Alma littera

Jaunimui nuo 14 m. 

Šešiolikmetis Lainas gyvena gatvėje. Vieną dieną jis pagrobiamas ir įkalinamas požeminiame bunkeryje. Iš pradžių vaikinas pamano, kad buvo pagrobtas dėl išpirkos, – jis turi turtingą ir garsų tėvą. Tačiau ši istorija visai kitokia... Ji šokiruos, sujaudins ir sukrės. Tai žvilgsnis į tamsiausias ir šviesiausias žmonijos puses. Tik stiprių nervų skaitytojams.

2012 m. pasirodęs šiurpus psichologinis trileris sukėlė daugybę diskusijų, jis laužė paauglių literatūros tradicijas ir pelnė Karnegio (Andrew Carnegie) medalį, teikiamą už reikšmingiausią metų kūrinį vaikams arba paaugliams Jungtinėje Karalystėje. 

NEGALIU PATIKĖTI, KAD UŽKIBAU.

Vos pramerkęs akis žinojau, kur aš.

Bunkeryje.

Čia šeši kambariukai, po tris abipus ilgojo koridoriaus.

Jokių langų nėra. Nei durų.

Vienintelis kelias čia patekti ar išeiti – liftas.

Ką jis man darys?

Ką aš darysiu?

Jeigu neklystu, liftas nusileis po penkių minučių.

Ir nusileidžia.

Tik šį kartą jis netuščias...

Kevin Brooks – britų rašytojas, kuriantis provokuojančius ir nepadailintą paauglių realybę atspindinčius romanus, todėl jo knygos yra itin mėgstamos jaunimo. Daugybė jo kūrinių išversta į lietuvių kalbą: „Martynas Pigas“, „Lukas“, „Juodojo triušio vasara“ ir kt. 

„Nuoširdžiai rekomenduočiau šią knygą visiems, kurie turės drąsos ją perskaityti. Neįtikima, kaip Kevinas Brooksas sugeba knygoje sudraskyti tavo mintis, o pabaigoje sudrasko tau ir sielą.“ 

Cora Linn

Vaikams ir jaunimui nuo 8 m.

Autorius už kūrybą vaikams yra pelnęs Hanso Christiano Anderseno premiją.

„Dvynukės“ – smagi, juokų ir žaismingumo nestokojanti, bet kartu ir gana rimta istorija apie šeimos svarbą. Knygą verta perskaityti ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams.

Luiza – tikra pramuštgalvė, nebijanti išsakyti savo nuomonę, Lota, priešingai, – gera drovi mergaitė. Luiza gyvena Austrijoje su tėčiu , o Lota – Vokietijoje su mama. Šios devynmetės panašios kaip du vandens lašai. Atsitiktinai susitikusios vasaros stovykloje tuojau išsiaiškina, kad yra dvynukės! Tačiau kodėl jos auga atskirai ir iki šiol nežino viena apie kitą? Kodėl tėvai išsiskyrė ir išskyrė jas?

Mergaitės sugalvoja pašėlusį planą: Luiza apsimes Lota ir vyks pas mamą, o Lota taps Luiza ir apsigyvens su tėčiu. Kuo baigsis šis nuotykis, ir pačios nenutuokia!

Ėrichas Kestneris (Erich Kästner, 1899–1974) – žymus 19–20 a. vokiečių rašytojas, išgarsėjęs tokiomis knygomis vaikams kaip „Emilis ir sekliai“, „Skrajojanti klasė“, „Gegužės 35-oji“ ir kt. Viena garsiausių jo knygų – „Dvynukės“, pagal kurią pastatytas Holivudo filmas „Spąstai tėvams“. 

Šią kolekciją sudaro reikšmingiausi ir vertingiausi kūriniai – nuo laiko išbandymą įveikusios klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, jau tapusių moderniąja klasika.

    Pristatome romanų seriją apie moteris, kurių asmenybės amžiams įkvėps ateinančias kartas. Šios moterys – aistringos ir maištingos menininkės, talentingos verslininkės, genialių vyrų mūzos, o jų istorijos – tai pasakojimai apie meilę, ambicijas, svajones, tragedijas ir tikrą gyvenimą, kuris užburia labiau nei knygos.

    Reikia įsivaizduoti savo svajonių gyvenimą, o tada tą svajonę paversti tikrove.

    Marija Sklodovska-Kiuri

    Būtų sunku rasti žmogų, kuris nėra apie ją girdėjęs. Tai moteris, kurios pasiekimų sąrašas itin įspūdingas: kartu su vyru ji atrado cheminį elementą radį, ji yra pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją, ir vienintelis žmogus, pelnęs dvi Nobelio premijas skirtingose srityse. Ši knyga ne tik apie garsiosios mokslininkės Marijos Kiuri pasiekimus, bet ir apie jos gyvenimą – sunkų, kartais neteisingą, tačiau vis dėlto gražų. Mokslininkė, maištautoja, mylimoji – ši nepaprasta moteris užsibrėžė tikslą pakeisti pasaulį ir jį pasiekė.

    Marija Sklodovska nuo mažens svajojo vieną dieną ištrūkti mokytis iš rusų engiamos Lenkijos. Po dvidešimties metų jos svajonė pagaliau išsipildo: Marijai leidžiama studijuoti Sorbonoje. Bet dėl to jai tenka įnirtingai kovoti, nes XIX a. pabaigoje mokslo pasaulis moterų nepripažįsta. Tačiau Marija žino, ko nori. Nepaisydama visuotinio priešiškumo drąsiai neria į mokslinius tyrimus ir kartu į gyvenimo verpetą. Pažintis su žaviu fiziku Pjeru Kiuri jai suteikia gyvenimo pilnatvę. Pjeras tampa jos didžiąja meile, kurios ji yra verta. Abu su vyru jiedu pasiekia neįtikėtinų aukštumų. Bet už tai brangiai sumoka – Marija nė nenutuokia apie tragiškus jos daliai skirtus likimo smūgius.

    Mokslininkė, maištininkė, mylimoji – tai istorija apie išskirtinę moterį, užsibrėžusią tikslą pakeisti pasaulį. 

Jennifer Lynn Barnes

Hotorno palikimas

Antroji „Paveldėtojų žaidimų“ knyga

LEMTINGAS ŽAIDIMAS

SUDĖTINGAS GALVOSŪKIS

ANT KORTOS PASTATYTA GYVYBĖ

Pribloškiančių siužeto vingių kupina istorija, nuo kurių svarbių atsiplėšti.  Galvosūkiai, šeimos paslaptys, jaudinanti romantika ir paprasta mergina, gyvenusi mašinoje, o dabar netikėtai paveldėjusi milijardus, įsukta į negailestingus turtuolių žaidimus – tikras bestselerio receptas.

Vienas žingsnis pirmyn.

Eiverė manė, kad išsprendus milijardieriaus Tobijo Hotorno mįslę, kodėl turtuolis jau – visiškai nepažįstamai merginai – paliko visą savo turtą.

Du žingsniai atgal.

Tačiau kai mįslė įgauna netikėtą posūkį, o gražuoliai paslaptingieji Hotorno anūkai – Greisonas ir Džeimsonas – ją blaškytis į visą pusę, Eiverė iš visų jėgų stengiasi išsiaiškinti, kuo gali pasitikėti, o kas rūpinasi tik savo kailiu.

Kiek žingsnių žengti atgal, kai nustatėja, kad tiesa slepia tik dar daugiau paslapčių?

Greitai Eiverė suvokia, kad šis turtuolių žaidimas susijęs ne tik su pinigais ir valdžia.  Dabar ji žaidžia, kad išsaugotų savo gyvybę.

„Barnes – tikra galvosūkių ir siužeto vingių meistrė.“

E. Lockhart, bestselerio „Melagiai“ autorė

Jaunimui nuo 16 m. 

    Bridžertonai – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Čia sujungiama autentiškai pavaizduota XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenė bei universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

    Antrojoje knygoje – „Vikontas, kuris mane mylėjo“ – pasakojama Antonijaus, vyriausio ir bene paslaptingiausio Bridžertono, istorija.

    1814-ieji ir vėl žada būti kupini įvykių, bet, Autorės manymu, tai negalioja Antonijui Bridžertonui, atkakliausiam Londono senberniui, nerodančiam jokio noro vesti. Atvirai kalbant, kam jam to reikia? Visi žino, kad jis neprilygstamas pasiutėlis ar bent jau tokį vaidina...

    Ledi Visldaun naujienų laikraštis, 1814 m. balandis

    O dangau, ar įmanoma, kad budrumu ir įžvalga pasižyminti paskalų apžvalgininkė šitaip apsiriktų? Pasirodo, taip. Antonijus Bridžertonas ne tik nusprendė vesti, bet ir žmoną išsirinko. Dabar vienintelė kliūtis šiam planui – Keitė Šefild, vyresnioji jo išrinktosios sesuo. Keitė – pati nenuolankiausia moteris Londono pokylių salėse, o jos ryžtas bet kokia kaina neleisti šioms sužadėtuvės įvykti varo Antonijų iš proto. Ramybėje Keitė jo nepalieka net naktį – užmerkęs akis ją regi savo sapnuose, kurie kaskart atrodo vis erotiškesni...

    Priešingai nei, regis, linkusi manyti visa Londono aukštuomenė, Keitė yra įsitikinusi, kad pasiutėliai ne tik nesikeičia, bet ir netampa gerais sutuoktiniais, todėl ji pasiryžusi apsaugoti seserį nuo Antonijaus Bridžertono – didžiausio pasiutėlio iš visų. Tik paaiškėja, kad jos pačios širdis atsidūrė pavojuje...

    „Jei niekada neskaitėte meilės romanų, pradėkite nuo Bridžertonų.“

    Washington Post

    „Julia Quinn – tikra mūsų laikų Džeinė Ostin.“

    Jill Barnett

„Traukinys į Samarkandą“ – trečioji 1977 m. Kazanėje gimusios totorių rašytojos Guzel Jachinos knyga. Debiutinis autorės romanas „Zuleicha atmerkia akis“ (lietuviškai išleistas 2017 m.) pelnė prestižines „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Poliana“ premijas, tapo vienu ryškiausių Rusijos literatūros 2015 m. įvykių ir jau yra išverstas į daugiau nei 30 kalbų. Didelio pasisekimo sulaukė ir antrasis rašytojos romanas „Mano vaikai“ (liet. 2019 m.).

Šiame kūrinyje autorė grįžta prie svarbiausios ją dominančios temos – mažasis žmogus didžiojoje istorijoje. Knygos siužetas itin dinamiškas; pati Jachina savo romaną yra pavadinusi „raudonuoju isternu“ (analogišku vesternui).

Paskutiniais Rusijos pilietinio karo metais visoje šalyje siautėjo badas. Nebeliko valstiečių, kurie dirbtų žemę, bolševikai rekvizavo grūdų atsargas, o 1921 m. kilo baisi sausra. Todėl bolševikai ėmėsi įvairių pagalbos priemonių, viena iš jų – masinė nepilnamečių evakuacija į turtingesnius rajonus. Vyriausybė traukiniais evakavo maždaug 150 000 vaikų, dauguma jų buvo našlaičiai, netekę tėvų karo audrose, ar benamiai.

Romano veiksmas vyksta viename iš traukinių, kuriuo iš badaujančio Pavolgio į pietus vežama 500 beglobių vaikų. Jam vadovauja jaunutis, impulsyvus ir minkštaširdis pilietinio karo veteranas Dejevas ir principinga, kieta „vaikų komisarė“ Belaja. Pusantro mėnesio kelionė kupina pavojingų nuotykių, sunkumų ir išbandymų.

Spalvinga likimų ir charakterių paletė: pabėgėliai, čekistai, kazokai, basmačiai, socialinės seserys, ekscentriškas jaunųjų valkatėlių pasaulis su savo kalba, psichologija, juodu humoru, prietarais ir lūkesčiais... Ir viską persmelkiantis klausimas: ar dar įmanomas  gerumas tokiais žiauriais laikais, kai žmogus, atrodo, yra nieko vertas?

Jiedu susitiko 1812-ųjų pavasarį, Rusijos karo su Prancūzija išvakarėse. Ji – devyniolikmetė Sofija Tyzenhauzaitė, geidžiamiausia Vilniaus nuotaka, graži turtingo Lietuvos aristokrato, Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukra. Jis – Rusijos imperatorius Aleksandras I, trisdešimt penkerių žaviausias Europos monarchas, gražus ir elegantiškas, liūdna šypsena pavergiantis moterų širdis.

Netikėtai įsižiebusi Sofijos Tyzenhauzaitės meilė Aleksandrui I atlaikė karo ir laiko išbandymus. Numojusi ranka į apkalbas ir dvaro intrigas, Sofija pakluso širdies, o ne proto balsui, pasirinko meilę vyrui, kuris niekada nebus jos.

Romanas leidžia iš arti pažvelgti į XIX a. didikų, aristokratų, valdovų gyvenimą, supažindina su Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus dvarų kultūra ir tų laikų kasdienybe. Tačiau svarbiausia čia – laikui ir atstumui nepavaldi meilės ir aistros istorija.

Fredriko Backmano (g. 1981 m.) debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje šalių. Dabar rašytojo bibliografijoje – jau devyni romanai, išversti į daugiau nei 25-ias kalbas, o jo knygų parduota 15 milijonų egzempliorių. Lietuviškai išleista „Gyveno kartą Uvė“, „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Lokių miestas“, „Mes prieš jus“.

Planas buvo paprastas: apiplėšti banką ir dingti su pinigais. Bet, kaip žinia, planai turi kvailą savybę sugriūti. Taip ir šįkart: negavus pinigų teko slėptis atsitiktiniame ir, kaip greitai paaiškėjo, parduodamame bute. O ten – koks sutapimas! – būtent tuo metu vyko atvirų durų diena. Žmonių atėjo nedaug, tad banko plėšikas priėmė vienintelį logišką sprendimą – visus paimti įkaitais.  

Žinant istorijos pabaigą, galima neabejotinai teigti, kad tai buvo klaida. Bet juk tų žmonių nelaimingasis plėšikas nepažinojo ir negalėjo nutuokti, į ką veliasi. Tarp jo paimtų įkaitų –pensininkų porelė, desperatiškai besigriebianti veiklos, kad tik nereikėtų galvoti apie santuokos problemas; turtinga banko vadovė, besirūpinanti tik savimi; šeimą kurianti jauna pora, nesutarianti absoliučiai jokiu klausimu; beveik devyniasdešimtmetė senolė, kuri gyvenime matė jau viską ir tikrai nekrūptels dėl kažkokio niekingo į veidą nukreipto pistoleto; buto tualete užsibarikadavęs neaiškus tipelis ir žioploka agentė. Iš lėto slenkant valandoms, plėšikui ima aiškėti, kad atsidūręs šiame bute padarė didžiausią gyvenimo klaidą...

Šiame F. Backmano romane skaitytojai ras viską, dėl ko dievina šį autorių: neprilygstamą stilių, lengvai ir išmintingai narpliojamus sudėtingiausius gyvenimo klausimus ir iš kojų verčiantį humorą.

„F. Backmanas ir vėl puikiai pagauna žmogiškosios būties esmę ir prasmę. Protingas ir jaudinantis romanas, priversiantis jus ir juoktis, ir verkti.“ – Washington Post 

„Naujausias F. Backmano romanas yra tobulas viduriukas tarp giliamintiško įžvalgumo ir ties absurdo riba balansuojančio humoro. Knygą perskaičiau su šypsena lūpose ir ašaromis akyse.“ – USA Today 

VISI TURIME PASLAPČIŲ. NET NUO SAVĘS.

Edvardas Foska yra žudikas. Tai faktas. Mariana jį suvokė ne tik protu, tai nebuvo šiaip mintis. Šitai ji jautė visu kūnu. Žinojimas buvo ją persmelkęs iki kaulų, iki kraujo, iki paskutinės ląstelės. Edvardas Foska kaltas.

Londone gyvenanti puiki psichoterapeutė Mariana Andros dirba su pacientų grupėmis. Asmeniniame gyvenime patyrusi nemaža smūgių moteris niekaip negali susitaikyti su nesena mylimo vyro netektimi. Kol vieną dieną netikėtai įsitraukia į tai, kas vyksta Kembridžo universitete, kuriame pati kadaise studijavo, o dabar studijuoja jos dukterėčia Zoja. 

Universiteto apylinkėse randama kraupiai nužudyta jauna mergina, Zojos draugė. Mariana išskuba į Kembridžą ir netrukus ima rimtai įtarti Edvardą Foską, žavingą profesorių, dėstantį graikų tragedijos kursą ir įsteigusį Mergelių – gabiausių (ir gražiausių) studenčių – draugiją. Draugijos narės viena po kitos tampa žudiko aukomis. Kaltinančia profesorių Mariana niekas netiki, juk jis visada turi alibi. Tačiau ji pasiryžusi įveikti šį visiems į akis besijuokiantį grobuonį. Bet kokia kaina.

Nestokojantis reikšmingos simbolikos ir sumaniai parinktų užuominų, dinamiškas ir daugiasluoksnis – šis romanas turi visa, ko reikia tikrai geram psichologiniam trileriui, įskaitant netikėtą ir sukrečiančią atomazgą.

Michaelides įrodė, kad jo sėkmė ne vienkartinė. Jis tikrai pasirengęs tapti vienu įtakingiausių ir skaitomiausių trilerių rašytojų pasaulyje.

Bookreporter.com

ALEX MICHAELIDES gimė ir užaugo Kipre. Kembridžo universiteto Švč. Trejybės koledže įgijo anglų literatūros magistro laipsnį, o Amerikos kino institute Los Andžele – scenarijų rašymo magistro laipsnį. Be to, trejus metus studijavo psichoterapiją ir dvejus metus dirbo psichiatrijos klinikoje. 2019 m. pasirodžiusi pirmoji jo knyga „Tylioji pacientė“ tapo geriausiai parduodamu debiutiniu romanu pasaulyje, daugiau nei metus išsilaikė „New York Times“ bestselerių sąraše ir buvo išleista keturiasdešimt devyniose šalyse. 

Jaučiate, kad gyvenimas, kurį gyvenate, yra tarsi ne Jūsų? Ne apie tokį svajojote? Jau kurį laiką suprantate, kad reikia kažką keisti, bet dar neapčiuopiate ką?

Tikiuosi, skaitydami knygoje pateiktas tikras žmonių gyvenimo istorijas ir atpažindami pasikartojančius jų elgesio modelius, išdrįsite peržvelgti ir savo gyvenimą. Galbūt net rasite noro ir ryžto pradėti veikti kitaip. Išlaisvinti besislapstančią savo tikrąją asmenybę, kad pagaliau galėtumėte pradėti gyventi SAVO tikrąjį gyvenimą.

Tačiau naujas gyvenimas, kuriamas ant tų pačių trauminių patirčių pamato – tarsi pajūrio smėlio pilys – didesnė banga jas nuplauna ir tenka statyti iš naujo. Kad sukurtume laimingesnį, kokybiškesnį gyvenimą, turime pakloti tvirtus pamatus – išsiaiškinti, kas mus veda į tuos klaidžius labirintus ir atrasti naujus kelius. Nes tik išvalant senas žaizdas išvalomos ir senos programos. Galima, tikrai galima jaustis laisviems būnant savimi ir savo gyvenime.

Tebūnie ši knyga tas lūžio taškas, įkvėpsiantis teigiamiems pokyčiams, kuriems esate pasirengę.

Burtų lazdelės neturiu. Patarimų nedaliju. Mano darbo „įrankis“ – geštalto psichoterapija – įvykių, nutikusių kadaise, dažniausiai vaikystėje, bet vis dar neduodančių ramybės, – perdirbimas. Jų nereikia bandyti slėpti užmarštyje, juos reikia iškelti į paviršių, išnagrinėti, atleisti sau ir jiems, ir paleisti. Istorijos, kurias sudėjau į šią knygą, buvo tarsi apsigyvenusios manyje ir prašėsi pagarsinamos. Tikriausiai todėl, kad padėtų, parodytų kelią žmonėms, stokojantiems drąsos, pasitikėjimo, vilties ir gyvenimo džiaugsmo.

Rasa Andrikienė

„Tai elegantiška knyga apie žmogišką skausmą. Žvelgdama į Rasą kaip astrologė puikiai suprantu, kodėl ji pasirinko tokias skaudžias istorijas. Astrologiškai jos talentas – pamatyti tai, kas labiausiai gelia ir griauna harmoniją. Autorė, pasirinkusi psichoterapeutės kelią, rado puikų būdą šį talentą panaudoti prasmingai – padėti žmonėms išbristi iš slegiančios tamsos. Jos pasakojimas poetiškas, bet sykiu ir dalykiškas. Įterpdama psichologinius paaiškinimus ji atskleidžia tikrąją nesąmoningų, gyvenimą griaunančių impulsų prigimtį.“

Loreta Stonkutė, astrologė, rašytoja

„Rekomenduoju Rasos knygą skaitytojams psichologijos mėgėjams. Jūsų laukia ne tik sunkūs žmonių išgyvenimai. Nuoširdžiai tikiu, kad daugelis joje ras ir savo patirčių.

Šis kūrinys apie suaugusius žmones, bet skaitydami jį suprasite, kad visų knygos personažų bėdos prasideda vaikystėje. Man, kaip besidominčiam šia tema, buvo suteikta garbė vienam iš pirmųjų perskaityti Rasos knygos rankraštį. Labai patiko joje nagrinėjamų tikrų žmonių tikros istorijos ir gyvenimo verpetai. Dingtelėjo, jog kai kurios istorijos – puikus siužetas kino filmui. Skaitydamas jas stebiesi, kiek daug gali pakelti žmogus!“

Žydrūnas Sadauskas, knygos „Vaikystės šešėliai“ ir kt. autorius

„Žaviuosi Rasos įžvalgumu ir kryptingumu – man jos tvirtumas bei nuoseklumas buvo labai naudingas. Džiaugiuosi, kad galėjau visa tai patirti. Rezultatas pranoko lūkesčius. Dabar jaučiuosi brandesnė, ramesnė, lengviau suprantu save. Lengviau priimu save neypatingą ir netobulą. Save ir savo jausmus dažniau gebu priimti su šiluma ir atjauta. Tiesa, tenka pripažinti, kad terapijos sesijos ne visuomet buvo lengvos ir šviesios – kartais norisi tik atjautos ir paguodos, o tenka pažiūrėti į akis savo baimėms, silpnumui, ydoms ir su visu tuo nuoširdžiai dirbti nemeluojant sau.

Investuoti save į save nėra lengva, gal net šiek tiek baisu, bet verta.“

Laiminga klientė