Baltos lankos

„Kiek iš tiesų galima pažinti ungurį? Arba žmogų? Kartais pasirodo, kad šiuodu klausimai susiję.“

Stebėtinai mažai yra žinoma apie europinį ungurį („Anguilla anguilla“). Tiesą sakant, tiek mažai, kad mokslininkai ir filosofai – nuo Aristotelio iki Freudo – ištisus amžius buvo tiesiog apsėsti „ungurio klausimo“: ar tai žuvis, ar kažkas visiškai kita? Kaip jis dauginasi? Ar leidžia ikrus, ar veda gyvus palikuonis? Ar yra belytė būtybė? Ar dvilytė? Kodėl kiekvienas europinis ungurys, gimęs Sargasų jūroje, išsiruošia į tūkstančių kilometrų kelionę gėlųjų vandenų link, ten įsikuria keliems dešimtmečiams, o atėjus laikui grįžta atgal į Sargasų jūrą neršti ir mirti? Net šiandien niekas nėra regėjęs besiporuojančių ar neršiančių ungurių. Ungurys mums – vis dar mįslė.

Patrikas Svenssonas dar būdamas vaikas iš tėvo išmoko žvejoti ungurius. Jie valandų valandas tylėdami leisdavo dienas laukdami užkimbant šios sunkiai sugaunamos, neįspėjamos ir mįslingos žuvies. Mėgindamas užčiuopti ungurio paslaptį, autorius grįžta į savo vaikystės namus ir, rašydamas apie sūnaus ir tėvo ryšį ir jų bendrystę žuvaujant ungurius, paliečia universalius, bendražmogiškus klausimus apie gyvenimą ir mirtį: kas aš esu? Iš kur esu? Kur link keliauju?


„Gilus žmogaus likimo, laiko, šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties apmąstymas.“
Kirkus Reviews

„Neabejotinai nuostabiausia dešimtmečio gamtos istorijos knyga.“
Mark Siddall, Amerikos gamtos istorijos muziejaus kuratorius ir profesorius

„Ungurių istorija – viena mūsų planetos įspūdingiausių, bet lygiai tiek pat įspūdingas ir Svenssono pasakojimas apie mūsų būties paslaptis.“
Bernd Heinrich, Vermonto universiteto biologijos profesorius


Patrik Svensson (Patrikas Svensonas, g. 1972 Švedijoje) – meno ir kultūros žurnalistas, rašytojas. „Apie ungurius ir žmones“ yra jo debiutinė knyga, už kurią 2019 m. jis apdovanotas svarbiausiu Švedijos literatūros prizu – Augusto premija. „Apie ungurius ir žmones“ tapo 2019 m. perkamiausia negrožine knyga Švedijoje ir bus išleista 34 šalyse.

„Du mokytojai nerimastingai pakelia galvas. Rankose jie laiko kai ką, kas Aušvice griežtai uždrausta. Tie pavojingi daiktai negali iššauti, įkirpti ar įpjauti. Tiek baimės žiauriesiems reicho sargams varo ne kas kita kaip knygos – senos, nuplyšusiais viršeliais, išplyšusiais lapais.“

Keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Tačiau ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos. Jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.

„Mažiausia pasaulio biblioteka“ – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, kuris iš užmaršties prikelia vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoda ir niekad nepraranda noro gyventi ir skaityti, nes net naikinimo stovykloje „pradėti skaityti knygą – tai lyg įsėsti į traukinį, vežantį atostogų“.

„Nepamirštamas romanas.“
Publishers Weekly

„Rekomenduojama „Anos Frank dienoraštis“ skaitytojams.“
School Library Journal

Antonio Iturbe (Antonijus Iturbė, g. 1967 Saragosoje) – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė penkis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanu „Mažiausia pasaulio biblioteka“, kurį rašydamas rėmėsi pokalbiais su tikrąja Aušvico bibliotekininke Dita Kraus. Vos pasirodęs romanas tapo tarptautiniu bestseleriu ir yra išleistas 30-yje šalių.

Dita Polach gimė Prahoje. 1942-aisiais, sulaukusi trylikos, su tėvais deportuota į Terezyno getą, vėliau – į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Nė vienas iš Ditos tėvų Holokausto neišgyveno. Po karo Dita susituokė su rašytoju Otto B. Krausu ir tapo Dita Kraus. 1949 m. jie emigravo į Izraelį, ten dirbo mokytojais ir susilaukė trijų vaikų. Vyrui mirus, Dita toliau gyvena Netanijoje, bet kartą per metus grįžta į gimtąją Prahą. Ji turi keturis anūkus ir keturis proanūkius.

„Įsivaizdavau tiesą kaip tą begalinę liniją, kuri neturi nei ploto, nei pločio – tiesę, oriai ir iškilmingai besidriekiančią per tamsą. Ji man suteikė vidinės ramybės.“

Vieniša namų tvarkytoja, auginanti dešimtmetį sūnų, vieną pavasario dieną pradeda dirbti genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Jis dar 1975-aisiais susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesoriaus smegenys – lyg videokamera, kurioje telpa tik viena aštuoniasdešimties minučių trukmės kasetė. Tad teoremą, kurią sukūrė prieš trisdešimt metų, atsimena puikiai, bet ką valgė vakarienei – ne. Kad prisimintų svarbiausius dalykus, tylusis Profesorius juos užsirašo ant lapelių ir prisisega prie švarko. Dienas jis leidžia spręsdamas sudėtingiausias lygtis ir dalyvaudamas matematikos konkursuose. Ne kiekvienas supranta Profesoriaus meilę skaičiams ir keistą jo gyvenimo būdą, bet naujoji namų tvarkytoja ir jos dėl beisbolo galvą pametęs sūnus sugeba su juo užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.

Šis romanas kupinas žavių ekscentriškų kasdienio gyvenimo detalių, žmogiškumo šviesos, kone kiekvienas jo sakinys trykšta gyvenimo džiaugsmu. Tai odė tolerancijai, atsidavimui ir empatijai vieno kitam.

„Prozos santūrumu ir žavesiu prilygsta Kazuo Ishiguro, savitumu – Haruki Murakami.“
Los Angeles Times

„Šis jautrus romanas – tai nuostabus sapnas, iš kurio nesinori pabusti.“
Guardian

„Ogawa apdovanota gebėjimu romia, bet giliai įsismelkiančia proza išreikšti subtiliausius žmogiškosios psichologijos niuansus.“
Kenzaburō Ōe

„Romanas parašytas tokia skaidria ir nepretenzinga kalba, kad skaitydamas, regis, žvelgi į gilų vaiskaus vandens baseiną. Tačiau net vaiskiausiuose vandenyse slypi srovės, kurias įmanoma pajusti tik į jas panėrus.“
New York Times

Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena ryškiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir „Akutagawos“. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Begalinė lygtis“ tik pasirodęs tapo didžiausiu bestseleriu Japonijoje, kur per du mėnesius parduota per milijoną knygos egzempliorių. Už šį romaną autorė apdovanota „Yomiuri“ ir „Hon'ya Taishō“ literatūros prizais, 2010 m. nominuota „Independent Foreign Fiction“ (dabar – „Man Booker International“) premijai. Pagal romaną pastatytas filmas „The Professor and His Beloved Equation“.

Dar neskelbti faktai ir garsių kalinių išpažintys.

Pravieniškių mafija – daugiau kaip šešerius metus pataisos namuose veikęs itin pavojingas nusikalstamas susivienijimas, kurį sudarė teisėsaugai gerai žinomi organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys. Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.

Pataisos namų užkulisius atskleidęs ir visą Lietuvos kalėjimų sistemą sudrebinęs naujienų portalo „Delfi.lt“ specialusis korespondentas Dainius Sinkevičius šioje knygoje aprašo tikrovę, kurios daugelis nenorėtų matyti: ne tik pateikia necenzūruotus kalėjimo „bachūrų“, „dūchų“ ir „gaidžių“ liudijimus apie kruviną kovą dėl autoriteto, kalinių luošinimus, prekybą narkotikais, draugystę su pareigūnais, santykius su pramogų pasaulio atstovėmis, bet ir pasakoja apie viešai neskelbtus ir nuo visuomenės nuslėptus nusikaltimus, taip pat publikuoja pirmą kartą prabilusių garsių kalinių išpažintis.

Pasakodamas apie šiurpą keliančius įvykius pataisos namuose, autorius nevengia kritikuoti teisėsaugos pareigūnų, kurie metų metus nesugebėjo sutramdyti zonai vadovavusių nusikaltėlių, ir atskleidžia, kokį pragarą turi ištverti pirmą kartą už grotų patekę nuteistieji ir ką jie išgyvena išėję į laisvę.

„Ši knyga taip įtraukia, kad net ir padėjęs ją nebegali nustoti galvojęs apie tai, ką perskaitei. Dar labiau sukrečia, kad aprašomi įvykiai ir herojai yra tikri ir jie yra visai šalia mūsų. Mes, kaip visuomenė, privalome padaryti viską, kad situacija šalies įkalinimo įstaigose pasikeistų.“
Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, „Delfi.lt“ vyriausioji redaktorė

Dainius Sinkevičius – kriminalinės publicistikos žurnalistas, apdovanotas įvairiomis premijomis už publikacijas apie korupciją ir teismų veiklą. Europos Komisija jį yra pripažinusi tolerantiškiausiu žurnalistu Lietuvoje. Dainiui Sinkevičiui taip pat įteiktas nacionalinis apdovanojimas už žodžio laisvės gynimą. 2018 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė autorių įvertino kaip žurnalistą, svariai prisidėjusį prie teisėsaugos institucijų veiklos skaidrinimo, ir už nuopelnus valstybei skyrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį.

COSTA pirmojo romano premija 2018
Viena geriausių „Guardian“ knygų 2018


„Negi nematai – tos kaukės, kurias dėvime, mus išduoda.“

Blekhito dvare šiąnakt vyks puota, iškelta panelės Evelinos Hardkesl garbei. Tik, deja, svaigaus maskarado įkarštyje šventės kaltininkei lemta mirti. Ir taip – kiekvieną vakarą, kol netikėtai į makabrišką mirties ir gyvybės žaidimą įkliuvęs bevardis jaunas vyras išsiaiškins, kas siekia atsikratyti šeimininkų dukters.

Kad rastų žudiką, jis teturi septynias dienas, o žaidimo taisyklės kasdien mainosi: netikėtumas lydi netikėtumą, nė vienas nėra tas, kuo dedasi. Ir jei iki paskutinio vakaro kulminacijos kaltasis nepaaiškės, puotos dalyviams Blekhite teks likti amžinai.


„Lyg labirintas, iš kurio vos ištrūkęs skubi grįžti atgal.“
Guardian

„Stuartą Turtoną skelbiu naujuoju mistinių detektyvų Skrybėliumi!“
Ali Land

„Sauja mėgstamiausios Agathos Christie knygos, kupinas šaukštas „Dauntono abatijos“, šlakelis „Švilpiko dienos“, ir jums prieš akis – prikaustanti ir paslaptinga Evelinos Hardkesl istorija!“
Harper's Bazaar


Stuart Turton (Stiuartas Tartenas) – rašytojas, laisvai samdomas žurnalistas; gyvena Didžiojoje Britanijoje, Liverpulio universitete baigė anglų kalbos ir filosofijos studijas. Debiutinis autoriaus romanas „Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą“ išverstas į daugiau nei 28 pasaulio kalbas, 2018 m. įtrauktas į daugybę rekomenduojamų knygų sąrašų ir apdovanotas COSTA pirmojo romano premija.

„Kur glūdi muzika, kai neskamba? – spėliojo ji. Ir pasidavusi atsakydavo: tegu iš mano gyslų padaro arfą, kai numirsiu.“

Tai jaunos moters vardu Žoana, kuri literatūros kritikų laikoma pačios Claricės Lispector asmenybės menine falsifikacija, brandos istorija, parašyta sąmonės srauto metodu. „Ponia Bovari – tai aš“, – cituodama Gustave'ą Flaubert'ą, atsakė C. Lispector, paklausta apie panašumą į savo personažę. Žoanos keistumas aplinkinius ir atstumia, ir traukia. Nuo pašėlusios ir vienišos vaikystės, nelaimingos santuokos su Otavijumi iki sprendimo atsisakyti konvencionalaus gyvenimo taisyklių ir rasti pasaulyje savo kelią vienai ir nepriklausomai – be galo trapi, protinga, ekscentriška, kūrybinga ir užsisklendusi Žoana puoselėja sudėtingą ir permainingą vidinį pasaulį, apmąsto žmogaus egzistencijos prasmę, jo nuodėmingumą, laisvę būti savimi. „Arti laukinės širdies“ – impresionistinis, sapniškas ir intelektualus romanas, kuriame C. Lispector, išreikšdama panašią egzistencinę jauseną kaip ir jos amžininkai Albert'as Camus ar Jean-Paulis Sartre'as, klausia, ar kuris nors iš mūsų iki galo galime suvokti, kas iš tikrųjų esame ir kokia mūsų paskirtis šiame pasaulyje.

„Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno O'Brieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
Colm Tóibin

„Hipnotizuojančios Claricės Lispector – sfinksės, kerėtojos, šventosios baisūnės – atgimimas yra vienas svarbiausių XXI a. literatūrinių įvykių.“
New York Times

„Nepriekaištinga ir nesuklasifikuojama... Spalvinga, kultūringa, niūri Lispector yra XX a. menininkės simbolis. Ji priklauso tam pačiam panteonui kaip Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as.“
Edmund White

„Viena paslaptingiausių XX a. rašytojų.“
Orhan Pamuk

„Lispector turi deimanto kietumo intelektą, vizionierės instinktą ir humoro jausmą, kuris laviruoja tarp naivios nuostabos ir išdykėliškos komedijos.“
Rachel Kushner

„Ar išdrįsiu pasakyti? Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“
Benjamin Moser

Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920–1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. „Arti laukinės širdies“ (1943), pirmas autorės romanas, kurį ji parašė būdama vos 23-ejų, Brazilijoje tapo precedento neturinčia literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graca Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą. 2020-ieji – Claricės Lispector gimimo šimtosios metinės.

„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“

Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.

„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg

„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano

Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.

„New York Times“ bestseleris

Beatričė Perez – geidžiamiausia Palm Bičo nuotaka. Jau penki vaikinai krito jai po kojomis prašydami rankos, tačiau nė vienos piršlybos nesibaigė sėkmingai. Beatričei visa tai – tiesiog kvailas žaidimas. Net kai ima merginti nesuvokiamai dailus, visų gerbiamas ir įtakingas JAV senatorius Nikolas Randolfas Prestonas III, Beatričė įsitikinusi, kad meilei jos širdyje vietos nėra, nes vienintelis gyvenimo tikslas – atkeršyti Fideliui Kastrui.

Ji niekad nepamirš, kaip tą naktį visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, kai pasiturinti jos šeima visko neteko ir, palikusi savo namus Kuboje, turėjo slapčia sprukti į JAV. Prabėgo metai kasdien beprasmiškai laukiant, kol viskas pasibaigs ir Perezų šeima galės sugrįžti į Kubą. Tačiau situacijai Kuboje nesikeičiant, Beatričė jaučia, kad laikas ryžtis kovai, – ji ras, kaip priartėti prie Kastro, net jei tektų susidėti su CŽA ir leistis į pavojingiausią misiją, galinčią kainuoti ne tik jos, bet ir brangiausių jai žmonių gyvybes.

„Kibirkščiuojanti meilė, nenumaldomas keršto troškimas ir kvapą gniaužianti Kuba, – puslapiai verčiasi nepastebimai!“
Renée Rosen

„Kai sugrįšime į Kubą“ privalo atsirasti kiekvieno istorinių romanų gerbėjo lentynoje!“
Jennifer Robson

Chanel Cleeton (Šanel Klyton) gimė Floridoje, JAV, išeivių iš Kubos šeimoje. Politikos ir istorijos žinias ji gilino Didžiojoje Britanijoje, Tarptautiniame Amerikos universitete Londone, ir Pietų Karolinos teisės universitete. Didžiausias C. Cleeton pomėgis – kelionės, kurių įspūdžiai nugula į gyvybingus jos tekstus. Apie naują Perezų šeimos, skaitytojams jau pažįstamos iš knygos „Kitais metais Havanoje“, gyvenimo etapą pasakojantis romanas „Kai sugrįšime į Kubą“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu.

Drauge su vaikais skaitydami dešimt linksmų istorijų, atpažinsite finansinius galvosūkius, į kuriuos atsakymų ieškote ir savo namuose:
- Kada vaikas pasiruošęs mokytis finansinio raštingumo?
- Kada ir kam jis arba ji turėtų pradėti taupyti?
- Kaip vaikas gali užsidirbti, už kokius darbus geriau niekada nemokėti ir kam turėtų išleisti savo santaupas?
- Kiek gimtadienių per mėnesį švęsti ir kaip valdyti šventėms bei pramogoms skirtą biudžetą?

Gilučių šeimos pasakojimuose ir finansų ekspertės patarimuose rasite atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bei pamažu sukursite savo šeimos biudžeto taisykles, padėsiančias ugdyti finansiškai naudingus įpročius.

Rekomenduojama skaityti tėvams drauge su 5–10 m. amžiaus vaikais ir pradinių klasių mokytojams su mokiniais.


Simonas Urbonas – tinklaraštininkas, komunikacijos specialistas, „Swedbank“ Finansų laboratorijos edukacijų partneris, trijų vaikų tėtis.

Jūratė Cvilikienė – „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Lietuvoje, asmeninių ir šeimos finansų ekspertė, trijų vaikų mama.

Knygos turinys sukurtas „Swedbank“ lėšomis. „Swedbank“ dėka šį leidinį rasite visose Lietuvos savivaldybių ir mokyklų, kuriose ruošiamos pradinės klasės, bibliotekose.

„– Kokią žinią norėtumėte perduoti naujos knygos laukiantiems skaitytojams?
– Kad nebelauktų. Neberašysiu.“

1999 metais, būdamas vos trisdešimt penkerių, kultinis trijų romanų autorius Natanas Favlesas lyg iš giedro dangaus praneša baigiąs karjerą ir pasitraukiąs į laukine gamta bei uždara bendruomene garsėjančią Bomono salą Viduržemio jūroje.

Prabėgo beveik dvidešimt metų. Favleso populiarumas nė kiek neišblėsęs. Suviliota garsaus rašytojo paslapčių, į Bomoną atvyksta žavinga šveicarė žurnalistė Matilda Monei. Tačiau kartu su jos pasirodymu saloje pradeda dėtis keisti dalykai. Pirma dingsta Favleso numylėtas šuo, o vėliau viename iš paplūdimių randamas kraupiai sudarkytas moters lavonas. Ir įtampa saloje po truputį ima kaisti.

„Žaižaruojantis, įtemptas, netikėtas.“
Grande Librairie

„Kaip negailestingai, lyg mėgaudamasis, Musso žaidžia skaitytojų nekantrumu!“
Parisien

Guillaume Musso (Gijomas Muso, g. 1974) – populiariosios literatūros fenomenas, devynerius metus iš eilės pripažintas skaitomiausiu autoriumi Prancūzijoje. Jo knygos išverstos į 41 pasaulio kalbą, o „Slaptas rašytojų gyvenimas“ ilgiau nei metus po pasirodymo išsilaikė aukščiausiose Prancūzijos knygų topų pozicijose.