Atsiminimai, biografijos, esė ir tikros istorijos

Italų rašytojas Primo Levi gimė 1919 m. Turine, liberalioje žydų šeimoje. Baigęs mokyklą, studijavo chemiją. Antrojo pasaulinio karo metais prisijungė prie antifašistinio pasipriešinimo judėjimo grupės, tačiau netrukus grupės nariai buvo areštuoti; jo bendražygiai italai neišvengė mirties, o Levi, prisipažinęs esąs žydas, 1944 m. vasarį pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą. Pasibaigus karui, grįžo į gimtuosius namus Turine, dirbo chemiku, vedė ir susilaukė dviejų vaikų.

„Esu žmogus, kurį išgelbėjo jo amatas“, – apie save yra sakęs Primo Levi (1919–1987), rašytoju tapęs po dramatiškos Aušvico patirties. Sugautas kaip partizanas ir deportuotas, nes žydas, lageryje Levi stebuklingai išgyveno paskirtas į chemijos laboratoriją: paradoksalu, didžiausiame moderniosios Europos „mirties fabrike“ veikė ir galinga Trečiojo reicho gumos pramonė, paremta vergišku belaisvių darbu. Šia prasme tolesnėje šio italų rašytojo kūryboje galima įžvelgti pastangas grąžinti darbui žmogiškąją vertę ir prasmę, – paniekintas ir išjuoktas šūkio Arbeit macht frei virš lagerio vartų. Ne išimtis ir Periodinė elementų lentelė: pasirodžiusi 1963 m., o 2006 m. Didžiosios Britanijos karališkojo instituto paskelbta geriausia visų laikų mokslinio turinio knyga.

Panašiai kaip distiliuojama materija keičia pavidalus ir būsenas, išsigrynindama į esenciją, spiritus, taip ir šių puslapių pasakotojas – savotiškas alchemikas – patiria egzistencinius virsmus, bando koncentruoti, iškristalizuoti, sverti ir apdoroti kalbinę žaliavą ieškodamas esminių tiesų. Argonas, geležis, fosforas, gyvsidabris, auksas – kiekvienas šių elementų skleidžiasi kaip gyvenimiškos patirties metafora, individualios ir kolektyvinės atminties dėlionė, poetiškai dėliojama į 21 apsakymą. Drauge tai duoklė žydiškoms rašytojo šaknims bei nuostabiai chaotiškam Pjemonto žydų pasauliui su jo unikaliu žargonu ir žmonėmis, kuriuos pasiglemžė neapykanta ir sunaikinimo tyla.

Toma Gudelytė

Sigmundas Freudas (Zigmundas Froidas, 1856–1939) – austrų psichiatras, kultūros teoretikas, religijos kritikas ir psichoanalizės pradininkas, laikomas vienu įtakingiausių 20 a. mąstytojų. Nerimastis kultūroje pristato ir detalizuoja agresijos kilmę, kaltę, kančias, kylančias apribojus asmeninius laimės siekius, įtampas tarp individo ir visuomenės; kalba apie žmogaus ir kultūros santykį antropologiniu bei ontologiniu požiūriu, o kultūrą interpretuoja kaip natūralių potraukių – gyvybinių ir destruktyvių – ribą.

„Žmogus nėra švelni būtybė, kuriai tereikia meilės ir kuri geriausiu atveju ginasi tik užpulta – prie potraukių, kuriais jis apdovanotas, privalome priskirti ir nemažą dalį polinkio į agresiją <…> Žmogus žmogui vilkas; kas, stojęs akistaton su savo gyvenimo ir visos istorijos patirtimi, drįs tai užginčyti?“

Sigmund Freud

„Visuomenės rišlumui išlaikyti neužtenka žmonių poreikio bendradarbiauti ir seksualinių potraukių, skatinančių juos jungtis į šeimas bei didesnes bendruomenes. Jį nuolat ardo atviri arba užmaskuoti agresijos proveržiai. Kultūra netgi kažkuria prasme pasisavina seksualinio geismo energiją, kad, ją perdirbusi ir sušvelninusi, nauja meilės forma susietų į bendruomenę individus, kurie vienas kito atžvilgiu pirmapradiškai yra piktavaliai ir smurtingi. Dabar kultūros funkcija slopinti prigimtinius žmonių potraukius pasirodo kaip pozityvi galia, sauganti vienus individus nuo nežabotos kitų prievartos, išnaudojimo, savivalės ir kitokių agresijos formų, kurios primygtinai reikalauja būti patenkintos taip pat, kaip ir seksualiniai potraukiai.“

Įvado autorius Audrius Račkauskas

Rašytoja Olivia Laing būdama beveik 35-erių nusprendžia kraustytis iš Europos į Niujorką pas mylimąjį. Kelionė jau suplanuota, bet paskutinę minutę jis persigalvoja. Palikta viena, svetimame megapolyje moteris išgyvena radikaliausią vienatvės formą. Ji ima domėtis niujorkiečių menininkų kūryba ir biografijomis – daugiausia tai žmonės, kuriems buvo sudėtinga megzti artimus ryšius ir kurie savo kūriniuose apmąstė vienatvę. O. Laing dėmesio centre atsiduria poparto ikona Andy Warholas, tapytojas Edwardas Hopperis, menininkas ir aktyvistas Davidas Wojnarowiczius, mėgėjų meno atstovas Henry Dargeris ir dainininkas Klausas Nomi.

Apmąstydama savo pačios ir pasirinktų menininkų patirčių sąsajas autorė teigia, kad vienatvė gali ne tik kankinti, bet ir suteikti naujų atradimų. Poetiškoje esė „Vienišas miestas“ autorė išpažįsta ir legitimuoja vienatvę, atskleisdama jos universalumą ir grožį.

