„Vieną tokią dieną kaip ši, truputį anksčiau, truputį vėliau, suvoki, kad kažkas negerai, kad, grubiai tariant, nemoki ir niekada neišmoksi gyventi."

Viskas prasidėjo (o gal baigėsi?) nenuėjus į egzaminą. Tada buvo apleisti draugai, pamiršti įsipareigojimai, išbraukti planai. Dienomis beliko slėptis nuo viso pasaulio, o nakties tamsoje vaiduokliškai klaidžioti miesto gatvėmis: tapti žmogumi, kuris miega.

Garsus prancūzų postmodernistas Georges Perec (1936–1982) antruoju asmeniu parašytame romane tarytum paralyžiuoja laiką ir įtraukia į svaiginantį sapną, kuriame pinasi vidinės baimės, apatija ir prasmės paieškos.

„Skaitant šią knygą tereikia leisti sau užmigti kartu su žmogumi, kuris miega. O tada – rinktis, nubusti ar sapnuoti toliau."

Knygos vertėja Aušra Pokvietytė

„Akis žiūri į tave ir tame žvilgsnyje įkalina. Niekada nenustosi savęs matyti. Tu nieko negali padaryti, negali iš savęs ištrūkti, negali pabėgti nuo savo žvilgsnio ir niekada negalėsi: net jei sugebėtum taip giliai užmigti, kad joks supurtymas, šūktelėjimas, nudeginimas tavęs neišbudintų, vis tiek liktų toji niekada neužsimerkianti, niekada neužmieganti akis, tavo akis."

Georges Perec (1936–1982) — postmodernizmo rašytojas, pelnęs pasaulinį pripažinimą dėl novatoriškų žaidimų su kalba ir romano forma. Perecas priklausė eksperimentinei grupei Oulipo (Ouvroir de littérature potentielle – Potencialios literatūros dirbtuvė), kurios tikslas buvo modernizuoti literatūrinę kalbą, atsisakant įprastų kūrinio konstravimo paradigmų ir pritaikant jai žaidimo taisykles. Žymiausi autoriaus kūriniai: „La Vie mode d’emploi" (1978), „Les Choses" (1965), „La Disparition" (1969). Už kūrybinius nuopelnus jis buvo apdovanotas Renaudot (1965), Jeano Vigo (1974) ir Médicis (1978) premijomis. 

Oksfordo literatūros profesorius Humbertas Botkinas savo gyvenimą paskyrė postmodernisto Ezros Slefo kūrybai. Botkinas ryžtasi rašyti Slefo biografiją (žinoma, nepraleisdamas pratarmės, išnašų ir glosarijaus), bet knyga apie literatūros meistrą netrunka tapti pasakojimu apie patį autorių: jo įtartinai prasidėjusią akademinę karjerą, nerealizuotas rašytojo ambicijas ir kelti antakį priverčiančius asmeninio gyvenimo pasirinkimus.

Šis šmaikštus, netikėtas formas įgaunantis pasakojimas – tai ir literatūrinis žaidimas. Knygoje netrūksta nuorodų į skirtingų autorių kūrybą, netikėtų žanrinių jungčių, postmodernistinio pastišo ir sveikai ironiško žvilgsnio į literatūros pasaulio gyventojus.

„Ši knyga yra postmodernistinio romano pastišas, parodijuojantis žanrą ir atiduodantis duoklę autoriaus pamėgtiems rašytojams. Į savo postmodernistinį šiupinį autorius įmaišo intertekstų, aliuzijų, nuorodų į šiuolaikinių rašytojų bei klasikų kūrinius. Knygoje pasišaipoma ir iš literatūros kritikos, žiniasklaidos, knygų fanų kultūros, apskritai iš pretenzingumo."

Knygos vertėja Daina Valentinavičienė

Andrew Komarnyckyj (1956), gyvenantis Didžiojoje Britanijoje, rašytoju tapo per laimingą atsitiktinumą. Anksčiau jis yra dirbęs teisininku, viešųjų ryšių konsultantu, indų plovėju, slaugytojų padėjėju ligoninėje – atrodytų, klasikinė rašytojo biografija. Komarnyckyj, prisidengiantis skirtingais pseudonimais, žaidžia įvairiais literatūros žanrais. Tarp jo knygų: „Blacktelligence Rules" (2022), „The Revenge of Joe Wild" (2022), „Probate Made Simple" (2010). „Ezra Slefas, kitas Nobelio literatūros premijos laureatas" („Ezra Slef: The Next Nobel Laureate in Literature", 2021) – pirmoji rašytojo knyga lietuvių kalba.

Puikiai papasakota istorija su pribloškiama atomazga. Tikras skaitymo malonumas.“ 

Historical Novel Society

Devyniolikto amžiaus pradžia. Kento grafystėje, jūros pakrantėje, gyvena Lovelių šeima. Duktė Venecija – svajingos ir meniškos prigimties mergina – tiesiog dievina savo tėvą Teodorą. Pastarasis šeimą išlaiko dekoruodamas turtuolių namus. Dailininko gyslelę turinti Venecija irgi prisideda prie tėvo veiklos, piešdama eskizus.

Idiliškas Venecijos gyvenimas sugriūva, apsilankius netikėtam svečiui. Tėvo patikėtinis majoras Džekas Čemberleinas atneša siaubingą žinią – Teodoras Lovelis mirė. 

Netekus maitintojo, Loveliams tenka palikti jaukią provinciją ir keltis į sostinę, į Čemberleinų namą Kvil Korte. Ten Venecija nusprendžia tęsti tėvo verslą. Nors pradžia sunki, nuovoki ir entuziastinga mergina pamažu perpranta verslo subtilybes ir jaučiasi vis tvirčiau, tik visa sugriauti grasina reketininkas Karalius Midas, prieš kurį bejėgė net policija. Nejučia ima keistis ir Venecijos jausmai majorui Čemberleinui – iš pradžių atgrasus jaunas vyras rodosi vis artimesnis. Ar gali būti, kad kartu su nauju gyvenimu Veneciją aplankys ir nauja meilė? 

Skvarbus autorės žvilgsnis atveria skaitytojui istorines detales, o itin vaizdingas pasakojimo stilius puikiai perteikia tuometinio gyvenimo realijas, vaizdus ir netgi kvapus. Istoriniame fone meistriškai konstruojama įtampa ir intriga bei atskleidžiami stiprūs veikėjų, ypač moterų, charakteriai. Lietuvių skaitytojams jau žinomos autorės knygos „Vaistininko duktė“, „Dailininko mokinė“,  „Prieskonių pirklio žmona“,„Pamirštų svajonių rūmai“, „Pilis prie ežero“ ir kt. 

Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“ serija puikiai pažįstama tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio skaitytojams – pagal šį romanų ciklą sukurtas populiarus „Netflix“ serialas bei dar populiaresnė kompiuterinių žaidimų serija. Romanas „Kvailių bokštas“ yra pirmoji autoriaus „Husitų trilogijos“ dalis.

XV amžius. Reinmaras iš Bieliavos yra smalsus ir protingas jaunuolis: mokytas žolininkas, gydytojas ir... beviltiškas romantikas. Suviliojęs rūstaus riterio žmoną, gražuolę Adelę, vaikinas užklumpamas nusikaltimo vietoje ir yra priverstas sprukti.

Reinmarui ant kulnų lipa ne tik keršto trokštantys Adelės broliai, bet ir riterio užsiundyta Šventoji Inkvizicija. Silezijos žemėje nenumaldomai auga įtampa tarp kryžiuočių ir husitų. Laviruodamas tarp priešiškų jėgų ir stengdamasis išvengti persekiotojų žabangų, Reinmaras atkeliauja iki legendinio narenturmo – Kvailių bokšto.

Jame įkalinti bepročiai – ar bent jau valdžios tokiais laikomi žmonės. Bokšte uždarytas ir Mikalojus Kopernikas. Šioje itin spalvingų veikėjų draugijoje Reinmaras turės ne tik slapstytis, bet ir išsaugoti sveiką protą.

Maginės fantastikos meistras Andrzejus Sapkowskis gimė 1948 m. Lenkijoje. Geriausiai pasaulyje žinomas jo ciklas „Raganius“, kurį sudaro 6 romanai ir 15 apsakymų. 2016 m. A. Sapkowskis gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus.

„Fantastiškas romanas, kurį iš karto įvertins kiekvienas „Raganiaus“ gerbėjas.“

The Gamer

JAV pietuose, nedideliame Misisipės valstijos miestelyje, per Motinos dieną savo tėvų kieme randamas negyvas berniukas – Robinas Klyvis Diufresnesas.

Po dvylikos metų vaiko žmogžudystė vis dar neišaiškinta, o jo šeimos gyvenimas taip ir sustingo tą kraupią dieną. Tokia sustabarėjusi būtis netenkina tik Harietos, jauniausios Robino sesers, kuri „nebuvo nei graži, nei miela. Harieta buvo protinga“. Bauginamai sumani, ryžtinga, apie žygdarbius nuolat skaitanti ir svajojanti mergaitė nusprendžia pati ieškoti brolio žudiko. Pagalbininką turi tik vieną – ją garbinantį draugą Hilį. Harieta tyrinėja, o neretai ir peržengia miestelyje griežtai apibrėžtas rasių ir klasių ribas ir vis giliau pasineria į savo šeimos netekties istoriją.

Nuo vieną šeimą parklupdžiusio stingdančio mieguisto liūdesio svorio iki prietarais ir gražia išore paremtos bendruomenės kasdienybės – ši knyga skaitytoją veda tūkstančiu skirtingų krypčių, susijungiančių į unikalią pilnatvę. Neišdildomą įspūdį palieka stiprūs personažai, kuriuos Donna Tartt piešia itin kruopščiai ir jautriai atskleisdama tai, kas vyksta viduje.

„Paslaptingas ir psichologiškai stiprus, turtingas romanas veda skaitytoją ten, kur tikrai verta eiti.“

The New Yorker

„Šiai knygai lemta tapti ypatinga klasika. Ji įtraukia tave lyg pasaka, bet neleidžia pamiršti, kad viskas tikra.“

New York Times Book Review

Jaunimui nuo 14 metų

Be galo neįprastoje ir vaizduotę kurstančioje Džeikobo Portmano istorijoje laukia jaudinantys lemtingi posūkiai. Siekdamas išgelbėti savo ypatinguosius draugus, įkalintus stipriai saugomoje tvirtovėje, Džeikobas turės nukakti į patį vargingiausią ir bjauriausią Viktorijos laikų Anglijos lūšnyną. Kelionėje jam padės atrasta nauja didžiulė galia ir bendražygiai: Ema Blum, mergina, mokanti savo rankose įžiebti ugnį, ir Edisonas Makhenris, šuo, galintis užuosti pradingusius vaikus. Dabar ypatingųjų ateitis priklauso nuo jų.

Ransom Riggs – amerikiečių rašytojas, kuriam pasaulinį žinomumą atnešė knygų serija „Ypatingų vaikų namai“. Vaikystėje buvo reguliariai maitinamas vaiduoklių istorijomis ir britų komedijomis, o tai turbūt paaiškina, kodėl jo knygos būtent tokios, kokios yra. Yra netgi tokia tikimybė, kad jis kaip tik dabar tavo namuose ir iš palovio stebi tave. (Gali patikrinti. Mes palauksim. Jei ne, bet kada gali rasti jį tviteryje: @ransomriggs.) Sukurti knygų apie ypatingus vaikus seriją rašytoją įkvėpė ir keistos, mįslingos senovinės fotografijos, kurias jis kolekcionuoja. Dalį nuotraukų, darniai įsiliejančių į kūrinio pasaulį ir jį praturtinančių, matome ir serijos knygose. 

