Agota Kristóf

„Vakar viskas buvo gražiau
muzika medžiuose
vėas mano plaukuose
ir tavo ištiestose rankose
saulė“

Tobijas Horvatas gimė bevardžiame kaime, nereikšmingoje šalyje. Jo motina buvo vagilė, kaimo kekšė. Vieną dieną, būdamas dar vaikas, jis pabėgo į kitą šalį, į didelį miestą. Vogė, elgetavo, nakvodavo gatvėje, kol policija jį apgyvendino „jaunimo namuose“ berniukams. Tada jis sukuria save iš naujo ir pasivadina Šandoru Lesteriu, karo našlaišiu. Dešimt metų dirba laikrodžių fabrike. Susitikinėja su nemylima moterimi. Bendrauja su kitais imigrantais vietiniame bistro. Rašo. Bet vieną dieną jo trapią būtį suvirpina mieste pasirodžiusi vaikystės mylimoji Lina su kelių mėnesių dukrele glėbyje ir sutuoktiniu.

Šiame elegantiškai santūriame, fragmentiškame, egzistencialistinės nuotaikos ir sapno atmosferos prisodrintame pasakojime atskleidžiamas nerimastingo, bevietystei ir vienatvei pasmerkto žmogaus likimas. Jis ieško meilės ir prasmės gyventi, bet sykiu suvokia, kad tai – „…nepakeliamas neišsakomos tylos laukimas“.

„Kristóf geriausia, kai rašo tamsiausiai.“
Scotland on Sunday
„Nagrinėdama antrininko ir nepataisomos žalos, atsirandančios žmogui atsiskyrus nuo savo šaknų, temas, autorė jas užrašo kaip reta nuosaikiai, išvengia bet kokio nereikalingo sentimentalumo ir pataiko tiesiai į širdį.“
Marie Claire

Aota Kristóf (Agota Krištof, 1935-2011) – vengrų rašytoja, rašiusi prancūzų kalba. 1956 m. emigravo į Šveicariją. Pasaulyje išgarsėjo romanų trilogija, lietuviškai išleista pavadinimu „Storas sąsiuvinis“ („Alma littera“, 2004). Į lietuvių kalbą taip pat išverstas jos novelių rinkinys „Man tas pats“ („Alma littera“, 2005). Romanas „Vakar“ – trečioji autorės knyga, pasirodanti lietuviškai; pagal ją sukurtas italų režisieriaus Silvio Soldini filmas „Brucio nel vento“ (2002).

„Vakar viskas buvo gražiau 

muzika medžiuose

vėjas mano plaukuose

ir tavo ištiestose rankose 

saulė“

Tobijas Horvatas gimė bevardžiame kaime, nereikšmingoje šalyje. Jo motina buvo vagilė, kaimo kekšė. Vieną dieną, būdamas dar vaikas, jis pabėgo į kitą šalį, į didelį miestą. Vogė, elgetavo, nakvodavo gatvėje, kol policija jį apgyvendino „jaunimo namuose“ berniukams. Tada jis sukuria save iš naujo ir pasivadina Šandoru Lesteriu, karo našlaičiu. Dešimt metų dirba laikrodžių fabrike. Susitikinėja su nemylima moterimi. Bendrauja su kitais imigrantais vietiniame bistro. Rašo. Bet vieną dieną jo trapią būtį suvirpina mieste pasirodžiusi vaikystės mylimoji Lina su kelių mėnesių dukrele glėbyje ir sutuoktiniu.

Šiame elegantiškai santūriame, fragmentiškame, egzistencialistinės nuotaikos ir sapno atmosferos prisodrintame pasakojime atskleidžiamas nerimastingo, bevietystei ir vienatvei pasmerkto žmogaus likimas. Jis ieško meilės ir prasmės gyventi, bet sykiu suvokia, kad tai – „…nepakeliamas neišsakomos tylos laukimas“.

„Kristóf geriausia, kai rašo tamsiausiai.“

Scotland on Sunday

„Nagrinėdama antrininko ir nepataisomos žalos, atsirandančios žmogui atsiskyrus nuo savo šaknų, temas, autorė jas užrašo kaip reta nuosaikiai, išvengia bet kokio nereikalingo sentimentalumo ir pataiko tiesiai į širdį.“

Marie Claire

Ágota Kristóf (Agota Krištof, 1935–2011) – vengrų rašytoja, rašiusi prancūzų kalba. 1956 m. emigravo į Šveicariją. Pasaulyje išgarsėjo romanų trilogija, lietuviškai išleista pavadinimu „Storas sąsiuvinis“ („Alma littera“, 2004). Į lietuvių kalbą taip pat išverstas jos novelių rinkinys „Man tas pats“ („Alma littera“, 2005). Romanas „Vakar“ – trečioji autorės knyga, pasirodanti lietuviškai; pagal ją sukurtas italų režisieriaus Silvio Soldini filmas „Brucio nel vento“ (2002).