„Menas negali padaryti daugybės dalykų. Negali prikelti mirusiųjų, negali išspręsti nesutarimų tarp draugų, išgydyti AIDS ar sustabdyti klimato kaitos. Vis dėlto menas atlieka nepaprastas funkcijas, turi keistą gebėjimą suvesti žmones, įskaitant ir tuos, kurie niekada nesusitiks, tačiau įsiskverbs į vienas kito gyvenimą ir praturtins vienas kitą. Menas geba suteikti intymumą; gali gydyti žaizdas ir dar geriau – parodyti, kad ne visas žaizdas reikia gydyti ir kad ne visi randai bjaurūs. Skamba kietai, nes kalbu iš asmeninės patirties. Kai atvykau į Niujorką, buvau palūžusi ir, nors keista sakyti, vientisumo pojūtį atgavau ne ką nors sutikusi ar įsimylėjusi, o veikiau prisilietusi prie kitų žmonių sukurtų dalykų, per tai pamažu įsisavindama, kad vienatvė ir ilgesys nėra nesėkmė, tiesiog tai rodo, kad žmogus yra gyvas.“

Olivia Laing (gim. 1977) – britų prozininkė, kultūros kritikė, šešių knygų autorė. Jos eseistikoje susipina asmeninė patirtis ir įžvalgos apie meno istoriją, žinios apie menininkų biografijas, psichologinės temos, kelionių įspūdžiai. 2014 m. rašytoja apdovanota Eklso britų bibliotekos rašytojų prizu(Eccles British Library Writers Prize), 2018 m. gavo Windhamo ir Campbell apdovanojimą už negrožinę kūrybą, o 2019 m. – Jameso Taito Blacko prizą už romaną „Crudo“. Ji yra Karališkosios literatūros draugijos narė.

Vaikystėje ir paauglystėje Maya Angelou patyrė daug išbandymų – būtent jie ir išugdė tvirto charakterio moterį. Didžiosios depresijos laikais, po tėvų skyrybų, mergaitė su vyresniuoju broliu išsiunčiami gyventi pas pamaldžią močiutę į užkampį JAV pietuose. Čia jie auga pavalgydinti ir aprengti, bet emociškai apleisti. Sugrįžus gyventi pas mamą į Sent Luisą, Mayos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis – ją išprievartauja daug vyresnis vyras.

Autobiografija, pasirodžiusi 1969 m., šokiravo JAV visuomenę ir dar dešimtmetį po išleidimo buvo drausta kai kuriose mokyklose ir bibliotekose. Nors ankstyvosiomis patirtimis autorė dalijasi jau būdama suaugusi, knygoje ji subtiliai atkuria smalsų ir naivų mergaitės žvilgsnį. Ji išpažįsta savo istoriją su atjauta sau ir kitam, geba pasijuokti iš savęs, pastebi to meto visuomenės trūkumus ir atranda netikėtų išeičių iš skausmingų gyvenimiškų situacijų. Tai nepalaužiamos moters, gebančios į pasaulį žiūrėti šviesiomis akimis, istorija.

Maya Angelou (1928–2014) – JAV kultūros ikona, aktyviai veikusi meno lauke, bendradarbiavusi su pilietinių teisių aktyvistais Martinu Lutheriu Kingu ir Malcolmu X. Parašė septynias autobiografines knygas, tris esė rinkinius ir keletą poezijos knygų. Už viso gyvenimo nuopelnus ją apdovanojo prezidentai Billas Clintonas ir Barackas Obama. Žymiausias jos kūrinys „Žinau, ko gieda paukštis narve“ buvo nominuotas Nacionalinei knygų premijai.

Praeity dvidešimt metų muzikinės šlovės, dabarty – vienatvė ant sofos iššokusiomis spyruoklėmis. Ar kelionė, prasidėjusi beveik kaip eilinė atostogų išvyka į Peru, gali padėti užmiršti senas nuoskaudas, priversti susitaikyti ir užgniaužti savo ego? Ką turės praeiti ir kokias netikėtas kliūtis įveikti jau kurį laiką aktualumą praradusios grupės muzikantai Guolis su Pigiu, kad galėtų priimti lemiamą sprendimą? Ir ar pavyks jiems šį kartą išsipainioti ir grįžti? Grįžti namo ir grįžti į sceną.

„Te jūsų neapgauna kokaino dešra ir ajavaskos ceremonijos, nes autorius šiuo kūriniu užsimoja spręsti svarbius egzistencinius klausimus. Tai rimta literatūra, įrišta į B klasės filmo rūbą – itin gaivus derinys.“ 

Rašytoja Gabija Grušaitė

„Ši knyga ne tik prajuokins taikliu kastetišku sarkazmu. Ji įpūs ir tikėjimo, kad absurdiška šiandiena tėra kelionė – o kelionėse nutinka visko, reikia tik tai ištverti. Ypač šioje kelionėje.“

Žurnalistas Mažvydas Karalius

„Vieną dalyką literatūros rokeris Kastytis pašėlusiai smagiai, o vietomis ir labai jautriai įrodo: kol moki juoktis iš savęs ir kol širdis su kitais organais – savo vietoje, padėtis nėra beviltiška. Kas žino, galbūt šis atseit nerimtas voyage tikrai atves prie tos atseit gyvenimo prasmės?“ 

„Black Florence“ įkūrėjas, rašytojas Jaunius Petraitis

Kastytis Sarnickas lietuviams puikiai pažįstamas kaip Kastetas iš grupės G&G Sindikatas, o jo debiutinis romanas Turnė skaitytojus pavergė savo skaudžiai taikliu humoru. Voyage, Voyage – antrasis jo romanas, kuriame vėl sutinkame Guolį su Pigiu iš neegzistuojančios kultinės roko grupės Alkūninis velenas.

LEIDINIO PRIEINAMUMAS: 

Leidinys atitinka EPUB prieinamumo – EPUB Accessibility 1.1 ir WCAG 2.2 AA lygio – reikalavimus, kuriais užtikrinama kokybiška skaitymo patirtis visiems skaitytojams, tarp jų – ir asmenims, turintiems skaitymo sutrikimų, regos negalią. Leidinį sertifikavo LAB (Lietuvos audiosensorinė biblioteka). Leidinio sertifikatas

2013 m., sulaukusi vos dvidešimt vienų, amerikiečių modelis Emily Ratajkowski pernakt tapo įžymybe: provokuojamai parodžiusi savo kūną muzikiniame vaizdo klipe, vėliau peržiūrėtame milijonus kartų, ji sulaukė ir pagyrų, ir pasipiktinimo. Ji užkopė į modelio karjeros aukštumas, nusifilmavo keliuose itin sėkminguose Holivudo filmuose. Tačiau siekdama šlovės suvokė, kaip lengvai jos kūnas virto preke.

