Baltos lankos

Ar geriausi gyvenimo metai visada priklauso tik praeičiai? O jeigu taip, kas už tai atsakingas?

Šie klausimai neduoda ramybės architektei, vienišai motinai Ingridai Drejer keturias lemtingas kovo dienas – kai ji staiga supranta, kad ją supantis pasaulis visiškai kitoks, nei jai iki šiol atrodė. Ingridos paauglys sūnus areštuojamas už smurtą, o jos santykiai su vyresniu vedusiu vyru netikėtai ima šlyti. Panirusi į prisiminimus apie savo vienišą jaunystę ir nepavykusią santuoką, Ingrida stengiasi sau atsakyti, kodėl jos gyvenimas tampa vis panašesnis į aklavietę.
Ar ji, stipri ir ryžtinga moteris, pasmerkta elgtis taip, kaip elgėsi jos motina ir senelė, ar jai lemta pakartoti jų gyvenimo klaidas? O gal jų visų trijų istorijos tėra tik tos pačios temos variacijos?

Jensas Christianas Grøndahlis (Jensas Kristianas Griondalis, gim. 1959) – žymus danų prozininkas, literatūros kritikų vertinamas kaip vienas įžvalgiausių šiuolaikinių romanistų. Atverdamas skaitytojui plačią vyro ir moters santykių įvairovę, autorius parodo puikiai besiorientuojantis subtiliuose emocijų labirintuose. Į lietuvių kalbą išversti trys kūriniai: „Spalio tylėjimas“, pelnęs autoriui europinę šlovę, „Luka“, 2008 m. tapusi perkamiausia metų knyga Danijoje, ir „Kitokia šviesa“, laimėjusi BG banko įsteigtą literatūrinę premiją.

XIX a. Amerikoje gyvenimas virte verda. Greta turtuoliai ir vargšai, kasdienybė ir šventės, niekšiškumas ir pasiaukojimas. Šių nepamirštamų apsakymų veikėjai – ir kilnūs sukčiai, ir pardavėjos, svajojančios tapti aristokratėmis, ir romantiški kaubojai, laukiantys laimingo atsitiktinumo, pakeisiančio jų gyvenimą, arba provokuojantys tuos atsitiktinumus patys. JAV literatūros genijaus istorijos iš pirmo žvilgsnio labai paprastos, tačiau jose glūdi daug gyvenimiškos išminties.

O. Henry (tikrasis vardas Williamas Sydney Porteris, 1862–1910) – autorius, patyręs daug likimo smūgių: anksti liko be tėvų, sėdėjo kalėjime, neteko žmonos bei sūnaus. Vėliau jam nusišypsojo fortūna ir jis tapo vienu populiariausių trumpųjų apsakymų kūrėjų ir geriausiai mokamu JAV rašytoju. O. Henry – daugiau nei 300 apsakymų autorius.

Paveikslėlių knygelė su dvylikos dalių dėlione, žaidimais ir lipdukais.
Linksmi ir gražūs paveikslėliai bei paaiškinimai padės išmokti svarbiausius žodžius, supažindins su ūkio gyventojais.

Septinto „Lietuvos istorijos“ tomo pirmoje dalyje pristatomas trumpasis Lietuvos istorijos XVIII amžius, jo samprata ir chronologiniai rėmai (1733–1795 m.). Šis amžius nuo ankstesnių skiriasi tuo, kad valdant Augustui III Respublikoje prasidėjo visuomenės modernėjimas, o valdant Stanislovui Augustui jis įgavo pagreitį ir išsiliejo valstybės ir visuomeninių santykių pertvarkos veiksmais. Tokia Lietuvos istorijos XVIII a. samprata yra naujovė.
Knygoje Lietuva suvokiama kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, bet kartu matomi ir parodomi valstybės lietuviškųjų etninių žemių savitumai. Svarbu pabrėžti, kad į Lietuvos sampratą įtraukiama ir Mažoji Lietuva. Knygoje pateiktas kompleksinis jos vaizdas XVIII amžiuje. Jos gyventojai lietuvininkai suprantami kaip lietuvių tautos dalis, gyvenanti kitomis politinėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis.
Knygoje pateikiamas europinis Lietuvos istorijos kontekstas, apibūdinami Respublikos santykiai su kaimyninėmis valstybėmis Rusija, Prūsija ir Austrija, daug dėmesio skiriama Lietuvos vietai Respublikoje parodyti, aptariamos priemonės, kuriomis Lietuvos politinės jėgos saugojo savo valstybingumą. Respublika pristatoma kaip dviejų valstybių, Lenkijos ir Lietuvos, konfederacija. Knygoje detaliai aprašomi XVIII a. atnešti kokybiniai ir kiekybiniai Lietuvos valstybės kultūrinio kraštovaizdžio pokyčiai, žmonių veiklos poveikis gamtinei aplinkai. Aptariami XVIII a. demografiniai procesai, pirmą kartą į mokslinę apyvartą kompleksiškai įvedama XVIII a. antrosios pusės statistinė medžiaga apie gyventojų skaičių, jų tankumą, pasiskirstymą kaimo ir miesto erdvėje. Apžvelgiama etninė ir konfesinė Lietuvos valstybės gyventojų struktūra, krikščioniškųjų bažnyčių organizacija, erdvinė, etninė ir socialinė tikybų sklaida.

