Atsiminimai, biografijos, esė ir tikros istorijos

„Avromas Suckeveris — vienas didžiausių jidiš kalba kūrusių poetų, kovotojas už sunaikintos žydų bendruomenės ir jos kultūros atminties išsaugojimą. Savo misiją jis vykdė Vilniaus gete, kurdamas poeziją kasdienėje mirties akivaizdoje, slėpdamas žydų kultūros vertybes, vėliau priešindamasis ginklu, o po karo — liudydamas Niurnbergo tribunole ir rašydamas atsiminimus. Ši knyga yra vienas svarbiausių Holokausto istorijos šaltinių ir kartu paminklas nepalaužiamam ryžtui įamžinti Vilniaus žydų atminimą.“

Lara Lempertienė, Judaikos tyrimų centro vadovė

AVROM SUTZKEVER (1913–2010) – garsus Vilniuje gyvenęs poetas. XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo vienas pagrindinių avangardinio žydų rašytojų ir dailininkų judėjimo „Yung Vilne“ narių. Nenustojo kurti uždarytas į Vilniaus getą, priklausė pogrindinei „Popieriaus brigadai“. Jis yra daugiau nei dviejų dešimčių poezijos ir eksperimentinės prozos knygų autorius. 1947-aisiais emigravo į Tel Avivą, 1985 m. apdovanotas Izraelio nacionaline premija.

JUSTIN D. CAMMY — žydų studijų ir lyginamosios literatūros profesorius Smitho koledže (Masačusetsas, JAV). Jo išverstas ir sudarytas angliškasis knygos Nuo Vilniaus geto iki Niurnbergo leidimas apdovanotas Šiuolaikinių kalbų asociacijos įsteigtu Leviantų atminimo prizu. Šio leidinio pagrindu Cammy kartu su istorike ir šios knygos vertėja Saule Valiūnaite parengė lietuviškąjį leidimą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Mūsų kilmės istorijos gali tapti kiekvieno gijimo žemėlapiu – tereikia jas atsižvelgti.“

Vienna Pharaon

Neišgydytas kilmės skausmas (arba žaizdos) pasireiškia suaugusių elgesyje ir gyvenimo būdo modeliuose,: nuo darbinių konfliktų iki tarpasmeninių, romantinių santykių. Šios kilmės žaizdos mums trukdo kurti visavertį vidinį emocinį pasaulį bei saugią aplinką. Knygoje Jūsų kilmė licencijuota terapeutė ir populiarios Instragram paskyros @mindfulmft autorė Vienna Pharaon drąsinančiai kviečia skaitytojus atsigręžti į savo kilmės žaizdas. Pasak autorės, natūralu, kad dauguma žalingų ir varginančių mūsų elgesio modelių yra kilę iš vaikystėje patirto skausmo. Vargu, ar pasaulyje rastume žmogų, neturintį traumuojančių, iš kartos į kartą perduotų patirčių. Taikydama integracinės šeimos sistemos terapijos praktiką ir psichodinaminės teorijos žinias, V. Pharaon nagrinėja penkias dažniausiai pasitaikančias kilmės žaizdas ir ilgalaikius destruktyvius modelius, kuriuos tie skausmingi išgyvenimai sukelia grasindami mūsų gyvenimo kokybei. 

Autorė skaitytojams suformuoja užduotį – išmokti įvardyti, atpažinti, pripažinti ir pajusti poveikį, kurį mums padarė šeima bei pasitelkiant šią informaciją įgyvendinti naudingus ir ilgalaikius pokyčius, padėsiančius atsisakyti romantizuoto ar smerkiančio požiūrio į šeimos sukeltą skausmą. Užduočiai įvykdyti V. Pharaon knygoje pateikia veiksmingų praktinio gydymo įrankių – patarimų, užduočių ir meditacijų – paskatinančių žengti pirmuosius žingsnius išgijimo ir savęs atradimo keliu.

Amerikiečių autorės Jennifer Ackerman knyga „Genialieji paukščiai“ – ilgamečių tyrinėjimų kupinas, pagarbus, supratingas ir poetiškas žvilgsnis į paukščių pasaulį. Knygą puošia ne viena garbės plunksna: ji išversta į daugiau nei 25 pasaulio kalbas, tapusi The New York Times bestseleriu, vertinama kaip viena geriausių pastarųjų metų gamtos mokslų knygų.

„Paukščių klasė gyvuoja jau daugiau nei 100 milijonų metų. Jų istorija – viena sėkmingiausių gamtoje: siekdami išlikti sparnuočiai taiko naujas strategijas, pasižymi vien tik jiems būdingu išradingumu, tam tikrais atžvilgiais, regis, smarkiai lenkiančiu žmogiškąjį sumanumą.“

Ilgus metus žmonės paukščius laikė menko suopračio, vien instinktų valdomais sutvėrimais, kurių smegenys – primityvios, o protavimo galios – skurdžios. Moksliniai tyrimai rodo, kad tai anaiptol nėra tiesa. Paukščių elgsena – daugialypis konstruktas: jie sumanūs, šmaikštūs, artistiški, moka lengvai prisitaikyti. Jie pasidaro įrankius arba prisitaiko žmonių pagamintus, čiulba regioniniais akcentais, naudoja sudėtingą navigaciją, išmano abstrakčias sąvokas, geba nuskaityti, kokia yra psichologinė kito būsena.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

99 gyvenimo epizodai

ATSKALŪNAS

PACIFISTAS

FIZIKAS

KAZANOVA

PABĖGĖLIS

MAIŠTININKAS

GENIJUS

MANOTE PAŽĮSTANTYS EINŠTEINĄ? DAR PAGALVOKITE

Jo veidas iškart atpažįstamas. Jo pavardė – genijaus sinonimas. Šiandien Einšteinas yra pirmeivis ir žmogus, simbolizuojantis gerokai jį pranokstančius dalykus: mokslo pažangą, mąstymo galią ir net visą epochą. Bet kas iš tiesų buvo Einšteinas?

Albertas Einšteinas – Nobelio premiją pelnęs fizikas, sukūręs bendrąją reliatyvumo teoriją ir atradęs juodąsias skyles. Jo vardu pavadintas itin radioaktyvus cheminis elementas Nr. 99, taip pat jis – aukštosios mokyklos atskalūnas. O FTB jam buvo sukurpusi net 1 400 puslapių bylą. Ir tai toli gražu ne viskas...

Šioje knygoje Samuelis Graydonas nupučia dulkes nuo garsiausio pasaulyje mokslininko gyvenimo istorijos. Be to, kad čia rasite daug informacijos apie jo neįtikėtinus išradimus ir mintinius eksperimentus, pakeitusius pasaulį, autorius pasakoja ir apie dingusią jo dukterį bei meilės laiškus, apie pabėgimą nuo nacių ir pokštus, pasakotus liūdinčiai papūgai Bibo pralinksminti, apie tai, kaip jis atsisakė tapti Izraelio prezidentu. Knygoje Einšteinas laike ir erdvėje pasakojamos devyniasdešimt devynios nepamirštamos istorijos apie žmogų, pakeitusį požiūrį į visatą, laiką ir mūsų vietą joje.

Augdama Jehovos liudytojų šeimoje, Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio. Todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Tiesa, Deimantė žinojo ir tai, kad rojus turi kainą – visišką atsiskyrimą nuo „pasauliečių“, Jehova netikinčių žmonių, ir neva šėtoniškos jų įtakos.

Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą – mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė peraugo į pyktį ir paauglišką maištą: mergaitė nepabijojo keisti išvaizdos, bėgti iš namų... Ilgainiui pasipriešinimas tėvams ir jų tikėjimui tapo pavojingas gyvybei.

„Pasaulietė“ – tai istorija apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto. Knygoje nuoširdžiai, be užuolankų, kartais ironiškai pasakojama apie tikėjimo savimi ir vilties galią.

„Kai skaitai Taros Westover „Apšviestąją“, atrodo, kad jos mormoniškas gyvenimas vyksta taip toli ir nė negali būti tiesa. Nepaprastas Deimantės atvirumas ir drąsa man primena Tarą. Tik Deimantė gelbstisi taip arti, kad kūnas pagaugais nueina suvokiant: ši istorija nutiko mūsų kieme.“

Dovilė Filmanavičiūtė, reklamos specialistė, TV laidų vedėja

„Gyvenimas yra visoks – ir taip dažnai jame žaidžiame gavę ne pačias geriausias kortas. Nenoromis klausi savęs: ar visa tai turi prasmę? Kodėl nutinka nepatogių, skaudžių dalykų? Ar tai bausmės – o gal pamokos? Ši knyga atima kvapą atvirumu. Su kiekvienu puslapiu vis labiau trokšti gaivaus oro gurkšnio. Lenkiu galvą už narsią širdį ir didelę meilę gyvenimui.“

Viktorija Urbonaitė, strateginės komunikacijos specialistė, rašytoja, autorinių laidų vedėja

Deimantė Rudžinskaitė – fotografė ir stilistė, gimusi ir augusi Šiauliuose. Savo istoriją apie sunkią vaikystę Jehovos liudytojų šeimoje ji pasakojo tokiems tinklaraščiams kaip „Lrt.lt“, „15min.lt“, „Žmonės.lt“ ir „Moteris.lt“. „Pasaulietė“ – pirmoji D. Rudžinskaitės knyga.

DU KARTUS PULITZERIO PREMIJA APDOVANOTAS AUTORIUS

Išradėjai, išmokę pasaulį skraidyti

Dramatiška istorija apie narsius brolius Wilburį ir Orville’į Wrightus, išmokiusius pasaulį skraidyti.

Vieną 1903-iųjų žiemos dieną prie Šiaurės Karolinos Išorinių Krantų du broliai, dviračių mechanikai iš Deitono miesto Ohajo valstijoje, pakeitė istoriją – savo sukonstruotu pirmuoju lėktuvo prototipu įrodė, kad žmogus gali skraidyti. Tada pasaulis dar ne iškart patikėjo, kad į orą pakilus varikliu varomai pirmajai pilotuojamai skraidyklei ateis skrydžių amžius.

Wilburis ir Orville’is Wrightai buvo nepaprastai drąsūs ir ryžtingi vyrai, pasižymėję plačiais interesais ir begaliniu smalsumu. Kai dirbdavo petys į petį, neįveikiamų sunkumų broliams nebūdavo. Akivaizdu, kad Wilburis buvo genijus, o Orville’is mechanikas, puikiai išmanantis inžinerijos subtilybes. Nors neturėjo aukštesnio nei vidurinis išsilavinimas, neturėjo ir daug pinigų, broliai nepailsdami dirbo, siekdami savo svajonės – pakilti į orą. Neatbaidė jų nė savaime suprantamas dalykas, kad kaskart atsiplėšę nuo žemės jie rizikuoja žūti.

Pasakojimo meistras Davidas McCullough, remdamasis Wrightų šeimos išsaugotais laiškais, dokumentais ir kitais šaltiniais, ne tik atskleidžia nepaprastą garsių brolių istoriją, bet ir pristato pasauliui mažai žinomą jų seserį Katharine’ą, be kurios pagalbos kažin kaip viskas būtų klostęsi.

„Laikui nepavaldžios svarbos istorija, pasakojama nepaprastai jautriai ir tiksliai. Puikus skaitinys apie, ko gero, įspūdingiausią visų laikų žmonijos žygdarbį. „Broliai Wrightai“ skrieja aukštai.“ – Danielis Okrentas, The New York Times Book Review 

„McCullough pakylėtai pasakoja Wrightų istoriją. Glausta, įdomu ir paremta faktais. Autorius visą brolių istoriją pasakoja pagarbiai ir subtiliai, įpindamas daug smulkmenų – kartais net stebiesi, kaip jis jas visas surinko.“ – Janet Maslin, The New York Times

„Davidas McCullough piešia gyvą ir žavingą kuklių ir darbščių ohajiečių portretą – tai knyga apie brolius, savo dviračių dirbtuvėje sukonstravusius lėktuvą ir Šiaurės Karolinoje, Kiti Hoko kopose, perkandusius skrydžio paslaptį. Autorius puikiai atskleidžia kvapą gniaužiančius Wrightų laimėjimus ir ne ką mažiau svarbu – perteikia jų amžininkų nuostabą. <...> Ponas McCullough rašo apie iš pažiūros paprastus žmones, iš tėvų perėmusius kertines Amerikos vertybes – pasitikėjimą savimi ir begalinį išradingumą.“ – Rogeris Lowensteinas, The Wall Street Journal

„Užburiantis McCullough pasakojimas apie brolių Wrightų ankstyvuosius ieškojimus – papildytas daugybe šeimos susirašinėjimų, kitų rašytinių šaltinių bei paties autoriaus meistriško šalies ir to meto mąstymo suvokimo – mums kaip niekas kitas iki šiol atskleidžia, kaip du vaikinukai iš puikios ohajiečių šeimos išmokė pasaulį skraidyti.“ – Reeve Lindbergh, The Washington Post

„Smulkiausiai, su menkiausiomis detalėmis pasakojama, kaip Wrightai siekė ir pasiekė sėkmės.“ – Buzzy Jackson, The Boston Globe

Amerikos knygų leidybos įmonės „Modern Library“ išrinkta viena iš 100 geriausių visų laikų negrožinės literatūros knygų.

1959 m. lapkričio 15 d. mažame Holkombo miestelyje, Kanzaso valstijoje, buvo rastas žiauriai nužudytas turtingas fermeris Klateris, jo žmona ir du vaikai. Sienos buvo išteptos krauju, telefono linijos nukirptos, pavogti tik keli doleriai. Tai buvo ideali šeima, kurią visi mylėjo. Nebuvo jokio akivaizdaus nusikaltimo motyvo ir beveik jokių įkalčių – tik keli batų pėdsakai, keturi kūnai ir daugybė klausimų.

Trumano Capotės knygoje „Šaltakraujiškai“, daugelio laikomoje pirmuoju true crime žanro kūriniu, atkuriama žmogžudystė ir tyrimas, po kurio žudikai buvo suimti, teisiami ir sulaukė atpildo. Knygoje Klaterių šeimos nužudymas rekonstruojamas remiantis laikraščių straipsniais ir interviu – autorius pats aplankė nusikaltimo vietą, kur susipažino su kiekvienu, susijusiu su tyrimu. Capotės pasakojimas yra toks detalus, kad skaitytojas pasijunta beveik kaip įvykių dalyvis. Iki smulkmenų atkurti lemtingos nakties įvykiai ir pasekmės – šiurpą keliantis, jaudinantis žurnalistinio meistriškumo ir vaizduotės derinys.

„Šaltakraujiškai“ – tai kūrinys, pranokęs savo laiką ir pateikiantis taiklių įžvalgų apie Amerikos smurto prigimtį.

Trumanas Capote gimė 1924 m. Jis dirbo žurnale „New Yorker“, kuris buvo jo pirmasis ir paskutinis nuolatinis darbas. 1948 m. išleistas jo pirmasis romanas „Kiti balsai, kiti kambariai“ sulaukė tarptautinio kritikų pripažinimo ir užtikrino Capote’i vietą tarp žymiausių pokario amerikiečių rašytojų. Parašė daug labai gerai įvertintų knygų, tarp kurių – „Pusryčiai pas Tifanį“ (1958) ir „Šaltakraujiškai“ (1966). Pastaroji iškart po pasirodymo sukėlė diskusijų audrą ir daugelio laikoma viena geriausių XX a. knygų. Trumanas Capote mirė 1984 m. rugpjūtį, prieš pat savo šešiasdešimtąjį gimtadienį.

Įsivaizduokite, kad Lietuvos neištiko didžiausia XX a. katastrofa: šalis nebuvo okupuota ir išvengė Antrojo pasaulinio karo siaubo. Įsivaizduokite, kad nepriklausomos valstybės gyvenimas tęsėsi kupinas politinių realijų, ūkio reformų, sporto varžybų ir rokenrolo šėlsmo. Nebūtame kalendoriuje išryškėjo 1968-ųjų vasara, atnešusi daugybę permainų: senųjų politikų kartai užleidžiant pozicijas, kilo audringi jaunimo protestai, ginčai dėl Antano Smetonos atminimo, mene skleidėsi hipių ideologija, šalies bažnyčias pasiekė Vatikano II susirinkimo nutarimai. Į praeitį ėmė trauktis ištisa epocha, pasaulis keitėsi nuo Vilniaus iki pat Lisabonos ir net...Angolos.

Tai knyga apie neįvykusią istoriją, vaizduotę kaitinančią alternatyvią Lietuvos praeities versiją. Pasakojimas apie ilgesį ir nostalgiją laikui, kuris galėjo būti, bet neįvyko, – tarsi jausminga ir melancholiška fado daina.

Norbertas Černiauskas – istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas, mokslo studijų „Socialiniai pokyčiai Lietuvos valstybėje 1918–1940 metais“ (2016) ir „Išrasta Lietuvoje: daiktai, idėjos, žmonės“ (2018) bendraautoris, vienas iš istorinių vizijų rinktinės „Imagining Lithuania. 100 Years, 100 Visions. 1918–2018“ (2018) sudarytojų ir autorių. Istoriko studija „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (2021) susilaukė didžiulio atgarsio, tapo „Metų knygos rinkimų“ nugalėtoja dokumentikos ir publicistikos kategorijoje ir iki šiol išlieka viena reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio negrožinių knygų.“

Tikra istorija apie meilę, nusikaltimus ir pavojingą maniją

GERIAUSIA METŲ KNYGA: The Washington Post, The New Yorker, Lit Hub

Vienas įspūdingiausių dvidešimt pirmojo amžiaus pasakojimų apie tikrus nusikaltimus – daugiausia meno kūrinių pasaulyje pavogusio Stéphane’o Breitwieserio istorija.

Šimtmečius meno kūriniai buvo vagiami įvairiausiais  būdais, tačiau niekam nepavyko to padaryti taip sėkmingai, kaip vagysčių meistrui Stéphane’ui Breitwieseriui. Per dešimt savo „karjeros“ metų jis įvykdė daugiau nei du šimtus įžūlių vagysčių – dažnai gausiai turistų lankomuose muziejuose ir katedrose vidury baltos dienos. Knygoje „Meno vagis“ Michaelas Finkelis skaitytoją įtraukia į keistą, bet žavų Stéphane’o Breitwieserio pasaulį. Kitaip nei daugumos vagių, Breitwieserio tikslas nebuvo pinigai, nors jo sukauptos kolekcijos vertė siekė maždaug du milijardus dolerių. Jam patiko menas, to dėl visą savo grobį jis laikė viename kambaryje ir juo grožėjosi. Nusikaltimus vykdęs kartu su savo mergina, Breitwieseris jautėsi nepagaunamas, kol vieną dieną sėkmė nuo jo nusisuko.

Tai jaudinanti istorija apie meną, nusikaltimą, meilę ir nepasotinamą alkį bet kokia kaina įsigyti gražių meno kūrinių.

