Alma littera

Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Bakmano (Fredrik Backman) debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį, urzgiantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti visame pasaulyje daugiau nei 25-iomis kalbomis.

Brita Marija (jau pažįstama iš knygos „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“) negali pakęsti netvarkos. Sujauktas virtuvės stalčius ar pūkų kamuolėlis rūbų džiovyklėje jai prilygsta kone mirtinai nuodėmei. Žinoma, ji atkreipia žmonių dėmesį į tokias (ir panašias) netvarkos apraiškas, bet laikosi „gero tono“ ir jokiu būdu jų neteisia – kad ir kokie netvarkingi, nemandagūs ar įtartini jie būtų. Brita Marija tik nori savotiškai jiems padėti. Bet žmonės moters pagalbą dažnai supranta kaip nepamatuotą kritiką ir kišimąsi ne į savo reikalus.

Palikusi savo neištikimą vyrą Kentą, Brita Marija apsistoja mažame Borgo miestelyje, kuriame žymiausi objektai yra picerija ir gėlių parduotuvė. Įsidarbinusi baigiančiame sugriūti vietos poilsio ir pramogų centre, moteris pamažu susipažįsta su naujaisiais savo kaimynais ir miestelio gyventojais, o čia netrūksta savų keistuolių, veltėdžių ir kitokių „tvarkos nemylinčių“ personažų. Žinoma, Brita Marija negali nutylėti jokių netvarkos apraiškų ir pamažu pasijunta įtraukta į audringą vietinių gyventojų kasdienybę. O didžiausias iššūkis jos laukia, kuomet moteris netikėtai pačiai sau tampa itin netalentingų vietinių vaikų futbolo komandos trenere.

Knygos tekste apstu paradoksų, humoro ir išminties, tai romanas, skirtas universaliam skoniui, jis patenkins ir didžiausią literatūros gurmaną,  ir skaitytoją, kuris imoka džiaugtis tiesiog puikiai papasakota istorija. Rašytojo sukurti personažai paperka nuoširdumu, humoru ir empatija bei džiugina, graudina ir šildo viso pasaulio skaitytojų širdis.

„Įžvalgi, jautri, miela ir įkvepianti istorija apie tikrąsias gyvenimo tiesas.“Publishers Weekly (JAV)

„Nuostabi atgailos, vilties ir džiaugsmo istorija, trykštanti ypatingu jautrumu ir humoru.“Expressen (Švedija)

„Šitiek kalbama apie meilę, šeimą, o draugystė lieka fone, lyg būtų ne tokia svarbi. Bet juk draugystei pasibaigus atsiveria tuštuma, kurios nebeužpildysi.“

Silvia Avallone

Elizos ir Beatričės draugystė – audringa ir nenuspėjama, stipri ir neteisinga, absoliuti ir prieštaringa, o svarbiausia – užgimusi dalijantis tokia pat vidine tuštuma. Rodos, atgimti jai nutrūkus turėtų būti neįmanoma, bet kaip gyventi netekus žmogaus, kuris atrodo nepakeičiamas? Ir vis dėlto – tai tik viena draugystė...

Kada ji prasidėjo? Eliza nėra tikra. Galbūt tą vakarą paplūdimyje, kai nepažįstama mergina nuostabiomis smaragdinėmis akimis ją suprato geriau nei bet kas kitas pasaulyje, nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jos neturi nieko bendro? O gal vėliau, kai jiedvi su Beatriče iš prašmatnaus butiko pavogė džinsus ir pabėgo motoroleriu? Vieną dalyką Eliza prisimena labai gerai – dieną, kai ta draugystė baigėsi. Praėjo trylika metų, o šis prisiminimas ją vis dar skaudina. Dabar visi mano, kad ją, Beatričę, pažįsta, nes žino, ką ji dėvi, ką valgo, kur atostogauja. Kai kurie ja žavisi, kiti jai pavydi arba jos nekenčia, dar kiti ją dievina, tačiau niekas nežino, kas iš tiesų slepiasi po jos visada vienoda šypsena. Ir niekas negalėtų įsivaizduoti, kad kadaise garsioji Roseti buvo tik paprasta Bea – jos geriausia draugė.

Tai nepaprastai šiandieniam pasauliui, persikėlusiam į socialinius tinklus ir įsivaizduojamą realybę, aktualus romanas. Jame nagrinėjamos opios ir labai subtilios temos: santykis tarp to, kas atrodai esantis ir kas esi iš tikrųjų, tarp tapatybės ir kitoniškumo, tiesos ir melo.

Vienos labiausiai įkvepiančių JAV politinių lyderių knyga ĮSIPAREIGOJUSI TIESAI apie mus vienijančias kertines tiesas ir atkaklias pastangas jas atpažinti ir įprasminti – tiek asmeniniame, tiek ir viešajame valstybės gyvenime.

„Netgi tada, kai mūsų demokratijai kyla grėsmė, baisesnė už bet ką, ką mums yra tekę regėti per visą gyvenimą, privalome prisiminti: jei tie, kuriems rūpi jų valstybė, pakils iš patogių vietų ir pradės aktyviai veikti sistemoje – ji tikrai veiks.

Kasdien pati sau keliu iššūkį tapti sprendimo dalimi ir džiaugsmingai pulti į laukiantį mūšį už mūsų nacijos sielą. Mano iššūkis jums – prie jo prisidėti. Atėjus metui pasiraitoti rankoves, nenuleiskime rankų.

Praėjus daugeliui metų, ši akimirka jau bus praeityje. Mūsų vaikai ir anūkai paklaus, kur buvome, kai visa kabėjo ant plauko.

Paklaus, kaip viskas vyko. Nenoriu, kad papasakotume tik apie tai, kaip jautėmės. Noriu, kad išklotume, ką nuveikėme.“

Kamala Harris

KAMALA D. HARRIS – Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentė. Savo karjerą pradėjusi Alamedos apygardos prokuratūroje, vėliau ji buvo išrinkta San Fransisko apygardos prokurore.

Tapusi Kalifornijos generaline prokurore, Harris kovojo su tarptautinėmis nusikalstamomis grupuotėmis, didžiaisiais bankais, stambiomis naftos korporacijomis bei pelno nesąžiningai siekiančiais koledžais ir gynė kritikos strėlių sulaukusį Prieinamos sveikatos priežiūros įstatymą.

Ji taip pat aktyviai sprendė pradinių mokyklų lankomumo problemą, pirmoji šalyje ėmėsi duomenų viešinimo iniciatyvos rasinėms skirtims baudžiamosios justicijos sistemoje atskleisti ir įteisino policijos pareigūnams būtinus mokymus apie pasąmoninį šališkumą.

Antrąja į JAV Senatą išrinkta juodaode, o vėliau – pirmąja moterimi, pirmąja juodaode ir pirmąja indų kilmės amerikiete JAV viceprezidente tapusi Harris be atvangos siekė reformuoti baudžiamosios justicijos sistemą, padidinti minimalų atlyginimą, nemokamą aukštesnįjį išsilavinimą padaryti prieinamą absoliučiai daugumai amerikiečių ir apsaugoti pabėgėlių bei imigrantų teises.

JAV viceprezidentei Kamalai Harris užsispyrimas kalbėti atvirai buvo skiepijamas nuo mažumės. Imigrantų dukra augo Ouklande, Kalifornijoje, bendruomenėje, kuriai itin rūpėjo socialinis teisingumas. Jos tėvai – pripažintas ekonomikos ekspertas iš Jamaikos ir visų mylima vėžį tyrinėjusi mokslininkė iš Indijos – susipažino dar studijuodami Berklyje, kur abu aktyviai dalyvavo pilietinių teisių judėjime.

Augdama Harris niekada neslėpė aistros teisingumui, tad vos baigusi teisės mokyklą ir išsyk priimta dirbti prokuratūros teisininke netrukus pagarsėjo kaip viena drąsiausių naujovių ir pokyčių iniciatorių JAV teisėsaugos sistemoje.

