Atsiminimai, biografijos, esė ir tikros istorijos

Asmeniškas ir šiandien itin aktualus vienos įtakingiausių Amerikos politikių – buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright – žvilgsnis į XX a. atsiradusį fašizmą ir jo įtaką šių dienų gyvenimui.

Fašistas, M. Albright žodžiais tariant, – tas, kas „stipriai tapatinasi su visa tauta ar grupe ir pretenduoja kalbėti jos vardu, nesirūpina kitų teisėmis ir gali pasinaudoti bet kokiomis priemonėmis, įskaitant smurtą, kad pasiektų savo tikslus“.

Kaip vieną ryškiausių XX a. bruožų autorė įvardija kolosalų fašizmo ir demokratijos susidūrimą – kovą, kuri apribojo žmonių laisves, o milijonus niekuo neprasikaltusių pasiuntė myriop. Atrodytų, kad skaudūs praeities įvykiai turėjo išmokyti nebepasitikėti jokiais vis iškylančiais ideologiniais Adolfo Hitlerio ar Benito Mussolini'o pasekėjais, tačiau M. Albright, pasitelkdama asmeninę diplomatės patirtį ir karo draskomos Europos prisiminimus iš vaikystės, kvestionuoja šią tarsi savaime suprantamą prielaidą.

Fašizmas, kaip išsamiai paaiškina M. Albright, pergyveno XX amžių. Šiandien jo keliama grėsmė tarptautinei taikai ir teisingumui didesnė nei bet kada po 1945-ųjų. Demokratijos banga, užliejusi pasaulį po Berlyno sienos griūties, pamažu slūgsta. Nepriklausomo pasaulio lyderę JAV valdo nesutarimus kurstantis ir demokratines institucijas menkinantis prezidentas. Daugelio šalių ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje terpėje vis daugiau galios įgyja kraštutinių (kairiųjų ir dešiniųjų) pažiūrų atstovai. Šių dienų lyderiai, tarp jų Vladimiras Putinas ir Kim Jong Unas, vis dažniau pasitelkia XX a. 3 ir 4 dešimtmečiais taikytus fašistų elgesio modelius.

„Fašizmas. Įspėjimas“ – įžvalgi ir laiką pralenkianti knyga, parašyta žmogaus, ne tik nagrinėjusio istoriją, bet ir prisidėjusio prie jos kūrimo. Ji primena svarbias pamokas ir kelia klausimus, į kuriuos privalome atsakyti dabar, kad nebūtų pakartotos praeities klaidos.



Madeleine Albright (Madlen Olbrait) – 64-oji JAV valstybės sekretorė (1997-2001). Per įspūdingą karjerą jai teko dirbti ne tik Baltuosiuose rūmuose ir Kongrese, bet ir JAV ambasadore prie Jungtinių Tautų. Šiuo metu ji gyvena ir veikia Vašingtone ir Virdžinijoje.

Bill Woodward (Bilas Vudvardas) kartu su žmona Robin Blackwood ir dukra Mary gyvena ant Kapitolijaus kalvos Vašingtone.

Rašytojos, moters, motinos, žmonos memuarai apie kovą su krūties vėžiu ir neblėstantį gyvenimo džiaugsmą.

Rašytojai Ninai Riggs buvo vos trisdešimt septyneri, kai jai diagnozavo krūties vėžį – viskas prasidėjo nuo vienos nedidelės dėmelės. Vos per vienus metus dviejų berniukų mama ir savo geriausio draugo žmona sulaukė gniuždančios žinios – jos vėžys nepagydomas.

Tyrinėdama moteriškumą, motinystę, santuoką, draugystę, nuolat prisimindama savo proprosenelio R. W. Emersono išmintį, nuoširdžiuose ir asmeniškuose atsiminimuose Nina Riggs kelia mums visiems svarbius klausimus. Kas suteikia gyvenimui prasmę, kai skirtas laikas ima sekti? Kaip su meile ir atvirumu pasauliui priimti didelius ir mažus gyvenimo iššūkius? Kaip parengti savo artimuosius įvykiui, kuris nulems jų likusį gyvenimą? Kokį atsiminimą apie save norime išsaugoti?

Nepriekaištingai parašyta, nuginkluojanti puikiu humoro jausmu, jaudinanti „Šviesi valanda“ kalba apie tai, kaip reikia džiaugtis kiekviena diena, net kai tuo džiaugsmu tenka dalintis su į nugarą kvėpuojančia mirtimi, apie literatūrą, kuri gelbsti sunkiomis akimirkomis ir tampa tam tikra maldos forma, apie tai, kai žiūrėdamas mirčiai tiesiai į akis gali pasakyti: „O dabar bus taip, kaip noriu aš.“ Nina ragina gyvenimą semti pilnomis saujomis ir iš akiračio nepamesti to, dėl ko mes išliekame žmonėmis: meilės, meno ir nuoširdžių žodžių esantiems šalia.

„Trykšta gyvybe ir išmintimi, – nors ir nuo bedugnės krašto.“
Dr. Lucy Kalanithi

„Tiesiog pribloškia, kiek ši moteris, kovojanti už savo gyvybę, turi emocinio sąmoningumo ir talento visa tai suguldyti į knygą. Nepamirštamas kūrinys.“
Kelly Corrigan

„Prirašyta gausybė knygų apie mirtį, bet Nina Riggs, mirštanti moteris, savo knygoje jums papasakos apie gyvenimą.“
New York Times Book Review

Nina Riggs (Nina Rigs, 1977-2017) – amerikiečių poetė ir eseistė. 2004 m. įgijo poezijos magistro laipsnį, 2009 m. išleido poezijos knygą „Lucky, Lucky“. Savo tinklaraštyje „Įtartinas kraštas“ (angl. „Suspicious Country“) ji rašė apie gyvenimą metastazavus krūties vėžiui; jos tekstai spausdinti „Washington Post“ ir „New York Times“. Nina gyveno su savo vyru, sūnumis ir šunimis Grinsbore, Šiaurės Karolinoje.

Pamirškite visas kada nors apie Trumpą skaitytas knygas – ši yra TOJI.

Bobas Woodwardas daug kam gerai žinomas tuo, kad išaiškino ir paviešino „Votergeito“ skandalą (1972), kuris baigėsi prezidento Richardo Nixono atsistatydinimu. Nuo tada tiriamoji žurnalistika įgavo milžinišką pagreitį. Šįsyk B. Woodwardo taikinyje – prieštaringai vertinamas JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Tiriamosios žurnalistikos atstovas naujoje knygoje „Baimė: Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ cituoja dešimtis slapta gautų artimiausios prezidento aplinkos žmonių liudijimų, šimtus valandų interviu, asmeninių dienoraščių įrašų bei įvairių dokumentų.

Bob Woodward (Bobas Vudvardas, g. 1943) – legendinis „The Washington Post“ žurnalistas, du kartus Pulitzerio premijos laureatas. Dešimtmečius garsėja itin didele įtaka žiniasklaidos ir politikos pasauliui. 18-ka jo knygų priskiriamos geriausiai perkamoms pasaulyje. Vos pasirodžiusi „Baimė: Trumpas Baltuosiuose rūmuose“ tapo „Amazon“ bestseleriu nr. 1.

Esama žmonių ir vietų, kuriems nusakyti netinka įprasti žodžiai ir dydžiai. Kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis – kapucinų vienuolis tėvas Stanislovas – ir atokus Paberžės bažnytkaimis Kėdainių rajone yra kaip tik tokie.
Iki Paberžės, galingo dvasinės traukos centro, buvo skaičiuojami kilometrai nuo Vilniaus, Varšuvos, Talino, Peterburgo ir kitų pasaulio miestų, o Paberžės ganytojas pelnė žmonių kunigo titulą ir dar gyvas būdamas tapo legenda. Kelis dešimtmečius Paberžės kryptimi, tėvo Stanislovo kryptimi tekėjo žmonių upė.
Su tėvu Stanislovu galėjai kalbėtis apie viską. Jis mokėjo paprastais žodžiais pasakyti, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė, jo kančios ir jo kelio prasmė. Gebėjo įžiebti viltį ir neleido jaustis paskutiniam eilėje prie Dievo. Neskirstė žmonių pagal kilmę, padėtį visuomenėje, mokslo ar turto cenzą. Jo durys buvo atvertos kiekvienam.
Tėvas Stanislovas dar ilgai bus dvasine Paberžės dominante. Netelpantis standartų, pripažintų tiesų, tradicijų ir dogmų, charakteristikų ir epitetų rėmuose. Drąsus ir laisvas, veržlus, atviras ir patiklus, netausojantis savęs, atsidavęs tarnystei, spinduliuojantis meilę. Gyvas krikščioniškumo liudijimas.

Paberžė – vieta, kur nesikryžiuoja dideli keliai.
Paberžė – vieta, kur į vieną nesuteka didelės upės.
Paberžė – vieta, kur susitinka laikas ir žmogus, žmogus ir Dievas.
Kur žmogus stoja į akistatą su pačiu savimi.

Žurnalistė, rašytoja Vita Morkūnienė, kurios „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“ sulaukė net trijų leidimų, šioje esė ir fotografijų knygoje į tėvą Stanislovą ir Paberžės fenomeną žvelgia atidžiu, jautriu ir šviesiu žvilgsniu, ne tik atskleidžia tėvo Stanislovo paliktus dvasinius turtus, bet ir prakalbina jai gerai pažįstamą giedančių Paberžės daiktų pasaulį.

„O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ Tad Dievas yra tas, kuris visada atnaujina, nes Jis visuomet naujas: Dievas yra jaunas!“

„Seni svajokliai ir jauni pranašai – tai mūsų visuomenės, netekusios šaknų, išsigelbėjimas ir raktas į švelnumą, kuriam visi esame pašaukti.“

Liudydama Dievą, kuris yra ne tik Tėvas (ir Motina, kaip jau buvo pasakęs Jonas Paulius I), tačiau ir Sūnus, todėl – ir Brolis, popiežiaus Pranciškaus išlaisvinimo žinia perskrodžia dabartį ir nubrėžia ateitį, kad atnaujintų mūsų visuomenę. Šioje knygoje popiežius į dėmesio centrą iškelia jaunąsias kartas, ištraukia jas iš užribio, į kurį pernelyg ilgai buvo nustumtos, nurodo jas kaip pagrindines mūsų istorijos veikėjas. Nors šiais neramiais laikais jaunuomenė patiria atskirtį, iš tiesų jie – „drėbti iš to paties molio“ kaip ir Dievas, geriausios jų savybės – tai Jo savybės. Tik nutiesus tiltą tarp senolių ir jaunuolių, bus galima pasukti į švelnumą, kurio mums taip reikia.

Šiame drąsiame, intymiame ir atvirame pokalbyje su Thomas Leoncini Pranciškus kreipiasi ne tik į viso pasaulio jaunuolius, priklausančius ir nepriklausančius Bažnyčiai, tačiau ir į suaugusiuosius, dalyvaujančius juos ugdant. Su stiprybe, išmintimi ir aistra, įpindamas asmeninių prisiminimų, teologinių komentarų ir tikslių bei pranašiškų pastabų, neatsisakydamas nė vieno šių laikų iššūkio, popiežius žvelgia į didžiąsias šiandienos problemas - nuo pačių intymiausių temų iki viešosios sferos.

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.

Du svarbiausi šių dienų dvasiniai mokytojai.

Penkios dienos.

Vienas amžinas klausimas.

Savo 80-ojo gimtadienio proga Dalai Lama nusprendė kartu su bičiuliu arkivyskupu Desmondu Tutu praleisti savaitę Jo Šventenybės rezidencijoje Dharamsaloje, Indijoje, ir nuoširdžiai pasikalbėti. Prie jų mielai sutiko prisidėti rašytojas ir nuolatinis arkivyskupo palydovas Douglasas Abramsas. Jis užrašė dviejų iškiliausių šių dienų dvasinių mokytojų ir moralės vedlių mintis. Jie dalinosi ne tik savo asmeninėmis pažiūromis bei potyriais, bet ir mokslininkų nuomone, kas yra neišsenkami džiaugsmo šaltiniai ir kaip juos atrasti nestabiliame šių dienų pasaulyje.

Rimtus Dalai Lamos ir Desmondo Tutu pokalbius visą savaitę lydėjo nesibaigiantis juokas ir jaudinantys prisiminimai apie meilę ir netektis. Aiškindamiesi, kas yra džiaugsmas, dvasiniai mokytojai išnagrinėjo daugybę sudėtingų, skaudžių ir painių temų bei pasidalino nelengvai sukaupta išmintimi, kaip neišvengiamų kančių akivaizdoje gyventi džiaugsmingai ir kaip šį jausmą transformuoti iš trumpalaikio į nuolatinę būseną.

Homilijų, kalbų, žinių, maldų rinkinys, kuriame popiežius Pranciškus kalba apie tai, kaip surasti laimę ir pajusti gyvenimo pilnatvę kasdienybėje.

„Jei tikrai atsiversite giliausiems savo širdies lūkesčiams, suvoksite, kad jumyse glūdi nenumaldomas laimės troškimas, ir tai jums leis demaskuoti daugybę jus supančių „pigių pasiūlymų“ bei juos atmesti.“

„Šioje laimės paieškoje dalyvauja visų laikų ir amžių žmonės. Kiekvieno vyro ir kiekvienos moters širdyje Dievas įdiegė nenumaldomą laimės ir pilnatvės troškimą. Ar pastebėjote, kad jūsų širdys nerimsta nuolat ieškodamos gėrio, galinčio patenkinti begalybės troškulį?“

Kiekvienas žmogus ieško gyvenimo prasmės, stengiasi pasiekti svajones, įgyvendinti planus ir viltis, tačiau laimės paslaptis, pasak popiežiaus Pranciškaus, – tapti laisvais ir išlaisvintais žmonėmis. Tik laisvėje įmanomas visavertis gyvenimas, galintis virsti šviesa santykiuose su kitais.
Pradėdamas garsiąja Evangelijos eilute, kaip kiekvienas, palikęs savo turtą dėl Evangelijos, gaus šiame gyvenime šimteriopai ir amžinąjį gyvenimą, popiežius atskleidžia kelią į tikrąjį savęs realizavimą ir džiaugsmą, kur stengiamasi ne išvengti skausmo, o jį išgyventi ir įveikti. „Žmogus, kuris meldžiasi, gyvena ramiai, – sako popiežius, – nes malda suteikia žmogui pilnatvės.“
Šioje knygoje Pranciškus šiltai ir atvirai kalba apie gailestingumą, moterų teisių svarbą, apie iššūkius, su kuriais susiduria šiandienos jaunimas, ir apie tai, kodėl kova su diskriminacija – tai meilės artimui pagrindas. Popiežius dalijasi istorijomis iš savo gyvenimo ir stengiasi kiekvienam iš mūsų perduoti žinią, kad viltis niekada neblėsta.
Kupina įkvėpimo ir patarimų asmeniniam dvasiniam tobulėjimui, ši knyga padės kiekvienam iš mūsų ieškoti kasdienės dvasinės ramybės ir laimės chaotiškame šių dienų pasaulyje.

2018–ieji – jubiliejiniai Tėvo Stanislovo metai

…Gal aš turiu tokią charizmą, kad galiu išklausyti kitą? Buvau laisvas kiekvienam ateinančiam – galėdavau atsisėsti, išklausyti, su juo pasikalbėti. Kalbėti man lengva ir minioms, ir žmogui – nes neieškau žodžių.
Baigęs studijas, atidžiai perskaičiau kapucinų vienuolio Tėvo Chrizostomo autobiografją, jo pamokymus.
Jo misija buvo dienų dienas sėdėti svečių kambaryje ir priimti visus pašnekovus. Jis sakė: jei aš gausiu dangų, jį gausiu už tai, kad sėdėjau ir klausiau.
Pagalvojau, ir aš pamėginsiu. Yra teologijoje pastoralinė medicina, aš bandžiau jos paslaptis įsisavinti. Taip ir įėjau į tą „šnekėjimo teologiją”.

Tėvas Stanislovas

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.

Ši knyga – tai išskirtinis kelionių dienoraštis, realiuoju laiku pasakojantis apie evangelizavimą ir pajėgiantis supurtyti sąžines „abejingumo globalizacijos“ akivaizdoje.

Apie Vatikaną rašantis korespondentas Andrea Tornielli, popiežiškuoju lėktuvu vykstantis į visas apaštališkąsias keliones, šioje pokalbių su Jo Šventenybe Pranciškumi knygoje, remdamasis popiežiaus išvykomis į užsienį, nusprendė papasakoti apie svarbiausias šio pontifikato paliestas temas ir nuveiktus darbus. Italija, Brazilija, Kuba, Jungtinės Amerikos Valstijos, Afrika, Azija, taip pat ir Lesbas, Sarajevas, Lundas... Tai žavingi kraštai ir simboliniai miestai, sudėtingos vietos ir nevienalytės tautos. Ir visos jos matė, kaip popiežius, kuris yra taikus piligrimas, tačiau taip pat ir nepatogus pamokslininkas, ryžtingai pasmerkia prekybą narkotikais ir ginklais, korupciją ir netgi vergiją kai kuriuose ekonomikos sektoriuose; kaip migracijos iš pasaulio pietų į jo šiaurę klausimą pavadina humanitarine tragedija; kaip ragina vietines Bažnyčias vėl priartėti prie labiausiai nuo visuomenės atskirtų sluoksnių.
Nepalikdamas nepapasakotų iki šiol neskelbtų epizodų ir įdomių detalių apie popiežiškųjų skrydžių užkulisius, Tornielli apsistoja ties keletu reikšmingų susitikimų: nuo Baracko Obamos iki Fidelio Castro, nuo Baltramiejaus I iki rusų patriarcho Kirilo, nuo Abu Mazeno iki Shimono Pereso.
Išskirtiniame pokalbyje popiežius pasakoja ne tik viešai nuskambėjusių ir dar negirdėtų anekdotų iš tarpžemyninių skrydžių, bet ir apie tai, kaip kategoriškai atsisako laikytis griežtų saugumo reikalavimų apkabindamas minias.

„Būdamas vyskupas, ganytojas, tėvas negaliu su žmonėmis bendrauti iš šarvuotų mašinų. Dėl šios priežasties nuo pat pradžių pasakiau, kad keliausiu tuomet, jei bus galimybė išlaikyti tiesioginį kontaktą su žmonėmis.“
Popiežius Pranciškus

Andrea Tornielli – Vatikano apžvalgininkas, dienraščio „La Stampa“ žurnalistas, atsakingas taip pat ir už interneto svetainę „Vatican insider“, bendradarbiauja su daugeliu Italijos ir tarptautinių leidinių. Be kitų savo veikalų, autorius yra parašęs pirmąją popiežiaus biografiją „Pranciškus. Kartu“ („Francesco. Insieme“), kuri išversta į 16 kalbų, bei knygą „Popiežius Pranciškus. Tokia ekonomika žudo“ („Papa Francesco. Questa economia uccide“). Ši išversta į 9 kalbas. Tarptautiniu bestseleriu tapusi knyga „Dievo vardas – Gailestingumas“ (lietuviškai pasirodė 2016), kurioje užrašyti A. Tornielli pokalbiai su popiežiumi Pranciškumi, yra išversta į 35 kalbas.

Šnipų vadovas, perbėgėlis, dvigubas agentas - tai nepamirštama ir neišgalvota istorija žmogaus, kuris vadovavo Rusijos šnipinėjimo programai Jungtinėse Valstijose po Šaltojo karo.

1991 m. Sovietų Sąjunga žlugo, pasibaigė Šaltasis karas ir prasidėjo pasaulio pertvarka. Viskas tartum pasikeitė. Tačiau vienas dalykas liko - šnipai.
Nuo 1995 m. iki 2000 m. aukščiausio rango Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos darbuotojas, žinomas Draugo Ž. slapyvardžiu, asmeniškai vadovavo visoms slaptoms Rusijos žvalgybos operacijoms Niujorke, jam buvo tiesiogiai pavaldus kiekvienas Manhatane reziduojantis žvalgybos karininkas. Paprastai tariant, Jungtinėse Valstijose jis buvo kone svarbiausias šnipas - Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos labiausiai branginamų paslapčių saugotojas. Draugas Ž. žinojo ir užsienio diplomatų, kurie šnipinėja Rusijai Jungtinėse Tautose pavardes, ir JAV gyvenančio emigranto iš Rusijos, kuris rusų žvalgybai perdavė vogtus milijonų dolerių vertės medicininius tyrimus, tapatybę.
O 2000 m. Sergejus Tretjakovas - toks tikrasis Draugo Ž. vardas ir pavardė - perbėgo į JAV pusę. Ir tada paaiškėjo, kad jis turi dar vieną paslaptį. Neįtikėtina, bet pasirodė, kad mažiausiai trejus metus iki perbėgdamas S. Tretjakovas dirbo JAV žvalgybai ir šnipinėjo Rusiją. Nuo to laiko jis nedavė jokių interviu. FTB ir CŽV nesutiko atsakyti į jokius žiniasklaidos klausimus. S. Tretjakovas slapstėsi ir neatskleidė savo paslapčių.
Iki dabar...

Ši knyga apie tai, kaip KGB karininkų dinastijoje, siekiančioje Spalio revoliucijos laikus, išaugo vienas iš aukščiausio rango Rusijos operatyvininkų ir kaip, apimtas nepasitenkinimo dėl didėjančios korupcijos naujojoje Rusijoje, jis ryžosi žengti pavojingiausią žingsnį gyvenime.

Daugelis šnipų papasakojo savo istoriją. Bet nė viena nėra tokia stulbinanti.

Pete Early - buvęs The Washington Post reporteris, aštuonių įvariomis premijos apdovanotų knygų autorius. Kaip rašo žurnalas Washingtonian, Pete Early vienas iš nedaugelio žurnalistų, "kurie geba atpažinti naujas idėjas ir suteikti joms vertę".

Sadamas Huseinas stengiasi apsaugoti antrąją žmoną Samirą nuo pirmosios šalies damos Sadžidos pavydo. Chomeinis neleidžia žmonai Chadižei plauti indų, nes tai ją žemina. Kim Čen Irui labai prastai sekasi nuslėpti savo neištikimybę nuo korėjiečių kino žvaigždės Hė Rim... Mira taiso savo vyro Serbijos prezidento Miloševičiaus kalbas. Osama bin Ladenas laukia, kol Nadžva pagimdys įtvirtintoje karo stovykloje Afganistane. Fidelis Kastras bando išvengti CŽV agentų, tarp kurių ir jo meilužė Marita, išpuolių.

Jiems visiems meilė, mirtis arba tremtis – neatsiejamai susipynę dalykai. Juk diktatorių santykiai su moterimis ne visada būna tokie, kaip juos įsivaizduoja kiti arba kaip jie patys bando juos pavaizduoti. Tad ir jų asmeninis gyvenimas, kupinas slėpinių bei netikėtumų, dažnai tampa valstybine paslaptimi. Kad tai atskleistų, Diane Ducret surinko daugybę diktatorių gyvenimo draugių, dukterų, draugų, patarėjų, gydytojų, asmens sargybinių ir netgi ajatolų liudijimų, nors toks tyrimas kai kada grėsė mirtinu pavojumi.

„Pilna pikantiškų, bet iškalbingų anekdotų, pribloškianti, prikaustanti dėmesį nuo pradžios iki pabaigos, knyga Diktatorių moterys 2 yra šis tas daugiau negu istorinių esė rinkinys: tai pamokanti valdžios ir žmogaus širdies biopsija, kuri patvirtina patarlę, kad meilė akla ir kad tai absoliuti tiesa netgi kalbant apie pačius kraugeriškiausius tironus.“
Jean–Christophe Buisson, „Le Figaro Magazine“

Diane Ducret (Diana Diukrė, gim. 1982 m.) – Sorbonos absolventė, poliglotė, istorikė, filosofė ir žurnalistė. Ji veda istorijai skirtas televizijos laidas, kuria dokumentinius filmus apie kultūrą. Pirmoji „Diktatorių moterų“ knyga, vos pasirodžiusi Prancūzijoje, kaipmat tapo bestseleriu ir jau išversta į beveik dvidešimt kalbų. Ši knyga išgarsino Diane Ducret kaip neprilygstamą tyrinėtoją ir istorikę. Antroji knyga, „Diktatorių moterys 2“, – išties titaniškas darbas.

„The New York Times“ bestseleris Nr. 1

Kaip išsaugoti gyvenimo prasmę mirties akivaizdoje? Ko griebtis, kai į gyvenimą negailestingai įsibrauna liga? Ką reiškia susilaukti kūdikio, kai tavo gyvybė pamažu blėsta?

Neurochirurgijos aukštumas pasiekusiam ir vos 36–erių sulaukusiam daktarui Paului Kalanithi diagnozuojamas ketvirtos stadijos plaučių vėžys. Ne vienus metus gydęs mirštančiuosius, jis pats tampa pacientu, be jokios savigailos kovojančiu už savo gyvybę.

„Įkvėpti tylą“ – tai atviras ir nuoširdus pasakojimas apie susitaikymą su žmogaus mirtingumu, daktaro ir paciento santykius, pasiryžimą dirbti net mirštant ir begalinę meilę gyvenimui. Paulas Kalanithi šios knygos pabaigti nespėjo, bet ji, atskleisdama vitališką žmogaus prigimtį ir stojišką laikyseną, pratęsia jo gyvenimą ir po mirties.

„Tikras, stebinantis, meistriškai parašytas ir drąsus vieno gyvenimo liudijimas.“
The Times

Paulas Kalanithi (1977–2015) buvo indų kilmės amerikietis neurochirurgas ir rašytojas. Stanfordo universitete jis įgijo anglų literatūros magistro laipsnį, vėliau baigė Jeilio medicinos mokyklą. Už mokslinius tyrimus neurochirurgijos srityje jam buvo įteiktas aukščiausias Amerikos neurochirurgijos akademijos apdovanojimas.

„Gailestingumas yra pirmoji Dievo savybė. Tai Dievo vardas. Nėra padėties be išeities, mes nesame pasmerkti paskęsti lakiajame smėlyje."

Paprastais ir tiesiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipiasi į visus planetos vyrus bei moteris, šitaip pradėdamas nuoširdų ir asmenišką dialogą. Pagrindinė, popiežiui labiausiai rūpinti tema – gailestingumas. Ji visada buvo jo liudijimo, o dabar ir pontifikato, atspirties taškas.
Kiekviename puslapyje juntamas stiprus troškimas pasiekti sielas visų žmonių – ir priklausančių Katalikų bažnyčiai, ir jai nepriklausančių, – ieškančių gyvenimo prasmės, taikos ir susitaikymo kelio, gydymo kūno ir dvasinėms žaizdoms. Visų pirma popiežius nori pasiekti tą nerimastingą ir skausmą kenčiančią žmoniją, kuri prašo būti priimta, o ne atstumta: vargšus ir emigrantus, kalinius ir prostitutes, tačiau taip pat ir sutrikusius bei nuo tikėjimo nutolusiuosius, homoseksualus ir išsiskyrusias poras.
Per pokalbį su Vatikano apžvalgininku Andrea Tornielli Pranciškus, pasitelkdamas jaunystės prisiminimus ir jautrius epizodus iš savo ganytojiškos patirties, pasakoja, kodėl taip stipriai troško neeilinių Šventųjų jubiliejinių metų. Neišsižadėdamas etinių ir teologinių klausimų popiežius pakartoja, kad Bažnyčia niekam negali užverti durų; jos pareiga yra prasiskverbti į žmonių sąmonę, kad pravertų plyšį ir padėtų prisiimti atsakomybę bei atitolti nuo padaryto blogio.
Per atvirą pokalbį Pranciškus nevengia nagrinėti net ir sąsajų tarp gailestingumo, teisingumo bei korupcijos.
O tiems krikščionims, kurie save priskirs prie „teisiųjų“, primena: „Ir popiežius yra žmogus, kuriam reikia Dievo gailestingumo.“

„Dievo vardas – Gailestingumas“ pasauliniu mastu išleidžiamas 82 šalyse.

Kontroversiška istorija apie XX amžiaus mados legendą – Chanel.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Gabrielle (Coco) Chanel iš esmės pakeitė moterų drabužius. Tačiau tai buvo tik regimiausia sudėtingų pokyčių, prie kurių ji prisidėjo, dalis. Savo netradiciniu ir neįprastu gyvenimu – iš žeminančio skurdo į mados viršūnę – Chanel padėjo sukurti modernios moters sampratą.

Ši ypatinga biografija iškelia aikštėn stulbinantį gyvenimą ir parodo, kaip įtakingiausia savo amžiaus dizainerė virto maištingo ir pažangaus stiliaus ikona. Jos legendą kūrė gausybė meilės romanų: sąmojinga, savita, kerinti Chanel tapo ne vieno garsaus menininko, tarp jų – Stravinskio, Picasso ir Dali, mūza, globėja ar meiluže. Tačiau skaudžiausių detalių nepastebėjo nė vienas ankstesnis biografas.

Remdamasi naujai atrastais meilės laiškais, policijos įrašais ir interviu, Lisa Chaney atskleidžia tiesą apie Chanel priklausomybę nuo narkotikų ir romanus su moterimis. Ji taip pat galutinai atsako į seniai ramybės nedavusį klausimą apie Chanel meilužį vokietį: ar jis buvo nacių šnipas?
Čia atskleidžiamas Chanel paveikslas – skandalingas, jis paslaptingesnis ir tamsesnis negu bet kurioje kitoje iki šiol parašytoje biografijoje.

„Solidi ir išsami knyga apie vieną paslaptingiausių dizainerių."
Vogue

„Nagrinėdama atrastus meilės laiškus, asmeninius dienoraščius ir atsiminimus, cituodama pačios Chanel žodžius knygos autorė Lisa Chaney atskleidžia už mados ikonos besislepiančią moterį – jos pažeidžiamumą, vienišumą, neviltį. Itin svarbios autorės įžvalgos apie Chanel vaidmenį kuriant modernios, nepriklausomos moters, kuri garbina ir grožį, ir patogumą, įvaizdį."
Library Journal

„Gili ir įspūdinga biografija, parašyta pasitelkiant naujus, anksčiau nepublikuotus šaltinius, apie prieštaringą, tačiau vienareikšmiškai talentingą moterį, kurios vardas visuomet išliks rafinuotumo ir originalumo sinonimas."
Booklist


Knygos autorė Lisa Chaney – meno ir literatūros istorikė. Ji rengė radijo ir televizijos laidas kultūros istorijos temomis, rašė straipsnius tokiems dienraščiams, kaip „The Sunday Times", „The Spectator", „The Guardian“ ir kt. „Chanel. Intymus gyvenimas" – trečioji autorės knyga.

„The Rolling Stones“ grupės narys Keithas Richardsas kūrė pašėlusią muziką bei dainas, kurios išjudino visą pasaulį, ir daugiau nei keturiasdešimt metų gyveno tikrą rokenrolo gyvenimą: ėjo prieš plauką, vaikščiojo peilio ašmenimis, gaudė gyvenimo šansus, drąsiai rėžė savo nuomonę – ir viską darė taip, kaip niekam kitam anksčiau nebuvo pavykę.

Šioje knygoje Richardsas pasakoja apie savo gyvenimą. O gyvenimo būta išties audringo! Vaikystė pilkame pokario Londono priemiestyje. Atrasti mokytojai – Elvis Presley, Chuchas Berry ir Muddy Watersas. Maniakiškas mokymasis groti gitara ir grupės su Micku Jaggeriu bei Brianu Jonesu sukūrimas. Blogų berniukų įvaizdis, ankstyvoji „rolingomanija“ ir klykiančios gerbėjos koncertuose. Susidūrimai su teisėsauga, areštai ir prieš sustabarėjusią sistemą besikaunančio didvyrio vaidmuo. Nemirtingi tokių dainų kaip „Satisfaction“, „Jumpin' Jack Flash“, „Gimme Shelter“ pasažai. Meilė žaviajai Anitai Pallenberg ir mįslinga Briano Joneso mirtis. Tremtis iš Jungtinės Karalystės, įrašai, koncertai, įvairiausių visuomenės veikėjų šutvės, būriai sugulti besiveržiančių merginų ir kalnai kvaišalų. Vis didėjantis populiarumas ir narkotikų pinklės. Meilė modeliui Patti Hansen. Pjautynės su Micku Jaggeriu ir mėginimas išlaikyti grupę. Vedybos, šeima ir gastrolės, kurios tęsiasi iki šiol.

Pribloškiamai atvirai ir tiesiai Richardsas papasakoja, ką jis veikė tais nepaprastų pokyčių laikais, kai gimė rokenrolas, ir koks buvo vienos garsiausių roko žvaigždžių gyvenimas.
Tai nuostabi ir labai intymi roko muzikanto autobiografija.

This is the Life.
Believe it or not
I haven't forgotten any of it.
Thanks & praises

Keith Richards


Toks yra šis Gyvenimas.
Norit - tikėkit, norit - ne.
Nieko jame nepamiršau.
Ačiū, pagarba

Keith Richards

Gyvenimas skaitmenizuotoje globalioje visuomenėje turi daug pranašumų. Tačiau kelia ir daug pavojų. Mes tampame vis labiau priklausomi nuo skaitmeninio pasaulio: naudojamės internetine bankininkyste, apsiperkame internetu, virtualiai bendraujame su draugais, dirbame ir leidžiame laisvalaikį. Bet ar tos institucijos, kurios mus saugo gatvėse, jau išmoko mus apsaugoti ir virtualioje erdvėje? O gal mes per daug pasikliaujame saugumo iliuzija ir pernelyg lengva ranka dalijamės savo asmeniniu gyvenimu ir mintimis su tais, kurie gali lengvai tuo pasinaudoti?
Šioje knygoje atskleidžiamos trys pagrindinės grėsmės, su kuriomis šiandien susiduriame: skaitmeniniai nusikaltimai, skaitmeniniai karai ir skaitmeninis pramoninis šnipinėjimas. Kiekvienais metais vyriausybės ir privatus sektorius praranda milžiniškas pinigų sumas, kovodami su dažnai nematomu ir itin gudriu naujo pobūdžio nusikaltėliu – programišiumi.
Tyrinėdamas realius virtualiame pasaulyje vykdomus nusikaltimus ir įvairių šalių pareigūnų kovą su jais, Misha Glenny išmaišė visą pasaulį ir atvirai kalbėjosi su kibernetiniais nusikaltėliais, kompiuterių fanatikais, kompiuterinio saugumo ekspertais, policijos atstovais ir nusikaltimų aukomis. Jo tyrinėjimų rezultatas – mūsų dienomis itin aktuali knyga, privaloma kiekvienam, besinaudojančiam kompiuteriu.

Bestselerio McMafia: nusikalstamumas be sienų autorius Misha Glenny (gim. 1958) – žymus britų žurnalistas ir istorikas. Dirbo The Guardian ir BBC korespondentu Centrinėje Europoje, rašė apie komunizmo žlugimą ir karus buvusioje Jugoslavijoje. Svarbiausiais Rytų Europos ir Balkanų klausimais su juo dažnai konsultuojasi JAV ir Europos vyriausybės.

1992-ųjų balandį iš pasiturinčios Vašingtono priemiesčio šeimos kilęs vaikinas autostopu nukeliavo į Aliaską ir patraukė į laukinę gamtą. Jis buvo puikus mokinys ir vienas geriausių sportininkų. Su pagyrimu baigė Emorio universitetą. Tačiau netikėtai pasikeitė vardą, atidavė labdarai visas santaupas iš banko sąskaitos, paliko likimo valiai savo mašiną ir daugumą daiktų, sudegino visus pinigus, turėtus piniginėje ir ėmė kurti naują gyvenimą. Jo šeima nieko nenutuokė: nei kur jis galėtų būti, nei kas jam nutiko... Kol apirusį vaikino kūną rado briedžių medžiotojų būrys.
Kas jis, šios knygos herojus? Išminčius, svajotojas ar lengvabūdis nuotykių ieškotojas? Ar šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma visiškai išsižadėti žmonių?

„Bauginanti… Iškalbinga… Širdį verianti žmogaus troškimų drama“.
The New York Times

„Prikaustantis dėmesį pasakojimas. Derėtų pasidomėti kiekvienam, kada nors svajojusiam akis į akį susitikti su nuožmia gamta. Jaudinanti knyga“.
Washington Post

Jonas Krakaueris (gim. 1954 m.) – JAV rašytojas, žurnalistas, alpinistas, keliautojas. Jo knygos išverstos į daugiau kaip dvidešimtį pasaulio kalbų. Ypatingos sėkmės sulaukė ne vienus metus iš „New York Times“ bestselerių sąrašų nesitraukęs autoriaus kūrinys „Į laukinį pasaulį“ ir „Times“ žurnalo Metų knyga išrinktas bei kelioms prestižinėms JAV literatūros premijoms nominuotas autobiografinis pasakojimas apie tragišką kopimą į Everestą Išretėjusiame ore („Into Thin Air“). 1998-aisiais Krakaueris įkūrė atminimo fondą „Everestas'96“ ir skyrė jam lėšų iš honoraro, gauto už pastarąją knygą. 1999-aisiais autorius buvo apdovanotas prestižine Amerikos menų ir literatūros akademijos literatūros premija. Pasak jos skyrėjų, „Krakauerio kūryboje geriausios tiriamosios žurnalistikos atkaklumas ir drąsa dera su stilingu subtilumu bei dideliu rašytojo įžvalgumu“. 2007-aisiais pagal šią knygą režisierius Seanas Pennas sukūrė garsų to paties pavadinimo filmą.

Joshua Slocumas (Džošua Slokamas, 1844-1909) - amerikietis buriuotojas, pirmą kartą istorijoje nedideliu burlaiviu "Purslas" (Spray) vienas pats apiplaukęs aplink pasaulį. Ilgiau nei trejus metus trukusios kelionės įspūdžius ir išgyvenimus jis aprašė knygoje Vienas su burėmis aplink pasaulį. Pirmą kartą išleista 1900 metais, ji tapo puikia patarimų knyga ateities jūrų keliautojams vienutininkams ir tikru atradimu visiems, kas trokšta bent savo vaizduotėje leistis į pavojų ir nuotykių kupiną kelionę jūra.

Tikroviškai perteikti kelionės vaizdai, įtikinamai pasakojami patirti džiaugsmai ir sunkumai, subtilus humoro jausmas neleidžia abejoti, kad autorius buvo talentingas rašytojas, lygiai kaip ir puikus laivų statytojas bei navigatorius. Naudodamasis savo patirtimi, žiniomis ir gerai išmanydamas buriavimo principus, Slocumas naudojo virvę šturvalui pririšti ir burlaivis vairuodavo pats save. Tai davė pradžią įvairiausių tipų autopilotams, be kurių šiais laikais negali apsieiti nė vienas tolimojo plaukiojimo laivas.

Ši naujovė ir knygoje entuziastingai papasakota kelionės istorija įkvėpė daugybę žmonių. Atsirado Slocumo sekėjų buriuotojų, kurie atliko vėlesnius vienutininkų žygius aplink pasaulį. Ir ne tik... Žymus amerikiečių rašytojas Jackas Londonas perskaitęs knygą taip susidomėjo jūros tema, kad net nebūdamas buriuotojas parašė savo garsųjį romaną Jūrų vilkas.

Knygos būna trijų rūšių: įdomios autoriui, įdomios skaitytojui ir keičiančios gyvenimą. Ši knyga yra būtent trečiosios rūšies. Dabar ji jau prieinama ir lietuvių kalba skaitančiai auditorijai. Atidžiai perskaitykite šią knygą ir, kas žino, gal pakeisite savo gyvenimą, ir mes ateityje skaitysime apie jus.

Artūras Dovydėnas

"Horizontų" serijos knygos pasakoja apie žmones, kurie išdrįso mesti iššūkį sau ir visuomenei. Keliautojų, tyrinėtojų, svajotojų ir atradėjų keliai labai skirtingi ir drauge panašūs - jie mus įkvepia ir atverdami plačiausius akiračius kviečia išbandyti žmogaus galimybių ribas.

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) Esė rinktinės trečioje dalyje skelbiami 1944–1953 m. publikuoti straipsniai, interviu ir pasakytos kalbos.
Užuot pasidavus svaigiai šlovei, smurto filosofijoms, kančios garbstymui ir savigailai, Camus kviečia atsigręžti į pasaulio grožį ir konkretų žmogų, mylėti tai, kas jame unikalu, prisiminti „šviesą ir gyvenimo vidudienius“. Rašytojas ragina neiškeisti dialogo ir žmonių draugystės į abstrakcijų, tautinių ar idėjinių, absoliučios tiesos pasaulį. Ištikimas pats sau Camus nesiliauja kovoti už tai, „kas žmoguje nesutinka mirti“.

„...Norėčiau, kad vienu kitu požiūriu tie, kurie kurs rytdienos prancūzų intelektą, būtų pasiryžę bent jau niekados nenuolaidžiauti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų, kai jiems bus sakoma, kad be intelekto galima apsieiti, kai jiems bus stengiamasi įrodyti, kad, norint laimėti daugiau, galima meluoti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų nei klastai, nei smurtui, nei ištižimui. <...> Galbūt tuomet laisvoje ir aistringai tiesą mylinčioje tautoje žmogus vėl pajus palinkimą prie žmogaus, be kurio pasaulis per amžius bus tik begalinė vienatvė.“
A. Camus įžangos žodis, pasakytas „Prancūzų draugystės“ susirinkime 1945 m.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) „Esė rinktinės“ antroje dalyje skelbiami bičiuliui vokiečiui karo metais rašyti laiškai, esė apie mirties bausmę ir kalbos, pasakytos Švedijoje Nobelio premijos įteikimo proga. Esė nagrinėjamos reiklios meilės ir įsipareigojimo tėvynei, mirties bausmės absurdiškumo, menininko vaidmens visuomenėje temos.

„...juo labiau įsipareigoju prieš visuomenę, kai neigiu, kas toje visuomenėje negera, purvina, antihumaniška. Ir Camus kaip tik tai darė. Visa savo eseistika, bent jau didžiąja jos dalimi, jis buvo labai aktyviai įsijungęs į visuomeninių problemų svarstymą. Tuo požiūriu jis buvo vienas įtakingiausių to meto intelektualų. Bet tai irgi stojiška nuostata: nėra kitos išeities.“
A. Šliogeris

„Aš ir toliau manau, kad šis pasaulis neturi aukštesnės prasmės. Tačiau žinau, kad kažkas jame turi prasmę, ir tas kažkas – žmogus, nes jis vienintelis jos reikalauja.“
A. Camus „Ketvirtasis laiškas bičiuliui vokiečiui“, 1944

Remiantis atsiminimais, kitų asmenų pasakojimais, dienoraštiniais fragmentais, laiškais, spausdintais ir rankraštiniais šaltiniais, pateikiamos mokslininkų, rašytojų, kultūros veikėjų memuarinės apybraižos, atskleidžiami kai kurie gyvenimo aspektai ir epizodai. Publikuojamas pluoštelis laiškų.

„Kantriai laukiu vėluojančios katastrofos.”

„Užrašų knygelių” III tome – paskutiniai, 1951–1959 metų, garsiojo egzistencialisto, Nobelio literatūros premijos laureato Albert'o Camus užrašai, leidžiantys pažinti asmeniškesnę ir intymesnę vieno svarbiausių XX a. rašytojų pusę. Pirmieji du „Užrašų knygelių” tomai rašyti kaip kasdienio darbo įrankiai, o trečiasis laikytinas atviresniu Camus asmeninio gyvenimo dienoraščiu. Užrašuose Camus fiksavo įvairias gyvenimo detales: savo reakciją į polemiką, kurią sukėlė jo esė knyga „Maištaujantis žmogus”, jausenas dėl Alžyro karo, viešnages Graikijoje ir Italijoje, subtilius apmąstymus apie žmoną ir mylimąsias, širdgėlą dėl šeimos ir apnikusį nerimą 1957 metais gavus Nobelio literatūros premiją.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, jos moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jaunatviškas jo entuziazmas, intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol trunkančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame Camus kūrybiniame palikime.

Populiariu stiliumi parašyta istorinė studija pasakoja apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“ – grupelę žmonių, kurie, nacių priversti atrinkinėti į Vokietiją grobiamus žydų kultūros dokumentus (knygas, paveikslus, religinius reikmenis), stengėsi bent dalelę jų paslėpti ir išsaugoti. Dalis išgelbėtų lobių pergyveno ir Vilniaus getą, ir po jo atėjusį sovietmetį. Šiandien tai – vertingi Žydų mokslinio instituto YIVO Niujorke, Jeruzalės hebrajų universiteto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir kitų institucijų eksponatai bei kolekcijų perlai, liudijantys tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį – Vilniaus, kadaise visoje Europoje garsaus žydų kultūros centro, vadinto Lietuvos Jeruzale, žūtį.

Istorikas Davidas Fishmanas, septynerius metus rinkęs medžiagą šešių šalių archyvuose, pristato skirtingo likimo herojus: poetą Šmerkę Kačerginskį, mokslininką Zeligą Kalmanovičių, mokytoją Rachelę Krinski, bibliotekininką Hermaną Kruką ir poetą Abraomą Suckeverį. Visi jie degė neįtikėtina pagarba raštui, kultūrai bei švietimui, kuri ir skatino kasdien rizikuoti gyvybe viliantis, kad išgelbėtos knygos pratęs žydiškojo Vilniaus gyvenimą.

Šios knygos vertimas į lietuvių kalbą – tai to gyvenimo sugrąžinimas į Lietuvos kultūrą. Kartu su žydiškojo Vilniaus istorija čia atsiskleidžia sunkūs karo ir pokario metai, totalitarinių režimų kaita bei kasdienybės pasakojimai: nužmoginantis gyvenimas ir mirtis gete, sovietmečio pažadai bei nusivylimas jais, bandymas išgyventi naujame pasaulyje ir rasti vietą išgelbėtiems sunaikintos kultūros likučiams. Šiuos pasakojimus praturtina geto poetų (Šmerkės Kačerginskio, Abraomo Suckeverio) kūrybos vertimai bei „išgelbėti perlai“ – išsaugotų kultūros dokumentų aprašymai.

„Aukščiausio lygio istorinė studija, kuri palies kiekvieną ją skaitančią širdį.“
Kirkus Reviews

David E. Fishman (Deividas E. Fišmanas, g. 1957) – istorikas, dėstytojas, Harvardo universiteto absolventas, kelių mokslinių knygų autorius; jo specializacija – Europos žydų istorija. Į istoriją, papasakotą knygoje, įsitraukė dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje: tuo metu buvo pakviestas į Vilnių įvertinti atrastų išlikusių žydiškojo paveldo dokumentų. Studija „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ 2017 m. apdovanota Nacionaliniu Žydų knygos apdovanojimu (Holokausto kategorijoje).