Michael Finkel yra knygų „Meno vagis“, tarptautinių bestselerio „Nepažįstamasis miške“ ir „Tikra istorija“ (pagal kurią 2015 m. buvo sukurtas filmas su Jamesu Franco ir Jonah Hillu) autorius. Jis rengė reportažus iš daugiau nei 50 šalių, rašė žurnalams „National Geographic“, „GQ“, „Rolling Stone“, „Vanity Fair“, „The New York Times Magazine“ ir kt. Jo darbai buvo įtraukti į „The Best American Sportswriting“, „The Best American Science and Nature Writing“, „The Best American Travel Writing“ ir „The Best American Non-Required Reading“ antologijas. Jis su šeima gyvena Šiaurės Jutoje ir Pietų Prancūzijoje.

„Meno vagis“, kaip ir pagrindinis knygos veikėjas, žavi savo veržlumu, istorija ir ryžtingumu.“ – The New Yorker

Sigmundas Freudas (Zigmundas Froidas, 1856–1939) – austrų psichiatras, kultūros teoretikas, religijos kritikas ir psichoanalizės pradininkas, laikomas vienu įtakingiausių 20 a. mąstytojų. Nerimastis kultūroje pristato ir detalizuoja agresijos kilmę, kaltę, kančias, kylančias apribojus asmeninius laimės siekius, įtampas tarp individo ir visuomenės; kalba apie žmogaus ir kultūros santykį antropologiniu bei ontologiniu požiūriu, o kultūrą interpretuoja kaip natūralių potraukių – gyvybinių ir destruktyvių – ribą.

„Žmogus nėra švelni būtybė, kuriai tereikia meilės ir kuri geriausiu atveju ginasi tik užpulta – prie potraukių, kuriais jis apdovanotas, privalome priskirti ir nemažą dalį polinkio į agresiją <…> Žmogus žmogui vilkas; kas, stojęs akistaton su savo gyvenimo ir visos istorijos patirtimi, drįs tai užginčyti?“

Sigmund Freud

„Visuomenės rišlumui išlaikyti neužtenka žmonių poreikio bendradarbiauti ir seksualinių potraukių, skatinančių juos jungtis į šeimas bei didesnes bendruomenes. Jį nuolat ardo atviri arba užmaskuoti agresijos proveržiai. Kultūra netgi kažkuria prasme pasisavina seksualinio geismo energiją, kad, ją perdirbusi ir sušvelninusi, nauja meilės forma susietų į bendruomenę individus, kurie vienas kito atžvilgiu pirmapradiškai yra piktavaliai ir smurtingi. Dabar kultūros funkcija slopinti prigimtinius žmonių potraukius pasirodo kaip pozityvi galia, sauganti vienus individus nuo nežabotos kitų prievartos, išnaudojimo, savivalės ir kitokių agresijos formų, kurios primygtinai reikalauja būti patenkintos taip pat, kaip ir seksualiniai potraukiai.“

Įvado autorius Audrius Račkauskas

Italų rašytojas Primo Levi gimė 1919 m. Turine, liberalioje žydų šeimoje. Baigęs mokyklą, studijavo chemiją. Antrojo pasaulinio karo metais prisijungė prie antifašistinio pasipriešinimo judėjimo grupės, tačiau netrukus grupės nariai buvo areštuoti; jo bendražygiai italai neišvengė mirties, o Levi, prisipažinęs esąs žydas, 1944 m. vasarį pateko į Aušvico koncentracijos stovyklą. Pasibaigus karui, grįžo į gimtuosius namus Turine, dirbo chemiku, vedė ir susilaukė dviejų vaikų.

„Esu žmogus, kurį išgelbėjo jo amatas“, – apie save yra sakęs Primo Levi (1919–1987), rašytoju tapęs po dramatiškos Aušvico patirties. Sugautas kaip partizanas ir deportuotas, nes žydas, lageryje Levi stebuklingai išgyveno paskirtas į chemijos laboratoriją: paradoksalu, didžiausiame moderniosios Europos „mirties fabrike“ veikė ir galinga Trečiojo reicho gumos pramonė, paremta vergišku belaisvių darbu. Šia prasme tolesnėje šio italų rašytojo kūryboje galima įžvelgti pastangas grąžinti darbui žmogiškąją vertę ir prasmę, – paniekintas ir išjuoktas šūkio Arbeit macht frei virš lagerio vartų. Ne išimtis ir Periodinė elementų lentelė: pasirodžiusi 1963 m., o 2006 m. Didžiosios Britanijos karališkojo instituto paskelbta geriausia visų laikų mokslinio turinio knyga.

Panašiai kaip distiliuojama materija keičia pavidalus ir būsenas, išsigrynindama į esenciją, spiritus, taip ir šių puslapių pasakotojas – savotiškas alchemikas – patiria egzistencinius virsmus, bando koncentruoti, iškristalizuoti, sverti ir apdoroti kalbinę žaliavą ieškodamas esminių tiesų. Argonas, geležis, fosforas, gyvsidabris, auksas – kiekvienas šių elementų skleidžiasi kaip gyvenimiškos patirties metafora, individualios ir kolektyvinės atminties dėlionė, poetiškai dėliojama į 21 apsakymą. Drauge tai duoklė žydiškoms rašytojo šaknims bei nuostabiai chaotiškam Pjemonto žydų pasauliui su jo unikaliu žargonu ir žmonėmis, kuriuos pasiglemžė neapykanta ir sunaikinimo tyla.

Toma Gudelytė

Vaikystėje ir paauglystėje Maya Angelou patyrė daug išbandymų – būtent jie ir išugdė tvirto charakterio moterį. Didžiosios depresijos laikais, po tėvų skyrybų, mergaitė su vyresniuoju broliu išsiunčiami gyventi pas pamaldžią močiutę į užkampį JAV pietuose. Čia jie auga pavalgydinti ir aprengti, bet emociškai apleisti. Sugrįžus gyventi pas mamą į Sent Luisą, Mayos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis – ją išprievartauja daug vyresnis vyras.

Autobiografija, pasirodžiusi 1969 m., šokiravo JAV visuomenę ir dar dešimtmetį po išleidimo buvo drausta kai kuriose mokyklose ir bibliotekose. Nors ankstyvosiomis patirtimis autorė dalijasi jau būdama suaugusi, knygoje ji subtiliai atkuria smalsų ir naivų mergaitės žvilgsnį. Ji išpažįsta savo istoriją su atjauta sau ir kitam, geba pasijuokti iš savęs, pastebi to meto visuomenės trūkumus ir atranda netikėtų išeičių iš skausmingų gyvenimiškų situacijų. Tai nepalaužiamos moters, gebančios į pasaulį žiūrėti šviesiomis akimis, istorija.

