Alma littera

aunimui nuo 14 m. 

„Ne tik geri, ne tik blogi“ – istorija apie norą pritapti ir būti populiariam, apie kerštą ir kaltę, apie tėvų lūkesčius ir pasirinkimų kainą, apie tuos, kurie tyčiojasi, ir tuos, iš kurių tyčiojamasi. Ar tie, kurie tyčiojasi, yra tik blogi? Ar tie, iš kurių tyčiojamasi, tik geri? 

Miestelyje, kuriame galima mirti iš nuobodulio, dingsta penkiolikmetis Kailas. Nėra jokių pėdsakų, gimnazijos mokiniai nelabai ką gali apie jį pasakyti. Jis buvo nepriklausomas vienišius – visada pats sau. Tačiau ar tikrai mokykloje Kailas buvo toks nepastebimas, ar yra dalykų, kuriuos visiems patogu nutylėti? 

Kailą engusi populiarių mokinių grupelė nusprendžia jį rasti ir į pagalbą pasitelkia žmogų, kuris vienintelis, jų manymu, galėtų padėti. Kaip ir Kailas, Herieta yra vienišė, o tokie juk laikosi išvien. Bėda ta, kad Herieta visai nepažįsta dingusio vaikino, o pakviesta dėtis prie tų, kuriais slapčia žavisi, pasako jiems ką kita. Kaip išlaviruoti tarp melo, baimės, kaltės ir euforijos, kai pagaliau esi ten, kur visada troškai atsidurti? Kiek ilgai tai gali tęstis?

„Ne tik geri, ne tik blogi“ – leidyklos „Alma littera“ organizuojamo Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso 2020 m. nugalėtoja ir jau aštunta išleista šio konkurso knyga.

Eglė Ramoškaitė – rašytoja, kūrybinio rašymo skatintoja, kurianti „Facebook“ tinklaraštį  „NeRašyk“. „Ne tik geri, ne tik blogi“ – antroji autorės knyga jaunimui. Kūrėja prisipažįsta įsimylėjusi paauglių literatūrą, nes jokiose kitose knygose nėra tiek nuoširdumo ir tikrumo, neužglaistyto suaugusiųjų ribomis ir patirtimis.

Dramatiškas pasakojimas apie imperatorienę Mariją Fiodorovną – Danijos princesę Dagmarą, paskutiniojo rusų caro motiną.

Moteris gali valdyti ir nesėdėdama soste.

Vos devyniolikos sulaukusi Dagmara, vadinama Mine, jau žino, kad jos, kaip Danijos princesės, pareiga – palikti šeimos lizdą ir ištekėti už valdovo. Įnoringas likimas nubloškia Minę į Rusiją, kur ji susituokia su Romanovų sosto įpėdiniu ir, jam paveldėjus sostą, tampa imperatoriene. 19 amžiuje kyla įnirtingas pasipriešinimas caro vienvaldystei, o Minei, stačiatikių papročiu vadinamai Marija Fiodorovna, tenka nuolatos ieškoti kompromisų šalyje, kurią ji ilgainiui pamilsta.

Mirus vyrui, Aleksandrui Trečiajam, jaunas ir nepatyręs jųdviejų sūnus Nikolajus Antrasis imasi valdyti siaubingai susiskaldžiusią ir byrančią imperiją. Norėdama padėti jam reformuoti Rusiją, Marija susiduria su atkakliu valingos ir užsispyrusios Nikolajaus žmonos Aleksandros pasipriešinimu: fanatiškas pastarosios religingumas suartina ją su keistuoliu mistiku, vardu Rasputinas.

Grėsmingoms revoliucijos bangoms nesulaikomai grasinant užlieti Rusiją, Marijai tenka dorotis su didžiausiais gyvenimo pavojais ir patirti skaudžiausią jai tekusią širdgėlą...

Iš prabangiausių Sankt Peterburgo rūmų ir intrigų persmelktų diduomenės salonų autorius veda mus per kruvinus Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukus ir bolševikų užgrobtos šalies platybes, parodydamas į anarchiją grimztančios imperijos žūtį ir neprilygstamą narsą bei aistrą moters, mėginančios ją išgelbėti.

Ši įspūdinga saga atskleidžia mums neįtikėtiną carinės Rusijos prabangą, ir smurto bei tragizmo kupinas paskutines Romanovų valdymo dienas. C. W. Gortner drąsiai žengia dar neišmėgintu keliu, išmoningai piešdamas intymų ir tikrovišką šios įstabios imperatorienės bei jos šeimos portretą.

Stephanie Dray, New York Times

„Nuostabus darbas. Wranghamo aiškiai ir suprantamai parašyta knyga apima įvairias sritis: mitybos mokslą, paleontologiją, beuodegių beždžionių ir medžiotojų-rankiotojų bendruomenių elgesio tyrimus. Visa tai pateikiama kaip įspūdinga kelionė po gamtos ir maisto gaminimo istoriją, kartu aptariant kulinarijos vaidmenį žmogaus gyvenime.“ Publishers Weekly

Antropologijos profesoriaus Richardo Wranghamo nuomone, žmonijos evoliucijos sėkmę nulėmė terminis maisto apdorojimas. Jo įsitikinimu, esminė transformacija mūsų evoliucijoje įvyko pereinant nuo žalio prie termiškai apdoroto maisto. Kai tik buvo prisijaukinta ugnis, laiką, kurį iki tol mūsų protėviai skirdavo žaliam maistui kramtyti, skyrė medžioklei ar stovyklavietei prižiūrėti.  

R. Wranghamas analizuoja mūsų protėvių mitybą, jos kaitą amžių tėkmėje, pateikia svarbių įžvalgų apie tai, kaip pasidarėme socialūs, o maisto gaminimas tapo poravimosi pagrindu ir paskatino namų ūkių formavimąsi.

Knygoje Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją pateikta evoliucijos teorija kelia diskusijas ir kviečia apmąstyti dabartinius mūsų valgymo įpročius.

KADA MŪSŲ PROTĖVIAI PRADĖJO APDOROTI MAISTĄ?

KODĖL MUMS PATINKA DUONĄ SUPJAUSTYTI RIEKELĖMIS?

KODĖL MĖGSTAME MINKŠTĄ MAISTĄ?

KAIP ŽMOGAUS KŪNAS PRISITAIKĖ VALGYTI TERMIŠKAI APDOROTĄ MAISTĄ?

„Šioje moksliniais tyrimais pagrįstoje ir puikiai parašytoje knygoje Richardas Wranghamas pateikė trūkstamą grandį žmogaus evoliucijoje.“ Edwardas O. Wilsonas, Harvardo universitetas

Jaunimui nuo 11 metų

Vidurinėje mokykloje žodžiai reiškia kur kas daugiau. Žodžiai gali būti ginklai. Jie gali būti dovanos. Kartais tie patys žodžiai gali rasti tau draugų ar pridaryti priešų. Jie gali sugrįžti atgal ir tave persekioti. O kartais žodžiai gali pakeisti viską – amžiams.

Kai Brantono vidurinėje mokykloje uždraudžiami mobilieji telefonai, Frostas ir jo draugai Didi, Volfas ir Benčas sugalvoja naują bendravimo būdą – ima palikinėti vienas kitam lipniuosius lapelius visoje mokykloje. Tai išpopuliarėja, ir greitai visi mokyklos mokiniai užsikrečia lapelių manija. Tačiau kiekvienai mielai ir draugiškai žinutei tenka vienas kandus ir žiaurus lapelis.

Visų šių įvykių sūkuryje į mokyklą atkeliauja naujokė vardu Rouzė ir valgykloje prisėda prie Frosto ir jo draugų stalo. Rouzė nepanaši į kitus Brantono vidurinės vaikus, ir greitai tampa akivaizdu, kad Frosto susikurtas artimų draugų ratas ilgai neatlaikys. Lipniųjų lapelių karas stiprėja, spaudimas pasirinkti pusę vis didėja, ir Frostas netrunka suprasti, kad po šių metų viskas pasikeis.

Johnas Davidas Andersonas sugrįžta su istorija apie penkis draugus, kurie stengiasi pritapti prie kitų, atrasti save ir sukaupti drąsos pasakyti dalykus, kuriuos pasakyti būtina.

„Būtina perskaityti.“ – JAV prezidentas Barakas Obama

„Nikelio berniukai“ – romanas, parašytas remiantis tikra istorija apie Floridos valstijoje veikusią berniukų pataisos mokyklą. Per visą daugiau nei šimto metų gyvavimo istoriją ši institucija buvo įtariama neleistinu žiaurumu, išnaudojimu, teroru ir smurtu, tačiau nė vienas tyrimas nepakeitė negailestingos sistemos.  2011 m. mokykla pagaliau buvo uždaryta. Jos teritorijoje buvo rasta keliolika nepažymėtų kapų, o vėliau nustatyta, kad neaiškiomis aplinkybėmis čia mirė ar buvo nužudyta per 100 moksleivių.

Septintajame dešimtmetyje juodaodis berniukas Elvudas Kurtisas neteisingai nuteisiamas ir išsiunčiamas perauklėti į paauglių pataisos koloniją. Netrukus jis suvokia patekęs ne į perauklėjimo mokyklą, o į siaubo namus. Vienintelis vilties spindulėlis – naujas bičiulis Terneris, kitas Nikelio akademijos auklėtinis.

Terneris nuoširdžiai mano, kad Elvudas – beviltiškas, bejėgis naivuolis. Pataisos namuose išgyventi įmanoma tik pasitelkus visas įmanomas gudrybes, o ne sąžiningumą ir atvirumą. Iš esmės skirtinga idealisto Elvudo ir ciniko Ternerio pasaulėžiūra papildo viena kitą ir suteikia jėgų abiem draugams.

1969 m. gimęs Colsonas Whiteheadas (Kolsonas Vaithedas) yra parašęs aštuonis romanus, septynias apsakymų ir esė rinktines, porą publicistikos knygų. Jis yra vienas iš nedaugelio rašytojų jau du kartus apdovanotas prestižine Pulitzerio premija už grožinės literatūros kūrinius: 2017 m. už „Požeminį geležinkelį“ (liet. „Alma Littera“, 2018 m.) ir 2020-aisiais – už šį romaną.

„Įtaigi vieno geriausių Amerikos rašytojų knyga. Išvengiantis sentimentalumo, įtampos nestokojantis šis puikus kūrinys pasakoja istoriją, po kurios į Ameriką pažvelgsite jau kitomis akimis.“ Toronto Star 

Jaunimui nuo 13 m.

Šilta, romantiška ir vasariškai gaivi istorija apie tikrą draugystę ir visus pirmuosius kartus, kurie gyvenimui suteikia skonį.

Ne kas kitas, o Slouna ištraukė Emilę iš kiauto ir nuo tada jos gyvenimas tapo kaip niekada įdomus. Dabar jų laukia legendinė vasara, tačiau Slouna ūmai... dingsta palikusi tik užduočių sąrašą.

Jame – trylika Slounos stiliaus išbandymų, kuriems Emilė įprastai nė už ką nesiryžtų. Tačiau kas, jei sąrašas padės susigrąžinti geriausią draugę?

Eik naktį obuoliauti? Gerai, šitas lengvas.

Šok iki aušros? Žinoma, kodėl gi ne?

Pabučiuok nepažįstamąjį? Hmm...

Atliekant sąrašo užduotis Emilės vasara pakrypsta netikėta linkme, bet į pagalbą dar labiau netikėtai ateina Frenkas Porteris. Kas žino, ką atras Emilė?

Išsimaudyk nuoga? Pala... ką?

Amerikietė Morgan Matson studijų metais įsidarbinusi vaikų literatūros leidykloje taip susižavėjo knygomis jaunimui, kad baigė kūrybinio rašymo studijas ir ėmė rašyti pati. „Kol tavęs nebuvo“ – trečia autorės knyga.

Dainuoju šlaitą, viršukalnę, pievą,

dilgėles, erškėtrožes, gervuoges.

Dainuoju, lyg sodinu daržą,

lyg meistrauju stalą,

lyg statau namą,

lyg kopiu į kalvą,

lyg kremtu riešutą,

lyg pučiu ugnį.

Kaip Dievas, kuriantis gyvūnus ir augalus.

Aš dainuoju, o kalnas šoka. 

Apdainuoti ir legendomis apipinti Pirėnai – jie knibžda, kruta, gyvena savo kasdieną. Gyvastį čia keičia mirtis, o šiąją nauja gyvybė, ir sukasi taip viskas amžinu ratu. Grybai, stirna, lokys, debesys, viduramžių raganos ir vandenės – visa kalnų gyvybė šioje knygoje turi balsą. Pasakoja apie savo gyvenimą ir dalią. Žmonės taip pat. 

