Atsiminimai, biografijos, esė ir tikros istorijos

„Tarkime, bėgdamas pagalvojai: „Kaip sunku, daugiau nebegaliu.“ „Sunku“ yra neišvengiama tikrovė, bet tai, ar tikrai „daugiau nebegaliu“, priklauso tik nuo tavo paties sprendimo.“

Sulaukęs 32-ejų, Haruki Murakami pardavė džiazo barą Tokijo centre, kad galėtų visą savo laiką skirti rašymui. Po metų, sukūręs romaną „Avies medžioklė“, jis pradėjo bėgioti norėdamas palaikyti gerą fizinę formą. Nubėgami atstumai pamažu ilgėjo – taip rašytojo gyvenime atsirado maratonas. Po daugiau nei dvidešimties metų, ruošdamasis Niujorko maratonui, H. Murakami nusprendė dienoraštyje fiksuoti progresą ir įamžinti aplankytas vietas – nuo Tokijo Džingū Gaien sodų, kur kadaise bėgo kartu su olimpiniu čempionu, iki Čarlzo upės Bostone.

Kalbėdamas apie bėgimą itin uždaras autorius leidžia pamatyti jo prisiminimų ir įžvalgų panoramą. Kodėl jis bėgioja ir ką galvoja bėgdamas? Kaip jautėsi tą akimirką, kai nusprendė tapti rašytoju? Kiek valios pastangų ir užsispyrimo reikia maratonininkui ir iš rašymo gyvenančiam kūrėjui? Kokios didžiausios jo pergalės ir nusivylimai?

„...bėgimas, nors valandą per dieną, taip užsitikrinant tylos laiko vien tik sau, tapo svarbiu veiksmu dvasinei higienai palaikyti. Bent jau tuo metu, kai bėgu, galiu su niekuo nesikalbėti ir nieko nesiklausyti. Užtenka tik stebėti aplinkos vaizdus ir gilintis į save. Tai brangus, nepamainomas laikas.“

Haruki Murakami

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abes, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.

Audio Draugai, meilė ir tas didelis baisus dalykas

„Sveiki, mano vardas Matthew, nors daugelis mane turbūt pažįstate kitu vardu. Draugai mane vadina Matty. Turėčiau būti jau miręs.“

Taip prasideda jaudinanti aktoriaus Matthew Perry gyvenimo istorija, paženklinta šlovės, vienatvės, priklausomybės ir stebuklui prilygstančio išsigelbėjimo nuo mirties. Gerokai prieš nesuskaičiuojamus apsilankymus ligoninėse ir nesėkmingus bandymus išgyti reabilitacijos centruose Matthew tebuvo penkiametis berniukas, gyvenantis pas išsiskyrusius tėvus pakaitomis Monrealyje ir Los Andžele, keturiolikmetis paauglys, Kanadoje pripažintas itin perspektyviu tenisininku, dvidešimt ketverių vaikinas, kuriam pasisekė gauti aktorių itin geidžiamą vaidmenį bandomajame televizijos serialo epizode – tuomet serialas dar vadinosi „Draugai, tokie kaip mes“...

Šią istoriją taip nuoširdžiai, šiltai, su jam vienam būdingu humoru papasakoti galėjo tik pats M. Perry. Jis be užuolankų dalinasi apie jo vaikystėje iširusią tėvų santuoką ir dėl jų aplaidumo išgyventą vienatvę, norą būti pripažintam, paskatinusį ieškoti šlovės, ilgai kamavusią vidinę tuštumą, kurios užpildyti negalėjo net didžiausių svajonių įgyvendinimas, ir viso gyvenimo kovą su priklausomybėmis. Bet greta pasakoja apie ramybę, atėjusią kartu su blaivybe, dalijasi mintimis apie serialo „Draugai“ populiarumą ir prisiminimais apie kolegas aktorius, kitas kino industrijos žvaigždes.

Ši atsiminimų knyga – jauki ir kartu atverianti akis; kaip draugo ranka, ištiesta bet kuriai ar bet kuriam, ieškančiam pagalbos.

„Jautri, negailestingai atvira atsiminimų knyga, kuriai parašyti reikėjo daug drąsos. Pasirodo, M. Perry turi jos su kaupu. Jis atskleidžia mums savo priklausomybės, įvairių ligų ir gniuždančios vienatvės patirtis... Vis dėlto ši knyga kupina vilties. Jei nori sužinoti, kas toks iš tiesų yra M. Perry, laikykis atokiau nuo bulvarinės spaudos ir kliaukis jo paties žodžiais.“
Marta Kauffman, NBC televizijos serialo „Draugai“ bendraautorė

Matthew Perry (Metju Peris, 1969–2023) – kanadiečių-amerikiečių aktorius, prodiuseris, dramaturgas.

Audio Atsarginis

Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.

Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.

Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.

Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.

Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…

Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.

Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.

Audio Chanel. Intymus gyvenimas
 

Kontroversiška istorija apie XX amžiaus mados legendą – Chanel.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Gabrielle (Coco) Chanel iš esmės pakeitė moterų drabužius. Tačiau tai buvo tik regimiausia sudėtingų pokyčių, prie kurių ji prisidėjo, dalis. Savo netradiciniu ir neįprastu gyvenimu – iš žeminančio skurdo į mados viršūnę – Chanel padėjo sukurti modernios moters sampratą.

Ši ypatinga biografija iškelia aikštėn stulbinantį gyvenimą ir parodo, kaip įtakingiausia savo amžiaus dizainerė virto maištingo ir pažangaus stiliaus ikona. Jos legendą kūrė gausybė meilės romanų: sąmojinga, savita, kerinti Chanel tapo ne vieno garsaus menininko, tarp jų – Stravinskio, Picasso ir Dali, mūza, globėja ar meiluže. Tačiau skaudžiausių detalių nepastebėjo nė vienas ankstesnis biografas.

Remdamasi naujai atrastais meilės laiškais, policijos įrašais ir interviu, Lisa Chaney atskleidžia tiesą apie Chanel priklausomybę nuo narkotikų ir romanus su moterimis. Ji taip pat galutinai atsako į seniai ramybės nedavusį klausimą apie Chanel meilužį vokietį: ar jis buvo nacių šnipas?
Čia atskleidžiamas Chanel paveikslas – skandalingas, jis paslaptingesnis ir tamsesnis negu bet kurioje kitoje iki šiol parašytoje biografijoje.

„Solidi ir išsami knyga apie vieną paslaptingiausių dizainerių."
Vogue

„Nagrinėdama atrastus meilės laiškus, asmeninius dienoraščius ir atsiminimus, cituodama pačios Chanel žodžius knygos autorė Lisa Chaney atskleidžia už mados ikonos besislepiančią moterį – jos pažeidžiamumą, vienišumą, neviltį. Itin svarbios autorės įžvalgos apie Chanel vaidmenį kuriant modernios, nepriklausomos moters, kuri garbina ir grožį, ir patogumą, įvaizdį."
Library Journal

„Gili ir įspūdinga biografija, parašyta pasitelkiant naujus, anksčiau nepublikuotus šaltinius, apie prieštaringą, tačiau vienareikšmiškai talentingą moterį, kurios vardas visuomet išliks rafinuotumo ir originalumo sinonimas."
Booklist

Knygos autorė Lisa Chaney – meno ir literatūros istorikė. Ji rengė radijo ir televizijos laidas kultūros istorijos temomis, rašė straipsnius tokiems dienraščiams, kaip „The Sunday Times", „The Spectator", „The Guardian“ ir kt. „Chanel. Intymus gyvenimas" – trečioji autorės knyga.

Audio Virsti vilku

„Tada jis pasirodė. Padarė tai taip natūraliai, ir tai suprantama: šitas pasaulis juk jo. Jis išžengė iš miško šiek tiek tolėliau, už slidžių vėžių. Sustojo pelkės pakrašty tarp kadagio krūmo ir sukumpusios pušies. Įdėmiai žvelgė į nedidelį sniegu apklotą pelkės plotą, pakreipęs galvą taip, kad galėjau matyti profilį su tauria nosies linija, stačia kakta ir į viršų styrančiomis ausimis.“

Antrą Naujųjų metų dieną Ulfui Norstigui sukanka septyniasdešimt. Tą pačią dieną, kai Švedijoje prasideda licencijuota vilkų medžioklė. Tačiau Ulfas, kilęs iš senos medžiotojų giminės, turbūt pirmąkart atsisako joje dalyvauti. Galbūt dėl to, kad dieną prieš tai, sėdėdamas medžiotojo vagonėlyje, jis išvydo vienišą ilgakojį klajoklį vilką ir jam viduje kažin kas persimainė.

„Virsti vilku“ – tylus, išmintingas ir intymus pasakojimas apie žmogaus ryšį su gamta ir gyvūnija, susitaikymą su prisiminimais ir senatve, apie ilgalaikį santuokinį ryšį, gyvenimo kryptį keičiančius susitikimus. Tai ir istorija, kelianti skaudžius klausimus apie medžioklę ir silpnesniųjų žudymą.

„Virsti vilku“ – sintezė visko, kas geriausia literatūroje.“
Skanska Dagbladet

„Tai nepretenzingas romanas – ir būtent dėl to toks paveikus.“
Svenska Dagbladet

Kerstin Ekman (gim. 1933) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių Švedijos rašytojų, kurios darbai lyginami su Ernesto Hemingway'aus kūryba. 1978-1989 m. ji buvo Švedijos akademijos, skiriančios Nobelio literatūros premiją, narė. Jos kūriniai versti į daugiau kaip 30 kalbų, ji yra gavusi daugumą svarbiausių Švedijos literatūros premijų. „Virsti vilku“ – naujausias K. Ekman romanas, apdovanotas 2022 m. „Norrlands Litteraturpris“ ir kitomis premijomis, išverstas į 19 kalbų, gimtojoje Švedijoje tapęs bestseleriu (parduota per 180 tūkst. knygos egzempliorių).

Audio V kaip vanagas

Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.

„V kaip vanagas“ – giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.

„Nuostabiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“
Olivia Laing

„Ši knyga gieda kaip paukštis. Negalėjau atsitraukti.“
Mark Haddon

„Šis pasakojimas, sukurtas iš širdies, pasiekia širdį. Bet kuris žmogus, bent sykį pakėlęs akis į sklendžiantį plėšrųjį paukštį, perskaitęs šią knygą negalės nepajusti, kad pasikeitė.“
Tim Dee

Helen Macdonald (Helen Makdonald, gim. 1970) – anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė. Didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukė jos atsiminimai „V kaip vanagas“, 2014 m. apdovanoti „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis.

Audio Raizgus gyvenimas: Kaip grybai kuria mūsų pasaulį, keičia mąstymą ir formuoja ateitį

GERIAUSIA NEGROŽINĖ VERSTINĖ KNYGA 2021

Šioje knygoje dr. Merlinas Sheldrake'as leidžiasi į žavingą nuotykį ir tyrinėja fantastišką, keistą ir nuostabų grybų pasaulį: šie beveik visą gyvybę Žemėje palaikantys organizmai niekuomet nepaliauja stebinti. Tai nei augalas, nei gyvūnas, jų randama visame pasaulyje, ore ir mūsų kūnuose. Grybai sprendžia užduotis neturėdami smegenų, gali pribloškiamai taikliai manipuliuoti gyvūnų elgesiu. Davę mums duonos, alkoholinių gėrimų ir gyvybę gelbstinčių vaistų, grybai formavo žmonijos istoriją, o visuomenę nuo pat Antikos laikų stebinusios grybų psichodelinės savybės palengvino nemažai psichikos ligų simptomų. Grybų gebėjimas virškinti plastiką, sprogmenis, pesticidus ir žaliavinę naftą yra pasitelkiamas pažangiausioms technologijoms, o atradus, kad jie jungia augalus požeminiais tinklais, „miško internetu“, pakito ir tai, kaip suvokiame ekosistemas. Tačiau didumą gyvenimo grybai nugyvena slapčiomis, o daugiau nei devyniasdešimt procentų jų rūšių iki šiol nėra aprašyta.

„Raizgus gyvenimas“ – tai suvokimą plečianti kelionė į slaptą gyvybės karaliją. Ši knyga parodo, kad be grybų nesuprastume planetos, kurioje gyvename, jie taip pat būtini norint suvokti, kaip mes mąstome, jaučiame ir elgiamės. Kuo daugiau sužinome apie grybus, tuo labiau neįmanomas be jų atrodo gyvenimas.

„Nepaprastai puiki!“
Margaret Atwood

„Aktuali ir reikalinga.“
Helen Macdonald

„Keičianti matymą.“
Robert Macfarlane

Dr. Merlin Sheldrake (Merlinas Šeldreikas, gim. 1987) – britų biologas ir rašytojas. Atlikęs tyrimą apie požeminius Panamos atogrąžų miškų grybų tinklus, Kembridžo universitete jis apgynė atogrąžų ekologijos mokslų daktaro laipsnį. „Raizgus gyvenimas“ – jo pirmoji knyga, 2020-2021 m. nominuota daugeliui premijų, tarp kurių: „British Book Awards“, „Royal Society Science Book Prize“, „Goodreads Choice Awards“; 2021 m. ji apdovanota „Wainwright Prize for Global Conservation Writing“ ir kt. premijomis. Sheldrake'o tyrinėjimai apima platų lauką – nuo grybų biologijos iki Amazonijos etnobotanikos istorijos. Jis yra entuziastingas aludaris ir fermentuotojas, taip pat muzikantas, groja pianinu ir akordeonu.

Audio Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija

„Kiek iš tiesų galima pažinti ungurį? Arba žmogų? Kartais pasirodo, kad šiuodu klausimai susiję.“

Stebėtinai mažai yra žinoma apie europinį ungurį („Anguilla anguilla“). Tiesą sakant, tiek mažai, kad mokslininkai ir filosofai – nuo Aristotelio iki Freudo – ištisus amžius buvo tiesiog apsėsti „ungurio klausimo“: ar tai žuvis, ar kažkas visiškai kita? Kaip jis dauginasi? Ar leidžia ikrus, ar veda gyvus palikuonis? Ar yra belytė būtybė? Ar dvilytė? Kodėl kiekvienas europinis ungurys, gimęs Sargasų jūroje, išsiruošia į tūkstančių kilometrų kelionę gėlųjų vandenų link, ten įsikuria keliems dešimtmečiams, o atėjus laikui grįžta atgal į Sargasų jūrą neršti ir mirti? Net šiandien niekas nėra regėjęs besiporuojančių ar neršiančių ungurių. Ungurys mums – vis dar mįslė.

Patrikas Svenssonas dar būdamas vaikas iš tėvo išmoko žvejoti ungurius. Jie valandų valandas tylėdami leisdavo dienas laukdami užkimbant šios sunkiai sugaunamos, neįspėjamos ir mįslingos žuvies. Mėgindamas užčiuopti ungurio paslaptį, autorius grįžta į savo vaikystės namus ir, rašydamas apie sūnaus ir tėvo ryšį ir jų bendrystę žuvaujant ungurius, paliečia universalius, bendražmogiškus klausimus apie gyvenimą ir mirtį: kas aš esu? Iš kur esu? Kur link keliauju?

„Gilus žmogaus likimo, laiko, šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties apmąstymas.“
Kirkus Reviews

„Neabejotinai nuostabiausia dešimtmečio gamtos istorijos knyga.“
Mark Siddall, Amerikos gamtos istorijos muziejaus kuratorius ir profesorius

„Ungurių istorija – viena mūsų planetos įspūdingiausių, bet lygiai tiek pat įspūdingas ir Svenssono pasakojimas apie mūsų būties paslaptis.“
Bernd Heinrich, Vermonto universiteto biologijos profesorius

Patrik Svensson (Patrikas Svensonas, g. 1972 Švedijoje) – meno ir kultūros žurnalistas, rašytojas. „Apie ungurius ir žmones“ yra jo debiutinė knyga, už kurią 2019 m. jis apdovanotas svarbiausiu Švedijos literatūros prizu – Augusto premija. „Apie ungurius ir žmones“ tapo 2019 m. perkamiausia negrožine knyga Švedijoje ir bus išleista 34 šalyse.

