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno O'Brieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
Colm Tóibin

„Nepriekaištinga ir nesuklasifikuojama... Spalvinga, kultūringa, niūri Lispector yra XX a. menininkės simbolis. Ji priklauso tam pačiam panteonui kaip Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as.“
Edmund White

„Viena paslaptingiausių XX a. rašytojų.“
Orhan Pamuk

„Lispector turi deimanto kietumo intelektą, vizionierės instinktą ir humoro jausmą, kuris laviruoja tarp naivios nuostabos ir išdykėliškos komedijos.“
Rachel Kushner

„Genialumu prilygsta Vladimirui Nabokovui.“
Jeff Vandermeer

„Ar išdrįsiu pasakyti? Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“
Benjamin Moser

Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920-1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. Būdama 23-ejų parašė pirmą romaną „Arti laukinės širdies“ („Baltos lankos“, 2020), Brazilijoje tapusį literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graca Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. „Žvaigždės valanda“ – paskutinė rašytojos knyga, išleista jai esant gyvai, – laikoma bene svarbiausiu jos kūriniu. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą.

„Tavo širdis plaka, tavo akys mato ir ausys girdi. Šitoje klasėje sėdi visiškai gyva. Taigi nemiršti. Tu gyveni. Jūs abi gyvenat.“

Lenei vos septyniolika, bet ji puikiai žino, koks trumpas iš tiesų yra gyvenimas. Iki koktumo nuobodžiai vienodas dienas ji leidžia ligoninės palatoje. Čia nuolat plieskia ryški šviesa ir niekas nepadeda nuvyti slogių minčių apie artėjančią nebūtį. Vienintelis Lenės prasiblaškymas – pokalbiai su tėvu Arturu ligoninės koplyčioje. Jai patinka jį provokuoti galvoti kitaip ir versti ieškoti paaiškinimų juos supančiam pasauliui. Tačiau ir tėvas Arturas neturi atsakymo į svarbiausią Lenės klausimą: „Kodėl aš mirštu?“

Vieną dieną, nusižengusi daktarų nurodymui nesikelti iš lovos ir kuo mažiau slampinėti koridoriais, Lenė įsliūkina į ką tik ligoninėje įsteigtą dailės klasę. Patekusi į senolių grupę, ji išsyk pastebi žvitrią pacientę violetiniu megztiniu – aštuoniasdešimt trejų Margo. Sužinojusi, kad sudėjus jųdviejų metus jos jau nugyveno visą šimtmetį, Lenė pasijunta pagaliau radusi šį tą reikšminga. Taip gimsta paskutinis Lenės ir Margo projektas – šimtas paveiksluose įamžintų istorijų apie jaunystę ir senatvę, apie begalinę laimę ir užgniaužtą skausmą, apie prarastą meilę ir iššūkių nepagailėjusius metus. Nepaisant artėjančios pabaigos, likusios jųdviejų dienos sužvilga naujomis spalvomis.

„Cronin – viena tų rašytojų, kurie, kalbėdami apie mirties neišvengiamumą ir kviesdami darsyk atsigręžti į gyvenimą, meistriškai išlaiko pusiausvyrą tarp sentimentalumo ir jautrumo.“
Booklist

„Šviesi gyvenimo, meilės ir draugystės istorija.“
Publishers Weekly

Marianne Cronin (Mariana Kronin) gimė ir augo Didžiojoje Britanijoje, Birmingamo universitete įgijo taikomosios kalbotyros magistro laipsnį, laisvalaikiu dalyvauja improvizacijos teatro pasirodymuose. Laikraštis „Independent“ debiutinę M. Cronin knygą „Šimtas Lenės ir Margo metų“ paskelbė šilčiausia ir optimistiškiausia 2021 metų knyga, o teises pagal knygą kurti filmą įsigijo viena didžiausių Holivudo kino studijų.

Garnerio grafystę gaubia prietarai ir baimė. Čia nuo seno tikima, kad merginos, sulaukusios šešiolikos, įgauna magiškų galių, galinčių išvaryti vyrus iš proto ir sugriauti kruopščiai saugomą visuomenės tvarką. Todėl taryba kasmet paliepia surinkti visas šešiolikmetes, įpinti joms į plaukus po raudoną kaspiną ir išsiųsti į tolimą salą dvylikai mėnesių – skaistybės metams. Viskas tam, kad merginos atsikratytų jų kūnus ėdančios magijos ir pasiruoštų tapti tinkamomis žmonomis bei motinomis, geromis bendruomenės narėmis.

Tik dar nėra buvę taip, kad visos merginos sugrįžtų namo gyvos ir sveikos...

Tiernė Džeims, maištinga, sumani ir laisvės trokštanti mergina, ruošiasi savajam išbandymui. Apie skaistybės metus uždrausta kalbėti viešai, tad viskas, ką ji žino, tėra paslapčiomis nugirstos vyrų kalbos ir vilties nesuteikiantis grįžusiųjų vaizdas: viena netekusi ausies, kita šlubčiojanti, trečia – taip ir nepasiekusi namų, sučiupta pakeliui į stovyklą merginų tykančių brakonierių. Tiernė žino, kad lengva nebus, tačiau ji pasiryžusi išgyventi skaistybės metus bet kokia kaina. Net jei didžiausiomis priešėmis taps tos, kuriomis norėtųsi pasitikėti labiausiai.

„Išlikimo ir pasipriešinimo istorija, persmelkta kraują stingdančių akimirkų.“
Kirkus Reviews

Kim Liggett (Kim Liget) – romanų paaugliams autorė. Gimė ir augo JAV, šešiolikos atvyko į Niujorką, dainavo roko grupėse, vėliau pradėjo rašyti. Jos romanas „Skaistybės metai“ akimirksniu šovė į „New York Times“ bestselerių aukštumas ir buvo lyginamas su tokiais kūriniais kaip Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ ar Suzanne Collins „Bado žaidynių“ trilogija. Teises pagal knygą kurti filmą įsigijo kino studija „Universal“ ir aktorė bei režisierė Elizabeth Banks.

2021-aisiais knyga įvertinta prestižiniu Johno Newbery'io medaliu!

„Seniai seniai, kai tigras vaikščiojo kaip žmogus...“

Taip, kiek tik pamena aštuonmetė Lilė, prasidėdavo visos močiutės pasakos. Ir kaip mergaitė nustemba, kai vieną lietingą dieną vidury kelio išvysta tikrų tikriausią milžinišką tigrą – tarsi nužengusį tiesiai iš magiškų istorijų! Bet viskas trunka tik akimirką – kaip netikėtai jis atsirado, taip staiga ir dingsta.

Kiek išsigandusi, Lilė mėgina įtikinti save, jog tai buvo tik sapnas, tačiau neilgai trukęs tigras pasirodo vėl ir pasiūlo netikėtą, bet labai svarbų sandorį. Ilgai negalvojusi mergaitė sutinka, nors ne kartą girdėjo, kokie klastingi ir pavojingi gali būti šie padarai... Kad pažvelgtų gudriajam pasakų plėšrūnui į akis, Lilei prireiks ne tik begalinės drąsos ir ryžto, bet ir naujai atrastų draugų bei nuolat purkštaujančios vyresnės sesers Semės pagalbos.

„Kaip sučiupti tigrą“ – jautri ir magiška pasaka apie mergaitę ir jos šeimą, apie mus supančias istorijas, neapsakomą jų galią, norą surasti savo balsą ir leisti jam suskambėti kitų balsų ir istorijų chore.

„Jei pasakojimai būtų žvaigždės, šioji spindėtų neapsakomai ryškiai.“
Booklist

Tae Keller (Tei Keler) gimė Seule, Pietų Korėjoje. Būdama trejų kartu su tėvais persikėlė gyventi į Havajus. Ją nuo vaikystės supo močiutės sekamos korėjiečių liaudies pasakos apie magišką pasaulį – ypač tigrus, tad užaugusi T. Keller nusprendė sukurti ir savo istoriją apie šiuos mįslingus pasakų plėšrūnus.

XX amžiaus vidurio Indija. Pamynusi tradicijas ir užtraukdama nepakeliamą gėdą visai šeimai, septyniolikmetė Lakšmė pasprunka nuo smurtaujančio vyro į Rožinį galimybių miestą – Džaipurą. Ilgus metus ji chna dažais tapo moterų pėdas ir plaštakas ir savo neapsakomo grožio raštais, stebuklingais žolelių mišiniais bei gudriais patarimais užsitarnauja turtingų klienčių pagarbą – tampa jų patikėtine. Tik saugodama kitų paslaptis Lakšmė turi būti labai atsargi neatskleisti savųjų. 

Vieną vakarą, kai taip geistas orus ir nepriklausomas gyvenimas jau atrodo ranka pačiumpamas, Lakšmę pasiekia žinia apie po daugelio metų ją susekusį vyrą. Ji neabejoja, kad Haris nori tik pinigų, tačiau labai nustemba šalia jo išvydusi susivėlusią, murziną gilių akių mergaitę – seserį, apie kurią nė nebuvo girdėjusi. Lakšmė suvokia nuo šiol turinti būti dar atsargesnė ir rasti būdą suderinti naujai atrastą šeimą su troškimu mėgautis laisve mieste, kur paskalos sklinda greičiau nei aštrus santalmedžio aromatas. O jaunėlė Rada, regis, nežada lengvo kelio vyresnei seseriai.  

„Užburiantys Indijos vaizdai ir sodrūs žolelių kvapai pinasi su visad šalia esančiu skurdu, įkalinančia kastų sistema ir prietarais.“
Booktrib
 

Alka Joshi (Alka Džoši) gimė Džodpure, Indijoje, devynerių kartu su šeima emigravo į JAV. Pirmąjį savo romaną – „Likimų tapytoja iš Džaipuro“ – parašė būdama 62-ejų. Knyga sulaukė daug dėmesio: tapo „New York Times“, „USA Today“, „Publishers Weekly“, „L. A. Times“ ir kitų bestseleriu, skaitytojų klubas „Reeseʼs Book Club x Hello Sunshine“ romaną išrinko savo gegužės mėnesio knyga, o „Miramax TV“ paskelbė pagal knygą kursianti serialą.

Ji turi planą, kaip iš balos išlipti sausai.
Tik reikia paskutinįkart atkeršyti.

Alvina Naitli gyveno tikrą svajonių gyvenimą: krūvos pinigų, Italijos saulė, naujas gražuolis vaikinas... Tačiau tepraėjo vos metai, nutiko nelemtas įvykis – ir Alvė jau be namų, Londone, priversta skaičiuoti kiekvieną likusį grašį. Ji netrunka apsispręsti: reikia sukurpti nepriekaištingą planą ir atkeršyti skriaudikui. Jei kas nors šitai gali įvykdyti – aukštakulniais su penkiolikos centimetrų pakulne, Venecijoje su lavonu lagamine, vaivorykštine suknele laidotuvėse – tai tik Alvė. Ir vis dėlto, net susigrąžinusi pinigus ir užsitikrinusi ateitį, ji privalės susidurti su baisiausiu priešu – praeitimi.

„Prikaustanti antiherojė!“
US Weekly

„Daugiaplanis nuotykių trileris su gero humoro užtaisu.“
Booklist

„Perskaičiau neatsikvėpdama. Ir man LABAI patiko. Tarsi skaitytum „Dingusią“ ir sykiu žiūrėtum komikės Amy Schumer „stand-up“ pasirodymą.“
Bryony Gordon

Chloé Esposito (Chlojė Espozito) – britų rašytoja. Oksfordo universitete baigė anglų filologijos studijas, yra dirbusi anglų kalbos mokytoja bei mados žurnaliste. „Grėsmė Venecijoj“ – paskutinė trilogijos knyga apie Alviną Naitli ir jos makabriškus, juodojo humoro persmelktus nuotykius, kuri, kaip ir pirmasis trilogijos romanas „Klasta Sicilijoj“ bei antrasis „Įniršis Romoj“, išleistos daugiau kaip 20 šalių.

Siglufjorduras – idiliškas Islandijos žvejų miestelis, apsuptas fjordų. Šalį krečianti ekonominė krizė priverčia jauną policininką Arį Tourą priimti patį pirmą darbo pasiūlymą ir palikus Reikjavike mylimą merginą, persikraustyti į šiaurę.

Bet Siglufjordurą sergintys kalnai – kaip ir jo gyventojai – atšiaurūs atvykėliui. Aris Touras naujoje vietoje jaučiasi prislėgtas, jo dienos slenka vienodai ir niūriai. Tačiau kai vietinio teatro scenoje randamas negyvas garsus rašytojas, o kitą dieną – sniege iki pusės nuoga, kraujuojanti mergina, Arį lyg vėjo gūsis įtraukia mažos bendruomenės gyvenimas.

Avalanšui užvertus vienintelį išvažiavimą iš miestelio, auga klaustrofobiška įtampa. Gyventojų paslaptys persipina su policijos tyrimu, o išsiaiškinti kas iš tikro buvo nusikaltimų aukos tampa taip pat svarbu, kaip ir surasti žudiką.

Ragnar Jónasson (Ragnaras Džonasonas, g. 1976) – vienas žymiausių Islandijos detektyvų rašytojų, jo knygų parduota daugiau nei 2 milijonai 33 pasaulio šalyse. „Akinantis sniegas“ – pirmoji policininko Ario Touro detektyvų serijos knyga. Romanas pateko į geriausių 2015 m. kriminalinių knygų sąrašą, paskelbtą „The Independent“. Didžiausią įtaką R. Jónassonui padarė Agatha Christie. Jis išvertė į islandų kalbą net 14 jos knygų.

„Detektyvų skaitytojo svajonė – atrasti naujų autorių, galinčių papildyti Agathos Christie klasikinių kūrinių seriją jos vertomis istorijomis. R. Jónassonas pelnytai užima šią vietą, o jo Islandija su savo sena pasakojimų tradicija, klimatu ir gamta tampa egzotiška veiksmo vieta ir lygiateise sudėtingų pasakojimų veikėja. Nuošaliame Sigjulfjordure vyksta paslaptingi dalykai...“
Tinklalaidės „Nenušaunami siužetai“ vedėjai – Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

„Klasikinė kriminalinė istorija, unikaliai perteikta per islandišką prizmę.“ 
Lee Chilld

Ypač ilgėjausi jaunystės, debiuto, pirmos knygos, naujos pradžios. Pradėti iš naujo, gyventi iš naujo, būti kitu buvo didžiulė pagunda mano gyvenime. Savo knygų viršeliuose skaičiau: „...keli turtingi gyvenimai... lakūnas, diplomatas, rašytojas...“

Įkopęs į septintą dešimtį, Romainas Gary buvo vienas populiariausių Prancūzijos rašytojų ir žurnalistų. Jausdamas, kad skaitytojai bei kritikai jau yra priklijavę jam pripažinto, tačiau geriausius laikus jau pragyvenusio rašytojo etiketę, kitą romaną jis pasirašė Emilio Ažaro slapyvardžiu. Antroji šiuo vardu pasirašyta knyga Gyvenimas dar prieš akis sulaukė didžiulės sėkmės, pelnė rašytojui Goncourt'ų premiją ir tapo perkamiausiu XX amžiaus prancūzų romanu.

Toks populiarumas kėlė skaitytojų smalsumą, kas yra Emilis Ažaras. Bandydamas paslėpti pėdsakus, Gary sukūrė romaną Pseudo - melagingą išpažintį ir vieną sėkmingiausių literatūrinių mistifikacijų. Prisidengdamas dviem kaukėmis Gary žaidė dvigubą ar net trigubą žaidimą – apsimetė esąs Polis Pavlovičius, prisipažįstantis esąs Emilis Ažaras, autorius knygų, kurias parašė pats Gary.

Kai pasirašiau kelis šimtus kartų, kambariūkščio kiliminė danga buvo nuklota baltais lapais, juose į visas puses šliaužė mano pseudo, o mane suėmė klaiki baimė: parašas darėsi vis tvirtesnis, vis panašesnis, identiškas, toks, koks yra, vis stabilesnis. Jis buvo čia. Kažkoks žmogus, tapatybė, spąstai visam gyvenimui, nebuvimo buvimas, negalia, deformacija, sužalojimas pamažu mane savinosi, virto manimi. Emilis Ažaras. Aš įsikūnijau.

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas rašytojo žodis. Romainas Gary (Romenas Gari, 1914–1980), parašęs romaną „Aitvarai“, nusižudė, o priešmirtiniame raštelyje vėl grįžo prie šios minties: „Taigi, koks paaiškinimas? Galbūt atsakymas galėtų būti... mano romano pabaigos žodžiai: ...geriau nepasakysi. Pasakiau visa, ką turėjau pasakyti.“

„Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, besiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“.

„Ir aš buvau pasirengęs viską paaukoti, kad išsaugočiau jos akyse pačių nuostabiausių aukštumų didybę. Šiaip ar taip, draugavau su mergina, kurios stabas, sergantis džiova Šopenas, išvyko žiemą numirti į drėgnąją Maljorką dėl Žorž Sand užgaidos ir kuri blizgančiomis, vilties kupinomis akimis man primindavo, kad du didieji rusų poetai, Puškinas ir Lermontovas, žuvo dvikovose, pirmasis – trisdešimt šešerių, antrasis – dvidešimt septynerių, kad Helderlinas išprotėjo iš meilės, o fon Kleistas nusižudė kartu su savo mylimąja.“

Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas – drąsos, poezijos ir laisvės simbolis.

„Kokia graži Prancūzija, – galvojo Fani, – ir kokia graži mano meilė...“

Pilys, upės, kalvos, žydras dangus, linguojantys platanai ir kvapnūs jazminai, į pabaigą krypstanti vasara – tokiame žaviame Prancūzijos provincijos kolorite rutuliojasi nelaimingos ir susvetimėjusios turtuolių šeimos likimas. Į siaubingą žmonos vairuojamo automobilio avariją patekęs geraširdis Liudovikas Kresonas stebuklingai išsigelbėja, bet, nors ir sveiksta, yra blaškomas po psichiatrines ligonines. Iš jų grįžusį šeima vis vien laiko kvaišeliu, o lengvabūdė žmona Mari Lora nė nenori pažvelgti jo pusėn. Tik jautrioji Mari Loros motina Fani Kroli užjaučia visų apleistą žentą. Ir šis, toje žavingoje moteryje įžvelgęs meilės – galbūt vienintelio meno, kurį yra įvaldęs, – galimybę, įsipainioja į romantiškus ryšius su savo uošve.

„Nebaigtas romanas“ – paskutinis Francoise Sagan kūrinys, jos sūnaus atrastas po autorės mirties. Subtilus, nevaržomas, pažymėtas jos didžiulės meistrystės, maitinamas jos jausmų ir jų trapumo. Išmintis, ironija, grakštumas, jai leidžiantys žaismingai ir lakoniškai pateikti meilės dramas ir buržua gyvenimo spindesį bei skurdą, – visa tai dar sykį atskleidžia F. Sagan individualybę, taip ryškiai atsispindinčią šiame neužbaigtame romane.

„Didžiausia staigmena 2019 m. Prancūzijos literatūros padangėje.“
france24.com

„Nors ir nebaigtas, pribloškė mane savo žiauriai „saganišku“ stiliumi, kartais trikdančiu begėdiškumu ir tam tikrų peripetijų absurdiškumu. <…> Kupinas laisvos dvasios, dygaus humoro ir kone akiplėšiškos drąsos.“
Denis Westhoff, autorės sūnus


Francoise Sagan (tikr. Francoise Quoirez, 1935-2004) – viena populiariausių XX a. prancūzų rašytojų, nugyvenusi audringą gyvenimą, mylėjusi daug ir aistringai – ją supo žvaigždės, alkoholis, prabanga, meilužiai ir meilužės. Spėjama, kad autorės slapyvardis kilęs iš Marcelio Prousto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ veikėjos princesės de Sagan vardo. 1985 m. už visą kūrybą rašytojai skirtas „Prix littéraire Prince Pierre de Monaco“ apdovanojimas. Jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ laikomas vienu svarbiausių XX a. kūrinių.

Viena laukiamiausių „New York Times“, „USA Today“, „Entertainment Weekly“, „Marie Claire“, „Elle“, „Harper's Bazaar“, „Bustle“, „Newsweek“, „New York Post“, „Esquire“, „Sunday Times“, „Guardian“ 2020-ųjų knyga


„– Tai turi būti meilės istorija, supranti? Man jos taip reikia. Nes jei tai ne meilės istorija, tai kas tada?"

2000-ieji. Po vasaros atostogų penkiolikmetė Vanesa grįžta į privačią Brouviko mokyklą. Liūdesio ir tamsos nuolat gaubiama paauglė niekaip nepritampa prie bendramokslių, tad vienintelis jos pabėgimas – kurti poeziją. Neilgai trukus mergaitė sužadina keturiasdešimt dvejų metų literatūros mokytojo pono Streino smalsumą. Nuolatinis jo dėmesys, pagyros ir tarsi netyčiniai prisilietimai ima traukti Vanesą kaip drugelį į ugnį.

2017-ieji. Vanesai trisdešimt dveji, bet į klaustrofobišką ir niūrų savo pasaulį ji vis dar žvelgia naiviu paauglės žvilgsniu. Jau kelios dienos ji nepaliaujamai galvoja apie buvusios bendramokslės žinutę, kviečiančią prisijungti prie Streinui iškeltų kaltinimų seksualiniu priekabiavimu. Bet Vanesa nesijaučia galinti paminti tai, kas tarp jųdviejų įvyko. Pripažinti, kad Streinas priekabiavo, reikštų išduoti jo pasitikėjimą ir tikėjimą ja. Jis jos neprievartavo. Tai buvo tikra – tai buvo meilė. Tik giliai viduje Vanesa jaučia, kad tiesa skamba gerokai kitaip...

„Tamsi Vanesa“ – seksualinį priekabiavimą patyrusios, tačiau traumos suvokti ir pripažinti negebančios moters portretas, drąsus žvilgsnis į skriaudos, galių pusiausvyros ir sekinančios saviapgaulės gelmes.


„Skaudus apmąstymas to, ką reiškia netekti teisės savo istoriją kurti pačiai.“
Hilary Mantel

„Daugiasluoksnis, nepatogus, sodrus.“
New York Times Book Review


Debiutinė Kate Elizabeth Russell (Keit Elizabet Rasel) knyga „Tamsi Vanesa“ gimė po dešimtmečio ieškojimų ir pasirodė kaip tik tuo metu, kai per pasaulį nuvilnijo #MeToo judėjimas. Knygą išsyk apgaubė skandalai, spėjimai, jog istorija paremta asmenine autorės patirtimi. Tačiau Russell tai paneigė: parašyti knygą ją visų pirma įkvėpusi V. Nabokovo „Lolita“ ir noras suprasti moters santykį su patirta trauma, jos pareigą ir baimę apie patirtį kalbėti viešai.

Penkios Lotynų Amerikos moterų kartos, susietos kraujo ryšio, paslapčių ir knygos, perduodamos iš kartos į kartą su žinute, užrašyta paraštėje:
„Mes – tai jėga. Mes esam daugiau, negu įsivaizduojame.“

1866-ieji, Kuba: Marija Izabelė – vienintelė moteris, dirbanti cigarų fabrike, kuriame darbininkai semiasi kasdienio ryžto iš jiems skaitomų Viktoro Hugo knygų. Bet laikai neramūs, pavojingi ir kupini draudimų, vis garsiau aidi artėjančio sukilimo garsai, ir iš prigimties nepriklausomai Marijai Izabelei veriasi vienintelė ramaus gyvenimo regimybė – santuoka ir motinystė.

1959-ieji, Kuba: Marijos Izabelės ainė Doloresa stebi savo vyrą, kartu su kitais sukilėliais besiruošiantį pasitraukti į kalnus Fidelio Kastro kvietimu. Ji lieka su dukromis, Karmen ir Elena, be pinigų net maistui, bet laisva nuo vyro smurto.

2014-ieji, Majamis: Karmen, vis dar negalinti susitaikyti su imigrantės dalia, pasijunta priblokšta išgirdusi dukros Džanetės, kovojančios su priklausomybe nuo narkotikų ir alkoholio, sprendimą laikinai priglausti suimtos imigrantės iš Salvadoro dukrą, o vėliau – keliauti į Kubą pas senelę Doloresą, su kuria Karmen nutraukusi ryšius. Trupančiose Doloresos namo sienose glūdi paslaptis, kuri sujungs Džanetę su praeitimi ir nepalaužiamų jos giminės moterų istorija.

Nuo XIX amžiaus cigarų cechų iki šių dienų imigrantų sulaikymo centrų, nuo Kubos iki JAV ir Meksikos romane „Apie moteris ir druską“ tarsi kraujo dryžiai, išmarginę Kubos ir JAV istoriją, vaizduojamos skaudžios ir nepagražintos Lotynų Amerikos moterų likimų skiautės, drąsūs ir ryžtingi jų pasirinkimai, nesutramdoma valia siekti laisvės atšiauriausiame iš atšiauriausių pasaulių. Šis romanas – daugiau nei diasporos istorija, tai atviras pasakojimas apie svarbiausias žmogų formuojančias ištakas ir palikimą ateities kartoms.


„Kaip lengva pamilti autorės vaizduojamas stiprias ir užsispyrusias moteris, mėginančias surasti būdą išlikti.“
Angie Cruz

„Romane kalbama apie motinas ir dukras, jų nuožmią meilę ir su ja kylančias siaubingas baimes. Apie tai, kaip viena kitą gelbstime. Kaip gelbstime save. Jis mane tiesiog prarijo.“
Kiran Millwood Hargrave


Gabriela Garcia (Gabriela Garsija) – amerikiečių rašytoja, imigrantų iš Kubos ir Meksikos dukra, augusi Majamyje, šiuo metu gyvenanti San Fransiske. Baigė sociologijos bakalauro studijas Fordhemo universitete ir grožinės literatūros magistro studijas Perdju universitete, gavo „Rona Jaffe Foundation“ rašytojų apdovanojimą ir „Steinbeck Fellowship“ stipendiją. „Apie moteris ir druską“ – pirmas rašytojos romanas, kuriam įkvėpimo ji sėmėsi iš savo šeimos istorijos ir patirties kovojant už migrantų teises.

Pašėlusiai linksma paveikslėlių knyga ir miela istorija apie tai, kad geriausia – būti savimi.

Gvildas kitoks nei visi vikingai. Jam nesiseka nei mojuoti kardu, nei nardyti lediniuose ežerų vandenyse. Bet vienas dalykas jam tikrai PATINKA...
Tai – KEPTI PYRAGUS!

Išaušus Vikingų sporto dienai Gvildui atrodo, kad užgriuvo tikrų tikriausia katastrofa. Ar pomėgis kepti pyragus gali IŠGELBĖTI GVILDĄ?

„Širdį sušildanti istorija!“
David Atherton, populiariojo britų televizijos kulinarijos šou „The Great British Bake Off“ laimėtojas

„Ji nesuvokė, kaip ilgai užtrunka tapti kuo nors kitu arba koks vienišas jautiesi gyvendamas ne tau skirtame pasaulyje.“

Vaikystėje neišskiriamos nenuorama Dezirė ir tylenė Stela Vinjė visad liks identiškos dvynės, visad liks seserys. Užaugusios mažame, žemėlapyje nė nepažymėtame Luizianos juodaodžių miestuke, kurio gyventojų oda tokia šviesi, kad nė nesiskiria nuo baltųjų. Šešiolikos pabėgusios į Naująjį Orleaną ieškoti geresnio gyvenimo. Neilgai trukus, Stelai palikus tik atsisveikinimo raštelį, atsiskyrusios ir pasirinkusios gyventi visiškai skirtinguose pasauliuose. Dezirė susituokia su juodaodžiu ir pagimdo tamsios odos mergaitę. Stela nusprendžia tapti baltąja, bet jos baltaodis vyras apie žmonos praeitį nė nenutuokia.

Ar išskirtos daugelio mylių ir dar daugiau melo seserys Vinjė vėl susitiks? Ar jas jungiantys saitai atlaikys likimo skirtus išbandymus? Kokią kainą teks sumokėti už savo pasirinkimus? Kaip klostysis jų dukrų gyvenimai ir ar susikirs keliai?

Nuo Amerikos pietų iki Kalifornijos, nuo XX a. vidurio iki pabaigos šiame romane gija po gijos audžiamas kelių Vinjė šeimos kartų likimų žemėlapis, kuriame talentingai, jautriai ir išmintingai braižoma žmonių meilės ir neapykantos vienų kitiems istorija, nagrinėjamos daugialypės priežastys, kodėl žmonės kartais pasirenka savo gyvenimus nugyventi tapę visai kitais, nei yra iš tiesų, ir kaip tai keičia jų tarpusavio ryšius.

„Prilygsta Toni Morrison kūrybai.“
O, The Oprah Magazine

„Universalus, rafinuotas ir jaudinantis romanas. Giliai po oda prasiskverbiantis, ramiai ir užtikrintai klausiantis, kas mes esame ir kuo norime tapti.“
Entertainment Weekly

„Nepaprastai įtaigus rasės ir tapatybės klausimų apmąstymas.“
New York Times


Brit Bennett (Brita Benet, gim. 1990 Kalifornijoje) – viena perspektyviausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. „Nykstantys saitai“ – antras jos romanas, nominuotas 2021 m. „The Orwell Prize for Political Fiction“ ir „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijoms.

„Tai pasakojimas apie žmones, kurie gyveno prieš du šimtmečius, tačiau daugelis jų troškimų, nemenka dalis nuoskaudų ir širdyse siaučiančios aistros buvo labai jau panašios į dramas, vykstančias tarp mūsų, mūsų laikais…“

1815–ųjų birželio 15–ąją Didžiosios Britanijos aristokratijos didingieji ir galingieji susirenka į Ričmondo hercogienės puotą Briuselyje – vieną tragiškiausių puotų istorijoje, kurioje daugelis išvaizdžių ir pasitempusių jaunuolių sušoka savo paskutinį valsą prieš krisdami Vaterlo mūšyje.

Verslininko Džeimso Trenčardo dukros, žavingosios Sofijos Trenčard, gyvenimas tąvakar taip pat pasikeis negrįžtamai. Tačiau tik praėjus 25 metams, apsukriesiems Trenčardams įsikūrus naujame ir itin madingame Belgravijos rajone, išryškės tikrosios lemtingojo vakaro pasekmės. Naujajame pasaulyje, kur aristokratai priversti išsitekti su naujaturčiais, daugelis norėtų palikti paslaptis ten, kur joms ir vieta, – užmarštyje. Tačiau didžiosios paslaptys nepavaldžios laikui. Jos neišvengiamai ims skleistis pasirodžius jaunuoliui, vardu Čarlzas Popas.

„Tai – šiuolaikinė klasika.“
Daily Express

„Tikras delikatesas – lyg ką tik iškeptas sausainis.“
Inquirer Daily News

Julian Fellowes (Džulianas Felovesas, g. 1949) – rašytojas, aktorius, režisierius ir prodiuseris. Už savo sukurtą serialą „Dauntono abatija“ jis pelnė tris „Emmy“ apdovanojimus. „Belgravija“ yra jo trečias romanas, pagal kurį 2020 m. sukurtas to paties pavadinimo serialas.

„Mano žmona vienu metu buvo apsiaustas, burtų lazdelė, triušis ir skrybėlė. Kaip viena moteris gali vairuoti lėktuvą, mylėti mane, gelbėti kalaitę, pakęsti „Egzelciorą“, ištrykšti iš sniegynų ir vandenų, tikėti kažkokio paukštelio galiomis, viskam suteikdama gyvenimo geismo ir laimės skonį To aš nežinojau.“

Jau dveji metai Polis Hansenas atlieka bausmę Monrealio kalėjime. Kameroje jis įkurdintas drauge su Patriku Hortonu iš „Hells Angel“ gaujos, atliekančiu bausmę už žmogžudystę. Retkarčiais Polį aplanko jo mylimiausi mirusieji: žmona indėnė Vainona, tėvas danų pastorius Johanas ir didelių juodų akių kalaitė Nukė.

Žvilgsnis į praeitį: Polis Hansenas – „Egzelcioro“ daugiabučio prižiūrėtojas, ten jis atlieka meistro, durininko, sargo ir – dar labiau – sielų taisytojo ir liūdinčiųjų guodėjo pareigas. Kai nereikia skubėt į pagalbą „Egzelcioro“ gyventojams ar rūpintis kitais darbais, laiką leidžia su Vainona. Savo pilotuojamu nedideliu lėktuvu Vainona skraidina Polį aukščiau debesų, į atvirą dangų. Bet netrukus viskas pasikeičia.

Smėliu užpustyta bažnyčia paplūdimyje, asbesto kasyklos po atviru dangumi, sidabraspalvės upės vingiai, gaudžiančių vargonų garso bangos, kino teatro „Le Spargo“ šešėliai – šioje mozaikoje po truputį skleidžiasi vieno gyvenimo istorija, kupina meilės artimui, gailestingumo, žmogiškosios silpnybės ir stiprybės, noro surasti savo vietą ir maišto prieš visas neteisybės formas.

„Skaitymo malonumas, mintyse jau virstantis filmu.“
Virginie Despentes

„Dubois kuria tragikomišką pasaulį, virtuoziškai valdydamas kasdienybės absurdą ir poeziją.“
Le Point

„Graži, tyra, melancholiška, pilna nevilties ir keistos paguodos knyga.“
Télérama

„Dubois humanizmas prabyla į pačią širdį.“
Bibliobs


Jean-Paul Dubois (Žanas Polis Diubua, gim. 1950 Tulūzoje) – vienas svarbiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, 23 kūrinių autorius, pelnęs tokias literatūros premijas kaip „Prix Femina“, „Prix du roman Fnac “, „Prix Alexandre-Vialatte“ ir kitas. 2019 m. už romaną „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“ apdovanotas Goncourt'ų premija.

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Šūvis medžiokliniu šautuvu sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Ir atrodo: ne ji viena. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.

Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą bent kiek apsipratusi su nauja savo išvaizda. Tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė Šastan nenoromis įsitraukia į tyrimą.

„Netikėtas, intriguojantis, kitoks.“
ELLE

„Norekas tobulai įvaldęs trilerio žanrą.“
Le Monde

Olivier Norek (Olivjė Norek, gim. 1975) – scenaristas, rašytojas, humanitarinių misijų dalyvis, buvęs policijos pareigūnas, gimęs ir augęs Prancūzijoje. Autorius pelnė daugiau nei 20 įvairių literatūrinių apdovanojimų, 2019 m. jam įteikta „Prix Maison de la Presse“ premija, o kūriniai išversti į daugiau nei 10 kalbų. „Paviršius“ – pirmoji lietuvių kalba išleista O. Noreko knyga.

Megė ir Frenkas ilgus metus buvo tobulos santuokos pavyzdys, tačiau jau pusę metų jie vienas kitam neištarė nė žodžio. Namai, kuriuos kadaise gaubė džiaugsmas ir nesibaigiantis juokas, dabar sklidini spengiančios tylos ir neišsakytų tiesų. Vieną dieną, nebepajėgdama pakelti santuoką sukausčiusio šalčio, Megė išgeria saują migdomųjų tablečių.

Mėgindami išgelbėti Megės gyvybę, gydytojai sukelia dirbtinę komą. Palinkęs prie nuolat pypsinčių aparatų apsuptos bežadės žmonos, Frenkas jaučia turįs pagaliau prabilti, nes tai galinti būti paskutinė jųdviejų galimybė. Tik kasdien sėdėdamas šalia ir perpasakodamas kiekvieną nuo pirmosios jųdviejų susitikimo dienos išgyventą akimirką, kiekvieną šypsnį ir nuvogtą žvilgsnį, jis paskatins ją dar kartą pramerkti akis. Juk tai negali būti jų pabaiga?

„Nepaprastai gražu.“
Jojo Moyes

„Nuoširdu ir tikra.“
Santa Montefiore

„Kupina gyvenimo išminties, grožio ir liūdesio.“
Josie Silver

„Nusipelno visų pagyrų.“
Cosmopolitan

Abbie Greaves (Ebi Gryvs, g. 1992) Oksforde baigė literatūros studijas, dirbo leidybos srityje. Vieną dieną laikraštyje perskaitė straipsnį apie daugiau nei 20 metų nesikalbėjusią japonų sutuoktinių porą, ir taip kilo mintis parašyti debiutinį romaną „Visas mums duotas laikas“. Romanas pateko į geriausių 2020-ųjų „Stylist“, "Independent“, „Her“, „Woman & Home“ knygų sąrašus ir buvo pasirinktas „BBC Radio 2“ skaitytojų klubo knyga.

Trisdešimtmetė Evė Dreik gyvena žaviame ir apsnūdusiame Meino valstijos pajūrio miestelyje, bet retai kada iškelia koją iš savo pernelyg didelių tuščių namų, daug skaito ir klausosi keisčiausių tinklalaidžių. Jos geriausias draugas Endis mano, kad ji gedi beveik prieš metus žuvusio vyro. Ir Evė neprieštarauja.

Kai Endis jai pasiūlo nenaudojamą namo dalį išnuomoti savo vaikystės draugui, buvusiam beisbolininkui Dinui Teniui, Evė sutinka. Kaip ir Evės, Dino gyvenimas pasisuko ne ta linkme, jis patyrė didžiausią sportininkų košmarą – vieną rytą pabudęs nebesugebėjo mėtyti kamuoliuko ir iki šiol negali išsiaiškinti, kodėl. Tad abu susitaria: Evė neklausinės apie beisbolą, o Dinas – apie jos mirusį vyrą. Bet taisyklės dažnai ir sukuriamos tam, kad būtų sulaužytos…

Evė ir Dinas pabandys viską pradėti iš naujo, nes gyvenime, kaip ir beisbole, visada būna dar vienas šansas.

„Evę Dreik“ patariama skaityti akmenuotame paplūdimyje su vaizdu į švyturį. Tai aukščiausios prabos eskapizmo literatūra ir graži meilės istorija.“
Washington Post

„Žavinga, viltinga ir romantiška... Evė – nuostabi kompanionė.“
Rainbow Rowell

„Viskas, ko reikia, – tai šis šilumos kupinas romanas, liepsnojantis židinys, taurė gero vyno ir švelni palaikanti ranka.“
Roxane Gay

Linda Holmes (Linda Houms) – JAV populiariosios kultūros žurnalistė, rašytoja. „Evė Dreik viską pradeda iš naujo“ – debiutinis jos romanas, 2019 m. tapęs vienu iš „Goodreads Choice Awards“ finalistų. Savo bute Vašingtone L. Holmes gyvena su šunimi, kuris kantriai pozuoja jos fotografijoms. Laisvalaikiu žiūri pernelyg daug romantinių komedijų, kepa duoną, skaito lovoje ir neseniai numezgė pirmąją savo kepurę.

2050-ieji. Oderis – klestintis Vidurio Europos miestas. Neramumų draskomame žemyne jis garsėja vienus žavinčiais, kitus gąsdinančiais socialiniais bei politiniais eksperimentais. Apsijuosęs siena ir nustatęs griežtas sąlygas gyventojams, Oderis vadovaujasi viena pagrindine taisykle: žmogus turi būti naudingas. Jei neprisidedi prie miesto gerovės – tu jam nereikalingas.

Alanas netenka darbo, jį palieka žmona, o situaciją dar labiau apsunkina prastėjanti psichinė būklė: dienos tarsi išplaukusios, vis sunkiau suvokti, kas vyksta iš tiesų, o kas – tik pakrikusios sąmonės padarinys. Tačiau viena tikrai aišku: jei neras greito būdo išspręsti savo problemų, miestas jį deportuos. Alanui būtina vėl tapti naudingam. Ir susigrąžinti Aną.


„Šiurpus distopinis pasakojimas, nerimą labiausiai keliantis būtent tuo, kad aprašomi socialiniai eksperimentai toli gražu nėra neįmanomi. Haliucinuojanti, įsiurbianti istorija, verčianti susimąstyti apie mūsų prigimtį: kur yra ribos, galinčios mus sustabdyti? Ar jos išvis egzistuoja?“
Audrius Ožalas, knygų apžvalgininkas

„Paimkite Orwello „1984-ųjų“ pesimistinę neviltį, pridėkite Huxley'io „Puikaus naujo pasaulio“ hedonistinę neviltį, primaišykite amžiną mūsų siekį gerais norais išasfaltuoti bet kurį šunkelį į pragarą, pagardinkite jau dabar vykstančiais socialinio reitingo eksperimentais ir gausite visiškai įtikinančią ateitį – kuri, tikėkimės, neįvyks.“
Aidas Puklevičius, rašytojas, publicistas

Dainius Vanagas (g. 1989) baigė Kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete, vėliau įgijo semiotikos magistro laipsnį A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre. Dalyvauja kultūriniame Lietuvos gyvenime, kuria bei publikuoja eksperimentinius literatūros kritikos ir prozos tekstus įvairiuose kultūros leidiniuose. Distopinis romanas „Oderis“ – pirmoji autoriaus knyga.

„Korede, aš jį nužudžiau.“

Visi žino, kad kraujas – tirštesnis už vandenį. Tik Koredė nebėra tikra, kiek dar ilgai pajėgs ginti seserį ir slėpti jos nusikaltimus. Ypač dabar, kai Ajula nusitaikė suvilioti ilgą laiką slapta Koredės meile buvusį gydytoją.

„Žaižaruojantis debiutas, aštrus kaip tas peilis vyrų nugarose.“
Publishers Weekly

„Nuodėmingai gardu!“
New York Times

„Juodojo humoro prisotintas ištikimybės, smurto ir artimųjų santykių pjūvis.“
Time

Oyinkan Braithwaite (g. 1988) studijavo Kingstono universitete Anglijoje, gyvena ir kuria Lagose, Nigerijoje. Romanas „Mano sesuo, serijinė žudikė“ sulaukė išskirtinio dėmesio: 2019-aisiais nominuotas „Booker Prize“ ir „Women's Prize for Fiction“ prizams bei pelnė „Anthony Award for Best First Novel“ apdovanojimą, 2020-aisiais tapo vienu iš „British Book Awards“ nugalėtojų ir pateko į daugybę geriausių tų metų knygų sąrašų.

„Keturios po blakstienomis žibančios ir spindinčios akys. Užpildančios visą veidrodžio stiklą. Klausimai, išnyrantys į paviršių ir vėl pasislepiantys. Nežinau: ugnelės ir šviesa akyse, tavo žvilgsnis į mane, mano žvilgsnis į tave, į tave vieną, į veidrodžio stiklą ir atgal, ir jokio atsakymo į klausimą, kas čia vyksta, jokio paaiškinimo.“

Mažame Norvegijos kaimelyje į paauglystę žengiančios mergaitės Sisė ir Unė užmezga ypatingą draugystę. Jos nuo pat pradžių pajunta atradusios neįprastą, joms pačioms neperprantamą tarpusavio ryšį. Tarsi būtų viena siela skirtinguose kūnuose. Tačiau vieną šaltą žiemos rytą Unė, užuot ėjusi į mokyklą, patraukia prie milžiniško užšalusio krioklio, vietinių vadinamo Ledo rūmu. Painūs ledo labirintai paklaidina Unę, o Sisė visą ilgą žiemą lieka įkalinta savo pačios minčių speige.

„Ledo rūmas“ – metaforiškas, skaidrus taupia kalba, tik Tarjei Vesaasui būdingu fragmentišku stiliumi parašytas romanas apie bundančius jausmus, vienatvę ir nepritapimą, žengimą į suaugusiųjų pasaulį, apie tamsias sielos kertes, kur tarpusavyje kovoja įvairios jėgos, jausmai ir troškimai.

„Koks šis romanas grynas. Koks subtilus. Koks galingas. Koks nepanašus į jokį kitą. Jis unikalus. Jis nepamirštamas. Jis ypatingas.“
Doris Lessing

„Jeigu reiktų įvardyti knygą, man keliančią klausimą, kodėl tai ne pati garsiausia knyga pasaulyje, rinkčiausi Tarjei Vesaaso „Ledo rūmą“.“
Max Porter

„Šis romanas – tai asketiškas poetinis grynumas, stojiška išmintis, virpantis gamtos atliepimas.“
Times Literary Supplement

„Pasakojimas prikaustantis, aprašymai kupini nuginkluojančio grožio, atsiverianti prasmė tokia pat didinga kaip tasai ežeras, po truputį virstantis ledu.“
Times

Tarjei Vesaas (Tarjė Vėsosas, 1897-1970) laikomas vienu iškiliausių XX a. norvegų rašytojų, tris kartus nominuotas Nobelio literatūros premijai. Bene geriausius savo romanus parašė perkopęs šešiasdešimtmetį. 1957 m. pasirodė romanas „Paukščiai“, 1963 m. – „Ledo rūmas“, laikomas vienu meistriškiausių T. Vesaaso kūrinių. 1964 m. už jį rašytojas buvo apdovanotas Šiaurės Tarybos literatūros premija ir tapo pirmuoju norvegų rašytoju, gavusiu šį svarbiausią skandinavų literatūros apdovanojimą. Iš viso T. Vesaas parašė per trisdešimt kūrinių. Jo knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų, ne viena buvo ekranizuota.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba