„Baltų lankų“ leidyklos audioknygos

„Galbūt terasime dešimt gerų žmonių. Ar išgelbėtum miestą dėl dešimties?“

Jaunystėje pabėgusi iš tėvo vadovaujamos religinės bendruomenės Oregone, dabar Marta Einkorn yra socialinės žiniasklaidos magnato dešinioji ranka. Ji sukasi tarp milijardierių, ne tik valdančių visuomenės nuotaikas, orų prognozes, bet ir kuriančių slaptus technologinius ginklus, mat pasaulis gyvena katastrofos nuotaikomis. Nors ir paliko kultą, Martai ima atrodyti, kad tam tikru požiūriu apokaliptinės tėvo pranašystės išties ima pildytis, tad kiek beliko ateities?

Kitame pasaulio gale, Singapūro pasauliniame prekybos centre, internete žinoma išgyvenimo ekspertė Lai Žen bėga nuo žudikės. Ji nesupranta, kas vyksta, ir įspeista į kampą nebežino, kaip išsigelbėti. Staiga jos telefone prabyla tobula programa ir nurodo, ką daryti. Makabriškai išnešusi sveiką kailį, genama baimės ir smalsumo, dabar Žen turi išsiaiškinti, koks ypatingas pranašas jai padeda ir kodėl.

Martos ir Žen keliai netrukus ima pintis į neįtikėtinų įvykių grandinę. Savo saugumu pasirūpinusi grupelė milijardierių veda pasaulį į pražūtį. Ar bendraminčių bičiulių planas gali tai pakeisti?

„Žaismingas, ryškus, siaubingai aktualus ir stebėtinai viltingas romanas. Žiupsnelis Atwood, žiupsnelis Gibsono, visa sauja – Alderman, tiesiog puikus.“
Lauren Beukes

„Tik talentingoji Alderman geba į tokį greito tempo romaną įlituoti šitokį sumanų ir provokuojantį mūsų laikų apmąstymą.“
Karen Joy Fowler

„Didelių idėjų romanas, meilės istorija ir prikaustantis pasakojimas apie mūsų civilizacijos pliusus ir minusus.“
Emma Donoghue

Naomi Alderman (Naomė Alderman, gim. 1974 Londone) – britų rašytoja ir kompiuterinių žaidimų kūrėja. Autorės romanas „Galybė“ („Baltos lankos“, 2019), kurį rašydama ji dalijosi idėjomis su savo tuometine mentore rašytoja Margaret Atwood, laimėjo 2017 m. „Baileys Women's Prize for Fiction". „Ateitis“ – naujausias autorės romanas, 2023 m. nominuotas „Goodreads Choice Awards“ mokslinės fantastikos kategorijoje.

„Tokią knygą būčiau norėjusi perskaityti prieš penkerius, dešimt, net prieš penkiolika metų. Būčiau norėjusi žinoti, kad ne aš viena verkiu žiūrėdama į save veidrodyje ir svarstau, kas būtų, jei imčiau ir virtuviniu peiliu nupjaučiau tai, kas man trukdo gyventi. Būčiau norėjusi tokią knygą duoti paskaityti savo tėvams, seneliams, mokytojams ir draugams. O labiausiai – sau. Mergaitei, kuri buvo įsitikinusi, kad privalo pakeisti savo kūną. Pasaulį apėmusi svoriomanija. Savo vertę skaičiuojame kilogramais ar drabužių dydžiais. Milijonai žmonių išgyvena tikrą pragarą, norėdami atitikti primestus grožio standartus. Mano gyvenime vieną dietą keitė kita, krentantys kilogramai grįždavo su kompanija, galvoje nesustodamas zyzė svoriomanijos radijas: „centimetrai, gramai, kilogramai, kalorijos, riebalai, baltymai, angliavandeniai…” O kokią didelę kainą sumokėjau, kad vieną dieną tas radijas imtų ir tiesiog užsičiauptų.”
Aistė Simėnaitė

Ši knyga – sukrečianti jaunos moters kovos su svoriu ir maistu istorija. Nuo pirmojo suvokimo, kad atrodo kitaip nei mokyklos gražuolės, iki vienas po kito užklumpančių valgymo sutrikimų, chirurginio nutukimo gydymo ir sudėtingų emocinių išgyvenimų. Tai itin atviras pasakojimas, kokiais klystkeliais gali nuvesti noras „sutaisyti” kūną.
Apie santykį su maistu, kūnu, jo (ne)priėmimą knygoje taip pat kalba Asta Meschino, Dovilė Filmanavičiūtė, Emilis Remeikis, Liucina Rimgailė, Valerija Iljinaitė.

„Knygoje atvirai kalbama apie skirtingus valgymo sutrikimo ligos pasireiškimus, sveikimą ir apie tai, koks vis tik nenormalus visuomenės požiūris į kūną, kaip stipriai paveikia pastabos apie jį. Man buvo labai sunku skaityti, kaip Aistės „vidinės akys” mato savo kūną: nesvarbu, koks būtų svoris, jausmas, kad vis vien yra blogai, lydėjo nuolat. Labai tikiuosi, kad nevadovėliškai aprašyti valgymo sutrikimų požymiai ir patirtys padės greičiau atpažinti savo ar artimųjų ligą ir kreiptis pagalbos.”
Aušra Jauniškytė–Ingelevičienė – Valgymo sutrikimų centro gydytoja dietologė, intuityvaus valgymo konsultantė

„Man atrodo, kad aš tik Aistės dėka pagaliau supratau: tai, kas man atrodo lengvai išsprendžiamas rebusas, daugeliui žmonių – kasdienė kova. Dabar su dar didesne empatija žvelgsiu į tuos, kurie kenčia niekaip nerasdami santykio su lėkšte. Saugokite savo XL dydžio širdis – jos yra pačios svarbiausios.”
Dovilė Filmanavičiūtė – reklamos specialistė, TV laidų vedėja

Aistė Simėnaitė – TV laidų ir tekstų kūrėja, žurnalistė, tinklaraščių „Veidrodėli, veidrodėli”, „Nebloga mama”, komentarų populiariausiuose šalies portaluose ir leidiniuose autorė. SVORIOMANIJA – pirmoji autorės knyga.