Michailo Gorbačiovo politinė veikla vertinama prieštaringai — nuo beatodairiškų pagyrų Vakaruose iki visiško pasmerkimo Rusijoje. Tačiau, kad ir kokie būtų vertinimai, neabejotina, jog vienas garsiausių mūsų laikų politinių veikėjų, paskutinis SSRS vadovas, „perestroikos“ iniciatorius turėjo įtakos šiuolaikinės Europos, o kartu ir Lietuvos istorijai. Ši knyga unikali. Ji atsako į daugelį klausimų, susijusių su vadinamuoju Gorbačiovo fenomenu. Kaip paprastas valstiečių sūnus iš Stavropolio stepių, perkopęs visus partinės karjeros laiptelius užlipo ant pačios aukščiausios sovietinės hierarchijos pakopos? Kodėl ir kaip Gorbačiovas tapo vienu įtakingiausių XX a. pabaigos politikų? Kas, jo akimis žvelgiant, dėjosi vadinamojo Maskvos pučo metu? Kuo Gorbačiovas papirko Vakarus?
Taip pat, pasak laikraščio Novaja gazeta redaktoriaus Dmitrijaus Muratovo, ši knyga labai asmeniška. Joje prieštaringasis politikas atskleidžia savo, kaip abejojančio, kenčiančio ir besidžiaugiančio žmogaus, veidą. Itin daug vietos, nevengiant net intymių detalių, skiriama mylimai žmonai Raisai. Buvęs SSRS lyderis atvirai pasakoja apie savo šeimą, senelius, tapusius Stalino teroro aukomis, kalba apie vaikystę karo apsuptyje, teisės studijas Maskvoje, santuoką, dukters gimimą ir pagaliau pasaulio galingojo karjerą.

Krzysztofas Buchowskis (Kšyštofas Buchovskis, gim. 1969) – Lenkijos istorikas, Balstogės universiteto profesorius. Jo tyrinėjimų sritis – XIX–XX a. Vidurio ir Rytų Europos istorija bei lenkų ir lietuvių santykiai. K. Buchowskis gerai žinomas ne tik Lietuvos visuomenės akademiniuose sluoksniuose, bet ir mūsų politiniame bei kultūriniame gyvenime. Jo darbai, išsakytos mintys apie XX a. pirmos pusės lenkų ir lietuvių santykius sulaukė kontroversiškų vertinimų. „K. Buchowskio tyrimai – inspiratyvūs ir aktualūs ne tik akademiniams sluoksniams, bet ir mūsų visuomenei, ypač jos savivokai“, – teigia Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys.
Knygoje „Litvomanai ir polonizuotojai“ K. Buchowskis atvirai naujovišku žvilgsniu pažvelgia į lenkų ir lietuvių santykių raidą. Knygoje rekonstruojami ir analizuojami mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai, viešpatavę lenkų ir lietuvių santykiuose XX a. pirmoje pusėje. Šiuo laikotarpiu lietuviai aiškiai neigiamai vertino lenkus ir Lenkiją, buvo susiformavusi ir labai nepalanki lietuviams bei Lietuvai lenkų nuomonė. Taip pat autorius siekia atsakyti į klausimą, kokios gi priežastys lėmė, kad abipusis nepasitenkinimas ir neigiamas požiūris tik augo ir stiprėjo.
Knygą sudaro keturi skyriai. Pirmasis skirtas mitų, stereotipų ir išankstinių nuostatų, kurios formavo lenkų ir lietuvių santykius XIX ir XX a. sandūroje, ištakoms. Antrame skyriuje analizuojamas Pirmojo pasaulinio karo laikotarpis ir 1918–1922 m. konfliktas. Trečiame – pagrindiniame ir didžiausiame – skyriuje pateikiami mitų (pvz., Vilniaus atgavimo mito) ir abipusių išankstinių nuomonių, paplitusių tarpukariu ir savotiškai tęsiančių konfliktą, aprašymai ir analizė. Ketvirtame skyriuje analizuojami abipusiai vaizdiniai Antrojo pasaulinio karo metais – nuo 1939 m. rugsėjo iki 1944 m. liepos.

