„Baltų lankų“ leidyklos audioknygos

„Silva rerum IV“ audioknyga tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Audioknygoje „Silva rerum IV“ skamba kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūriniai „Transitory“ ir „Sanctifaction“, atliekami Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). Gedimino Gelgoto kūrinys „Extracadenza“, atliekamas Vilniaus miesto ansamblio „NIKO“ (meno vadovas Gediminas Gelgotas) bei To The Skies, atliekamas Janusz Wawrowski (smuikas) ir Gedimino Gelgoto (fortepijonas).
Kompozitoriaus Mikołaj Zieleński baroko opera „Video caelos apertos (In festo S. Stephani) (Communiones totius anni, Venezia 1611 metai), atlieka Katarzyna Wiwer (sopranas) bei muzikos ansamblis „Ars Antiqua Austria“, meno vadovas Gunar Letzbor, įrašų kompanija PAN classics.
Purcell opera, libretas „Dido and Aeneas“, III veiksmas, kūrinys „Thy hand, Belinda; darkness shades me“. Atlieka orkestras „The Age of Enlightenment“, dirigentai Steven Devine ir Elizabeth Kenny, įrašų kompanija NAXOS.
Kompozitoriaus George'o Friderico Handel opera „Julijus Cezaris Egipte“, III veiksmas, arija „Piangero la sorte mia“, atlieka Magdalena Kožen? (mecosopranas).


Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

„Niekada nerasi savęs, jei paskęsi kitame žmoguje.“

Likus vos vienai dienai iki išsikraustant iš Los Andželo, Felon susipažįsta su Benu, pradedančiuoju rašytoju. Negalėdami ignoruoti traukos vienas kitam, kartu jie praleidžia paskutinę Felon dieną mieste. Spalvingas Felon gyvenimas įkvepia Beną parašyti romaną.

Laikui bėgant, tarp įvairių santykių ir savo atskirų gyvenimų negandų jie ir toliau susitinka kasmet tą pačią dieną. Bet ilgainiui Felon ima abejoti: ar Benas sako jai tiesą? O gal kuria tobulą tikrovę, ieškodamas kuo įtaigesnio siužeto posūkio?

Ar Beno santykius su Felon – ir jo romaną – galima laikyti meilės istorija, jei jos pabaiga – sudaužytos širdys?


„Dar vienas kvapą gniaužiantis Colleen Hoover romanas, kupinas paraudusių skruostų, trykštančių emocijų ir širdies skausmo. Mėgavausi kiekvienu puslapiu, kvėpavau kiekvienu gražiu žodžiu.“
Anna Todd, „New York Times“ bestselerių serijos „After“ autorė



„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“, „Bjauri meilė“, „Viskas primena tave“ ir „Jei ne tu“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Pasirodęs 2015 m., romanas „Lapkričio 9“ – nepamirštama rašytojo ir jo mūzos santykių istorija.

„Betgi dvi savaitės, o žmonės dėl oro kartais negali nusigauti nuo vienos trobelės iki kitos, riaumojanti audra ištrynė visą kraštovaizdį, visas pasaulio šalis, dangų, horizontą, net ir patį laiką; jau seniai sutaisyta, ką reikėjo sutaisyti, kabliai pririšti, virvių raizgalynės išpainiotos, išpainiotos visos raizgalynės, išskyrus tas, kurios susijusios su širdies dalykais ir lytiniu potraukiu.“


Atokioje Islandijos dalyje žvejų kaimelyje berniukas ir jo geriausias draugas Baurduras kartu su kitais žvejais ruošiasi menkių žūklei. Geria deginančią ir juodą it tamsiausia naktis kavą, nykščiu storai tepa sviesto ir kepenų pašteto ant duonos riekių. Baurduro lūpos kruta skaitant Johno Miltono „Prarastąjį rojų“. Berniukas draugą stebi akies krašteliu ir jį užlieja šiluma.

Netrukus šeši vyrai leisis į Arkties vandenyną, ilgas valandas irkluos lediniame valties karste, ilgiau už patį laiką lauks, kol užkibs žuvys. O Baurduras susikeiks supratęs, jog buvo taip susitelkęs prisiminti eilutes iš „Prarastojo rojaus“, taip susitelkęs, kad pamiršo odinę tuniką, apsaugančią nuo vėjo ir šalčio. Gelbstinčią nuo mirties.

„Dangus ir pragaras“ – laikui nepavaldi, nepaprastai dramatiška ir poetiška, įtraukianti tarsi siaučiančio vandenyno gelmės istorija apie draugystę, žmogaus kovą už būtį, susitaikymą su savo laikinumu stichijos didybės akivaizdoje.

„Tarytum austrė – žėrintis lobis šiurkščiame kiaute.“
Der Spiegel

„It gilus jūros atodūsis.“
Le Monde

„Neįprastai stipri skaitymo patirtis.“
Irish Examiner

Jón Kalman Stefansson (Jounas Kalmanas Stefaunsonas gim. 1963 Reikjavike) – vienas svarbiausių Islandijos rašytojų, dukart apdovanotas Islandijos literatūros premija ir 2017 m. nominuotas „Man Booker International Prize“ literatūros premijai. Parašė per dešimt romanų. „Dangus ir pragaras“ – pirmoji trilogijos knyga.

Kovas, 1905-ieji. Jauna airių imigrantė Sofi Veilen taip trokšta ištrūkti iš Niujorko daugiabučio, kad atsiliepia į skelbimą laikraštyje ir sutinka ištekėti už nepažįstamo vyro. San Fransiske ją pasitikęs našlys Martinas Hokingas pasirodo esąs ne tik abejingas, bet ir svaiginamai gražus. Nors Sofi greitai prisiriša prie penkiametės Martino dukros Katarinos, keistas vyro elgesys kelia jai nerimą net praėjus metams po vedybų.

Tuomet vieną vakarą pasigirsta beldimas į duris. Sofi abejonės pasitvirtina: ji sužino, kad jos likimas susietas su dviem nepažįstamomis moterimis. Pirmoji, graži ir nėščia, stovi ant jos durų slenksčio. Antroji už šimtų mylių, Amerikos pietvakariuose, sielvartauja praradusi viską, ką kada nors mylėjo.

Tragiškas 1906-ųjų balandžio 16-osios žemės drebėjimas pastūmėja tris moteris į pavojingą kelionę, patikrinsiančią jų ištvermę, ryžtą ir galiausiai tikėjimą, kad meilė pajėgi nugalėti baimę.


„Nuostabi istorija apie ištvermę ir moterų draugystės galią.“
Marie Benedict

„Romano šerdyje – nenugalima trijų intriguojančių moterų jėga. Verta pasimėgauti bei pasidalyti su visomis savo gyvenimo moterimis, kuriomis žavitės.“
Hazel Gaynor

„Nuostabus pasakojimas, nukeliantis skaitytojus ir skaitytojas į sukrečiančią kelionę lynų keltuvu po XX a. pradžios San Fransiską. Jame paslaptys, tamsios kaip ir pats miestas, plačiai atsiveria ir priverčia nuo pasaulio pavargusią pagrindinę veikėją susidurti su skaudžiomis melo pasekmėmis...“
Stephanie Dray


Susan Meissner (Siuzan Maisner) – amerikiečių rašytoja, „USA Today“ bestselerių autorė. Anksčiau ėjo savaitinio žurnalo vyriausiosios redaktorės pareigas, ne kartą buvo įvertinta ir apdovanota kaip geriausia apžvalgininkė ir į praeitį nukeliančių, jautrių istorijų autorė. Lietuvos skaitytojams ji žinoma kaip romano „Šilko siūlų dėžutė“ („Baltos lankos“, 2019) autorė. „Trapių daiktų prigimtis“ pirmąsyk pasirodė 2021 m. ir pelnė puikius įvertinimus leidinyje „Publishers Weekly“, sulaukė tokių istorinių romanų autorių kaip Marie Benedict ir Kristin Harmel pagyrų.

Jei galėtum atsukti laiką ir darkart pajusti tą skonį – kurį patiekalą pasirinktum?

Tylioje Kioto gatvelėje, gerai paieškojus, galima rasti ypatingą užkandinę. Vadovaujama Koiši Kamogavos ir jos tėvo Nagarės, „Kamogavos užkandinė“ tiekia širdį glostančių patiekalų. Bet tai – ne pagrindinė priežastis į ją užsukti...

Tėvo ir dukros duetas neseniai ėmė reklamuoti savo teikiamas „valgių detektyvų“ paslaugas. Atlikdami kruopštų tyrimą, jie siūlo atkurti patiekalus iš klientų praeities. Patiekalus, kuriuose slypi raktas, galintis atrakinti užmirštus prisiminimus ir numalšinti širdgėlą.

Nuo našlio, norinčio dar vieną kartą paragauti savo mirusios žmonos gamintų udonų, iki motinos, trokštančios savo ištekančiai dukrai perduoti su jaunystės mylimuoju ragauto jautienos troškinio skonį, – ši užkandinė suteikia galimybę sugrįžti į praeitį ir susikurti laimingą ateitį.


„Odė valgių kuriamiems stebuklams.“
People

„Šį subtilų, šiltą ir švelnų pasakojimą prarysite tarsi skaniausią mėgstamiausios sriubos dubenį.“
Seattle Times

„Jauki prisiminimų ir nostalgijos skraistė.“
Kirkus Reviews


Hisashi Kashiwai (Hisaši Kašivai, gim. 1952) – Japonijos rašytojas, gimęs ir kuriantis Kiote. Ilgai dirbo odontologu. Bestseleriu Japonijoje tapęs romanas „Prarastųjų receptų užkandinė“ – pirmoji serijos knyga apie Kioto užkandinę, atkuriančią širdžiai brangius receptus ir prisiminimus.

Pasirodo, kad būdamas gyvas ir užimdamas kuklią, kaip atrodė, vietą kaimo gyvenime, mirdamas Dziedas išplėšė ir nusinešė su savimi ištisą epochą. Ir dauguma tą pajuto.

Dzūkijos kaime prie Merkio, upės padalintame į Lietuvą ir Lenkiją, skleidžiasi žmonių likimai: žydai ir lietuviai, jų tarpusavio santykiai, kaimo kasdienybė ir ją sugriovęs karas, baisūs pokario metai, kaimynai, tapę partizanais ir išdavikais, žudynės ir tremtys, vidinė jėga, padedanti išlikti, ir mirtys tų, kuriems išlikti nepavyko. Ir pribloškiančios istorijos apie meilę ir kerštą, kurių negali užmiršti net užvertęs knygą. Tačiau su dzūkiškąja linija susipina istorija apie škotus Lietuvoje, prieš akis atskleidžianti Lietuvos istorijos puslapį, apie kurį tiek mažai žinome: Jono Karolio Chodkevičiaus žygiai drauge su škotu Edgaru Ramsay 1605 m., Kėdainių gimnazijos rektoriaus Tomo Ramzos parengtas ir išleistas pirmasis Naujojo Testamento vertimas į lietuvių kalbą, Boguslavo Radvilos bendražygio Mykolo Ramsay dvikovos, Kristupo Ramsay prekybiniai keliai, Tomas Ramza, 1812 m. karo karininkas...
Ar visa tai tikrai buvo? Dziedas gyveno tikrai. O dėl viso kito aišku viena: fiktyvūs veikėjai gyvesni už realius, istorija alsuoja, iš po žirgų kanopų virsta dulkių debesys, o Jokūbas neša Rachelę ant rankų, svaigdamas iš laimės ir aistros…
„Dziedas“ – romanas, stiprus kaip dzūkiškos smėlynų pušies šaknys, deginantis kaip škotiškas viskis, pilnas istorijų apie susipynusius lietuvių, žydų, lenkų ir škotų likimus. Apie tai, iš kur mes esame kilę, apie mūsų stiprybę vienybėje, apie neužmirštamus senosios Lietuvos žmones.

„Su Romu apkeliavome pusę pasaulio. Dabar, kai jo jau nebėra, savo rankose laikau jo parašytą knygą. Tai man didžiulė staigmena. Jis ją tyliai ruošė turbūt visą gyvenimą. Ši knyga – ne apie egzotiškas ar tolimas šalis, į kurias Romas Treinys ne kartą vyko su Eimunto Nekrošiaus spektakliais. Joje – istorijos ir portretai žmonių, gyvenusių čia, arti, Lietuvoje. Šalyje, kuri jam visada buvo brangiausia ir svarbiausia.“
Andrius Mamontovas

Romas Treinys (1957- 2018) – išskirtinė lietuvių kultūros asmenybė, žmogus, visą gyvenimą atidavęs teatrui: ilgametis Jaunimo teatro šviesų dailininkas, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus asistentas. Gyvenimo pabaigoje Romas Treinys apsigyveno Dzūkijoje, Mardasavo kaime, kur pabaigė vienintelį savo romaną „Dziedas“.

Išgyventi brendimą, patirti intymias mintis, megzti naujas romantines ir neromantines pažintis, susidurti su kūno pokyčiais ir būti su įvairiausiais dėl to kylančiais klausimais ir dilemomis gali būti labai vieniša.

Apie šias temas ir susijusius išgyvenimus nesame pratę kalbėtis. Vis dėlto dalytis savo patyrimais ir taip būti bendrystėje labai reikia! Prabilę apie savo patirtis, ne tik surandame bendraminčių, bet ir suprantame, kad nesame su tuo vieni! Daugybė paauglių jaučia panašius išgyvenimus, nerimą ar netgi neviltį dėl savęs priėmimo, santykių, įsimylėjimo ir to, kaip su visu tuo elgtis taip, tarsi tai nekeltų streso.

Ši paauglių klausimų ir atsakymų į juos rinktinė sudaryta ne tik tam, kad būtų galima gauti atsakymus į rūpimus klausimus, sužinoti, kas sukasi kitų galvose, tačiau ir tam, kad pratintumės kalbėtis apie lytiškumo temas: mokytumės žodyno, formuluotume klausimus, ieškotume atsakymų.

Šiame rinkinyje yra 39 klausimai ir 39 atsakymai į juos, tačiau jie tikrai neatspindi visos paauglystės ir brendimo patirties. Daugybė klausimų nebuvo įtraukta į šį rinkinį. Tačiau tai nereiškia, kad į juos nėra atsakymų. Nors šis klausimų ir atsakymų rinkinys yra ribotas ir tikrai neatsakantis į viską, kas neduoda ramybės, tačiau tikimės, kad jį perskaičius taps šiek tiek ramiau, rasi žinių ir patarimų ir svarbiausia – imsi labiau pasitikėti savimi. Taip pat galbūt šis rinkinys įkvėps drąsiau klausti ir ieškoti atsakymų! Galbūt šis rinkinys bus naudingas ir suaugusiesiems, mokantis, kaip galima atsakyti į klausimus

Leidinį rengė Akvilė Giniota, leidinio rengimą konsultavo Lina Januškevičiūtė.

Romane „Moneta & labirintas II“ Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas ir jo mįslingoji kolegė Monika tęsia labirintišką kelionę tiesos link. Kur nuves paslaptis, užšifruota nužudyto jų mokytojo Leono rankraštyje? Ar pavyks išardyti šnipų tinklą Lietuvos valstybės institucijose, kurį žymi akrostichas OCTAVUS? Kaip pagrindinis knygos herojų priešininkas – Akademikas – susijęs su senovine Trečiosios Romos teorija? Koks tikrasis „Velnio piršto“ projekto, arba „Prarasto šanso“ brolijos, tikslas – ir ar pavyks jam pasipriešinti?

Nuo Vilniaus ir Nižnedvinsko Šiaurės Rusijoje iki Romos, Vienos, Stambulo, Kijevo ir Rytų Ukrainos – 2018-ųjų Didžiojo Žaidimo pasaulyje ir 2014 m. pradėto Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje verda prieš daugelį šimtmečių užsimezgę dvasiniai gėrio ir tamsos karai, kaip ir priešų pastangos metafiziškai pavergti protus ir ištisas teritorijas.

„Tikrasis autoriaus meistriškumas pasireiškia gebėjimu pateikti ilgai klaidžiais keliais vedžiotam skaitytojui įtikinamą atsakymą ir jaudinamai, neužgesinant medžioklės įkarščio, prie jo priartėti. Antroje romano dalyje Mantas Adomėnas šį egzaminą išlaikė: šalia žaidimų architektūros prasmėmis, dar vieno istorinio intarpo ir patrauklių semantinių pratybų joje ir vėl į pirmą planą iškyla žvalgybos darbuotojų veikla, o galiausiai po atvirai biblinės šėtoniško gundymo scenos įvyksta ilgai brendusios dramos atomazga.“
Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja

„Monetą & labirintą“ rekomenduoju visiems, kurie dar neskaitė.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

„Moneta & labirintas“ – tikrai knyga-įvykis Lietuvoje. Filosofinis šnipinėjimo romanas <…>. Daug čia autentikos, pasakojimas užkabina, su dideliu nekantrumu laukiu antros dalies.“
Audrius Ožalas, žurnalistas, literatūros apžvalgininkas

Mantas Adomėnas (gim. 1972) studijavo klasikinę filologiją Vilniaus universitete, daktaro disertaciją apsigynė Kembridže; Antikos tyrinėtojas, vertėjas, publicistas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Moneta & labirintas“, „Baltos lankos“, 2023).

„Švelnumas ir globa – toks absurdo žmogaus santykis su pasauliu. Būtent skausmingai aiškus dabarties vienkartiškumo, praeinamybės, unikalumo įsisąmoninimas lemia svarbiausius absurdo žmogaus bruožus – taurumą ir paprastumą... Toks šio traktato Sizifas, ritinantis akmenį į kalną, bet kartu puikiai žinantis, kad tas akmuo nuriedės žemyn ir vėl viskas prasidės iš naujo. Tokia ir ta paprasta tiesa, kurią pasako Camus savo „Sizifo mite“: pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasmė egzistuotų.“
Arvydas Šliogeris

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913-1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Audringą 1974-ųjų vasarą aštuntokė Keitė Mularki mokykloje jaučiasi atstumta. Kaip tik tada netikėtai kitapus gatvės apsigyvena „kiesčiausia mergaitė pasaulyje“. Talė Hart, regis, turi viską: yra graži, protinga, ambicinga. Iš pirmo žvilgsnio jos nepaprastai skirtingos: Keitė, amžiams pasmerkta būti pilka pelyte, turi mylinčią šeimą. Talė – žavi ir paslaptinga, tačiau turinti ją gniuždančią paslaptį. Jos nusprendžia būti geriausiomis draugėmis amžiams ir vasaros pabaigoje tampa neišskiriamos.

Taip prasideda naujasis K. Hannah romanas. Istorija, trunkanti daugiau nei tris dešimtmečius nuolat besikeičiančiuose Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose, pasakoja apie širdį aitrinančią dviejų moterų draugystę, tapusią jų gyvenimų atrama.

Talė nuo pat pradžių trokšta įrodyti pasauliui, ko yra verta. Anksti palikta motinos, ji siekia būti besąlygiškai mylima. Blizgioje pūstų šukuosenų devintojo dešimtmečio eroje Talė ieško vyrų, galinčių užpildyti tuštumą jos sieloje. O santūresniame dešimtajame dešimtmetyje ją užvaldo televizijos žinių pasaulis. Siekdama savo ambicijų, Talė patraukia į Niujorką, keliauja aplink pasaulį, atranda šlovę, sėkmę... ir vienišumą.

Keitė anksti suvokia, kad jos gyvenimas nebus ypatingas. Studijuodama koledže ji apsimetinėja siekianti sėkmės, bet iš tiesų tenori įsimylėti, turėti vaikų ir gyventi paprastą gyvenimą. Giliai širdyje ji tokia pat atkakli kaip ir Talė. Tik Keitė nežino, kaip pasikeis jos gyvenimas tapus žmona ir motina... kaip ji praras save tokią, kokia kadaise buvo ir ko norėjo.

Ištisus trisdešimt metų Talė ir Keitė palaiko ir padrąsina viena kitą, nepaisydamos draugystės audrų – pavydo, pykčio, nuoskaudų, apmaudo. Ir kai jos mano jau viską išgyvenusios, geriausias drauges išskiria viena išdavystė... Jų drąsos ir draugystės laukia galutinis išbandymas.

Kristin Hannah su vyru ir sūnumi gyvena Vašingtone ir Havajuose. Rašytoja gimė 1960 m. Kalifornijoje, bet dar vaikystėje persikėlė į Vašingtoną. Studijavo teisę, kelerius metus dirbo teisininke, bet galiausiai nusprendė atsidėti rašymui. K. Hannah yra parašiusi jau per dvi dešimtis romanų – istorijas apie moterų bičiulystę, motinystę, nesutarimus šeimoje.

Morgana Grant kasdien vis aršiau pykstasi su šešiolikmete dukra Klara. Morgana nori apsaugoti dukrą nuo savo jaunystės klaidų: per anksti pastojus ir ištekėjus, jai teko atsisakyti svajonių studijuoti koledže ir atrasti mėgstamą darbą. Bet ir pati Klara nenori sekti varginančiai nuspėjamos motinos pėdomis.

Išlaikyti trapias mamos ir dukros paliaubas sugeba tik Krisas – Morganos vyras, Klaros tėvas ir šeimos inkaras. Tačiau Krisui patekus į tragišką automobilio avariją namų ramybė sudūžta į šipulius.

Stengdamasi atstatyti sugriuvusį šeimos pasaulį, Morgana netikėtai atranda sesers sužadėtinio Džonos paguodą, o Klara kreipiasi į vienintelį vaikiną, su kuriuo jai draudžiama bendrauti. Sulig kiekviena diena prarają tarp motinos ir dukros gilina naujos paslaptys, nuoskaudos ir nesusipratimai. Gilina taip smarkiai, kad nežinia, ar kada nors pavyks susitaikyti.


„Įtaigi istorija apie meilę, viltį ir atpirkimą – neįtikėtinai talentingos C. Hoover triumfas.“
Washington Independent Review of Books

„Stiprios emocijos, gilūs pokalbiai, grakščiai plėtojami santykiai.“
Kirkus Reviews


„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“, „Bjauri meilė“ ir „Viskas primena tave“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Pirmą sykį pasirodęs 2019 m., romanas „Jei ne tu“ buvo nominuotas „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose kaip metų geriausia „romance“ žanro knyga.

„– Kokia jūsų tobulos santuokos paslaptis?
Senolis pasilenkė ir labai rimtai į mane pažvelgė.
– Mūsų santuoka nebuvo tobula. Jokia santuoka nėra tobula. Buvo laikai, kai ji beveik nuleido rankas. Ir dar daugiau kartų aš buvau netekęs vilties. Mūsų santuokos ilgaamžiškumo paslaptis yra niekada nepasiduoti abiem vienu metu.“

Kvin susipažįsta su Grehemu nelaimingiausią savo gyvenimo dieną. Būtent tada, kai atrodo, kad visas pasaulis tuojau subyrės į šipulius, įsižiebia viltis patirti tikrą meilę.
Tačiau prabėgus keletui nuostabių santuokos metų Kvin ir Grehemo laimė ima aižėti. Užgniaužtos nuoskaudos, neišsakytos mintys ir tyla kasdien juos gramzdina vis gilyn, kol galiausiai ima atrodyti, kad išeities tiesiog nebėra. Kvin ir Grehemas žino, kad tolesnį jų gyvenimą gali nulemti vos vienas sprendimas, kuris arba taps išsigelbėjimu, arba viską užbaigs.

„Jautrus santuokos, jos pakilimų ir neišvengiamų nuopuolių, paveikslas.“
Kirkus Reviews

„Taip tikra. Net gelia.“
USA Today

„Colleen Hoover grįžta su dar vienu nepaprastai atviru ir jautriu kūriniu, ne vieną priversiančiu pravirkti.“
US Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. „Ką praleidau, kol miegojai“ – jau antroji lietuviškai išleista „Mes dedame tašką“ autorės knyga.

„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“
Independent

Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896-1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“


K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti.

Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...


„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“
New York Times Book Review



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.

„Mano pienas buvo kartus, nežinios pilnas, pragaišties pienas. Aš apsaugojau nuo jo savo vaiką.“

Nora Ikstena (g. 1969 m.) – šiuo metu žymiausia ir didžiausio tarptautinio pripažinimo sulaukusi latvių rašytoja, 16 knygų autorė. Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų – Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija. Vienas garsiausių N. Ikstenos romanų – „Motinos pienas“, išverstas į vokiečių, makedoniečių ir anglų kalbas, 2015 m. įtrauktas į Latvijos Metų knygos trumpąjį sąrašą.

Šis romanas – tai pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje, apie titaniškas pastangas išlikti savimi po kolektyviniu Sovietų valdžios presu. Tai moterų romanas; vyrai čia tik šmėkšteli, palikdami blankų pėdsaką. Romanas apie gydytoją, tremtinio dukrą, iš kurios sovietų valdžia atima viską; ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei šeimą. Jos šeima – tai dukra, kurią ji bandė apsaugoti nuo gniuždančios valdžios, ir motina, kuri vienintelė stengėsi perduoti anūkei šilumą ir norą gyventi. Tai pasakojimas apie bandymus išlikti, nepaaukojant savo įsitikinimo ir žmogiško smalsumo, ir apie kainą, kurią tenka mokėti už tą išlikimą. Apie emocinę ledo sieną, kuria motina atsitveria nuo dukters – iš meilės ir noro apsaugoti. Apie stingdantį sistemos negailestingumą, apie bejėgiškumą ir pasipriešinimą. Apie tris moteris – senelę, dukrą ir anūkę. Apie nemeilę, kuri yra kaip išsigelbėjimas, apie aplinką, kur nuodais virsta viskas – netgi motinos pienas.

Iš pirmo žvilgsnio tai – romanas apie motiną ir dukterį Sovietų valdomoje Latvijoje 1969-1989 metais. Tačiau giliau slypi ir šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo, ir klampi, žlugdanti skundimo, įtarinėjimų ir visuotinės apatijos atmosfera, ir sovietinė mokykla, ir artėjančios laisvės nuojauta. Viskas atpažįstama. Viskas – apie meilę, nemeilę ir instinktą gyventi.

„HIPOTEZĖ. Jei įsimylėsiu, būtinai baigsis blogai.“

Save gerbiantys mokslininkai ir mokslininkės visuomet remiasi konkrečiais įrodymais. Todėl doktorantė Olivija Smit, norėdama įtikinti geriausią draugę ir kolegę, jog nė kiek nebegalvoja apie savo buvusį vaikiną, jos akyse pabučiuoja pirmą pasitaikiusį vyrą.

Adamas Karlsenas – jaunas, arogantiškas profesorius, pagarsėjęs Stanfordo laboratorijos kietakaktis. Tačiau, Olivijos nuostabai, jis sutinka apsimesti jos vaikinu. Dar labiau Oliviją nustebina Adamo palaikymas po ne visai sėkmingo pranešimo mokslinėje konferencijoje. Tvirtas palaikymas ir... dar tvirtesnis jo kūnas.

Nedidelis Olivijos ir Adamo eksperimentas gresia virsti sprogimu. Olivija supranta, kad vienintelis dalykas, sudėtingesnis už bet kokią hipotezę, susijusią su meile, – tai jos pačios širdis, tyrinėjama po didinamuoju stiklu.


„A. Hazelwood įtikinamai perteikia klampų akademinės bendruomenės liūną. Ji šmaikščiai pasitelkia sumanius, žavius veikėjus ir pasakojimo veržlumo prozą... Protingas, seksualus romanas nudžiugins daugybę romantinių istorijų gerbėjų.“
Publishers Weekly


Ali Hazelwood (Eli Heizelvud) – „New York Times“ bestselerių autorė ir neuromokslininkė. Rašytoja gimė Italijoje, gyveno Vokietijoje ir Japonijoje, paskui persikėlė į JAV ir ten įgijo neurologijos mokslų daktaro laipsnį. A. Hazelwood mėgsta bėgioti, valgyti pyragaičius ir su savo katėmis bei vyru žiūrėti mokslinės fantastikos filmus. Debiutinis jos romanas „Meilės hipotezė“, pasirodęs 2021 m., buvo nominuotas „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose kaip metų geriausia romance žanro knyga.

Kai liaujamės suprasti pasaulį – greito tempo, horizontus plečiantis literatūrinis kūrinys, kurio šerdis – tykūs ar kaip tik pribloškiantys mokslo istorijos momentai, pažymėti ieškojimų, bandymų ar eksperimentų, reikšmingai pakeitusių mūsų pasaulio supratimą.

Albertas Einsteinas perskaito laišką, išsiųstą iš Rytų fronto apkasų Pirmojo pasaulinio karo metais, ir nustemba ten radęs jo reliatyvumo teorijos sprendinius. „Prūsiškasis mėlis“ – pirmasis modernus sintetinis pigmentas, sukurtas XVIII a. alchemiko, siekusio atrasti nemirtingumo eliksyrą, – Fritzo Haberio rankose tampa ir žmonijos išgelbėjimo įrankiu, ir žiauriausiu nacių ginklu. Į abstrakcijas paniręs matematikas Alexanderis Grothendieckas sudegina savo formules, norėdamas apsaugoti žmoniją nuo jų destruktyvaus potencialo. Werneris Heisenbergas, apimtas epifaniškos beprotybės, Helgolando saloje sukuria kvantinės mechanikos apmatus, lėmusius atominių bombų atsiradimą.

Tai literatūra, tyrinėjanti mokslą, mokslas tampantis literatūra, įspūdingas grožinės ir negrožinės literatūros hibridas. Šiuolaikinis Čilės autorius Benjaminas Labatutas šiose penkiose keistose ir sykiu užburiančiose istorijose nagrinėja plonytę ribą tarp genialumo ir pamišimo, visus atradimus lydinčią begalinę maniją, žmogiškąją puikybę ir dviprasmišką mokslo galią, gebančią tiek kurti, tiek naikinti. Šiuose puslapiuose – preciziškai parašyti įtraukiantys pasakojimai apie galingą vaizduotę, reikalingą, kad suvoktum tai, kas nesuvokiama, ir tuos lemtingus akimirksnius, kai liaujamės suprasti pasaulį.

________

Galbūt kai kurie iš mūsų bus girdėję apie Schrödingerio katę ar Heisenbergo neapibrėžtumo principą, tačiau grynasis šių idėjų ir jų sumąstytojų įžūlumas, jų absoliuti beprotybė dar niekada, bent mano patirty, nebuvo taip vaizdingai ir bauginančiai perteikti, kaip šioje, trumpoje, žvėriškoje ir nuostabioje knygoje. – Philip Pullman

Tamsus, bet svaiginantis kūrinys... Labatutas parodo nepalaužiamą ryšį tarp siaubo ir grožio, to, kas gyvenimą kuria ir kas jį naikina... Ši knyga – paveiki ir eruditiška - užsispyrusiai jungia mokslo atradimų stebuklus su istorijos žiaurumais. – Sam Sacks, The Wall Street Journal

Labatuto knyga mums siūlo išdailintą, eretišką ir ypatingai įtraukiančią personalijų ir jų kūrybiškos beprotybės, lėmusios vienus svarbiausių XX a. mokslo atradimus, istoriją. Labatuto tema – visa ryjantis žmogiškasis noras atrasti ir jame slypintys pavojai. – Publishers' Weekly

„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – aktualumo neprarandantis, vienas ryškiausių turkų rašytojos Elif Shafak kūrinių, kurį BBC paminėjo tarp „100 romanų, suformavusių mūsų pasaulį“. Tai pasakojimas apie du lygiagrečiai tekančius gyvenimus: Elos Rubinštein, keturiasdešimtmetės amerikietės namų šeimininkės, ir XIII a. sufijų mistiko Rumio. Šiuos likimus skiria aštuoni šimtai metų, o jungia... meilė. Meilė, kurios ieško Ela, ir meilė, kuria alsuoja Rumis.

Ką daryti, jei tau keturiasdešimt metų, vaikai užaugo, o jausmai vyrui išblėso? Kad užpildytų tuštumą, Ela Rubinštein įsidarbina literatūros agentūroje, nustebindama savo šeimą. Pirmoji užduotis – perskaityti romaną „Saldi šventvagystė“, pasakojantį apie sufijų mistiką Rumį ir jo mokinį Šamsą, o vėliau parašyti recenziją.

Knyga taip sukrečia Elą, kad ji netikėtai parašo laišką jos autoriui. Taip prasideda Elos gyvenimo pokyčių ir meilės istorija. Ji mokosi iš Šamso ir Rumio, vadovaujasi keturiasdešimčia meilės taisyklių, teigiančių, kad kiekviename iš mūsų glūdi visagalė meilė.

„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – romanas apie meilės galią keisti gyvenimą net tada, kai, rodos, per vėlu.

Elif Shafak (Elif Šafak, g. 1971 m.) – žymi šių laikų turkų rašytoja; rašo turkiškai ir angliškai, dėsto politologiją ir sociologiją Turkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Kontroversiška, aistringa jos proza pakerėjo daugybę skaitytojų visame pasaulyje – autorė yra išleidusi devyniolika knygų, jos išverstos į penkiasdešimt penkias kalbas. Lietuvoje jau išleisti didžiulį skaitytojų susidomėjimą pelnę E. Shafak romanai „Stambulo pavainikė“, „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, „Ledinukų rūmai“, „Mečetė sultono dukteriai“, „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“ ir „Išeinančių medžių sala“.

„Tai, ką aš vijausi, tikriausiai buvo kažkokia mano paties viduje tūnančios tamsos uodega. Pamačiau ją visai atsitiktinai, sekiau, įsitvėriau ir pačioje pabaigoje paleidau į dar gilesnę tamsą.“


Gyvenimas, mirtis ir miegas. 1995-ųjų žiema. Tik akimirka – ir viskas pavirsta griuvėsių krūva. Sukrėstas pasaulis suvirpa – Kušire, kur mažą dėžutę gabena vyras, jūros pakrantėje laužo šviesoje susitinkant nepažįstamiesiems, Tokijuje, kurio požemiuose Varlys susikauna su Slieku.

Kas nutinka šešiems visiškai vienam su kitu nesusijusiems veikėjams po Didžiojo Hanšino, arba Kobės, žemės drebėjimo ir tų pačių metų kovą Tokijo metro įvykusios nervus paralyžiuojančių dujų atakos? Apsakymų veikėjai negyvena Kobėje, nė vienas neapsilanko stichijos suniokotame mieste, tačiau visus ištinka gilūs ir paslaptingi sukrėtimai.



„Įveda skaitytoją į haliucinacijų pasaulį, kuriame realybė ir siurrealybė susilieja ir persidengia, kur sapnų neįmanoma atskirti nuo tikro gyvenimo košmarų.“
Michiko Kakutani



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

Net per XX a. trečiojo dešimtmečio riaumojimą Niujorke nebuvo žmogaus, negirdėjusio apie Bendžaminą ir Heleną Raskus. Jis – legendinis Volstrito magnatas, ji – ekscentriškų aristokratų dukra. Kartu jiedu užkopė į pačią gerovės viršūnę, kuriai, regis, nėra ribų. Bet kokią kainą teks už tai sumokėti? Tokia mįslė menama sėkmingame 1937-ųjų romane „Kapitalas“, kurį perskaitė, rodos, visas Niujorkas. Tačiau šią istoriją apie privilegiją ir klastą galima papasakoti ir kitaip.

Hernano Diazo „Pasitikėjime“ elegantiškai sugretinamos kelios tų pačių įvykių versijos, o vis išsprūstančius faktus iš pramanų bando išnarplioti viena ryžtingai nusiteikusi moteris. Sulig kiekvienu nauju atradimu daugiau kaip amžių aprėpiantis literatūrinis galvosūkis vis iš naujo apkeri skaitytoją. Ir suvilioja leistis ieškoti tiesos, kuri dažnai atskleidžia asmeniniuose santykiuose glūdinčią vienatvę, turto galią perkeisti realybę, galiausiai tai, kaip lengvai kai kurie galingieji sau leidžia manipuliuoti faktais.

„Šis romanas ir klasikinis, ir originalus savo dvasia. Balzacas didžiuotųsi, Borgesas – taip pat.“
Rachel Kushner

„H. Diazas – naratyvo genijus. Koks išmintingas ir jaudinantis kūrinys.“
Lauren Groff

„Romanas, kurį reikia skaityti, tarytum luptum svogūną. Išradingas pasakojimas apie tiesos prigimtį.“
Daily Beast

Hernan Diaz (Hernanas Diazas, gim. 1973) – argentiniečių kilmės JAV rašytojas. Antrasis ir naujausias jo romanas „Pasitikėjimas“ laimėjo 2023-iųjų Pulitzerio premiją, nominuotas 2022 m. „Booker Prize“ ir gausybei kitų literatūros premijų, įtrauktas į Baracko Obamos geriausių 2022 m. knygų sąrašą. Šiuo metu televizija „HBO“ pagal „Pasitikėjimą“ kuria serialą.

„– Į tave žiūrint kartais apima jausmas, lyg žiūrėčiau į tolimą žvaigždę, – pasakiau. – Ji atrodo labai šviesi. Bet ta šviesa yra išspinduliuota prieš dešimtis tūkstančių metų. Tai gali būti dabar jau nebeegzistuojančio dangaus kūno šviesa. Bet kartais ji atrodo taip tikroviškai.“


Dvylikametis Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, tapę vienas kitam prieglobsčiu. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Dabar trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau rado laimę: jis turi nuosavą barą, žmoną, du vaikus. Tačiau po daugelio metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs.

Lietingo vakaro fone skambant džiazui skleidžiasi jųdviejų meilės istorija. O gal Šimamoto tėra šmėkla, gal ji egzistuoja kitame pasaulyje – slėpiningame, dvelkiančiame mirtimi? Kai baigiasi muzika, pakilusi patefono kojelė grįžta į plokštelės pradžią ir gyvenimas tęsiasi. O kai baigiasi meilė...


„Įžvalgi meditacija apie žmogaus trapumą, apsėdimo gniaužtus ir neįveikiamą, erotikos kupiną mįslę, kuri yra Kitas.“
New York Times



Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

KETVIRTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Viename Oslo banke kaukėtas plėšikas įremia šautuvą banko darbuotojai į galvą ir liepia skaičiuoti iki dvidešimt penkių. Pinigai į krepšį sukrauti, tačiau keliomis sekundėmis per vėlai – darbuotoja nužudoma, o du milijonai Norvegijos kronų dingsta be pėdsakų. Žiaurūs bankų plėšimai tęsiasi...

Ryte, po audringo vakaro su buvusia mergina Ana Betsen, detektyvas Haris Hūlė pabunda kamuojamas pagirių ir neatsimena, kas įvyko per pastarąsias keliolika valandų. Negana to, tą pačią dieną Ana randama negyva savo miegamajame – įtariama, kad tai savižudybė.

Detektyvas Hūlė, patyliukais nagrinėdamas Anos mirties aplinkybes, bankų plėšimo byloje atranda giją, vedančią į kalėjimą, kur bausmę atlieka vienas žinomiausių Norvegijos bankų plėšikų. Kuo labiau detektyvas gilinasi, tuo aiškiau mato, kad Anos mirtis kažkaip susijusi su įžūliais bankų plėšimais.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

„Dauguma rašytojų moka sukelti skaitytojui šiurpuliukus. Jo Nesbø – vienas iš
nedaugelio, kurį skaitant oda šiurpsta nuolat.“
Linwood Barclay

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių.

Kai karas suniokoja kraštą ir žūsta sūnus su marčia, ponas Linis iškeliauja į tolimą nepažįstamą šalį ir kartu išsiveža savo dukraitę – mažąją Sang diu. Perpildytame pabėgėlių centre jis jaučiasi svetimas, o ir aplinkiniai į senį su kūdikiu rankose žiūri įtariai. Vieną dieną su dukraite jis išsiruošia pasivaikščioti po svetimą miestą ir prisėdęs ant suolo sutinka poną Barką. Liūdno ir nuoširdaus veido apvalainas nepažįstamasis, ką tik netekęs žmonos, nori išsikalbėti, o ponas Linis moka klausytis. Nors kalbasi skirtingomis kalbomis ir žodžių reikšmių nežino, jie vienas kitą supranta. Galbūt dėl to, kad abu jaučiasi tokie patys sutrikę ir vieniši, besiilgintys to, kas nebesugrįš.

„Pono Linio dukraitė“ – subtilus, jaudinantis ir skaidrus pasakojimas apie trapius likimo nuskriaustų žmonių gyvenimus. Apie draugystę, kupiną atjautos ir gerumo, jungiančią skirtingas kultūras ir patirtis.


„Kaip ir visi geri pasakojimai, perteikia po paviršiumi glūdinčią gilesnę prasmę.“
Daniel Hahn

„Jautriai pavaizduotos trauminės patirtys ir jaudinamai perteiktas kaltės jausmas.“
Maya Jaggi


Philippe Claudel (Filipas Klodelis, gim. 1962) – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, dramaturgas, kino režisierius. Licėjaus mokinių Goncourt'ų ir „Independent“ (dabar – „International Booker Prize“) literatūros premijų laureatas. „Pono Linio dukraitė“ – ketvirtoji Ph. Claudelio knyga lietuviškai.

Jules'io Verne'o klasikinis nuotykių romanas „Aplink Žemę per 80 dienų“ pasakoja apie uždarą ir iš pirmo žvilgsnio nuobodų, lengvai nuspėjamą anglų džentelmeną Filiją Fogą. Jis priima neįtikėtiną lažybų iššūkį: apkeliauti Žemės rutulį per 80 dienų!

Kartu su tarnu prancūzu Paspartu jis leidžiasi į pavojų ir netikėtų įvykių kupiną kelionę. Viską sėkmingai įveikti padeda ryžtas, išradingumas ir tikėjimas savomis jėgomis.

Traukiniais, laivais, vežimais, burinėmis rogėmis, net drambliais bei oro balionu jie lanko egzotiškus kraštus, susiduria su įvairiomis kliūtimis ir juokingomis situacijomis. O keliautojus visą laiką neatsilikdamas seka ir Filiją Fogą nori suimti seklys Fiksas. Jis dar ryškiau nuspalvina ir taip išskirtinį, viso pasaulio dėmesį prikaustantį nuotykį.

Jules'is Verne'as - prancūzų rašytojas, vienas iš mokslinės fantastikos žanro pradininkų. 1873 m. pasirodęs jo kūrinys „Aplink Žemę per 80 dienų“ tapo viena populiariausių visų laikų nuotykių knygų, iki šiol žadinančių skaitytojų vaizduotę. Įtraukianti istorija supažindina su XIX a. pabaigos pasaulėžiūra, technologine pažanga, kolonijiniu pasauliu, skatina apmąstyti gyvenamojo meto ir kultūrų skirtumus.

39-erių Frida Liu išgyvena sunkius laikus. Nors turi puikų išsilavinimą, karjeros ji nesukūrė. Vyras Gastas jai laukiantis įsimylėjo jaunesnę ir išsikraustė. Draugų Frida taip pat neturi. Visi liko Niujorke, o ji dėl vyro darbo turėjo persikraustyti į Filadelfiją. Tiktai dėl Harietos, jųdviejų pusantrų metų dukros, Frida dar jaučia žemę po kojomis. Harieta – visas Fridos pasaulis, ir šis pasaulis Fridai gražus.

Tačiau Fridos gyvenime išaušta viena velniškai bloga diena. Iš nuovargio ji padaro klaidą. Ir akimirksniu atsiduria griežtame vaiko teisių apsaugos akiratyje. Harieta perduodama globoti tėvui, o namuose kiekvieną jos prasižengusios motinos žingsnį ima stebėti kameros. Taip bus nuspręsta, ar siųsti Fridą į motinų perauklėjimo mokyklą, žinančią, kaip išmatuoti motinos atsidavimą ir meilę savo vaikui.

„Tarnaitės pasakojimas“ XXI amžiuje.“
India Knight

„Intensyvus romanas, neįmanoma atsitraukti. Neabejotinai įžiebs diskusijų, kas yra gera ar bloga motina.“
Oprah.com

„Autorė dalijasi plunksna su Margaret Atwood ir Kazuo Ishiguro... bet sykiu tai visiškai savitas, įsidėmėtinas kūrinys. Laikais, kai Valstijos imasi kontroliuoti moters kūną (ir apsisprendimo teisę), šis romanas kelia dar didesnį šiurpą. Siaubingai neįtikėtina ir sykiu klaikiai įžvalgu.“
Vogue

Jessamine Chan (Džesaminė Čan) – JAV rašytoja. Baigė Kolumbijos ir Brauno universitetus. Jos debiutinis romanas „Gerų motinų mokykla“ nominuotas tokioms premijoms kaip „PEN/Hemingway Award“, „Carnegie Medal for Excellence“, o Barackas Obama jį įtraukė į savo mėgstamiausių 2022 m. knygų sąrašą. J. Chan su vyru ir dukra gyvena Čikagoje.