Alma littera

2020 m. romanas gavo skaitytojų „Finlandia“ premiją.

Suomių autorius Tomis Kinunenas (Tommi Kinnunen, g. 1973) lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš ankstesnių romanų – „Namas kryžkelėje“ ir „Šviesa tavo akyse“, – pastarasis buvo pristatytas prestižiniam Suomijos literatūros apdovanojimui. Naujausioje savo knygoje rašytojas imasi skaudžios ir dažnai suomių nutylimos temos: tautos moterų, karo metu kolaboravusių su naciais.

Vėlyvas 1945-ųjų pavasaris. Norvegijos ir Suomijos sieną peržengia penkios suomių moterys. Jos grįžta iš Norvegijoje nacių įrengtos kalinių stovyklos. Visų moterų galvos skustos plikai – ženklas, kad jos savo valia kolaboravo su naciais.

Penkios herojės eina per karo nuniokotą Laplandiją. Nutildytos širdyje siaučiančios gėdos, jos randa paguodą viena kitos draugijoje, suprasdamos, kad bent kažkuo yra panašios ir nėra visiškai vienišos. Sulig kiekvienu žingsniu moterys artėja namų link, kur prasidės naujas jų gyvenimas. Dabar, kai vokiečiams jos jau nebereikalingos, kol kas neaišku, ar bus reikalingos namuose.

„Romanas suteikia balsą moterims, kurių girdėti mes neįpratę. Rašytojas talentingai kuria įtaigius, žmogiškus ir autentiškus veikėjų charakterius. Jo romano moterys nėra nei nusikaltėlės, nei šventosios, jų asmeninės istorijos nemoralizuoja. „Nesakė, kad gailisi“ – knyga, pateikianti skaitytojui ne vieną požiūrio tašką. Svarbus romanas, išsiskiriantis giliai jaudinančiu žmogiškumu.“ – Johanna Suominen, Etelä-Suomen Sanomat

„Susimąstyti skatinantis, požiūrį praplečiantis ir svarbus romanas, giliai jaudinantis savo žmogiškumu.“ – Savon Sanomat

  Tai vienas garsiausių vokiečių filosofo ir poeto Friedricho Nietzsche’ės (1844–1900) veikalų, amžiams išliksiančių paslaptimi ir paminklu šio filosofo ekscentriškumui. Pats Nietzsche šį savo kūrinį apibūdino kaip knygą visiems ir niekam. Ir iš tiesų jį sunku priskirti kokiai nors kategorijai. Filosofinei literatūrai būdingos semantikos joje nėra, o filosofiniai apmąstymai čia pateikti naudojant grožinei literatūrai būdingą vaizdavimo būdą ir siužetą. Nietzsche intensyviai ir su poetišku polėkiu imasi egzistencijos prasmės temos ir teigia, kad ji slypi ne nuolankiame paklusnume, o visagalėje gyvybės jėgoje – aistringoje, chaotiškoje ir laisvoje.

    Ir iš tiesų, žmogus – tai upė užteršta. Ir jūra būti reikia, kad upės nešvarios priimti vandenis galėtum ir neprarastumei tyrumo. Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu: jisai yra ta jūra, joje ši jūsų panieka didžiulė nuskęsti gali.

    Taip Nietzsche’ės idėjas dėsto pagrindinis knygos personažas – senovės persų pranašas Zaratustra, kuris po dešimties vienatvės metų grįžta paskelbti, jog gyvenimo prasmės reikėtų ieškoti ne kur kitur, o savyje. Tiksliau, siekiamybėje tapti antžmogiu – vizijoje žmogaus, kuris siekia pažinimo, kuria ir yra pats sau šeimininkas.

    Friedrichas Nietzsche – vienas revoliucingiausių Vakarų filosofijos mąstytojų, o „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ dar ir šiandien laikomas įtakingiausiu jo darbu, filosofinę plotmę atveriančiu visiems, kas nesibaido mąstyti ir ieškoti atsakymų. Nors iš esmės tai filosofijos kūrinys, jis yra ir literatūros šedevras – nuostabus prozos ir poezijos derinys.

Nuo 16 metų

Lyriškas Benjamino Alire Sáenzo, kritikų pripažinto autoriaus, pasakojimas apie šeimą ir draugystę.

Aristotelis – atšiaurus, užsisklendęs paauglys, kurio brolis sėdi kalėjime. Dantė – visažinis, kitaip žvelgiantis į pasaulį. Kai jie susitinka baseine, atrodo, kad tarp jų nėra nieko bendro. Bet vienišiams pradėjus leisti laiką kartu, tarp jų užsimezga ypatinga draugystė – tokia, kuri keičia gyvenimus ir trunka amžinai. Ši  draugystė padeda Ariui ir Dantei suprasti save ir tai, kokiais žmonėmis jie nori būti. 

„Jautrus, nuoširdus savo tapatumo ir seksualumo tyrinėjimas, aistringas priminimas, kad meilė, nesvarbu, kokia – romantiška ar šeimyninė, turėtų būti atvira, laisva ir netemdoma gėdos.“ – Publishers Weekly 

„Skrupulingas pasakojimas ir subtiliai tapomi personažai byloja apie autoriaus talentą kurti prozą, kuri atskleidžia sudėtingus, įtampos kupinus tarpusavio santykius.“ – Kirkus Reviews

„Stonewall Book Award“ laimėjimas už indėlį į vaikų ir jaunų suaugusiųjų literatūrą (2013), Michaelio L. Printzo apdovanojimo nominacija (2016), Pensilvanijos jaunųjų skaitytojų pasirinkimo prizo nominacija (2015), „Lambda“ literatūrinis apdovanojimas už knygas vaikams ir jauniems suaugusiesiems, tyrinėjančias LGBT temas (2013), „Deutscher Jugendliteraturpreis“ nominacija (2015), Amelijos Elizabeth Walden apdovanojimo nominacija (2013), Linkolno apdovanojimo nominacija (2016), „Pura Belpré“ apdovanojimas (2013), „Les Incorruptibles“ apdovanojimas (2017)

1951 m. Paryžiuje gimęs Pierreʼas Lemaitreʼas (Pjeras Lemetras) kaip rašytojas debiutavo tik sulaukęs 55-erių, 2006-aisiais. Bet jau pats pirmasis, 2006-aisiais išleistas, jo romanas „Travail soigné“ („Kruopštus darbelis“) sulaukė palankių atsiliepimų. O didžioji jo šlovės valanda išmušė 2013 m., kai už romaną „Iki pasimatymo ten aukštai“ P. Lemaitreʼas buvo apdovanotas prestižiškiausia Prancūzijos literatūros Gonkūrų premija. „Mūsų skausmų veidrodis“ yra romanų „Iki pasimatymo ten aukštai“ ir „Gaisro spalvos“ tęsinys. Visą trilogiją galima skaityti ir kaip atskirus romanus.

1940-ųjų Paryžius. Trisdešimtmetė Luiza dirba pradinių klasių mokytoja, o savaitgaliais papildomai uždarbiauja restorane, kur aptarinėjami naujausi įvykiai: Vokietijai įsiveržus į Lenkiją, darosi vis aiškiau, kad naujo karo išvengti nepavyks.

Hitlerio pajėgoms įsiveržus į Prancūziją, Nyderlandus, Belgiją ir Liuksemburgą, Prancūzijos sostinės gatvėse įsiviešpatauja chaosas. Su visais miestą palikti skubančiais paryžiečiais savu tikslu į kelią patraukia ir Luiza. Per šią kelionę mergina permąstys savo ir visos šalies gyvenimą, pažins niekšus, melagius, bailius ir didvyrius, supras, kad žmogus gali būti absoliučiai visoks, o jo moralinės vertybės neretai priklauso nuo aplinkybių.

Šeimų ir giminių paslaptys, įsimenantys veikėjai, kvapą gniaužiančios istorijos, nuotykiai, nelaimės, farsas, tragedija ir aistringa meilė – viskas kaitaliojasi ir susipina tarsi svaiginančiame kaleidoskope, kurį valdo meistriška didžiulio talento autoriaus ranka.

„Lengvai skaitoma nauja P. Lemaitre istorinė kronika išsiskiria ta pačia desperatiška ironija, būdinga ir pirmosioms trilogijos knygoms. Naujausiame romane autorius meistriškai atkuria chaosą, į kurį tuo konkrečiu istorijos laikotarpiu buvo panirusi Prancūzija.“ – Bibliobs

Knygos leidimą remia Prancūzų institutas Lietuvoje (O. Milašiaus programa knygų leidybai remti).

2013 m. knyga buvo išleista pavadinimu „Vienuolės paslaptis“.

Gražuolė indė vienuolė ir britas gydytojas susipažįsta laive, plaukiančiam iš Indijos.  Kelionėje juodu pajunta simpatiją, visiškai nebesusitikę, kad daugiau nebesusitiks.  Vis dėlto po kelerių metų likimas juos vėl suveda – Misinge, misionierių ligoninėje Adis Abeboje, Etiopijoje.

Iš slapto ir nuodėmingo jųdviejų ryšio gimsta dvyniai – Marijonas ir Šiva.  Tačiau vos gimę berniukai tampa našlaičiais, nes motina miršta gimdydama, o šoko ištiktas tėvas, tik gimdymo dieną sužinojo apie mylimos moters nėštumą ir suvokęs savo jausmus jai, palikęs vaikus pabėga...

Priglausti, dirbaos gydytojų šeimos dvyniai auga siejami ypatingo ryšio ir meilės medicinai.  Broliai tokie artimi, tarsi būtų vienas asmuo – MarijonasŠiva.  aistra tai patii mergina padaro tai, kas tikrai sprendimui – dvyniai.  Vienas išvyksta į JAV, kitas lieka neramumų krečiamoje Etiopijoje.

Abu mano išsiskyrę visiems laikams, bet praeitis juos dar pasivys...

Abrahamo Verghese'o romanas apie meilę, išsižadėjimą, išdavystę ir atpirkimą – klasikinio pasakojimo šedevras.  Šiame turtingame pasakojime nėra nė vieno nereikalingo žodžio.  Tai labai asmeniškas, aistringas kūrinys, jame gausybė lemtingų atsitiktinumų ir netikėta pabaiga.

San Francisko kronika

Abrahamas Vergheseʼas žino, kad daugiausia skaitytoją traukia grožis.  Ši knyga puiki ne vien dėl įdomaus siužeto.  Papasakojęs visus jo vingius, neatskleistum nė dalies romano žavesio.  Abrahamas Vergheseʼas rašo su tokia meile, kad skaitytojas pasijunta pats gyvena tarp veikėjų.  Nuo knygos atsiplėšti: egzotiška, įstabiai parašyta.

„Los Angeles Times“.

Abrahamas Vergheseʼas turi retą talentą vaizduoti personažus įvairiapusiškai, keičiantis aplinkybėms iš tragiškų į komiškas ir melodramiškas.  Šis romanas – daugiau nei šeimos saga.  Chirurgas Vergheseʼas rašo apie spindulingą gydytojo paimo grožį, menininkas Vergheseʼas pripažįsta, kad būna neužgydomų žaizdų.  „Kur šilkas ir plienas bejėgiai, turi pavykti žodžiui“, – mąsto knygos herojus.  Šiuo atveju žodžiui tikrai pavyko.

„Pramogų savaitraštis“.

Dovilė Raustytė (g. 1984) – kino komunikacijos specialistė ir kultūros žurnalistė, novelių rinkiniu debiutuojanti literatūros pasaulyje.

„Rašau apie mus, tobulus žmones, sodinančius ir kertančius medžius miestų parkuose.“ – Autorė

Mergina druska ir pipirais barsto karantino mandalą, stebuklingą rašalą atradusi netalentinga rašytoja imasi šedevro, žmonės priešinasi įstatymui iškirsti visus miesto medžius, paminklas broliams Vileišiams rūpinasi trimis benamiais, kad šie neišsikeltų „pas Cvirką“, o berniuko vaiduoklis važinėjasi dviračiu netolimoje ateityje…

Šiuos ir dar daugiau įtraukiančių siužetų rasite knygoje „Tobulų žmonių istorijos“, nagrinėjančioje žmogaus ribas, jausmų pinkles, saviapgaulę, vyrų ir moterų vaidmenis, pilietiškumą, virtualybės ir realybės santykį. Autorė eksperimentuoja su žanrais, pasitelkdama švelnų humorą ir magiškajam realizmui būdingas išraiškos priemones.

„Perskaičius šią knygą pasaulis atrodo pilnas keistų sutapimų, sapniškų detalių bei makabriškų stebuklų. Tik šie liūdni, keisti, o kartais net komiški stebuklai vyksta ne kažkur toli už devynių jūrų ir devynių marių, o čia ir dabar – už tavo buto sienos. Tai neabejotinai vienas įdomiausių pastarųjų metų lietuvių prozos debiutų!“ – Poetė, rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė

„Autorė jautriai ir dėmesingai skverbiasi į pačius giliausius savo kūrinių veikėjų pasąmonės užkaborius, subtiliai atskleisdama jų gyvenimus ir charakterius magiškojo realizmo persmelktame pasaulėvaizdyje. Elegantiškas Dovilės braižas, tikiu, pakerės ne vieną skaitytoją.“ – Rašytoja, doc. dr. Gabrielė Labanauskaitė

Tai istorija apie tas, kurios išvyksta, ir tuos, kurie lieka. Apie motinas, kurios išvyksta tam, kad jų vaikai turėtų šviesesnę ateitį, prarasdamos galimybę matyti, kaip jie auga, ir vaikus, kurie lieka ir laukia, kol jos grįš, vis mėgindami atsikratyti nuolatinio liūdesio ir pykčio.

Norėdamas parašyti šią knygą, Marco Balzano, Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas iš knygos „Lieku čia“, keliavo po Rumuniją, lankėsi bendruomenėse, kuriose daug migrantų vaikų, augančių be vieno ar abiejų tėvų, kalbėjosi su istorikais, politologais, sociologais ir, žinoma, tomis, kurios rūpinasi savais ir svetimais.

Daniela gyvena Rumunijos provincijoje. Ji turi vyrą, kuris jau kurį laiką nesirūpina šeima nei finansiškai, nei kaip kitaip, du paauglius – Andželiką ir Manuelį, ir darbą, kuris neužtikrina pajamų, todėl vieną naktį ji pabėga į Milaną – vietą, kur svajonės, atrodo, pildosi greičiau. Čia ji dirba slaugytoja ir aukle, bet ketina likti tik trumpam, kol sukaups šiek tiek pinigų.

Tačiau mėnesiai virsta metais, o vaikų priešiškumas ir vyro atsainumas auga ir jos širdyje virsta randais. Vieną dieną ji sulaukia skambučio, kurio nenorėtų sulaukti nė viena motina, ir skuba namo į Rumuniją.

Ar ilgą laiką toli gyvenusi motina vis dar gali vadintis motina? Apie tai ir daug daugiau šioje knygoje pasakoja visi trys – Manuelis, Daniela ir Andželika.

Šias keturias skirtingas istorijas suartina fantastiškas Stepheno Kingo gebėjimas sukurti dramatišką įvykių atmosferą, sužadinti skaitytojui jausmus net tada, kai veikėjų prototipų toli gražu neįmanoma atpažinti tikrame gyvenime. Noveles sąlygiškai sieja skirtingi metų laikai ir praeities apmąstymo motyvas. Ištikimiausi S. Kingo gerbėjai dar kartą mėgausis šia ankstyvąja autoriaus kūryba.

Pagal tris iš šių novelių sukurti filmai, jie buvo nominuoti daugybei apdovanojimų ir tapo kino klasika.

„Rita Heivort ir išganymas Šošenko kalėjime“ – viena įsimintiniausių istorijų nuo „Grafo Montekristo“ laikų apie nepagrįstai iki gyvos galvos nuteisto, bet neprarandančio vilties žmogaus pabėgimą iš kalėjimo.

 „Gabus mokinys“ pasakoja apie auksinį Kalifornijos berniuką, pasižymintį iškreiptu smalsumu, ir senį su baisia praeitimi, įsitraukusius į lemtingą ir šiurpą keliantį abipusį parazitizmą.

„Kūnas“ – keturiems vaikams kelionė į Meino miškus ieškoti tragiškai žuvusio mažamečio veikiau nuotykis, bet netikėtai šiame žygyje jie suvokia savo pačių mirtingumą. Autorius puikiai perteikia vaikystėje patirto streso įtaką žmogaus psichologijai.

„Kvėpavimo metodas“ – pasakojimas pasakojime: paslaptingame klube jo nariai prie židinio dalijasi keisčiausiomis istorijomis, viena jų apie bet kokia kaina gimdyti pasiryžusią moterį.

„Jo kūrinius taip lengva skaityti, ryšį su veikėjais pajunti kone akimirksniu – štai kodėl Stephenas Kingas yra tobulas pasakotojas.“ Houston Chronicle

Jaunimui nuo 16 metų

Nuo šios kvapą gniaužiančios istorijos neįmanoma atsiplėšti. Pavojingi galvosūkiai, netikėti vingiai ir pikantiškos paslaptys – kaip tik patiks knygos „Vienas iš mūsų meluoja“ ir filmo „Ištraukti peiliai“ gerbėjams.