„Įtempta, jaudinanti ir stebuklingai keista... Nuotraukos ir tekstas nuostabiai vienas kitą papildo ir kartu sukuria nepamirštamą pasakojimą.“

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

Tarp Financial Times 2021 metų geriausiųjų knygų

Sunday Times bestseleris

LAIKAS yra didžiausias mūsų rūpestis – niekas nedrįsta sakyti, kad jo turime į valias. Ar žinote, kad jei sulauksite aštuoniasdešimties, būsite nugyvenęs kiek daugiau nei 4000 savaičių?

Mūsų darbų sąrašas vis nesibaigia, elektroninės pašto dėžutės sausakimšos, esame praradę darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą bei įsivėlę į nuolatinę kovą su išsiblaškymu. Iš visų pusių girdime rekomendacijų, kaip tapti produktyvesniems ir efektyvesniems, mums siūlomi gyvenimą keičiantys patarimai. Tačiau tokie metodai dažnai tik dar labiau mums viską sujaukia. Nerimastingas jausmas, kad skubame, stiprėja, klaidžiojame tarp patarimų, kaip dar geriau ir prasmingiau susiplanuoti laiką, ir sukame galvas, kaip kuo geriau išnaudoti 4000 MUMS SKIRTŲ SAVAIČIŲ.

Oliveris Burkemanas kviečia į laiką pažvelgti kitaip – atmetant paviršutiniškus patarimus, kaip „suspėti viską padaryti laiku“, ir susitelkiant į žmogaus gyvenimo baigtinumą, kuriuo turime išmokti džiaugtis.

• Iš anksto numatykite laiko kasdieniams darbams ribas, o svarbiausia – jų laikykitės!

• Ar žinote, kad gebėjimas nieko neveikti yra neįkainojamas? 

• Nugalėkite nerimą, atidėkite viską į šalį ir dirbkite tik su vienu projektu.

• Sužinokite, kodėl svarbu susitelkti į tai, ką jau atlikote, o ne į tai, ką dar liko atlikti.

• Nuspręskite, kam skirsite savo energiją ir jėgas, nes visko padaryti – tiesiog neįmanoma.

Architektei Keilai Karter gyvenime, atrodė, nieko netrūksta: augina ketverių metukų dukrelę, kartu su mylimu vyru susiprojektavo svajonių namus Raund Hile ir ketino netrukus tenai įsikelti. Tačiau dėl nelaimingo atsitikimo Keilos vyras žūsta, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, ir moteris ima dvejoti, ar jai nebus graudu gyventi tame svajonių name. 

Vieną dieną Keilą darbe aplanko keista moteris. Atrodo, kad ji žino apie Keilą kone viską, be to, bando atkalbėti nuo kraustymosi į Šedou Ridžo gyvenvietę. Neva tenai plytintis ežeras saugo baisias paslaptis, o miškai pilni vaiduoklių. 

Keila perspėjimų neklauso, įsikrausto į namą. Čia vienintelė jos kaimynė – senyva moteris Elė Hokli. Būdama studentė ji, numojusi ranka į tėvų viltis, savanoriavo juodaodžių paramos programoje. Elės gyvenimas irgi kupinas paslapčių ir kažkaip susijęs su vietove, kur stovi Keilos namas. 

Dvi istorijos, kurias skiria 45 metai, susipina į vieną. Dianos Chamberlain romanas – tai netikėti istorijos posūkiai ir paslaptys, kurios daugybę metų buvo palaidotos.   

„Neabejotinai patiks įtempto siužeto mėgėjams ir socialinių temų gerbėjams.“ 

Booklist

„Diane Chamberlain pristato dar vieną prikaustantį dramatišką kūrinį, kuris neabejotinai taps bestseleriu.“ 

Woman's World

Romanų serija apie moteris, kurių asmenybės amžiams įkvėps ateinančias kartas. Šios moterys – aistringos ir maištingos menininkės, talentingos verslininkės, genialių vyrų mūzos, o jų istorijos – tai pasakojimai apie meilę, ambicijas, svajones, tragedijas ir tikrą gyvenimą, kuris užburia labiau nei išgalvoti siužetai.

Dora Maar ir Pablas Pikasas – didžioji meilė, nepakartojama kaip ir jų menas.

Paryžius, 1936-ieji. Populiarioji fotografė Dora Maar yra Polio Eliuaro ir Man Rėjaus įkurto siurrealistų sambūrio žvaigždė. Jauna moteris netrukus susipažįsta su tapytoju Pablu Pikasu, tuo metu išgyvenančiu gilią kūrybinę krizę, ir jį įsimyli. Tamsioji Doros prigimties pusė įkvepia Pikasą, jis vėl ima tapyti. Doros paskatintas sukuria keletą šedevrų, iš jų garsiausias – triptikas „Gernika“. Tačiau pačios menininkės profesinis augimas sustoja. Tarp įsimylėjėlių veriasi vis gilėjanti praraja.

Užburiantis romanas apie Pablo Pikaso mylimąją, talentingą fotografę, tapytoją ir lygiavertę partnerę.

Amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas skaitytojams geriausiai žinomas kaip nepakartojamų siaubo romanų, tokių kaip „Švytėjimas“, „Kerė“, „Daktaras Miegas“, „Ponas Mersedesas“, „Radybos“, „Budėjimas baigtas“, „Tas“ ir kitų tarptautinių bestselerių, autorius.

1999 metais Kingas užsimojo parašyti knygą apie savo profesiją ir atskleisti kai kuriuos savo gyvenimo užkulisius. Tais metais jis pateko į pavojų gyvybei sukėlusią avariją, tad dėl daugybės operacijų ir ilgos reabilitacijos rašymo ir gyvenimo saitai knygoje įgavo netikėtą svarbą.

