Alan Lee

Tuomet karalius tarė:

– Didis yra Gondolino žlugimas, – ir visi sudrebėjo, nes tai buvo senovės pranašo Amnono žodžiai, bet Tuoras, apimtas meilės ir gailesčio karaliui, sušuko:

– Gondolinas dar laikosi, Ulmas neleis jam pražūti!

Po laimėto Nesuskaitomų Ašarų mūšio Viduržemyje įsigalėjęs Tamsos valdovas Morgotas iš savo tvirtovės Angbando valdo milžiniškas armijas ir kėsinasi užkariauti gyvųjų pasaulį. Jo valiai nepaklūsta tik elfų noldorų įkurtas ir karaliaus Turgono valdomas Gondolino miestas. Nuostabaus grožio Gondolinas paslėptas neįžengiamuose kalnuose, o visi keliai į jį akylai saugomi. 

Vis dėlto net ir kruopščiausiai sergėjama paslaptis kada nors išaiškėja. Suprasdamas, kad užėmęs Gondoliną Morgotas taps viso pasaulio valdovu, Vandenų dievas Ulmas nusprendžia sužlugdyti jo kėslus. Ir nors Gondolinui lemta žlugti, gėrio ir blogio kova dėl Viduržemio tęsis ir pasibaigus Pirmajam amžiui.

J. R. R. Tolkienas vienintelį baigtą pasakojimą apie Tuoro kelionę į Gondoliną, vedybas su Idrile, Earendelio gimimą, Meglino išdavystę, miesto apiplėšimą ir bėglių išsigelbėjimą sukūrė jaunystėje, bet jo taip ir neišleido. Šį darbą po tėvo mirties atliko sūnus Christopheris Tolkienas – ilgai ir kruopščiai tyręs rankraščius sudėliojo sklandų pasakojimą. „Gondolino žlugimas“ tapo paskutine Ch. Tolkieno parengta tėvo knyga. Pats J. R. R. Tolkienas sakė, kad „Gondolino žlugimas“ buvo „pirmoji tikra šio vaizduotės pasaulio istorija“, ją kartu su „Berenu ir Lutijena“ bei „Hurino vaikais“ laikė viena iš trijų svarbiausių Didžiųjų sakmių apie Senąsias dienas.

Anglų mokslininkas, viduramžių folkloro specialistas ir rašytojas Johnas Ronaldas Reuelas Tolkienas (1892–1973) išgarsėjo knygomis „Hobitas, arba Ten ir atgal“ ir „Žiedų Valdovas“. Bet jo literatūrinis palikimas kur kas didesnis. Jis sugalvojo savo pasaulį – Viduržemį, parašė 6000 metų apimančią jo istoriją, sukūrė unikalią mitologiją ir geografiją, supažindino skaitytojus su hobitais, elfais, nykštukais, goblinais ir kitomis pasakiškomis būtybėmis. 

„Gondolino žlugimas“ dar kartą atskleidžia turtingą Viduržemio kosmologiją ir istoriją... Christopheris Tolkienas tėvo palikimą tvarko nepaprastai sėkmingai.“

Washington Post

Anglų mokslininko ir rašytojo Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno (1892–1973) vaizduotėje užgimęs fantastinis pasaulis Viduržemis užkariavo skirtingų kartų fantastikos mėgėjų širdis, o jo žymiausi kūriniai – „Hobitas, ten ir atgal“ bei „Žiedų valdovo“ knygos – pasklido milijoniniais tiražais. 

J. R. R. Tolkieno plunksnai priklauso ir daugybė mažesnės apimties kūrinių. Keturios jo pasakos („Makaliukas Klajūnas“, „Hamo ūkininkas Gilis“, „Didžiojo Vutono kalvis“, „Knibliaus pieštas lapas“) ir 16 eilėraščių rinkinys apie „Žiedų Valdove“ šmėkštelėjusį paslaptingąjį Tomą Bombadilą buvo išspausdinti skirtinguose leidiniuose, bet dabar  publikuojami vienoje knygoje – „Nepaprastosios Karalystės pasakose“. 

Ši knyga Viduržemio gerbėjams suteikia unikalią galimybę susipažinti su fantastišku kūrybingumu spinduliuojančiais, kiek menkiau žinomais Tolkieno pasakojimais, kuriuose gyvena drakonai ir smėlio burtininkai, jūrų pabaisos ir hobitai, riteriai ir nykštukai bei įvairios kitokios pasakiškos būtybės. Išskirtinio žavesio jų istorijoms suteikia ir rašytojo esė „Apie pasakas“ bei originalios „Oskaro“ laureato Alano Lee iliustracijos.

„Štai, o karaliau, atiduodu tau brangakmenį, kurio taip troškai, ir tai tėra mažmožis, rastas pakelėje, nes man atrodo, kad tu turi neįsivaizduojamai gražesnį, ir dabar ji mano...“

„Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas nuo 1917 metų iki pat mirties rašė ir perrašinėjo „Silmariljoną“ – pasakojimą apie Senąsias dienas, apie sukūrimą pasaulio, kuriam pradžią davė Iluvataras, sukūręs dievus ainurus, ir kuriame ilgainiui apsigyveno elfai, nykštukai, hobitai, žmonės bei visos kitos įstabios anglų mokslininko ir Oksfordo universiteto profesoriaus vaizduotės būtybės.

Šiame daugiasluoksniame pasakojime išskirtinė vieta teko žmogaus ir elfės – Bereno ir Lutijenos – meilės istorijai. Tamsos valdovo Morgoto pakalikų persekiojamas Berenas pateko į slaptąją elfų karalystę Doriatą ir ten išvydo šokančią karaliaus Tingolo dukterį Lutijeną. Pakerėtas jos grožio, Berenas pamilo nemirtingąją elfę, o ji atsakė tuo pačiu. Tačiau Tingolo toks jo mylimiausios dukters pasirinkimas nepradžiugino. Negalėdamas sulaužyti dukrai duoto pažado, jis nedrįso nužudyti Bereno, tačiau nusprendė skirti jam pražūtingą užduotį – pavogti iš Morgoto karūnos Silmarilą ir atgabenti jį į Doriatą. 

J. R. R. Tolkienas ketino parašyti atskirą Bereno ir Lutijenos legendai skirtą pasakojimą ir sukūrė net kelias jo versijas tiek eilėmis, tiek proza, tačiau iki galo nė vienos istorijos taip ir nebaigė. Tik 2017 m. Tolkieno sūnus Christopheris iš atskirų gausybės tėvo rankraščių fragmentų atrinko ir sudėliojo visą Bereno ir Lutijenos istoriją su skirtingomis variacijomis, paaiškinimais ir patikslinimais.

Epinėje istorijoje apie Bereną ir Lutijeną „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ gerbėjai turės galimybę išvysti nuostabų Viduržemio pasaulio kūrimo procesą, per daug metų J. R. R. Tolkieno vaizduotėje įvykusią transformaciją iš stebuklinės pasakos į sodrią istoriją su elfais ir žmonėmis, nykštukais ir orkais, turtingu kraštovaizdžiu ir būtybėmis, būdingomis tik Tolkieno sugalvotam Viduržemio pasauliui.

Tada Morgotas, ištiesęs ranką link Dor-Lomino, šitaip prakeikė Huriną, Morveną ir visus jų palikuonis: 

– Žiūrėk! Mano minties šešėlis slėgs juos, kad ir kur jie keliautų, ir mano neapykanta persekios juos iki pasaulio pabaigos.

Pirmajame Viduržemio amžiuje, likus šešiems tūkstančiams metų iki „Žiedų Valdove“ aprašomų įvykių, elfų, žmonių ir nykštukų pasaulį apgaubė Tamsos valdovo Morgoto šešėlis. Žymiausi elfų ir žmonių kariai žuvo Nesuskaitomų Ašarų mūšyje, o jų žemes užplūdo Morgoto tarnai ir pakalikai. Tačiau juodžiausioje tamsoje sužibo nauja viltis, kai karo dėl Viduržemio arenoje pasirodė Morgoto nelaisvėje kankinamo Hurino sūnus Turinas su nuožmių atskalūnų būriu. 

Milžiniškoje Angbando tvirtovėje – Geležies Pragare įsikūręs Morgotas burtais, klasta ir žiaurumu naikino žmonių ir elfų karalystes, o Hurino vaikams skyrė patį baisiausią, mirtiną prakeiksmą. Prieš Turiną ir jo seserį Nienorą Morgotas pasiuntė savo baisųjį tarną Glaurungą – galingą dvasią, turinčią milžiniško besparnio ugnimi alsuojančio drakono pavidalą. Glaurungas pašaipiai ir kandžiai griauna Turino ir Nienoros likimą, melu ir apgaule įgyvendindamas Morgoto prakeikimą. 

Ankstyviausios šios J. R. R. Tolkieno sukurtos „Hurino vaikų“ sakmės versijos siekia Pirmojo pasaulinio karo pabaigą ir keletą paskesnių metų. Gerokai vėliau, jau baigęs „Žiedų Valdovą“, šią sakmę jis parašė iš naujo išplėsdamas, papildydamas ir siužetą, ir personažų charakterius. Sakmė tapo viso jo tolesnio darbo apie Viduržemį šerdimi. Vis dėlto pačiam Tolkienui nepavyko jos baigti. Šį monumentalų darbą po tėvo mirties atliko Christopheris Tolkienas – po ilgo ir kruopštaus rankraščių tyrimo sudėliojo sklandų ir svetimų redakcijų neiškraipytą pasakojimą.