Eiveri Znaks gyvena mašinoje ir turi ateities planą: šiaip taip baigti mokyklą, laimėti stipendiją ir išvažiuoti. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai ji sužino paveldėjusi kone visus milijardieriaus Tobijo Hotorno turtus. Eiveri nė nenutuokia, kas tas Tobijas Hotornas ir kodėl jis įtraukė ją į savo testamentą.

Jei nori paveldėtų milijardų, Eiveri turi apsigyventi tviskančiame Hotornų name su daugybe slaptų takų. Kiekviename namo kambaryje gausu velionio senuko, be galo mėgusio galvosūkius, mįsles ir visokiausius simbolius, paliktų pėdsakų.

Eiverės nelaimei, Hotornų name vis dar gyvena šeima, kuriai Tobijas Hotornas paliko vos keletą skatikų. Tarp gyventojų yra ir keturi Hotorno vaikaičiai – pavojingi, patrauklūs, protingi gražuoliai, nuo pat mažens tikėjęsi vieną dieną paveldėti senelio turtus. Greisonas Hotornas, vienas iš vaikaičių, įsitikinęs, kad Eiveri apgavikė, ir pasiryžęs žūtbūt ją demaskuoti. Jo broliui Džeimsonui ji – paskutinė senelio mįslė, suktas ir daugiasluoksnis galvosūkis. Pakliuvusi į pavojų kupiną turtų ir privilegijų pasaulį, Eiveri priversta leistis į žaidimus, kad išsaugotų sveiką kailį.

„Barnes – galvosūkių ir siužeto posūkių virtuozė. „Paveldėtojų žaidimai“ – smagiausia metų knyga.“ –  E. Lockhart, bestselerio „Melagiai“ ir kitų autorė

Amerikičių rašytoja Jennifer Lynn Barnes rašė kone visą savo gyvenimą, o pirmą knygą išleido būdama 19 metų. Dabar ji daugiau nei dvidešimties knygų autorė. „Paveldėtojų žaidimai“ – naujausias jos bestseleris, pavergęs daugybę skaitytojų.

    „...jis susimąstė apie savo pažadą Astridai. Jiems pradėjus ardyti bažnyčią, jis pažadėjo surasti Heknių audinį. Buvo sakoma, kad jame pavaizduota pasaulio pabaiga. Pusiau paukščiai, pusiau žmonės spjaudosi ugnimi ir degina viską ant žemės. Esą jis turėtų perspėti apie kaimui gresiančias ligas, potvynius ir purvo nuošliaužas.“

    1903-ieji, praėjo dvidešimt dveji metai nuo tada, kai pagimdžiusi mirė Astrida Heknė. Jos sūnus Jehansas gyvena skurdžiame ūkyje kiek atokiau nuo Butangeno. Uždaro būdo jaunuolis dienų dienas bastosi kalnuose, kur džiaugiasi laisve užsiimti tuo, kas jam labiausiai patinka – šiaurinių elnių medžiokle. Vieną dieną persekiojant didžiulį elnią jo paleistą šūvį pasiveja taikli kito medžiotojo – svetimšalio Viktoro – kulka.

    Butangeno pastoriaus Kajaus Šveigoro žingsniai nejučiomis vis nuveda prie Astridos Heknės kapo. Jį kankina kaltė dėl senos mirtinos išdavystės, o širdyje sakytum atsivėrė tuštuma, kai jo užmojais buvo atskirti du galingi bažnyčios varpai, XVII a. nulieti dviejų seserų iš Astridos giminės garbei. Genamas kaltės ir pareigos jausmo, Kajus stengiasi globoti Jehansą ir atkakliai ieško paslaptingojo seserų išausto audinio.

    Romane pasakojama apie meilę ir pagiežą, sielvartą ir drąsą. Jo puslapiai sklidini istorijos ir mitų, autentiškai atspindėtos žmonių kasdienybės, kuri, vis dar pavaldi negailestingai gamtai, pamažu ima įsileisti pasaulį keičiančias naujoves.

    „Heknių audinys“ – tai antroji jaudinančios „Seserų varpų“ trilogijos knyga.

    „Sunku prilygti Larso Myttingo įžvalgumui, empatijai ir atsidavimui.“ Jo Nesbø