„Mano kūnas“ – ne vien jaunos moters atsiminimai. Tai itin asmeniškas feminizmo, seksualumo ir galios, moterų kontroliavimo asmeninėje ir profesinėje erdvėse bei paaiškinimų, kodėl jos leidžiasi kontroliuojamos, tyrimas. Šioje knygoje E. Ratajkowski be užuolankų aprašo savo sėkmės istoriją, nagrinėja fetišizuojamą mergaičių ir moterų grožį, šiuolaikinės kultūros pamišimą dėl moterų seksualumo ir sykiu jo niekinimą, ydingą mados ir kino industrijų skleidžiamą požiūrį į moters kūną.

„Meta iššūkį stereotipinei nuostatai, esą moteris negali turėti ir gražaus kūno, ir smegenų, negali būti ir patraukli, ir įžvalgi...“

Washington Post

„E. Ratajkowski tai švelni, tai žiauri, tai linksma, tai pažeidžiama. <...> Ši knyga mane pakeitė.“

Lena Dunham, HBO serialo „Girls“ kūrėja ir aktorė

„Reikia įtraukti į privalomų skaitinių sąrašą.“

Lisa Taddeo, knygos „Trys moterys“ autorė

Emily Ratajkowski (Emili Ratakauski) – modelis, aktorė, moterų teisių aktyvistė, perspektyvi verslininkė, socialinės platformos „Instagram“ žvaigždė. 2020 m. jos esė žurnalui „New York Magazine“, pavadinta „Buying Myself Back“, vos per parą sulaukė daugiau nei milijono peržiūrų ir tapo skaitomiausiu žurnalo metų tekstu. 2021 m. pasirodžiusi E. Ratajkowski debiutinė knyga „Mano kūnas“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu, o tokie leidiniai kaip „Vogue“, „Time“, „Esquire“ ir „People“ pripažino ją viena geriausių tais metais.

Donatas Januta – JAV lietuvis, advokatas, istorijos tyrinėtojas. Savo knygoje „Lietuviški takai“ D. Januta žvelgia į pasaulio lietuvių gyvenimus, pateikia savo nuomonę apie praeities ir šiandienos įvykius, primena apie žymių lietuvių likimus.

Autorius keliaudamas ieško lietuviško paveldo visame pasaulyje, paseka lietuvių pėdsakus ir gyvenimą Baltarusijoje, Lenkijoje, Kaliningrade, Latvijoje, Ukrainoje ir tai aprašo.

„Sapnų kambarys“ – unikalus biografinės ir atsiminimų knygos hibridas, pirmas toks žvilgsnis į asmeninį ir kūrybinį vizionieriško režisieriaus Davido Lyncho gyvenimą.

Lyriškos ir intymios paties Lyncho refleksijos susipina su artimos kolegės Kristinės McKennos parašytais biografiniais skyriais, o šiems panaudota medžiaga daugiau nei iš šimto pokalbių su neįtikėtinai atvirais buvusių žmonų pasakojimais, šeimos narių, draugų, kolegų aktorių, agentų, muzikantų ir bendražygių iš įvairiausių sričių prisiminimais.

„Vilties istorijas“ – savo pirmąją negrožinę knygą – Heather Morris rašė kaip tiltą, jungiantį jos romanus „Aušvico tatuiruotojas“, „Cilkos kelias“ ir tapsiantį naujausio romano „Trys seserys“, kuris Lietuvoje pasirodys 2023-iaisiais, įžanga.

Kalbėdamasi su savo skaitytojais Heather nuolat išgirsta klausimą: „Iš kur ta istorija?“ Ir iš tiesų – už kiekvieno jos romano siužeto slypi istorija. Lale'as jai papasakojo savo ir Gitos meilės, vilties, tvirtybės ir išgyvenimo istoriją. Cilkos istorija – autorės pažadas Lale'ui skaitytojams papasakoti apie drąsiausią jo pažinotą žmogų. O apie tris seseris Meller ji sužinojo iš elektroninio laiško, kurį parašė vienos jų sūnus. Šioje knygoje Heather dalinasi ir dalele save?s - iš kur yra kilusi, kas svarbiausi žmone?s jos gyvenime, kaip ji iš savo prosenelio išmoko klausytis. Taip pat pasakoja apie patirti? didele?s Australijos ligonine?s Socialinio darbo skyriuje, kur dirbo daugiau nei dvidešimt metų, ir apie pacientus bei jų artimuosius, sutiktus skausmingomis jų gyvenimo akimirkomis.

„Vilties istorijos“ – tai įkvepiantis gyvenimo vadovas, kuriame Heather pasakoja ne tik apie žmones, kuriuos jai nusišypsojo laimė sutikti, ir nepaparastas jų istorijas, bet ir apie guodžiantį klausymosi meną, kurio galime išmokti kiekvienas.

„Istorijos mus jungia ir primena, kad viltis visad gyva.“
Heather Morris

„Nuoširdžiuose atsiminimuose autorė išaukština mokėjimą klausytis kaip meilės ir empatijos išraišką. Ši knyga – žmogiškojo ryšio šventė.“
Kirkus Review

„Supinant puikų pasakojimą su išmintingais patarimais, šioje knygoje parodomas lėtesnio gyvenimo grožis išsiblaškymo amžiuje.“
Publishers Weekly

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, galimas daiktas, turi vertą papasakoti istoriją. Diena, kai Heather susitiko su Lale'u Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Lale'as jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Lale'o Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“. Jis tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesniais Morris romanais „Cilkos kelias“ ir „Trys seserys“ bei „Vilties istorijomis“ – per penkiolika milijonų egzempliorių.

Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.

„V kaip vanagas“ – giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.

„Nuostabiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“
Olivia Laing

„Ši knyga gieda kaip paukštis. Negalėjau atsitraukti.“
Mark Haddon

„Šis pasakojimas, sukurtas iš širdies, pasiekia širdį. Bet kuris žmogus, bent sykį pakėlęs akis į sklendžiantį plėšrųjį paukštį, perskaitęs šią knygą negalės nepajusti, kad pasikeitė.“
Tim Dee

Helen Macdonald (Helen Makdonald, gim. 1970) – anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė. Didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukė jos atsiminimai „V kaip vanagas“, 2014 m. apdovanoti „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis.

„Sveiki, mano vardas Matthew, nors daugelis mane turbūt pažįstate kitu vardu. Draugai mane vadina Matty. Turėčiau būti jau miręs.“

Taip prasideda jaudinanti aktoriaus Matthew Perry gyvenimo istorija, paženklinta šlovės, vienatvės, priklausomybės ir stebuklui prilygstančio išsigelbėjimo nuo mirties. Gerokai prieš nesuskaičiuojamus apsilankymus ligoninėse ir nesėkmingus bandymus išgyti reabilitacijos centruose Matthew tebuvo penkiametis berniukas, gyvenantis pas išsiskyrusius tėvus pakaitomis Monrealyje ir Los Andžele, keturiolikmetis paauglys, Kanadoje pripažintas itin perspektyviu tenisininku, dvidešimt ketverių vaikinas, kuriam pasisekė gauti aktorių itin geidžiamą vaidmenį bandomajame televizijos serialo epizode – tuomet serialas dar vadinosi „Draugai, tokie kaip mes“...

Šią istoriją taip nuoširdžiai, šiltai, su jam vienam būdingu humoru papasakoti galėjo tik pats M. Perry. Jis be užuolankų dalinasi apie jo vaikystėje iširusią tėvų santuoką ir dėl jų aplaidumo išgyventą vienatvę, norą būti pripažintam, paskatinusį ieškoti šlovės, ilgai kamavusią vidinę tuštumą, kurios užpildyti negalėjo net didžiausių svajonių įgyvendinimas, ir viso gyvenimo kovą su priklausomybėmis. Bet greta pasakoja apie ramybę, atėjusią kartu su blaivybe, dalijasi mintimis apie serialo „Draugai“ populiarumą ir prisiminimais apie kolegas aktorius, kitas kino industrijos žvaigždes.

Ši atsiminimų knyga – jauki ir kartu atverianti akis; kaip draugo ranka, ištiesta bet kuriai ar bet kuriam, ieškančiam pagalbos.

„Jautri, negailestingai atvira atsiminimų knyga, kuriai parašyti reikėjo daug drąsos. Pasirodo, M. Perry turi jos su kaupu. Jis atskleidžia mums savo priklausomybės, įvairių ligų ir gniuždančios vienatvės patirtis... Vis dėlto ši knyga kupina vilties. Jei nori sužinoti, kas toks iš tiesų yra M. Perry, laikykis atokiau nuo bulvarinės spaudos ir kliaukis jo paties žodžiais.“
Marta Kauffman, NBC televizijos serialo „Draugai“ bendraautorė


Matthew Perry (Metju Peris, 1969–2023) – kanadiečių-amerikiečių aktorius, prodiuseris, dramaturgas.

"1930 m. Johnas Maynardas Keynesas spėjo, kad iki šimtmečio pabaigos technologijos jau bus pakankamai pažengusios, kad tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija ar Jungtinės Valstijos būtų įvesta penkiolikos valandų darbo savaitė. Yra daugybė argumentų, leidžiančių manyti, kad jis neklydo. Technologine prasme mes esame visai pajėgūs tą padaryti. Ir vis dėlto tai neįvyko. Vietoj to technologijos pasitelktos ieškant būdų, kaip priversti mus visus dirbti dar daugiau. Tam reikėjo sukurti darbus, kurie iš esmės būtų beprasmiai. Didžiulės masės žmonių, ypač Europoje ir Šiaurės Amerikoje, praleidžia ištisas karjeras vykdydami užduotis, kurios, giliu jų įsitikinimu, iš tikrųjų yra nereikalingos. Būtent šiuos darbus ir siūlau vadinti „šūdmalos darbais“."

David Graeber

David Graeber (1961–2020) – pasaulinio garso antropologas ir aktyvistas. Graeberis taip pat aktyviai dalyvavo tarptautiniuose aktyvistų judėjimuose, buvo vienas iš Occupy Wall Street ideologų.

„The Washington Post“, „NPR“, „Vogue“, „The Wall Street Journal“ ir „Bloomberg Businessweek“ paskelbta geriausia metų knyga.

Stulbinanti, epinė vieno iš talentingiausių ir mėgstamiausių šių laikų autorių sukurta šeimyninė saga, kurios veiksmas aprėpia pusę šimtmečio — Pirmąjį pasaulinį karą, Hitlerio iškilimą, Antrąjį pasaulinį karą ir Šaltąjį karą; pasak Oprah Daily, tai „savaime tikras literatūrinės magijos stebuklas“.

„Mago“ veiksmas prasideda XX a. pradžios Vokietijos provincijos mieste, kuriame jaunasis Tomas Manas (Thomas Mann) auga konservatyvaus, padorumo kaustomo tėvo ir kerinčios, nenuspėjamo elgesio brazilės motinos namuose. Paauglystėje Manas slepia menines ambicijas nuo tėvo, o homoseksualius potroškius — nuo visų. Jį sužavi viena iš turtingiausių ir kultūringiausių Miuncheno žydų šeimų, su kuria susijungia vedęs dukterį Katią. Jie susilaukia šešių vaikų. Atostogaudamas Italijoje, pakerėtas paplūdimyje sutikto berniuko, jis parašo apsakymą „Mirtis Venecijoje“. Tampa geriausiai vertinamu savo laikų rašytoju, apdovanojamas Nobelio literatūros premija ir gyvena kaip viešas asmuo, bet jo privatus gyvenimas išlieka paslaptimi. Tikimasi, kad jis viešai pasmerks Hitlerį, kurio vaidmenį iki tol nepakankamai įvertino. Jo vyriausia duktė ir sūnus, ryškūs meninės bohemos ir naciams priešiško sąjūdžio atstovai, dalijasi meilužiais. Jis pabėga iš Vokietijos į Šveicariją, paskui Prancūziją ir galiausiai Ameriką: iš pradžių gyvena Prinstone, vėliau Los Andžele.

Šiame „nepaprasto jautrumo“ romane „The Wall Street Journal“ Tóibínas sukūrė „sudėtingą, tačiau skatinantį empatiją portretą rašytojo, visą gyvenimą kovojusio su giliausiais savo troškimais, šeimos nariais jų audringu gyvenamuoju laiku“ „Time“: „pamatysite, kaip su malonumu skaitysite kiekvieną puslapį“ „Vogue“..

„Odė XX a. genijui ir savaime tikras literatūrinės magijos stebuklas.“

O Magazine

„Intymus Thomo Manno portretas... Knygoje „Magas“ Toibinas suteikia retą galimybę iš arti stebėti, kaip kuriamas rimtasis menas, ir kartu įrodo pats esąs didelių galių magas.“

Chicago Review of Books

„Be galo įtraukia... Tai nepaprastai ambicinga knyga, kurioje subtiliai subalansuotas asmeniškumo ir didžiųjų įvykių aspektai... Toibinas sukūrė tikrą epą.“

The Guardian

Colmas Tóibínas parašė dešimt romanų, tarp jų: „Magas“, apdovanotas Rathbones Folio premija; „Meistras“ (The Master), apdovanotas Los Angeles Times Book premija; „Bruklinas“ (Brooklyn), apdovanotas Costa Book premija; „Marijos testamentas“ (The Testament of Mary) ir „Nora Webster“, taip pat du apsakymų rinkinius ir kelias literatūros kritikos knygas. Jis yra Kolumbijos universiteto Irene and Sidney B. Silverman Professor of the Humanities; Airijos Menų taryba jį paskelbė 2022—2024 m. airių grožinės literatūros laureatu. Tóibínas, kurio knygos tris kartus buvo įtrauktos į Bookerio premijos trumpąjį sąrašą, gyvena Dubline ir Niujorke. 

Yeonmi Park, bėgdama iš gimtosios Šiaurės Korėjos, apie laisvę nesvajojo. O ir nežinojo, koks yra laisvės skonis. Bėgo, kad išgyventų – kartu su šeima išvengtų mirties nuo bado, ligų arba užsakytos egzekucijos.

Prisiminimų knygoje „Išgyventi“ aprašomas sunkus gyvenimas bene tamsiausioje ir represyviausioje valstybėje visoje Žemėje; šiurpus jaunos merginos ištrūkimas iš Kinijos kontrabandininkų ir prekybos žmonėmis rankų; kelionė iš Kinijos per Gobio dykumą, kur kelią rodė tik žvaigždės danguje, į Mongoliją, o iš ten į Pietų Korėją – į laisvę. Nors autorės liudijimas veria širdį ir yra sunkiai įsivaizduojamas, jis byloja apie nepalaužiamą žmogaus dvasios stiprybę, spinduliuoja tikėjimą ir šviesą.

Yeonmi Park (박연미) – pabėgėlė iš Šiaurės Korėjos, žmogaus teisių gynimo aktyvistė. Išgarsėjo visame pasaulyje, kai pasakė kalbą „The One Young World 2014“ viršūnių susitikime Dubline, Airijoje. Jos kalba apie ištrūkimą iš Šiaurės Korėjos vos per dvi dienas sulaukė 50 milijonų peržiūrų YouTube ir kitose socialinių tinklų platformose.

Mažos žuvelės plaukioja paviršiuje, o didelės – gerokai giliau. Jei žvejosi dar gilesniuose vandenynuose – savo sąmonėje – pagausi didesnę žuvį.

Taip, tai to paties kino mistiko, „Tvin Pykso“ ir kitų aksominių sapnų bei sąmonės labirintų režisieriaus, tapytojo, spektaklių ir muzikos kūrėjo Davido Lyncho autobiografinė knyga. Joje apmąstomas kūrybinis jo gyvenimo nuotykis, jo ištakos bei įkvėpimo šaltinis – meditacija. Aptardamas kone visus savo filmus ir apskritai kūrybos principus autorius detaliai ir įtaigiai pasakoja apie tai, kaip transcendentinė meditacija (TM) išvedė jį į kūrybinę ir asmeninę tiesiąją – grynosios sąmonės – savęs – linkui.

Kapitalistinis realizmas laikomas populiariausia Marko Fisherio idėja. Jos pagrindu tapo Žižeko mintis, jog „lengiau įsivaizduoti pasaulio nei kapitalizmo pabaigą“. Fisherio siekis šioje knygoje yra apžvelgti sąlygas, kurios verčia dabartinę sistemą laikyti neišvengiama. Jo išvados sukrečiančios: nors kapitalistinis realizmas pripažįsta, jog kapitalizmas nėra ideali sistema, tačiau įtaigiai verčia mus manyti, kad kitokia sistema yra tiesiog neįmanoma. To pasekmė – visuomenės su atrofavusiomis vaizduotėmis, ištisa psichologinių negalių puokšte ir bendra apatija.

VERIANTI NŪDIENOS EKONOMINĖS SISTEMOS ANALIZĖ

Nors pats Fisheris tapo kultiniu autoriumi dar pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, derindamas akademinę veiklą su k-punk tinklaraščio rašymu, labiausiai jį išgarsino 2009 m. išleistas „Kapitalistinis realizmas“.