Greitai ji buvo išrinkta San Fransisko apygardos prokurore, o vėliau – ir aukščiausiąja teisėsaugos pareigūne Kalifornijos valstijoje. Aktyvia kova už viduriniosios klasės gerovę ir atstovavimu tiems, kurie dažnai lieka neišgirsti, garsėjanti Harris per iškeldinimo krizę bylinėjosi su didžiaisiais bankais ir Kalifornijos darbininkų šeimoms iškovojo istorinės reikšmės žalos atlyginimą.

Ji pritaikė holistinius, konkrečiais duomenimis paremtus metodus daugeliui skaudžiausių Kalifornijos problemų spręsti ir sąmoningai vengė „griežtų bausmių“ retorikos, kurią laikė tiesiausiu keliu į kraštutinumus. Jos mantra tapo ne „griežtos“ ir ne „švelnios“, tačiau „sumanios“ bausmės.

Sumanumas – tai išmoktos ir visomis jėgomis puoselėjamos tiesos, leidžiančios mums tapti geresne bendruomene. Būtent šis principas Harris nuvedė neįtikėtinu, pokyčių gausiu karjeros keliu – nuo Kalifornijos generalinės prokurorės iki JAV senatorės ir galiausiai viceprezidentės. Kiekvienose šių pareigų jai teko spręsti gausybę sudėtingų problemų, pradedant sveikatos priežiūros sistema ir baigiant imigracija, nacionaliniu saugumu, opioidų krize ir vis augančia gyventojų nelygybe.

Aptardama milžiniškus mums visiems kylančius iššūkius ir remdamasi didžiulėmis pastangomis įgyta išmintimi bei įžvalgomis tiek iš pačios Harris karjeros, tiek iš labiausiai ją įkvėpusių žmonių darbų, knyga ĮSIPAREIGOJUSI TIESAI tampa neįtikėtinu problemų sprendimo, krizių valdymo ir lyderystės nelengvu laikotarpiu vadovėliu.

Pasakodama apie savo gyvenimo kelionę ir įspūdingus pastaruoju metu nuveiktus darbus, Kamala Harris atskleidžia bendrų pastangų, bendro tikslo ir bendrų vertybių viziją.

Knygoje ĮSIPAREIGOJUSI TIESAI gausu kertinių tiesų, tarp kurių – ir tai, jog palyginti maža žmonių saujelė atkakliai stengiasi milžinišką mūsų daugumą įtikinti, jog mus sieja kur kas mažiau bendrumų nei iš tikrųjų. Mūsų pareiga – jų nepaisyti ir toliau gyventi su mūsų visų bendra tiesa.

Kai to pasieksime, bendros pastangos mums ir puikiai mūsų valstybei (JAV) leis klestėti dabar ir dar daugelį ateinančių metų.

Kam nepažįstama baimė per daug prisirišti ar būti paliktam?

Kas nebijo nežinomybės?

Kam nepažįstama ir pabaigos baimė?

Baimė yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Per visą žmonijos istoriją nuolat rasdavosi vis naujų bandymų nugalėti, sumažinti, įveikti arba pažaboti baimę. Tikėjimas, kad galime gyventi be baimės, – viena iš mūsų nuolatinių iliuzijų.

Fritzas Riemannas, garsus vokiečių psichoanalitikas ir psichoterapeutas, aptaria pagrindines baimės formas ir būdus joms įveikti. Jis teigia, kad baimės priėmimas ir jos įveikimas yra žmogaus vystymosi žingsnis, leidžiantis bręsti. Knygą Pagrindinės baimės formos F. Riemannas parašė siekdamas padėti žmonėms suprasti savo ir kitų baimes. Remdamasis pagrindinėmis egzistencijos baimėmis, psichoterapeutas išskyrė keturis asmenybių tipus, suteikiančius visiems besidomintiems įžvalgų apie psichoanalitinę praktiką. F. Riemanno įvardytų šizoidinių, depresinių, suvaržytų ir isteriškų asmenybių apibūdinimai tapo neatsiejama psichologijos dalimi.

Fritzas Riemannas (1902–1979) studijavo psichologiją ir psichoanalitiką Leipcige ir Berlyne, įkūrė Miuncheno psichologinių tyrimų ir psichoterapijos institutą. Už nuopelnus psichoanalizei jis tapo Niujorko Amerikos psichoanalizės akademijos garbės nariu.

Jau pirmąkart 1961 metais išleista knyga Pagrindinės baimės formos tapo bestseleriu ir yra populiariosios psichologijos klasika.

„<..> keturių pagrindinių nuostatų ir pagrindinių baimių žinojimas gali būti naudingas ir partnerių santykiams, taip pat ir kitiems žmogiškiesiems ryšiams. Kai šiandien taip linkstama nutraukti partnerystę, vos kilus pirmiesiems nusivylimams, dažnai iš savęs atimama galimybė suprantant kitą pačiam šiek tiek praplėsti savo ribas. 

Kadangi keturiose buvimo pasaulyje formose kalbama apie esmines mūsų esybės galimybes, jų visada yra buvę ir visada bus. Įvairūs laikai, kultūros, socialinės struktūros ir kolektyvinės gyvenimo sąlygos; nuo laiko priklausomos ideologijos ir vertybės; etinės ir religinės, politinės ir ekonominės nuostatos leidžia kaskart skirtingai akcentuotai išgyventi keturias pagrindines baimes, nevienodai įvertinti struktūrinius tipus.“

FRITZAS RIEMANNAS

Du dešimtmečius tyrinėjau darbo temą,

bet neprisimenu, kada paskutinį kartą

tiek daug sužinojau vienu prisėdimu.

Ši knyga – meistriškumo pavyzdys.

ADAMAS GRANTAS.

verslo psichologas, bestselerių autorius

Darbas nusako, kas esame, apibrėžia mūsų statusą, nustato, kaip,

kur ir su kuo praleidžiame daugiausiai laiko. Darbas padeda puoselėti

savivertę ir formuoja vertybes. Bet ar mums būdinga dirbti sunkiai?

Ar mūsų akmens amžiaus protėviai taip pat gyveno, kad dirbtų,

ir dirbo, kad gyventų? O kaip galėtų atrodyti pasaulis, jei darbas

nebūtų toks svarbus?

Knygoje „Dirbantis žmogus“ Jamesas Suzmanas,

remdamasis įžvalgomis iš antropologijos, archeologijos,

evoliucinės biologijos, zoologijos, fizikos ir ekonomikos,

parodo: nors vystėmės norėdami darbe rasti džiaugsmo

prasmę ir tikslą, didžiąją žmonijos istorijos dalį mūsų

protėviai dirbo mažiau ir apie darbą mąstė kitaip nei mes dabar.

Antropologas, mokslų daktaras J. Suzmanas atskleidžia, kaip dabartinė

darbo kultūra kūrėsi keičiantis žemės ūkiui prieš 10 tūkst. metų. Jausmą,

ką reiškia būti žmogumi, pakeitė perėjimas nuo maisto rinkimo prie jo

gamybos, o vėliau – migracija į miestus. Nuo tada keitėsi mūsų santykiai

su kitais, su aplinka ir net jausmas apie laiko tėkmę.

<...> Jamesas Suzmanas

atskleidžia visiškai naują

istoriją, tikinančią, kad žmonių

sukurta industrija gali nušviesti kelią

pažangai ir būti naudinga net ateityje,

kai dėl išradimų neteksime darbo.

CHARLESAS DUHIGGAS,

bestselerio „Įpročio galia“ autorius

    „Šedevras, pasmerktas tapti bestseleriu.“

    Gian Paolo Serino, „Il Giornale“

    1931 m. rugsėjo 19 d. Miuncheno Princo regento aikštės 16-o namo bute buvo aptiktas jaunos moters Angelos Raubal, vadinamos Geli, kūnas. Atrodytų, eilinė byla, tačiau akis badė kelios svarbios detalės: butas priklausė Vokietijos nacionalsocialistų partijos pirmininkui Adolfui Hitleriui, o žuvusioji buvo jo mylimiausia dukterėčia.

    Bylos tyrimas patikėtas Miuncheno kriminalinės policijos komisarui Zigfridui Zaueriui ir jo padėjėjui Helmutui Forsteriui. Įkalčiai ir teismo medicinos ekspertizė rodė, kad mergina nusišovė savo dėdės pistoletu. Tai patvirtino ir įvykio liudininkai. Regis, byloje būtų galima dėti tašką.

    Tačiau Zauerio tai neįtikina. Nors oficialiai byla baigta, jis žingsnis po žingsnio narplioja sudėtingą ir painų nusikaltimo voratinklį, kuriame įsipainioję ne tik ryškiausi fašistų partijos veikėjai, bet ir pats Hitleris. Atskleista tiesa apie fiurerį mestų šešėlį ne tik jam, bet ir visai partijai. Kartu pakeistų Vokietijos istoriją. Zaueriui teks priimti sunkų sprendimą, o priešininkai padarys viską, kad tiesa niekada nepaaiškėtų.

    „Miuncheno angelas“ – tikrais faktais paremtas detektyvinis romanas, kurio siužetas sukasi apie mįslingą Adolfo Hitlerio dukterėčios Angelos Raubal mirtį. Fabiano Massimi, ne vienus metus praleidęs archyvuose, naudodamasis policijos tyrimo medžiaga sukūrė daugiasluoksnį ir intriguojantį istorinį pasakojimą apie fašistų iškilimą ir priešininkų kūnais nuklotą jų žygį į Vokietijos valdžios viršūnę. 

Apie seksualinę prievartą žinoma nuo seniausių laikų, tai – kaip karas, tačiau šio nusikaltimo galima išvengti. Net jei ir pasaulis tai paliudija, dar nereiškia, jog prievarta niekada nepasikartos, tačiau tada bent jau niekas negalės pasakyti, kad nieko nežinojo.

Tai pirmasis žinomos karo žurnalistės ir knygų autorės Christinos Lamb bandymas atkreipti dėmesį į prievartavimų ir seksualinio smurto mastus šiuolaikinėse konfliktų zonose, kur ji dirba jau apie trisdešimt metų.

Knygoje „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ autorė atiduoda balsą konfliktų zonose gyvenančioms moterims, parodydama, kaip šiandienos kare armija ir teroristai naudoja prievartą kaip ginklą, siekdami pažeminti, išnaudoti ir vykdyti etninius valymus. Lamb atskleidžia neįtikėtinas didvyriškumo ir pasipriešinimo istorijas nuo Pietryčių Azijos, kur japonai per Antrąjį pasaulinį karą ėmė į vergiją „paguodos moteris“, iki Ruandos, kur buvo išprievartauta maždaug ketvirtis milijono moterų, ir šių dienų jazidų moterų bei vaikų, kurie prieš Islamo valstybei paimant juos į vergiją tapo masinių savo šeimų žudynių liudininkais.

„Tai raginimas pabusti... Šių moterų istorijos iš pradžių privers jus verkti, tada niršti dėl pasaulio abejingumo.“ — Amal Clooney

CHRISTINA LAMB yra viena žymiausių britų užsienio korespondentų, laimėjusi 14 prestižinių apdovanojimų, tarp jų penkis kartus tapusi Metų užsienio korespondente ir pelniusi Geriausio Europos karo pranešimo prizą – „Bayeux Calvados-Normandy“ apdovanojimą. Ji yra parašiusi daug knygų: „Atsisveikinimas su Kabulu“ (Farewell Kabul), „Afrikos namai“ (The Africa House), „Laukiant Alacho“ (Waiting for Allah), „Herato siuvimo būreliai“ (The Sewing Circles of Herat) ir „Akmens namai“ (House of Stone). Kartu su bendraautorėmis Christina parašė tokius tarptautinius bestselerius: „Aš esu Malala“ (I Am Malala, kartu su Malala Yousafzai) ir „Mergina iš Alepo“ (The Girl from Aleppo, kartu su Nujeen Mustafa). Ji yra Karališkosios geografijos draugijos narė, Oksfordo universiteto garbės narė, o 2013 metais buvo apdovanota Britanijos imperijos ordinu.

„Christina Lamb atliko neįmanomą darbą – įrašė šias moteris į istoriją... Nepaprastas pasiekimas: nuodugni žurnalistika, įtaigus pasakojimas, tikroviškai žiaurus ir širdingas. Tai raginimas atkreipti dėmesį į moterų prievartavimo mastus ir siaubą per visą istoriją ir visame pasaulyje. Jei per metus perskaitote vieną knygą, skaitykite šitą. Ji pribloškianti.“ — Eva Ensler, knygos „Atsiprašymas“ autorė

„Drąsi ir šiurpi knyga, ir jei pasaulyje yra teisingumas, ji savaičių savaites išsilaikys perkamiausių knygų sąraše.“ — Melanė Reid, „The Times“

„Itin sukrečianti ir labai svarbi knyga... Atskleidžia nuogą tiesą, siaubingą ir nepaprastai jaudinančią... Lamb neeilinė rašytoja. Jos užuojauta toms, su kuriomis kalbasi, ir akivaizdus supratimas, kaip pateikti jų istorijas, yra tai, dėl ko šią knygą reikia perskaityti visiems, nors (ar galbūt būtent dėl šios priežasties) tai nėra lengva...“ — Piteris Frankopanas, „The Guardian“

„Priminimas pačiu laiku, jog geresnių rezultatų sulauksime tik tada, kai pradėsime primygtinai reikalauti, kad šios istorijos būtų išgirstos.“ — „The Daily Telegraph“

    2018 m. Šiaurės Karolina. Morgan Kristofer vos dvidešimt vieni, o jos ir taip nelengvas gyvenimas per akimirką virsta visai nepakeliamu: prisiėmusi kaltę už nusikaltimą, kurio nepadarė, ji nubaudžiama trejus metus kalėti ir jos svajonė tapti menininke nustumiama į antrą planą. Tačiau po metų Morgan sulaukia paslaptingos lankytojos ir jos siūlymo – jei Morgan sutiks restauruoti seną,  miestelio paštui kurtą freską, ji atgaus laisvę. Apie restauravimą Morgan ničnieko nenutuokia, tačiau kalėjime pasilikti taip pat nebegali, todėl sutinka. Ji tikėjosi, kad darbas bus išties sunkus, tačiau negalėjo žinoti, kad po freską dengiančiu storu nešvarumų sluoksniu ras kraupų pasakojimą apie beprotybę, smurtą ir miestelio sąmokslą bet kuria kaina saugoti paslaptis.

    1940 m. Šiaurės Karolina. Iš Naujojo Džersio kilusi dailininkė Ana Deil laimi nacionalinį konkursą – ji tapys freską Identono, Šiaurės Karolinos miestelio, paštui. Vos dvidešimt dvejų ir šiame pasaulyje jau vienui viena, Ana nedvejodama imasi malonaus, o dar ir pelningo darbo. Ji pasineria į miestelio gyvenimą, tikėdamasi kuo geriau jį pavaizduoti savo freskoje, ir net nenutuokia, kaip giliai čia įsišakniję išankstiniai nusistatymai, kad už uždarų durų čia slypi gausybė paslapčių, o nepritampantiems tenka skaudžiai sumokėti.

    Kas nutiko Anai Deil? Galbūt užuominos slypi senoje, smarkiai apdraskytoje freskoje? Ar Morgan pavyks įveikti savo demonus ir išsiaiškinti, kas slepiasi po storais melo sluoksniais?

    Knygoje Diane Chamberlain meistriškai suderina asmeninę dramą, detektyvą, žavintį meno pasaulio paslaptingumą ir tokias aktualias temas kaip alkoholizmas, rasių problemos ir moterų emancipacija.

    „Tai romanas apie meną ir paslaptis, jis įtraukia skaitytoją nuo pirmų puslapių ir palengva veda prie šokiruojančios pabaigos.“ People Magazine, Best New Books

    „Įtraukiantis, faktinės informacijos nestokojantis ir susimąstyti verčiantis meninis detektyvas.“ Kirkus Reviews

„Tais pačiais metais, kai Volfgangas Amadėjus Mocartas parašė menuetą klavesinui,  tais pačiais, kai pirmą kartą buvo išleistos vaikiškos dainos Mirgėk, mirgėk, žvaigždele gaidos, tais pačiais, tai yra 1761-aisiais metais... gimė neišnešiotas kūdikis.“ 

Anė Mari Grosholc, mažutė, neišvaizdi, keistokų veido bruožų mergaitė, net ir suaugusi liko nedidukė, tad ją vadino tiesiog Maže. Vargu ar kas tikėjosi, kad ji taps didingos istorijos dalimi. Vargu ar kas tikėjosi, kad apskritai išgyvens. Neteko tėvų vos 7-erių, augo pas ekscentrišką daktarą Filipą Kurcijų, kuris Berno ligoninei medicinos tikslais iš vaško liejo įvairias žmogaus kūno dalis. Mažė tapo jo padėjėja ir greitai perprato šį subtilų amatą. 

Pirmąją vaškinę galvą Mažė išliejo Paryžiuje. Netrukus garsas apie makabrišką kolekciją, kurią sudarė žymiausių to meto filosofų, rašytojų ir žudikų vaškinės galvos, plačiai pasklido po Prancūzijos sostinę ir net pasiekė Versalio rūmus. Mažė savo akimis regėjo karaliaus dvaro prabangą ir varguomenės skurdą, matė kruviną revoliuciją, o kai jai pristatydavo nukirsdintų karališkosios šeimos narių ir revoliucionierių galvas, liejo jas iš vaško. Išskirtinis amatas padėjo išvengti giljotinos. Vėliau dėl šviesesnės ateities nustekentą Paryžių iškeitė į prašmatnų Londoną. Beikerio gatvėje įkūrusi Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejų sulaukė didžiulės šlovės.

Šio pasaulinio bestselerio autorius Edwardas Carey 15 metų audė pasakojimą apie našlaitę, savo rankomis lietusią karalių, filosofų, revoliucionierių galvas. Išmoningai derindamas faktus ir vaizduotę, jis sukūrė įsimintiną legendinės Madame Tussaud gyvenimo istoriją.

„Žavingai atkurta ir iliustruota Madam Tiuso gyvenimo istorija rodo, kaip iš mažos sėklytės išauga didingas medis. Jaunatvišku džiaugsmu alsuojantis pasakojimas, sodri atmosfera ir šiek tiek makabriškas humoras – puikūs šios nepamirštamos knygos ingredientai.“ Olga Tokarczuk

„Nepražiopsokite šio ekscentriško literatūros stebuklo.“ @MargaretAtwood

Bazilis – nepaprastai talentingas išradėjas. Grįžęs į gimtąjį Mon Pibiu miestą jis nusprendžia atidaryti neįprastą krautuvėlę ir pardavinėti provokuojamus daiktus, žadinančius emocijas, pojūčius, kūrybiškumą ir skatinančius mąstyti drąsiau.

Talentinga parfumerė Džulija jaučiasi nusivylusi, kad yra priversta švaistyti savo gabumus kūno priežiūros priemonėms. Ji labai norėtų kurti kažką daugiau nei tiesiog „skaniai kvepiančius“ produktus ir į kūrinius įdėti dalelę savo širdies.

Jos sūnus Artūras, mokyklos nekenčiantis maištingas paauglys, išlieja jausmus kurdamas po atviru dangumi. Gatvės menas – tai jo būdas išsakyti savo nuomonę, koks gi galėtų būti jo kelias šiame pasaulyje.

Tai romanas, kuriame autorė kalba apie žmones, netelpančius į visuomenės jiems pasiūlytus saugius rėmus, drąsą ir užsispyrimą siekti svajonės, apie kiekvieno mūsų išskirtinumą, žmonių tarpusavio ryšius, kūrybiškumo svarbą. Knyga įkvepia norą gyventi visavertiškiau ir pradėti taikyti atkaklianarsę – svarbiausią „Taškuoto zebro krautuvėlės“ filosofinį principą.

Raphaëlle Giordano jau spėjo išgarsėti knygomis „Tavo gyvenimas prasideda supratus, kad gyveni tik kartą“, „Diena, kai liūtai ims ėsti salotas“ ir „Kupidonas kartoniniais sparnais“. Naujausias jos romanas tęsia geriausias tokių knygų kaip „Dievas visada keliauja incognito“ (aut. Laurent Gounelle) tradicijas ir skiriamas visiems, kurie ieško įkvepiančios, kasdienes problemas spręsti padedančios literatūros.