„...kokią didelę reikšmę pasipriešinimo kontekste turėjo drabužiai: jie gelbėjo nuo šalčio, buvo širdį šildanti dovana arba tarnaudavo kaip slėptuvė ar maskuotė.“


Aušvico–Birkenau koncentracijos stovykloje dvidešimt penkios kalinės – daugiausia žydės moterys ir merginos - buvo atrinktos kurti, kirpti ir siūti drabužius nacių elitui. Kalinės tikėjosi, kad šis darbas išgelbės jas nuo dujų kamerų. Siuvimo ateljė, vadinamą Obere Nähstube, įkūrė stovyklos komendanto žmona Hedwig Höss, salono darbus prižiūrėjo SS sargybinių ir karininkų žmonos.

Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais, įskaitant interviu su paskutine išgyvenusia Obere Nähstube siuvėja Bracha Berkovič Koh?t, knygoje „Aušvico siuvėjos“ sekama šių moterų likimais. Šeimos ir draugystės ryšiai padėjo joms ne tik ištverti nežmonišką smurtą, bet ir prisidėti prie pasipriešinimo stovykloje. Istorikė Lucy Adlington, nepaprastus siuvėjų išgyvenimus siedama su nacių plėšikavimo ir išnaudojimo politika, kalba apie Trečiojo reicho godumą, žiaurumą ir veidmainiškumą, siūlo naujai pažvelgti į mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto istorijos skyrių.


„L. Adlington atskleidė ne vieną, bet kelias ilgai slėptas istorijas: pasakojimą apie užuojautos kupinas ir drąsias žydes, siuvusias, kad išgyventų, drabužių istoriją per Holokaustą ir mados pramonės istoriją Antrojo pasaulinio karo metais. Autorė meistriškai supynė šias gijas į nepaprastai įtraukiantį, svarbų ir unikalų istorinį skaitinį.“
Judy Batalion


Lucy Adlington (Liusi Adlington) – britų visuomenės ir tekstilės istorikė, senovinių drabužių kolekcininkė, istorinių romanų jaunimui autorė. Negrožinė jos knyga „Aušvico siuvėjos“, pirmą sykį pasirodžiusi 2021 m., iškart tapo „New York Times“ bestseleriu ir buvo išversta į daugiau nei 20 kalbų.

Neįtikėtinas, bet tikras „serijinio suvedžiotojo“, pasinaudojusio daugybės moterų patiklumu, apgavysčių tyrimas. Čia realybė pranoksta fikciją!

Jo vardas Rikardas, Aleksandras, Danielis arba Ričardas. Jis argentinietis, brazilas arba portugalas. Jis teigia esąs chirurgas, oro linijų pilotas, inžinierius, karo fotografas arba policininkas. Šis į aukštą socialinį statusą pretenduojantis melagis sugeba vienu metu gyventi keturis vedybinius gyvenimus keliose šalyse, prisidengdamas skirtingais išgalvotais asmenimis, kurie patrauklesni vienas už kitą. Ir nė viena moteris neabejoja jo tikrumu ir nuoširdumu.

Kokias neįtikėtinas gudrybes jis naudoja? Kodėl gyvena tarsi vaikščiodamas lynu nuo vieno melo iki kito? Kas jis – pavojingas manipuliuotojas, beprotis ar įkyrus meilužis? Autorė Sonia Kronlund nusprendė tai ištirti.

Knygoje pasakojama tikra nepaprasto apgaviko istorija, remiantis jį mylėjusių moterų, jį sekusio privataus detektyvo ir jį sugavusių policininkių liudijimais. Nuo Paryžiaus iki Varšuvos per neturtingus Brazilijos priemiesčius – neįtikėtina kelionė genialaus chameleono pėdomis. Jos ieškojo idealaus vyro, jis buvo jų svajonių meilužis – rizikuojantis viską prarasti ir atsidurti savo paties spąstuose.

Sonia Kronlund yra prancūzų dokumentinių filmų režisierė, knygų autorė, bendradarbiavusi kuriant daugybę scenarijų. Gimusi Paryžiaus regione tėvo, švedų aristokrato, ir kuklesnės kilmės motinos iš Lotaringijos šeimoje. Paryžiaus Sorbonos universitete įgijo meno filosofijos magistro diplomą. Studijavo Fontenay-Saint-Cloud aukštojoje mokykloje ir yra įgijusi šiuolaikinės literatūros magistro laipsnį.

Knygos puslapiuose nugulė aibė tikrų istorijų – nuo bankų plėšikais tapusių bankininkų ir Kremliaus elitui išplautų milijardų iki balsų supirkinėjimo Seimo rinkimuose ar verslo, sukurto vagiliaujant iš labdaros konteinerių. Suskaičiuota tiek pinigų, kiek pakaktų nedidelės valstybės biudžetui. Ir visi tie pinigai skleidžia specifinį kvapą. Smarvę. 

Žodis „smarvė“ apima daug reikšmių. Nuo akivaizdaus ir tiesmuko dvoko iki poreikio „turėti smarvės“, kad savo noru lįstum ten, kur nešvaru, o neretai ir pavojinga. Galiausiai, jei gyvenimą pašventi kapstymuisi po svetimą smarvę, susitaikyk su tuo, kad ir pats šiek tiek prasmirsi.

„Kai pankas (iš tikrųjų kadaise nešiojęs skiauterę) yra ir skaičiukų, ir nuobodžių popierių maniakas, jūs gaunate knygą, kurią skaitydami daug juoksitės, bet ir kartu norėsite riebiai nusikeikti dėl sukilusios pykčio bangos. Tačiau ši knyga ne tik apie pinigus ir meilę. Ji ir apie viltį. Viltį, kad kol bus tokių pankų, purvinos verslo ir politikos istorijos lįs į viešumą.“

Rima Urbonaitė, politologė

Santuoka, išgelbėjusi monarchiją

Tai išsamus pasakojimas apie tai, kaip meilės kupina karaliaus Jurgio VI ir karalienės Elžbietos santuoka išgelbėjo monarchiją Antrojo pasaulinio karo metais ir kaip jie užaugino dukrą – karalienę Elžbietą II.

Gavusi ypatingą karalienės Elžbietos II leidimą susipažinti su savo tėvų Jurgio VI ir karalienės Elžbietos laiškais ir dienoraščiais, autorė Sally Bedell Smith atgaivino šios legendinės karališkosios poros meilės istoriją. Ši informatyvi, nuodugniu tiriamuoju darbu grįsta knyga atskleidžia, kaip meile ir atsidavimu alsuojanti santuoka padėjo karaliui ir karalienei įveikti Antrojo pasaulinio karo sunkumus, vadovauti tautai, sutvirtinti visuomenės tikėjimą monarchija ir užauginti dukteris – princeses Elžbietą ir Margaretą.

1936 m. karaliui Eduardui VIII atsisakius sosto ir taip pakirtus karūnos reputaciją, jo jaunesnysis brolis perėmė tėvo vardą ir tapo karaliumi Jurgiu VI. Drovus, jautrus, mikčiojantis Jurgis VI neįsivaizdavo kada nors tapsiantis karaliumi. Graži, savimi pasitikinti, bendrauti mėgstanti jo žmona Elžbieta, vėliau gyvenime praminta „karaliene motina“, teikė jam stiprybės ir buvo jo patarėja. Jurgis VI, mylimas ir palaikomas žmonos, sugebėjo tapti išskirtiniu vadovu: jis vedė savo šalį Antrojo pasaulinio karo metais, palaikė glaudžius santykius su Winstonu Churchilliu, savo drąsa ir atjauta įkvėpė britų tautą per Didžiosios Britanijos bombardavimo „Blitz“ kampaniją. Taip pat Jurgis VI ir Elžbieta nuo mažų dienų rengė savo dukterį princesę Elžbietą monarchės pareigoms, ir ji itin sėkmingai valdė net septyniasdešimt metų.

Sally Bedell Smith suteikia galimybę iš arčiau pažvelgti į karaliaus Jurgio VI ir Elžbietos gyvenimą, kovas, viltis ir pergales lemtingu istorijos laikotarpiu.

„Gyvenimas pasikeičia greitai. 

