Akcijos ir pasiūlymai

XIX amžiaus Naujosios Zelandijos epas

Volteris Mūdis 1866-aisiais atvyksta į Naujosios Zelandijos aukso kasyklas pralobti, tačiau vos atvykęs, audringą ir tamsią naktį, patenka į slaptą susirinkimą. Jame 12 vyrų aptarinėja virtinę neišaiškintų nusikaltimų: dingo turtingas žmogus, paleistuvė bandė pasitraukti iš gyvenimo, o nelaimėlio girtuoklio namuose aptikta daug aukso. Mūdis netrukus įtraukiamas į mįslingai susipynusių sudėtingų likimų tinklą. Kas juos valdo – turto troškimas, nepalankios aplinkybės ar netikėtas šviesulių – dangaus kūnų – išsidėstymas?

Tai daugiasluoksnis kūrinys – nuotykių romanas, meilės istorija, vesternas, detektyvas ir trileris viename, vertinamas už itin meistriškai sukurtą matematiškai tikslią struktūrą, įtraukiantis sumaniai supintu pasakojimu ir itin vertingas dėl gyvai vaizduojamo XIX amžiaus Naujosios Zelandijos aukso karštinės pasaulio. Pasak literatūros kritikų, „Šviesuliai“ – postmodernus kūrinys, atgaivinantis klasikinį Viktorijos epochos romaną, lygintinas su paties Charleso Dickenso kūriniais.

„Tokio tipo romaną ryte praryji, o užvertęs paskutinį puslapį supranti, kad nieko panašaus savo mastu ir teikiamu skaitymo malonumu tiesiog neberasi.“
Independent

„Parašydama vaizdingą XIX amžiaus romano parodiją, Catton sukūrė romaną XXI amžiui. Tai visiškai nauja. Nespėji versti puslapių. Žmogaus siela atskleista visomis skirtingomis nevilties formomis. Tiesiog palaima! O knygos apimtis... Ką gi, tokia gera knyga negali būti per ilga.“
New York Times Book Review

„Įspūdinga... Ji sugebėtų mus nukelti bet kur, o mes kaskart ja pasitikėtume, kad sugrąžintų atgal.“
Globe and Mail

Eleanor Catton (Eleonora Katon, g. 1985 Kanadoje) – jauniausia rašytoja, kada nors laimėjusi prestižinę literatūros premiją „Man Booker“ (2013 m.) už istorinį romaną „Šviesuliai“. Tik pasirodęs, romanas iškart tapo literatūros sensacija, yra išverstas į daugelį kalbų, o BBC televizija nusipirko teises pagal romaną statyti serialą. Autorė kartu su vyru gyvena Naujojoje Zelandijoje ir dėsto kūrybinį rašymą viename šalies universitetų.

Droviam ir nuovokiam bankininkui Stiuartui visada būdavo sunku pažindintis su moterimis, tačiau viename viengungių vakare jis susipažįsta su paveikslų restauratore Džiliana, ir viskas pasikeičia. Stiuarto draugas Oliveris – jo priešingybė: tiek įžūlus, kiek ir lengvabūdis anglų kalbos mokytojas, kuris „kalba kaip žodynas“. Netrukus Stiuartas ir Džiliana susituokia, tačiau tarp trijulės užsimezgusi nedrąsi draugystė išvirsta į kai ką visiškai kita.

„Kalbant atvirai“ – intymus pasakojimas apie meilės subtilumus ir vingius. Romanas prasideda kaip nesusipratimų komedija, tačiau lėtai, sakinys po sakinio, tamsėja ir gilėja, įtraukdamas mus į sudėtingus širdies reikalų akivarus.

„Aukščiausios prabos literatūra.“
New York Times Book Review

„Kibirkščiuojantis pasakojimas... Toks sklandus – rodos, puslapiai patys veja vienas kitą.“
Observer

„Nedaugelio autorių mąstymas ir kalba taip įtraukia. Ši knyga yra nuostabiai sąmojinga, intelektuali ir jaudinanti.“
Independent on Sunday

„Autorius ne tik suteikia skaitytojams nepakartojamą pramogą, jis meistriškai analizuoja tiek tamsiuosius skausmo ir išdavystės klodus, tiek ant farso ribos balansuojančius meilės mechanizmus.“
New Yorker

Julian Barnes (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Autorius 2011 m. apdovanotas „Man Booker“ premija. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015), „Laiko triukšmas“ (2017). Romanas „Kalbant atvirai“ pirmąkart pasirodė 1991 m., yra išverstas į daugelį kalbų ir laikomas klasikiniu Barneso kūrybos pavyzdžiu.

2018–ieji – jubiliejiniai Tėvo Stanislovo metai

…Gal aš turiu tokią charizmą, kad galiu išklausyti kitą? Buvau laisvas kiekvienam ateinančiam – galėdavau atsisėsti, išklausyti, su juo pasikalbėti. Kalbėti man lengva ir minioms, ir žmogui – nes neieškau žodžių.
Baigęs studijas, atidžiai perskaičiau kapucinų vienuolio Tėvo Chrizostomo autobiografją, jo pamokymus.
Jo misija buvo dienų dienas sėdėti svečių kambaryje ir priimti visus pašnekovus. Jis sakė: jei aš gausiu dangų, jį gausiu už tai, kad sėdėjau ir klausiau.
Pagalvojau, ir aš pamėginsiu. Yra teologijoje pastoralinė medicina, aš bandžiau jos paslaptis įsisavinti. Taip ir įėjau į tą „šnekėjimo teologiją”.

Tėvas Stanislovas

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.

