Alma littera

Tikra pabėgimo iš Kionigsbergo į Lietuvą istorija, sukrečianti iki širdies gelmių.

Šaltas 1946-ųjų vasaris. Vienuolikmetės Ursulos Dorn, karštligiškai ieškančios maisto Kionigsbergo griuvėsiuose, galvoje vienintelė mintis: kaip išgyventi? Sovietų okupuotame mieste daugiau nei 70 tūkstančių gyventojų, daugiausia vokiečių, jau mirė nuo bado, ligų ir smurtautojų okupantų rankos. Išsekusios moterys prievartaujamos, o kūdikiai vežimėliuose paliekami šaltyje. Maždaug 20 tūkstančių našlaičių klajoja po šiaurinę Rytų Prūsiją elgetaudami ir ieškodami maisto.

Ursula nebegali pakęsti šios kančios. Mergaitė įsmunka į rusų prekinį traukinį ir atkeliauja į Kauną. Čia susiduria su geranoriškais žmonėmis, globojančiais našlaičius, atklydusius iš Rytų Prūsijos. 

Tačiau ilgainiui ir Pažadėtąja žeme laikytoje Lietuvoje vis sunkiau: partizanai priešinasi sovietų okupantams, o „vokiečių fašistų vaikus“ priglaudusios šeimos tremiamos į gulagus. Norėdami išlikti „vokietukai“ priversti trauktis į miškus ir ten gyventi laukinį vilkų gyvenimą arba išsižadėti savo tapatybės ir praeities.

Nė viena Antrojo pasaulinio karo aukų grupė nėra moksliškai tyrinėta taip mažai kaip Rytprūsių vilko vaikai, o taip nutiko dėl to, kad, palyginti su kitomis Trečiojo reicho ir nacių sukelto karo aukomis, apie jų likimą sužinota gana vėlai. Tik byrant Sovietų Sąjungai ir Baltijos šalyse sustiprėjus nepriklausomybės siekiantiems judėjimams pirmą kartą prabilta apie vilko vaikus.

CHRISTIANAS HARDINGHAUSAS gimė 1978 m. Osnabriuke, Vokietijoje. Baigęs istorijos, literatūros ir žiniasklaidos magistrantūros studijas Osnabriuko universitete, apgynė daktaro disertaciją propagandos ir antisemitizmo tyrimų srityje. Hardinghausas rašo knygas, dirba laisvai samdomu žurnalistu ir istorijos konsultantu.

Jaudinanti dviejų draugių istorija nacių okupuotoje Prancūzijos sostinėje. Tai knyga apie baimę, kančią ir skaudžius likimo smūgius, kuriuos nugali nepalaužiama vidinė stiprybė, pasiaukojimas ir meilė. 

1939-ieji. Europa vis labiau kaustoma niūrios karo nuojautos. Paryžiuje gyvenančios draugės Eliza ir Žiuljetė įsitikinusios, kad karas jų nepalies. Deja, šios viltys netrukus sudūžta į šipulius. Naciams okupavus Paryžių, Eliza supranta, kad jai Prancūzijos sostinėje nebesaugu. Apsisprendusi bėgti, brangiausią savo turtą – dukrelę – moteris patiki Žiuljetei, taip pat auginančiai panašaus amžiaus dukrą ir du šiek tiek vyresnius sūnus. 

Karui pagaliau pasitraukus iš Prancūzijos, Eliza sugrįžta į Paryžių, kur sužino sukrečiančią naujieną: į Žiuljetės namų rajoną pataikė bomba, akimirksniu sugriovusi tiek pastatus, tiek žmonių gyvenimus. Siaubo apimta Eliza bando surasti bent menkiausią užuominą apie savo dukrą ir ja besirūpinusią draugę, tačiau bergždžiai. 

Nors Eliza tūkstančius kartų įsivaizduoja blogiausia, vis dėlto jos širdis atsisako tuo patikėti. Galų gale moteris užčiuopia nors ir menką, bet vilties šiek tiek teikiantį siūlo galą. Kupina vėl užgimusios vilties, Eliza iškeliauja į Niujorką, kur tikisi pagaliau sužinoti, kas nutiko jos dukrai ir geriausiai draugei. 

„Motinos meilės stiprybė ir nesuvokiamai sunkūs karo meto pasirinkimai; šeimos saga, odė menininko sielai ir netgi detektyvo elementai. Skaitydama negalėjau sulaikyti ašarų ir atsitraukti iki pat paskutinio puslapio.“ 

Jill Santopolo, knygos „Šviesa, kurios netekome“ autorė 

„Nuostabus ir širdį veriantis kūrinys.“ 

 Kate Quinn , knygų „Kodas „Rožė“, „Alisos tinklas“ autorė

„Kristin Harmel – tikra pasakojimo meistrė. Puikus istorinis romanas!“

 Sadeqa Johnson, knygų „The House of Eve“, „Yellow Wife“ autorė

Kristin Harmel (g. 1979 m.) yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Autorė rašymu „susirgo“ būdama šešiolikos. Baigusi Floridos universitetą, ji dirbo žurnalo „People“ reportere, taip pat rašė kitiems žurnalams bei televizijos laidoms. Pirmąją knygą K. Harmel išleido 2006-aisiais, būdama 27-erių. „Paryžiaus dukra“ yra 15-oji autorės knyga. Jos kūryba išversta į daugiau nei 30 kalbų. Lietuvių kalba yra išleisti jos romanai „Dingusių vardų knyga“, „Užmaršties saldumas“ ir „Gęstančių žvaigždžių miškas“.

– <...> Esu lėta, nepaslanki...

– Kaip vėžliukė? – paklausė jis, draugiškai pažvelgęs į Žozefiną.

– Kaip vėžliukė, kuri juda dviejų kilometrų per valandą greičiu ir tirta iš baimės!

– Vėžliai man patinka, – meiliai pratarė jis. – Tai labai ištikimi gyvūnai, žinote, labai ištikimi... Jie verti mūsų dėmesio.

Šiame prancūzų autorės Kathrine Pancol megabestseleryje – knygos „Geltonos krokodilų akys“ tęsinyje, – kuriuo be vargo mėgausis ir su pirmąja knyga nesusipažinęs skaitytojas, Žozefinai, pagaliau pajutusiai troškulį save pažinti, tenka susidurti su išsiskyrimu, šeimos problemomis ir net žmogžudyste.

Per pastaruosius metus Žozefinos Kortes gyvenimas pasikeitė į gerą. Dar neseniai buvusi vos galą su galu sudurianti Viduramžius tyrinėjanti mokslininkė – palikta sutuoktinio, atstumta motinos ir persekiojama bankininko, dabar ji bestselerio autorė, turinti butą Paryžiuje ir patrauklų, kad ir paniurusį, meilužį. Ir vis dėlto ramybėje jos nepalieka nuojauta, kad tikroji laimė ją aplenkia. Taigi kai vieną vakarą ši keturiasdešimtmetė susiduria su gyvenimą keičiančiais įvykiais, ji supranta, kad laikas pradėti klausytis širdies.

Pakliuvus į painių santykių ir virtinės žmogžudysčių raizgalynę, Žozefinai tenka mokytis ryžtingai veržtis į priekį, rasti drąsos ir stiprinti pasitikėjimą savimi. 

„Mano širdis buvo kompasas, kuris rodė kryptį į šiaurę.“ – Akvilina Cicėnaitė

Moteris ir jos vyras iškeliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį, vildamiesi, kad kelionė gali pataisyti viską – net tai, kas nepataisomai broken. Tačiau tai, kas jų laukia, yra kur kas daugiau nei tik fizinė kelionė per Australijos žemę – pirmiausia tai kelionė per fragmentais išnyrančią, prisiminimais blykstelinčią praeitį; per neišverčiamas migracijos ir gyvenimo svetur patirtis; per bendros kalbos ir bendrų namų paieškas; per savo ir kito atmintį.

Šis romanas – tai bandymas išversti neišverčiamus žodžius, susikurti savo žodyną, grįžti namo iš žemyno uždarytomis sienomis. Tai meditatyvus, poetiškas, asmeniškas, o drauge drąsus, aštrus ir tiesus pasakojimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi – moterimi, partnere, drauge – šiuolaikiniame pasaulyje, kur vienu metu egzistuoja vidinės ir išorinės sienos, bet mes gebame gyventi taip, lyg jų nebūtų.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Australijoje, Sidnėjuje.

Tai aštuntoji autorės knyga ir antrasis romanas suaugusiesiems.

„Šiame krašte svarbu ne tai, ką darai, o kas esi.“

1975 metai. Šiaurės Airijoje atvirai liepsnoja protestantų ir katalikų nesutarimai, aidi šūviai ir griaudėja sprogimai, o jauna moteris blaškosi tarp ištikimybės savo bendruomenei ir pavojingos aistros. 

Nepaisant sumaišties ir smurto protrūkių, Kušla su motina gyvena ramų gyvenimą mažame miestelyje netoli Belfasto. Dienomis ji dėsto parapijos mokykloje, o naktimis dirba šeimos užeigoje. Būtent ten ji susipažįsta su Maiklu Egniu, advokatu, išgarsėjusiu teismuose ginant Airijos respublikonų armijos (IRA) narius. 

Maiklas yra protestantas, o Kušla – katalikė. Be to, jis vedęs vyras, tad Kušlai derėtų laikytis nuo jo atokiau. Visgi nepaisydama įspėjimų Kušla leidžiasi įtraukiama į rafinuotą gerokai vyresnio vyriškio pasaulį, ir tarp jų užsimezga romanas. Tačiau idilė greitai baigiasi. Netrukus miestelio prieigose randamas žiauriai sumuštas vieno jos mokinio tėvas. Kyla neapykantos ir pykčio banga, grasinanti palaidoti visus, kuriuos Kušla labiausiai nori apsaugoti.

Louise Kennedy gimė ir užaugo greta Šiaurės Airijos sostinės Belfasto. Rašydama romaną „Peržengus ribą“ rėmėsi tikrais įvykiais. Iš skausmo ir žiaurumo ji sukūrė labai gyvenimišką ir jautrią dramą apie sužlugdytą meilę ir nepalaužiamą ištikimybę saviems idealams, kur tai, iš kur esi kilęs, atrodo, svarbiau nei tai, kas tu esi. 

Jos romanas „Peržengus ribą“ Washington Post išrinktas geriausia metų knyga ir yra įtrauktas į Moterų grožinės literatūros premijos trumpąjį sąrašą.

Sukrečianti psichologinė drama apie keturias šeimas, kurių gyvenimai negrįžtamai pasikeičia po vieno sunkiai suvokiamo įvykio.

Tėvas ir motina Loverliai kantriai budi ligoninėje prie sūnaus lovos, nes šis vidurnaktį iškrito pro savo kambario langą. Jo motina Vitnė su niekuo nekalba. Šoko ištikti draugai ir kaimynai savo ruožtu bando išsiaiškinti, ar jie patys kaip nors neprisidėjo prie to, kas atsitiko tą baisų vėlų vakarą. Tai šilti ir pažiūrėti altruistiški geriausi Loverlių šeimos draugai Parkai, jauna ir ambicinga vaikų trokštanti susilaukti Rebeka ir jos vyras bei tyli rami portugalų senukų pora, gedinti savo vienturčio suaugusio sūnaus, kuriam buvo nustatyta sutrikusios raidos diagnozė.

Tačiau kas nutiks vėliau, kai po savaitės paaiškės ilgai slėpta ir nepatogi, šias šeimas jungianti tiesa? 

Romanas, kuriame nagrinėjamos žlugdančio pavydo, pasiaukojančios motinystės, trūkinėjančių santuokinių ryšių, skausmingos persileidimų ir nutildytos nuojautos temos, kelia klausimus, kas nutinka, kai geri žmonės priima netinkamus sprendimus.

Įspūdinga knyga apie motinystę, pasiaukojimą ir didžiulius lūkesčius, primetamus moterims.

Good Housekeeping

Iš numirėlių gali prikelti tik pačios tamsiausios istorijos...

Tarptautinį pripažinimą savo įspūdingais kūriniais pelnęs Davidas Lagercrantzas (g. 1962) pristato antrą kriminalinio serialo apie ekscentrišką Stanfordo universiteto psichologijos profesorių Hansą Rekę ir Stokholmo priemiesčių policininkę Mikaelą Vargas dalį.

Prieš 14 metų Klerė Lidman žuvo daug aukų nusinešusioje benzinvežio avarijoje, tačiau jos vyras Samuelis atsisako tuo patikėti. Kartą vienos fotografijos fone atsitiktinai išvydęs moterį, kuri atrodo visai kaip Klara, jis nusprendė kreiptis pagalbos į Hansą Rekę ir Mikaelą Vargas. Iš pradžių jie abu buvo skeptiškai nusiteikę, bet pažvelgęs į nuotrauką Rekė atranda detalių, kurios rodo, kad joje tikrai įamžinta Klerė. Ar tai įmanoma? 

„Memoria“ nukelia skaitytojus į paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, kai Rytų Europą purtė politinės permainos, bankų krizės ir naujųjų turtuolių grumtynės su postsovietiniu KGB monstru dėl įtakos. Įtampos kupiname švediškame trileryje atskleidžiami žiaurūs nusikaltimai, jų poveikis atskirų žmonių gyvenimams ir patiems tyrėjams.

Kritikų pripažinimo sulaukęs įtempto siužeto romanas, parašytas tikro 1897 m. Vakarų Virdžinijoje įvykdytos žmogžudystės teismo proceso pagrindu.

Prabėgus vos keliems mėnesiams nuo vestuvių Zona Hister Šu savo namuose nukrito nuo laiptų ir mirė. Sukrėsti Livsėjaus miestelio gyventojai užjautė našliu likusį jos vyrą, tačiau Zonos motina Merė Džeinė įtikėjo, kad dukra buvo nužudyta, o gyvybę jai atėmė sutuoktinis.

Visgi niekas netiki, kad išvaizdus, miestelio gyventojų mylimas kalvis yra žudikas. Niekas, išskyrus Merę Džeinę ir Liusę, geriausią Zonos draugę, –jai pastarasis visada kėlė įtarimų. Bylai atsidūrus teisme Grinbrajerio apygardos vyrai susivienijo prieš abi moteris. Kaistant aistroms Merė Džeinė ir Liusė privalo apsispręsti, ar atskleisti didžiausią Zonos paslaptį, kad būtų įvykdytas teisingumas. Ir dabar joms padėti tegali Zona, iš anapus paskelbsianti paskutinę sukrečiančią žinią.

Dramatiško istorinio romano „Raudonasis paukštis gieda“ veikėjos kupinos slopinamo įniršio ir apsėstos teisingumo poreikio. Giliai išjaustas, meistriškas debiutas. – Anne Enright  

Emiri Abrams užgriūva, regis, neįveikiami sunkumai. Mirties patale gulinti motina prisipažįsta nužudžiusi Emiri tėvą, po laidotuvių moteris sužino, kad visas palikimas atitenka nekenčiamam patėviui, o jos pačios sutuoktinis pralošė ir garbę, ir turtą. Emiri nusprendžia grįžti į vienintelę likusią saugią užuovėją – tetos namus tolimoje provincijoje, kur leido laimingiausias vaikystės dienas.

Sent Mertono miestelis pasitinka Emiri tylia laidotuvių procesija. Ji pajunta bundantį prigimtinį smalsumą: kodėl mirusysis laidojamas grafų Ansonų valdose? Iš kur ta visus stingdanti įtampa? Kokia tamsi paslaptis gaubia jos mylimą miestelį? Emiri būtų ne Emiri, jei nesiimtų šią paslaptį atskleisti. Žingsnis po žingsnio ji tampa neatsiejama šios baugios, kelias kartas trunkančios istorijos dalimi.

Agathos Christie detektyvų stiliumi sukurta debiutinė Tomo Valiūno knyga skaitytoją nukels į XIX a. pradžios Angliją, kur tarp žavių elegantiškos kasdienybės akimirkų verda žmogiškosios aistros, nuvedančios iki šaltakraujiškai suplanuotų nusikaltimų.

Tomas Valiūnas – abiturientas, visada žavėjęsis Agatha Christie. „Lažybos prie karsto“ yra pirmoji jo visiškai baigta knyga. Autorius taip pat verčia iš prancūzų, lenkų, vokiečių kalbų, yra laimėjęs filologų konkurse aukso medalį už kūrinio vertimą iš prancūzų kalbos, taip pat bronzos medalį už vertimą iš vokiečių kalbos, dalyvavo pasaulinėje geografijos olimpiadoje. Yra kūręs savo verslus su Lietuvos „Junior Achievement“ organizacija.

„Tomo Valiūno istorinis detektyvas „Lažybos prie karsto“ suintrigavo, įtraukė iki paskutinių puslapių ir maloniai nustebino. Nekantriai lauksiu kitos knygos!“ – Gina Viliūnė 

Amoso Cliffordo, vieno įtakingiausių miško terapijos ekspertų, sukurtas ir išplėtotas vakarietiškasis miško maudynių metodas – tai fizinę ir emocinę sveikatą ir kūno bei proto ramybę grąžinantis ritualas šiuolaikiniam skubančiam, nuo technologijų priklausomam, lėtinio nuovargio ir nerimo kamuojamam žmogui. 

Ši knyga apie santykius, bet ne žmonių, o žmogaus su daugiau nei žmogiškuoju pasauliu –akmeniu ir upeliu, debesimi, paukščiu ir medžiu. Ryšiui su gamta puoselėti reikia to paties kaip ir žmonių santykiams – smalsumo, dėmesio ir reguliarumo. Svarbiausia – kokybiškam santykiui reikia laiko. A. Cliffordas kviečia ugdytis įprotį reguliariai išeiti į gamtą ir niekieno netrukdomiems lėtai, dėmesingai, smalsiai ją tyrinėti ne tik penkiais gerai žinomais pojūčiais, bet ir intuicija, vaizduote ir švelnia širdimi.

Knygoje yra daugiau nei penkiasdešimt autoriaus ir jo kolegų, miško maudynių gidų, sukurtų ir išbandytų kvietimų – laisvos formos pratimų miške, kurie padeda pasinerti į dabarties akimirką, iki galo išjausti miško atmosferą, atsipalaiduoti ir pailsėti. Toks buvimas miške skatina pastabumą ir kūrybingumą, tad ilgainiui kvietimus išmoksite kurti patys ir veiklos miške tikrai nepritrūksite.

„Miške apstu kvietimų. Žolė kviečia atsigulti. Debesys kviečia juos stebėti. Vanagas kviečia ištiesti rankas lyg sparnus ir žengti tarytum skrendant. Stati tako atkarpa kviečia sulėtinti tempą ir stebėti, kaip pavyksta išlaikyti gravitacijos centrą. Sliekas siūlo patyrinėti dirvą. Šie kvietimai paprasti, juos lengva pastebėti“, – rašo autorius.

Tereikia pažadinti savo vaizduotę, atsipalaiduoti ir žaisti – „šokti su mišku lyg su partneriu“. Žaisdami nė nepastebėsime, kaip gyjame nuo netinkamo gyvenimo būdo sukeltų ligų, kaip mažėja nerimastingumas, lengvėja rūpesčių našta ir mažėja atskirtis tarp mūsų ir gamtos. Ir kaip natūraliai kyla noras gamtą pažinti, puoselėti ir ja rūpintis.