Alan Lee

„Štai, o karaliau, atiduodu tau brangakmenį, kurio taip troškai, ir tai tėra mažmožis, rastas pakelėje, nes man atrodo, kad tu turi neįsivaizduojamai gražesnį, ir dabar ji mano...“

„Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas nuo 1917 metų iki pat mirties rašė ir perrašinėjo „Silmariljoną“ – pasakojimą apie Senąsias dienas, apie sukūrimą pasaulio, kuriam pradžią davė Iluvataras, sukūręs dievus ainurus, ir kuriame ilgainiui apsigyveno elfai, nykštukai, hobitai, žmonės bei visos kitos įstabios anglų mokslininko ir Oksfordo universiteto profesoriaus vaizduotės būtybės.

Šiame daugiasluoksniame pasakojime išskirtinė vieta teko žmogaus ir elfės – Bereno ir Lutijenos – meilės istorijai. Tamsos valdovo Morgoto pakalikų persekiojamas Berenas pateko į slaptąją elfų karalystę Doriatą ir ten išvydo šokančią karaliaus Tingolo dukterį Lutijeną. Pakerėtas jos grožio, Berenas pamilo nemirtingąją elfę, o ji atsakė tuo pačiu. Tačiau Tingolo toks jo mylimiausios dukters pasirinkimas nepradžiugino. Negalėdamas sulaužyti dukrai duoto pažado, jis nedrįso nužudyti Bereno, tačiau nusprendė skirti jam pražūtingą užduotį – pavogti iš Morgoto karūnos Silmarilą ir atgabenti jį į Doriatą. 

J. R. R. Tolkienas ketino parašyti atskirą Bereno ir Lutijenos legendai skirtą pasakojimą ir sukūrė net kelias jo versijas tiek eilėmis, tiek proza, tačiau iki galo nė vienos istorijos taip ir nebaigė. Tik 2017 m. Tolkieno sūnus Christopheris iš atskirų gausybės tėvo rankraščių fragmentų atrinko ir sudėliojo visą Bereno ir Lutijenos istoriją su skirtingomis variacijomis, paaiškinimais ir patikslinimais.

Epinėje istorijoje apie Bereną ir Lutijeną „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ gerbėjai turės galimybę išvysti nuostabų Viduržemio pasaulio kūrimo procesą, per daug metų J. R. R. Tolkieno vaizduotėje įvykusią transformaciją iš stebuklinės pasakos į sodrią istoriją su elfais ir žmonėmis, nykštukais ir orkais, turtingu kraštovaizdžiu ir būtybėmis, būdingomis tik Tolkieno sugalvotam Viduržemio pasauliui.

Tada Morgotas, ištiesęs ranką link Dor-Lomino, šitaip prakeikė Huriną, Morveną ir visus jų palikuonis: 

– Žiūrėk! Mano minties šešėlis slėgs juos, kad ir kur jie keliautų, ir mano neapykanta persekios juos iki pasaulio pabaigos.

Pirmajame Viduržemio amžiuje, likus šešiems tūkstančiams metų iki „Žiedų Valdove“ aprašomų įvykių, elfų, žmonių ir nykštukų pasaulį apgaubė Tamsos valdovo Morgoto šešėlis. Žymiausi elfų ir žmonių kariai žuvo Nesuskaitomų Ašarų mūšyje, o jų žemes užplūdo Morgoto tarnai ir pakalikai. Tačiau juodžiausioje tamsoje sužibo nauja viltis, kai karo dėl Viduržemio arenoje pasirodė Morgoto nelaisvėje kankinamo Hurino sūnus Turinas su nuožmių atskalūnų būriu. 

Milžiniškoje Angbando tvirtovėje – Geležies Pragare įsikūręs Morgotas burtais, klasta ir žiaurumu naikino žmonių ir elfų karalystes, o Hurino vaikams skyrė patį baisiausią, mirtiną prakeiksmą. Prieš Turiną ir jo seserį Nienorą Morgotas pasiuntė savo baisųjį tarną Glaurungą – galingą dvasią, turinčią milžiniško besparnio ugnimi alsuojančio drakono pavidalą. Glaurungas pašaipiai ir kandžiai griauna Turino ir Nienoros likimą, melu ir apgaule įgyvendindamas Morgoto prakeikimą. 

Ankstyviausios šios J. R. R. Tolkieno sukurtos „Hurino vaikų“ sakmės versijos siekia Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir keletą paskesnių metų. Gerokai vėliau, jau baigęs „Žiedų Valdovą“, šią sakmę jis parašė iš naujo išplėsdamas, papildydamas ir siužetą, ir personažų charakterius. Sakmė tapo viso jo tolesnio darbo apie Viduržemį šerdimi. Vis dėlto pačiam Tolkienui nepavyko jos baigti. Šį monumentalų darbą po tėvo mirties atliko Christopheris Tolkienas – po ilgo ir kruopštaus rankraščių tyrimo sudėliojo sklandų ir svetimų redakcijų neiškraipytą pasakojimą.