Gyvenimas pasikeičia per akimirką. 

Sėdiesi vakarienės, ir gyvenimas, kokį tu jį pažįsti, pasibaigia.“

2003-iaisiais, per Kalėdas, Joan Didion su vyru Johnu Gregory Dunne’u sužino, kad jų vienturtę dukrą Quintaną po plaučių uždegimo ištiko sepsinis šokas ir dabar ji prijungta prie gyvybę palaikančių aparatų. Po kelių dienų – Naujųjų Metų išvakarėse – Johnas staiga miršta nuo širdies smūgio. 

„Maginio mąstymo metai“ – tai J. Didion bandymas suvokti pirmuosius metus po staigios netekties, „savaites, paskui mėnesius, sugriovusius bet kokius išankstinius įsitikinimus apie mirtį, ligą, tikimybę ir sėkmę, apie laimę ir nelaimę, santuoką, vaikus ir atmintį, apie sielvartą ir tai, kaip žmonės susitaiko arba nesusitaiko su tuo, jog gyvenimas baigiasi...“ Atsiminimai stulbina nuoširdumu, atskleidžia asmenišką, tačiau sykiu universalią bendro gyvenimo ir netekties patirtį.

„Nepaprastos literatūrinės drąsos kūrinys – minties aiškumu garsėjanti rašytoja leidžia mums stebėti, kaip sielvartas aptemdo protą… Ji grįžta į praeitį, kad atskleistų savo unikalios santuokos portretą… J. Didion rodo mums, ko neteko.“

Time

Joan Didion (Džoun Didijon, 1934–2021) – viena garsiausių amerikiečių rašytojų, memuaristė, eseistė, žurnalistė, romanistė. 2005 m. pasirodžiusi knyga „Maginio mąstymo metai“, laikoma jos magnum opus, pelnė prestižinį „National Book Award“. 2013 m. JAV prezidentas Barackas Obama apdovanojo ją Nacionaliniu meno ir humanitarikos medaliu už viso gyvenimo pasiekimus ir išskirtinį indėlį į amerikiečių literatūrą. J. Didion apie savo kūrybą yra sakiusi: „Rašau tik tam, kad sužinočiau, ką galvoju, į ką žiūriu, ką matau ir ką visa tai reiškia.“

„Tokią knygą būčiau norėjusi perskaityti prieš penkerius, dešimt, net prieš penkiolika metų. Būčiau norėjusi žinoti, kad ne aš viena verkiu žiūrėdama į save veidrodyje ir svarstau, kas būtų, jei imčiau ir virtuviniu peiliu nupjaučiau tai, kas man trukdo gyventi. Būčiau norėjusi tokią knygą duoti paskaityti savo tėvams, seneliams, mokytojams ir draugams. O labiausiai – sau. Mergaitei, kuri buvo įsitikinusi, kad privalo pakeisti savo kūną. Pasaulį apėmusi svoriomanija. Savo vertę skaičiuojame kilogramais ar drabužių dydžiais. Milijonai žmonių išgyvena tikrą pragarą, norėdami atitikti primestus grožio standartus. Mano gyvenime vieną dietą keitė kita, krentantys kilogramai grįždavo su kompanija, galvoje nesustodamas zyzė svoriomanijos radijas: „centimetrai, gramai, kilogramai, kalorijos, riebalai, baltymai, angliavandeniai…” O kokią didelę kainą sumokėjau, kad vieną dieną tas radijas imtų ir tiesiog užsičiauptų.”
Aistė Simėnaitė

Ši knyga – sukrečianti jaunos moters kovos su svoriu ir maistu istorija. Nuo pirmojo suvokimo, kad atrodo kitaip nei mokyklos gražuolės, iki vienas po kito užklumpančių valgymo sutrikimų, chirurginio nutukimo gydymo ir sudėtingų emocinių išgyvenimų. Tai itin atviras pasakojimas, kokiais klystkeliais gali nuvesti noras „sutaisyti” kūną.
Apie santykį su maistu, kūnu, jo (ne)priėmimą knygoje taip pat kalba Asta Meschino, Dovilė Filmanavičiūtė, Emilis Remeikis, Liucina Rimgailė, Valerija Iljinaitė.

„Knygoje atvirai kalbama apie skirtingus valgymo sutrikimo ligos pasireiškimus, sveikimą ir apie tai, koks vis tik nenormalus visuomenės požiūris į kūną, kaip stipriai paveikia pastabos apie jį. Man buvo labai sunku skaityti, kaip Aistės „vidinės akys” mato savo kūną: nesvarbu, koks būtų svoris, jausmas, kad vis vien yra blogai, lydėjo nuolat. Labai tikiuosi, kad nevadovėliškai aprašyti valgymo sutrikimų požymiai ir patirtys padės greičiau atpažinti savo ar artimųjų ligą ir kreiptis pagalbos.”
Aušra Jauniškytė–Ingelevičienė – Valgymo sutrikimų centro gydytoja dietologė, intuityvaus valgymo konsultantė

„Man atrodo, kad aš tik Aistės dėka pagaliau supratau: tai, kas man atrodo lengvai išsprendžiamas rebusas, daugeliui žmonių – kasdienė kova. Dabar su dar didesne empatija žvelgsiu į tuos, kurie kenčia niekaip nerasdami santykio su lėkšte. Saugokite savo XL dydžio širdis – jos yra pačios svarbiausios.”
Dovilė Filmanavičiūtė – reklamos specialistė, TV laidų vedėja

Aistė Simėnaitė – TV laidų ir tekstų kūrėja, žurnalistė, tinklaraščių „Veidrodėli, veidrodėli”, „Nebloga mama”, komentarų populiariausiuose šalies portaluose ir leidiniuose autorė. SVORIOMANIJA – pirmoji autorės knyga.

Žydų kilmės italo Primo Levi (1919–1987) knyga Jei tai žmogus yra unikali išgyvento Holokausto patirties kapsulė, įamžinanti gyvenimo koncentracijos stovykloje groteskišką kasdienybę. Prieš Antrąjį pasaulinį karą P. Levi buvo chemikas, o naciams kaip tik reikėjo būtent chemijos specialistų; galima teigti, kad profesija tapo viena pagrindinių priežasčių, kodėl jam teko išgyventi Holokausto siaubumus. Vienuolika mėnesių Levi praleido įkalintas Monovice, vienoje iš trijų pagrindinių Aušvico koncentracijos stovyklos kompleksų iki 1945 metų sausio 18-osios, kai įvyko stovyklos išvadavimas. Iš 650 Italijos žydų, kurie keliavo kartu su juo mirties vagone, Levi buvo vienas iš dvidešimties, pavykusiems palikti stovyklas gyviems.

Po karo P. Levi ir toliau tęsė mokslinę karjerą, taip pat pradėjo ir rašyti. Rašymas jam tapo tarsi būtinu terapiniu užsiėmimu – ne tik moraline pareiga, bet ir psichologiniu poreikiu. Įdomu, kad P. Levi aprašomi Holokausto siaubai nesuponuoja vertinimo – jis niekada nesako, kaip skaitytojas turėtų jaustis skaitydamas apie nacių žiaurumus. Priešingai, P. Levi žodžiai spinduliuoja humanizmu net tragiškų patirčių akivaizdoje, suteikdami mums vilties, kad žmogaus dvasia gali būti nenugalima net ir susidūrus su neįsivaizduojamu ir beprasmiu blogiu.

Tikra pabėgimo iš Kionigsbergo į Lietuvą istorija, sukrečianti iki širdies gelmių.

Šaltas 1946-ųjų vasaris. Vienuolikmetės Ursulos Dorn, karštligiškai ieškančios maisto Kionigsbergo griuvėsiuose, galvoje vienintelė mintis: kaip išgyventi? Sovietų okupuotame mieste daugiau nei 70 tūkstančių gyventojų, daugiausia vokiečių, jau mirė nuo bado, ligų ir smurtautojų okupantų rankos. Išsekusios moterys prievartaujamos, o kūdikiai vežimėliuose paliekami šaltyje. Maždaug 20 tūkstančių našlaičių klajoja po šiaurinę Rytų Prūsiją elgetaudami ir ieškodami maisto.