Maya Angelou (1928–2014) – JAV kultūros ikona, aktyviai veikusi meno lauke, bendradarbiavusi su pilietinių teisių aktyvistais Martinu Lutheriu Kingu ir Malcolmu X. Parašė septynias autobiografines knygas, tris esė rinkinius ir keletą poezijos knygų. Už viso gyvenimo nuopelnus ją apdovanojo prezidentai Billas Clintonas ir Barackas Obama. Žymiausias jos kūrinys „Žinau, ko gieda paukštis narve“ buvo nominuotas Nacionalinei knygų premijai.

Rašytoja Olivia Laing būdama beveik 35-erių nusprendžia kraustytis iš Europos į Niujorką pas mylimąjį. Kelionė jau suplanuota, bet paskutinę minutę jis persigalvoja. Palikta viena, svetimame megapolyje moteris išgyvena radikaliausią vienatvės formą. Ji ima domėtis niujorkiečių menininkų kūryba ir biografijomis – daugiausia tai žmonės, kuriems buvo sudėtinga megzti artimus ryšius ir kurie savo kūriniuose apmąstė vienatvę. O. Laing dėmesio centre atsiduria poparto ikona Andy Warholas, tapytojas Edwardas Hopperis, menininkas ir aktyvistas Davidas Wojnarowiczius, mėgėjų meno atstovas Henry Dargeris ir dainininkas Klausas Nomi.

Apmąstydama savo pačios ir pasirinktų menininkų patirčių sąsajas autorė teigia, kad vienatvė gali ne tik kankinti, bet ir suteikti naujų atradimų. Poetiškoje esė „Vienišas miestas“ autorė išpažįsta ir legitimuoja vienatvę, atskleisdama jos universalumą ir grožį.

„Menas negali padaryti daugybės dalykų. Negali prikelti mirusiųjų, negali išspręsti nesutarimų tarp draugų, išgydyti AIDS ar sustabdyti klimato kaitos. Vis dėlto menas atlieka nepaprastas funkcijas, turi keistą gebėjimą suvesti žmones, įskaitant ir tuos, kurie niekada nesusitiks, tačiau įsiskverbs į vienas kito gyvenimą ir praturtins vienas kitą. Menas geba suteikti intymumą; gali gydyti žaizdas ir dar geriau – parodyti, kad ne visas žaizdas reikia gydyti ir kad ne visi randai bjaurūs. Skamba kietai, nes kalbu iš asmeninės patirties. Kai atvykau į Niujorką, buvau palūžusi ir, nors keista sakyti, vientisumo pojūtį atgavau ne ką nors sutikusi ar įsimylėjusi, o veikiau prisilietusi prie kitų žmonių sukurtų dalykų, per tai pamažu įsisavindama, kad vienatvė ir ilgesys nėra nesėkmė, tiesiog tai rodo, kad žmogus yra gyvas.“

Olivia Laing (gim. 1977) – britų prozininkė, kultūros kritikė, šešių knygų autorė. Jos eseistikoje susipina asmeninė patirtis ir įžvalgos apie meno istoriją, žinios apie menininkų biografijas, psichologinės temos, kelionių įspūdžiai. 2014 m. rašytoja apdovanota Eklso britų bibliotekos rašytojų prizu(Eccles British Library Writers Prize), 2018 m. gavo Windhamo ir Campbell apdovanojimą už negrožinę kūrybą, o 2019 m. – Jameso Taito Blacko prizą už romaną „Crudo“. Ji yra Karališkosios literatūros draugijos narė.

Praeity dvidešimt metų muzikinės šlovės, dabarty – vienatvė ant sofos iššokusiomis spyruoklėmis. Ar kelionė, prasidėjusi beveik kaip eilinė atostogų išvyka į Peru, gali padėti užmiršti senas nuoskaudas, priversti susitaikyti ir užgniaužti savo ego? Ką turės praeiti ir kokias netikėtas kliūtis įveikti jau kurį laiką aktualumą praradusios grupės muzikantai Guolis su Pigiu, kad galėtų priimti lemiamą sprendimą? Ir ar pavyks jiems šį kartą išsipainioti ir grįžti? Grįžti namo ir grįžti į sceną.

„Te jūsų neapgauna kokaino dešra ir ajavaskos ceremonijos, nes autorius šiuo kūriniu užsimoja spręsti svarbius egzistencinius klausimus. Tai rimta literatūra, įrišta į B klasės filmo rūbą – itin gaivus derinys.“ 

Rašytoja Gabija Grušaitė

„Ši knyga ne tik prajuokins taikliu kastetišku sarkazmu. Ji įpūs ir tikėjimo, kad absurdiška šiandiena tėra kelionė – o kelionėse nutinka visko, reikia tik tai ištverti. Ypač šioje kelionėje.“

Žurnalistas Mažvydas Karalius

„Vieną dalyką literatūros rokeris Kastytis pašėlusiai smagiai, o vietomis ir labai jautriai įrodo: kol moki juoktis iš savęs ir kol širdis su kitais organais – savo vietoje, padėtis nėra beviltiška. Kas žino, galbūt šis atseit nerimtas voyage tikrai atves prie tos atseit gyvenimo prasmės?“ 

„Black Florence“ įkūrėjas, rašytojas Jaunius Petraitis

Kastytis Sarnickas lietuviams puikiai pažįstamas kaip Kastetas iš grupės G&G Sindikatas, o jo debiutinis romanas Turnė skaitytojus pavergė savo skaudžiai taikliu humoru. Voyage, Voyage – antrasis jo romanas, kuriame vėl sutinkame Guolį su Pigiu iš neegzistuojančios kultinės roko grupės Alkūninis velenas.

LEIDINIO PRIEINAMUMAS: 

Leidinys atitinka EPUB prieinamumo – EPUB Accessibility 1.1 ir WCAG 2.2 AA lygio – reikalavimus, kuriais užtikrinama kokybiška skaitymo patirtis visiems skaitytojams, tarp jų – ir asmenims, turintiems skaitymo sutrikimų, regos negalią. Leidinį sertifikavo LAB (Lietuvos audiosensorinė biblioteka). Leidinio sertifikatas

2013 m., sulaukusi vos dvidešimt vienų, amerikiečių modelis Emily Ratajkowski pernakt tapo įžymybe: provokuojamai parodžiusi savo kūną muzikiniame vaizdo klipe, vėliau peržiūrėtame milijonus kartų, ji sulaukė ir pagyrų, ir pasipiktinimo. Ji užkopė į modelio karjeros aukštumas, nusifilmavo keliuose itin sėkminguose Holivudo filmuose. Tačiau siekdama šlovės suvokė, kaip lengvai jos kūnas virto preke.