„Nevyniokime į vatą: Fisherio užkrečiančiai paskaitoma knyga yra tiesiog geriausia mūsų būklės diagnozė, kurią turime! Išblaivinantis kvietimas kantriai teorinei ir politinei veiklai.“

Slavoj Žižek

„Kapitalistinis realizmas nėra originaliai nukaltas terminas. Jis vartotas dar 7-ajame deš. Vokiečių pop atlikėjų ir Michaelo Schudsono knygoje Advertising, The Uneasy Persuasion, kur buvo parodijuojamas socialistinis realizmas. Nauja manojoje šio termino vartosenoje yra išplėsta – netgi perspausta – reikšmė, kurią jam suteikiu…“

Mark Fisher

„Mirties šokis“ – tai pirmoji Ihorio Mychailyšyno knyga, pasakojanti apie 2014 m. Ukrainos priešinimąsi Rusijos invazijai Donbase.

Ihoris Michailyšynas, pagal išsilavinimą advokatas, neturėdamas jokios karinės patirties tapo vienu pirmųjų savanorių, 2014 m. išėjusių ginti savo šalies. Ihoris ne tik pats dalyvavo 2013 m. gruodžio mėn. Maidane prasidėjusiuose protestuose, tačiau grodamas pianinu, pastatytu tiesiai ant ardomo aikštės grindinio, pavojaus akivaizdoje įkvėpė ir kitus žmones. Rusijai 2014 m. vasarį įsiveržus į Ukrainą, jis išėjo ginti savo šalies, o po liūdnojo Ilovaisko mūšio nelaisvėje praleido 119 dienų. Baigęs karinę tarnybą Ihoris baigė fortepijono specialybę Kijevo muzikos akademijoje ir rašė knygas. Tačiau, deja, nauju gyvenimu ilgai pasidžiaugti neteko. Po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. pradžioje, pareigos šaukiamas, Ihoris vėl išvyko į karštus taškus ginti savo šalies.

Naujausia pasaulyje pripažinto italų kilmės aktoriaus ir maisto fanatiko Stanley’io Tucci knyga „Skonis“ – intymūs, sąmojingi ir žavingi gyvenimo, kuris sukasi apie virtuvę ir maistą, memuarai. 

„Skonis“ pasakoja apie italų maisto kultūrą, vaikystę, praleistą Vestčesteryje, aktorystę, Niujorką, filmų kūrimą, meilę, užgimusią per vakarienę, komandinį darbą su žmona, meistraujant valgius krūvai vaikų. Kiekvienas šios gastronominės kelionės – per laimingus ir sunkius laikus, per aukščiausios klasės patiekalus ir klaikiai sudegintus eksperimentus – kąsnis yra vienodai širdingas ir gardus. Firminio Stranley’io Tucci humoro kupina knyga patiks garsių šefų, maisto kritikų ir rašytojų knygų mėgėjams – visiems, kas žino, kokią galią turi namuose gamintas maistas. 

,,Per maistą ir šeimos gyvenimo scenas Tucci atskleidžia asmeninę gyvenimo istoriją ir šlovina visa, ką ragaujame. Pasakojimais apie žemės riešutų sviesto sumuštinius vaikystėje, Maino omarus, tobulus kokteilius Negroni, žmonos keptų bulvių ir daugybės kitų patiekalų receptus jis buria mus prie savo stalo. Ateikite alkani ir ištroškę. Maisto, kokteilių, paskalų ir linksmų istorijų.‘‘ 

YOTAM OTTOLENGHI

Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.

„V kaip vanagas“ – giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.

„Nuostabiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“
Olivia Laing

„Ši knyga gieda kaip paukštis. Negalėjau atsitraukti.“
Mark Haddon

„Šis pasakojimas, sukurtas iš širdies, pasiekia širdį. Bet kuris žmogus, bent sykį pakėlęs akis į sklendžiantį plėšrųjį paukštį, perskaitęs šią knygą negalės nepajusti, kad pasikeitė.“
Tim Dee

Helen Macdonald (Helen Makdonald, gim. 1970) – anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė. Didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukė jos atsiminimai „V kaip vanagas“, 2014 m. apdovanoti „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis.

APIE AFRIKOS ŽMONES IR ŽVĖRIS. Visi atsakymai į klausimą, kodėl verta aplankyti ir pažinti Afriką

„Afrika – tai jausmas. Afrika – tai emocija. Afrika – tai vaikystėje skaitytų nuotykių knygų įsikūnijimas. Siurprizas, kuris laukia už posūkio. Netikėtumas".

Gabrielė Štaraitė – egzotinių kelionių organizatoriaus „Travel Planet’’ bendraturtė ir vadovė, knygos „Į Aziją su meile" autorė – kviečia į pažintinę kelionę po lietuvių pamažu atrandamą Afriką.

„Į Afriką – tą, kuri yra už Sacharos ir kurią taip pat dar galima vadinti juodąja Afrika, – pirmą kartą nuvykau kone atsitiktinai – ne dėl to, kad būčiau labai norėjusi. Važiavau be didelių lūkesčių ir nesitikėjau, kad kelionė labai skirsis nuo kelionių po Aziją ar Lotynų Ameriką. Bet skyrėsi. Nors mano pirmoji pamatyta šalis – Etiopija – yra daugiausia kultūrinė ir istorinė kryptis, tačiau jau pirmosios kad ir negausiai sutiktos antilopės, taip pat zebrai, krokodilai ir beždžionės pažadino didelį norą pamatyti kuo daugiau laukinių gyvūnų. Tada jau viena Afrikos šalis keitė kitą: Botsvana ir Namibija, Madagaskaras ir Uganda, Svazilandas (Esvatinis) ir Pietų Afrikos Respublika, Tanzanija ir Kenija – visos jos gali pasirodyti panašios, nes kas gi gali skirtis safariuose ar pravažiuojamų kaimų lūšnelėse? Bet skiriasi. Afrikoje kasdien junti nuotykio skonį: vis nauji susitikimai ir dar nematyti gyvūnai. Skiriasi net brūzgynai ir žemės spalva. Skiriasi namų formos ir genčių charakteriai. Tik šypsenos tokios panašios. Ir panašus džiaugsmas pažįstant skirtingą Afriką.

Šią knygą rašiau todėl, kad man nepatinka, kaip Afrikos žemynas yra nuvertinamas. Kad nurašomas ten net neapsilankius, nepasidomėjus. Tad skaitykite ir važiuokite. Pažinkite ir tik tada pasakykite, ką galvojate".

„Pradėjęs skaityti „Apie Afrikos žmones ir žvėris" užsisvajojau – prisiminiau visoje Afrikoje tvyrantį medžio anglių dūmų kvapą, mėlynus palisandramedžių žiedus ir žirafos siluetą besileidžiančios saulės šešėlyje. Jau metus nebuvau, pagalvojau. Man vėl laikas į Afriką.

Išsamesnės knygos lietuviškai apie Afriką tiesiog nėra ir mažai lietuvių pažįsta šį žemyną geriau už Gabrielę. Nuo istorijos ir politikos iki genčių, regionų ir gyvūnų – knyga kupina įdomiausių istorijų, tikslių įžvalgų ir puikių praktinių patarimų. Tai nėra nei standartinis kelionių vadovas, nei nuobodi monografija – tai nuostabus pasakojimas, surašytas Afriką labai gerai pažįstančio ir labai mylinčio žmogaus".

Liudvikas Andriulis, telekomunikacijų verslo ekspertas ir influenceris

Baimindamasi dėl savo saugumo, Tilė pasiprašo globos. Sukrečianti tikra istorija.

Keturiolikmetė Tilė įpykusi ant savo tėvų. Jos patėvis Deivas smurtauja prieš motiną, bet moteris nenori jo palikti. Nebegalėdama pakęsti nuolatinių barnių ir baimindamasi dėl savo pačios saugumo, Tilė apsigyvena pas globėją, tai yra pas mane. Jai atvykus pastebėjau, kad mergaitės skruostas sumuštas, matyt, konflikto metu.

Ne tik prižiūrėjau Tilę ir stengiausi, kad ji jaustųsi saugi, bet ir nerimavau dėl savo dukters Liusės, kuriai reikėjo priimti labai sunkų sprendimą. Vyliausi, kad ji apsispręs teisingai, nes šis sprendimas nulems visą likusį jos gyvenimą.

Tilės patėvis Deivas vis labiau visus kontroliavo ir darėsi kerštingesnis, bet mane ištiko šokas sužinojus, kiek toli jis pasišovęs eiti. Šitai jau nebuvo normalu; įtariau, kad vyksta dar kažkas, ko niekas nežino. Buvau teisi, nors norėjosi tikėti, kad klystu. Kol Tilė atsigaus, prireiks labai daug laiko.

„Vos paėmusi į rankas Cathy Glass knygą, turėjau ją perskaityti visą iškart... Cathy — ne tik rašytoja, bet ir nuostabi, rūpestinga moteris...“

Waterstones

„Cathy rašo iš širdies, pajunti kone materialias emocijas...“

Amazon

„Dar viena Cathy Glass knyga, kurios negalėjau paleisti iš rankų, kol nebaigiau skaityti...“

Amazon

„Nuostabiai parašyta... Ne tik puiki rašytoja, bet tikrai itin rūpestingas žmogus. Ir aš mąstau apie tai, kad norėčiau būti globėja. Cathy nepučia miglos, aiškiai parodo, koks sunkus ir varginantis šis darbas...“

Amazon

„Ji tikrai rašo iš širdies, neįmanoma neužmegzti emocinio ryšio. Jau užsisakiau kitą jos knygą...“

Amazon

„Puikiai parašyta istorija; Cathy pasakojimas įtraukia nuo pat pradžių. Jaudinančioje mergaitės (Tilės) istorijoje netrūksta netikėtų vingių...“

Goodreads

„Patiko! Perskaičiau vos porą kartų prisėdusi, tikrai sunku atsitraukti. Sveikinu, Cathy...“

Goodreads

Viena nuostabi moteris ir daugiau nei 150 jos globojamų vaikų.

Cathy Glass dirba globėja dvidešimt penkerius metus; per tiek laiko ji pasirūpino daugiau nei 150 vaikų ir užaugino tris savus. Būdama jau brandaus amžiaus, įgijo švietimo ir psichologijos studijų diplomą, rašo prisidengdama pseudonimu. Norėdami daugiau sužinoti apie Cathy Glass ir jos gyvenimą, apsilankykite www.cathyglass.co.uk.

Gwen Strauss knyga ,,Devynios‘‘ atkuria tikrą autorės močiutės sesers Hélène Podliasky istoriją ir pasakoja apie jos suburtą jaunų moterų devynetuką, kuris pabėgo iš nacių stovyklos ir leidosi į dešimties dienų išlikimo žygį  per Antrojo pasaulinio karo fronto linijas:  iš Vokietijos atgal į Paryžių. 

Prie pasipriešinimo nacių okupacijai judėjimo prisijungusioms moterims tuomet dar nebuvo nė trisdešimties. Jos kontrabanda per visą Europą gabeno ginklus, talkino agentams parašiutininkams, koordinavo komunikaciją tarp regioninių sektorių, padėjo kurti išsigelbėjimo kelių tinklą į Ispaniją, slėpė žydų vaikus. Suimtos Prancūzijos policijos, tardytos ir kankintos gestapo, jos keliavo iš vieno kalėjimo į kitą, kol galiausiai buvo deportuotos į Vokietiją. Jų grupė kūrėsi palaipsniui, vis suvedant aplinkybėms: susikirtus keliams, patekus į tuos pačius kalėjimus, atsidūrus Ravensbriuko koncentracijos stovykloje. Kai galiausiai moteris įkalino Leipcigo darbo stovykloje, jas jau siejo neišardoma ir brangi draugystė. Paskutinėmis karo dienomis Devynios buvo priverstos stoti į mirtininkų eiseną, tačiau nutaikė akimirką, sukaupė drąsą ir pabėgo... 