XX a. septintasis dešimtmetis, valstietis poetas Domenekas su žmona Zijone, gražia, ryžtinga miestiete, yra įsikūrę Matavakese, Domenekui priklausančioje aukštikalnių kaimo sodyboje netoli sienos su Prancūzija. Susilaukia jie dviejų atžalų, Mijos ir Ilario, ir gyvena ramias savo dienas nedidelėje kalniečių bendruomenėje. Tik amžina gyvenimo ir mirties kaita neaplenkia ir žmonių. Neaplenkia jų ir pats gyvenimas – meilė, draugystė ir netekties skausmas. 

Karta keičia kartą, o kalnai stovi, alsuoja, nepaleidžia čia užaugusiųjų, traukia atgal pas save pabėgusiuosius ir atima žadą retkarčiais užsukantiems. 

„Skaityti šią knygą – tai kaip gaivų vasaros rytą vos brėkštant saulei nerti nuogam į miškuose pasislėpusį kalnų upelį, iš jo vandenį geriant stirnai. Ši knyga mistiška, magiška, kupina mitologijos bei gyvenimo tikrovės. Ir beprotiškai gamtiška! Tiesiog nuostabi.“

Knygos viršelio autorė Kotryna 

Dažnai sakoma, kad išsilavinusi moteris kelia pasibjaurėjimą Dievo akyse. Kadangi aš esu viena iš jų, tikiu, jog Dievas yra per daug užimtas, kad kreiptų dėmesį į panašius dalykus, o tokios moterys kaip aš tik vyrų širdyse sukelia neigiamus jausmus. Tačiau nesmagu, kai tau nuolat primenama, jog daugelis mano lyties atstovių, tokių kaip manoji mokinė Amelija Veinrait, tenori būti puošmena, pakibusia sutuoktiniui ant rankos.

1792 metai. Tėvams priklausančios Jaunų panelių akademijos mokytoja Madlena Moro gyveno atsiribojusi nuo pasaulio. Tačiau vieną naktį ištinka tragedija ir mergina lieka vienui viena. Impulso pagauta, beviltiškai trokšdama susirasti nė karto nematytus gimines, ji iškeliauja į Prancūziją. Paslaptingasis grafas Etjenas d’Obri, nujausdamas, kad tuoj prasidės karas, ir baimindamasis dėl Madlenos saugumo, pasiūlo jai prieglobstį savoje Mirabelės pilyje.

Graži Mirabelės pilis užburia Madleną, tačiau joje yra ir tamsių paslapčių. Vykstant revoliucijai, suliepsnoja aistros. Kovodama dėl savo likimo Madlena nori sužinoti, kas įvyko praeityje.

 „Pilis prie ežero“ – kvapą gniaužiantis istorinis romanas, kurio veiksmas vyksta Prancūzijoje per revoliuciją. Turtingas, jausmingas ir įtraukiantis. Jei jums patiko kiti Ch. Betts romanai – „Vaistininko duktė“, „Prieskonių pirklio žmona“, „Karalienės siuvėjos paslaptis“, „Pamirštų svajonių rūmai“, – susižavėsite ir šiuo.

Kupina aistrų ir dramos... Mane užbūrė ši jaudinanti, širdį sušildanti ir gerai supinta istorija – pagauli, puikiai perteikianti atmosferą, papasakota vaizdinga kalba, turtinga detalių.

 Kate Furnivall, rašytoja

Knyga laimėjo prestižinį „Prudenci Bertrana, 2010“ apdovanojimą.

„Mano turbano paslaptis“ pasakoja skaudžiai tikrą afganės Nadios Golam išlikimo istoriją, alsuojančią laisvės ir laimės troškimu. Gyvendama šalyje, kurioje moterys neturi beveik jokių teisių, Nadia yra verta viso pasaulio pagarbos už ryžtą, atsakomybę, drąsą ir atsidavimą šeimai.

Aštuonmetė Nadia auga pasiturinčioje šeimoje Kabule drauge su vyresniu broliu Zelmai ir dviem jaunesnėmis seserimis. Ji lanko mokyklą ir džiaugiasi nerūpestinga vaikyste. Tačiau, Afganistane kilus pilietiniam karui, vieną dieną į Nadios šeimos namus pataiko bomba ir mergaitė sunkiai sužalojama.