„Mano kūnas“ – ne vien jaunos moters atsiminimai. Tai itin asmeniškas feminizmo, seksualumo ir galios, moterų kontroliavimo asmeninėje ir profesinėje erdvėse bei paaiškinimų, kodėl jos leidžiasi kontroliuojamos, tyrimas. Šioje knygoje E. Ratajkowski be užuolankų aprašo savo sėkmės istoriją, nagrinėja fetišizuojamą mergaičių ir moterų grožį, šiuolaikinės kultūros pamišimą dėl moterų seksualumo ir sykiu jo niekinimą, ydingą mados ir kino industrijų skleidžiamą požiūrį į moters kūną.

„Meta iššūkį stereotipinei nuostatai, esą moteris negali turėti ir gražaus kūno, ir smegenų, negali būti ir patraukli, ir įžvalgi...“
Washington Post

„E. Ratajkowski tai švelni, tai žiauri, tai linksma, tai pažeidžiama. <...> Ši knyga mane pakeitė.“
Lena Dunham, HBO serialo „Girls“ kūrėja ir aktorė

„Reikia įtraukti į privalomų skaitinių sąrašą.“
Lisa Taddeo, knygos „Trys moterys“ autorė


Emily Ratajkowski (Emili Ratakauski) – modelis, aktorė, moterų teisių aktyvistė, perspektyvi verslininkė, socialinės platformos „Instagram“ žvaigždė. 2020 m. jos esė žurnalui „New York Magazine“, pavadinta „Buying Myself Back“, vos per parą sulaukė daugiau nei milijono peržiūrų ir tapo skaitomiausiu žurnalo metų tekstu. 2021 m. pasirodžiusi E. Ratajkowski debiutinė knyga „Mano kūnas“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu, o tokie leidiniai kaip „Vogue“, „Time", „Esquire“ ir „People“ pripažino ją viena geriausių tais metais.

2013 m., sulaukusi vos dvidešimt vienų, amerikiečių modelis Emily Ratajkowski pernakt tapo įžymybe: provokuojamai parodžiusi savo kūną muzikiniame vaizdo klipe, vėliau peržiūrėtame milijonus kartų, ji sulaukė ir pagyrų, ir pasipiktinimo. Ji užkopė į modelio karjeros aukštumas, nusifilmavo keliuose itin sėkminguose Holivudo filmuose. Tačiau siekdama šlovės suvokė, kaip lengvai jos kūnas virto preke.

„Mano kūnas“ – ne vien jaunos moters atsiminimai. Tai itin asmeniškas feminizmo, seksualumo ir galios, moterų kontroliavimo asmeninėje ir profesinėje erdvėse bei paaiškinimų, kodėl jos leidžiasi kontroliuojamos, tyrimas. Šioje knygoje E. Ratajkowski be užuolankų aprašo savo sėkmės istoriją, nagrinėja fetišizuojamą mergaičių ir moterų grožį, šiuolaikinės kultūros pamišimą dėl moterų seksualumo ir sykiu jo niekinimą, ydingą mados ir kino industrijų skleidžiamą požiūrį į moters kūną.

„Meta iššūkį stereotipinei nuostatai, esą moteris negali turėti ir gražaus kūno, ir smegenų, negali būti ir patraukli, ir įžvalgi...“

Washington Post

„E. Ratajkowski tai švelni, tai žiauri, tai linksma, tai pažeidžiama. <...> Ši knyga mane pakeitė.“

Lena Dunham, HBO serialo „Girls“ kūrėja ir aktorė

„Reikia įtraukti į privalomų skaitinių sąrašą.“

Lisa Taddeo, knygos „Trys moterys“ autorė

Emily Ratajkowski (Emili Ratakauski) – modelis, aktorė, moterų teisių aktyvistė, perspektyvi verslininkė, socialinės platformos „Instagram“ žvaigždė. 2020 m. jos esė žurnalui „New York Magazine“, pavadinta „Buying Myself Back“, vos per parą sulaukė daugiau nei milijono peržiūrų ir tapo skaitomiausiu žurnalo metų tekstu. 2021 m. pasirodžiusi E. Ratajkowski debiutinė knyga „Mano kūnas“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu, o tokie leidiniai kaip „Vogue“, „Time“, „Esquire“ ir „People“ pripažino ją viena geriausių tais metais.

Donatas Januta – JAV lietuvis, advokatas, istorijos tyrinėtojas. Savo knygoje „Lietuviški takai“ D. Januta žvelgia į pasaulio lietuvių gyvenimus, pateikia savo nuomonę apie praeities ir šiandienos įvykius, primena apie žymių lietuvių likimus.

Autorius keliaudamas ieško lietuviško paveldo visame pasaulyje, paseka lietuvių pėdsakus ir gyvenimą Baltarusijoje, Lenkijoje, Kaliningrade, Latvijoje, Ukrainoje ir tai aprašo.

Pavojingiausia moteris pasaulyje – Kim Jodčong iš Šiaurės Korėjos

Stebinantis ir sukrečiantis dokumentinis pasakojimas apie paslaptingą Šiaurės Korėjos valdovų dinastiją, kurio centre moteris, savo rankose sutelkusi vis didėjančia galią. 

K I M  J O D Č O N G – Šiaurės Korėjos Aukščiausiojo vado Kim Džonguno sesuo, nuožmaus režimo vyriausioji propagandininkė, ambicinga užsienio politikos formuotoja, be to, įtakingiausia moteris Šiaurės Korėjos istorijoje. Žavinga jos šypsena slepia žiaurią, negailestingą asmenybę, kuri drįsta grasinti pasauliui branduoliniu ginklu, įžeidinėti pasaulio lyderius. Ji – pirmoji moteris Šiaurės Korėjos karališkojoje šeimoje, galinti skelbti provokuojančius pareiškimus ir pasmerkti myriop tėvynės išdavikus. Šiaurės Korėjoje princese vadinama Kim Jodčong įsitikinusi, kad jos gyvenimo misija  suvienyti Korėjos pusiasalį.

Korėjos ir Rytų Azijos studijų tyrinėtojo ir Šiaurės Korėjos specialisto Sung-Yoon Lee parašyta knyga „Sesuo“ – įspūdingas, autoritetingas pasakojimas apie paslaptingą Šiaurės Korėjos pasaulį ir ją valdančią dinastiją – šeimą, kuriai būdingas valdžios troškimas, žiaurios represijos prieš civilius, nuolatiniai gąsdinimai branduoliniu ginklu.

Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis – viena iškiliausių XX a. istorinių asmenybių ne vien gimtojoje Didžiojoje Britanijoje, bet ir visame pasaulyje. Buldogu pramintas, cigaro iš rankų nepaleidžiantis politikas Antrojo pasaulinio karo metais įtvirtino savo, kaip drąsaus, bekompromisio ir toliaregiško valstybės veikėjo, statusą. Ši istoriko Geoffrey’io Besto biografija išsamiai apibūdina visą W. Churchillio gyvenimą ir padeda geriau suprasti priežastis, dėl kurių politiko vardas yra amžiams įrašytas į žmonijos istoriją. 

Winstonui Churchilliui likimas lėmė vesti savo šalį per vieną sunkiausių laikotarpių istorijoje. Didžiosios Britanijos ministru pirmininku jis tapo tą pačią dieną, kai Hitleris įsiveržė į Prancūziją (1940 metų gegužės 10 d.). Tuo metu jam buvo 66-eri. Politikas puikiai žinojo, kas yra karas: prie armijos jis prisijungė 1895-aisiais, būdamas 21 metų. Dalyvavęs mahdistų sukilime ir Antrajame anglų–būrų kare, savo patirtį aprašė keliose knygose ir pasuko į politiką: 1900 metais buvo išrinktas į parlamento Bendruomenių Rūmus. 

Politikoje W. Churchillis praleido 55 gyvenimo metus: kaip eilinis parlamentaras, Prekybos tarybos pirmininkas, karo ministras, Jungtinės Karalystės iždo kancleris, pirmasis admiraliteto lordas ir ministras pirmininkas (du kartus). Per savo ilgą, prieštaringą ir spalvingą karjerą W. Churchillis buvo ir liaupsintas, ir keiktas. Kaip ir kiekvienas žmogus, jis neišvengė klaidų, nuopuolių ir kritikos. Aišku viena: uždegančios jo kalbos ir nepajudinamas ryžtas sutelkė britus Antrojo pasaulinio karo metais ir suteikė pradinį impulsą pasipriešinti Europą siaubiančiam Hitlerio karui. Be W. Churchillio drąsos, Europos ir viso pasaulio istorija galėjo pasisukti visiškai kita kryptimi. 

Geoffrey’is Francis Andrew Bestas (1928–2018) – autoritetingas britų istorikas, kurio specializacija yra karo tematika. Studijavęs Kembridže, vėliau pats dėstė istoriją Edinburgo, Sasekso ir Oksfordo universitetuose, 2003 metais tapo Britų akademijos nariu. Iš viso parašė 13 knygų, iš jų dvi – apie Winstoną Churchillį: „Churchill: A Study in Greatness“ (2001) bei „Churchill and War“ (2005). 

Tikra pabėgimo iš Kionigsbergo į Lietuvą istorija, sukrečianti iki širdies gelmių.

Šaltas 1946-ųjų vasaris. Vienuolikmetės Ursulos Dorn, karštligiškai ieškančios maisto Kionigsbergo griuvėsiuose, galvoje vienintelė mintis: kaip išgyventi? Sovietų okupuotame mieste daugiau nei 70 tūkstančių gyventojų, daugiausia vokiečių, jau mirė nuo bado, ligų ir smurtautojų okupantų rankos. Išsekusios moterys prievartaujamos, o kūdikiai vežimėliuose paliekami šaltyje. Maždaug 20 tūkstančių našlaičių klajoja po šiaurinę Rytų Prūsiją elgetaudami ir ieškodami maisto.

Ursula nebegali pakęsti šios kančios. Mergaitė įsmunka į rusų prekinį traukinį ir atkeliauja į Kauną. Čia susiduria su geranoriškais žmonėmis, globojančiais našlaičius, atklydusius iš Rytų Prūsijos. 

Tačiau ilgainiui ir Pažadėtąja žeme laikytoje Lietuvoje vis sunkiau: partizanai priešinasi sovietų okupantams, o „vokiečių fašistų vaikus“ priglaudusios šeimos tremiamos į gulagus. Norėdami išlikti „vokietukai“ priversti trauktis į miškus ir ten gyventi laukinį vilkų gyvenimą arba išsižadėti savo tapatybės ir praeities.

Nė viena Antrojo pasaulinio karo aukų grupė nėra moksliškai tyrinėta taip mažai kaip Rytprūsių vilko vaikai, o taip nutiko dėl to, kad, palyginti su kitomis Trečiojo reicho ir nacių sukelto karo aukomis, apie jų likimą sužinota gana vėlai. Tik byrant Sovietų Sąjungai ir Baltijos šalyse sustiprėjus nepriklausomybės siekiantiems judėjimams pirmą kartą prabilta apie vilko vaikus.

CHRISTIANAS HARDINGHAUSAS gimė 1978 m. Osnabriuke, Vokietijoje. Baigęs istorijos, literatūros ir žiniasklaidos magistrantūros studijas Osnabriuko universitete, apgynė daktaro disertaciją propagandos ir antisemitizmo tyrimų srityje. Hardinghausas rašo knygas, dirba laisvai samdomu žurnalistu ir istorijos konsultantu.

„Sapnų kambarys“ – unikalus biografinės ir atsiminimų knygos hibridas, pirmas toks žvilgsnis į asmeninį ir kūrybinį vizionieriško režisieriaus Davido Lyncho gyvenimą.

Lyriškos ir intymios paties Lyncho refleksijos susipina su artimos kolegės Kristinės McKennos parašytais biografiniais skyriais, o šiems panaudota medžiaga daugiau nei iš šimto pokalbių su neįtikėtinai atvirais buvusių žmonų pasakojimais, šeimos narių, draugų, kolegų aktorių, agentų, muzikantų ir bendražygių iš įvairiausių sričių prisiminimais.

„Tai gražus atsisveikinimas su dviem nepaprastais žmonėmis. Jis pakerėjo ir sujaudino mane ir lygiai taip pat sujaudins ir pakerės kiekvieną, kas kada nors lankėsi stebuklingame Gabrielio Garcíos Márquezo pasaulyje.“ Salman Rushdie

Vieno didžiausių mūsų laikų rašytojų, Nobelio premijos laureato ir garsiausio bestselerių autoriaus Gabrielio Garcíos Márquezo sūnus šiuose graudžiuose memuaruose apie meilę ir netektį prisimena mylimą tėvą ir motiną.

2014 metų kovą Gabrielis García Márquezas, vienas garsiausių dvidešimto amžiaus rašytojų, persišaldo. Moteris, daugiau nei penkiasdešimt metų jo gyvenimo draugė, žmona Mercedes Barcha, praranda viltį; jos vyras, meiliai vadinamas Gabo, tada jau beveik aštuoniasdešimt septynerių, grumiasi su demencija. „Geruoju nesibaigs“, – sako ji sūnui Rodrigo.

Sulig tais motinos žodžiais Rodrigo susimąsto: „Nejaugi taip ateina pabaiga?“ Trokšdamas suvokti prasidėjusių įvykių prasmę, jis pradeda rašyti paskutinių Garcíos Márquezo dienų istoriją. Kūrybos rezultatas – šis intymus ir nuoširdus pasakojimas, apmąstymai ne vien apie tėvo mirtingumą, bet ir apie jo neprilygstamą žmogiškumą.

Ryškūs prisiminimai ir skaudus reportažas „Atsisveikinimas su Gabo ir Mersedese“ parodo šį iškilų genijų ne vien kaip literatūros kūrėją, bet ir kaip pagrindinį personažą, ir sodriomis spalvomis piešia netektį patyrusios šeimos portretą. Pasakojimo centre – žmogus tragiškiausią gyvenimo akimirką, žavintis humoru netgi tada, kai gęsta jo blaivus protas. Gabo džiaugiasi artimiausių žmonių meile ir dėmesiu, bet grumiasi su tuo, ko netenka – ir su tuo, ko jau neteko. Paskutinėje kelionėje drauge su juo charizmatiškoji Mercedes, amžinoji palydovė ir mūza, viena pagrindinių Márquezo gyvenimo ir kūrybos įkvėpėjų. 

Graudžiai švelnus ir įžvalgus, įspūdingas ir stiprus „Atsisveikinimas su Gabo ir Mersedese“ atiduoda duoklę neįkainojamam Rodrigo tėvų palikimui, kaip niekad plačiai atskleisdamas literatūros milžino privatų šeimyninį gyvenimą. Tai dar viena dovana Gabrielio Garcíos Márquezo skaitytojams visame pasaulyje ir rašytojo, puikiai jį pažinojusio, pagarbos pareiškimas.

„Jau greitai ateis diena, kai mylimieji vėl bus drauge. Mūsų vėliava vėl plevėsuos virš miestų, kurie dabar okupuoti. Mūsų tauta vėl bus kartu ir gyvens taikiai. Pasauliui nebereikės svajoti vien balta ir juoda spalvomis. Svajonė bus mėlyna ir geltona.“

Žmogaus ištarti žodžiai.

Tautos žinia.

Tai knyga oficialiai patvirtinta prezidento Zelenskio. „Žinioje iš Ukrainos“ skelbiamos prezidento asmeniškai atrinktos karo kalbos, kad pasauliui pasakotų ukrainiečių istoriją.

Tai pasakojimas apie tautą, kuri didvyriškai ginasi nuo Rusijos agresijos. Pasakojimas apie žmones, kurie šiandien tapo kovos už demokratiją lyderiais.

Taip pat tai raginimas mums visiems ginti ir kautis už laisvę. Jei ne dabar, tai kada?

Tikra lietuvės istorija Kaire. Patikėjusi meile, išvykusi į egzotišką šalį, užrakinta ir kankinta, bet – nepasidavusi. 

Sveiku protu sunkiai suvokiama tikra istorija, pranokstanti bet kokią fikciją.  

Tądien, kai dusau užuodusi savo kankintojo kvepalus, skaičiavau jau antrus metus toli nuo jo. Tebejaučiu jo kvapą, tebesapnuoju dusinantį kūną. Žmogų, įkalinusį mane bute su nevedžiojamais šunimis, triušiu, vištomis, ančiukais... Nepakeliama smarvė, iš proto besikraustantys, išvežami papjauti arba nugaištantys gyvūnai ir aš – ištvermingiausia to kalėjimo kalinė. Užrakinta, prievartauta, kankinta, mušta, bet nepasidavusi. Ištrūkusi ir fiziškai jau nepasiekiama. 

Lietuvę Anną draugė supažindina su egiptiečiu. Netrunka įsižiebti šilti jausmai per atstumą ir net stipri emocinė priklausomybė – meilės išsiilgusi širdis pasiduoda visoms vyro manipuliacijoms. 

Šiandien Anna gyvena nedideliame Lietuvos mieste, augina nuostabią dukrą, kurią saugo kaip akies vyzdį, – baimė, kad mergaitę gali pagrobti, vis dar kiūto moters pasąmonėje. Joms abiem reikėjo psichologinės pagalbos, abi lėtai gydosi sielos žaizdas ir kabinasi į naują gyvenimą. Anna įgyvendino svajonę užsiimti menine fotografija, rengia parodas ir turi vis daugiau sekėjų.

Amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas skaitytojams geriausiai žinomas kaip nepakartojamų siaubo romanų, tokių kaip „Švytėjimas“, „Kerė“, „Daktaras Miegas“, „Ponas Mersedesas“, „Radybos“, „Budėjimas baigtas“, „Tas“ ir kitų tarptautinių bestselerių, autorius.

1999 metais Kingas užsimojo parašyti knygą apie savo profesiją ir atskleisti kai kuriuos savo gyvenimo užkulisius. Tais metais jis pateko į pavojų gyvybei sukėlusią avariją, tad dėl daugybės operacijų ir ilgos reabilitacijos rašymo ir gyvenimo saitai knygoje įgavo netikėtą svarbą.

Tai ne vien sausas pamokymų ir patarimų rinkinys. Knygoje apstu asmeninės patirties: linksmų ir liūdnų pasakojimų apie vaikystę, paauglystę, pirmuosius literatūrinius bandymus, studijas universitete ir nepriteklių kupinus mokytojavimo metus. Kingas atvirai prisipažįsta, kad alkoholis ir narkotikai buvo neatsiejami jo ankstyvojo kūrybinio kelio palydovai, kad tik artimųjų parama ir begalinis noras kurti jam padėjo ištrūkti iš priklausomybių pinklių.

Knygoje Kingas aptaria ir svarbiausią rašytojo amato įrankį – kalbą, supažindina su kasdiene savo darbo rutina ir darbo įpročiais, netgi dalijasi su skaitytojais iš redakcijų ir leidyklų gautais neigiamais atsakymais. O šių jo kūrybinio kelio pradžioje, pasirodo, būta ne tiek ir mažai. Jo patarimai, kaip plėtoti siužetą ir perteikti veikėjų raidą, praktiški, šmaikštūs ir įkvepiantys. 

Veikalas „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“, Jungtinėse Amerikos Valstijose įvardytas kaip „geriausia visų laikų knyga apie rašymą“, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo.