Atsiminimai, biografijos, esė ir tikros istorijos

Balys Sruoga (1896-1947) - lietuvių literatūros klasikas. Be jo neįmanoma įsivaizduoti XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Rašytojo atsiminimų knyga Dievų miškas vertinama kaip vienas originaliausių Europos memuaristikos kūrinių apie nacių koncentracijos stovyklas. Pirmą kartą atsiminimai išleisti 1957 m., autoriui jau mirus. 2005 m. režisierius Algimantas Puipa kūrinio motyvais pastatė kino filmą.

Ši knyga parengta pagal Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2005 m. leidimą. Kūrinio tekstas nekupiūruotas. Leidime palikta asmenvardžių ir vietovardžių rašyba su šiokiais tokiais netikslumais, kurių būta pirmame kūrinio rankraštyje.

„Mirties šokis“ – tai pirmoji Ihorio Mychailyšyno knyga, pasakojanti apie 2014 m. Ukrainos priešinimąsi Rusijos invazijai Donbase.

Ihoris Mychailyšynas, pagal išsilavinimą advokatas, neturėdamas jokios karinės patirties tapo vienu pirmųjų savanorių, 2014 m. išėjusių ginti savo šalies. Ihoris ne tik pats dalyvavo 2013 m. gruodžio mėn. Maidane prasidėjusiuose protestuose, tačiau grodamas pianinu, pastatytu tiesiai ant ardomo aikštės grindinio, pavojaus akivaizdoje įkvėpė ir kitus žmones. Rusijai 2014 m. vasarį įsiveržus į Ukrainą, jis išėjo ginti savo šalies, o po liūdnojo Ilovaisko mūšio nelaisvėje praleido 119 dienų. Baigęs karinę tarnybą Ihoris baigė fortepijono specialybę Kijevo muzikos akademijoje ir rašė knygas. Tačiau, deja, nauju gyvenimu ilgai pasidžiaugti neteko. Po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. pradžioje, pareigos šaukiamas, Ihoris vėl išvyko į karštus taškus ginti savo šalies.

Kapitalistinis realizmas laikomas populiariausia Marko Fisherio idėja. Jos pagrindu tapo Žižeko mintis, jog „lengiau įsivaizduoti pasaulio nei kapitalizmo pabaigą“. Fisherio siekis šioje knygoje yra apžvelgti sąlygas, kurios verčia dabartinę sistemą laikyti neišvengiama. Jo išvados sukrečiančios: nors kapitalistinis realizmas pripažįsta, jog kapitalizmas nėra ideali sistema, tačiau įtaigiai verčia mus manyti, kad kitokia sistema yra tiesiog neįmanoma. To pasekmė – visuomenės su atrofavusiomis vaizduotėmis, ištisa psichologinių negalių puokšte ir bendra apatija.

VERIANTI NŪDIENOS EKONOMINĖS SISTEMOS ANALIZĖ

Nors pats Fisheris tapo kultiniu autoriumi dar pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, derindamas akademinę veiklą su k-punk tinklaraščio rašymu, labiausiai jį išgarsino 2009 m. išleistas „Kapitalistinis realizmas“.

„Nevyniokime į vatą: Fisherio užkrečiančiai paskaitoma knyga yra tiesiog geriausia mūsų būklės diagnozė, kurią turime! Išblaivinantis kvietimas kantriai teorinei ir politinei veiklai.“ Slavoj Žižek

„Kapitalistinis realizmas nėra originaliai nukaltas terminas. Jis vartotas dar 7-ajame deš. Vokiečių pop atlikėjų ir Michaelo Schudsono knygoje Advertising, The Uneasy Persuasion, kur buvo parodijuojamas socialistinis realizmas. Nauja manojoje šio termino vartosenoje yra išplėsta – netgi perspausta – reikšmė, kurią jam suteikiu…“

Mark Fisher

„Filosofijoje pėsčiomis“ prancūzų filosofas Frédéricas Gros stebi mąstytojus, kurie taip pat žvelgė į vaikščiojimą kaip centrinę savo veiklos vietą, ir apmąsto tokias įdomybes kaip tai, kodėl Henry‘is Davidas Thoreau įžengė į Voldeno mišką, priežastį, kodėl Arthuras Rimbaud vaikščiodavo spėriai, o Nervalis klaidžiodavo, kad pagydytų savo melancholiją. Knygoje sužinome, kad Rousseau turėjo eiti, kad mąstytų, Nietzsche ėjo, kad rašytų, o Kantas vaikščiodavo, kad prasiblaškytų nuo kontempliacijos.

Frédéricas Gros dėsto Paryžiaus politikos mokslų institute (Sciences Po), ten pat dirba ir akademinį – tyrėjo – darbą, domisi teisės, psichiatrijos, karo filosofija. Tiesa, „Filosofijoje pėsčiomis“ akademinė filosofija jam nėra tokia svarbi. Šioje knygoje autorius kopia į kalnus ir leidžiasi į mąslius miško takelius kartu su Friedrichu Nietzsche, šlitinėja miesto gatvėmis paskui Charles’į Baudelaire’ą, bando pagauti kiekvieną vienatvės saulėtekį su Henry’iu Davidu Thoreau, gydosi melancholiją su Gérard’u de Nervaliu, bando išjudinti mintį vaikštinėdamas kartu su Jeanu-Jacques’u Rousseau.

„Filosofija pėsčiomis“ – pasakojimas apie šių žmonių ir jų minčių istoriją pasitelkiant vieną juos jungiantį elementą: aistrą eiti (ir mąstyti!) savomis kojomis. Gali įkvėpti pasivaikščiojimui net patį įnirtingiausią namisėdą.

„Sveiki, mano vardas Matthew, nors daugelis mane turbūt pažįstate kitu vardu. Draugai mane vadina Matty. Turėčiau būti jau miręs.“

Taip prasideda jaudinanti aktoriaus Matthew Perry gyvenimo istorija, paženklinta šlovės, vienatvės, priklausomybės ir stebuklui prilygstančio išsigelbėjimo nuo mirties. Gerokai prieš nesuskaičiuojamus apsilankymus ligoninėse ir nesėkmingus bandymus išgyti reabilitacijos centruose Matthew tebuvo penkiametis berniukas, gyvenantis pas išsiskyrusius tėvus pakaitomis Monrealyje ir Los Andžele, keturiolikmetis paauglys, Kanadoje pripažintas itin perspektyviu tenisininku, dvidešimt ketverių vaikinas, kuriam pasisekė gauti aktorių itin geidžiamą vaidmenį bandomajame televizijos serialo epizode – tuomet serialas dar vadinosi „Draugai, tokie kaip mes“...

Šią istoriją taip nuoširdžiai, šiltai, su jam vienam būdingu humoru papasakoti galėjo tik pats M. Perry. Jis be užuolankų dalinasi apie jo vaikystėje iširusią tėvų santuoką ir dėl jų aplaidumo išgyventą vienatvę, norą būti pripažintam, paskatinusį ieškoti šlovės, ilgai kamavusią vidinę tuštumą, kurios užpildyti negalėjo net didžiausių svajonių įgyvendinimas, ir viso gyvenimo kovą su priklausomybėmis. Bet greta pasakoja apie ramybę, atėjusią kartu su blaivybe, dalijasi mintimis apie serialo „Draugai“ populiarumą ir prisiminimais apie kolegas aktorius, kitas kino industrijos žvaigždes.

Ši atsiminimų knyga – jauki ir kartu atverianti akis; kaip draugo ranka, ištiesta bet kuriai ar bet kuriam, ieškančiam pagalbos.

„Jautri, negailestingai atvira atsiminimų knyga, kuriai parašyti reikėjo daug drąsos. Pasirodo, M. Perry turi jos su kaupu. Jis atskleidžia mums savo priklausomybės, įvairių ligų ir gniuždančios vienatvės patirtis... Vis dėlto ši knyga kupina vilties. Jei nori sužinoti, kas toks iš tiesų yra M. Perry, laikykis atokiau nuo bulvarinės spaudos ir kliaukis jo paties žodžiais.“
Marta Kauffman, NBC televizijos serialo „Draugai“ bendraautorė


Matthew Perry (Metju Peris, 1969–2023) – kanadiečių-amerikiečių aktorius, prodiuseris, dramaturgas.

Intymūs ir įkvepiantys atsiminimai apie bičiulį ir kolegą fiziką Stepheną Hawkingą.

Stepheno Hawkingo, vieno iš pačių įtakingiausių šiandienos fizikų, gyvenimas įkvėpė milijonus žmonių. Prisimindamas savo beveik du dešimtmečius trukusį bendradarbiavimą ir draugystę, Leonardas Mlodinowas išraiškingai pavaizdavo šią išskirtinę mokslo pasaulio asmenybę. Jame atpažįstame neretai genijumi tituluojamą Hawkingą, pašventusį savo gyvenimą Visatos paslaptims atskleisti — sumąsčiusį pribloškiančią teoriją apie kosmologijoje karaliaujančias juodąsias skyles ir nutiesusį fizikams kelią į visiškai naujas Visatos kilmės teorijas. Pažvelgiame į Hawkingą kaip į bendradarbį, kolegą, žmogų, kurio negalia leido jam bendrauti vos šešių žodžių per minutę greičiu, bet kuris darė tai su humoru. Ir susitinkame su Hawkingu, bičiuliu, gebančiu perteikti savo minčių pasaulį grimasa, šypsena ar paprasčiausiu antakio kilstelėjimu.

Mlodinowas nusiveda mus į Hawkingo namus, kuriuose atsiskleidžia įžymiojo mokslininko pomėgiai ir elgsena buityje; atsiminimų knygos autorius pasidalina savo įžvalgomis apie Stepheno išgyventus meilės jausmus, požiūrį į mirtį ir neįgalumą, bet kartu svarsto ir gilius fizikos bei filosofinius klausimus. Pasakodamas tiek apie Hawkingo pasišventimą darbui, tiek apie atskirus jo gyvenimo epizodus, tokius kaip pasiplaukiojimas Kamo upe ar įžūlus nusišlapinimas visai šalia restorano, kuriame nebuvo įrengtas tualetas neįgaliesiems, Mlodinowas atskleidžia jo sunkiai suvaldomą charakterį. Šis giliai paveikus draugo pasakojimas yra ne tik apie įdomiąsias fizikos puses, bet ir apie gyvenimą, apie žmogaus gebėjimą priešintis grėsmingiems likimo vingiams.

Stephenas ieškojo ne tik Visatos paslapčių, bet ir žmonių, su kuriais galėtų jomis pasidalinti.

„Leonardas Mlodinowas padarė tai, kas atrodė neįmanoma. Jis meistriškai nutapė mįslingą, įžvalgų, intymų ir patrauklų Stepheno Hawkingo, vieno žymiausių šiandienos mąstytojų, portretą ir liko skrupulingai ištikimas fizikai. Hawkingas būtų didžiavęsis šia knyga. Daugiau nei penkiolika metų trukęs jųdviejų bendravimas atsiminimų autoriui leidžia atsakyti į labiausiai žmonėms rūpimą klausimą: kaip Hawkingas galėjo padaryti ne vieną svarbų fizikos atradimą pats būdamas paralyžiuotas ir slegiamas sunkios negalios, kuri būtų sugniuždžiusi bet kurį kitą mirtingąjį.“

Michio Kaku, The New York Times bestselerio „The Future of Humanity“ autorius

„Žavinti […] Šviežia ir verta dėmesio […] Kaip tikras fizikas teoretikas, kuris kartu su Hawkingu parašė dvi knygas, Leonardas Mlodinowas turėjo galimybę stebėti didžio žmogaus gyvenimą iš labai arti. Galėjo matyti detales ir įžvelgti jo poelgių priežastis […] Aiškiai aprašyta Hawkingo įtaka fizikai. Įtraukiantis pasakojimas.“

The Sunday Times

„Intymi biografija apie sudėtingo likimo žmogų, kurio naujoviški fizikos ir kosmologijos atradimai pavertė jį ne tik mokslo, bet apskritai pasauline įžymybe.“

Pittsburgh City Paper

„Stephenas Hawkingas peržengė mokslo pasaulį ir padovanojo mums savo transcendentinį genialumą bei herojišką drąsą, įkvėpusią milijonus. Šiuose intymiuose prisiminimuose jo senas bičiulis ir bendradarbis Leonardas Mlodinowas, vienas ryškiausių šių dienų mokslo populiarintojų, pasidalija įžvalgomis apie Hawkingą kaip žmogų ir kartu mums atskleidžia, kodėl šis fizikas laikomas vienu iš didžiausių visų laikų mąstytojų.“

Michael Shermer, knygos The Believing Brain („Tikinčios smegenys“) autorius

„Stephenas Hawkingas buvo išskirtinis mokslininkas ir asmenybė, o Leonardo Mlodinowo knyga — unikali galimybė pažvelgti į tai, kaip jis gyveno ir dirbo. Tai jaudinantis ir teikiantis žinių gilus žmogiškas žvilgsnis į protą, kuris aprėpė kosmosą.“

Sean Carroll, knygos Something Deeply Hidden: Quantum Worlds and the Emergence of Spacetime („Kažkas giliai paslėpto: kvantinis pasaulis ir erdvėlaikio atsiradimas“) autorius

„Šviesus atkaklumo ir ryžto portretas. Įvairiapusiška įžvalga apie išskirtinį žmogų.“
Kirkus Reviews

Leonardas Mlodinowas apgynė fizikos daktaro laipsnį Kalifornijos universitete, buvo Alexanderio von Humbolto fondo stipendininkas Max’o Plancko institute, o dabar moko tikimybių teorijos būsimos kartos mokslininkus Kalifornijos technologijos institute. Be šios knygos, jis kūrė ir scenarijus televizijos serialams „Makgaiveris“ bei „Žvaigždžių kelias: Kita karta“. Jo anksčiau parašytos knygos: Euclid’s Window: The Story of Geometry from Parallel Lines to Hyperspace, Feynman’s Rainbow: A Search for Beauty in Physics and in Life,  „Girtuoklio klydinėjimas. Kaip atsitiktinumai valdo mūsų gyvenimą“, (liet. k. 2013 m.), o kartu su Stephenu Hawkingu A Briefer History of Time („Trumpesnė laiko istorija“), „Didysis projektas“ (liet. k. 2011 m.). L. Mlodinowas gyvena Pietų Pasadenoje, Kalifornijoje.

„Dienos šviesa“ — tai įkvepianti ir nepamirštama Holokausto istorija, pasakojanti apie kovą už laisvę, draugystę ir didžiulius išbandymus fašistinės grėsmės akivaizdoje. Pagal šią J. Batalion knygą kuriamas režisieriaus S. Spielbergo filmas. Įspūdingas, jautrus ir skausmingas pasakojimas atskleidžia nepaprastus, mažai kam žinomus drąsių moterų žydžių, pasipriešinimo kovotojų Lenkijoje, likimus. Bandydama kuo objektyviau pažvelgti į Antrojo pasaulinio karo įvykius, kuriuos esame linkę per daug greitai pamiršti, autorė remiasi interviu, dienoraščiais ir begale kitų istorinių šaltinių.

Rašytoja — Holokaustą Lenkijoje išgyvenusių senelių anūkė — nukelia skaitytojus į 1939 metus ir supažindina su viena iš pagrindinių knygos herojų Renia Kukielka, ginklų kontrabandininke ir kurjere, pėsčiomis ir traukiniais keliaujančia per okupuotą Lenkiją. Prie jos prisijungia ir kitos žydės merginos, neretai dar tik paauglės. Šios „geto mergaitės“ tampa ginkluotomis kovotojomis, žvalgybos agentėmis, kurjerėmis ir diversantėmis — slepia ginklus duonos kepaluose, sukuria ištisą pasipriešinimo tinklą, slaugo ligonius ir moko vaikus, likviduoja ne vieną priešo kareivį... Jos rizikuoja gyvybe, aukojasi gelbėdamos savo tėvynainius. Autorė seka realių moterų pėdsakais, vedančiais nuo jų arešto iki gestapo kalėjimų ar koncentracijos stovyklų, o vėliau — ir iki gyvenimo pokario metais, kurio sulaukia vos keletas laimingųjų.

„Kupinas įtampos, abejingų nepaliekantis pasakojimas.“

Kirkus Reviews

Judy Batalion yra knygos „White Walls: A Memoir About Motherhood, Daughterhood, and the Mess in Between“ autorė. Jos esė spausdinami New York Times, Washington Post, Forward, Vogue ir kituose leidiniuose.

Judy Batalion yra baigusi Mokslo istorijos studijas Harvardo universitete ir apgynusi meno istorijos daktarės laipsnį Courtauld’o meno institute (Londono universitetas). Muziejaus kuratorė, universiteto dėstytoja.

Gimė Monrealyje, užaugo daugiakalbėje aplinkoje, todėl moka anglų, prancūzų, hebrajų ir jidiš kalbas. Šiuo metu su vyru ir trimis vaikais gyvena Niujorke.

Dostojevskio gyvenimas pažymėtas talento ir tragizmo ženklu. Jaunystėje kaip revoliucionierius nuteistas mirties bausme, išgyveno paskutinę minutę atšauktą egzekuciją ir Sibiro tremtį bei pergyveno milžiniškų pokyčių laikotarpį Rusijoje, bet galiausiai buvo pripažintas ir pateko net į artimiausią caro aplinką. Jis užmezgė tris nuostabius meilės romanus, ir juos visus temdė sekinanti epilepsija ir priklausomybė nuo azartinių lošimų. Tarp viso to jis kažkaip rado laiko rašyti apsakymus, publicistiką ir romanus, tokius kaip „Nusikaltimas ir bausmė“, „Idiotas“, „Broliai Karamazovai“, — šie kūriniai šiandien pripažįstami vienais geriausių visų laikų pasaulio literatūros šedevrų. 

Knygoje „Įsimylėjęs Dostojevskis“ Alex Christofi kruopščiai susieja pasirinktas ištraukas iš rašytojo kūrybos su istoriniu kontekstu ir taip sukuria nušviečiančią ir neretai stebinančią visumą. Tokio darbo rezultatas — romanistinė biografija, įtraukianti skaitytoją į plačią Dostojevskio pasaulio panoramą: nuo Sibiro katorgos iki Europos lošimo namų salių, nuo drėgnų ir šaltų caro tvirtovės kalėjimo kamerų iki rafinuotų Sankt Peterburgo salonų. Christofi pasakoja apie tris moteris, kurių gyvenimai buvo labai stipriai susipynę su paties Dostojevskio biografija: džiovininkę Mariją, smarkiąją Poliną, fantazavusią apie caro nužudymą, ir ištikimąją stenografistę Aną, daug dirbusią, kad būtų išsaugotas jo literatūrinis palikimas. 

Skaitydamas tarp grožinės literatūros kūrinių eilučių, Christofi atkuria memuarus, kuriuos galėjo parašyti pats Dostojevskis, jei jo planų nebūtų pakoregavęs gyvenimas ir literatūrinė sėkmė. Jis pateikia naują, dar nematytą menininko portretą: drovus, bet atsidavęs meilužis, atjaučiantis paprastos liaudies draugas, ištikimas brolis ir bičiulis bei rašytojas, gebantis prasiskverbti iki pat žmogaus sielos gelmių.

„Knyga „Įsimylėjęs Dostojevskis“ — nepaprastai įdomus pasakojimas, talentingai prikeliantis naujam gyvenimui vieną didžiųjų ir sudėtingųjų pasaulio literatūros asmenybių. Visi, kurie dievina jo romanus, žavėsis ir šia knyga.“
Sue Prideaux, knygos „Aš dinamitas! Friedricho Nietzsche’s gyvenimas“ autorė

„Nesvarbu, ar apie Dostojevskį žinote viską, ar nieko, ar mylite jį, ar jo nekenčiate (o jis buvo itin erzinanti asmenybė), tai yra puiki šiuolaikinė biografija, aukštinanti žmogaus sudėtingumą ir sujungianti stulbinančias naujas žinias apie rašytojo gyvenimą su karšta meile jo knygoms. Alex Christofi nupiešė charizmatiškiausią ir patraukliausią nusikamavusio, bet genialaus žmogaus paveikslą.“
Viv Groskop, knygos „Anos Kareninos sprendimas: gyvenimo pamokos rusų literatūroje“ autorė

„Rašydamasišmoningai, tolygiai derindamas faktus bei grožinę literatūrą, knygoje „Įsimylėjęs Dostojevskis“ Alex Christofi meistriškai sukūrė nuostabų, į griežtus žanrų apibrėžimus netelpantį kūrinį, kuris neabejotinai sužavės Dostojevskio ir rusų klasikos gerbėjus. Drąsus, įtaigus biografijų rašymo meno pavyzdys.“
Douglas Smith, knygos „Rasputino biografija“ autorius

„Alex Christofi sukūrė žavų mišrūną — pasakojimą apie Dostojevskio gyvenimą, kuriame žinomi faktai susilieja su jo laiškais ir autobiografiškiausiais grožinės literatūros elementais. Rezultatas primena nuspalvintas kino filmų juostas: po knygos puslapius nerangiai kėblinančiam Dostojevskiui būdingas teisumas ir kone šiurpus tikroviškumas.“
Chris Power, romanistas, apsakymų rinkinio „Motinos“ autorius

„Dinamiška istorija apie vidinį ir išorinį Dostojevskio gyvenimą <…>. Sparčiai besirutuliojantis Christofi pasakojimas padeda užčiuopti Dostojevskio nutrūktgalvišką, padriką ir nirtulingą stilių.“
Financial Times

Alex Christofi yra „Transworld Publishers“ vyriausiasis redaktorius, romanų Let Us Be True („Būkime teisingi“) ir Glass („Stiklas“) autorius, Betty Trask literatūros premijos laureatas. Jo tekstai publikuoti daugybėje leidinių, tarp jų ir Guardian bei The White Review. „Įsimylėjęs Dostojevskis“ — pirmasis jo negrožinės literatūros kūrinys.

Laikas, kurį daktarė Amanda Brown praleido žinomuose Didžiosios Britanijos kalėjimuose. Tai tikra, autentiška, labai nuoširdi istorija ir perkamiausia The Sunday Times autobiografija.

Šie siaubą keliantys, širdį veriantys ir stebinantys pasakojimai, pacientai ir negalavimų atvejai atspindi jos darbą kalėjime.

Smurtas. Narkotikai. Savižudybės. Sveiki atvykę į „Kalėjimo gydytojos“ pasaulį.

Dr. Amanda Brown pirmiausia gydė kalinius liūdnai pagarsėjusiame Jungtinės Karalystės jaunųjų nusikaltėlių pataisos namuose, vėliau — žinomame Vormvudo Skrabse ir galiausiai — didžiausiame Europoje moterų kalėjime Bronzfilde.

Gydytoja tapo stebėtinų nėštumų ir baisių protestų, smurtinių išpuolių prieš kalinius ir širdį veriančių savižudybių liudininke.

Stebėtinuose, įkvepiančiuose memuaruose Amanda prisimena istorijas, pacientus ir negalavimų atvejus, padėjusius sėkmingai klostytis gydytojos karjerai, nors daugelis iš mūsų jau verčiau norėtų apie tokius pamiršti.

Ji vis dar gydo kalinius, nekreipdama dėmesio į jų nusikaltimus.

Dr. Amanda Brown dirba bendrosios praktikos gydytoja didžiausiame moterų kalėjime Europoje — Bronzfilde. Ji daugelį metų buvo Nacionalinės sveikatos tarnybos gydytoja, tačiau atsisakė šių pareigų ir įsidarbino įkalinimo įstaigose. Teikė gydymo paslaugas nepilnamečių pataisos namuose, vėliau persikėlė į vyrų kalėjimą — Vormvudo Skrabsą, o galiausiai atsidūrė Bronzfilde, kur darbuojasi iki šiol. „Kalėjimo gydytoja“ — pirmoji gydytojos knyga.

„Istorijoms netrūksta humoro ir didelio susirūpinimo kalinčių pacientų gyvybėmis. Tai skvarbi ir kupina užuojautos knyga, kurioje aprašomi sudėtingi ir sugriauti kai kurių kalinių gyvenimai. Tai kruopščiai parašyta, informatyvi ir įtraukianti knyga.“ 
The Mail on Sunday

„Čia ne tik stebinančios anekdotinės situacijos, bet ir didesnį pasitenkinimą teikiančios gydytojo profesijos subtilybės, dirbant su kaliniais, kurie siunčia jai padėkos laiškus, spinduliuojančius viltį.“ 

i Newspaper

„Istorijos bribloškiančios ir keliančios šiurpą, nors, tiesą sakant, daugelis jų nepakeliamai liūdnos, o kai kurių aprašymus ganėtinai sunku skaityti nekrūptelėjus. Visa tai sušvelnina dažni vilties ir humaniškumo proveržiai, nes kitaip tai būtų tik niūrus žmonių iš žemiausio socialinio sluoksnio gyvenimo vaizdavimas.“

The Telegraph

„Knygoje aprašomi visi kalėjimo gyvenimo pakilimai ir nuopuoliai su širdį šildančiu atvirumu, kuris priverčia išsižioti iš nuostabos.“

Sunday Express S Magazine

Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.