„Širdžiai gyvenimas – dalykas paprastas: ji plaka tiek, kiek gali. Kol sustoja.“

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais – mirties, meilės, meno, žmogaus baimių ir gėdos jausmo – klausimais. Šis literatūros šedevras duoda galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Pirmame ciklo romane „Mirtis šeimoje“ Knausgårdas dokumentuoja savo paauglystės prisiminimus, aistrą roko muzikai, pirmąjį įsimylėjimą, santykius su vyresniuoju broliu, mylinčia, tačiau blankia, beveik nepastebima motina ir nutolusiu, nenuspėjamu tėvu, iš panagių analizuoja skausmą ir kitus, prieštaringus jausmus, patirtus tėvui mirus. Autorius kuria vitališką ir itin universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, žmogaus kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

„Tiesiog neįtikėtina... Dėl šios knygos kraustausi iš proto.“
Zadie Smith

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009-2011 m. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, Knausgårdas ne tik išplėtė grožinės literatūros ribas, bet ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo paskelbta dar XX a. viduryje.

Keitė vaikystę praleido Heilšame – uždaroje, savas ir kartais itin neįprastas taisykles turinčioje mokymo įstaigoje, įkurtoje Anglijos provincijoje, toliau nuo pašalinių akių. Ten vaikai buvo akylai saugomi nuo išorinio pasaulio ir ugdomi taip, kad suprastų esą ypatingi. Idilišką praeitį Keitė paliko užmarščiai, tačiau praėjus daugeliui metų į jos gyvenimą sugrįžta Rūta ir Tomis – geriausi draugai iš Heilšamo laikų.

Dalindamasi prisiminimais su Rūta ir grimzdama į taip ir neišblėsusią meilę Tomiui, Keitė nusikelia į praeitį. Kaip jie išvydo dienos šviesą? Kokiam gyvenimui buvo ruošiami? Kodėl tokia svarbi jų gera sveikata? Kokia tamsi paslaptis glūdi už karštligiško mokinių kūrybiškumo skatinimo? Ir kokią kainą jie turės sumokėti už tai, kad visą gyvenimą buvo laikomi ypatingais?

„Neleisk man išeiti“ – nepaprastai rafinuotas ir subtilus pasakojimas apie dar vieną mūsų pasaulio versiją, persmelktas žmogaus trapumo pajautos ir neišmatuojamo gyvenimo geismo.

„Geriausia, ką Ishiguro yra parašęs po „Dienos likučių“. Tai romanas apie žmogaus prigimtį: kas ją sudaro, ką ji reiškia, kaip ji gali būti pagerbta ar paneigta.“
Jonathan Yardley

„Šis ypatingas ir bauginamai gudrus romanas yra apie tai, kodėl mes nepratrūkstame, kodėl vieną rytą atsikėlę tiesiog neišbėgame į gatvę kūkčiodami ir verkdami, kodėl neįdūkstame ir visko aplink nesudaužome į šipulius suvokę, kad mūsų gyvenimas niekada nebus toks, koks galėjo būti.“
M. John Harrison

„Šiame beviltiškai liūdname romane autorius gilinasi į paprasto žmogaus gyvenimą – sielą, seksualumą, meilę, kūrybiškumą, vaikišką naivumą.“
Andrew Barrow

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris, tarp kurių ir „Neleisk man išeiti“, nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Telefonuose buvo visas jų gyvenimas...

Niujorkas, Kenedžio oro uostas. Sausakimšoje laukiamojoje salėje susiduria vyras ir moteris. Po nedidelio ginčo kiekvienas pasuka savo keliu.

Madlena ir Džonatanas niekada anksčiau nebuvo susitikę ir niekada daugiau neturėjo pasimatyti. Tačiau rinkdami ant žemės išsibarsčiusius daiktus jie netyčia susikeičia telefonais. Kai pastebi nesusipratimą, juos jau skiria 10 000 kilometrų: ji dirba floriste Paryžiuje, o jis turi restoraną San Fransiske.

Vedami smalsumo jie ištyrinėja vienas kito telefoną. Abu pasielgia netaktiškai, bet atskleidžia netikėtą, sukrečiantį dalyką: jų gyvenimus sieja paslaptis, kurią jie manė visiems laikams palaidoję...

Ar galime tikėtis laimės, neišnarplioję praeities paslapčių? Ar gali vienas atsitiktinis susitikimas visiškai pakeisti mūsų gyvenimą? „Angelo kvietimas“ – tai du nepaprasti žmonių pasauliai dviejuose mažuose telefonuose.

Guillaume Musso (Gijomas Muso, gim. 1974) – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 25 milijonai jo kūrinių egzempliorių, jo knygos išverstos į 40 kalbų. Nuo 2011 m. Prancūzijoje G. Musso yra perkamiausias autorius. Knyga „Angelo kvietimas“ sulaukė neįtikėtinos sėkmės tiek Prancūzijoje, tiek Lietuvoje.

„Istorija, kuri galėjo nutikti bet kuriam iš mūsų... Romantiškas juodos ir raudonos spalvos trileris.“
France Info

Priešai kyla į kovą. Atslenka niūrios dienos.