Tarptautinio bestselerio „Kol dar neatšalo kava“ autoriaus romanas.

Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.

Nors keliaujant laiku reikia paisyti taisyklių, ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava, antrame serijos romane „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ dar keturi kavinės lankytojai susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę:

Gotaro Čiba, norintis susitikti su prieš dvidešimt dvejus metus mirusiu draugu.

Jukio Mita, negalėjęs dalyvauti savo motinos laidotuvėse.

Kacukis Kurata, atėjęs iš praeities, kad darkart pamatytų mylimąją, kurios negalėjo vesti.

Pagyvenęs detektyvas Kijošis Manda, kuris savo žmonai taip ir neįteikė tos dovanos...

Šis ilgesingas, širdį šildantis ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas nagrinėja seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.

Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ – antrasis serijos „Kol dar neatšalo kava“ apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, romanas. Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.

Iš įvairiausių meistriškai sukurtų perspektyvų Albert'o Camus apsakymų rinktinėje „Tremtis ir karalystė“ vaizduojami žmonės, skausmingai susiduriantys su juos supančiu pasauliu. Žmona, dykumos naktyje išduodanti savo vyrą. Menininkas, paminantis savo troškimus ir visuomenės jam keliamus lūkesčius. Misionierius, brutaliai priverstas tikėti tuo, kas jam svetima.

Nuo Prancūzijos, Šiaurės Afrikos iki Brazilijos šiuose pasakojimuose parodomi skirtingi dvasinės tremties veidai ir amžinos žmogaus paieškos vidinės karalystės, kurioje įmanoma atgimti.


1957-ųjų Nobelio literatūros premijos laureato prancūzų rašytojo Albert'o Camus (1913-1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas užmezgė ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. Tai pirmoji apsakymų rinktinės „Tremtis ir karalystė“ (1957) laida Lietuvoje.

„Jau du dešimtmečius – nuo tada, kai įžengiau į medicinos fakultetą – kone kasdien susiduriu su degančiais, perdegusiais, rūkstančiais, anglėjančiais medžiais... žmonėmis. Regiu, kaip išsekimas ilgainiui išgraužia jų jausmus, užrakina savastis, neatpažįstamai pakeičia – laužia, gniuždo, atima paskutinę galimybę jaustis laisvu ir stipriu. Vienas tokių – šios knygos herojus Antanas, išsunktas nevilties ir bejėgystės cunamio. Tikrai nežinau geriausio sprendimo, kaip perdegimo išvengti ar iš jo kapanotis – bet nujaučiu, jog iš šios būsenos galimas ne vienas žingsnis. Rašiau šią istoriją galvodama apie pasidavusį, viltį praradusį žmogų – kviesdama drauge tyrinėti galimus gyvenimo scenarijus, semiantis įkvėpimo iš netikėtų medžių.“
Barbora

„Apie gydytojų darbą sukurta daug mitų, kurie nebūtinai atspindi medicinos kasdienybę su įvairiausiais jos atspalviais. Tiems, kurie pasirengę pažvelgti giliau, siūlau perskaityti šią knygą – ne tik medikams ar svajojantiems jais tapti, bet ir kiekvienam žmogui. Be to, tai ir vertinga knyga apie perdegimą. Perdega nemažai medikų, bet ne tik jie. Visi apie tai turime žinoti, kad nepamirštume rūpinti savo sveikata – jei iš tikrųjų norime padėti kitiems. Iki šiol kaip privalomą „medicinos be grimo“ pradžiamokslį siūliau Axelio Munthe „Knygą apie San Mikelę. Dabar jau turime ir puikų lietuvišką kūrinį. Todėl mano rekomendacija nuo šiol bus dviguba – „Knyga apie San Mikelę“ ir Barboros Jarašūnės „POLIklinika arba NETIKĖTI MEDŽIAI“.“
Dainius Pūras, Vilniaus universiteto profesorius

Autorė Barbora Jarašūnė – gydytoja, aktyvi šiuolaikinės gyvensenos tyrinėtoja bei nenurimstanti savo tikrojo kelio ieškotoja.

Vyrausiojo inspektoriaus Viljamo Vistingo karjera prasidėjo prieš septyniolika metų tiriant sudėtingą dvidešimtmetės Sesilijos Lindės pagrobimo bylą. Pasibaigęs tragiška jaunos merginos mirtimi, tyrimas Norvegijoje sulaukė didžiulio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio.

Šiandien Viljamas Vistingas – itin gerbiamas detektyvas, meistriškai tiriantis komplikuotas bylas. Tačiau, į dienos šviesą iškilus naujai informacijai, Vistingas apkaltinamas suklastojęs svarbiausius Sesilijos bylos įrodymus ir pasodinęs į kalėjimą nekaltą žmogų. Jis nušalinimas nuo pareigų, o žurnalistai it medžiokliniai šunys, užuodę naują grobį, vėl sutelkia dėmesį į skandalingus bylos faktus ir „susitepusį“ detektyvą. Kankinamas abejonių ir vedamas žūtbūtinio noro išsiaiškinti tiesą, Vistingas slapta atverčia seniai užmirštą bylą. Tačiau jo mintis drumsčia nauja dar vienos jaunos merginos pagrobimo byla.

„Unikali ir įtraukianti istorija apie policijos detektyvo kovą už teisybę siaubingos nelaimės akivaizdoje.“
„The Martin Beck“ apdovanojimo komisija

„Nepriekaištingas, daugialypis ir kupinas įtampos pasakojimas.“
„Crime Time“

Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Norvegijoje itin populiarios detektyvo Viljamo Vistingo serijos knygos ne kartą užkariavo Europos šalių perkamiausių knygų sąrašus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija. Šiuo metu pagal Viljamo Vistingo knygų seriją kuriamas serialas.

„Silva rerum IV“ audioknyga tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Audioknygoje „Silva rerum IV“ skamba kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūriniai „Transitory“ ir „Sanctifaction“, atliekami Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). Gedimino Gelgoto kūrinys „Extracadenza“, atliekamas Vilniaus miesto ansamblio „NIKO“ (meno vadovas Gediminas Gelgotas) bei To The Skies, atliekamas Janusz Wawrowski (smuikas) ir Gedimino Gelgoto (fortepijonas).
Kompozitoriaus Mikołaj Zieleński baroko opera „Video caelos apertos (In festo S. Stephani) (Communiones totius anni, Venezia 1611 metai), atlieka Katarzyna Wiwer (sopranas) bei muzikos ansamblis „Ars Antiqua Austria“, meno vadovas Gunar Letzbor, įrašų kompanija PAN classics.
Purcell opera, libretas „Dido and Aeneas“, III veiksmas, kūrinys „Thy hand, Belinda; darkness shades me“. Atlieka orkestras „The Age of Enlightenment“, dirigentai Steven Devine ir Elizabeth Kenny, įrašų kompanija NAXOS.
Kompozitoriaus George'o Friderico Handel opera „Julijus Cezaris Egipte“, III veiksmas, arija „Piangero la sorte mia“, atlieka Magdalena Kožena (mecosopranas).


Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

„Niekada nerasi savęs, jei paskęsi kitame žmoguje.“

Likus vos vienai dienai iki išsikraustant iš Los Andželo, Felon susipažįsta su Benu, pradedančiuoju rašytoju. Negalėdami ignoruoti traukos vienas kitam, kartu jie praleidžia paskutinę Felon dieną mieste. Spalvingas Felon gyvenimas įkvepia Beną parašyti romaną.

Laikui bėgant, tarp įvairių santykių ir savo atskirų gyvenimų negandų jie ir toliau susitinka kasmet tą pačią dieną. Bet ilgainiui Felon ima abejoti: ar Benas sako jai tiesą? O gal kuria tobulą tikrovę, ieškodamas kuo įtaigesnio siužeto posūkio?

Ar Beno santykius su Felon – ir jo romaną – galima laikyti meilės istorija, jei jos pabaiga – sudaužytos širdys?


„Dar vienas kvapą gniaužiantis Colleen Hoover romanas, kupinas paraudusių skruostų, trykštančių emocijų ir širdies skausmo. Mėgavausi kiekvienu puslapiu, kvėpavau kiekvienu gražiu žodžiu.“
Anna Todd, „New York Times“ bestselerių serijos „After“ autorė



„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“, „Bjauri meilė“, „Viskas primena tave“ ir „Jei ne tu“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Pasirodęs 2015 m., romanas „Lapkričio 9“ – nepamirštama rašytojo ir jo mūzos santykių istorija.

„Betgi dvi savaitės, o žmonės dėl oro kartais negali nusigauti nuo vienos trobelės iki kitos, riaumojanti audra ištrynė visą kraštovaizdį, visas pasaulio šalis, dangų, horizontą, net ir patį laiką; jau seniai sutaisyta, ką reikėjo sutaisyti, kabliai pririšti, virvių raizgalynės išpainiotos, išpainiotos visos raizgalynės, išskyrus tas, kurios susijusios su širdies dalykais ir lytiniu potraukiu.“


Atokioje Islandijos dalyje žvejų kaimelyje berniukas ir jo geriausias draugas Baurduras kartu su kitais žvejais ruošiasi menkių žūklei. Geria deginančią ir juodą it tamsiausia naktis kavą, nykščiu storai tepa sviesto ir kepenų pašteto ant duonos riekių. Baurduro lūpos kruta skaitant Johno Miltono „Prarastąjį rojų“. Berniukas draugą stebi akies krašteliu ir jį užlieja šiluma.

Netrukus šeši vyrai leisis į Arkties vandenyną, ilgas valandas irkluos lediniame valties karste, ilgiau už patį laiką lauks, kol užkibs žuvys. O Baurduras susikeiks supratęs, jog buvo taip susitelkęs prisiminti eilutes iš „Prarastojo rojaus“, taip susitelkęs, kad pamiršo odinę tuniką, apsaugančią nuo vėjo ir šalčio. Gelbstinčią nuo mirties.

„Dangus ir pragaras“ – laikui nepavaldi, nepaprastai dramatiška ir poetiška, įtraukianti tarsi siaučiančio vandenyno gelmės istorija apie draugystę, žmogaus kovą už būtį, susitaikymą su savo laikinumu stichijos didybės akivaizdoje.

„Tarytum austrė – žėrintis lobis šiurkščiame kiaute.“
Der Spiegel

„It gilus jūros atodūsis.“
Le Monde

„Neįprastai stipri skaitymo patirtis.“
Irish Examiner

Jón Kalman Stefansson (Jounas Kalmanas Stefaunsonas gim. 1963 Reikjavike) – vienas svarbiausių Islandijos rašytojų, dukart apdovanotas Islandijos literatūros premija ir 2017 m. nominuotas „Man Booker International Prize“ literatūros premijai. Parašė per dešimt romanų. „Dangus ir pragaras“ – pirmoji trilogijos knyga.

„Mirtis – anaiptol ne gyvenimo priešingybė. Ji jau yra čia, kažkur pačiose mano esybės gelmėse, ji visąlaik čia buvo ir, kad ir kaip nerčiausi iš kailio, užmiršti to nebeįstengsiu. Tą gegužės naktį, kai nusinešė septyniolikmetį Kidzukį, mirtis pričiupo ir mane.“


Nusileidęs Hamburgo oro uoste, 37-erių Toru Vatanabė išgirsta seną „The Beatles“ dainą ir mintimis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, aistros, troškimų ir praradimų.

Tada iš gyvenimo pasitraukė geriausias Toru draugas Kidzukis, o Kidzukio mergina Naoko tapo pirmąja Toru meile. Tiesa, jiems suartėjus, į Toru pasaulį įsiveržė ir karštakraujė Midori, visiška Naoko priešingybė. Draskomas vidinių prieštaravimų, Toru turėjo rinktis tarp praeities ir ateities.


„Jausminga, įdomi, seksuali... H. Murakami - vienas geriausių šiuolaikinių rašytojų.“
Time Out

„„Norvegų giria“ – tai japonų „Rugiuose prie bedugnės“.“
Daily Telegraph


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi. „Norvegų giria“ Japonijoje sulaukė tokios sėkmės, kad autorių, anot vieno žymaus H. Murakami vertėjų, „šlovės beprotybė išvijo iš tėvynės“.

Kovas, 1905-ieji. Jauna airių imigrantė Sofi Veilen taip trokšta ištrūkti iš Niujorko daugiabučio, kad atsiliepia į skelbimą laikraštyje ir sutinka ištekėti už nepažįstamo vyro. San Fransiske ją pasitikęs našlys Martinas Hokingas pasirodo esąs ne tik abejingas, bet ir svaiginamai gražus. Nors Sofi greitai prisiriša prie penkiametės Martino dukros Katarinos, keistas vyro elgesys kelia jai nerimą net praėjus metams po vedybų.

Tuomet vieną vakarą pasigirsta beldimas į duris. Sofi abejonės pasitvirtina: ji sužino, kad jos likimas susietas su dviem nepažįstamomis moterimis. Pirmoji, graži ir nėščia, stovi ant jos durų slenksčio. Antroji už šimtų mylių, Amerikos pietvakariuose, sielvartauja praradusi viską, ką kada nors mylėjo.

Tragiškas 1906-ųjų balandžio 16-osios žemės drebėjimas pastūmėja tris moteris į pavojingą kelionę, patikrinsiančią jų ištvermę, ryžtą ir galiausiai tikėjimą, kad meilė pajėgi nugalėti baimę.


„Nuostabi istorija apie ištvermę ir moterų draugystės galią.“
Marie Benedict

„Romano šerdyje – nenugalima trijų intriguojančių moterų jėga. Verta pasimėgauti bei pasidalyti su visomis savo gyvenimo moterimis, kuriomis žavitės.“
Hazel Gaynor

„Nuostabus pasakojimas, nukeliantis skaitytojus ir skaitytojas į sukrečiančią kelionę lynų keltuvu po XX a. pradžios San Fransiską. Jame paslaptys, tamsios kaip ir pats miestas, plačiai atsiveria ir priverčia nuo pasaulio pavargusią pagrindinę veikėją susidurti su skaudžiomis melo pasekmėmis...“
Stephanie Dray


Susan Meissner (Siuzan Maisner) – amerikiečių rašytoja, „USA Today“ bestselerių autorė. Anksčiau ėjo savaitinio žurnalo vyriausiosios redaktorės pareigas, ne kartą buvo įvertinta ir apdovanota kaip geriausia apžvalgininkė ir į praeitį nukeliančių, jautrių istorijų autorė. Lietuvos skaitytojams ji žinoma kaip romano „Šilko siūlų dėžutė“ („Baltos lankos“, 2019) autorė. „Trapių daiktų prigimtis“ pirmąsyk pasirodė 2021 m. ir pelnė puikius įvertinimus leidinyje „Publishers Weekly“, sulaukė tokių istorinių romanų autorių kaip Marie Benedict ir Kristin Harmel pagyrų.

Jei galėtum atsukti laiką ir darkart pajusti tą skonį – kurį patiekalą pasirinktum?

Tylioje Kioto gatvelėje, gerai paieškojus, galima rasti ypatingą užkandinę. Vadovaujama Koiši Kamogavos ir jos tėvo Nagarės, „Kamogavos užkandinė“ tiekia širdį glostančių patiekalų. Bet tai – ne pagrindinė priežastis į ją užsukti...

Tėvo ir dukros duetas neseniai ėmė reklamuoti savo teikiamas „valgių detektyvų“ paslaugas. Atlikdami kruopštų tyrimą, jie siūlo atkurti patiekalus iš klientų praeities. Patiekalus, kuriuose slypi raktas, galintis atrakinti užmirštus prisiminimus ir numalšinti širdgėlą.

Nuo našlio, norinčio dar vieną kartą paragauti savo mirusios žmonos gamintų udonų, iki motinos, trokštančios savo ištekančiai dukrai perduoti su jaunystės mylimuoju ragauto jautienos troškinio skonį, – ši užkandinė suteikia galimybę sugrįžti į praeitį ir susikurti laimingą ateitį.


„Odė valgių kuriamiems stebuklams.“
People

„Šį subtilų, šiltą ir švelnų pasakojimą prarysite tarsi skaniausią mėgstamiausios sriubos dubenį.“
Seattle Times

„Jauki prisiminimų ir nostalgijos skraistė.“
Kirkus Reviews


Hisashi Kashiwai (Hisaši Kašivai, gim. 1952) – Japonijos rašytojas, gimęs ir kuriantis Kiote. Ilgai dirbo odontologu. Bestseleriu Japonijoje tapęs romanas „Prarastųjų receptų užkandinė“ – pirmoji serijos knyga apie Kioto užkandinę, atkuriančią širdžiai brangius receptus ir prisiminimus.

Pasirodo, kad būdamas gyvas ir užimdamas kuklią, kaip atrodė, vietą kaimo gyvenime, mirdamas Dziedas išplėšė ir nusinešė su savimi ištisą epochą. Ir dauguma tą pajuto.

Dzūkijos kaime prie Merkio, upės padalintame į Lietuvą ir Lenkiją, skleidžiasi žmonių likimai: žydai ir lietuviai, jų tarpusavio santykiai, kaimo kasdienybė ir ją sugriovęs karas, baisūs pokario metai, kaimynai, tapę partizanais ir išdavikais, žudynės ir tremtys, vidinė jėga, padedanti išlikti, ir mirtys tų, kuriems išlikti nepavyko. Ir pribloškiančios istorijos apie meilę ir kerštą, kurių negali užmiršti net užvertęs knygą. Tačiau su dzūkiškąja linija susipina istorija apie škotus Lietuvoje, prieš akis atskleidžianti Lietuvos istorijos puslapį, apie kurį tiek mažai žinome: Jono Karolio Chodkevičiaus žygiai drauge su škotu Edgaru Ramsay 1605 m., Kėdainių gimnazijos rektoriaus Tomo Ramzos parengtas ir išleistas pirmasis Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą, Boguslavo Radvilos bendražygio Mykolo Ramsay dvikovos, Kristupo Ramsay prekybiniai keliai, Tomas Ramza, 1812 m. karo karininkas...
Ar visa tai tikrai buvo? Dziedas gyveno tikrai. O dėl viso kito aišku viena: fiktyvūs veikėjai gyvesni už realius, istorija alsuoja, iš po žirgų kanopų virsta dulkių debesys, o Jokūbas neša Rachelę ant rankų, svaigdamas iš laimės ir aistros…
„Dziedas“ – romanas, stiprus kaip dzūkiškos smėlynų pušies šaknys, deginantis kaip škotiškas viskis, pilnas istorijų apie susipynusius lietuvių, žydų, lenkų ir škotų likimus. Apie tai, iš kur mes esame kilę, apie mūsų stiprybę vienybėje, apie neužmirštamus senosios Lietuvos žmones.

„Su Romu apkeliavome pusę pasaulio. Dabar, kai jo jau nebėra, savo rankose laikau jo parašytą knygą. Tai man didžiulė staigmena. Jis ją tyliai ruošė turbūt visą gyvenimą. Ši knyga – ne apie egzotiškas ar tolimas šalis, į kurias Romas Treinys ne kartą vyko su Eimunto Nekrošiaus spektakliais. Joje – istorijos ir portretai žmonių, gyvenusių čia, arti, Lietuvoje. Šalyje, kuri jam visada buvo brangiausia ir svarbiausia.“
Andrius Mamontovas

Romas Treinys (1957- 2018) – išskirtinė lietuvių kultūros asmenybė, žmogus, visą gyvenimą atidavęs teatrui: ilgametis Jaunimo teatro šviesų dailininkas, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus asistentas. Gyvenimo pabaigoje Romas Treinys apsigyveno Dzūkijoje, Mardasavo kaime, kur pabaigė vienintelį savo romaną „Dziedas“.

Išgyventi brendimą, patirti intymias mintis, megzti naujas romantines ir neromantines pažintis, susidurti su kūno pokyčiais ir būti su įvairiausiais dėl to kylančiais klausimais ir dilemomis gali būti labai vieniša.

Apie šias temas ir susijusius išgyvenimus nesame pratę kalbėtis. Vis dėlto dalytis savo patyrimais ir taip būti bendrystėje labai reikia! Prabilę apie savo patirtis, ne tik surandame bendraminčių, bet ir suprantame, kad nesame su tuo vieni! Daugybė paauglių jaučia panašius išgyvenimus, nerimą ar netgi neviltį dėl savęs priėmimo, santykių, įsimylėjimo ir to, kaip su visu tuo elgtis taip, tarsi tai nekeltų streso.

Ši paauglių klausimų ir atsakymų į juos rinktinė sudaryta ne tik tam, kad būtų galima gauti atsakymus į rūpimus klausimus, sužinoti, kas sukasi kitų galvose, tačiau ir tam, kad pratintumės kalbėtis apie lytiškumo temas: mokytumės žodyno, formuluotume klausimus, ieškotume atsakymų.

Šiame rinkinyje yra 39 klausimai ir 39 atsakymai į juos, tačiau jie tikrai neatspindi visos paauglystės ir brendimo patirties. Daugybė klausimų nebuvo įtraukta į šį rinkinį. Tačiau tai nereiškia, kad į juos nėra atsakymų. Nors šis klausimų ir atsakymų rinkinys yra ribotas ir tikrai neatsakantis į viską, kas neduoda ramybės, tačiau tikimės, kad jį perskaičius taps šiek tiek ramiau, rasi žinių ir patarimų ir svarbiausia – imsi labiau pasitikėti savimi. Taip pat galbūt šis rinkinys įkvėps drąsiau klausti ir ieškoti atsakymų! Galbūt šis rinkinys bus naudingas ir suaugusiesiems, mokantis, kaip galima atsakyti į klausimus

Leidinį rengė Akvilė Giniota, leidinio rengimą konsultavo Lina Januškevičiūtė.

Romane „Moneta & labirintas II“ Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas ir jo mįslingoji kolegė Monika tęsia labirintišką kelionę tiesos link. Kur nuves paslaptis, užšifruota nužudyto jų mokytojo Leono rankraštyje? Ar pavyks išardyti šnipų tinklą Lietuvos valstybės institucijose, kurį žymi akrostichas OCTAVUS? Kaip pagrindinis knygos herojų priešininkas – Akademikas – susijęs su senovine Trečiosios Romos teorija? Koks tikrasis „Velnio piršto“ projekto, arba „Prarasto šanso“ brolijos, tikslas – ir ar pavyks jam pasipriešinti?

Nuo Vilniaus ir Nižnedvinsko Šiaurės Rusijoje iki Romos, Vienos, Stambulo, Kijevo ir Rytų Ukrainos – 2018-ųjų Didžiojo Žaidimo pasaulyje ir 2014 m. pradėto Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje verda prieš daugelį šimtmečių užsimezgę dvasiniai gėrio ir tamsos karai, kaip ir priešų pastangos metafiziškai pavergti protus ir ištisas teritorijas.

„Tikrasis autoriaus meistriškumas pasireiškia gebėjimu pateikti ilgai klaidžiais keliais vedžiotam skaitytojui įtikinamą atsakymą ir jaudinamai, neužgesinant medžioklės įkarščio, prie jo priartėti. Antroje romano dalyje Mantas Adomėnas šį egzaminą išlaikė: šalia žaidimų architektūros prasmėmis, dar vieno istorinio intarpo ir patrauklių semantinių pratybų joje ir vėl į pirmą planą iškyla žvalgybos darbuotojų veikla, o galiausiai po atvirai biblinės šėtoniško gundymo scenos įvyksta ilgai brendusios dramos atomazga.“
Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja

„Monetą & labirintą“ rekomenduoju visiems, kurie dar neskaitė.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

„Moneta & labirintas“ – tikrai knyga-įvykis Lietuvoje. Filosofinis šnipinėjimo romanas <…>. Daug čia autentikos, pasakojimas užkabina, su dideliu nekantrumu laukiu antros dalies.“
Audrius Ožalas, žurnalistas, literatūros apžvalgininkas

Mantas Adomėnas (gim. 1972) studijavo klasikinę filologiją Vilniaus universitete, daktaro disertaciją apsigynė Kembridže; Antikos tyrinėtojas, vertėjas, publicistas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Moneta & labirintas“, „Baltos lankos“, 2023).

„Švelnumas ir globa – toks absurdo žmogaus santykis su pasauliu. Būtent skausmingai aiškus dabarties vienkartiškumo, praeinamybės, unikalumo įsisąmoninimas lemia svarbiausius absurdo žmogaus bruožus – taurumą ir paprastumą... Toks šio traktato Sizifas, ritinantis akmenį į kalną, bet kartu puikiai žinantis, kad tas akmuo nuriedės žemyn ir vėl viskas prasidės iš naujo. Tokia ir ta paprasta tiesa, kurią pasako Camus savo „Sizifo mite“: pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasmė egzistuotų.“
Arvydas Šliogeris

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913-1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Audringą 1974-ųjų vasarą aštuntokė Keitė Mularki mokykloje jaučiasi atstumta. Kaip tik tada netikėtai kitapus gatvės apsigyvena „kiesčiausia mergaitė pasaulyje“. Talė Hart, regis, turi viską: yra graži, protinga, ambicinga. Iš pirmo žvilgsnio jos nepaprastai skirtingos: Keitė, amžiams pasmerkta būti pilka pelyte, turi mylinčią šeimą. Talė – žavi ir paslaptinga, tačiau turinti ją gniuždančią paslaptį. Jos nusprendžia būti geriausiomis draugėmis amžiams ir vasaros pabaigoje tampa neišskiriamos.

Taip prasideda naujasis K. Hannah romanas. Istorija, trunkanti daugiau nei tris dešimtmečius nuolat besikeičiančiuose Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, pasakoja apie širdį aitrinančią dviejų moterų draugystę, tapusią jų gyvenimų atrama.

Talė nuo pat pradžių trokšta įrodyti pasauliui, ko yra verta. Anksti palikta motinos, ji siekia būti besąlygiškai mylima. Blizgioje pūstų šukuosenų devintojo dešimtmečio eroje Talė ieško vyrų, galinčių užpildyti tuštumą jos sieloje. O santūresniame dešimtajame dešimtmetyje ją užvaldo televizijos žinių pasaulis. Siekdama savo ambicijų, Talė patraukia į Niujorką, keliauja aplink pasaulį, atranda šlovę, sėkmę... ir vienišumą.

Keitė anksti suvokia, kad jos gyvenimas nebus ypatingas. Studijuodama koledže ji apsimetinėja siekianti sėkmės, bet iš tiesų tenori įsimylėti, turėti vaikų ir gyventi paprastą gyvenimą. Giliai širdyje ji tokia pat atkakli kaip ir Talė. Tik Keitė nežino, kaip pasikeis jos gyvenimas tapus žmona ir motina... kaip ji praras save tokią, kokia kadaise buvo ir ko norėjo.

Ištisus trisdešimt metų Talė ir Keitė palaiko ir padrąsina viena kitą, nepaisydamos draugystės audrų – pavydo, pykčio, nuoskaudų, apmaudo. Ir kai jos mano jau viską išgyvenusios, geriausias drauges išskiria viena išdavystė... Jų drąsos ir draugystės laukia galutinis išbandymas.

Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų – istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, nesutarimus šeimoje.

Morgana Grant kasdien vis aršiau pykstasi su šešiolikmete dukra Klara. Morgana nori apsaugoti dukrą nuo savo jaunystės klaidų: per anksti pastojus ir ištekėjus, jai teko atsisakyti svajonių studijuoti koledže ir atrasti mėgstamą darbą. Bet ir pati Klara nenori sekti varginančiai nuspėjamos motinos pėdomis.

Išlaikyti trapias mamos ir dukros paliaubas sugeba tik Krisas – Morganos vyras, Klaros tėvas ir šeimos inkaras. Tačiau Krisui patekus į tragišką automobilio avariją namų ramybė sudūžta į šipulius.

Stengdamasi atstatyti sugriuvusį šeimos pasaulį, Morgana netikėtai atranda sesers sužadėtinio Džonos paguodą, o Klara kreipiasi į vienintelį vaikiną, su kuriuo jai draudžiama bendrauti. Sulig kiekviena diena prarają tarp motinos ir dukros gilina naujos paslaptys, nuoskaudos ir nesusipratimai. Gilina taip smarkiai, kad nežinia, ar kada nors pavyks susitaikyti.


„Įtaigi istorija apie meilę, viltį ir atpirkimą – neįtikėtinai talentingos C. Hoover triumfas.“
Washington Independent Review of Books

„Stiprios emocijos, gilūs pokalbiai, grakščiai plėtojami santykiai.“
Kirkus Reviews


„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“, „Bjauri meilė“ ir „Viskas primena tave“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Pirmą sykį pasirodęs 2019 m., romanas „Jei ne tu“ buvo nominuotas „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose kaip metų geriausia „romance“ žanro knyga.

„– Kokia jūsų tobulos santuokos paslaptis?
Senolis pasilenkė ir labai rimtai į mane pažvelgė.
– Mūsų santuoka nebuvo tobula. Jokia santuoka nėra tobula. Buvo laikai, kai ji beveik nuleido rankas. Ir dar daugiau kartų aš buvau netekęs vilties. Mūsų santuokos ilgaamžiškumo paslaptis yra niekada nepasiduoti abiem vienu metu.“

Kvin susipažįsta su Grehemu nelaimingiausią savo gyvenimo dieną. Būtent tada, kai atrodo, kad visas pasaulis tuojau subyrės į šipulius, įsižiebia viltis patirti tikrą meilę.
Tačiau prabėgus keletui nuostabių santuokos metų Kvin ir Grehemo laimė ima aižėti. Užgniaužtos nuoskaudos, neišsakytos mintys ir tyla kasdien juos gramzdina vis gilyn, kol galiausiai ima atrodyti, kad išeities tiesiog nebėra. Kvin ir Grehemas žino, kad tolesnį jų gyvenimą gali nulemti vos vienas sprendimas, kuris arba taps išsigelbėjimu, arba viską užbaigs.

„Jautrus santuokos, jos pakilimų ir neišvengiamų nuopuolių, paveikslas.“
Kirkus Reviews

„Taip tikra. Net gelia.“
USA Today

„Colleen Hoover grįžta su dar vienu nepaprastai atviru ir jautriu kūriniu, ne vieną priversiančiu pravirkti.“
US Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. „Ką praleidau, kol miegojai“ – jau antroji lietuviškai išleista „Mes dedame tašką“ autorės knyga.

„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“
Independent

Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896-1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“


K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti.

Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...


„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“
New York Times Book Review



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.

„Mano pienas buvo kartus, nežinios pilnas, pragaišties pienas. Aš apsaugojau nuo jo savo vaiką.“

Nora Ikstena (g. 1969 m.) – šiuo metu žymiausia ir didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukusi latvių rašytoja, 16 knygų autorė. Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija. Vienas garsiausių N. Ikstenos romanų – „Motinos pienas“, išverstas į vokiečių, makedoniečių ir anglų kalbas, 2015 m. įtrauktas į Latvijos Metų knygos trumpąjį sąrašą.

Šis romanas – tai pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje, apie titaniškas pastangas išlikti savimi po kolektyviniu Sovietų valdžios presu. Tai moterų romanas; vyrai čia tik šmėkšteli, palikdami blankų pėdsaką. Romanas apie gydytoją, tremtinio dukrą, iš kurios sovietų valdžia atima viską; ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei šeimą. Jos šeima – tai dukra, kurią ji bandė apsaugoti nuo gniuždančios valdžios, ir motina, kuri vienintelė stengėsi perduoti anūkei šilumą ir norą gyventi. Tai pasakojimas apie bandymus išlikti, nepaaukojant savo įsitikinimo ir žmogiško smalsumo, ir apie kainą, kurią tenka mokėti už tą išlikimą. Apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie stingdantį sistemos negailestingumą, apie bejėgiškumą ir pasipriešinimą. Apie tris moteris – senelę, dukrą ir anūkę. Apie nemeilę, kuri yra kaip išsigelbėjimas, apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.

Iš pirmo žvilgsnio tai – romanas apie motiną ir dukterį Sovietų valdomoje Latvijoje 1969-1989 metais. Tačiau giliau slypi ir šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo, ir klampi, žlugdanti skundimo, įtarinėjimų ir visuotinės apatijos atmosfera, ir sovietinė mokykla, ir artėjančios laisvės nuojauta. Viskas atpažįstama. Viskas – apie meilę, nemeilę ir instinktą gyventi.

„HIPOTEZĖ. Jei įsimylėsiu, būtinai baigsis blogai.“

Save gerbiantys mokslininkai ir mokslininkės visuomet remiasi konkrečiais įrodymais. Todėl doktorantė Olivija Smit, norėdama įtikinti geriausią draugę ir kolegę, jog nė kiek nebegalvoja apie savo buvusį vaikiną, jos akyse pabučiuoja pirmą pasitaikiusį vyrą.

Adamas Karlsenas – jaunas, arogantiškas profesorius, pagarsėjęs Stanfordo laboratorijos kietakaktis. Tačiau, Olivijos nuostabai, jis sutinka apsimesti jos vaikinu. Dar labiau Oliviją nustebina Adamo palaikymas po ne visai sėkmingo pranešimo mokslinėje konferencijoje. Tvirtas palaikymas ir... dar tvirtesnis jo kūnas.

Nedidelis Olivijos ir Adamo eksperimentas gresia virsti sprogimu. Olivija supranta, kad vienintelis dalykas, sudėtingesnis už bet kokią hipotezę, susijusią su meile, – tai jos pačios širdis, tyrinėjama po didinamuoju stiklu.


„A. Hazelwood įtikinamai perteikia klampų akademinės bendruomenės liūną. Ji šmaikščiai pasitelkia sumanius, žavius veikėjus ir pasakojimo veržlumo prozą... Protingas, seksualus romanas nudžiugins daugybę romantinių istorijų gerbėjų.“
Publishers Weekly


Ali Hazelwood (Eli Heizelvud) – „New York Times“ bestselerių autorė ir neuromokslininkė. Rašytoja gimė Italijoje, gyveno Vokietijoje ir Japonijoje, paskui persikėlė į JAV ir ten įgijo neurologijos mokslų daktaro laipsnį. A. Hazelwood mėgsta bėgioti, valgyti pyragaičius ir su savo katėmis bei vyru žiūrėti mokslinės fantastikos filmus. Debiutinis jos romanas „Meilės hipotezė“, pasirodęs 2021 m., buvo nominuotas „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose kaip metų geriausia romance žanro knyga.

Kai liaujamės suprasti pasaulį – greito tempo, horizontus plečiantis literatūrinis kūrinys, kurio šerdis – tykūs ar kaip tik pribloškiantys mokslo istorijos momentai, pažymėti ieškojimų, bandymų ar eksperimentų, reikšmingai pakeitusių mūsų pasaulio supratimą.

Albertas Einsteinas perskaito laišką, išsiųstą iš Rytų fronto apkasų Pirmojo pasaulinio karo metais, ir nustemba ten radęs jo reliatyvumo teorijos sprendinius. „Prūsiškasis mėlis“ – pirmasis modernus sintetinis pigmentas, sukurtas XVIII a. alchemiko, siekusio atrasti nemirtingumo eliksyrą, – Fritzo Haberio rankose tampa ir žmonijos išgelbėjimo įrankiu, ir žiauriausiu nacių ginklu. Į abstrakcijas paniręs matematikas Alexanderis Grothendieckas sudegina savo formules, norėdamas apsaugoti žmoniją nuo jų destruktyvaus potencialo. Werneris Heisenbergas, apimtas epifaniškos beprotybės, Helgolando saloje sukuria kvantinės mechanikos apmatus, lėmusius atominių bombų atsiradimą.

Tai literatūra, tyrinėjanti mokslą, mokslas tampantis literatūra, įspūdingas grožinės ir negrožinės literatūros hibridas. Šiuolaikinis Čilės autorius Benjaminas Labatutas šiose penkiose keistose ir sykiu užburiančiose istorijose nagrinėja plonytę ribą tarp genialumo ir pamišimo, visus atradimus lydinčią begalinę maniją, žmogiškąją puikybę ir dviprasmišką mokslo galią, gebančią tiek kurti, tiek naikinti. Šiuose puslapiuose – preciziškai parašyti įtraukiantys pasakojimai apie galingą vaizduotę, reikalingą, kad suvoktum tai, kas nesuvokiama, ir tuos lemtingus akimirksnius, kai liaujamės suprasti pasaulį.

________

Galbūt kai kurie iš mūsų bus girdėję apie Schrödingerio katę ar Heisenbergo neapibrėžtumo principą, tačiau grynasis šių idėjų ir jų sumąstytojų įžūlumas, jų absoliuti beprotybė dar niekada, bent mano patirty, nebuvo taip vaizdingai ir bauginančiai perteikti, kaip šioje, trumpoje, žvėriškoje ir nuostabioje knygoje. – Philip Pullman

Tamsus, bet svaiginantis kūrinys... Labatutas parodo nepalaužiamą ryšį tarp siaubo ir grožio, to, kas gyvenimą kuria ir kas jį naikina... Ši knyga – paveiki ir eruditiška - užsispyrusiai jungia mokslo atradimų stebuklus su istorijos žiaurumais. – Sam Sacks, The Wall Street Journal

Labatuto knyga mums siūlo išdailintą, eretišką ir ypatingai įtraukiančią personalijų ir jų kūrybiškos beprotybės, lėmusios vienus svarbiausių XX a. mokslo atradimus, istoriją. Labatuto tema – visa ryjantis žmogiškasis noras atrasti ir jame slypintys pavojai. – Publishers' Weekly

„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – aktualumo neprarandantis, vienas ryškiausių turkų rašytojos Elif Shafak kūrinių, kurį BBC paminėjo tarp „100 romanų, suformavusių mūsų pasaulį“. Tai pasakojimas apie du lygiagrečiai tekančius gyvenimus: Elos Rubinštein, keturiasdešimtmetės amerikietės namų šeimininkės, ir XIII a. sufijų mistiko Rumio. Šiuos likimus skiria aštuoni šimtai metų, o jungia... meilė. Meilė, kurios ieško Ela, ir meilė, kuria alsuoja Rumis.

Ką daryti, jei tau keturiasdešimt metų, vaikai užaugo, o jausmai vyrui išblėso? Kad užpildytų tuštumą, Ela Rubinštein įsidarbina literatūros agentūroje, nustebindama savo šeimą. Pirmoji užduotis – perskaityti romaną „Saldi šventvagystė“, pasakojantį apie sufijų mistiką Rumį ir jo mokinį Šamsą, o vėliau parašyti recenziją.

Knyga taip sukrečia Elą, kad ji netikėtai parašo laišką jos autoriui. Taip prasideda Elos gyvenimo pokyčių ir meilės istorija. Ji mokosi iš Šamso ir Rumio, vadovaujasi keturiasdešimčia meilės taisyklių, teigiančių, kad kiekviename iš mūsų glūdi visagalė meilė.

„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – romanas apie meilės galią keisti gyvenimą net tada, kai, rodos, per vėlu.

Elif Shafak (Elif Šafak, g. 1971 m.) – žymi šių laikų turkų rašytoja; rašo turkiškai ir angliškai, dėsto politologiją ir sociologiją Turkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Kontroversiška, aistringa jos proza pakerėjo daugybę skaitytojų visame pasaulyje – autorė yra išleidusi devyniolika knygų, jos išverstos į penkiasdešimt penkias kalbas. Lietuvoje jau išleisti didžiulį skaitytojų susidomėjimą pelnę E. Shafak romanai „Stambulo pavainikė“, „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, „Ledinukų rūmai“, „Mečetė sultono dukteriai“, „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ ir „Išeinančių medžių sala“.