Ursula nebegali pakęsti šios kančios. Mergaitė įsmunka į rusų prekinį traukinį ir atkeliauja į Kauną. Čia susiduria su geranoriškais žmonėmis, globojančiais našlaičius, atklydusius iš Rytų Prūsijos. 

Tačiau ilgainiui ir Pažadėtąja žeme laikytoje Lietuvoje vis sunkiau: partizanai priešinasi sovietų okupantams, o „vokiečių fašistų vaikus“ priglaudusios šeimos tremiamos į gulagus. Norėdami išlikti „vokietukai“ priversti trauktis į miškus ir ten gyventi laukinį vilkų gyvenimą arba išsižadėti savo tapatybės ir praeities.

Nė viena Antrojo pasaulinio karo aukų grupė nėra moksliškai tyrinėta taip mažai kaip Rytprūsių vilko vaikai, o taip nutiko dėl to, kad, palyginti su kitomis Trečiojo reicho ir nacių sukelto karo aukomis, apie jų likimą sužinota gana vėlai. Tik byrant Sovietų Sąjungai ir Baltijos šalyse sustiprėjus nepriklausomybės siekiantiems judėjimams pirmą kartą prabilta apie vilko vaikus.

CHRISTIANAS HARDINGHAUSAS gimė 1978 m. Osnabriuke, Vokietijoje. Baigęs istorijos, literatūros ir žiniasklaidos magistrantūros studijas Osnabriuko universitete, apgynė daktaro disertaciją propagandos ir antisemitizmo tyrimų srityje. Hardinghausas rašo knygas, dirba laisvai samdomu žurnalistu ir istorijos konsultantu.

Neįtikėtina tikra laivo sudužimo, išgyvenimo ir meilės istorija.

 „Vienas labiausiai įtraukiančių kada nors skaitytų negrožinės literatūros kūrinių.“

Oliveris Burkemanas

„Nuostabus santuokos, kuri išsilaikė virš vandens nepaisant aplinkybių, portretas.“

Financial Times

Guardian, Observer ir Waterstones metų negrožinės literatūros knyga.

Ekscentriška anglų poros meilės istorija, virtusi vienu dramatiškiausių kada nors užrašytų nuotykių – 118 dienų dreifavimo atvirame vandenyne.

Morisas ir Meralina buvo labai skirtingi. Jis – atsargus ir nerangus, ji – charizmatiška ir ryžtinga. Atrodo, neįtikėtina pora, bet jiedu susituokė. Ėmė gyventi įprastą priemiesčio gyvenimą septintojo dešimtmečio Anglijoje, bet nusivylę juo nusprendė išsilaisvinti iš socialinių lūkesčių, parduoti visą savo turtą, pasistatyti burlaivį ir juo apkeliauti pasaulį – nuo Pietų Anglijos iki Naujosios Zelandijos. Išplaukė 1972 m. vasaros pradžioje ir greitai pamėgo savo atsiskyrėlišką gyvenimą. Tačiau 1973 m. kovo 4 d., įpusėjus kelionei, vidury Ramiojo vandenyno, pakeliui į Galapagų salas, banginiui atsitrenkus į jų laivą, šis nepataisomai sudužo. Su maisto atsargomis, kurių, jų skaičiavimais, vandenyne turėjo užtekti 20 dienų, jie prisiglaudė savo pripučiamoje gelbėjimosi valtyje. Vis dėlto, kol pora bus išgelbėta, praeis 118 dienų. Tai keturi mėnesiai, per kuriuos jie patyrė alkį, troškulį, karštį, šaltį, ligas ir audras, tačiau kartu išgyveno ir tobulos laimės akimirkas harmonijoje su gamta. 

Britų žurnalistė Sophie Elmhirst iš naujo atrado seniai pamirštus poros nuotykius ir parašė nesenstančią istoriją apie laisvę ir individualumą, meilę ir priklausomybę, neviltį ir norą išgyventi.

„Morisas ir Meralina“ – tai pavojų, dvasios stiprybės ir švelnumo kupina knyga apie žmogiškąjį ryšį ir žmogaus būtį grėsmės akivaizdoje, apie tai, kaip išgyventi ne tik jūroje, bet ir gyvenime.

Nero Book Awards 2024 metų negrožinės literatūros kategorijos nugalėtoja

Apdovanojimų komisijos nuomone tai „įspūdingas ir kūrybiškai parašytas negrožinės literatūros perlas. Pasakojimas prikausto dėmesį ne tik dėl neįtikėtinos žmonių išgyvenimo istorijos, bet ir dėl mitinio pasakojimo apie neaprėpiamus vandenyno tolius ir dalykus, kurie padeda išlikti krizės metu.“

Sophie Elmhirst yra Guardian Long Read ir The Economist žurnalų 1843 premijos laureatė, taip pat Gentlewoman ir Harper’s Bazaar redaktorė. 2020 m. ji pelnė Britų spaudos apdovanojimą už geriausią metų publicistiką; taip pat pelniusi Užsienio spaudos apdovanojimą ir yra įtraukta į ilgąjį G. Orwello premijos sąrašą. Pirmą kartą su Moriso ir Meralinos Beilių istorija ji susidūrė tyrinėdama straipsnį apie poros troškimą pabėgti. Tai pirmoji jos knyga. Autorė gyvena Londone.

„Viena iš tų ypatingų knygų, kurios verčia atidėti viską, kad galėtum prie jos grįžti. Man šioje įkvepiančioje, juokingoje, skausmingoje ir jaudinančioje šventėje apie paprastą porą, patekusią į dramatiškiausias įmanomas aplinkybes, patiko viskas. Jausmingas priminimas, kad susidūrę su katastrofa dažnai sužinome, kas iš tiesų esame.“

Rachelė Joyce, knygos The Unlikely Pilgrimage of Harold Fry autorė

„Tai vienas iš patraukliausių kada nors skaitytų negrožinės literatūros kūrinių, kuriame kartu pasakojama apie išgyvenimą jūroje ir apie troškimą pabėgti nuo kasdienybės, santuokos paslaptis ir trumpalaikę šlovę. Nuo tada, kai baigiau skaityti, ši knyga neišeina man iš galvos.“

Oliveris Burkemanas, knygos „Keturi tūkstančiai savaičių“ autorius

„Morisas ir Meralina“ yra graži, jaudinanti knyga – tai miniatiūrinis jūrininkystės ir išgyvenimo epas, kurio centre – nepalaužiama, neįprasta meilės istorija. S. Elmhirst nubloškia jus šimtus mylių į Ramųjį vandenyną ant keturių pėdų gelbėjimosi plausto, kur jūsų laukia tik vėžliai, banginiai ir amžini klausimai: kas mus myli? Kodėl mes juos mylime? Ar galime išgyventi?“

Samas Knightas, knygos The Premonitions Bureau autorius

„...kokią didelę reikšmę pasipriešinimo kontekste turėjo drabužiai: jie gelbėjo nuo šalčio, buvo širdį šildanti dovana arba tarnaudavo kaip slėptuvė ar maskuotė.“

Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje dvidešimt penkios kalinės – daugiausia žydės moterys ir merginos – buvo atrinktos kurti, kirpti ir siūti drabužius nacių elitui. Kalinės tikėjosi, kad šis darbas išgelbės jas nuo dujų kamerų. Siuvimo ateljė, vadinamą Obere Nähstube, įkūrė stovyklos komendanto žmona Hedwig Höss, salono darbus prižiūrėjo SS sargybinių ir karininkų žmonos.

Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais, įskaitant interviu su paskutine išgyvenusia Obere Nähstube siuvėja Bracha Berkovič Kohút, knygoje „Aušvico siuvėjos“ sekama šių moterų likimais. Šeimos ir draugystės ryšiai padėjo joms ne tik ištverti nežmonišką smurtą, bet ir prisidėti prie pasipriešinimo stovykloje. Istorikė Lucy Adlington, nepaprastus siuvėjų išgyvenimus siedama su nacių plėšikavimo ir išnaudojimo politika, kalba apie Trečiojo reicho godumą, žiaurumą ir veidmainiškumą, siūlo naujai pažvelgti į mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto istorijos skyrių.

„L. Adlington atskleidė ne vieną, bet kelias ilgai slėptas istorijas: pasakojimą apie užuojautos kupinas ir drąsias žydes, siuvusias, kad išgyventų, drabužių istoriją per Holokaustą ir mados pramonės istoriją Antrojo pasaulinio karo metais. Autorė meistriškai supynė šias gijas į nepaprastai įtraukiantį, svarbų ir unikalų istorinį skaitinį.“

Judy Batalion

Lucy Adlington (Liusi Adlington) – britų visuomenės ir tekstilės istorikė, senovinių drabužių kolekcininkė, istorinių romanų jaunimui autorė. Negrožinė jos knyga „Aušvico siuvėjos“, pirmą sykį pasirodžiusi 2021 m., iškart tapo „New York Times“ bestseleriu ir buvo išversta į daugiau nei 20 kalbų.

Operos pasaulyje Marija Kalas buvo geriausiai žinoma kaip la divina – dieviškoji. Ji kaskart užburdavo auditorijas ne tik įstabiu balsu, bet ir intuityviu dramos pojūčiu, kerėdavo stulbinančiu grožiu. Tačiau dainininkės kelias į šlovę nebuvo rožėmis klotas: vaikystė prabėgo nacių okupuotoje Graikijoje su motina, kuri negailestingai išnaudojo dukros talentą. M. Kalas anksti išmoko apsisaugoti nuo tų, kurie ketina ja pasinaudoti.

Pirmąkart ji patikėjo meile sutikusi graikų laivybos magnatą Aristotelį Onasį. M. Kalas jautė, kad šis vyras joje mato ne tik išskirtinio balso solistę, bet ir moterį. Prasidėjo jaudinantis operos žvaigždės ir vieno turtingiausių pasaulio vyrų romanas. A. Onasis įtraukė M. Kalas į svaiginančios prabangos gyvenimą, supažindino su tokiomis pasaulinėmis garsenybėmis kaip Elizabet Taylor, Ričardas Bertonas, Vindzoro kunigaikštis bei kunigaikštienė. Tačiau šis gvvenimas akimirksniu subliuško žiniasklaidai pranešus apie A. Onasis ir buvusios pirmosios ledi Džekės Kenedi jungtuves. 

New York Times bestselerių autorė Daisy Goodwin pasakoja jautrią istoriją apie moterį, kuri netekusi mylimo vyro atrado savo balsą iš naujo. Nepaprastas talentas, nenumaldoma energija ir natūrali elegancija pavertė M. Kalas pasauline legenda.

„Tokią knygą būčiau norėjusi perskaityti prieš penkerius, dešimt, net prieš penkiolika metų. Būčiau
norėjusi žinoti, kad ne aš viena verkiu žiūrėdama į save veidrodyje ir svarstau, kas būtų, jei imčiau ir virtuviniu peiliu nupjaučiau tai, kas man trukdo gyventi. Būčiau norėjusi tokią knygą duoti paskaityti savo tėvams, seneliams, mokytojams ir draugams. O labiausiai – sau. Mergaitei, kuri buvo įsitikinusi, kad privalo pakeisti savo kūną.
Pasaulį apėmusi svoriomanija. Savo vertę skaičiuojame kilogramais ar drabužių dydžiais. Milijonai žmonių išgyvena tikrą pragarą, norėdami atitikti primestus grožio standartus. Mano gyvenime vieną dietą keitė kita, krentantys kilogramai grįždavo su kompanija, galvoje nesustodamas zyzė svoriomanijos radijas: „centimetrai, gramai, kilogramai, kalorijos, riebalai, baltymai, angliavandeniai…” O kokią didelę kainą sumokėjau, kad vieną dieną tas radijas imtų ir tiesiog užsičiauptų.”
Aistė Simėnaitė

Ši knyga – sukrečianti jaunos moters kovos su svoriu ir maistu istorija. Nuo pirmojo suvokimo, kad atrodo kitaip nei mokyklos gražuolės, iki vienas po kito užklumpančių valgymo sutrikimų, chirurginio nutukimo gydymo ir sudėtingų emocinių išgyvenimų. Tai itin atviras pasakojimas, kokiais klystkeliais gali nuvesti noras „sutaisyti” kūną.
Apie santykį su maistu, kūnu, jo (ne)priėmimą knygoje taip pat kalba Asta Meschino, Dovilė Filmanavičiūtė, Emilis Remeikis, Liucina Rimgailė, Valerija Iljinaitė.

„Knygoje atvirai kalbama apie skirtingus valgymo sutrikimo ligos pasireiškimus, sveikimą ir apie tai, koks vis tik nenormalus visuomenės požiūris į kūną, kaip stipriai paveikia pastabos apie jį. Man buvo labai sunku skaityti, kaip Aistės „vidinės akys” mato savo kūną: nesvarbu, koks būtų svoris, jausmas, kad vis vien yra blogai, lydėjo nuolat. Labai tikiuosi, kad nevadovėliškai aprašyti valgymo sutrikimų požymiai ir patirtys padės greičiau atpažinti savo ar artimųjų ligą ir kreiptis pagalbos.”
Aušra Jauniškytė–Ingelevičienė – Valgymo sutrikimų centro gydytoja dietologė, intuityvaus valgymo konsultantė

„Man atrodo, kad aš tik Aistės dėka pagaliau supratau: tai, kas man atrodo lengvai išsprendžiamas rebusas, daugeliui žmonių – kasdienė kova. Dabar su dar didesne empatija žvelgsiu į tuos, kurie kenčia niekaip nerasdami santykio su lėkšte. Saugokite savo XL dydžio širdis – jos yra pačios svarbiausios.”
Dovilė Filmanavičiūtė – reklamos specialistė, TV laidų vedėja

Aistė Simėnaitė – TV laidų ir tekstų kūrėja, žurnalistė, tinklaraščių „Veidrodėli, veidrodėli”, „Nebloga mama”, komentarų populiariausiuose šalies portaluose ir leidiniuose autorė. SVORIOMANIJA – pirmoji autorės knyga.

Sovietinė šeimos politika ir propaganda neišvengiamai paveikė visas Lietuvos gyventojų grupes, ypač – šeimas. Pasitelkdama daugybę dokumentinių šaltinių ir asmeniškų liudijimų autorė tyrinėja, kaip vyrų ir moterų darbo sąlygos, ikimokyklinių įstaigų trūkumas, dešimtmečiais trukęs lytinio gyvenimo tabu, centralizuotai skirstomas gyvenamasis plotas ir gerovės prekės, viešumo ir privatumo ribų nykimas turėjo įtakos sprendimams dėl santuokos sudarymo, skyrybų ir santykiams šeimoje. Autorės teigimu, nors po Stalino mirties buvo toleruojama kiek didesnė visuomeninės minties ir veiksmo įvairovė, būtent politinio atlydžio metu šeima ir moterys patyrė didžiulį sovietinės ideologijos spaudimą.

Tai monografija apie daugelio šeimų kasdienybę, neretai paženklintą skurdo, smurto, alkoholizmo, blato ir nevilties, atvirai demonstruojanti sovietinės ideologijos pasekmes ir šiandieninei Lietuvos visuomenei.

Dalia Leinartė – istorikė, publicistė, Jungtinių Tautų Moterų diskriminacijos panaikinimo komiteto (CEDAW) narė ir buvusi pirmininkė. 2018 m. „Apolitical“ ją išrinko kaip vieną iš 100 įtakingiausių žmonių lyčių politikos srityje visame pasaulyje. Knygų „Prijaukintos kasdienybės. Autobiografiniai moterų interviu, 1945–1970 m.“, „Vedusiųjų visuomenė. Santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje“ autorė.

„Pakartojimas“ – unikali ir sunkiai nusakoma danų filosofo ir teologo Søreno Kierkegaard’o knyga. Pasirašyta Konstantino Konstancijaus slapyvardžiu, tai knyga-mintinis eksperimentas apie kartotės įmanomybę. Kad įsitikintų pasikartojimo galimybe, pagrindinis knygos herojus sumano atkartoti savo kelionę į Berlyną, o jame imtis lygiai tų pačių veiksmų, kuriuos atliko pirmojo vizito metu. Kad ir kaip stengtųsi tiksliai atkartoti, ką jau daręs, knygos herojui tenka nusivilti – pasikartojimas atrodo esąs neįmanomas. Nors knygos prielaida gali pasirodyti komiška, jos išvados turi gilių filosofinių pasekmių. Anot Gilles’io Deleuze’o, tik Kierkegaard’as ir Nietzsche pajėgė suformuluoti pilnavertes filosofines kartotės sampratas.