Tai ne vien sausas pamokymų ir patarimų rinkinys. Knygoje apstu asmeninės patirties: linksmų ir liūdnų pasakojimų apie vaikystę, paauglystę, pirmuosius literatūrinius bandymus, studijas universitete ir nepriteklių kupinus mokytojavimo metus. Kingas atvirai prisipažįsta, kad alkoholis ir narkotikai buvo neatsiejami jo ankstyvojo kūrybinio kelio palydovai, kad tik artimųjų parama ir begalinis noras kurti jam padėjo ištrūkti iš priklausomybių pinklių.

Knygoje Kingas aptaria ir svarbiausią rašytojo amato įrankį – kalbą, supažindina su kasdiene savo darbo rutina ir darbo įpročiais, netgi dalijasi su skaitytojais iš redakcijų ir leidyklų gautais neigiamais atsakymais. O šių jo kūrybinio kelio pradžioje, pasirodo, būta ne tiek ir mažai. Jo patarimai, kaip plėtoti siužetą ir perteikti veikėjų raidą, praktiški, šmaikštūs ir įkvepiantys. 

Veikalas „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“, Jungtinėse Amerikos Valstijose įvardytas kaip „geriausia visų laikų knyga apie rašymą“, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo.

Skaitytojams nuo 14 metų

Nuotykių, įtampos, paslapčių ir netikėtumų kupinas vesternas, tapęs literatūros klasika.

XIX a. antros pusės Teksasas neramus: karas su Meksika baigėsi vos prieš kelerius metus, baimę nuolatos kelia plėšikai, be to, ne vieną žmogų prerijose užvaldo aistros ir godumas, nuvedantys prie žiaurių nusikaltimų.

Į šias pavojų ir galimybių kupinas žemes su šeima atvyksta naujakurė Luiza Poindekster. Netrukus gražuolė patenka į meilės trikampį: jos širdies geidžia pasipūtęs ir kerštingas pusbrolis Kasijus Kolhaunas bei atkaklus, bet neturtingas mustangų gaudytojas Morisas Džeraldas. 

Kolhaunas sukurpia niekšingą planą, kaip atsikratyti savo varžovo, bet nutinka didžiulė tragedija – žūsta Luizos brolis Henris. Visi įkalčiai rodo į Džeraldą. Tuo pačiu metu netoli Poindeksterių plantacijos pasirodo paslaptingas raitelis be galvos... Kas jis? Vaiduoklis? Nelabasis? Ir ko jis nori?

Laukia dar daug mįslingų ir šiurpą keliančių nutikimų, kol paaiškės raitelio be galvos mįslė ir bus išaiškintas tikrasis Henrio žudikas.

Thomas Mayne Reid (1818–1883) – airių kilmės amerikiečių rašytojas, kūryboje daugiausia kalbėjęs apie savo gyvenamojo laiko Ameriką, žemyno čiabuvių indėnų ir kolonizatorių gyvenimą, vergiją. Jo knygose daug spalvingų personažų, kvapą gniaužiančių nuotykių, intrigų, nusikaltimų ir netikėtumų. Rašytojo kūriniai sulaukė didelio populiarumo ir Amerikoje, ir Europoje, yra skaitomi iki šių dienų. Į lietuvių kalbą išversta nemažai autoriaus knygų: „Raitelis be galvos“, „Kvarteronė“, „Baltoji pirštinė“ ir kt. 

„Varnų Ežeras“ kupinas pasitikėjimo, tobulas romanas, kurį vos atsivertęs supranti – į šį nepaprasto talento autorės literatūrinį pasaulį išties verta pasinerti. Neretai tamsus, bet viltingas, įtraukiantis ir nepamirštamas „Varnų Ežeras“ demonstruoja jėgą, kuri iškelia M. Lawson į pirmąsias rašytojų gretas.

Šiaurės Kanadoje, mažame miestelyje gyvena Morisonai, auginantys keturis vaikus: Luką, Metą, Keitę ir Bo. Jie presbiterijonai, tad šeimoje emocijos užgniaužiamos ir nerodomos. Vieną dieną tėvai išvyksta į miestą ir grįždami abu žūva avarijoje. Vaikai tampa našlaičiais, o jų tarpusavio ryšiai pamažu ima trūkinėti.

Vaikystėje daug laiko praleisdavusi prie tvenkinių, kartu su vyresniu broliu Metu tyrinėdama įvairiausius gyvius, užaugusi Keitė tampa zoologe. Ji gali mikroskopu nustatyti organizmų tapatybę, bet, regis, yra visiškai sutrikusi savo pačios emociniame gyvenime ir su šeima beveik nebendrauja. 

Šioje dramoje apie meilę ir nesusipratimus, apie povandenines pykčio ir apmaudo sroves M. Lawson su širdį veriančiu humoru augina įtampą, tobulai suvaldydama pasakojimą ir apversdama skaitytojo lūkesčius aukštyn kojomis.

„Nuostabus, nepaprastai jaudinantis romanas... Perskaičiau jį vienu prisėdimu, o tada perskaičiau dar kartą, tiesiog savo malonumui.“

Joanne Harris, „Šokolado“ autorė

Mary Lawson – Kanados rašytoja, New York Times bestselerių autorė, pripažinta „žmogaus sielos gelmių“ tyrinėtoja. Jos romanai yra laimėję McKitterick premiją, patekę į Man Booker ilgąjį sąrašą. Knygos yra išleistos 28 šalyse ir išverstos į 24 kalbas. Lietuvių kalba išleista jos knyga „Prieš pirmą sniegą“

„Šiuos kalnus pažįstame kaip niekas kitas, tyliai kužda Lučijos šypsena, kopėme ir leidomės jų įkalnėmis šimtus kartų. Prireikus gebėsime apsisaugoti. <...>
- Eisiu su tavim, – girdžiu savo balsą nuslystant lūpomis.“

1915-aisiais, Austrijos–Vengrijos ir Italijos kovoms persikėlus į Alpių viršukalnes, italų valdžia neturi kito pasirinkimo kaip tik prašyti vietos žmonių pagalbos: aukštai kalnuose įkalintiems kariams trūksta ne tik amunicijos, bet ir menkiausio duonos kąsnio. Į šauksmą atsiliepia nemažai prieškalnių gyventojų, tarp jų ir penkios vieno kaimelio moterys: Lučija, Viola, Katerina, Marija ir Agata – nešėjos, ant gležnų pečių pintuose krepšiuose į priešakines fronto linijas gabensiančios visa, ką palieps karininkai.

Pirma tai tik šaudmenys, medikamentai ir skurdūs maisto daviniai, vėliau – motinų ir mylimųjų laiškai, pernakt plauti skalbiniai, galiausiai – žemyn neštuvais gabenami žuvusiųjų kūnai, kuriems ten aukštai nėra vietos būti priglaustiems po žeme. Tačiau šių penkių moterų ryžto palaužti negali niekas: nei širdį kaustantys karo vaizdai, nei aplink sproginėjančios bombos, nei paklydusių aukų tykantys austrų snaiperiai.

„Uolynų gėlė“ – tikrais faktais paremtas poetiškas pasakojimas apie Pirmojo pasaulinio karo metu pasiaukojamai dirbusias, tačiau primirštas neapsakomos drąsos moteris, grąžinantis joms teisėtą vietą išblukusiuose istorijos puslapiuose.

„Nuspaustų pečių skausmas, tylomis valgomi menki maisto daviniai, užgniaužtos ašaros ir retkarčiais netyčia išsprūstantis juokas – taip kuriama didinga ir sykiu kančios perkreipta karo alinamo gyvenimo mozaika.“
Corriere della Sera

Ilaria Tuti (gim. 1976) – garsi italų trilerių rašytoja. Nors universitete studijavo ekonomiką, ją visad traukė tapyba ir literatūra, laisvalaikiu vienai nedidelei leidyklai ji iliustruodavo knygas. „Uolynų gėlė“ – pirmasis autorės žingsnis nauju, istorinių romanų, keliu, išsyk teigiamai įvertintas skaitytojų ir 2021-aisiais pelnęs „Premio Internazionale di letteratura citta di Como“ apdovanojimą.

Skaitytojams nuo 10 metų

Po mįslingų įvykių gyvenimas Varnų kaime grįžo į senąsias vėžes, nors tik ką ir vėl prasiautė Didžioji audra. Kol suaugusieji vakarėlyje, šeši vaikai smaginasi namuose žiūrėdami filmą. Staiga dingsta elektra ir namą supurto žemės drebėjimas. Vaikai išsigandę žvelgia vienas į kitą, o tada praranda sąmonę.

Atsipeikėjęs šešetas supranta, jog įstrigo apgriuvusiame name. Vaikai neįsivaizduoja, kas jiems nutiko. Negana to, laikrodžiai sustoję, dingo telefonai, o svetainės viduryje stovi paslaptinga medinė skrynia su spyna.

Ir tada skrynia atsidaro…

„Tamsos mokyklos“ tęsinys „Apleistas namas“ žada dar vieną nepaprastai įdomų, mistišką ir šiurpuliukus keliantį nuotykį. Bus sunku atitraukti dėmesį!

„Apleistas namas“:

• įtampos kupina knyga patiks vaikams, mėgstantiems paslaptingas, įtempto siužeto istorijas;

• skatina pasitikėti draugais, branginti juos, o ištikus nelaimei nepasiduoti, darniai veikti kartu ieškant išeities;

• nors tai tęsinys, norint mėgautis nebūtina būti perskaičius pirmą dalį;

• parašyta lengvai, nesudėtinga kalba, todėl pasakojimas kaipmat įtrauks net mažiau skaitančius vaikus.

Sandra J. Paul – belgų rašytoja ir leidyklos „Hamley Books“ savininkė, angliškai parašytus kūrinius pasirašinėjanti Joanne Carlton slapyvardžiu. Ji rašo netikėtų posūkių kupinus įtempto siužeto psichologinius trilerius. Pirmoji serijos „Varnų kaimas“ dalis „Tamsos mokykla“ sulaukė daugybės jaunųjų skaitytojų dėmesio.

Skaitytojams nuo 12 metų

„Oliveris garsiai klykė. Jeigu būtų žinojęs esąs našlaitis, paliktas parapijos seniūnų ir prižiūrėtojų gailestingajai globai, gal būtų rėkęs dar garsiau.“

Nuo gimimo Oliveris Tvistas buvo pasmerktas negailestingam likimui. Augdamas prieglaudoje jis patyrė vien nepriteklius ir žiaurumą. Ūgtelėjęs pabėga, bet geresnio gyvenimo viltis greit subliūkšta. Atsidūręs Londone berniukas papuola į nusikaltėlio Feigano vagių gaujos nagus ir kad išgyventų, yra priverstas tapti kišenvagiu. Nepaisydamas slogių patirčių, pavojų ir žlugdančios neteisybės, Oliveris išlieka geraširdis ir doras, o likimas pagaliau jam atsuka šviesiąją gyvenimo pusę.

Charlesas Dickensas (1812–1870) sukūrė nuotykių ir stiprių emocijų kupiną romaną, kuriam nė vienas skaitytojas negali likti abejingas. Rašytojas, pasitelkdamas ironiją bei humorą ir visada stodamas į silpnesniojo, nuskriaustojo pusę, vaizdavo XIX a. Londoną ir jo kriminalinį pasaulį, aštriai kritikuodamas pramonės revoliucijos padarinius visuomenei, neteisybę, sudėtingą vargšų padėtį ir vaikų išnaudojimą.

Knyga įtraukta į dr. Kęstučio Urbos „Mokiniams rekomenduojamų knygų" sąrašą.

Rekomenduojama literatūra 8 klasei

„Oliverio Tvisto nuotykiai“:

• Skatina atjautą silpnesniems ir ugdo teisybės jausmą.

• Supažindina su niūria XIX a. didmiesčio realybe, to meto papročiais ir kasdieniu gyvenimu.

• Suteikia vilties, kad, nepaisant sunkumų, gyvenimas yra vertingas, kad galiausiai likimas nusišypso ir labiausiai nuskriaustiems.

• Puikus, humoro ir stiprių emocijų nestokojantis pasakojimas sukels skaitytojui įvairių išgyvenimų, o galiausiai ir katarsį.

• Pasaulinė literatūros klasika.

Neuromokslininko patarimai, kaip išlaikyti proto ir kūno sveikatą 

„Kupina išminties ir įžvalgų gražiai parašyta knyga apie tai, kaip galima orientuotis gyvenimo vandenyne. Naudinga bet kokio amžiaus skaitytojams.“

Danielis Gilbertas, Harvardo universiteto psichologijos profesorius

Danielis Levitinas, žinomas neuromokslininkas ir psichologijos profesorius, dalijasi žiniomis apie tai, kaip vystosi mūsų kūnas, kokie procesai vyksta mūsų smegenyse ir ką galime padaryti, kad mėgautumėmės visaverčiu gyvenimu kuo ilgiau. 

Knygoje „Kaip vystosi ir keičiasi smegenys“ rasite naujausius neuromokslo ir psichologijos tyrimus, įsišaknijusių mitų paneigimus ir informaciją apie tai, kokia yra mus supančios aplinkos, miego, mitybos ir fizinio judėjimo reikšmė mūsų gyvenimo kokybei.

• Kokios patirtys ankstyvoje vaikystėje turi didelę įtaką asmenybės vystymuisi?

• Ar žinote, kad suaugęs žmogus gali pasikeisti? Žinoma, jeigu tikrai to nori.

• Ar tiesa, kad aktyvus socialinis gyvenimas lemia mūsų gyvenimo kokybę?

• Kaip keičiasi asmenybė bėgant metams?

• Mitas ar tiesa, kad atmintis visada blogėja bėgant metams?

• Ar senatvę būtinai lydi liūdesys ir įvairios negalios?

• Kodėl svarbiausia yra ne gyvenimo trukmė, o kokybiško gyvenimo trukmė?

• Asmeninės įžvalgos ir pamąstymai, su kokiais iššūkiais susiduriame įvairiais amžiaus tarpsniais.

„Labiausiai įkvepianti šių metų knyga.“

Daily Mail

„Rimtas, įrodymais paremtas vadovas apie tai, kas iš tiesų veikia ir kodėl.“ The Sunday Times

„Iškalbingas mūsų srities atstovas Levitinas apie smegenis rašo kerinčiai lengvai ir paprastai.

Davidas Hubelis, gavęs Nobelio premiją už darbą apie neuroplastiškumą

„Blogio metas“ – šiuolaikinės Indijos epas, istorija, įtraukianti skaitytoją ir vedanti į dulkėtus Utar Pradešo kaimus, į energingąjį Delį. Tai ir trileris, ir šeimos saga, ir svaigus romanas apie gangsterius ir meilužius, netikras draugystes, uždraustą meilę ir korupcijos padarinius. 

Delis, trečia valanda ryto. Dideliu greičiu lekiantis mersedesas užšoka ant šaligatvio, ir po akimirkos penki žmonės negyvi. Automobilis turtingo žmogaus, bet kai dulkės išsisklaido, turtuolio niekur nė kvapo, tėra sukrėstas tarnas, kuris nesugeba paaiškinti keistų įvykių grandinės, pasibaigusios šiuo nusikaltimu. 

Prabangių dvarų, ištaigingų puotų, grobikiškų verslo sandėrių ir politinių intrigų šešėlyje pavojingai susipina trys likimai. Adžajus – budrus tarnas, gimęs skurde, bet tarnaudamas šeimoje padaręs karjerą. Sanis – plevėsa paveldėtojas, kuris svajoja trūks plyš pranokti tėvą. Ir Nida – smalsi žurnalistė, besiblaškanti tarp sąžinės ir geismo. Istorija persmelkta netekties sielvarto, malonumų, godulio ir keršto; nežinia, ar personažų ryšiai taps keliu į išsivadavimą, ar paskata susinaikinti.

Deepti Kapoor augo Šiaurės Indijoje, paskui keletą metų dirbo žurnaliste Delyje. Dabar su vyru gyvena Portugalijoje.

Šviesus ir nuoširdus romanas, tapęs bestseleriu visoje Europoje, pasakoja daugiau nei šimtmetį trunkančią trijų neprastų moterų – dukros, motinos ir močiutės –  nepamirštamą istoriją apie meilę ir praradimus.

Ana gyvena šiais laikais. Ji – akademikė, rašytoja, ištekėjusi už žurnalisto ir tarsi turi visas galimybes save realizuoti, tačiau jos gyvenimas nesiklosto sklandžiai, ir moteris bando suprasti – kodėl. Budėdama prie savo sergančios motinos Johanos patalo Ana permąsto savo sudėtingus santykius su mama ir močiute. 

Ieškodama atsakymų, Ana ima vartyti senus laiškus, dienoraščius bei nuotraukas. Iš jų pamažu ima ryškėti Hanos ir Johanos gyvenimas. Anai iškyla klausimai, nedavę ramybės visą gyvenimą: ką jautė jos močiutė Hana, daugiau nei prieš šimtą metų ištekėjusi ir auginusi nesantuokinį vaiką? Kaip jos motina Johana, buvusi ugninga maištautoja, tapo namų šeimininke? Ir kodėl ryšiai, jungę Aną su motina ir močiute, nutrūko? 

Žvelgiant į šių moterų gyvenimą, Anai teks naujai įvertinti motinos ir dukters, vyro ir moters santykius ir iš visiškai kitos perspektyvos išvysti savo pačios gyvenimą. 

Marianne Fredriksson (1927–2007) švedų rašytoja, išgarsėjusi visoje Europoje. Jos knygos išverstos į 47 kalbas, jų parduota daugiau nei 17 milijonų egzempliorių. Iš viso autorė parašė 15 romanų.

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Šūvis medžiokliniu šautuvu sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Ir atrodo: ne ji viena. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.

Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą bent kiek apsipratusi su nauja savo išvaizda. Tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė Šastan nenoromis įsitraukia į tyrimą.

„Netikėtas, intriguojantis, kitoks.“
ELLE

„Norekas tobulai įvaldęs trilerio žanrą.“
Le Monde

Olivier Norek (Olivjė Norek, gim. 1975) – scenaristas, rašytojas, humanitarinių misijų dalyvis, buvęs policijos pareigūnas, gimęs ir augęs Prancūzijoje. Autorius pelnė daugiau nei 20 įvairių literatūrinių apdovanojimų, 2019 m. jam įteikta „Prix Maison de la Presse“ premija, o kūriniai išversti į daugiau nei 10 kalbų. „Paviršius“ – pirmoji lietuvių kalba išleista O. Noreko knyga.

„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“

Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.

„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg

„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano

Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.

Artėjant 2019-ųjų prezidento rinkimams Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnas gauna neįprastą užduotį – nesilaikant griežtų taisyklių patikrinti vieno iš kandidatų rinkiminę komandą ir galimų rėmėjų sąrašą. Pareigūnas netrunka suprasti, kad tai gali būti savotiška Departamento vadovų parama prezidento posto siekiančiam Gitanui Nausėdai, todėl ryžtasi tapti Pranešėju.

Šioje knygoje pirmą kartą prabyla ne vien Pranešėjas, bet ir dešimtys kitų liudininkų, savo akimis mačiusių Nausėdos rinkiminę kampaniją, jo įsikūrimą Prezidento rūmuose, bandymus įsitvirtinti Lietuvos politikoje, artimiausios komandos euforiją ir nusivylimus. Atskleidžiama, kaip prezidentas Nausėda ir kiti valstybės vadovai veikė per svarbiausias pastarojo meto krizes: pandemiją, maršizmą, Rusijos karą Ukrainoje, Lietuvos konfliktus su diktatoriškomis valstybėmis.

Knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ tęsia „Kabinete 339“ pradėtą pasakojimą apie Lietuvos valstybės valdymo užkulisius.

„Šioje Birutės ir Dovydo knygoje keičiasi rūmų adresas, bet nekinta užkulisinės intrigos, apie kurias rūmų šeimininkai niekada nenori pasakoti. Intriguoja iškalbingi prezidento Gitano Nausėdos kadencijos ir jo asmenybės štrichai bei žurnalistų keliamas amžinas klausimas – kam tarnauja slaptosios tarnybos?“

Andrius Tapinas

„Ak, ta gerovės valstybė. Skaityti tokias knygas yra bjauru: tenka irtis per puslapius, kuriuose intrigos, manipuliacijos, melas, politinės rietenos ir kvailystės. Užvertęs paskutinį puslapį tik dar kartą pagalvoji, kad Danijos Karalystėje kažkas tikrai supuvę ir žurnalistiniais įrankiais to nesutvarkysi. Bet, kaip teigia vienas garsus filosofas, – niekas nesakė, kad bus lengva.“

Antanas Terleckas

Knygos autoriai – „Laisvės TV“ tyrimų žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė, kartu atlikę ne vieną žurnalistinį tyrimą apie politinę korupciją, įtartinus verslo sandorius, socialines problemas. Pirmoji jųdviejų knyga „Kabinetas 339“ tapo lietuvišku bestseleriu, „15min“ metų knygos apdovanojimuose išrinkta geriausia lietuviška negrožinės literatūros knyga. Vėliau sukurti televizinės dokumentikos filmai – „Fūrų vergai“, „Pažemintųjų palata“, „Kyjivo trasa“ – sudomino šimtus tūkstančių žiūrovų. Už savo darbus jie pelnė Peter Greste Freedom Of Speech ir Future Story tarptautinius apdovanojimus, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus universiteto, Vilniaus politikos analizės instituto, Romo Sakadolskio, Gailių klano premijas už tiriamąją žurnalistiką.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje Merilina Konoli ir Deividas Sorensonas įsimyli vienas kitą. Jie jauni, naivūs ir pilni idealizmo. Jie lengvabūdiškai žiūri į ateitį, bet abu tiki, kad nuo šiol, dabar ir visados, laukia smagiausios jų gyvenimo dienos. Praėjus keturiasdešimčiai metų Sorensonai vis dar įsimylėję ir turi keturias visiškai skirtingas dukteris, savaip siekiančias džiaugsmo, tačiau niekur nerandančias ramybės.

Jauna našlė Vendė guodžiasi svaigalais ir jaunesniais vyrais. Buvusi advokatė Violeta kovoja su nerimu ir nepasitikėjimu savimi. Dėstytoja Liza laukiasi kūdikio, nors nežinia, ar jo nori, nuo vyro, kurio turbūt nemyli. Greisė – dykinėjanti pagrandukė – gyvena melu, kurio niekas šeimoje nė neįtaria. Seserų likimus ženklina siekis atrasti meilę, panašią į regėtą tėvų namuose, – jos nuo mažens varžosi tarpusavyje, kiekviena ieškodama savojo kelio. Šeimos gyvenimo lūžio tašku tampa nelauktas paauglio Džonos Bento – prieš penkiolika metų atiduoto įvaikinti – pasirodymas, visus paskatinsiantis atsigręžti į paslapčių, kaltės, nusivylimų ir sykiu nepaprastų džiaugsmo ir pilnatvės akimirkų kupiną šeimos istoriją.

„Mūsų smagiausios dienos“ – tai kelionė į praeitį ir į ateitį po vienos Čikagos šeimos gyvenimą. Šiame romane be galo jautriai ir taikliai kalbama apie santuokos džiaugsmą ir naštą, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, kupinus švelnumo, negailestingumo ir graužaties, bei nenuilstamas didelės, sudėtingos, mylinčios šeimos laimės paieškas.


„Šis nepakartojamas debiutas įsirėžia giliai – jo humoras, jo išmintis, jo tragizmas.“
Rebecca Makkai

„Turtinga, įtraukianti šeimos saga.“
New York Times Book Review

„Jei pasaulį galėtų išvysti Jonathano Franzeno ir Anne Tyler literatūrinės meilės vaisius, tai „Mūsų smagiausios dienos“ būtų šių rašytojų verta atžala.“
Guardian

„Jaudinanti odė sudėtingai, mylinčiai šeimai.“
Madeline Miller


Claire Lombardo (Klerė Lombardo) – amerikiečių rašytoja. „Mūsų smagiausios dienos“ yra jos debiutinis romanas, 2020 m. nominuotas „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijai.

Kasparas Joachimas Utzas – Meiseno porceliano kolekcininkas, po Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos pabėgęs į Prahą. Čia, dviejų kambarių bute, jis laiko vertingą, daugiau nei tūkstančio eksponatų kolekciją. Režimas jos neatima, tikėdamasis po Utzo mirties eksponatus perkelti į valstybinius muziejus, tačiau nuo šios minties Utzą purto – net jei mainais kartą per metus jam leidžiama išvykti iš Rytų bloko. Baimindamasis dėl kolekcijos lemties, jis tampa ir socialistinės valstybės, ir meilės menui įkaitu.

Ši švelniai ironiška žymaus britų rašytojo ir žurnalisto Bruce’o Chatwino knyga žvelgia į kolekcionavimą kaip obsesiją, svarsto apie asmeninę laikyseną politinių įtampų akivaizdoje ir nusiraminimo paieškas praeities mene.

„Taiklūs ir absurdiški dialogai, itin pastabi detalėms autoriaus akis, truputį mistiška ir siurrealistinė Prahos atmosfera – „Utzas“ yra puiki pirma pažintis su garsaus britų autoriaus Bruce’o Chatwino kūryba.“

Knygos vertėjas Marius Burokas

 Vieną dieną 28 metų bankininkas Vitangelo Moscarda iš savo žmonos lyg tarp kitko išgirsta, kad jo nosis – kreiva. Netikėtas suvokimas, kad aplinkiniai jį mato kitokį, nei pats įsivaizdavo save esant, apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Bandydamas suprasti, kas yra tikrasis „aš“ ir kiek veidų jis turi, į tapatybės krizę klimpstantis Moscarda ryžtasi vis radikalesniems eksperimentams. 

Italų rašytojo, dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato Luigi Pirandello (1867–1936) romanas „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ drauge filosofiškas ir teatrališkas, šmaikštus ir tragiškas, nerimastingas ir meditatyvus.

„Iš romano struktūros veržiasi gaivališka teatrinė raiška. Dalyvaujame Moscardos vidiniame monologe, o laužyta sintaksė – tai sceniniai judesiai, kuriais siekiama įveikti gyvenimo ir scenos butaforiją, išjudinti ir galiausiai sutrupinti tai, kas negyva.“

Knygos vertėja Goda Bulybenko

Luigi Pirandello (1867–1936) – vienas reikšmingiausių XX amžiaus dramaturgų ir modernios dramos kūrėjų, 1934 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Savo kūrybos metodams įvardyti Pirandello taikė terminą teatro dello specchio (veidrodžio teatras). Pirandello sukūrė per 40 pjesių, kelis šimtus trumpų istorijų, garsiausi jo romanai – „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ („Uno, nessuno et centomila“ (1925–1926), „Velionis Matija Paskalis“ („Il fu Mattia Pascal“ (1904).

Tai moderni paryžietiška šeimos istorija, priversianti juoktis net personažams pakliuvus į, regis, beviltiškas situacijas.

Kai chronišku bedarbiu tapęs Žozefinos vyras vieną dieną su meiluže pabėga į Keniją ir pradeda dirbti krokodilų fermoje, ji atsiduria išties nepavydėtinoje situacijoje. Tačiau Žozefina yra dviejų mergaičių – pasitikinčios savimi, gražuolės paauglės Hortenzijos ir drovios, vaikiškos Zojos – motina, tad daug laiko savigailai neturi. Dabar jai reikia rasti būdą užtikrinti sau ir dukroms stabilumą, nes vieniša likusi moteris priversta gyventi už menkutį viduramžių tyrinėtojos atlyginimą. 

O štai charizmatiškoji Žozefinos sesuo Irisė, regis, turi viską – turtingą vyrą, nuostabią išvaizdą ir ištaigingą butą Paryžiuje, tačiau pastaruoju metu ją vis dažniau užklumpa mintys apie gyvenimo prasmę. Kai garsus leidėjas rimtai susižavi jos romano apie viduramžius idėja, ji pasiūlo seseriai sandorį – Žozefina parašys romaną ir susižers visas pajamas, tačiau ant viršelio puikuosis Irisės vardas. Planas atrodė išties puikus, tik nei Žozefina, nei Irisė nenumatė, kad... kad ši knyga taip pakeis jų gyvenimus!

Tai romanas apie žmones, apie bet kurį iš mūsų – kokie esame ar norėtume būti, kokie galime tapti. Šioje istorijoje daug melo, meilės, draugystės, išdavysčių ir svajonių – daug tikro gyvenimo.

„Kathrine Pancol džiugina sumaniais veikėjų portretais bei įžvalgiu, jautriu ir humoro sklidinu pasakojimu.“

 Kirkus