Atsiminimai, biografijos, esė ir tikros istorijos

Dar neskelbti faktai ir garsių kalinių išpažintys.

Pravieniškių mafija – daugiau kaip šešerius metus pataisos namuose veikęs itin pavojingas nusikalstamas susivienijimas, kurį sudarė teisėsaugai gerai žinomi organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys. Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.

Pataisos namų užkulisius atskleidęs ir visą Lietuvos kalėjimų sistemą sudrebinęs naujienų portalo „Delfi.lt“ specialusis korespondentas Dainius Sinkevičius šioje knygoje aprašo tikrovę, kurios daugelis nenorėtų matyti: ne tik pateikia necenzūruotus kalėjimo „bachūrų“, „dūchų“ ir „gaidžių“ liudijimus apie kruviną kovą dėl autoriteto, kalinių luošinimus, prekybą narkotikais, draugystę su pareigūnais, santykius su pramogų pasaulio atstovėmis, bet ir pasakoja apie viešai neskelbtus ir nuo visuomenės nuslėptus nusikaltimus, taip pat publikuoja pirmą kartą prabilusių garsių kalinių išpažintis.

Pasakodamas apie šiurpą keliančius įvykius pataisos namuose, autorius nevengia kritikuoti teisėsaugos pareigūnų, kurie metų metus nesugebėjo sutramdyti zonai vadovavusių nusikaltėlių, ir atskleidžia, kokį pragarą turi ištverti pirmą kartą už grotų patekę nuteistieji ir ką jie išgyvena išėję į laisvę.

„Ši knyga taip įtraukia, kad net ir padėjęs ją nebegali nustoti galvojęs apie tai, ką perskaitei. Dar labiau sukrečia, kad aprašomi įvykiai ir herojai yra tikri ir jie yra visai šalia mūsų. Mes, kaip visuomenė, privalome padaryti viską, kad situacija šalies įkalinimo įstaigose pasikeistų.“
Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, „Delfi.lt“ vyriausioji redaktorė

Dainius Sinkevičius – kriminalinės publicistikos žurnalistas, apdovanotas įvairiomis premijomis už publikacijas apie korupciją ir teismų veiklą. Europos Komisija jį yra pripažinusi tolerantiškiausiu žurnalistu Lietuvoje. Dainiui Sinkevičiui taip pat įteiktas nacionalinis apdovanojimas už žodžio laisvės gynimą. 2018 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė autorių įvertino kaip žurnalistą, svariai prisidėjusį prie teisėsaugos institucijų veiklos skaidrinimo, ir už nuopelnus valstybei skyrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį.

Du svarbiausi šių dienų dvasiniai mokytojai.

Penkios dienos.

Vienas amžinas klausimas.

Savo 80-ojo gimtadienio proga Dalai Lama nusprendė kartu su bičiuliu arkivyskupu Desmondu Tutu praleisti savaitę Jo Šventenybės rezidencijoje Dharamsaloje, Indijoje, ir nuoširdžiai pasikalbėti. Prie jų mielai sutiko prisidėti rašytojas ir nuolatinis arkivyskupo palydovas Douglasas Abramsas. Jis užrašė dviejų iškiliausių šių dienų dvasinių mokytojų ir moralės vedlių mintis. Jie dalinosi ne tik savo asmeninėmis pažiūromis bei potyriais, bet ir mokslininkų nuomone, kas yra neišsenkami džiaugsmo šaltiniai ir kaip juos atrasti nestabiliame šių dienų pasaulyje.

Rimtus Dalai Lamos ir Desmondo Tutu pokalbius visą savaitę lydėjo nesibaigiantis juokas ir jaudinantys prisiminimai apie meilę ir netektis. Aiškindamiesi, kas yra džiaugsmas, dvasiniai mokytojai išnagrinėjo daugybę sudėtingų, skaudžių ir painių temų bei pasidalino nelengvai sukaupta išmintimi, kaip neišvengiamų kančių akivaizdoje gyventi džiaugsmingai ir kaip šį jausmą transformuoti iš trumpalaikio į nuolatinę būseną.

1989-ųjų vasario 14-oji, Šv. Valentino diena, BBC žurnalistė telefonu paskambinusi Salmanui Rushdie pasakė, kad Irano dvasinis lyderis ajatola Khomeini paskelbė jam „mirties nuosprendį“. Tada garsus rašytojas pirmąkart išgirdo žodį „fatva“. Kuo jis nusikalto? Parašė romaną Šėtoniškos eilės...

Taip prasideda pasakojimas, kaip skandalingojo romano autorių religiniai fanatikai priverčia pasitraukti į pogrindį, ir jam, akylai saugomam ginkluotų policininkų, tenka nuolat kraustytis iš vienų namų į kitus. Jo paprašoma susigalvoti slapyvardį, kuriuo į jį galėtų kreiptis policijos pareigūnai. Salmanas Rushdie prisimena savo mylimus rašytojus – Conradą ir Čechovą – ir sugalvoja jų vardų derinį: Džozefas Antonas.
Kaip rašytojas ir jo šeima gyvena visus tuos devynerius metus, kai jam nuolat grasinama susidoroti? Kaip jam sekasi tęsti pradėtus darbus? Kaip jis įsimyli ir skiriasi? Kaip ir kodėl klysta, kaip išmoksta duoti atkirtį? Salmanas Rushdie pirmąkart atvirai apie tai prabyla šiuose ypatinguose memuaruose, tai istorija apie vieną svarbiausių nūdienos mūšių už žodžio laisvę.

„Trileris, epas, politinė esė, meilės istorija, odė laisvei.“
Le Point

Salmanas Rushdie (Salmanas Rušdi, gim. 1947) – romanistas, eseistas, kritikas, vienas garsiausių XX a. kūrėjų. Autorius išgarsėjo antrąja savo knyga Vidurnakčio vaikai (liet. k. išleista 1999 m.), už ją gavo vieną svarbiausių literatūros apdovanojimų – Bookerių Bookerio premiją. Rushdie suteikti aštuoni garbės daktaro titulai, jis – Karališkosios literatūros draugijos narys, o Anglijos karalienė už nuopelnus literatūrai rašytoją įšventino į riterius.

Johannas Wolfgangas Goethe (1749–1832) – vokiečių literatūros klasikas, vienas garsiausių vokiečių rašytojų, žymiausias literatūrinio sąjūdžio „Audra ir veržimasis“ atstovas. Itin gausiame ir įvairialypiame jo kūrybiniame palikime – pasaulinio garso tragedija „Faustas“, romanai „Jaunojo Verterio kančios“, „Vilhelmo Meisterio klajonių metai“, arba „Atsižadantieji“, „Sielų giminystė“. Per ilgą savo gyvenimą Goethe įspūdingai reiškėsi kaip literatas, taip pat daug nusipelnė kaip valstybės veikėjas, gamtos tyrinėtojas, meno kolekcininkas.

Autobiografijoje „Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa“ Goethe vaizduoja 1749–1775 m. laikotarpį, pasibaigiantį išvykimu į Veimarą – ten jo laukia tarnyba hercogo dvare. Kūrinys parašytas iš tolimos laiko perspektyvos, autoriui atsigręžus į savo gyvenimo pradžią. Vėlyvasis Goethe taip kalba apie savo autobiografiją: „Tai mano gyvenimo rezultatai, o faktai, kuriuos aš papasakojau, tiesiog patvirtins mano stebėjimus, aukštąją tiesą... Mūsų gyvenimo faktai vertingi ne todėl, kad yra tikri, bet todėl, kad ką nors reiškia.“

...Pagrindinis biografijos uždavinys yra pavaizduoti žmogų jo gyvenamuoju laiku ir parodyti, kiek visuma jam priešinasi, o kiek jam palanki, kiek tas priešinimasis jam padėjo susidaryti požiūrį į pasaulį bei žmones ir kaip, jei jis menininkas, poetas, rašytojas, jį vėl atspindėjo į išorę.

Michailo Gorbačiovo politinė veikla vertinama prieštaringai — nuo beatodairiškų pagyrų Vakaruose iki visiško pasmerkimo Rusijoje. Tačiau, kad ir kokie būtų vertinimai, neabejotina, jog vienas garsiausių mūsų laikų politinių veikėjų, paskutinis SSRS vadovas, „perestroikos“ iniciatorius turėjo įtakos šiuolaikinės Europos, o kartu ir Lietuvos istorijai. Ši knyga unikali. Ji atsako į daugelį klausimų, susijusių su vadinamuoju Gorbačiovo fenomenu. Kaip paprastas valstiečių sūnus iš Stavropolio stepių, perkopęs visus partinės karjeros laiptelius užlipo ant pačios aukščiausios sovietinės hierarchijos pakopos? Kodėl ir kaip Gorbačiovas tapo vienu įtakingiausių XX a. pabaigos politikų? Kas, jo akimis žvelgiant, dėjosi vadinamojo Maskvos pučo metu? Kuo Gorbačiovas papirko Vakarus?
Taip pat, pasak laikraščio Novaja gazeta redaktoriaus Dmitrijaus Muratovo, ši knyga labai asmeniška. Joje prieštaringasis politikas atskleidžia savo, kaip abejojančio, kenčiančio ir besidžiaugiančio žmogaus, veidą. Itin daug vietos, nevengiant net intymių detalių, skiriama mylimai žmonai Raisai. Buvęs SSRS lyderis atvirai pasakoja apie savo šeimą, senelius, tapusius Stalino teroro aukomis, kalba apie vaikystę karo apsuptyje, teisės studijas Maskvoje, santuoką, dukters gimimą ir pagaliau pasaulio galingojo karjerą.