Alma littera

Trylikametis niujorkietis Teo Dekeris stebuklingai išgyvena katastrofą, kuri pasiglemžė jo mamą. Tėvo paliktą paauglį į savo namus priima turtinga jo draugo šeima. Nesavas naujuosiuose namuose, trikdomas bendramokslių, nežinančių, kaip su juo bendrauti, o užvis labiausiai kamuojamas begalinio mamos ilgesio, Teo ištikimai saugo vienintelį ją primenantį daiktą: nediduką paslaptingą paveikslą, kuris galiausiai įtraukia jaunuolį į turtingą ir uždarą meno mylėtojų bendruomenę.
Suaugęs Teo mikliai sukasi turčių salonuose ir dulkėtuose antikvariato, kuriame dirba, labirintuose. Vienišas, įsimylėjęs ir – pavojingų įvykių sūkuryje...
Įspūdingo pasisekimo sulaukusios knygos „Slapta istorija“ autorė Donna Tartt naują šedevrą brandino daugiau nei dešimtmetį. 2013 m. dienos šviesą išvydęs „Dagilis“ iš karto sulaukė išskirtinio literatūros kritikų ir skaitytojų dėmesio. „Amazon” šį romaną pripažino absoliučiai geriausia metų knyga, o 2014 m. autorė buvo apdovanota prestižine Pulitzerio premija.
Daugialypiame, nežabota energija pulsuojančiame romane autorė įtaigiai ir suprantamai kalba apie meilę ir nusivylimą, jaunatvišką maištą, kovą dėl išlikimo, žmogiškos laimės paieškas bei ryžtą pasipriešinti gniuždantiems likimo kirčiams.

„Dagilis“ yra literatūrinė retenybė, nutinkanti gal tik keletą kartų per dešimtmetį. Tai sumaniai parašytas romanas, sukrečiantis ne tik širdį, bet ir protą. Donna Tartt pateikė mums ypatingą grožinės literatūros šedevrą. Stephen King, The New York Times Book Review

Kiek žmogui gali būti nepažįstamas kitas, visą laiką gyvenęs šalia? Kiek dukrai reikia žinoti apie mamos ir savo pačios likimą?

Dvi moterys – motina ir dukra.

Menininkė Gunda ir lietuvės bei dano šeimoje užaugusi Gerda, nusprendusi atvykti į Vilnių ieškoti savo šaknų. Du likimai, kurie dar stipriau tarpusavyje susipina, kai atsitiktinai dukra randa ir pradeda skaityti mamos dienoraštį.

Knygoje skaitytojai sutiks Gundą, apie kurią autorė pasakojo 2015 m. išleistame savo romane. Ši knyga toliau pasakoja Gundos istoriją ir lygiagrečiai tarsi naują giją įaudžia dukros Gerdos subtilų moterišką virsmą, kurį nulemia stiprūs išgyvenimai, netektys, o kartu meilė ir tarpusavio artumas.

Rūta Mataitytė yra penkių knygų autorė, norvegų kalbos vertėja ir keturių vaikų mama. Laisvalaikiu ji kopia į kalnus ir bėga maratonus. Savo knygose rašytoja pasitelkia darbo patirtis ir kelionių išgyvenimus, gilinasi į trapų žmogaus santykį su aplinka, pačiu savimi ir savo praeitimi. Jos aprašomos istorijos sudėtingos ir skaudžios, bet kartu pilnos šilumos, žmogiškumo ir vilties.

Knygų „Dievas visada keliauja incognito“ ir „Žmogus, kuris norėjo būti laimingas“ autorius Lorenas Gunelis (Laurent Gounelle) kviečia į dar vieną savęs pažinimo ir gyvenimo prasmės paieškų kelionę.

Sandras skaudžiai išgyvena mylimos žmonos netektį. Ji dirbo žurnaliste ir buvo nukeliavusi į Pietų Ameriką, ketindama parašyti straipsnį apie seną ir labai paslaptingą gentį, kuri, tikima, yra laimingiausia pasaulyje. Sandras įsitikinęs – dėl mįslingos jo mylimos moters mirties kalta toji gentis. Todėl, vedamas didžiulio noro atkeršyti, leidžiasi į Amazonės atogrąžų gilumą. Jo keršto planas paprastas: suras paslaptingąją gentį ir pavogs jų laimę, išmokydamas juos dar nežinomo pavydo, konkurencijos, gobšumo ir godumo. Tačiau, sutikus naująją genties šamanę gražuolę Eliantą, Sandro planai ima griūti... 

Dėmesį prikaustantis romanas, kupinas įtempto veiksmo, humoro ir išminties. Tai nepaprasta istorija, verčianti susimąstyti apie žmogaus prigimtį, mūsų vartotojišką visuomenę ir gyvenimo prasmę.

„Filosofas, kuris nebuvo išmintingas“ – lietuvių itin pamėgto bestselerio „Dievas visada keliauja incognito“ autoriaus knyga. Jo kūriniai išversti į daugybę kalbųir parduodami milijoniniais tiražais.

„Man atrodė, kad mano sielos būsena yra neryškus prisiminimas to, kas nutiko tolimame kampelyje šiaurės Ispanijoje, kuris vadinasi Ordesa ir yra apsuptas kalnų.“

Autobiografinis Manuelio Vilaso romanas kritikus nustebino tokiu atvirumu, koks literatūroje retai pasitaiko. Dalydamasis prisiminimais, potyriais ir kasdienybės detalėmis, autorius mus skatina mąstyti apie tai, apie ką dažnai sunku ne tik kalbėti, bet ir galvoti: skurdą, nežinią, ligą, mirtį... Ši knyga – tai taškas laike ir erdvėje, atskiriantis autoriaus praeitį ir ateitį. Ji tampa savotiška ode gyvenimui ir džiaugsmui, gimusiam iš sielvarto, vienatvės ir nevilties.

Ordesa – atokus slėnis Pirėnų kalnuose ir autoriaus prisi¬minimų atskaitos taškas: čia 1969 m., būdamas dar vaikas, jis praleido trumpas atostogas su šeima ir į šią vietą mintys jį neša kaskart, kai bando užmegzti ryšį su mirusiu tėvu. Asmeninės krizės istorija autoriui liejasi sąmonės srautu ir prisiminimų vaizdiniais, jis pasakoja apie mylimo žmogaus netektį, apie susvetimėjimą šiuolaikinėje visuomenėje. Tai istorija apie paprastų žmonių gyvenimą Ispanijoje, apie paprastą šeimą ir apie tai, kaip viskas staiga tapo sudėtinga ir nepakeliama. Ši knyga – lyg emocinė kelionė per praeitį, kuria siekiama sukurti kitokią šiandieną.

„Tai knyga, kurios reikėjo mums visiems. Nuo pirmo iki paskutinio skiemens – ši knyga mums ir apie mus.“ Juan Cruz Ruiz

„Seniai skaičiau tokią emociškai stiprią, žmogišką ir paguodžiančią istoriją.“ Lorenzo Silva

Vaikam ir jaunimui nuo 10 m.

Vokiečių rašytojas Jamesas Krüssas už savo kūrybą vaikams ir jaunimui buvo apdovanotas Hanso Christiano Anderseno premija, kartais vadinama vaikų literatūros Nobeliu. Jis parašė labai daug knygų, o ši – „Timas Taleris, arba Parduotas juokas“ – garsiausia ir reikšmingiausia.

Timas Taleris – itin vargingai gyvenantis našlaitis, engiamas niūrios pamotės ir jos sūnaus. Jis sudaro iš pirmo žvilgsnio nepaprastai puikų sandorį su paslaptingu baronu Sanomedu. Timas daugiau nepraloš jokių lažybų, vadinasi, galės tapti turtingas ir gyventi be rūpesčių, bet už tai baronas gaus berniuko juoką, ir šis niekam niekada negalės prasitarti apie sutartį, antraip sėkmė lažybose nuo jo nusisuks visiems laikams.

Netrukus Timas jau gali išlošti kiek tik nori pinigų, tik jam kyla nemažai abejonių. Ar tik parduotas juokas nėra didesnė kaina, nei jis iš pradžių įsivaizdavo? Ką jis prarado, pardavęs savo juoką? Ir ar gali žmogus be juoko būti laisvas ir laimingas?

____

Šią kolekciją sudaro reikšmingiausi ir vertingiausi kūriniai – nuo laiko išbandymą įveikusios klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, jau tapusių moderniąja klasika.

Kartais man atrodo, kad pasaulyje likome vieni...

Vienuolika maskviečių – aštuoni suaugusieji ir trys vaikai. Jie nė už ką nebūtų sutikę atsidurti vienoje draugijoje. Tačiau miestą ir visą šalį apėmusi epidemija juos privertė drauge įveikti mirtinai pavojingą kelionę per visą Rusiją – iki pat Karelijos. Pasiekusi nuo likusio pasaulio atskirtą salą Vongo ežere, ši likimo negailestingai suvesta grupelė žmonių mėgins išgyventi.

Įprasto pasaulio nebėra, jis susitraukė iki artimiausio namo sienų. Kas ten – gyvi ar mirę, draugai ar priešai? Žmogus žmogui – gelbėtojas ar žvėris? Uždaroje erdvėje visi pojūčiai paaštrėja, emocijos pasiekia ribą. Ar čia dar liko vietos meilei, švelnumui, žmogiškumui?

„Vongo ežeras“ ir jo tęsinys „Likę gyvi“ netelpa į vieno žanro rėmus – tai ir išlikimo istorija, ir sukrečianti psichologinė drama. Žmogiškumo išbandymas čia tenka paprastiems žmonėms – jų vietoje nesunku įsivaizduoti bet kurį iš mūsų. Jaunos rusų autorės Janos Vagner romanai sulaukė didelio pasisekimo Rusijoje ir užsienyje, buvo nominuoti kelioms literatūrinėms premijoms.

„Jana Vagner rašo labai sąžiningai ir tikroviškai – atrodo, kad viskas vyksta iš tikrųjų ir autorė istoriją ne sugalvojo, bet pamatė. Skaitydamas knygą nuoširdžiai džiaugiesi ir liūdi, jauti gęstant ir vėl atgimstant viltį, užplūstant silpnumą ir vėl sugrįžtant jėgas. Gyveni veikėjų gyvenimą. Tiksliau – kol skaitai, jų gyvenimas tampa tavuoju.“

ozon.ru

Ši knyga gali būti gurmaniškas popietės ar vakaro desertas. Ypač moterims. Nes jos visos ieško meilės. O tam, kad rastum meilę, reikia drąsos.

Žinomos televizijos žurnalistės parašytas romanas pribloškia atvirumu ir meile gyvenimui. Autorė meistriškai regzdama intrigą ir siužeto vingius savo herojų lūpomis siunčia paprastą žinutę: „Taip, mums jau per penkiasdešimt. Bet mes dar norime ir galime mylėti. Kai atrodo, kad viskas aišku, sutinki žmogų, kuris įprastą gyvenimą apverčia aukštyn kojomis. Ir nesvarbu, kiek tau metų, vėl žvalgaisi, kas ten, už debesų, ieškai būdų, kaip būti laimingam. Juk mūsų galiojimo laikas dar nesibaigė.“

„Nuo pirmos eilutės įtraukiantis romanas apie trijų moterų gyvenimą ir bandymą pažinti bei įprasminti savo tikrąją esybę. Ne, tai ne filosofinė knyga. Labiau kasdienio gyvenimo fragmentas, pavergiantis natūralumu, suteikiantis galimybę atpažinti savo draugus, artimuosius, save. Knyga paskatins susimąstyti apie sprendimų galią ir nuoširdžios draugystės grožį.“

Gintaras Chomentauskas, psichologijos mokslų daktaras.

Ši magišku realizmu dvelkianti šeimos saga, pateikta Meksikos revoliucijos ir siaubingo 1918 metų ispaniškojo gripo istoriniame fone, pasakoja apie ypatingą berniuką ir jį priglaudusią šeimą, žmogaus ryšį su gamta, legendomis ir tradicijomis ir, neišvengiamai, apie besikeičiančią šalį. 

Knyga pilna svaiginančių garsų ir kvapų: saldus apelsinų vaisių ir žiedų dvelksmas, naktinių vabzdžių giesmė, bičių dūzgesys... Jie lyg tikra magija – nuneša į saulėtą Meksikos gamtą ir net baigus skaityti knygą, regis, dar kurį laiką tvyro ore.

Mažo Meksikos miestelio gyvenimas pasikeičia amžiams, kai močiutė Recha po tiltu randa naujagimį. Mažojo Simonopijo veidas sužalotas, o nuo mirties jį apsaugojo gyvų bičių antklodėlė. Kai kuriems prietaringiems vietiniams – tai velnio ženklas, tačiau ūkininkų Fransisko ir Beatrisės šeima priglaudžia kūdikį ir rūpinasi juo kaip savu. Užaugęs Simonopijas savo naująją šeimą nustebina bauginančiu talentu: užmerkęs akis jis regi tai, ko nemato niekas kitas – ateitį. Apsuptas nuolat jį saugančio bičių spiečiaus, Simonopijas turi vieną tikslą – apsaugoti savo šeimą nuo grėsmių, kurias žada gamta ir žmonės.

„...įtraukianti ir nepretenzinga autorės proza bei jos talentas gyvenimišką istoriją apgaubti tinkamu kiekiu mistikos neišvengiamai verčia ją lyginti su tokiais Lotynų Amerikos grandais kaip Isabel Allende.“

The Washington Post

”Fata morgana“ – tikrais faktais paremta neįtikėtina istorija, prieš šimtmetį nutikusi vidurio Lietuvoje. Tai debiutinis Sonatos Dirsytės istorinis romanas. Kėdainiuose gimusi ir augusi autorė, ryšių su visuomene specialistė, dabar gyvenanti Vilniuje, užrašė iš prosenelės bei močiutės girdėtas tikras, kartais mistiškas, net makabriškas istorijas apie tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo paliestus Kėdainius.

Tarpukariu ir karo metais abipus Nevėžio krantų vyko ne tik išgyvenimo dramos, bet ir siaubo filmų scenarijus primenantys įvykiai. Pasakojimo centre – anksti tėvų netekusios jaunos merginos Elenos istorija, per kurią skirtingais laikmečiais supažindinama su neįtikėtinais aplink Kėdainius gyvenusių dvarininkų ir paprastų žmonių, taip pat čia klestėjusių žydų likimais. Romane pasakojama ir liūdnai pagarsėjusios, net ir po mirties kunigams ramybės nedavusios Šventybrasčio Barboros istorija.

FATA MORGANA – ir išgyvenimo istorija, pasakojanti apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metais žmonės bandė prisitaikyti ir išlikti tarp draugų ir priešų, kurie galėjo ir išgelbėti, ir pasmerkti pražūčiai.

FATA MORGANA – tai optinė apgaulė, kai vandenyje esantys objektai gali atrodyti tarsi sklandantys ore. Šis reiškinys tarpukario geografų buvo pastebėtas Nevėžyje ties Kėdainiais ir aprašytas. Fata morgana kūrinyje tapo ne tik ramybės pranašu, bet ir neįmenamų paslapčių simboliu.

Kuo toliau skaičiau, tuo labiau įtraukė, jaudino ir net šokiravo (ypač palietė Barboros istorija). 

Simonas Bendžius. LRT žurnalistas, portalo Bernardinai.lt religijos temų redaktorius

Godžiai perskaičiau per tris vakarus. Sakyčiau knyga – tarsi aistringai megzta servetėlė su raštais, kai nežinai, kur vienas baigiasi ir prasidės kitas. Tai tarsi pasaką ar legendą primenantis istorinis romanas. Skaitydama prisiminiau savo vaikystę ir kaip klausydavausi bobutės Barboros pasakojimų apie jos jaunystę, apie karą, apie žydus...

Beata Nicholson. Laidų vedėja, žurnalistė, kulinarinių knygų autorė.

Carinės Rusijos imperijos glūdumoje trylikametė RACHELĖ svajoja apie knygas, nors skurdžios žydų gyvenvietės moterims draudžiama skaityti. Sicilijoje tėvui mirus nedidelį žemės lopinėlį paveldėjusi 20-metė ROZETA priversta ne tik kovoti su vietos žemvaldžiu, bet ir atlaikyti kaimiečių, manančių, kad jaunai ir gražiai merginai nedera gyventi be vyro, pyktį ir pagiežą. Ir 20-metis ROKAS šioje saloje priverstas rinktis – mirtis arba ištikimybė mafijai. Visi jie trokšta ištrūkti iš mirtinais spąstais tapusios gimtinės. Pabėgti kuo toliau, kad ir į kitą pasaulio kraštą.

Tūkstančiai žmonių Buenos Airėse, Argentinos sostinėje, viliasi rasti geresnį gyvenimą, tačiau tikrovė be gailesčio daužo svajones. Emigrantai priversti paklusti žiauraus žaidimo taisyklėms, tik Rachelė, Rozeta ir Rokas nepasiduoda. Nors praeities šešėliai iš Senojo pasaulio apgaubia jaunuolius mirtino pavojaus skraiste, jie atkakliai kabinasi į gyvenimą ir drąsiai grumiasi su neteisybe.

Lietuvos skaitytojus italas Luca Di Fulvio jau sužavėjo knyga „Žmogus, kuris dovanojo svajones“. Romanas „Laisvės dukros“ ir vėl patvirtina nepaprastą šio pasakotojo ir istorijų kūrėjo talentą. Trijų jaunų žmonių kova dėl teisės gyventi ir mylėti negailestingame pasaulyje prikausto dėmesį, žadina jausmus ir įtraukia į nepakartojamą nuotykį.