„Tokią knygą būčiau norėjusi perskaityti prieš penkerius, dešimt, net prieš penkiolika metų. Būčiau norėjusi žinoti, kad ne aš viena verkiu žiūrėdama į save veidrodyje ir svarstau, kas būtų, jei imčiau ir virtuviniu peiliu nupjaučiau tai, kas man trukdo gyventi. Būčiau norėjusi tokią knygą duoti paskaityti savo tėvams, seneliams, mokytojams ir draugams. O labiausiai – sau. Mergaitei, kuri buvo įsitikinusi, kad privalo pakeisti savo kūną. Pasaulį apėmusi svoriomanija. Savo vertę skaičiuojame kilogramais ar drabužių dydžiais. Milijonai žmonių išgyvena tikrą pragarą, norėdami atitikti primestus grožio standartus. Mano gyvenime vieną dietą keitė kita, krentantys kilogramai grįždavo su kompanija, galvoje nesustodamas zyzė svoriomanijos radijas: „centimetrai, gramai, kilogramai, kalorijos, riebalai, baltymai, angliavandeniai…“ O kokią didelę kainą sumokėjau, kad vieną dieną tas radijas imtų ir tiesiog užsičiauptų.“

Aistė Simėnaitė

Ši knyga – sukrečianti jaunos moters kovos su svoriu ir maistu istorija. Nuo pirmojo suvokimo, kad atrodo kitaip nei mokyklos gražuolės, iki vienas po kito užklumpančių valgymo sutrikimų, chirurginio nutukimo gydymo ir sudėtingų emocinių išgyvenimų. Tai itin atviras pasakojimas, kokiais klystkeliais gali nuvesti noras „sutaisyti“ kūną.

Apie santykį su maistu, kūnu, jo (ne)priėmimą knygoje taip pat kalba Asta Meschino, Dovilė Filmanavičiūtė, Emilis Remeikis, Liucina Rimgailė, Valerija Iljinaitė.

„Knygoje atvirai kalbama apie skirtingus valgymo sutrikimo ligos pasireiškimus, sveikimą ir apie tai, koks vis tik nenormalus visuomenės požiūris į kūną, kaip stipriai paveikia pastabos apie jį. Man buvo labai sunku skaityti, kaip Aistės „vidinės akys“ mato savo kūną: nesvarbu, koks būtų svoris, jausmas, kad vis vien yra blogai, lydėjo nuolat. Labai tikiuosi, kad nevadovėliškai aprašyti valgymo sutrikimų požymiai ir patirtys padės greičiau atpažinti savo ar artimųjų ligą ir kreiptis pagalbos.“

Aušra Jauniškytė-Ingelevičienė – Valgymo sutrikimų centro gydytoja dietologė, intuityvaus valgymo konsultantė

„Man atrodo, kad aš tik Aistės dėka pagaliau supratau: tai, kas man atrodo lengvai išsprendžiamas rebusas, daugeliui žmonių – kasdienė kova. Dabar su dar didesne empatija žvelgsiu į tuos, kurie kenčia niekaip nerasdami santykio su lėkšte. Saugokite savo XL dydžio širdis – jos yra pačios svarbiausios.“

Dovilė Filmanavičiūtė – reklamos specialistė, TV laidų vedėja

Aistė Simėnaitė – TV laidų ir tekstų kūrėja, žurnalistė, tinklaraščių „Veidrodėli, veidrodėli“, „Nebloga mama“, komentarų populiariausiuose šalies portaluose ir leidiniuose autorė. SVORIOMANIJA – pirmoji autorės knyga.

Augdama Jehovos liudytojų šeimoje, Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio. Todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Tiesa, Deimantė žinojo ir tai, kad rojus turi kainą – visišką atsiskyrimą nuo „pasauliečių“, Jehova netikinčių žmonių, ir neva šėtoniškos jų įtakos.

Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą – mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė peraugo į pyktį ir paauglišką maištą: mergaitė nepabijojo keisti išvaizdos, bėgti iš namų... Ilgainiui pasipriešinimas tėvams ir jų tikėjimui tapo pavojingas gyvybei.

„Pasaulietė“ – tai istorija apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto. Knygoje nuoširdžiai, be užuolankų, kartais ironiškai pasakojama apie tikėjimo savimi ir vilties galią.


„Kai skaitai Taros Westover „Apšviestąją“, atrodo, kad jos mormoniškas gyvenimas vyksta taip toli ir nė negali būti tiesa. Nepaprastas Deimantės atvirumas ir drąsa man primena Tarą. Tik Deimantė gelbstisi taip arti, kad kūnas pagaugais nueina suvokiant: ši istorija nutiko mūsų kieme.“
Dovilė Filmanavičiūtė, reklamos specialistė, TV laidų vedėja

„Gyvenimas yra visoks – ir taip dažnai jame žaidžiame gavę ne pačias geriausias kortas. Nenoromis klausi savęs: ar visa tai turi prasmę? Kodėl nutinka nepatogių, skaudžių dalykų? Ar tai bausmės – o gal pamokos? Ši knyga atima kvapą atvirumu. Su kiekvienu puslapiu vis labiau trokšti gaivaus oro gurkšnio. Lenkiu galvą už narsią širdį ir didelę meilę gyvenimui.“
Viktorija Urbonaitė, strateginės komunikacijos specialistė, rašytoja, autorinių laidų vedėja


Deimantė Rudžinskaitė – fotografė ir stilistė, gimusi ir augusi Šiauliuose. Savo istoriją apie sunkią vaikystę Jehovos liudytojų šeimoje ji pasakojo tokiems tinklaraščiams kaip „Lrt.lt“, "15min.lt“, „Žmonės.lt“ ir „Moteris.lt“. „Pasaulietė“ – pirmoji D. Rudžinskaitės knyga.

Ši knyga apie tai, kaip buvau tuo, kuo norėjau būti. Ir vis dar esu. Ji ir apie gyvenimo kelyje sutiktus žmones.

Nemažai dalykų dariau pirmas. Buvau pirmasis „berniukas iš gatvės“, atėjęs į lietuvišką televiziją kurti laidų. Tuomet nė nebuvo įsivaizduojama, kad tokios laidos apskritai gali egzistuoti. Visos televizijos man buvo prie širdies, nes visose teko dirbti. 

Nors pramogų versle daugelį dalykų dariau pirmas, mano veikla neįsivaizduojama be kitų žmonių, su kuriais teko susitikti, bendrauti ir bendradarbiauti, siekti geriausio rezultato, – be mano komandos. Kaip ir be autoritetų. Jų žmogaus gyvenime negali nebūti. Kai kuriems žmonėms ir pats buvau autoritetas. Paskui save vedžiau daugybę televizijos laidų ir pramogų verslo kūrėjų.

Buvau jauniausias Parlamento pirmininkas Europos Sąjungoje. Tuomet man buvo keturiasdešimt dveji. Staiga nesugalvojau, kad „dabar toks būsiu“, tiesiog toks buvau. Aš daug ką dariau tiesiog „va taip va“. Jeigu būčiau klausęs, ar galiu daryti, daug ko, matyt, nebūčiau padaręs. Kai neklausiu kitų nuomonės, viskas ir tampa „kultinis“, „legendinis“ ar dar koks nors „inis“.

Man nereikia ypatingo įvertinimo ar kad mane girtų, bet būnu dėkingas tiems žmonėms, kurie supranta, ką mes darėme politikoje, ką mes darome televizijoje. Tokiomis akimirkomis suprantu, dėl ko gyvenu. 

Pagarba ir meilė žmogui man yra svarbiausios vertybės. Pasiremsiu vienu mėgstamiausių Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščiu „Ištikimybė“: „Aš liksiu ištikimas žmogui / Ir sau pačiam.“ Tuo eilėraščiu pasakyta esmė, tai, kas glūdi manyje. Tuo tikiu ir tuo vadovaudamasis stengiuosi gyventi prasmingai.

Kviečiu atsiversti knygą ir keletą dienų nugyventi kartu su Valinsku. Arūnu Valinsku.

Augdama Jehovos liudytojų šeimoje, Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio. Todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Tiesa, Deimantė žinojo ir tai, kad rojus turi kainą – visišką atsiskyrimą nuo „pasauliečių“, Jehova netikinčių žmonių, ir neva šėtoniškos jų įtakos.

Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą – mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė peraugo į pyktį ir paauglišką maištą: mergaitė nepabijojo keisti išvaizdos, bėgti iš namų... Ilgainiui pasipriešinimas tėvams ir jų tikėjimui tapo pavojingas gyvybei.

„Pasaulietė“ – tai istorija apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto. Knygoje nuoširdžiai, be užuolankų, kartais ironiškai pasakojama apie tikėjimo savimi ir vilties galią.


„Kai skaitai Taros Westover „Apšviestąją“, atrodo, kad jos mormoniškas gyvenimas vyksta taip toli ir nė negali būti tiesa. Nepaprastas Deimantės atvirumas ir drąsa man primena Tarą. Tik Deimantė gelbstisi taip arti, kad kūnas pagaugais nueina suvokiant: ši istorija nutiko mūsų kieme.“
Dovilė Filmanavičiūtė, reklamos specialistė, TV laidų vedėja

„Gyvenimas yra visoks – ir taip dažnai jame žaidžiame gavę ne pačias geriausias kortas. Nenoromis klausi savęs: ar visa tai turi prasmę? Kodėl nutinka nepatogių, skaudžių dalykų? Ar tai bausmės – o gal pamokos? Ši knyga atima kvapą atvirumu. Su kiekvienu puslapiu vis labiau trokšti gaivaus oro gurkšnio. Lenkiu galvą už narsią širdį ir didelę meilę gyvenimui.“
Viktorija Urbonaitė, strateginės komunikacijos specialistė, rašytoja, autorinių laidų vedėja

Deimantė Rudžinskaitė – fotografė ir stilistė, gimusi ir augusi Šiauliuose. Savo istoriją apie sunkią vaikystę Jehovos liudytojų šeimoje ji pasakojo tokiems tinklaraščiams kaip „Lrt.lt“, "15min.lt“, „Žmonės.lt“ ir „Moteris.lt“. „Pasaulietė“ – pirmoji D. Rudžinskaitės knyga.

Mano 804 dienos Irano kalėjime

„Dangus mums virš galvų buvo be grotų ir, kitaip nei mes, laisvas.“

2018 m. rugsėjo 12 d. Teherano oro uoste Didžiosios Britanijos ir Australijos mokslininkę Kylie Moore-Gilbert sulaikė visuotinį siaubą kelianti Irano islamo revoliucijos gvardija. Šališkame teismo posėdyje, kuriam pirmininkavo kone liūdniausiai pagarsėjęs šalies teisėjas, dr. Moore-Gilbert buvo nuteista už šnipinėjimą ir sulaukė nuosprendžio – dešimties metų laisvės atėmimo bausmės.

Teherano Evino ir Karčako kalėjimuose ji praleido 804 dienas. Šioje knygoje išsamiai ir įtaigiai aprašoma ši šiurpi patirtis. Per kelis nešvarioje vienutėje praleistus mėnesius, kone nuolat negailestingai kvočiama, fiziškai ir psichologiškai išsekusi, Kylie pasiekė savo ištvermės ribas. Vienintelis jos gelbėjimosi ratas buvo neafišuojamos draugystės su kitomis griežtojo režimo korpuse bausmę atliekančiomis kalinėmis, rizikingas bendravimas per ventiliacijos angas ir laiškai, slapta paliekami pasivaikščiojimams skirtame kieme.

Atskirta nuo išorinio pasaulio, Kylie suprato tik pati galinti pakeisti savo kasdienybę kalinimo įstaigoje. Kad išgyventų, ji išmoko gintis. Daugybę kartų skelbė bado streiką, nutekino informaciją žiniasklaidai, tarėsi dėl bendrų protestų su kitomis kalinėmis, o po mėginimo pabėgti buvo perkelta į dykumoje įkurtą kalėjimą ir leido dienas su kriminalinėmis nusikaltėlėmis.

2020 m. lapkričio 25 d. įvykus trišaliams kalinių mainams, atskleidusiems sudėtingą pasaulio politikos žaidimą, kuriame ji buvo tapusi vertinga pėstininke, Kylie pagaliau atgavo laisvę.

„Dangus be grotų“ – išskirtinai įtaigi ir kupina įžvalgų knyga, pasakojanti nepaprastą istoriją apie Kylie Moore-Gilbert drąsą, ištvermę, negęstančią viltį, apie jos solidarumo ir laisvės siekį.

„Avromas Suckeveris — vienas didžiausių jidiš kalba kūrusių poetų, kovotojas už sunaikintos žydų bendruomenės ir jos kultūros atminties išsaugojimą. Savo misiją jis vykdė Vilniaus gete, kurdamas poeziją kasdienėje mirties akivaizdoje, slėpdamas žydų kultūros vertybes, vėliau priešindamasis ginklu, o po karo — liudydamas Niurnbergo tribunole ir rašydamas atsiminimus. Ši knyga yra vienas svarbiausių Holokausto istorijos šaltinių ir kartu paminklas nepalaužiamam ryžtui įamžinti Vilniaus žydų atminimą.“

Lara Lempertienė, Judaikos tyrimų centro vadovė

AVROM SUTZKEVER (1913–2010) – garsus Vilniuje gyvenęs poetas. XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo vienas pagrindinių avangardinio žydų rašytojų ir dailininkų judėjimo „Yung Vilne“ narių. Nenustojo kurti uždarytas į Vilniaus getą, priklausė pogrindinei „Popieriaus brigadai“. Jis yra daugiau nei dviejų dešimčių poezijos ir eksperimentinės prozos knygų autorius. 1947-aisiais emigravo į Tel Avivą, 1985 m. apdovanotas Izraelio nacionaline premija.

JUSTIN D. CAMMY — žydų studijų ir lyginamosios literatūros profesorius Smitho koledže (Masačusetsas, JAV). Jo išverstas ir sudarytas angliškasis knygos Nuo Vilniaus geto iki Niurnbergo leidimas apdovanotas Šiuolaikinių kalbų asociacijos įsteigtu Leviantų atminimo prizu. Šio leidinio pagrindu Cammy kartu su istorike ir šios knygos vertėja Saule Valiūnaite parengė lietuviškąjį leidimą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Amerikiečių autorės Jennifer Ackerman knyga „Genialieji paukščiai“ – ilgamečių tyrinėjimų kupinas, pagarbus, supratingas ir poetiškas žvilgsnis į paukščių pasaulį. Knygą puošia ne viena garbės plunksna: ji išversta į daugiau nei 25 pasaulio kalbas, tapusi The New York Times bestseleriu, vertinama kaip viena geriausių pastarųjų metų gamtos mokslų knygų.

„Paukščių klasė gyvuoja jau daugiau nei 100 milijonų metų. Jų istorija – viena sėkmingiausių gamtoje: siekdami išlikti sparnuočiai taiko naujas strategijas, pasižymi vien tik jiems būdingu išradingumu, tam tikrais atžvilgiais, regis, smarkiai lenkiančiu žmogiškąjį sumanumą.“

Ilgus metus žmonės paukščius laikė menko suopračio, vien instinktų valdomais sutvėrimais, kurių smegenys – primityvios, o protavimo galios – skurdžios. Moksliniai tyrimai rodo, kad tai anaiptol nėra tiesa. Paukščių elgsena – daugialypis konstruktas: jie sumanūs, šmaikštūs, artistiški, moka lengvai prisitaikyti. Jie pasidaro įrankius arba prisitaiko žmonių pagamintus, čiulba regioniniais akcentais, naudoja sudėtingą navigaciją, išmano abstrakčias sąvokas, geba nuskaityti, kokia yra psichologinė kito būsena.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba