Alma littera

„Marlena“ – tai odė ypatingai moteriai, individualybei ir laisvei.

C. W. Gortneriui puikiai pavyko dievaitę paversti žmogumi.

Washington Independent Review of Books

„Marlena“ – tai biografinis romanas apie moterį, kuri gyveno pagal savo taisykles ir nedvejodama peržengė jos lyčiai nustatytas ribas, leisdama sau klausytis instinktų, vytis troškimus ir atsiduoti geiduliams. Marlena Dytrich smarkiai pralenkė savo laiką ir dėl prieštaringo elgesio dažnai sulaukdavo kritikos, bet niekas negalėtų paneigti, kad ji – viena ryškiausių XX a. Holivudo žvaigždžių.

Marija Magdalena Dytrich gimė scenai. Po Pirmojo pasaulinio karo aristokratiškame skurde auganti valinga paauglė prisiekia sau tapsianti aktore ir dainininke. Ji padeda į šalį smuiką, palieka griežtos motinos valdomą šeimą ir pasineria į laisvą Berlyno kabaretų ir naktinių klubų dekadansą. Geidulingas Marlenos grožis, viliokiškas balsas ir androginiški kostiumai traukia lyg magnetas. Jos koncertų salės – sausakimšos, o mylimųjų įvairovė – nepralenkiama ir peržengianti socialinių normų ribas. Tikros sėkmės ji sulaukia bene pernakt, atlikusi kabareto dainininkės vaidmenį filme „Žydrasis angelas“.

Nei šlovė, nei santuoka, nei motinystė nenumaldė nepailstančios ir audringos Marlenos sielos. Į valdžią atėjus Hitleriui, ji išplaukia į Ameriką, kur jos erotiškas gundytojos įvaizdis patraukia viso pasaulio dėmesį, ir tampa viena garsiausių Holivudo aktorių. Hitleris bando parsivilioti ją atgal į Vokietiją, tačiau Marlena turi kitų planų: ji koncertuoja sąjungininkų kariams Antrojo pasaulinio karo frontuose.

Pati tikriausia neįtikėtinos įtampos kupina istorija apie meilę, tikėjimą, neviltį, skausmą, užmarštį ir atmintį, kurioje vienintelis teisingai atsakytas klausimas gali sugrąžinti viltį ir sušluoti visus atminties trupinius... Tik kaip jį prisiminti? Jeigu esi tik pasibaidęs Dievo žirgas...

Su šypsena stebint praeivių šventinį šurmulį, staiga visą esybę persmelkia nepaaiškinamas nerimas: Ką aš čia veikiu? Koks čia miestas? Kokie dabar laikai? Ir pagaliau, kuo aš vardu? – Aš nežinau savo vardo? Šito negali būti! Gal mane apnuodijo ar primušė? Gal aš koks šnipas? Kelinti dabar metai? – gal tai sužinojus bent kiek paaiškėtų, kas čia vyksta...

Kai nuoseklus laikas dingsta ir ištisi metai ar net tūkstantmečiai tampa dabartimi, o tai, kas buvo vakar, gali įvykti rytoj arba niekada, iškyla paprasti klausimai:

– Atleiskite, kelinti dabar metai? Ir nuo ko jie pradėti skaičiuoti?

– Nuo Kristaus.

– Nuo Kristaus? Atleiskite, o kas yra Kristus?..

Kas turi atsitikti žmogui, kurio visi penki pojūčiai gerai veikia, kad jis neprisimintų net Dievo? Kokioje neįsivaizduojamoje kelionėje jis yra, jeigu tik kirtus gatvę staiga pasikeičia metų laikai, prasideda karas arba keičiasi amžiai? Koks tos kelionės esminis tikslas? Ir pagaliau, kas tas žmogus???

– Jūs keliautojas laiku?

– Laikas neegzistuoja.

– Tai kaip čia atsidūrėte?

– Vakar buvau Galilėjoje su savo asilu, o šiandien vietoj asilo sėdite jūs...

Jaunimui nuo 14 metų

Įžvalgi, drąsi ir jaudinanti istorija taiko tiesiai į širdį. Joje dera humoras ir liūdesys, gyvybė ir mirtis, meilė ir pasiaukojimas.

Nors įvyko medicinos stebuklas - auglys sumažėjo ir šešiolikmetė Heizelė laimėjo dar kelerius metus, jos likimas jau seniai nulemtas. Ligos, o gal žvaigždžių... Tačiau susitikimas vėžiu sergančių vaikų paramos grupėje su žaviu septyniolikmečiu Ogastu Heizelės istoriją pasuka netikėta linkme.

Jie neturi daug laiko, bet abu yra pasiryžę likusias gyvenimo dienas praleisti kartu ir padėti vienas kitam ieškant atsakymų į begalę skaudžių klausimų arba tiesiog būti šalia, kai to labiausiai reikia.

Ogastas perskaitęs mėgstamiausią Heizelės knygą, lieka šokiruotas: knyga neturi pabaigos, ji baigiasi vidury sakinio! Nusprendęs, kad tai nesąžininga, jis suorganizuoja kelionę į Amsterdamą, kur gyvena knygos autorius. Kelionė, susitikimas su rašytoju ir kelios dienos, praleistos tik dviese...

Ką supras ir ką patirs du jauni, gyventi ir mylėti trokštantys žmonės? 

Rekomenduojama literatūra 10 klasei

GERIAUSIA „GOODREADS“ METŲ KNYGA

„NEW YORK TIMES“ BESTSELERIS

Apleistas senas namas, paslaptingi užkampiai, nematomos sieninės spintos, girgždančios grindlentės, vėjo gūsiai ir užsitrenkiančios durys. Čia nieko nėra. Arba gali būti bet kas.

Turtingos garbaus amžiaus ponios Adaldžizos Grizenti mirtis notarui Flavijui Aragonai sukėlė netikėtų rūpesčių. Kadangi senoji dama nepaliko testamento, į jos turtus nusitaikę paveldėtojai nusprendė, kad notaras apsigyvens jos namuose ir aprašys kiekvieną daiktą.

Norėdamas kuo greičiau susidoroti su užduotimi Flavijus į pagalbą pasitelkia savo asistentę Leticiją. Atvykę į vilą atokiame Italijos užkampyje jie kimba į darbą. Atrodė, kad tai bus įprasta, nesudėtinga, nors ir nuobodoka užduotis. Tačiau Leticijai nuojauta kužda, kad name vyksta keisti dalykai. Rūsyje šmėkštelėjusi mėlyna švieselė, keistas jos kalės Zoros elgesys ir tarp ponios daiktų rasti rožiniai mergaitės akinukai įsiūbuoja Leticijos vaizduotę ir prikelia seniai nuslopintą jos paranojiškos asmenybės dalį – Mediną.

Iš kur senyvos, vaikų neturėjusios ir su giminaičiais nebendravusios moters namuose atsirado šie daiktai? Kokios kraupios paslaptys slypi senovinės vilos užkaboriuose? Kodėl name taip dažnai dingsta elektra, o kartu ir kai kurie daiktai?

Rašytojos ir komiksų kūrėjos italės PAOLOS BARBATO (g. 1971 m.) romanas „Paskutinis svečias“ stebina, baugina ir vilioja. 

Įtaigus siužetas, originalūs veikėjai, sklandus ir įtraukiantis pasakojimas. Knyga, kurią lemta perskaityti vienu prisėdimu.

Amazon.com vertinimas

Jaunimui nuo 12 metų

„Nežinia kodėl toji galia nesidavė valdoma: kartais, kai baisiai norėdavau būti nematomas, mane regėdavo daugybė žmonių, arba atvirkščiai: trokšdavau, kad kiti į mane pažiūrėtų, bet kūnas savaime išnykdavo.“

Berniukas turėjo galią. Galią būti nematomas. 

Bet įvyko nelaimė, po kurios jis atsidūrė ligoninėje. Dabar berniukas vėl matomas. O gal tai pasaulis pagaliau praregėjo?

Oficiali versija – tai buvo nelaimingas atsitikimas, bet berniukas žino geriau, tik nesakys. 

Trumpais skyreliais pasakojama detektyvą primenanti istorija sukrečia ir verčia skaitytoją spėlioti, kas nutiko, iš trupinėlių dėlioti vis ryškesnį įvykių vaizdą. Autorius labai jautriai ir su nuoširdžia atjauta pasineria į sudėtingą patyčių mokykloje temą, pabrėždamas neįsivaizduojamai didelę abejingumo kainą. Juk blogiau už pačias patyčias – tik abejingumas, kuris kiekvieną iš mūsų gali paversti nematomu.

Tai jautri ir skausminga istorija, kuri sukrės ir privers susimąstyti kiekvieną. Ją būtina perskaityti ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams, mokytojams. 

„Nematomas“:

• rašoma apie sudėtingas paauglių problemas: patyčias, depresiją, slogias mintis ir kt.;

• parodoma, kokia svarbi parama jaunuoliams, atsidūrusiems sudėtingose situacijose;

• skatina niekada nelikti abejingam, netylėti matant neteisybę ar kito skausmą;

• psichologinio pobūdžio itin paveiki knyga, kurią verta perskaityti ir jaunuoliams, ir suaugusiesiems.

Ispanų vaikų ir jaunimo rašytojas Eloy Moreno (g. 1976) žino, kaip sudominti jaunąjį skaitytoją, jis rado raktą į skaitytojų širdis ir geba sukurti jiems įdomias, aktualias temas nagrinėjančias knygas, kurias skaitant sunku atsitraukti. Jo knygos sulaukia didžiulio skaitytojų dėmesio ir pelno premijas. Romanas „Nematomas“ pelnė Yoleo bei Hache apdovanojimus ir atsidūrė tarp finalininkų, pretenduojančių į kataloniečių Menjallibres apdovanojimus. Visų tų komisijų nariai – moksleiviai.

Eloy Moreno rašyti pradėjo vieną 2007 m. vakarą. Sėdėjo prie kompiuterio, o galvoje sukosi viena idėja: parašyti romaną, kurį pats mielai skaitytų. Ir parašė knygą – per dvejus metus, tačiau ji verta kiekvienos kūrybinio darbo valandos. Rašytojas ne tik buvo patenkintas rezultatu, bet netgi nusprendė nesikreipti į jokią leidyklą, knygą išleisti pats. Nors lengva nebuvo, autorių ir jo knygą „El bolígrafo de gel verde“ („Žalias gelinis rašiklis“) lydėjo sėkmė. 

Šiandien Eloy Moreno – jau dešimties knygų autorius, su tokiu pačiu užsidegimu kuriantis vis naujas istorijas. Jo romanas „Nematomas“, kuriame gilinamasi į patyčių ir jų padarinių problemą, būtina perskaityti ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams, mokytojams, kad geriau vieni kitus suprastų, kad pamatytų vienas kitą, kad niekada neliktų abejingi. 

Skaitytojų pamėgtų ir bestseleriais tapusių knygų „Eni beni“, „Juoda širdis“, „Lėlės namas“,  „Melagis melavo“, „Šešėlis“, „Slėpynės“ autorius M. J. Arlidgeʼas pristato dar vieną trilerį, kuriame detektyvė Helena Greis per 24 valandas privalo išsiaiškinti ir sustabdyti mirtiną grėsmę Sautamptono gyventojams keliančius žudikus.

Tikrą pragarą kalėjime išgyvenusi detektyvė inspektorė Helena Greis grįžo į Sautamptono policijos nuovadą, o čia jos laukia nauji išbandymai. Vykdama į darbą Helena tik per plauką išvengia susidūrimo su automobiliu, o netrukus pastebi ant kelio gulinčios moters kūną. Kas tai? Nelaimingas atsitikimas, avarija, o gal moteris tapo apiplėšimo auka? Kas tai padarė ir kokie nusikaltėlių motyvai?

Kol policininkai ieško įkalčių, miesto vaistinėje nušaunamas pardavėjas, tačiau pirkėja paliekama gyva. Ar tai ginkluotų psichopatų siautėjimas, o gal kruopščiai suplanuota keršto akcija? Kodėl vieni žmonės miršta, o kiti – paliekami gyventi? Ir kas taps kita auka?

Visą dieną Sautamptoną terorizuoja du jauni žudikai, kurie, regis, pasirenka atsitiktines, tarpusavyje nesusijusias aukas. Į pašėlusias lenktynes su nusikaltėliais įsivėlusi Helena Greis privalo kuo greičiau rasti atsakymus į šiuos klausimus ir išsiaiškinti žudikus, kol jų kruvinas žygis nepasiglemžė dar daugiau nekaltų žmonių gyvybių.

Britų rašytojas M. J. Arlidgeʼas daugiau nei 15 metų dirbo televizijoje, kurdamas scenarijus didelio pasisekimo sulaukusiems kriminaliniams serialams. 2014 m. pasirodęs pirmasis jo romanas „Eni beni“ iš karto tapo bestseleriu Jungtinėje Karalystėje, o jo herojė detektyvė Helena Greis užkariavo milijonų skaitytojų širdis. „Myli nemyli“ yra septintoji „naujuoju Jo Nesbø“ tituluojamo M. J. Arlidgeʼo knyga, pasižyminti maksimalia įtampa, beprotišku tempu ir nenuspėjamu siužetu.

Intensyvus ir įtraukiantis, įtampa žaižaruojantis kūrinys. 

SUN

2022-ųjų kovą, Rusijos armijai puolant Kyjivą, žurnalistas Dovydas Pancerovas po šešerių metų pertraukos vėl iškeliauja į kariaujančią Ukrainą. Atsitiktinė pažintis su lietuviais, gelbėjančiais

apsuptuose miestuose įstrigusius civilius, atveda jį ir „Laisvės TV“ komandą į Kyjivo srityje esančią sanatoriją, dabar paverstą pabėgėlių prieglauda. Čia, kaukiant oro pavojaus sirenoms ir tolumoje griaudint artilerijai, žurnalistai fiksuoja nuo karo bėgančių ukrainiečių ir jiems talkinančių lietuvių kasdienybę.

Šis bestselerio „Kiborgų žemė“ leidimas papildytas trečia dalimi, kurioje D. Pancerovas pasakoja apie 2022-aisiais Rusijos pradėtą karą ir atskleidžia televizinės dokumentikos filmo „Kyjivo trasa“ užkulisius.

Dovydas Pancerovas (g. 1987) – tiriantis žurnalistas ir knygų autorius, rašantis apie Lietuvos politikos užkulisius, korupciją, Rusijos bandymus daryti įtaką Lietuvai. 2014–2016 m. jis rengė reportažus iš revoliucijos ir karo krečiamos Ukrainos. 2022 m. pavasarį vėl nuvyko į Ukrainą ir kartu su „Laisvės TV“ sukūrė televizinės dokumentikos pasakojimą „Kyjivo trasa“. 

Už savo veiklą yra pelnęs nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, tarp jų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį (2018), Peterio Greste’o apdovanojimą už nuopelnus žodžio laisvei (2017), „Future Story Award“ prizus (2022), Romo Sakadolskio premiją (2021) ir kt.

Asmeninis santykis – didžiausia knygos vertybė. Svarbiau ne tai, kad autorius pats lankėsi karo zonoje ir stengėsi informuoti apie įvykius lietuvių auditoriją, o įsitraukimas, empatija, rūpestis. Taip pat svarbu, kad žurnalistas nesipuikuoja patirtais išbandymais.

„Literatūros ir meno“ apžvalgininkas Marijus Gailius

Pancerovas sugeba meistriškai valdyti kūrinio tempą tai užšaldydamas veiksmą nykioje lietuviškoje kasdienybėje, tai iki maksimumo pakaitindamas liepsnojančiame Maidane ar neramiuose Ukrainos rytuose. Jis gabiai atrenka ir sudėlioja žodžius, todėl tekstas lengvai skaitomas, ir dviejų pavakarojimų šiai knygai užtenka.

„Verslo klasės“ knygų apžvalgininkas Egidijus Jurgelionis

Pulsuojantis tekstas. Jauti Molotovo kokteilių, degančių padangų ir mirties tvaiką. Atviras Dovydo Pancerovo dienoraštis primena ilgai saujoje laikytą granatą, kurios žiedas ištrauktas. Prisiminimų sprogimas kala itin stipriai.

Žurnalistas, publicistas, keliautojas Vytaras Radzevičius

Fotkės iš karo lauko. Taip pavadinčiau Dovydo Pancerovo knygą apie Rusijos karą prieš Ukrainą, matomą iš arti. Pačioje Ukrainoje. Bombarduojamoje, deginamoje, mėsinėjamoje. Knygoje nėra nei politikų pliurpalų, nei apžvalgininkų apžvelginėjimų, jokio beprasmio įvykių sąrašo. Žmogus buvo, matė, aprašė. Kitiems 99 proc. pasaulio to nereikia. Ukraina – tai ne mes (jie taip mano). Bet mes, broliai lietuviai, dar ne viską pamiršę, dar kai ką nugirstam.

Profesorius Vytautas Landsbergis

Ukraina dar niekada nebuvo tokia artima Lietuvai kaip dabar. Knygoje aiškiai jaučiama, kad Maidanas ir Dangiškoji šimtinė kovojo už Europos idėją. Iš esmės dėl to ir šiandien kovojama Donecko fronte, kur galima atpažinti Vakarų ir Rusijos civilizacijų ribą.

Profesorius Alfredas Bumblauskas

„Kiborgų žemę“ galima skaityti bei interpretuoti kaip pasakojimą apie jauno žmogaus, ieškojusio didžiojo gyvenimo nuotykio ir atsidūrusio kažko tokio epicentre, vidines transformacijas; kaip žurnalistinį reportažą apie 2014-ųjų revoliuciją Ukrainoje ir Rusijos karinę agresiją šios valstybės atžvilgiu; kaip antropologinį šaltinį, kuriame išryškėja istorijos force majeure veikimo zonoje atsidūrusių žmonių veidai, poelgiai, mintys, emocijos; kaip publicistinį tekstą, kuris atskleidžia slinktis Lietuvos viešojoje erdvėje ir visuomenės savivokoje.

„Vilnius review“ literatūros apžvalgininkas Aurimas Švedas

Aš esu žmogus, moteris, vienuolė. Visi šie vieningai derantys elementai kasdienybėje atveria juokingų ir graudžių, rimtų ir ironiškų, dvasingų ir ūkiškų gyvenamojo pasaulio prasmių. Kartais šį tą užsirašau, pagaunu vykstančią akimirką už uodegos. Mintis subadau į telefoną, pasižymiu ant servetėlių, iškart neišmestų, kuprinėje užsibuvusių skrajučių. Rašau autobuse, stotelėje, laukiamajame ar net įstrigusiame lifte. Aš nesu rašytoja. Nes iki galo būti žmogumi, moterimi ir vienuole reiškia neturėti laiko rašyti. Vogtas laikas – štai kas yra šios užrašytos mintys. Jos neišbaigtos, todėl lieka atviros pokalbiui, jūsų atsakymui.

„Nusivylę grįžtame į savo triukšmingą gyvenimą, nerimą ir rūpesčius. Liekame sužeisti to Dievo ilgesio, tos artumos tyloje. Liekame alkani. Neištvėrę sotinamės tuo, ką randame triukšmo sraute. Iš pradžių atsirenkame geresnį maistą, bet paskui tiesiog ryjame viską iš eilės. Gerai, kad Dievas tyli, dabar mes stengiamės Jį pamiršti.“

Ši knyga yra žvilgsnis į gyvenimo virtuvę, kai skubri mūsų buitis įsipina į Dievo kulinariją. Ragaudama dienos patiekalų, atpažįstu, kad už karčių ir saldžių, rūgščių ir aitrių įvykių yra šis tas daugiau. Dievas eina mūsų takais, sukasi mūsų (ir Jo!) gyvenimo virtuvėje ir vaikšto tarp puodų. O aš ten plaunu indus ir šluoju grindis. Kai Jis praeidamas pamerkia akį, įsitikinu, kad melstis galima visur.

Švelnus nematomos rankos prisilietimas – tiesiai ant širdies...

„Šie lengvi, kartais net lengvabūdiški tekstai kyla iš vilties pasitikėti. Tai daro juos panašius ne į šuolį su „tarzanke“, o į šuolį nuogam į dilgėles. Ji tokia – kasdienybės teologija.“

Vanda Juknaitė, rašytoja

„Kartais trapūs lyg meilės prisipažinimai, kartais rupūs, kokia būna tik sausa duona, kartais atviri iki nervo geluonies, kad net dilgčioja smilkiniuose, – tokie yra sesės Viktorijos žodžiai. Be pamokslaujančio piršto, be pakelto balso ar suraukto visažinio antakio. Jos tekstai nuogi, jautrūs ir sklidini gyvenimo, ji – viena iš mūsų. Skaitai ir kažkur giliai viduje pajunti begalinį Dangaus ilgesį ir švelnų nematomos rankos prisilietimą – tiesiai ant širdies.“

Viktorija Urbonaitė, rašytoja

Savimi būdamas ilsėkis!

Ši knyga gimė iš švelnumo poreikio. Švelnumo žmogaus istorijai ir visam tam, kas jis yra.

Knygoje dalysiuosi savo gyvenimo fragmentais, situacijomis, kuriose galbūt nebuvau tobulas, kuriose ne visi mane suprato, kurios žeidė mane. Istorija, kurios negaliu pakeisti. Tačiau galiu ją transformuoti ir priimti kaip savo švelnumo istoriją. Istorija, kurią galiu išgydyti ją priėmęs ir suprasdamas, kad pats gražiausias dalykas, kurį turiu, yra mano apkabintas ir pamiltas gyvenimas.

Per Evangeliją, per savo gyvenimo patirtį, per poeziją pasakoju, kad daug ko mes negalime pakeisti: šalia esančių žmonių, situacijų, nesklandumų. Tačiau mes galime jų neįsileisti į save, kad nesusižeistume.

Knygą dedikuoju visam savo gyvenimui, visoms savo patirtims, visoms savo žaizdoms ir visoms savybėms, kuriomis didžiuojuosi ir kurias noriu matyti, kurios mane gydo.

„Puslapis švelnumo“ – ankstesnių knygų „Kiekvienos dienos terapija“ ir „Ramybės teologija“ tąsa, toliau vedanti į nesibaigiančią mūsų gyvenimo kelionę.

Benas Lyris – kūrėjas, kunigas, gyvenimo prasmės terapeutas, ieškantis teigiamų patirčių, kurios padėtų išgyventi negandas ir susitaikyti su aplinkybėmis, kurių negalime pakeisti. Iš visos širdies tikintis, kad kiekvienas, žinodamas KAM, ištvers visus KAIP.

„Daugelyje knygų pateikiama receptų, kaip pasveikti, kaip pagyti, kaip tapti laimingu. Šioje knygoje tėra vienintelis receptas, leisiantis pasveikti, gebėti kuo gražiau nupinti savo paties gyvenimo vainiką. Tai – džiaugtis savo unikalumu, vertinti jį. Neprivalote būti kaip visi. Neprivalote rasti teisingų sprendimų ir įgyvendinti juos dairydamiesi į kitų žmonių gyvenimą. Privalote apkabinti ir susitaikyti su savo gyvenimu. Tada tapsite nenugalimi.“ – Lyris

ne metų laikas

bet kvepiantis gėlėm

pavasaris tai Tu

ne iš Dangaus

bet Dangumi mane

lietus pamilęs

Tavo vėjas

ne saulė

ir ne spinduliai

bet šildantys

medžių šakų šešėliai

Tavo rankos

upeliai

jūros

vandenys ir vandenynai

net ne vanduo

bet Tavo Meilė

nuplaunanti

pagirdanti

ir mylinti

mane visokį

sužeistą

suklydusį

ne visad gerą

Lyris

MEILĖS ISTORIJA, PAKEITUSI PARYŽIAUS VEIDĄ.

Įkvepianti ir jaudinanti istorija apie žymiojo prancūzų architekto Giustavo Eifelio viziją ir didžiausią jo gyvenimo projektą – bokštą, savo forma įamžinusį jo mylimosios Adrienos vardo pirmąją raidę. 

Giustavui Eifeliui užbaigus iki tol didžiausią savo projektą – Jungtinėms Amerikos Valstijoms padovanotos Laisvės statulos karkasą, – prancūzų vyriausybė jam pasiūlo sukurti ką nors nuostabaus 1889-aisiais Paryžiuje vyksiančiai Pasaulio mugei. Iš pradžių architektas svajoja apie modernią metro sistemą, tačiau viskas pasikeičia, netikėtai susitikus savo jaunystės meilę – Adrieną.

Nors abu sukūrę šeimas, giliai širdyje paslėpti Giustavo ir Adrienos jausmai vėl atgyja. Draudžiamas ryšys architektą įkvepia idėjai, visiems laikams pakeisiančiai Paryžiaus panoramą. Giustavas Eifelis imasi statyti įspūdingą 300 metrų aukščio geležinį bokštą, kurio linijos primins Adrienos kūno linijas, o forma įamžins mylimosios vardo pirmąją raidę. 

„Istorija, naujoje romantiškoje šviesoje atskleisianti žymiojo prancūzų architekto gyvenimą ir visiems laikams pakeisianti požiūrį į Eifelio bokštą.“

Decitre 

„Visuomet mylėjau Eifelio bokštą. Perskaičius šią knygą jį myliu dar labiau!“

Carobookine