„Nuolat augančią grėsmę jis juste juto. Žvilgtelėjo žemyn ir išvydo apatinius aukštus jau semiantį juodą potvynį. Tai buvo vorai.“

Varnų užkalbėtojas Krankas nugalėjo didžiausią savo priešą Mezgėją ir įveikė Musių Močią. Rodėsi, kad Juodamūris pagaliau taps draugišku miestu ne tik paprastiems žmonėms, bet ir gyvūnų užkalbėtojams.
Tačiau kaip tik tada, kai buvo beįsivyraujanti ramybė, atėjo laikas susiremti su jėga, kokios Krankas nė nesapnavo. Ar jis išdrįs kovoti su tuo, ką buvo prisiekęs saugoti?
Užėjus dar vienai Niūriajai vasarai, Juodamūryje ir vėl suveša nusikaltimai, o nusisukus net artimiausiems draugams Krankas gali prarasti viską. Skleidžiantis tamsioms paslaptims, teks aukoti net švenčiausius dalykus. Vorai ir jų vadė Baltoji našlė padarys viską, kad atkeršytų...

– Žinau, kas tu, – sugergždė bejausmis balsas. – Neabejojau, kad ateisi.
Ji lėtai atsitiesė, atsistojo judėdama nežmogiškai grakščiai, rankas laikydama prie šonų. Plaukai buvo visiškai balti, veidas – blyškus. Tik akys – juodut juodutėlės.
– Aš – Baltoji našlė.

Tai trečioji trilogijos dalis. Skaitykite pirmąją „Krankas. Varnų užkalbėtojas“ ir antrąją „Krankas. Spiečius puola.“

Tarptautinio fenomeno „Mergina traukiny“ autorė!

Niekada nepasitikėk ramiu vandens paviršiumi

Paskutinėmis gyvenimo dienomis Danielė Ebot bandė prisiskambinti seseriai Džulijai, tačiau į pagalbos šauksmą ši neatsakė. Po kelių dienų Danielė randama negyva Skenduolių užutėkyje – mįslingame upės vingyje, kuriame per šimtmečius menančią seserų gimtojo miestelio istoriją nuskendo ne viena moteris.

Džiulei tenka grįžti į vietą, kuri jai vis dar kelia baimę, ir seniai palaidoti vaikystės prisiminimai ima kilti lyg drumzlės iš vandens gelmių. Ji bando išsiaiškinti, kas nutiko seseriai ir kaip jos mirtis susijusi su vos prieš porą mėnesių ten pat nusižudžiusios jaunos merginos mirtimi. Netrukus pradeda aiškėti miestelio gyventojų praeities nuodėmės ir tai, kad kiekvienas jų yra vienaip ar kitaip susijęs su velione Daniele Ebot. Visa apgaubia klampus paslapčių rūkas.

„...Kaip ir A. Hitchcockas, P. Hawkins turi kinematografišką akį ir talentą sukurti bauginamai įtraukiančią istoriją. Nerkite į naujo jos trilerio vandenis. Atpildas bus stulbinamas. Šis noir atmosfera pulsuojantis kūrinys jus privers dukart pagalvoti prieš brendant į tamsų ir žvarbų vandenį.“
USA Today

Ši knyga – tai išskirtinis kelionių dienoraštis, realiuoju laiku pasakojantis apie evangelizavimą ir pajėgiantis supurtyti sąžines „abejingumo globalizacijos“ akivaizdoje.

Apie Vatikaną rašantis korespondentas Andrea Tornielli, popiežiškuoju lėktuvu vykstantis į visas apaštališkąsias keliones, šioje pokalbių su Jo Šventenybe Pranciškumi knygoje, remdamasis popiežiaus išvykomis į užsienį, nusprendė papasakoti apie svarbiausias šio pontifikato paliestas temas ir nuveiktus darbus. Italija, Brazilija, Kuba, Jungtinės Amerikos Valstijos, Afrika, Azija, taip pat ir Lesbas, Sarajevas, Lundas... Tai žavingi kraštai ir simboliniai miestai, sudėtingos vietos ir nevienalytės tautos. Ir visos jos matė, kaip popiežius, kuris yra taikus piligrimas, tačiau taip pat ir nepatogus pamokslininkas, ryžtingai pasmerkia prekybą narkotikais ir ginklais, korupciją ir netgi vergiją kai kuriuose ekonomikos sektoriuose; kaip migracijos iš pasaulio pietų į jo šiaurę klausimą pavadina humanitarine tragedija; kaip ragina vietines Bažnyčias vėl priartėti prie labiausiai nuo visuomenės atskirtų sluoksnių.
Nepalikdamas nepapasakotų iki šiol neskelbtų epizodų ir įdomių detalių apie popiežiškųjų skrydžių užkulisius, Tornielli apsistoja ties keletu reikšmingų susitikimų: nuo Baracko Obamos iki Fidelio Castro, nuo Baltramiejaus I iki rusų patriarcho Kirilo, nuo Abu Mazeno iki Shimono Pereso.
Išskirtiniame pokalbyje popiežius pasakoja ne tik viešai nuskambėjusių ir dar negirdėtų anekdotų iš tarpžemyninių skrydžių, bet ir apie tai, kaip kategoriškai atsisako laikytis griežtų saugumo reikalavimų apkabindamas minias.

„Būdamas vyskupas, ganytojas, tėvas negaliu su žmonėmis bendrauti iš šarvuotų mašinų. Dėl šios priežasties nuo pat pradžių pasakiau, kad keliausiu tuomet, jei bus galimybė išlaikyti tiesioginį kontaktą su žmonėmis.“
Popiežius Pranciškus

Andrea Tornielli – Vatikano apžvalgininkas, dienraščio „La Stampa“ žurnalistas, atsakingas taip pat ir už interneto svetainę „Vatican insider“, bendradarbiauja su daugeliu Italijos ir tarptautinių leidinių. Be kitų savo veikalų, autorius yra parašęs pirmąją popiežiaus biografiją „Pranciškus. Kartu“ („Francesco. Insieme“), kuri išversta į 16 kalbų, bei knygą „Popiežius Pranciškus. Tokia ekonomika žudo“ („Papa Francesco. Questa economia uccide“). Ši išversta į 9 kalbas. Tarptautiniu bestseleriu tapusi knyga „Dievo vardas – Gailestingumas“ (lietuviškai pasirodė 2016), kurioje užrašyti A. Tornielli pokalbiai su popiežiumi Pranciškumi, yra išversta į 35 kalbas.