Gausia archyvine medžiaga ir liudininkų atsiminimais paremtas, širdį veriantis Gwen Strauss pasakojimas – tai jaudinantis žmogiškumo, dvasios stiprybės, tikėjimo ir bendrystės, kurie nemiršta net baisiausiais žmonijos istorijos tarpsniais, liudijimas.

,,Įtraukianti, kinematografiška, tikrais faktais paremta istorija apie stiprybę atsilaikyti, drąsą, draugystę ir išlikimą pačiais tamsiausiais laikais.‘‘

The Guardian

„Sveiki, mano vardas Matthew, nors daugelis mane turbūt pažįstate kitu vardu. Draugai mane vadina Matty. Turėčiau būti jau miręs.“

Taip prasideda jaudinanti aktoriaus Matthew Perry gyvenimo istorija, paženklinta šlovės, vienatvės, priklausomybės ir stebuklui prilygstančio išsigelbėjimo nuo mirties. Gerokai prieš nesuskaičiuojamus apsilankymus ligoninėse ir nesėkmingus bandymus išgyti reabilitacijos centruose Matthew tebuvo penkiametis berniukas, gyvenantis pas išsiskyrusius tėvus pakaitomis Monrealyje ir Los Andžele, keturiolikmetis paauglys, Kanadoje pripažintas itin perspektyviu tenisininku, dvidešimt ketverių vaikinas, kuriam pasisekė gauti aktorių itin geidžiamą vaidmenį bandomojoje televizijos serialo serijoje – tuomet serialas dar vadinosi „Draugai, tokie kaip mes“...

Šią istoriją taip nuoširdžiai, šiltai, su jam vienam būdingu humoru papasakoti galėjo tik pats M. Perry. Jis be užuolankų dalinasi apie jo vaikystėje iširusią tėvų santuoką ir dėl jų aplaidumo išgyventą vienatvę, norą būti pripažintam, paskatinusį ieškoti šlovės, ilgai kamavusią vidinę tuštumą, kurios užpildyti negalėjo net didžiausių svajonių įgyvendinimas, ir viso gyvenimo kovą su priklausomybėmis. Bet greta pasakoja apie ramybę, atėjusią kartu su blaivybe, dalijasi mintimis apie serialo „Draugai“ populiarumą ir prisiminimais apie kolegas aktorius, kitas kino industrijos žvaigždes. 

Ši atsiminimų knyga – jauki ir kartu atverianti akis; kaip draugo ranka, ištiesta bet kuriai ar bet kuriam, ieškančiam pagalbos.

„Jautri, negailestingai atvira atsiminimų knyga, kuriai parašyti reikėjo daug drąsos. Pasirodo, M. Perry turi jos su kaupu. Jis atskleidžia mums savo priklausomybės, įvairių ligų ir gniuždančios vienatvės patirtis... Vis dėlto ši knyga kupina vilties. Jei nori sužinoti, kas toks iš tiesų yra M. Perry, laikykis atokiau nuo bulvarinės spaudos ir kliaukis jo paties žodžiais.“

Marta Kauffman, NBC televizijos serialo „Draugai“ bendraautorė

Matthew Perry (Metju Peris, 1969–2023) – kanadiečių-amerikiečių aktorius, prodiuseris, dramaturgas.

„Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu“ – Leonidas Donskis
Knyga „Leonidas Donskis: Man skauda“ radosi iš noro ir pareigos sudėti į knygą ir šiandien aktualius, galbūt net pranašiškus filosofo tekstus, mokančius išminties ir tolerancijos. Čia ir visuomenės diagnozės, politologinės įžvalgos, kultūros ir švietimo problemos, svarstymai apie universitetų būklę ir tai, kas visada rūpėjo Leonidui, – žmogiškumo, apšvietos, garbingo žaidimo, orumo, tolerancijos, visuomenės atvirumo refleksijos, bandymas suprasti ir išgirsti kitą ir kitokį, dalintis savo ir kitų išmintimi. Tai filosofo mintys, kviečiančios dialogui, kuris ypač svarbus šiomis dienomis.
„Leonido Donskio mirtis sukrėtė – staiga, per anksti, nebus, kas jį pakeičia... Dar ir šiandien, po šešerių metų, daug kas sako, kad viešajame diskurse labai trūksta Donskio, jo gebėjimo kalbėti ir susikalbėti be pykčio ir šališkumo, jo ypatingos asmenybės šviesos ir jautrumo. Būtent jautrumo, nes jam skaudėjo tai, kas vyksta su mumis ir aplink mus. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis labai daug dirbo, tarsi skubėjo pasakyti ir parašyti kuo daugiau. Jo tekstų, komentarų ir įžvalgų buvo ir televizijoje, ir spaudoje, ir portaluose. Jau seniai svarsčiau, kad tą paskutinių metų plačiai išsibarsčiusią publicistiką verta sudėti į knygą, nes tie tekstai ne tik byloja apie tai, kas skaudėjo Leonidui, – jie mūsų laiko liudytojai, aktualūs ir šiandien, tarsi brandžios pamokos, išskaudėtos ir paremtos gilia patirtimi, paženklintos žaižaruojančia erudicija. “
Birutė Garbaravičienė

Birutė Garbaravičienė – žinoma žurnalistė, filologė, visuomenės veikėja, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus valdybos pirmininkė, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos narė, buvusi LRT laidos „Be pykčio" redaktorė, knygos „Pokalbiai be pykčio“ sudarytoja.

Balys Sruoga (1896-1947) - lietuvių literatūros klasikas. Be jo neįmanoma įsivaizduoti XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Rašytojo atsiminimų knyga Dievų miškas vertinama kaip vienas originaliausių Europos memuaristikos kūrinių apie nacių koncentracijos stovyklas. Pirmą kartą atsiminimai išleisti 1957 m., autoriui jau mirus. 2005 m. režisierius Algimantas Puipa kūrinio motyvais pastatė kino filmą.

Ši knyga parengta pagal Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2005 m. leidimą. Kūrinio tekstas nekupiūruotas. Leidime palikta asmenvardžių ir vietovardžių rašyba su šiokiais tokiais netikslumais, kurių būta pirmame kūrinio rankraštyje.