Alma littera

„Traukinys į Samarkandą“ – trečioji 1977 m. Kazanėje gimusios totorių rašytojos Guzel Jachinos knyga. Debiutinis autorės romanas „Zuleicha atmerkia akis“ (lietuviškai išleistas 2017 m.) pelnė prestižines „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Poliana“ premijas, tapo vienu ryškiausių Rusijos literatūros 2015 m. įvykių ir jau yra išverstas į daugiau nei 30 kalbų. Didelio pasisekimo sulaukė ir antrasis rašytojos romanas „Mano vaikai“ (liet. 2019 m.).

Šiame kūrinyje autorė grįžta prie svarbiausios ją dominančios temos – mažasis žmogus didžiojoje istorijoje. Knygos siužetas itin dinamiškas; pati Jachina savo romaną yra pavadinusi „raudonuoju isternu“ (analogišku vesternui).

Paskutiniais Rusijos pilietinio karo metais visoje šalyje siautėjo badas. Nebeliko valstiečių, kurie dirbtų žemę, bolševikai rekvizavo grūdų atsargas, o 1921 m. kilo baisi sausra. Todėl bolševikai ėmėsi įvairių pagalbos priemonių, viena iš jų – masinė nepilnamečių evakuacija į turtingesnius rajonus. Vyriausybė traukiniais evakavo maždaug 150 000 vaikų, dauguma jų buvo našlaičiai, netekę tėvų karo audrose, ar benamiai.

Romano veiksmas vyksta viename iš traukinių, kuriuo iš badaujančio Pavolgio į pietus vežama 500 beglobių vaikų. Jam vadovauja jaunutis, impulsyvus ir minkštaširdis pilietinio karo veteranas Dejevas ir principinga, kieta „vaikų komisarė“ Belaja. Pusantro mėnesio kelionė kupina pavojingų nuotykių, sunkumų ir išbandymų.

Spalvinga likimų ir charakterių paletė: pabėgėliai, čekistai, kazokai, basmačiai, socialinės seserys, ekscentriškas jaunųjų valkatėlių pasaulis su savo kalba, psichologija, juodu humoru, prietarais ir lūkesčiais... Ir viską persmelkiantis klausimas: ar dar įmanomas  gerumas tokiais žiauriais laikais, kai žmogus, atrodo, yra nieko vertas?

Jiedu susitiko 1812-ųjų pavasarį, Rusijos karo su Prancūzija išvakarėse. Ji – devyniolikmetė Sofija Tyzenhauzaitė, geidžiamiausia Vilniaus nuotaka, graži turtingo Lietuvos aristokrato, Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukra. Jis – Rusijos imperatorius Aleksandras I, trisdešimt penkerių žaviausias Europos monarchas, gražus ir elegantiškas, liūdna šypsena pavergiantis moterų širdis.

Netikėtai įsižiebusi Sofijos Tyzenhauzaitės meilė Aleksandrui I atlaikė karo ir laiko išbandymus. Numojusi ranka į apkalbas ir dvaro intrigas, Sofija pakluso širdies, o ne proto balsui, pasirinko meilę vyrui, kuris niekada nebus jos.

Romanas leidžia iš arti pažvelgti į XIX a. didikų, aristokratų, valdovų gyvenimą, supažindina su Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus dvarų kultūra ir tų laikų kasdienybe. Tačiau svarbiausia čia – laikui ir atstumui nepavaldi meilės ir aistros istorija.

Fredriko Backmano (g. 1981 m.) debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje šalių. Dabar rašytojo bibliografijoje – jau devyni romanai, išversti į daugiau nei 25-ias kalbas, o jo knygų parduota 15 milijonų egzempliorių. Lietuviškai išleista „Gyveno kartą Uvė“, „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Lokių miestas“, „Mes prieš jus“.

Planas buvo paprastas: apiplėšti banką ir dingti su pinigais. Bet, kaip žinia, planai turi kvailą savybę sugriūti. Taip ir šįkart: negavus pinigų teko slėptis atsitiktiniame ir, kaip greitai paaiškėjo, parduodamame bute. O ten – koks sutapimas! – būtent tuo metu vyko atvirų durų diena. Žmonių atėjo nedaug, tad banko plėšikas priėmė vienintelį logišką sprendimą – visus paimti įkaitais.  

Žinant istorijos pabaigą, galima neabejotinai teigti, kad tai buvo klaida. Bet juk tų žmonių nelaimingasis plėšikas nepažinojo ir negalėjo nutuokti, į ką veliasi. Tarp jo paimtų įkaitų –pensininkų porelė, desperatiškai besigriebianti veiklos, kad tik nereikėtų galvoti apie santuokos problemas; turtinga banko vadovė, besirūpinanti tik savimi; šeimą kurianti jauna pora, nesutarianti absoliučiai jokiu klausimu; beveik devyniasdešimtmetė senolė, kuri gyvenime matė jau viską ir tikrai nekrūptels dėl kažkokio niekingo į veidą nukreipto pistoleto; buto tualete užsibarikadavęs neaiškus tipelis ir žioploka agentė. Iš lėto slenkant valandoms, plėšikui ima aiškėti, kad atsidūręs šiame bute padarė didžiausią gyvenimo klaidą...

Šiame F. Backmano romane skaitytojai ras viską, dėl ko dievina šį autorių: neprilygstamą stilių, lengvai ir išmintingai narpliojamus sudėtingiausius gyvenimo klausimus ir iš kojų verčiantį humorą.

„F. Backmanas ir vėl puikiai pagauna žmogiškosios būties esmę ir prasmę. Protingas ir jaudinantis romanas, priversiantis jus ir juoktis, ir verkti.“ Washington Post 

„Naujausias F. Backmano romanas yra tobulas viduriukas tarp giliamintiško įžvalgumo ir ties absurdo riba balansuojančio humoro. Knygą perskaičiau su šypsena lūpose ir ašaromis akyse.“

USA Today 

VISI TURIME PASLAPČIŲ. NET NUO SAVĘS.

Edvardas Foska yra žudikas. Tai faktas. Mariana jį suvokė ne tik protu, tai nebuvo šiaip mintis. Šitai ji jautė visu kūnu. Žinojimas buvo ją persmelkęs iki kaulų, iki kraujo, iki paskutinės ląstelės. Edvardas Foska kaltas.

Londone gyvenanti puiki psichoterapeutė Mariana Andros dirba su pacientų grupėmis. Asmeniniame gyvenime patyrusi nemaža smūgių moteris niekaip negali susitaikyti su nesena mylimo vyro netektimi. Kol vieną dieną netikėtai įsitraukia į tai, kas vyksta Kembridžo universitete, kuriame pati kadaise studijavo, o dabar studijuoja jos dukterėčia Zoja. 

Universiteto apylinkėse randama kraupiai nužudyta jauna mergina, Zojos draugė. Mariana išskuba į Kembridžą ir netrukus ima rimtai įtarti Edvardą Foską, žavingą profesorių, dėstantį graikų tragedijos kursą ir įsteigusį Mergelių – gabiausių (ir gražiausių) studenčių – draugiją. Draugijos narės viena po kitos tampa žudiko aukomis. Kaltinančia profesorių Mariana niekas netiki, juk jis visada turi alibi. Tačiau ji pasiryžusi įveikti šį visiems į akis besijuokiantį grobuonį. Bet kokia kaina.

Nestokojantis reikšmingos simbolikos ir sumaniai parinktų užuominų, dinamiškas ir daugiasluoksnis – šis romanas turi visa, ko reikia tikrai geram psichologiniam trileriui, įskaitant netikėtą ir sukrečiančią atomazgą.

Michaelides įrodė, kad jo sėkmė ne vienkartinė. Jis tikrai pasirengęs tapti vienu įtakingiausių ir skaitomiausių trilerių rašytojų pasaulyje.

Bookreporter.com

ALEX MICHAELIDES gimė ir užaugo Kipre. Kembridžo universiteto Švč. Trejybės koledže įgijo anglų literatūros magistro laipsnį, o Amerikos kino institute Los Andžele – scenarijų rašymo magistro laipsnį. Be to, trejus metus studijavo psichoterapiją ir dvejus metus dirbo psichiatrijos klinikoje. 2019 m. pasirodžiusi pirmoji jo knyga „Tylioji pacientė“ tapo geriausiai parduodamu debiutiniu romanu pasaulyje, daugiau nei metus išsilaikė „New York Times“ bestselerių sąraše ir buvo išleista keturiasdešimt devyniose šalyse. 

Jaučiate, kad gyvenimas, kurį gyvenate, yra tarsi ne Jūsų? Ne apie tokį svajojote? Jau kurį laiką suprantate, kad reikia kažką keisti, bet dar neapčiuopiate ką?

Tikiuosi, skaitydami knygoje pateiktas tikras žmonių gyvenimo istorijas ir atpažindami pasikartojančius jų elgesio modelius, išdrįsite peržvelgti ir savo gyvenimą. Galbūt net rasite noro ir ryžto pradėti veikti kitaip. Išlaisvinti besislapstančią savo tikrąją asmenybę, kad pagaliau galėtumėte pradėti gyventi SAVO tikrąjį gyvenimą.

Tačiau naujas gyvenimas, kuriamas ant tų pačių trauminių patirčių pamato – tarsi pajūrio smėlio pilys – didesnė banga jas nuplauna ir tenka statyti iš naujo. Kad sukurtume laimingesnį, kokybiškesnį gyvenimą, turime pakloti tvirtus pamatus – išsiaiškinti, kas mus veda į tuos klaidžius labirintus ir atrasti naujus kelius. Nes tik išvalant senas žaizdas išvalomos ir senos programos. Galima, tikrai galima jaustis laisviems būnant savimi ir savo gyvenime.

Tebūnie ši knyga tas lūžio taškas, įkvėpsiantis teigiamiems pokyčiams, kuriems esate pasirengę.

Burtų lazdelės neturiu. Patarimų nedaliju. Mano darbo „įrankis“ – geštalto psichoterapija – įvykių, nutikusių kadaise, dažniausiai vaikystėje, bet vis dar neduodančių ramybės, – perdirbimas. Jų nereikia bandyti slėpti užmarštyje, juos reikia iškelti į paviršių, išnagrinėti, atleisti sau ir jiems, ir paleisti. Istorijos, kurias sudėjau į šią knygą, buvo tarsi apsigyvenusios manyje ir prašėsi pagarsinamos. Tikriausiai todėl, kad padėtų, parodytų kelią žmonėms, stokojantiems drąsos, pasitikėjimo, vilties ir gyvenimo džiaugsmo.

Rasa Andrikienė

„Tai elegantiška knyga apie žmogišką skausmą. Žvelgdama į Rasą kaip astrologė puikiai suprantu, kodėl ji pasirinko tokias skaudžias istorijas. Astrologiškai jos talentas – pamatyti tai, kas labiausiai gelia ir griauna harmoniją. Autorė, pasirinkusi psichoterapeutės kelią, rado puikų būdą šį talentą panaudoti prasmingai – padėti žmonėms išbristi iš slegiančios tamsos. Jos pasakojimas poetiškas, bet sykiu ir dalykiškas. Įterpdama psichologinius paaiškinimus ji atskleidžia tikrąją nesąmoningų, gyvenimą griaunančių impulsų prigimtį.“

Loreta Stonkutė, astrologė, rašytoja

„Rekomenduoju Rasos knygą skaitytojams psichologijos mėgėjams. Jūsų laukia ne tik sunkūs žmonių išgyvenimai. Nuoširdžiai tikiu, kad daugelis joje ras ir savo patirčių. Šis kūrinys apie suaugusius žmones, bet skaitydami jį suprasite, kad visų knygos personažų bėdos prasideda vaikystėje. Man, kaip besidominčiam šia tema, buvo suteikta garbė vienam iš pirmųjų perskaityti Rasos knygos rankraštį. Labai patiko joje nagrinėjamų tikrų žmonių tikros istorijos ir gyvenimo verpetai. Dingtelėjo, jog kai kurios istorijos – puikus siužetas kino filmui. Skaitydamas jas stebiesi, kiek daug gali pakelti žmogus!“

Žydrūnas Sadauskas, knygos „Vaikystės šešėliai“ ir kt. autorius

„Žaviuosi Rasos įžvalgumu ir kryptingumu – man jos tvirtumas bei nuoseklumas buvo labai naudingas. Džiaugiuosi, kad galėjau visa tai patirti. Rezultatas pranoko lūkesčius. Dabar jaučiuosi brandesnė, ramesnė, lengviau suprantu save. Lengviau priimu save neypatingą ir netobulą. Save ir savo jausmus dažniau gebu priimti su šiluma ir atjauta. Tiesa, tenka pripažinti, kad terapijos sesijos ne visuomet buvo lengvos ir šviesios – kartais norisi tik atjautos ir paguodos, o tenka pažiūrėti į akis savo baimėms, silpnumui, ydoms ir su visu tuo nuoširdžiai dirbti nemeluojant sau. Investuoti save į save nėra lengva, gal net šiek tiek baisu, bet verta.“

Laiminga klientė

2020 m. romanas gavo skaitytojų „Finlandia“ premiją.

Suomių autorius Tomis Kinunenas (Tommi Kinnunen, g. 1973) lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš ankstesnių romanų – „Namas kryžkelėje“ ir „Šviesa tavo akyse“, – pastarasis buvo pristatytas prestižiniam Suomijos literatūros apdovanojimui. Naujausioje savo knygoje rašytojas imasi skaudžios ir dažnai suomių nutylimos temos: tautos moterų, karo metu kolaboravusių su naciais.

Vėlyvas 1945-ųjų pavasaris. Norvegijos ir Suomijos sieną peržengia penkios suomių moterys. Jos grįžta iš Norvegijoje nacių įrengtos kalinių stovyklos. Visų moterų galvos skustos plikai – ženklas, kad jos savo valia kolaboravo su naciais.

Penkios herojės eina per karo nuniokotą Laplandiją. Nutildytos širdyje siaučiančios gėdos, jos randa paguodą viena kitos draugijoje, suprasdamos, kad bent kažkuo yra panašios ir nėra visiškai vienišos. Sulig kiekvienu žingsniu moterys artėja namų link, kur prasidės naujas jų gyvenimas. Dabar, kai vokiečiams jos jau nebereikalingos, kol kas neaišku, ar bus reikalingos namuose.

„Romanas suteikia balsą moterims, kurių girdėti mes neįpratę. Rašytojas talentingai kuria įtaigius, žmogiškus ir autentiškus veikėjų charakterius. Jo romano moterys nėra nei nusikaltėlės, nei šventosios, jų asmeninės istorijos nemoralizuoja. „Nesakė, kad gailisi“ – knyga, pateikianti skaitytojui ne vieną požiūrio tašką. Svarbus romanas, išsiskiriantis giliai jaudinančiu žmogiškumu.“

Johanna Suominen, Etelä-Suomen Sanomat

„Susimąstyti skatinantis, požiūrį praplečiantis ir svarbus romanas, giliai jaudinantis savo žmogiškumu.“

Savon Sanomat

Nuo 16 metų

Lyriškas Benjamino Alire Sáenzo, kritikų pripažinto autoriaus, pasakojimas apie šeimą ir draugystę.

Aristotelis – atšiaurus, užsisklendęs paauglys, kurio brolis sėdi kalėjime. Dantė – visažinis, kitaip žvelgiantis į pasaulį. Kai jie susitinka baseine, atrodo, kad tarp jų nėra nieko bendro. Bet vienišiams pradėjus leisti laiką kartu, tarp jų užsimezga ypatinga draugystė – tokia, kuri keičia gyvenimus ir trunka amžinai. Ši  draugystė padeda Ariui ir Dantei suprasti save ir tai, kokiais žmonėmis jie nori būti. 

„Jautrus, nuoširdus savo tapatumo ir seksualumo tyrinėjimas, aistringas priminimas, kad meilė, nesvarbu, kokia – romantiška ar šeimyninė, turėtų būti atvira, laisva ir netemdoma gėdos.“

Publishers Weekly 

„Skrupulingas pasakojimas ir subtiliai tapomi personažai byloja apie autoriaus talentą kurti prozą, kuri atskleidžia sudėtingus, įtampos kupinus tarpusavio santykius.“ Kirkus Reviews

„Stonewall Book Award“ laimėjimas už indėlį į vaikų ir jaunų suaugusiųjų literatūrą (2013), Michaelio L. Printzo apdovanojimo nominacija (2016), Pensilvanijos jaunųjų skaitytojų pasirinkimo prizo nominacija (2015), „Lambda“ literatūrinis apdovanojimas už knygas vaikams ir jauniems suaugusiesiems, tyrinėjančias LGBT temas (2013), „Deutscher Jugendliteraturpreis“ nominacija (2015), Amelijos Elizabeth Walden apdovanojimo nominacija (2013), Linkolno apdovanojimo nominacija (2016), „Pura Belpré“ apdovanojimas (2013), „Les Incorruptibles“ apdovanojimas (2017)

Tai vienas garsiausių vokiečių filosofo ir poeto Friedricho Nietzsche’ės (1844–1900) veikalų, amžiams išliksiančių paslaptimi ir paminklu šio filosofo ekscentriškumui. Pats Nietzsche šį savo kūrinį apibūdino kaip knygą visiems ir niekam. Ir iš tiesų jį sunku priskirti kokiai nors kategorijai. Filosofinei literatūrai būdingos semantikos joje nėra, o filosofiniai apmąstymai čia pateikti naudojant grožinei literatūrai būdingą vaizdavimo būdą ir siužetą. Nietzsche intensyviai ir su poetišku polėkiu imasi egzistencijos prasmės temos ir teigia, kad ji slypi ne nuolankiame paklusnume, o visagalėje gyvybės jėgoje – aistringoje, chaotiškoje ir laisvoje.

Ir iš tiesų, žmogus – tai upė užteršta. Ir jūra būti reikia, kad upės nešvarios priimti vandenis galėtum ir neprarastumei tyrumo. Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu: jisai yra ta jūra, joje ši jūsų panieka didžiulė nuskęsti gali.

Taip Nietzsche’ės idėjas dėsto pagrindinis knygos personažas – senovės persų pranašas Zaratustra, kuris po dešimties vienatvės metų grįžta paskelbti, jog gyvenimo prasmės reikėtų ieškoti ne kur kitur, o savyje. Tiksliau, siekiamybėje tapti antžmogiu – vizijoje žmogaus, kuris siekia pažinimo, kuria ir yra pats sau šeimininkas.

Friedrichas Nietzsche – vienas revoliucingiausių Vakarų filosofijos mąstytojų, o „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ dar ir šiandien laikomas įtakingiausiu jo darbu, filosofinę plotmę atveriančiu visiems, kas nesibaido mąstyti ir ieškoti atsakymų. Nors iš esmės tai filosofijos kūrinys, jis yra ir literatūros šedevras – nuostabus prozos ir poezijos derinys.

1951 m. Paryžiuje gimęs Pierreʼas Lemaitreʼas (Pjeras Lemetras) kaip rašytojas debiutavo tik sulaukęs 55-erių, 2006-aisiais. Bet jau pats pirmasis, 2006-aisiais išleistas, jo romanas „Travail soigné“ („Kruopštus darbelis“) sulaukė palankių atsiliepimų. O didžioji jo šlovės valanda išmušė 2013 m., kai už romaną „Iki pasimatymo ten aukštai“ P. Lemaitreʼas buvo apdovanotas prestižiškiausia Prancūzijos literatūros Gonkūrų premija. „Mūsų skausmų veidrodis“ yra romanų „Iki pasimatymo ten aukštai“ ir „Gaisro spalvos“ tęsinys. Visą trilogiją galima skaityti ir kaip atskirus romanus.

1940-ųjų Paryžius. Trisdešimtmetė Luiza dirba pradinių klasių mokytoja, o savaitgaliais papildomai uždarbiauja restorane, kur aptarinėjami naujausi įvykiai: Vokietijai įsiveržus į Lenkiją, darosi vis aiškiau, kad naujo karo išvengti nepavyks.

Hitlerio pajėgoms įsiveržus į Prancūziją, Nyderlandus, Belgiją ir Liuksemburgą, Prancūzijos sostinės gatvėse įsiviešpatauja chaosas. Su visais miestą palikti skubančiais paryžiečiais savu tikslu į kelią patraukia ir Luiza. Per šią kelionę mergina permąstys savo ir visos šalies gyvenimą, pažins niekšus, melagius, bailius ir didvyrius, supras, kad žmogus gali būti absoliučiai visoks, o jo moralinės vertybės neretai priklauso nuo aplinkybių.

Šeimų ir giminių paslaptys, įsimenantys veikėjai, kvapą gniaužiančios istorijos, nuotykiai, nelaimės, farsas, tragedija ir aistringa meilė – viskas kaitaliojasi ir susipina tarsi svaiginančiame kaleidoskope, kurį valdo meistriška didžiulio talento autoriaus ranka.

„Lengvai skaitoma nauja P. Lemaitre istorinė kronika išsiskiria ta pačia desperatiška ironija, būdinga ir pirmosioms trilogijos knygoms. Naujausiame romane autorius meistriškai atkuria chaosą, į kurį tuo konkrečiu istorijos laikotarpiu buvo panirusi Prancūzija.“

Bibliobs

Knygos leidimą remia Prancūzų institutas Lietuvoje (O. Milašiaus programa knygų leidybai remti).

2013 m. knyga buvo išleista pavadinimu „Vienuolės paslaptis“.

Gražuolė indė vienuolė ir britas gydytojas susipažįsta laive, plaukiančiam iš Indijos.  Kelionėje juodu pajunta simpatiją, visiškai nebesusitikę, kad daugiau nebesusitiks.  Vis dėlto po kelerių metų likimas juos vėl suveda – Misinge, misionierių ligoninėje Adis Abeboje, Etiopijoje.

Iš slapto ir nuodėmingo jųdviejų ryšio gimsta dvyniai – Marijonas ir Šiva.  Tačiau vos gimę berniukai tampa našlaičiais, nes motina miršta gimdydama, o šoko ištiktas tėvas, tik gimdymo dieną sužinojo apie mylimos moters nėštumą ir suvokęs savo jausmus jai, palikęs vaikus pabėga...

Priglausti, dirbaos gydytojų šeimos dvyniai auga siejami ypatingo ryšio ir meilės medicinai.  Broliai tokie artimi, tarsi būtų vienas asmuo – MarijonasŠiva.  aistra tai patii mergina padaro tai, kas tikrai sprendimui – dvyniai.  Vienas išvyksta į JAV, kitas lieka neramumų krečiamoje Etiopijoje.

Abu mano išsiskyrę visiems laikams, bet praeitis juos dar pasivys...

Abrahamo Verghese'o romanas apie meilę, išsižadėjimą, išdavystę ir atpirkimą – klasikinio pasakojimo šedevras.  Šiame turtingame pasakojime nėra nė vieno nereikalingo žodžio.  Tai labai asmeniškas, aistringas kūrinys, jame gausybė lemtingų atsitiktinumų ir netikėta pabaiga.

San Francisko kronika

Abrahamas Vergheseʼas žino, kad daugiausia skaitytoją traukia grožis.  Ši knyga puiki ne vien dėl įdomaus siužeto.  Papasakojęs visus jo vingius, neatskleistum nė dalies romano žavesio.  Abrahamas Vergheseʼas rašo su tokia meile, kad skaitytojas pasijunta pats gyvena tarp veikėjų.  Nuo knygos atsiplėšti: egzotiška, įstabiai parašyta.

„Los Angeles Times“.

Abrahamas Vergheseʼas turi retą talentą vaizduoti personažus įvairiapusiškai, keičiantis aplinkybėms iš tragiškų į komiškas ir melodramiškas.  Šis romanas – daugiau nei šeimos saga.  Chirurgas Vergheseʼas rašo apie spindulingą gydytojo paimo grožį, menininkas Vergheseʼas pripažįsta, kad būna neužgydomų žaizdų.  „Kur šilkas ir plienas bejėgiai, turi pavykti žodžiui“, – mąsto knygos herojus.  Šiuo atveju žodžiui tikrai pavyko.

„Pramogų savaitraštis“.