„V kaip vanagas“ – giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.

„Nuostabiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“

Olivia Laing

„Ši knyga gieda kaip paukštis. Negalėjau atsitraukti.“

Mark Haddon

„Šis pasakojimas, sukurtas iš širdies, pasiekia širdį. Bet kuris žmogus, bent sykį pakėlęs akis į sklendžiantį plėšrųjį paukštį, perskaitęs šią knygą negalės nepajusti, kad pasikeitė.“

Tim Dee

Helen Macdonald (Helen Makdonald, gim. 1970) – anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė. Didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukė jos atsiminimai „V kaip vanagas“, 2014 m. apdovanoti „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis.

„Ši knyga – tarsi dienoraštis: atvira, nuoširdi ir taikli. Tai Vido pokalbiai su savimi ir skaitytojais nebijant pripažinti padarytų klaidų, atrandant savo stiprybes ir dalijantis patarimais, kaip pasiekti užsibrėžtą tikslą.“

Algis Kriščiūnas, menininkas  

„Nuostabi knyga. Iš tiesų gyvenime viskas paprasta, o kūrybiškumas gyvena pas visus. Tik vieniems geriau sekasi į žodžius ar melodijas sudėti tai, ką jaučia visi. Ši knyga patiks ne tik Vido fanams, bet ir kitiems, besidomintiems savimi bei pasauliu. Labai smagu rasti visas natas ir dainų žodžius. Mūsų su vaikais mėgstamiausia daina – „Pažiūrėk į mane, mama“. Einu mokytis groti.“

Beata Nicholson, gero gyvenimo ambasadorė

„Ponios ir ponai, atkeliauja naujas literatūros žanras – bareikizmas! Kai vienoje vietoje susijungia muzika, dinamika ir gyvenimiška išmintis, išeina wow rezultatas! Beje, knygoje kažkas pripaišė ir prirašinėjo markeriu, bet gal čia tik mano egzemplioriuje…“

Tomas Dirgėla, rašytojas

„Nežinau, kaip apsakyti tą jausmą, bet pirma reakcija buvo tokia: „Du klausytojai? O dabar pilna arena? Kaip jis tai padarė?“ Įkvėpimas kiekviename puslapyje ir noras, kad knyga nesibaigtų. Labai patiko patarimų skiltis – kiekvienas įtraukia apmąstyti ir savo gyvenimą. Ne apkrauna, o įpučia pozityvo ir noro pajudėti iš vietos. Kokia dovana yra kūrybos užkulisiai, istorijos, kaip gimė dainos ir natos! Knyga tokia tikra ir pulsuoja gyvenimu, apie kurį kartais mes visi pasvajojame: šeima, meilė, draugystė, pasiekimai ir galiausiai tiesiog laimė.“

Ieva Zasimauskaitė, dainininkė

„Vidas – kosminis vyrukas. Kartais galvoju, kad jis čia atskrido trumpam ir turi misiją, kurios pats nežino. Pasakyti, kad Vidas yra superenergingas „žmogus orkestras“, – tai pasakyti, ką visi ir taip žino. Bet versdamas puslapį po puslapio su istorijomis, nuotraukomis, nuoširdžiais patarimais, niūniuodamas mintyse dainas vis galvojau, kad kažkas tame sraute pribloškia… Nuginkluoja. Aš neprisimenu nė pusės tiek savo gyvenimo akimirkų – net kažkaip supavydėjau… Ir tada supratau: mes prisimename akimirkas, kai prisiliečiame prie savo tikrųjų gelmių. Kai sielos šypsosi matydamos, kad prieš mus atsiveria tai, ką visada turėjome, kuo esame apdovanoti. Vidas yra kūrėjas. Kiekviena daina – tai vidinis blyksnis, nušvietęs ne tik jį, bet ir tuos, kurie buvo šalia. Tuos, kurie paskui dainuoja kartu koncerte. Kiekviena daina – daugiau nei daina, tai įamžinta magiška akimirka, tapusi istorija, apaugusia prisiminimais ir gyvenimo kvapais. Ir aš lyg suprantu Vido magiją: jis be galo myli tai, ką daro, jis atiduoda visą save. Gal kitaip nemoka – gal tik taip gali nors trumpam atgauti kasdienybės pavogtus sparnus? Dalykai iš meilės virsta stebuklais. Tai suprantu. Bet nesuprantu, kaip jis gali spėti mylėti ir daryti tiek daug. Gal jis tikrai iš kosmoso? Va ir knygas jau pradėjo rašyti.“

Robertas Petrauskas, rašytojas, istorijos pasakotojas 

„Dramos filosofija“ – tai filosofo, krikščionių kunigo, nonkonformisto komentaras apie epochos ginčus ir dilemas, apie praeitin nueinantį sovietizmą, apie melo, smurto ir dvasios korupcijos užvaldytą pasaulį.

„ŽMOGUS dalyvauja dramoje kitaip negu scenoje esantys daiktai. Jis yra dramatiška esybė ne ta pačia prasme, kaip jis yra moteris ar vyras, vaikas ar senelis. Dalyvaudamas kokioje nors dramoje, žmogus daugiau ar mažiau aiškiai suvokia, jog – jei pasitelksime metaforą – nuo jo paties priklauso jo pražūtis ar išsigelbėjimas. Būti dramatiška esybe – tai teisingai ar klaidingai tikėti, kad pražūtis ar išsigelbėjimas priklauso nuo paties žmogaus.“

Józef Tischner

Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.

Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.

Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.

Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.

Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…

Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.

Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.

Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.

Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.

Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.

Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.

Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…

Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.

Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.

XX a. 7 deš. Niujorką Nobelio premijos laureato memuaruose matome skvarbiomis Dylano akimis: vos dvidešimties sulaukęs vaikinas godžiai stebi jį supančią aplinką. Niujorkas jam – kerinčių galimybių miestas: skendi cigarečių dūmuose, visą naktį trunkančiuose vakarėliuose, literatūriniuose atradimuose, greitai praeinančios meilės nuotykiuose, nepalaužiamose draugystėse. Dylanas stebi veidus, varto draugų lentynose dūlančias knygas, klaidžioja sniege skendinčio Niujorko gatvėmis, prisimena Šaltojo karo paženklintą vaikystę, su gražuole padavėja tąsosi po barus, bandydamas į skrybėlę surinkti kuo daugiau pinigų. Ir, žinoma, galvoja apie dainas.

„Dylanas dažniausiai nuslepia tuos dalykus, apie kuriuos skaitytojas manėsi labiausiai norįs sužinoti, tačiau kalba apie tai, kas iš tiesų prasminga ir apie tai, ko skaitytojas nė nedrįso įsivaizduoti galįs paklausti: apie vidinius sielos virpesius ir tai, kaip jo kūrybą blaškė ir formavo gyvenamas laikmetis.“

„The Literary Review“

„Bobas parašė knygą, kurios niekas kitas negalėjo parašyti.“

„The New York Magazine“

Pirmojoje krikščioniškoje autobiografijoje aistringa atmintis dera su nuoseklia refleksija. Dievui ir skaitytojui Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo.

Augustinas – stebinantis filosofas ir virtuoziškas pasakojimo meistras. Aistros persmelkti prisiminimai jam puikiai dera su nuoseklia refleksija. Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias Vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo. Per šešlioka amžių nuo Augustino atsivertimo nebuvo meto, kuomet „Išpažinimai“ nebūtų turėję svarios įtakos intelektiniam, dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui.

„Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“ visuomet išliks vienas didžiųjų Vakarų literatūros šedevrų.“

Henry Chadwick

Tai buvo vienas dramatiškiausių XX amžiaus pabaigos vaizdų: visas pasaulis su liūdesiu ir siaubu stebi du berniukus, du princus, laidotuvių procesijoje žengiančius paskui savo motinos karstą. Kai princesė Diana atgulė amžinojo poilsio, milijardai žmonių svarstė, ką tuo metu galvoja, ką jaučia princai Williamas ir Harry, kaip toliau klostysis jų gyvenimai.

Princui Harry ši knyga – tai galimybė pagaliau papasakoti tą istoriją.

Prieš netekdamas motinos, dvylikametis Harry visiems buvo žinomas kaip nerūpestingas, lengvabūdis rimtaveidžio sosto įpėdinio „atsarginis“. Tačiau netektis viską pakeitė. Mokykloje jam sekėsi sunkiai, neapleido pyktis ir vienatvė, dėl motinos mirties jis kaltino žiniasklaidą, todėl sunkiai susitaikė su tuo, kad ir pačiam teks gyventi nuolat stebimam lyg pro didinamąjį stiklą.

Sulaukęs dvidešimt vienų, Harry įstojo į Britų armiją. Disciplina suteikė struktūros jo gyvenimui, o du kartus atlikęs karinę tarnybą užsienyje jis tapo didvyriu savo šalyje. Tačiau greitai pasijuto dar labiau sutrikęs nei kada nors anksčiau, ėmė kentėti nuo potrauminio streso sindromo, nepakeliamų panikos priepuolių. Užvis svarbiausia – jis negalėjo rasti gyvenimo meilės.

Tuomet jis sutiko Meghan. Pasaulis žavėjosi kino ekranų verta jų meilės istorija ir džiaugėsi pasakiškomis vestuvėmis. Bet žiniasklaida nuo pat pradžių medžiojo Harry su Meghan – jiems teko patirti nuolatines užgaules, rasizmą, melą. Matydamas, kaip kenčia žmona, ir suprasdamas, kad jųdviejų saugumui ir psichikos sveikatai kilo pavojus, Harry neturėjo kitos išeities kaip tik išvykti iš gimtosios šalies. Per amžius pasitraukti iš britų karališkosios šeimos drįso vos keletas. Paskutinė ją palikti bandė Harry motina…

Princas Harry pirmą kartą pasakoja savo istoriją, atvirai, su bebaimiu nuoširdumu dokumentuodamas gyvenimo kelionę. „Atsarginis“ – tai kertinė knyga, kupina įžvalgų, dar negirdėtų faktų, savianalizės ir sunkiai įgytos išminties apie amžiną meilės galią įveikti skausmą.

Princas Harry, Sasekso hercogas, – sutuoktinis, tėvas, filantropas, karo veteranas, užsiima psichikos sveikatos advokacija ir aplinkosaugos aktyvizmu. Jis su šeima ir trimis šunimis gyvena Santa Barbaroje, Kalifornijoje.

Vieni Levo Tolstojaus kūriniai šiandien iškelti iki padebesių, o kiti pasmerkti visiškai užmarščiai. Prie pastarųjų priskiriami beveik visi vėlyvieji rašytojo publicistikos straipsniai, kuriuos antroje gyvenimo pusėje pats autorius vertino kur kas labiau nei visame pasaulyje pripažintą patriotinę epopėją „Karas ir taika“ ar šeimos santykių romaną „Ana Karenina“.

1879–1882 m. L. Tolstojaus gyvenime ir kūryboje įvyko ryškus lūžis. Grafas nutraukė ryšius su buvusiu pasauliu ir, praktiškai įgyvendindamas savąjį gėrio supratimą, atsisakė viso turto. Valdžios ir kultūrinio elito garbstomas populiarus rašytojas tapo dygiu publicistu, sukilusiu ne tik prieš badą, skurdą, karus, tamsumą, melą, veidmainystę, bet ir prieš pačią valdžią bei jos ramsčius – mokesčius, karinės tarnybos prievolę, bažnyčią ir mokslą.

Knygą „Uždraustasis Tolstojus“ sudaro 17 vėlyvųjų (1887–1910 m.) rašytojo straipsnių, traktatų, esė ir laiškų, kurie tuo metu buvo uždrausti arba cenzūruoti. Juose L. Tolstojus įžvalgiai atskleidė represyvią valstybės ir bažnyčios prigimtį, ragino drąsiai kovoti už asmeninę politinių pažiūrų ir tikėjimo laisvę.