„Be pozicijos ir padėties, tirpdantis kiekvieną pastangą išlaikyti savo vienovę, palengvėle skęstantis, sapnuoju save lyg atsibudusį ir suvokiu beribį kosmoso plūdimą, plūstantį per tą sensualią žaizdą, kuri kadaise buvo mano pastovus aš. Suvokiu garsus, kvapus, lytėjimus, jausmus, besiliejančius į tą atvirą žaizdą – be manęs.“

„Prieš daugelį metų studentiškuose akademinės „Baltų lankų“ stovyklos konspektuose pasižymėjau: „Algis Mickūnas – Husserlio anūkas svečiuose pas Budą.“ Pamenu, kaip mes, jaunieji semiotikai, filosofai ir literatūrologai, išauklėti pagal griežtas akademinės hierarchijos tradicijas, akis išpūtę žiūrėdavome į šį šokantį, beribį, kosminį, transatlantinį žmogų, tuo metu dar sunkiai suprasdami jo vingrią fenomenologinę kalbą, bet neišvengiamai užsikrėsdami jo asmenybės žavesiu ir, sakyčiau, ne tiek pačios verbalikos, kiek jos gyvu pulsavimu perduodamais turiniais. Tada net nujausti negalėjau, kad kada nors šis filosofijos Šokėjas vesis mane vertėjos teisėmis per tuos du jau tada keista pora pasirodžiusius ir, regis, tokius skirtingus pasaulius – fenomenologiją ir dzenbudizmą, ir išves į bekalbę plotmę, kur nebėra nei autoriaus, nei vertėjo, nei Budos, nei Husserlio, nei laiko, nei amžinybės, kur pulsuoja grynoji, kosminė patirtis, savo plūstančioje srovėje nuskandinanti visas tapatybes.
Mickūno tekstai yra filosofinė poezija, vietomis bangų mūšą primenantis aštrus avangardas, vietomis liūliuojanti švelni lyrika. Iš tiesų nedaug turime filosofų, kurie būtų tuo, ką jie sako – Mickūnas šiuo atveju yra išimtis.“
Dalia Kaladinskienė

„Žvelk į arlekinus!“ – ne visai išgalvotas romanas, bet ir ne visai autobiografija, aprašymas gyvenimo, kurį galėjo nugyventi (galbūt nugyveno?) autoriaus ne visai alter ego – rusų kilmės angliškai rašantis rašytojas Vadimas Vadimovičius. Tai paskutinis Vladimiro Nabokovo užbaigtas romanas, išleistas jam esant gyvam, subtilus rašytojo flirtas su skaitytojais, teatro scena, kurioje, apšvietėjui sumaniai manipuliuojant šviesomis, kuriami tikroviški (ne visai tikrovės) vaizdai. Su tikro gurmano pasigardžiavimu pasakojamos istorijos iki dugno apnuogina nebūtinai tikrus faktus: manote, kad skandalingosios Lolitos autorius negalėjo visko išgalvoti? Tai štai jums protagonisto kelionės po Amerikos motelius su paaugle dukra. Esate girdėję apie tai, kokiais sudėtingais keliais rusų aristokratai bėgo iš nugalėjusios revoliucijos tėvynės? Prašom – istorija apie priešaušrio miške išdygusį pasienio kareivį ir jo tragišką žūtį... Tarsi pro medžius blykčiojantys arlekino drabužio rombai (prisiimtąja, antra gimtąja autoriaus kalba vadinami deimantais), jos kreipia dėmesį ten, kur nori įsakmus fokusininkas, kuria dūmų uždangą, žodžių mišką, kurio pačioje tankmėje, giliai pasislėpęs, galbūt vingiuoja „sumanus takelis“.

Vladimiras Nabokovas, garsus rusų ir amerikiečių rašytojas, vertėjas, mokslininkas, literatūrologas. Jo talento specifika – aukšto intelekto ir puikaus humoro jausmo derinys. Nabokovo kūryba pasaulyje žavisi jau ne viena skaitytojų karta. Lietuvoje rašytojas taip pat gerai žinomas: išleisti keli jo romanai, tarp jų garsioji „Lolita“, apsakymų knyga, poezijos rinktinė.

Aleksandras fon Briukenas, turtingo fabrikanto sūnus, netikėtomis aplinkybėmis susipažįsta su nepasiturinčių tėvų dukra Sofija ir ją įsimyli. Netrukus jų keliai išsiskiria, bet Aleksandras milžiniškomis pastangomis susiranda Sofiją. Tačiau ši gyvena savo gyvenimą, ir jos vertybės bei pažiūros visai kitokios nei Aleksandro. Negalėdamas pelnyti Sofijos meilės, Aleksandras fon Briukenas tenkinasi visomis išgalėmis tvarkydamas jos gyvenimą, negaili jai pinigų, naudojasi plačiais ryšiais. Paveldėjęs tėvo turtus, jis gali nusipirkti viską – išskyrus mylimą moterį. Čia baigiasi jo visagalybė, ir neišsipildžiusi meilė Sofijai virsta manija...

Romanas apie trapias ribas tarp meilės, aistros ir beprotybės, apie manijos anatomiją ir, lyg tarp kitko, apie katastrofų kupiną dvidešimtą amžių. „Erosas“ – stipriausias, švelniausias ir poetiškiausias Helmuto Krausserio romanas. Tikrai didi knyga.
Daniel Kehlmann

Helmutas Krausseris (gim. 1964) – Berlyne gyvenantis garsus šiuolaikinis vokiečių rašytojas, 17 knygų autorius. Romanai Didysis Bagarocis ir Riebus pasaulis buvo ekranizuoti. Romanas Tanatas 1999 m. buvo išleistas lietuviškai ir sulaukė nemažo populiarumo.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad per nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuvos architektūroje įvyko kur kas daugiau nei per visą XX amžių. Šią prielaidą architektūros istorikai patvirtins arba paneigs ateityje, tačiau tiesos, kad šie dvidešimt metų šalies architektūrai buvo labai reikšmingi, tikriausiai nepaneigs niekas. Nepriklausomybės dvidešimtmetis Lietuvoje nusėtas architektūrinių praradimų randais ir atradimų perlais, urbanistinėmis grimasomis ir idėjų proveržiais.
Ši knyga – tai pirmasis bandymas surinkti žinias, subjektyvias nuomones ir patirtį apie tai, kas įvyko Lietuvos architektūroje per šį laikotarpį, ir parodyti tikrovę ateičiai taip, kaip ją mato šios kasdienybės istorijos dalyviai.

Tomas Grunskis – humanitarinių mokslų daktaras, pedagogas, praktikuojantis architektas, studijos AEXN vadovas, mokslinių ir publicistinių straipsnių autorius. Mokslinių interesų laukas – miesto morfologija, urbanistika, eksperimentinė architektūra. Nuo 1997 m. dėsto VGTU Architektūros fakultete.

Julija Reklaitė – parodų architektė, VGTU doktorantė, VDA lektorė. 2009–2012 m. vadovavo viešajai įstaigai „Architektūros fondas“, su kolegomis inicijavo architektūros kultūros projektus, tarp jų ir „Architektūros [pokalbių] fondą“, kurio pokalbių ciklas yra šios knygos priešistorė. Mokslinių bei mokslo populiarinimo straipsnių autorė, viena iš leidinio Vilnius 1900-2012. Naujosios architektūros gidas sudarytojų.

„20 nepriklausomybės metų“ – tai knygų serija, skirta svarbiausiems procesams, įvykusiems Lietuvoje per nepriklausomybės 20–metį, apžvelgti.