Šeimos gydytojas Markas Šloseris padarė klaidą, dėl kurios mirė vienas jo pacientų, garsus aktorius Ralfas Mejeris. Dirbant tokį darbą reputacija yra viskas, todėl Šloseris savo klaidą bando nuslėpti. Bet nuo Medicinos drausmės komisijos nenuslėpsi nieko...

Bėda dar ir ta, kad paciento mirtis nebūtinai įvyko dėl neatidžios klaidos, o Šloseris nebūtinai lieja ašaras, kad Mejeris negyvas. Gydytojas turėjo nesuvestų sąskaitų su savo pacientu, kuris rodė kiek per didelį dėmesį jo žmonai Karolinei. O po įvykių vasarnamyje, kuriame paviešėti sutuoktiniai Mejeriai buvo pasikvietę Šloserį su žmona ir dukromis, atsirado visai svarių priežasčių keršyti.

„Kandus, ciniškas ir kupinas toksiško humoro.“
Washington Post

„Naujasis Kochas – dar geresnis nei romane „Vakarienė“.“
KNACK

„Trikdančiai geras... Psichologiškai turtingas... Greito tempo... Absoliučiai įtikimas.“
USA Today

„Kalbą Kochas vartoja tarsi stetoskopą – mes girdime kiekvieną jo veikėjų širdies dūžį, jaučiame jų pavydą, meilę, baimę, neapykantą... Skalpelio aštrumo proza, anatomiškai tiksliai romane atkuriami mūsų tamsiausi instinktai.“
The Guardian

„Priverčia skaitytoją žiopčioti gaudant orą.“
Il Giornale

Hermanas Kochas (g. 1953) žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Tarptautinį pripažinimą pelnė romanu „Vakarienė“ (lietuviškai pasirodė 2015 m.). „Vasarnamis su baseinu“ taip pat sulaukė didelio pasisekimo ir yra išverstas į trisdešimtį kalbų.

„Kai rašai savo draugo biografiją, turi rašyti taip, lyg norėtum už jį atkeršyti.“
Floberas, iš laiško Ernestui Feido, 1872

„Giustavas įsivaizdavo save kaip laukinį žvėrį - jam patikdavo lyginti save su baltuoju lokiu, nepasiekiamu ir vienišu. Aš jam antrinau ir netgi vadindavau jį Amerikos prerijų buivolu, bet iš tikrųjų jis, ko gero, buvo tik papūga. “
Luiza Kolė

Kuri iš dviejų papūgų įkvėpė Floberą parašyti vieną geriausių savo kūrinių? Kodėl garsiausiame rašytojo romane nuolat kinta pagrindinės herojės Emos Bovari akių spalva? Kas siejo Floberą ir jo dukterėčios guvernantę Džuljetą Herbert? Kokie žvėrys tūnojo Flobero bestiariume? Ir kodėl šios smulkmenos taip rūpi mįslingajam knygos pasakotojui, į pensiją išėjusiam gydytojui Džefriui Breitveitui, kurio gyvenimas ir paslaptys pamažu skleidžiasi verčiant knygos puslapius...

Knygos autorius Julianas Barnesas kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano Renesanso architektu, o jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Garsiojoje savo knygoje „Flobero papūga“ jis į vieną audinį suaudžia faktus ir fikciją. Laviruodamas tarp romano, biografijos ir literatūros kritikos žanrų, sukuria įtraukiantį ir itin originalų detektyvinių elementų kupiną pasakojimą apie rašytojais ir jų kūriniais apsėstus skaitytojus, apie meną ir tai, kaip jis veikia gyvenimą, apie meilę, aistras bei išdavystes - ir literatūrines, ir labai tikroviškas...

„Žavinga ir praturtinanti... Knyga, kuria mėgausitės.“
Joseph Heller

„Neįmanoma padėti į šalį... Hipnotizuojamai originalu.“
Philip Larkin

„Neišsemiamas minčių šaltinis, nuostabiai parašyta... Puikus kūrinys.“
Germaine Greer

Kai gyvenimo rutiną sugriauna jausmų beprotybė

Siuzanai pirmąkart atėjus į Seržo namus Monmartre derinti jo sūnaus fortepijono, vyras jos nė nepastebi. Ji susituokusi, jis taip pat. Šešiasdešimtmetis Seržas turi viską: pelningą darbą, nuostabią žmoną ir du gražius vaikus. Tačiau vieną vakarą, kartu su žmona atklydęs į triukšmingą Paryžiaus barą, jis pamato vidury salės šokančią Siuzaną ir nebegali atitraukti nuo jos akių.

Seržas bando suprasti, kodėl jam staiga įsireikė Siuzanos, kuri visai ne jo skonio ir turbūt niekuo neypatinga. Kodėl jis kaip tik jai patikės savo vaikystės paslaptį, apie kurią niekam nepasakojo, paslaptį, kadaise iš pagrindų pakeitusią jo gyvenimą? Jųdviejų romanas tampa pražūtinga kančia ir sykiu išsigelbėjimu, kurio abu slapta troško ir ilgai ieškojo.

Knygos „Mes sukurti būti laimingi“ autorė, aprašydama užgimstančią herojų aistrą, giliai užslėptas tiesas ir kaltes, fatališkoje augančios teksto įtampos melodijoje ieškodama tikslios gaidos subtiliai atskleidžia lemtingus gyvenimo momentus.
Véronique Olmi (g. 1962), prancūzų dramaturgė ir prozininkė, gimė Nicoje, šiuo metu gyvena Paryžiuje. Už savo pjeses V. Olmi yra gavusi ne vieną apdovanojimą, o jos knygos pelnė tarptautinį pripažinimą.

Sadamas Huseinas stengiasi apsaugoti antrąją žmoną Samirą nuo pirmosios šalies damos Sadžidos pavydo. Chomeinis neleidžia žmonai Chadižei plauti indų, nes tai ją žemina. Kim Čen Irui labai prastai sekasi nuslėpti savo neištikimybę nuo korėjiečių kino žvaigždės Hė Rim... Mira taiso savo vyro Serbijos prezidento Miloševičiaus kalbas. Osama bin Ladenas laukia, kol Nadžva pagimdys įtvirtintoje karo stovykloje Afganistane. Fidelis Kastras bando išvengti CŽV agentų, tarp kurių ir jo meilužė Marita, išpuolių.

Jiems visiems meilė, mirtis arba tremtis – neatsiejamai susipynę dalykai. Juk diktatorių santykiai su moterimis ne visada būna tokie, kaip juos įsivaizduoja kiti arba kaip jie patys bando juos pavaizduoti. Tad ir jų asmeninis gyvenimas, kupinas slėpinių bei netikėtumų, dažnai tampa valstybine paslaptimi. Kad tai atskleistų, Diane Ducret surinko daugybę diktatorių gyvenimo draugių, dukterų, draugų, patarėjų, gydytojų, asmens sargybinių ir netgi ajatolų liudijimų, nors toks tyrimas kai kada grėsė mirtinu pavojumi.

„Pilna pikantiškų, bet iškalbingų anekdotų, pribloškianti, prikaustanti dėmesį nuo pradžios iki pabaigos, knyga Diktatorių moterys 2 yra šis tas daugiau negu istorinių esė rinkinys: tai pamokanti valdžios ir žmogaus širdies biopsija, kuri patvirtina patarlę, kad meilė akla ir kad tai absoliuti tiesa netgi kalbant apie pačius kraugeriškiausius tironus.“
Jean–Christophe Buisson, „Le Figaro Magazine“

Diane Ducret (Diana Diukrė, gim. 1982 m.) – Sorbonos absolventė, poliglotė, istorikė, filosofė ir žurnalistė. Ji veda istorijai skirtas televizijos laidas, kuria dokumentinius filmus apie kultūrą. Pirmoji „Diktatorių moterų“ knyga, vos pasirodžiusi Prancūzijoje, kaipmat tapo bestseleriu ir jau išversta į beveik dvidešimt kalbų. Ši knyga išgarsino Diane Ducret kaip neprilygstamą tyrinėtoją ir istorikę. Antroji knyga, „Diktatorių moterys 2“, – išties titaniškas darbas.

Ponas Kuzenas, keistuolis Statistikos agentūros darbuotojas, jaučia begalinę vienatvę Paryžiaus didmiestyje ir miršta iš meilės savo bendradarbei panelei Dreifus. Tik niekaip nesiryžta žengti lemtingo žingsnio, nors ir yra įsitikinęs, kad tokiame dideliame mieste kaip Paryžius būtina turėti ką nors mylimą. Išsiilgęs švelnumo, savo namuose jis priglaudžia smauglį ir pavadina jį Meilučiu. Bėda tik ta, kad vargu ar pasaulyje yra moteris, kuri sutiktų gyventi akis į akį su tokiu meilės įrodymu.

Šis stulbinantis humoristinis ir sykiu filosofinis pasakojimas apie žmogaus prigimtį – pirmas Romaino Gary romanas, pasirašytas Émile'io Ajaro slapyvardžiu. 1974 metais paskelbtas variantas neatitiko originalaus rankraščio: leidėjai, nežinoję, kas slepiasi už negirdėto slapyvardžio, be kita ko, smarkiai pakeitė knygos pabaigą. Naujesniame prancūziškame leidime, kaip ir šiame lietuviškame vertime, atsižvelgiant į kitados Romaino Gary pareikštą pageidavimą, atskirai išspausdinta ir originalioji, „ekologinė“ pabaiga.


„Kai smauglys tave apsivynioja, suspaudžia per juosmenį, per pečius ganėtinai tvirtai ir įremia galvą tau į kaklą, tereikia užsimerkti, kad pasijustum švelniai mylimas. Tai neįmanomybės pabaiga, ir aš trokštu to visa savo esybe. Man, reikia pasakyti, visada trūko rankų. Dvi rankos, manosios, – tai tuštuma. Reikėtų dviejų kitų, apsivijusių mane. Taip sakoma apie vitaminų stoką – be vitaminų kaip be rankų.“

1952 m. prancūzų valdomas Vietnamas. Iš mirusios mamos paveldėjusi vietnamietišką išvaizdą, Nikolė visada jautėsi vyresnės sesers, apdovanotos tobulais prancūziškais bruožais, šešėlyje. Tačiau didžiausią kartėlį ji patiria, kai tėvas nusprendžia visą šeimos verslą perleisti seseriai Silvijai, o jai – tik apleistą šilko parduotuvėlę senajame Hanojaus kvartale. Nikolė ryžtasi atgaivinti parduotuvę norėdama įrodyti tėvui, kad gali sėkmingai dirbti be jo pagalbos. Drąsius planus palaiko naujas mylimasis Markas, dėl kurio vis smarkiau plaka Nikolės širdis.
Imbierų ir lotosų žiedų aromato pripildytame senajame vietnamiečių kvartale Nikolė pasineria į spalvingą šilko pasaulį. Niekada iki galo nepritapusi prie prancūzų dėl savo egzotiškos išvaizdos, būdama tarp vietinių prekeivių ji vis labiau jaučiasi sava. Tačiau merginos pasaulis subyra į šipulius, kai susiduria su prancūzų kolonijinės valdžios korupcija, į kurią įsivėlusi visa jos šeima. Skaudžios išdavystės akivaizdoje Nikolė turi priimti lemtingą sprendimą: atleisti šeimai ir mylimam vyrui ar likti ištikimai savo vietnamietiškai prigimčiai.

„Rafinuotas pasakojimas apie kolonijinį Vietnamą ant naujos eros slenksčio: skaitydama jaučiau egzotiškos šalies drėgmę ir svaiginantį gardenijų kvapą. Įtempto siužeto pasakojime autorė nevengia purvinos karo realybės.“
Rašytoja Lucinda Riley

Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo grafenės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse. Rašyti ji pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą moteris perkėlė į kūrybą. Viena populiariausių autorės knygų „Arbatos plantatoriaus žmona“, kurią išleido „Baltų lankų“ leidykla, akimirksniu tapo „The Sunday Times“ bestseleriu ir ilgai nesitraukė iš šio sąrašo viršūnių.

„Norvegija gali didžiuotis savo sūnumis: Henriku Ibsenu, Edvardu Munchu ir geriausiu trilerių rašytoju Jo Nesbø.“
New York Times

Moderniame Oslo kalėjime dešimtmetį kalintis Sonis – idealus kalinys. Ramaus būdo vaikinas seniai tapo kitų nuteistųjų išpažinčių klausytoju, o korumpuota kalėjimo valdžia naudojasi juo svetimiems nusikaltimams nuslėpti. Už šias keistokas paslaugas kaliniui nenutrūkstamai tiekiamas heroinas. Narkomanu, abejingu savo likimui, Sonis tapo, kai, norėdamas išvengti susitepusio policininko vardo, nusižudė jo tėvas. Tačiau netikėta kalinio išpažintis supurto primigusią Sonio sąmonę – taip seniai slėpta tiesa apie tėvo mirtį paskatina jį suregzti ir įvykdyti genialų pabėgimo iš kalėjimo planą. Prasideda nuožmi, šaltakraujiškai apskaičiuota keršto medžioklė. Šį kartą Sonis diktuos žaidimo taisykles.

Vyresnysis inspektorius Simonas Kefas, senosios policijos mokyklos atstovas, vieną dieną gauna naują nužudymo bylą ir naują kolegę. Sekdami Oslo nusikalstamo pasaulio pėdsakais, Simonas ir Kari netikėtai įsitraukia į Sonio vykdomų žmogžudysčių tyrimą. Vaikino tėvas buvo inspektoriaus draugas ir kolega, todėl Simonas įtaria, kas yra naujasis Oslo mirties angelas ir kokie Sonio tikrieji tikslai.

„Dar vienas stiprus Nesbø talento pavyzdys, kuriuo jis kuria istoriją, grojančią visomis nervų stygomis ir tokiu intensyvumu, kad, rodos, sutalpintų į vieną ir Bibliją, ir Betmeną. Anksti sakyti, tačiau nenustebčiau, jei ši knyga gautų metų detektyvo titulą.“
Ekstra Bladet

„Tai paini ir sukrečianti istorija. Žiaurūs, pikti ir atgailaujantys policininkai bei nusikaltėliai... Tai, ko ir reikėtų tikėtis iš geriausio norvegų šiuolaikinių detektyvų autoriaus, galbūt geriausio šiuolaikinių detektyvų autoriaus apskritai.“
The New York Times Book Review

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą puikavosi tarptautinių bestselerių sąrašuose. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Nesbø knygų egzempliorių. Pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

Visa apgobė tamsumos ir jis tegalėjo girdėti alkanų musių zyzimą.

Varnų pašnekovui Krankui nugalėjus žiauriausią vorų užkalbėtoją Mezgėją, nuo Juodamūrio miesto nuslenka taip ilgai jį kausčiusios blogio jėgos.

Tačiau ši ramybė – tik tyla prieš audrą. Netrukus į miestą sugrįžta nedoroji Musių Močia. Kyla nauja nusikaltimų, korupcijos ir chaoso banga.

Krankas, pasitelkęs visą įmanomą drąsą ir kiekvieną jam likusį draugą, padedamas savo ištikimųjų varnų, privalo susigrumti su pavojingąja piktavale. Tačiau jis nė nenutuokia, kokios tamsios paslaptys, koks mirtinas pavojus jo tyko ir kad bet kuris iš draugų akimirksniu gali virsti išdaviku.

„Moteriai iš už ausies išniro mažas juodas vabzdys mirgančiais sparneliais. Ji nusišypsojo. Pastėrusiam Krankui beregint, vabzdys pabėgėjo tobulai glotnia žando oda ir įlindo į šnervę. Komisarė net nesusiraukė.“

Tai antroji trilogijos dalis. Skaitykite pirmąją – „Krankas. Varnų užkalbėtojas“.

Kiek paslapčių prireiks sugriauti tobulą santuoką?


Ką tik ištekėjusi už žavingo ir turtingo našlio jaunoji Gvendolina Huper nekantrauja pradėti naują gyvenimą egzotiškame Ceilone. Ji pasiryžusi būti tobula žmona ir mama. Bet gyvenimas naujuose namuose, apsuptuose žalių lyg aksomas arbatkrūmių, ne visai toks, apie kokį ji svajojo tekėdama už Lorenso Huperio. Plantacijų darbininkai šiurkštūs ir pagiežingi, kaimynai tikri pavyduoliai, o jos mylimas vyras praleidžia ilgas valandas darbe, palikęs savo jauną nuotaką vieną. Klajodama po apylinkes, Gvendolina vis dažniau susiduria su savo vyro praeities šešėliais: dulkėta skrynia su geltona vestuvine suknele, krūmokšniais apaugęs nedidelis kapas, vis labiau kelianti nerimą Lorenso tyla... Tačiau netrukus Gvendolina pastoja ir jų namus aplanko džiaugsmo kupinos dienos. Deja, palaimingas sutuoktinių gyvenimas netrunka ilgai. Gimdymo kambaryje Gvendolina priversta priimti žiaurų sprendimą ir amžiams tai laikyti paslaptyje. Bet ar tokia didelė paslaptis gali būti palaidota ilgam?

„Tobula knyga: paslaptys, meilė, sielvartas ir džiaugsmas. Negalėjau padėti šios knygos į šalį!“
Santa Montefiore, knygos „Bitininko duktė“ autorė


Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo grafienės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse.
Rašyti ji pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą moteris perkėlė į kūrybą. Taip gimė debiutinis romanas „Atskyrimas“ („The Separation“). 2015 m. pasirodžiusi antroji knyga „Arbatos plantatoriaus žmona“ akimirksniu tapo „The Sunday Times“ bestseleriu ir ilgai nesitraukė iš šio sąrašo viršūnių.

„New York Times“ bestseleris Nr. 1

Tai populiariausias metų trileris pasaulyje, kuris visiems laikams pakeis jūsų požiūrį į kitų žmonių gyvenimą.

KIEKVIENA DIENA TOKIA PATI

Reičelė kasdien važinėja priemiestiniu traukiniu tuo pačiu maršrutu: iš namų į Londoną ir atgal. Pakeliui ji pravažiuoja prie pat geležinkelio įsikūrusį namų kvartalą. Traukinys beveik kaskart sustoja prie raudono semaforo signalo, tad ji kone kasdien mato vieno iš tų namų gyventojus – porą, pusryčiaujančią ar geriančią kavą terasoje. Mato taip dažnai, kad jaučiasi beveik juos pažįstanti. Net vardus jiems sugalvojo: Džesė ir Džeisonas. Jų gyvenimas, Reičelės akimis, tiesiog tobulas. Panašus į buvusį jos pačios gyvenimą.

IKI ŠIANDIEN

Bet kartą ji išvysta kai ką, kas ją pribloškia. Tik akimirksnis – ir netrukus traukinys vėl pajuda, tačiau to pakanka. Staiga viskas pasikeičia. Ar tai, ką ji matė, kaip nors susiję su tolesniais sukrečiančiais įvykiais? Ar policija patikės „nepatikima liudytoja“? Ar ji tikrai galėtų kuo nors padėti tam, kuriam pati išgalvojo vardą?

„Niekas neįtraukia labiau nei „Mergina traukiny“.“
Vanity Fair

Vienintelis Salvadoro Dali romanas Paslėpti veidai nukelia mus į keistą romantiško dekadentizmo atmosferą. Pasitelkęs vizualiai turtingą, beveik fotografišką kalbą, autorius aprašo aristokratų gyvenimus, jų iškrypusias aistras ir taurią meilę. Ekscentriškas, švaistūniškas aukštuomenės gyvenimo būdas simbolizuoja prieškario Europos nuosmukį. Knygos veiksmas, prasidėjęs 1934 metų Paryžiuje, ritasi iki Maltos, Šiaurės Afrikos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir vėl sugrįžta į Prancūziją, kur ir baigiasi paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis.

Knyga... tokia kupina vizualinių išradimų, tokia sąmojinga, pripildyta beveik dikensiškos energijos, kad sunku nesutikti su arogantišku autoriaus savęs kaip genijaus vertinimu.
The Observer

Nuo pat pirmo puslapio pakliūvate į senamadišką, barokišką romaną, tokį pat inteligentišką, ekstravagantišką ir fotografiškai precizišką kaip ir jo paveikslai... Dali pastebi viską.
Guardian

Salvadoras Dali (1904–1989) – ispanų dailininkas, tapytojas, grafikas ir skulptorius, vienas žymiausių siurrealizmo atstovų ir svarbiausių XX amžiaus menininkų.

„Gailestingumas yra pirmoji Dievo savybė. Tai Dievo vardas. Nėra padėties be išeities, mes nesame pasmerkti paskęsti lakiajame smėlyje."

Paprastais ir tiesiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipiasi į visus planetos vyrus bei moteris, šitaip pradėdamas nuoširdų ir asmenišką dialogą. Pagrindinė, popiežiui labiausiai rūpinti tema – gailestingumas. Ji visada buvo jo liudijimo, o dabar ir pontifikato, atspirties taškas.
Kiekviename puslapyje juntamas stiprus troškimas pasiekti sielas visų žmonių – ir priklausančių Katalikų bažnyčiai, ir jai nepriklausančių, – ieškančių gyvenimo prasmės, taikos ir susitaikymo kelio, gydymo kūno ir dvasinėms žaizdoms. Visų pirma popiežius nori pasiekti tą nerimastingą ir skausmą kenčiančią žmoniją, kuri prašo būti priimta, o ne atstumta: vargšus ir emigrantus, kalinius ir prostitutes, tačiau taip pat ir sutrikusius bei nuo tikėjimo nutolusiuosius, homoseksualus ir išsiskyrusias poras.
Per pokalbį su Vatikano apžvalgininku Andrea Tornielli Pranciškus, pasitelkdamas jaunystės prisiminimus ir jautrius epizodus iš savo ganytojiškos patirties, pasakoja, kodėl taip stipriai troško neeilinių Šventųjų jubiliejinių metų. Neišsižadėdamas etinių ir teologinių klausimų popiežius pakartoja, kad Bažnyčia niekam negali užverti durų; jos pareiga yra prasiskverbti į žmonių sąmonę, kad pravertų plyšį ir padėtų prisiimti atsakomybę bei atitolti nuo padaryto blogio.
Per atvirą pokalbį Pranciškus nevengia nagrinėti net ir sąsajų tarp gailestingumo, teisingumo bei korupcijos.
O tiems krikščionims, kurie save priskirs prie „teisiųjų“, primena: „Ir popiežius yra žmogus, kuriam reikia Dievo gailestingumo.“

„Dievo vardas – Gailestingumas“ pasauliniu mastu išleidžiamas 82 šalyse.

Olivjė Pasaną ir Patriką Gijarą sieja daug bendro: abu užaugo be tėvų, vaikystę praleido tuose pačiuose globos namuose, o viską, ką turi šiandien, sukūrė savo rankomis. Tik dabar vienas jų – policijos kriminalinės brigados vadas, liguistai besižavintis tradicine Japonijos kultūra ir papročiais, o kitas – įtariamasis žudiko maniako, dar žinomo „Akušerio“ pravarde, byloje. Pasanas įsitikinęs, kad būtent Gijaras vykdo protu nesuvokiamo žiaurumo egzekucijas, tačiau kaltinimams pagrįsti stinga įrodymų.
Kol Olivjė kvėpuoja „Akušeriui“ į nugarą, pats sulaukia smūgio iš artimiausio žmogaus – žmona japonė pateikia skyrybų prašymą, o jo šeimos link artėja žudikas.

„Patiems drąsiausiems, kurie išdrįs praverti pragaro vartus.“
Adéle Ferry

„Prancūziškuoju Stivenu Kingu“ tituluojamas mistinių detektyvų autorius Jeanas Christophe'as Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961), prieš atsidėdamas vien grožinei kūrybai, ilgą laiką dirbo laisvai samdomu žurnalistu, bendradarbiavo su daugeliu garsių periodinių leidinių, o vėliau šią tiriamosios žurnalistikos patirtį sėkmingai pritaikė plėtodamas atskiras tematines linijas savo romanuose. Leidykla „Baltos lankos“ išleido visame pasaulyje išgarsėjusį autoriaus trilerį „Purpurinės upės“, kuris pelnė jam kultinio rašytojo šlovę ir buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt penkias kalbas. Taip pat sėkmės sulaukė ir kiti lietuvių kalba pasirodę J. Ch. Grangé romanai: „Miserere“, „Limbų priesaika“, „Gandrų skrydis“, „Sielų miškas“.

Jis nemoka skaityti, nemoka rašyti, bet greitai išsigydo žaizdas.
Jis nekenčia baltųjų raganių, bet myli Analizą, vieną iš jų.
Jis nuo keturiolikos metų gyvena narve.
Jam tereikia pabėgti ir susirasti Merkurę, juodąją raganą, kuri, pasak gandų, valgo jaunuolius. Ir tai jam būtina padaryti iki septynioliktojo gimtadienio.
Juk taip paprasta.

Šių laikų pasaulyje tarp žmonių gyvena raganiai – baltieji ir juodieji. Baltieji turėtų užsiimti tik gerais darbais, juodieji – tik blogais, bet niekas nežino, kaip ten yra iš tiesų... Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie yra pusiau baltieji, pusiau juodieji. Neitanas – vienas iš jų. Todėl jį medžioja visi. Jam tenka gyventi narve, pririštam, mušamam it šuniui, ir treniruotis tapti žudiku. Vienintelė viltis išlikti gyvam – pabėgti ir iš tėvo, galingiausio pasaulio juodojo raganiaus, gauti tris dovanas. Tačiau kaip Neitanui surasti tėvą, jei kiekvienas jo žingsnis sekamas ir jis negali niekuo pasitikėti – nei savo šeima, nei mergina?


„Tai knyga apie raganas ir raganius, kurioje net ir ieškodami nerasite nė vienos pelėdos ir akinukų apskritais stiklais. Turbūt tai bus naujosios „Bado žaidynės“… Nuostabu ir visiškai įtikinama – man labai patiko.“
Kate Atkinson, rašytoja

„Tai naujoji Stephenie Meyer karūnos paveldėtoja.“
The Times

Paryžiaus aukštuomenės numylėtinis pagyvenęs dailininkas Olivjė Bertenas įsimyli savo ilgametės meilužės dukterį – jaunutę aristokratę Anetę. Deja, merginai jau parinktas tinkamas sužadėtinis – markizas de Farandalis. Dailininką kamuoja meilė, aistra ir pavydas. Prie baisių vidinių kančių prisideda ir kritika pasenusiai jo kūrybai. Naujoji dailininkų karta – negailestinga. Ar tik šios aplinkybės nebus tragiškos baigties šaukliai?

Guy de Maupassant'as (1850–1893) – viena ryškiausių XIX a. prancūzų literatūros figūrų, meilės romanų meistras. Per trumpą kūrybinį laikotarpį – dešimt metų – rašytojas parašė šešis romanus ir daugiau nei tris šimtus novelių. Maupassant'as pradėjo kurti globojamas Gustave'o Flaubert'o, jo namuose susipažino su garsiais ano meto rašytojais – Émile'iu Zola ir Ivanu Turgenevu