Sulaukusi vos vienuolikos, Nadia ryžtasi apsimesti berniuku, kad išmaitintų šeimą. Pasivadinusi brolio Zelmai vardu, ji tarsi pasikeičia iš esmės: meluoja, sukčiauja, pykstasi su mama, išsisukinėja, nuolat persekiojama baimės, kad jos paslaptis bus išaiškinta. Kad apsaugotų mylimus žmones, ji turi visiškai atsisakyti savo mergaitiškos prigimties, sumokėdama didžiulę kainą.

Mama rėkia, nenustygstančiomis rankomis keldama ant manęs užvirtusius cemento ir kreidos gabalus. Jos išsigandusios akys ieško bent kokio nors gyvybės ženklo mano aštuonerių metų kūne. Ant mūsų namo ką tik nukrito bomba. Mama puola gesinti mano kūno liepsnas savuoju, apkabina, tarsi trokštų taip grąžinti man gyvenimą. Jai nesvarbu, kad ir pati apdega, nesvarbu, kad ji – sunki, nevikri moteris, nesvarbūs dūmai ir nuolaužos, per kelias sekundes mama išneša mane iš ten, kur tikriausiai galėjo būti mano kapas. Tik atsidūrus lauke, patikrinus, kad vis dar kvėpuoju, mamai pritrūksta jėgų. Tada ji ima smarkiai drebėti ir kartoti mano vardą, lyg gyvenime nebegalėtų sustoti: „Nadia, Nadia, Nadia, Nadia...“ Tai ir bus paskutinis kartas, kai mama kreipsis į mane tokiu vardu mūsų namuose Kabule. Kitą kartą, kai turėsim namus, aš būsiu mūsų šeimos vyras.

Kaip tikras grobuonis jis jautė, kad ateina jo laikas. Pirmojo pasaulinio karo griuvėsiuose, kupinuose kančios ir skausmo, jis užuodė galimybę užvaldyti pervargusių, nepriteklių išsekintų, politinio elito pažadais nusivylusių žmonių sąmones. Kalbėjo tai, ką žmonės norėjo girdėti. Kalbėjo taip, kaip žmonės norėjo, kad su jais būtų kalbama. Jis atmetė tiesą ir padorumą, melavo ir apgaudinėjo, nes žmonės norėjo būti apgauti. Pradėjęs su saujele nusikaltėlių, vagių, apgavikų ir nuotykių ieškotojų, jis ilgainiui tapo vienvaldžiu visos šalies valdovu. Vieninteliu duče. 

Benito Mussolini, talentingas žurnalistas, puikus oratorius ir apsukrus politikas, pokario Italijoje sukūrė fašistinę santvarką, tapusią idealu ir siekiamybe įvairių šalių radikaliems politikams. Pasinaudodamas politinio elito susiskaldymu, ekonomine suirute, žmonių baimėmis ir abejingumu, jis stulbinamu greičiu iškilo į viršūnę ir daugiau nei du dešimtmečius kietu kumščiu valdė Italiją, nulemdamas milijonų likimus. 

Apie Mussolini rašoma istorijos vadovėliuose, jo veiklą ir asmenybę išsamiai studijavo daugybė mokslininkų, tačiau Antonio Scurati pirmasis ryžosi sukurti istorinį romaną apie įtakingiausią XX amžiaus Italijos žmogų. Romaną, kurio kiekvienas žodis pagrįstas kruopščiai surinktais istoriniais faktais, tačiau jie perteikiami kūrybiškai, pripildomi veikėjų jausmų ir minčių. 

Tarptautiniu bestseleriu tapusioje pirmoje trilogijos dalyje autorius atskleidžia Mussolini kelią į valdžią, tarsi iš vidaus skaitytojui parodydamas, kaip nereikšminga fašistinė Pirmojo pasaulinio karo dalyvių organizacija virto galinga ir negailestinga jėga, traiškančia politinius oponentus ir naikinančia visas demokratines laisvės ir teisės idėjas.

„Dešimtmečius lauktas romanas. Šedevras.“ Roberto Saviano

Tai romanas, kuriame autorius neišsigalvojo nė vieno fakto ar įvykio. Lapas po lapo versdami knygą mes tiesiogiai išgyvename įvykius, negrįžtamai pakeitusius žmonijos istoriją. 

„Panorama“