Škotijoje gimęs lietuvių imigrantų sūnus Džonis Ramenskis (Johnny Ramensky, arba Jonas Ramanauskas, 1905–1972) išgarsėjo kaip seifų plėšikas ir sumanus bėglys iš griežčiausiai saugomų kalėjimų. Savo įgūdžius ir žinias apie sprogmenis jis panaudojo ir Antrajame pasauliniame kare. Parašiutu nuleistas už fronto linijos išsprogdindavo E. Rommelio, H. Göringo ir kitų aukštų vokiečių karo vadovų seifus, parūpindavo kovų eigą lėmusių dokumentų. Drąsus, taikos metu laikęsis principo plėšti įmonių, o ne asmeninę nuosavybę ir vengęs smurto net prieš pareigūnus, Džonis buvo nusipelnęs tiek aukščiausių politikų ir generolų, tiek nusikaltėlių, tiek policininkų pagarbą. Apie jį Škotijoje iki šiol dainuojamos baladės.

Ši veiksmo filmą pranokstanti pasakojimas paremtas atsiminimais ir dokumentais, iliustruotas nuotraukomis.

Edwardas Snowdenas – šnipas? Informatorius? Interneto sąžinė?

„Atsisakymas reikalauti privatumo iš tikrųjų yra privatumo atsisakymas, jo atidavimas arba vyriausybei, pažeidinėjančiai Konstituciją, arba privačiam verslui.“

Edwardas Snowdenas (gim. 1983) anksti perprato kibernetinio saugumo spragas. Dirbdamas CŽV ir priartėjęs prie didžiausių valstybės paslapčių jis išviešino JAV vyriausybės sukurtą masinio stebėjimo sistemą, prie kurios radimosi iš pradžių prisidėjo ir pats. Dėl šio poelgio E. Snowdenas iki šiol yra priverstas slapstytis Rusijoje. 

Knygoje jis pirmą kartą atvirai pasakoja apie JAV kariuomenės užkulisius, apie tai, kaip internetas iš laisvos erdvės tapo kontrolės įrankiu, ir apie asmeninio apsisprendimo dramą dėl visuomenės laisvės pagarsinti valstybės paslaptis. Jis atskleidžia, kaip mes įžengėme į naują epochą, kurioje nebėra teisės į  privatumą. Už nuopelnus visuomenei E. Snowdenas gavo Tarptautinės žmogaus teisių lygos Carlo von Ossietzky medalį ir daug kitų apdovanojimų.

Dokumentiniame publicistiniame kūrinyje pateikiami Lietuvos jaunuolių, tarnavusių  sovietinėje armijoje ir dalyvavusių „internacionalinėje misijoje“ Afganistane, prisiminimai, skausmingi iš to karo negrįžusiųjų  motinų pasakojimai.

Karas Afganistane vyko 1979–1989 metais. Kampanija, kurią Maskva iš pradžių vertino kaip trumpą SSRS kariuomenės įsiveržimą savo šalininkams šioje šalyje paremti, nusinešė per 13 tūkstančių sovietų karių ir šimtus tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Sovietų pusėje šiame kare kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 iš jų namo grįžo cinkuotuose karstuose. Šimtai grįžo suluošinti fiziškai.

Antroji žurnalisto Mindaugo Milinio knyga apie 1979–1989 m. Sovietų Sąjungos karą Afganistane. Autorius tęsia tiriamąjį darbą, pradėtą 2010 m. išleistoje Lietuvos Afganistano karo veteranų prisiminimų knygoje „Afganistano kariai. Atsiminimai po trisdešimties metų: 1979–1989“, šįkart susitelkdamas į karo priežastis.

Kodėl kilo šis karas? Kam Sovietų Sąjungai reikėjo Afganistano? Kodėl 18–19 metų vaikinai buvo verčiami atlikti kažkokią „internacionalinę pareigą“ ir savo krauju rašyti jiems visiškai svetimo karo istoriją?

Į šiuos klausimus galbūt retorinius klausimus mėgina atsakyti ne tik eiliniai lietuvių kariai – „afganai“, bet ir abiejų kariavusių pusių ekspertai: buvęs sovietų armijos karininkas Aleksėjus Koroliovas ir afganų armijos pulikininkas Ali Achmadas Džalalis, 1980 m. perėjęs į modžohedų pusę. Knygoje remiamasi kadaise visiškai slaptais, dabar jau išslaptintais SSRS vadovų dokumentais, pateikiama detali istorinė medžiaga apie žiaurią ir intriguojančią Afganistano karo pradžią.

„Tampant savimi. Psichiatro memuarai“ – tai nauja bestselerių autoriaus ir psichoterapeuto Irvino D. Yalomo atsiminimų knyga. Irvinas D. Yalomas gimė Rusijos žydų imigrantų šeimoje, augo skurdžioje aplinkoje, Vašingtone. Siekdamas ištrūkti iš skurdo nutarė tapti gydytoju. Jis pasinėrė į žmogaus psichikos tyrinėjimus ir pasiekė tarptautinę šlovę ir pripažinimą šioje srityje.

Ankstesnėse knygose autorius tyrinėjo kitų gyvenimus, knygoje „Tampant savim. Psichiatro memuarai“ Irvinas D. Yalomas atsigręžia į save ir psichoterapeuto žvilgsniu gilinasi į santykius su žmonėmis, kurie formavo jo asmenybę, analizuoja kūrinius, išgarsinusius jį visame pasaulyje. Autorius atskleidžia, kas įkvėpė vienas garsiausių jo knygų, kuriose, sujungus psichologiją ir filosofiją, gimė naujos įžvalgos apie žmogaus psichologiją.

Klausytojas turi unikalią galimybę artimiau susipažinti su autoriumi, jo asmeninio gyvenimo, meilės, netekčių, apgailestavimo akimirkomis. Galės pažinti savitus jo terapijos metodus bei kūrybinio rašymo užkulisius.

„Iškalbingo ir introspektyvaus autoriaus gerbėjams – tai išskirtinė galimybė sužinoti jo gyvenimo kroniką ir pasiskolinti patarimų, kaip gyventi turtingą bei prasmingą gyvenimą.“ 

Kirkus Reviews

Irvin David Yalom (Irvinas Deividas Jelomas, gim. 1931) – psichiatras, rašytojas ir Standfordo universiteto (JAV ) profesorius . Dažnai priskiriamas egzistencialistų gretoms, jis yra unikalaus, pamokomojo romano žanro autorius. Savo darbuose fikciją vilkdamas į psichoterapijos rūbą, Irvinas D. Yalomas siekia pedagoginio tikslo – pamokyti savo skaitytoją.

Artėjant 2019-ųjų prezidento rinkimams Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnas gauna neįprastą užduotį – nesilaikant griežtų taisyklių patikrinti vieno iš kandidatų rinkiminę komandą ir galimų rėmėjų sąrašą. Pareigūnas netrunka suprasti, kad tai gali būti savotiška Departamento vadovų parama prezidento posto siekiančiam Gitanui Nausėdai, todėl ryžtasi tapti Pranešėju.

Šioje knygoje pirmą kartą prabyla ne vien Pranešėjas, bet ir dešimtys kitų liudininkų, savo akimis mačiusių Nausėdos rinkiminę kampaniją, jo įsikūrimą Prezidento rūmuose, bandymus įsitvirtinti Lietuvos politikoje, artimiausios komandos euforiją ir nusivylimus. Atskleidžiama, kaip prezidentas Nausėda ir kiti valstybės vadovai veikė per svarbiausias pastarojo meto krizes: pandemiją, maršizmą, Rusijos karą Ukrainoje, Lietuvos konfliktus su diktatoriškomis valstybėmis.

Knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ tęsia „Kabinete 339“ pradėtą pasakojimą apie Lietuvos valstybės valdymo užkulisius.

„Šioje Birutės ir Dovydo knygoje keičiasi rūmų adresas, bet nekinta užkulisinės intrigos, apie kurias rūmų šeimininkai niekada nenori pasakoti. Intriguoja iškalbingi prezidento Gitano Nausėdos kadencijos ir jo asmenybės štrichai bei žurnalistų keliamas amžinas klausimas – kam tarnauja slaptosios tarnybos?“

Andrius Tapinas

„Ak, ta gerovės valstybė. Skaityti tokias knygas yra bjauru: tenka irtis per puslapius, kuriuose intrigos, manipuliacijos, melas, politinės rietenos ir kvailystės. Užvertęs paskutinį puslapį tik dar kartą pagalvoji, kad Danijos Karalystėje kažkas tikrai supuvę ir žurnalistiniais įrankiais to nesutvarkysi. Bet, kaip teigia vienas garsus filosofas, – niekas nesakė, kad bus lengva.“

Antanas Terleckas

Knygos autoriai – „Laisvės TV“ tyrimų žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė, kartu atlikę ne vieną žurnalistinį tyrimą apie politinę korupciją, įtartinus verslo sandorius, socialines problemas. Pirmoji jųdviejų knyga „Kabinetas 339“ tapo lietuvišku bestseleriu, „15min“ metų knygos apdovanojimuose išrinkta geriausia lietuviška negrožinės literatūros knyga. Vėliau sukurti televizinės dokumentikos filmai – „Fūrų vergai“, „Pažemintųjų palata“, „Kyjivo trasa“ – sudomino šimtus tūkstančių žiūrovų. Už savo darbus jie pelnė Peter Greste Freedom Of Speech ir Future Story tarptautinius apdovanojimus, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus universiteto, Vilniaus politikos analizės instituto, Romo Sakadolskio, Gailių klano premijas už tiriamąją žurnalistiką.

2020 m. vasarą prof. Vytautas Landsbergis ir ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica susitiko pasikalbėti filmui „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Jųdviejų pokalbiai virto šešiolikos valandų dialogu, sugulusiu į šią knygą. Tai dviejų Rytų Europos intelektualų, lietuvio ir ukrainiečio, istorijos veikėjo ir stebėtojo, mačiusio mūsų valstybės politinį gyvenimą iš arti, bet kartu iš šono, susitikimas. Jo metu apmąstomas istorinio lūžio laikotarpis, kai Lietuva ir Ukraina atgavo nepriklausomybę ir nuėjo skirtingais politinio savarankiškumo keliais. 

Savitai kalbinamas režisieriaus, V. Landsbergis pasakoja šalies istoriją nuo pirmų Sąjūdžio mitingų iki paskutinio Rusijos kario išvedimo 1993-iaisiais, kuri ir mūsų istorikų apmąstyta dar nedaug. Tai asmeniškas žvilgsnis, padedantis giliau suvokti lemtingus istorijos epizodus, kai buvo klojami dabartinės valstybės politiniai pamatai. Kartu tai ir tikslus, intelektualus istorinių įvykių skerspjūvis, atliekamas žmogaus, tapusio vienu iš svarbiausių tos epochos herojų. Šį neįkainojamą liudijimą V. Landsbergis skaitytojams pateikia kaip savo politinį palikimą. 

„…tokios knygos […] buvo ir bus reikalingos. Kaip prisiminimai, iškeliantys vis naujas laisvės kovų kronikos detales. Kaip bičiuliškas pokalbis, dar kartą liudijantis mūsų žmonių, tautų ir valstybių bendrą istoriją, bendrą dabartį ir bendras viltis. Kaip diskusija, kuria mėginama dekonstruoti blogį, atskleisti blogio anatomiją ir perspėti žmones apie grėsmes mūsų ateičiai. Kaip dar vienas imperatyvas, kad tiek žmonių, tiek jų bendruomenių gyvenimas, bendravimas, nepagrįstas moralinėmis, religinėmis ar bendražmogiškomis vertybėmis, yra pasmerktas.“

Arnas Ališauskas, knygos sudarytojas 

Vytautas Landsbergis (gim. 1932) – pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas, vienas iš nepriklausomybės judėjimo lyderių, politikas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2011). Publikavo per 150 knygų, kuriose iš pradžių daugiausia gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. 

Sergej Loznica (gim. 1964) – vienas ryškiausių šiuolaikinio Europos kino kūrėjų. Sukūrė per 30 dokumentinių ir vaidybinių filmų. 2018 m. jo vaidybinis filmas „Donbasas“ Kanų kino festivalyje pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ programos apdovanojimą už režisūrą. Jo dokumentinis filmas „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021) tarptautiniame dokumentinio kino festivalyje IDFA apdovanotas pagrindiniu prizu. 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba