Iš Čikagos meno muziejaus pavagiamas Marko Šagalo paveikslas „Baltasis nukryžiavimas“. Iš pirmo žvilgsnio, tai dar viena vertingo dailės kūrinio vagystė. Vis dėlto nusikaltimo motyvai gali būti kur kas paslaptingesni. Yra manančiųjų, kad dailininkas paveiksle užšifravo informaciją, galinčią pakeisti pasaulį ir nulemti žmonijos likimą. 

Nusikaltimo siūlas Galią ir Polą iš Jungtinių Valstijų sugrąžina į Europą – į senovinį kelią, pažymėtą paslaptingo drakono simboliu. Juo prieš porą šimtmečių jau ėjo Napoleonas, o dabar juo leidžiasi įsimylėjėliai. Jie įsipainioja į įtampos ir pavojų kupinas lenktynes su paslaptingomis jėgomis, pasiryžusiomis sugriauti nusistovėjusią pasaulio tvarką. 

Naujame Ryčio Sabo istoriniame trileryje susipina tikri faktai, netikėtos hipotezės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos paslaptys ir žymiojo Vilniaus Gaono, kitų litvakų palikimas. Tai „Gaono kodas“ tęsinys, tačiau „Drakono uodegą“ galima skaityti ir kaip atskirą knygą. 

1972 metais Vilniuje gimęs Rytis Sabas karjerą pradėjo kaip žurnalistas, vėliau tapo komunikacijos profesionalu. Dirbo Irake, Afganistane, Kosove ir Bosnijoje, yra Lietuvos komunikacijos asociacijos tarybos narys. Prestižinės žurnalistinės Vytauto Gedgaudo premijos laureatas. Iš aistros istorijai 2019 metais gimė pirmasis jo romanas „Gaono kodas“. 

ĮSPĖJAME: KNYGOJE YRA SCENŲ, SKIRTŲ TIK SUAUGUSIESIEMS

    PATIRKITE „PENKIASDEŠIMTIES IŠLAISVINTŲ ATSPALVIŲ“ JAUDULĮ, MEILĘ IR ĮTAMPĄ SKAITYDAMI KRISTIANO GRĖJAUS APMĄSTYMUS, SVAJONES IR MINTIS.

    E L James perkuria „Penkiasdešimties atspalvių“ trilogijos pasaulį, gilesnėmis ir niūresnėmis įžvalgomis papildydama meilės istoriją, sužavėjusią milijonus skaitytojų visame pasaulyje.

    Jūs nuoširdžiai kviečiami į dešimtmečio vestuvių ceremoniją, per kurią Anastazija Stil taps Kristiano Grėjaus žmona. Bet ar jis – tikrai šeimos žmogus? Jo tėtis tuo abejoja, jo brolis nori surengti pašėlusį bernvakarį, o jo sužadėtinė nenori duoti priesaikos, kad besąlygiškai paklus...

    Santuokoje kyla savų iššūkių. Jųdviejų aistra vienas kitam dar gilesnė ir liepsnoja dar karščiau, bet maištinga Anos dvasia pažadina didžiausias Kristiano baimes ir meta iššūkį jo poreikiui viską kontroliuoti. Kai noras varžytis ir abipusės nuoskaudos ima kelti pavojų jų santykiams, vienas kilęs nesusipratimas vos jų neišskiria.

    Ar Kristianui pavyks pamiršti vaikystės košmarus bei ankstyvoje jaunystėje patirtas kančias ir išsigelbėti? Ar atskleidęs savo kilmės paslaptį jis ras jėgų atleisti ir priimti besąlygišką Anos meilę?

    AR KRISTIANAS PAGALIAU GALĖS BŪTI LAISVAS?

„Įspūdingas... aukščiausio meistriškumo kūrinys... Išskirtinis, gyvybingas romanas“. 

    rašytojas A. J. Finn. 

     „Širdį virpinantis, įdomus, intriguojantis romanas, suduodantis keletą stiprių emocinių smūgių. Viena iš tų retų knygų, stebinančių savo turiniu, o paskui dar ilgai išliekanti atmintyje, kai jau užverstas paskutinis lapas.“

        rašytoja Kristin Hannah

    Romanas „Mes pradedame nuo pabaigos“ – nuostabus pasakojimas apie dviejų tipų šeimas – tas, kuriose gimstame, ir tas, kurias patys susikuriame.

    Dačis Dei Redli – trylikametė, atsiskyrėlė paauglė. Taisyklės skirtos kitiems, bet ne jai. Negailestinga savo penkiamečio brolio Robino gynėja bei savo motinos Star – vienišos mamos, negebančios pasirūpinti nei savimi, nei savo dviem vaikais, – globėja.

    Volkas visą gyvenimą nebuvo niekur išvažiavęs iš savo miestelio, kuriame užaugo kartu su Star. Nors ir tapęs policijos nuovados viršininku, jis vis dar laižosi senas žaizdas, atsiradusias jam paliudijus teisme prieš geriausią draugą Vincentą Kingą, kurį prieš keletą dešimtmečių teismas pasiuntė už grotų. Dabar jis visaip stengiasi apginti Dačis ir jos mamą.

    Galbūt keturiasdešimtmetis šerifas ir trylikametė paauglė nelabai ką turi bendra, bet juos vienija bendra patirtis, bylojanti, kad gyvenime tenka nusivilti. Tad kai Vincentui Kingui išėjus į laisvę Volką ir Dačis užgriūva bėdos, jiems nieko kito nelieka, tik pasiraitoti rankoves ir sutikti jas išskėstomis rankomis.

    „Šiame romane netrūksta nieko – spalvingų personažų ir istorijos, konfliktų ir įtampos, humoro, tragedijos ir tikros, nepagražintos drąsos. Dar pridėkite įspūdingą pagrindinę  veikėją,  kokios dar nebuvau sutikęs romanuose per pastarąjį dešimtmetį, ir jūsų rankose atsidurs pats prasmingiausias pasakojimas, pakerėsiantis jus nuo pat pirmo puslapio.“ 

    John Hart

Violeta – kaip visos Isabel Allende moterys – tikra gaivališka gamtos jėga, griebianti ir nepaleidžianti tol, kol bus atskleistas visas jos nepaprastas gyvenimas. Šis intymus pasakojimas sukuria ypatingą atmosferą – lyg klausytumeisi išmintingos, patyrusios draugės, nugyvenusios mažiausiai penkis gyvenimus, ir visus iki galo.

    Violeta – pirmoji mergaitė penkis berniukus auginančioje šeimoje, į pasaulį atėjusi vieną audringą 1920-ųjų dieną. Nuo pat pradžių jos gyvenimas paženklintas neeilinių įvykių – vos mergaitei gimus Čilės krantus pasiekia ispaniškasis gripas. Dėl įžvalgaus ir autoritetingo tėvo pastangų Violetos šeima išgyvena šią krizę nenukentėjusi, bet netrukus, užklupta Didžiosios depresijos, turtinga šeima netenka visko. Susirinkę būtiniausius daiktus jie palieka sostinę ir išvyksta ieškoti naujos pradžios gražioje, laukinėje, bet atokioje šalies dalyje, kur Violeta sulaukia pilnametystės ir... pirmųjų gerbėjų.

    Savo istoriją Violeta pasakoja rašydama laišką tam, kurį myli labiau už viską, ir nepraleisdama nieko – gniuždančios širdgėlos, aistringų romanų, skurdo, turto, skaudžių netekčių ir didžiulio džiaugsmo. Jos gyvenimo tėkmė paliesta kai kurių svarbiausių istorijos įvykių: kovos už moterų teises, nuožmiausių istorijos diktatorių iškilimo bei žlugimo ir galiausiai – dviejų pandemijų.

    Pasakodama šią istoriją lūpomis moters, kurios aistra, ryžtas ir humoro jausmas padeda nepalūžti susidūrus su didžiausiais sukrėtimais, Isabel Allende dovanoja įkvepiantį ir daug emocijų sukeliantį romaną.

    „Isabel Allende ir vėl pavyksta istorinę plotmę paversti asmenine.“

    Publisher‘s Weekly

    „Vatikano princesė“ – tai dramatiškas pasakojimas apie Lukreciją Bordžiją, vis dar iki galo nesuprastą popiežiaus Aleksandro VI dukterį. Nors dažnai vadinama fatališka moterimi, galbūt Lukrecija – tik šeimos intrigų auka.

    Bordžijų vardas giliai įsirėžęs Renesanso Italijos istorijoje ir daugeliui asocijuojasi su neįsivaizduojama prabanga, amoralumu ir niekšybe. Ir visa tai – klastingai užgrobus vieną švenčiausių pasaulyje titulų – popiežiaus. Šią istoriją apie save – Lukreciją Bordžiją, moterį, gimusią šeimoje, kuri siekdama valdžios padarytų bet ką, įskaitant manipuliavimą vienas kitu ir samdomų žudikų paslaugas, – pasakoja pati gražioji popiežiumi tapusio kardinolo Rodrigo Bordžijos duktė. Lukrecija – išsilavinusi, įžvalgi, protinga ir tikra Bordžija, gebanti regzti intrigas ne prasčiau nei jos šeima. Tačiau ši liekna, šviesiaplaukė mergina turi nepalenkiamus principus bei moralinį kompasą, kuris trukdo jai rinktis tarp asmeninės laimės ir mylimos šeimos interesų.

    Nuo viskuo aprūpintos vaikystės Romos rūmuose iki skandalingų santuokų ir painių santykių su dievinamu tėvu ir broliais – tokia istorija apie Vatikano princesę, kurios drąsa ir meilė suteikė jai jėgų kovoti su Bordžijų kraujo primestu likimu.

    „Šiame literatūriniame istorijos tyrinėjime, kuriame netrūksta šekspyriškų žmogžudysčių, melo, apgaulių ir išdavystės, [C. W.] Gortneris leidžia susipažinti su autentiška triukšmingos, purvinos ir pavojingos Romos mada, architektūra ir menu, o Lukrecijos Bordžijos gyvenimui suteikia feministinę perspektyvą.“

Kirkus Review

    „Tai pasakojimas apie aistrą, politines intrigas ir viską apnuodijančią valdžios galią. Šis kruopščiais tyrinėjimais paremtas ir meistriškai sukurtas romanas nukelia skaitytojus į klastingąjį Bordžijų – vienos iš labiausiai „sugedusių“ valdančiųjų šeimų istorijoje – pasaulį, kuriame svarbiausia šeimos moteris Lukrecija vaizduojama taip, kaip niekada anksčiau.“

    Allison Pataki, romano „Imperatorienė Sisi“ autorė

Goodreads geriausia metų knyga

Bestselerio „Eragonas“ autorius 

Kira Navares svajojo rasti gyvybę naujuose pasauliuose. 

Bet jos svajonės virto košmaru.

Per eilinę žvalgybinę misiją nekolonizuotoje planetoje Kira aptinka svetimos kilmės reliktą. Iš pradžių nudžiunga, bet kai ją supančios senovinės dulkės pradeda judėti, pakili nuotaika greitai užleidžia vietą siaubui. 

Tarp žvaigždžių įsiplieskus karui, Kira leidžiasi į didžiulius galaktikos plotus aprėpiančią, atradimų ir transformacijų kupiną odisėją. Pirmasis kontaktas su kitomis protingomis būtybėmis anaiptol ne toks, kokį piešė vaizduotė, ir įvykių eiga stumia ją link ribos to, ką reiškia būti žmogumi. 

Kol Kira bando tvarkytis su ją užklupusiais baisiais dalykais, Žemei ir kolonijoms iškyla sunaikinimo pavojus. Kira, galimas daiktas, tampa didžiausia ir paskutine žmonijos viltimi... 

Christopheris Paolinis gimė pietinėje Kalifornijos dalyje ir didžiumą gyvenimo praleido Paradais Valyje, Montanos valstijoje. Pirmąjį romaną išleido 2003-iaisiais, būdamas devyniolikos, ir veikiai tapo leidybiniu fenomenu. Visame pasaulyje parduota beveik keturiasdešimt milijonų ciklo „Paveldėjimas“ – „Eragono“ ir trijų tęsinių – egzempliorių. 

„Miegoti jūroje žvaigždžių“ – jo pirmasis suaugusiesiems skirtas mokslinės fantastikos romanas.

Šioje knygoje – nepagražinta dvasinio Tibeto vadovo praeitis, dabartis ir ateitis. Dalai Lama XIV išaukštino Tibeto tautą ir jos kovą už laisvę, nors jos autoritetą vis buvo bandoma sumenkinti.

Dabar, kai Tenzinas Giatso jau garbaus amžiaus ir ligotas, kai prasidėjo beprecedentė Tibeto budizmo vadovo paveldėjimo krizė, kai Kinija kaip niekada žiauriai spaudžia Tibetą, pats laikas atsiversti šią unikalią knygą.  

Tai ir istorinė kronika, ir Tibeto budizmo vadovas, ir jausminga saga, kurioje atsispindi tragiškas žmogaus likimas bei grėsminga tautos  lemtis.

Knygoje Tenzinas Giatso, paskutinis DALAI LAMA atskleidžiami Tibeto tautos naikinimo užmojai: represijos, badas, koncentracijos stovyklos, tremtys ir žudynės. Aprašoma ne tik garsiausio šių laikų tremtinio šviesa, bet ir jį gaubiantys šešėliai. Atskleidžiamos Tibeto budizmo paslaptys, tikėjimas ir ritualai, astrologija ir medicina. 

Knyga šiek tiek prasklaido hipnotizuojamą susižavėjimą šia asmenybe – jis darė įtaką ne tik misticizmo paveiktiems vakariečių protams, bet ir Trečiojo Reicho ideologams. 

Ši knyga yra ir geopolitinė, nes parodo, kaip ištremtojo Tibeto lamų ir  vyriausybinė valdžia sugebėjo paveikti tarptautinį elitą. 

Gilles Van Grasdorffas prognozuoja ir ateitį. Suvokdamas neišvengiamą Dalai Lamos iškeliavimą į amžinybę, jis atskleidžia įvairius Dalai Lamos reinkarnacijos scenarijus. Arba ne.

Gilles Van Grasdorffas, rašytojas, žurnalistas ir istorikas, parašė daugiau nei 50 knygų apie Tibetą. Jos visos išverstos į daugelį kalbų. O „Terre des dieux, malheur des hommes“ („Dievų žemė, žmonių nelaimė“), sudaryta iš pokalbių su Jo Šventenybe, tapo pasauliniu bestseleriu. Gilles Van Grasdorffas – Dalai Lamos XIV biografas ir pirmasis žmogus, parašęs pokalbių su Jo Šventenybe knygą.

Matthew Syed

MĄSTYMAS BE SIENŲ

SKIRTINGŲ POŽIŪRIŲ GALIA

„SUNDAY TIMES“ BESTSELERIS

„Perskaitę šią knygą, imsite visai kitaip suvokti sėkmę ir gyvenimą apskritai.“ - Judy Murray, škotų teniso trenerė, tenisininko Andy Murray motina

Įsivaizduokite, kas nutiktų, jei gyventume apsupti žmonių, kurie turėtų panašias patirtis į mūsų, mąstytų lygiai taip pat kaip mes ir nuolat pritartų mūsų nuomonei? Kaip tada spręstume sudėtingas ir įvairialypes problemas? Jaučiamės „teisingai“ mąstantys, kai mums visi pritaria ir palaiko kiekvieną žingsnį, bet būti apsuptam panašių žmonių gali būti pavojinga.

Knygoje „Mąstymas be sienų“ Matthew Syed, remdamasis istoriniais įvykiais ir realaus gyvenimo pavyzdžiais, atskleidžia, kodėl bet kurioje rezultatų siekiančioje žmonių grupėje yra svarbi įvairovė. Autorius, iliustruodamas savo teiginius, aiškina, kaip buvo galima išvengti didžiausios šių laikų žvalgybos tarnybų nesėkmės – rugsėjo 11-osios įvykių, pasakoja paprasto, kryžiažodžius mėgusio spręsti ir „Enigmos“ kodą padėjusio iššifruoti vyruko istoriją, analizuoja priežastis, lėmusias žmonių mirtis Everesto kalno viršūnėje.

M. Syed įrodo, kad norint išvengti klaidų ir išsilaisvinti iš informacijos šulinių, turime būti atviri skirtingiems požiūriams.

• kodėl efektyviai komunikuoti trukdo stipri hierarchija;
• kodėl sėkmingus verslus dažniausiai įkuria imigrantai;
• ką apie jūsų darbo įpročius ir produktyvumą pasako naršyklė, kurią naudojate;
• kodėl svarbu judėti nuo standartizacijos link personalizacijos.

„Matthew Syed surinko daug įdomios įvairių mokslininkų pateiktos informacijos šia itin svarbia tema, į kurią vis dar linkstama žiūrėti pro pirštus. Nenuogąstaukite, kad knygą gali būti sunku skaityti – autorius yra puikus pasakotojas. Aš nuo jos tiesiog negalėjau atsitraukti, be to, sužinojau tiek daug naujo. Nuostabus leidinys.“ - Tim Harford, knygos The Undercover Economist autorius

Valdovės, menininkės, mokslininkės, mistikės, herojės, lėmusios miesto ir pasaulio istoriją.

Baltarusės, žydės, lenkės, rusės, totorės, austrės, lietuvės, italės, romės – visos jos buvo daugiataučio Vilniaus dalis. Daugelis čia nugyveno gyvenimą, kitos užsukdavo į Vilnių tik trumpam. Žurnalistė Rasa Baškienė savo knygoje „Moterys istorijos verpetuose“ pasakoja apie ypatingų moterų, gyvenusių XIV–XXI a., likimus.

„Turėjau galimybę būti liudininku to, su kokiu užsidegimu Rasa ėmėsi tekstų, pasakojančių apie įvairiu laikotarpiu gyvenusių moterų indėlį į Vilniaus ir kartu Lietuvos istoriją. Rasos misija nėra tik atpasakoti, kas buvo, tai veikiau noras prakalbinti istoriją, todėl tikiu, kad tiek pačios autorės, tiek jos aprašytų herojų pavyzdys gali būti užkrečiamas ir įkvepiantis. To ypač reikia jaunajai kartai – kad istorija taptų ne tik datų, vardų, įvykių rinkiniu, o ir gyvu liudijimu, svarbiomis pamokomis ir raginimu prisiimti atsakomybę už šiandienos valstybės ir visuomenės likimą.“

Publicistas Donatas Puslys

„Ši knyga, pasakojanti apie dvidešimties Vilniaus istorijoje ryškų pėdsaką palikusių valdovių, menininkių, šviesuolių likimus, praturtins skaitytoją žiniomis apie asmenybes, – vienos jų buvo garsios, kitos nepelnytai primirštos, – lėmusias mūsų dabartinį gyvenimą.“

Istorikė Inga Baranauskienė

Malala Jusafzai patraukė žiniasklaidos dėmesį būdama vienuolikos, kai ėmė rašyti BBC urdu kalba apie gyvenimą prasidėjus Talibano režimui. Prisidengusi Gulos Makai slapyvardžiu, ji dažnai kalbėdavo apie šeimos kovą už mergaičių išsilavinimą savo bendruomenėje.

2012 metų spalį Talibanas pasikėsino į Malalą. Grįžtant autobusu iš mokyklos mergaitei į galvą pataikė kulka. Malala per stebuklą liko gyva ir tęsia kovą už mokslą.

Esu iš šalies, sukurtos vidurnaktį. Kai vos nenumiriau, buvo ką tik po vidurdienio.

 „Aš esu Malala“ – įstabus pasakojimas apie šeimą, kurią iš gimtos šalies išvijo terorizmas, apie kovą už mergaičių teisę į mokslą, apie tėvą, kuris pats būdamas mokyklos savininkas, palaikė ir ragino dukterį rašyti ir lankyti mokyklą, ir apie drąsius tėvus, kurie be galo myli savo dukterį, nors jų visuomenė vertina tik sūnus. „Aš esu Malala“ privers jus patikėti vieno žmogaus balso galia sukelti pokyčius pasaulyje.

Kai Talibanas užėmė Svato slėnį Pakistane, Malala Juzafsai (Malala Yousafzai) ryžosi pasisakyti. 2012 metų spalio devintą, antradienį, vos nesumokėjo už tai savo gyvybe. Ji buvo pašauta į galvą iš arti, kai autobusu važiavo namo iš mokyklos. Nedaug kas tikėjo, kad Malala išgyvens. Tačiau Malala stebuklingai pasveiko ir iš atokaus šiaurės Pakistano kaimelio pateko į Jungtinių Tautų būstinės Niujorke sales. Sulaukusi šešiolikos, ji tapo pasauliniu taikaus protesto simboliu ir jauniausia pretendente į Nobelio taikos premiją.

KRISTINA LEMB (Christina Lamb) yra viena geriausių užsienio korespondenčių pasaulyje. Ji mokėsi Oksforde ir Harvarde, yra išleidusi penkias knygas, gavusi daugybę apdovanojimų.

Priklausomas atiduoda save už butelį. Artimieji atiduoda save už dyką.

• 10 metų rinkta medžiaga
• Paremta mokslu ir praktika
• Aš ten buvau
• Dabar būsiu šalia Tavęs
• Viskas tikra
• Išgyventa ir išspręsta

„Knygoje Gabija dalijasi savo patirtimi, kai gyvenimas su priklausomu žmogumi yra kaip kelias su bedugnėmis ir viršukalnėmis. Tačiau ši kelionė yra vienintelė kryptis. Žinau tai ir kaip gydytoja, kasdien dirbanti dėl sveikstančiųjų.“ – Gabija Laubner, anesteziologė-reanimatologė ir klinikinės toksikologijos gydytoja

 „Blaivybė man – gyvenimas. Tai kelionė į laisvę, tiesą ir pačią save. Skaityti šią Gabijos knygą bus skaudu ir jautru, bet ji yra pagalba. Nes tema tikrai gali paliesti bet kurį iš mūsų.“ – Virginija Krutulienė, blaivi jau daugiau kaip 15 metų 

„Gabijai pavyko subręsti ir patikėti savimi, kad tikrai įgali būti subtilioje kelionėje su priklausomybės ligos padarinių turinčiais asmenimis. Tai  taikliai atsispindi knygoje. Čia vyksta ,,gundymas“ pokyčiams ir investicijai į sveikatą. Drąsu – tikra – jautru. Drąsūs, skaitykite!“ – Gyd. psichiatrė Vilma Andrejauskienė

APIE AUTORĘ

Gabija Vitkevičiūtė yra priklausomybių konsultantė. Šį darbą pradėjo dirbti po to, kai uždarė pačios įkurtos pagalbos namus moterims. Iki tol 20 metų dirbo žurnaliste ir tarptautinės komunikacijos eksperte, taip pat yra baigusi kultūros vadybos ir kultūros politikos studijas, turi ir menų magistro laipsnį. Visos ilgai kauptos patirtys ir mokslai leido autorei apjungti įvairialypes žinias, kad aiškiai ir naudingai pateiktų žmogui supratimą, kas yra priklausomybė ir kaip su ja gyventi artimiesiems. Knyga unikali tuo, kad Gabija kalba iš asmeninės perspektyvos – jos mylima mama mirė nuo priklausomybės alkoholiui. Gabija daugiau kaip 15 metų visiškai nevartoja alkoholio ir sveikos gyvensenos vertybes stengiasi diegti savo keturiems vaikams.

„Jau labai daug padarei, pajutai ir pagalvojai. Noriu paprašyti būti sau švelniai. Nepulk stačia galva, nekeisk pasaulio, vienu mostu nekeisk ir savęs. Jūs abu – ir vartojantis mylimas žmogus, ir Tu – tyrinėjate, stebite, vertinate, matuojatės. Pabūkite abu su tuo, pakvėpuokite. O tada imkitės reikalų. Nevertinkite ir nesilyginkite – šios knygos užduotys ir siūlomi sprendimai neturi patikti, ne toks tikslas. Juk kai gydytojas perrišinėja žaizdą ir plėšia pleistrą nuo gyjančio nubrozdinimo, jo pacientas raukosi, inkščia, jam nepatinka. Bet gydytojas nekreipia dėmesio. Kodėl? Nes žino, kad daro teisingai, tai būtina. Jis mato naudą. Aš ne gydytoja, bet rąstą per upelį permesti galiu. Taip sutrumpinsi savo kelionę ir tikslą pasieksi greičiau, tiksliau, saugiau.“

Gabija Vitkevičiūtė

„Apie valgymą“ autorės nauja knyga.

„Garsiausia šiuolaikinė britų psichoterapeutė nuo Z. Froido laikų.“ – „New York Times“

„Išmintingas ir įdomus žinių rinkinys apie tai, kas nūdien vyksta su mūsų kūnais viduje ir išorėje. <...> Heraklis užmušė bjauriąją hidrą, o šioje drąsioje ir reikšmingoje knygoje Orbach kovoja su visokių formų savęs nekentimu, turėdama pilną strėlinę strėlių ugniniais antgaliais.“ – Min Jin Lee, „The Times“

Per pastaruosius dešimtmečius patiriame beprecedentį spaudimą tobulinti ir kurti savo kūną, kasdien vis daugiau žmonių kenčia dėl valgymo sutrikimų – nuo bulimijos iki nutukimo. Aplinka, žiniasklaida mus apibėrė idealizuoto kūno atvaizdais ir veikia taip, kad bet kokį tokio idealo neatitikimą matytume kaip problemą. Kūnas nebėra duotybė, nes daugybei žmonių tapo būtina turėti nepriekaištingą kūną.

Žinomos psichoterapeutės Susie Orbach nuomone, mūsų požiūris į savo kūną tarsi veidrodis atspindi mūsų požiūrį į save: kūnas tampa vertės matu. Kūnas tapo objektu, gamybos ir komercijos vieta. Ne kūnai dabar ką nors veikia arba kuria, o mes kuriame savo kūnus.

Knygoje „Kūnai“ atskleidžiami tikrieji krizės aspektai, patariama kaip priimti save ir kaip išmokti įsiklausyti į savo kūną. Pasitelkdama naujausius tyrimus iš neuropsichologijos srities, remdamasi savo ilgamete patirtimi, Susie daugelį tokių minčių priskiria motinos ir kūdikio ryšiui, tarp jų nesąmoningai persiduodančiam nerimui. Ji atskleidžia, kokie pažeidžiami yra mūsų kūnai ir kaip lengvai mes pasiduodame įvairiai neigiamai įtakai – nuo žindomo kūdikio, jaučiančio motinos diskomfortą, iki suaugusio vyro ar moters, kurie jaučiasi nevisaverčiai žvelgdami į modelį reklamos stende.

Christine Nöstlinger

„Pirmadienį viskas kitaip“

Vaikams nuo 10 metų

„Visada turiu daryti, kaip kiti nori. Ir atrodyti, kaip kiti liepia. Ir kalbėti, kaip kitiems patinka. Ir per televiziją žiūrėti, ką kiti užsimano. Ir valgyti, ir žaisti, ir skaityti, ką kiti liepia. Mokykloj. Grupėj. Ir pas mamą. Man niekada nevalia elgtis, kaip noriu. Bent jau apsikirpti turėtų būti galima, kaip patinka, jei jau išvis reikia kirptis.“

Kati nelengva – jos tėtis gyvena kitame mieste, mama dažnai būna griežta, o mokykloje ji nuolat įsivelia į peštynes su kitais vaikais. Mergaitę supranta tik močiutė Ledi, su kuria ji susitinka pirmadieniais. Vieną iš tokių pirmadienių Kati išsireikalauja, kad Ledi nukirptų jos puikiąsias garbanas ir suformuotų pankišką skiauterę. Prasideda tikra suirutė! Ar Kati pavyks išsaugoti naująją šukuoseną ir amžiams nesusipykti su mama bei draugais?

Istorija apie stiprią, drąsią ir atkaklią mergaitę, gebančią apginti savo nuomonę ir įsitikinimus. Aišku, net stipriausieji kartais neatsisako palaikymo bei pagalbos, kad išmoktų pripažinti savo klaidas ir neprarastų draugų.

Knyga įtraukta į vaikų literatūros eksperto doc. dr. Kęstučio Urbos mokiniams rekomenduojamų knygų sąrašą.

Kristinė Niostlinger  (Christine Nöstlinger, 1936–2018) – austrų vaikų rašytoja, sukūrusi daugybę puikių knygų, kurios tapo vaikų literatūros klasika. Už savo kūrybą ji pelnė du svarbiausius tarptautinius vaikų literatūros apdovanojimus: Hanso Christiano Anderseno medalį ir Astridos Lindgren atminimo premiją.

ŠIĄ KOLEKCIJĄ SUDARO REIKŠMING IAUSI IR VER TINGIAUSI K ŪRINIAI – NUO L AIKO IŠBANDYMĄ ĮVEIK USIOS KL ASIKOS IKI ŠIUOL AIKINIŲ K ŪRINIŲ, JAU TAPUSIŲ MODERNIĄJA KLASIKA.

Jaunimui nuo 14 m. 

Šešiolikmetis Lainas gyvena gatvėje. Vieną dieną jis pagrobiamas ir įkalinamas požeminiame bunkeryje. Iš pradžių vaikinas pamano, kad buvo pagrobtas dėl išpirkos, – jis turi turtingą ir garsų tėvą. Tačiau ši istorija visai kitokia... Ji šokiruos, sujaudins ir sukrės. Tai žvilgsnis į tamsiausias ir šviesiausias žmonijos puses. Tik stiprių nervų skaitytojams.

2012 m. pasirodęs šiurpus psichologinis trileris sukėlė daugybę diskusijų, jis laužė paauglių literatūros tradicijas ir pelnė Karnegio (Andrew Carnegie) medalį, teikiamą už reikšmingiausią metų kūrinį vaikams arba paaugliams Jungtinėje Karalystėje. 

NEGALIU PATIKĖTI, KAD UŽKIBAU.

Vos pramerkęs akis žinojau, kur aš.

Bunkeryje.

Čia šeši kambariukai, po tris abipus ilgojo koridoriaus.

Jokių langų nėra. Nei durų.

Vienintelis kelias čia patekti ar išeiti – liftas.

Ką jis man darys?

Ką aš darysiu?

Jeigu neklystu, liftas nusileis po penkių minučių.

Ir nusileidžia.

Tik šį kartą jis netuščias...

Kevin Brooks – britų rašytojas, kuriantis provokuojančius ir nepadailintą paauglių realybę atspindinčius romanus, todėl jo knygos yra itin mėgstamos jaunimo. Daugybė jo kūrinių išversta į lietuvių kalbą: „Martynas Pigas“, „Lukas“, „Juodojo triušio vasara“ ir kt. 

„Nuoširdžiai rekomenduočiau šią knygą visiems, kurie turės drąsos ją perskaityti. Neįtikima, kaip Kevinas Brooksas sugeba knygoje sudraskyti tavo mintis, o pabaigoje sudrasko tau ir sielą.“ 

Cora Linn

Vaikams ir jaunimui nuo 8 m.

Autorius už kūrybą vaikams yra pelnęs Hanso Christiano Anderseno premiją.

„Dvynukės“ – smagi, juokų ir žaismingumo nestokojanti, bet kartu ir gana rimta istorija apie šeimos svarbą. Knygą verta perskaityti ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams.

Luiza – tikra pramuštgalvė, nebijanti išsakyti savo nuomonę, Lota, priešingai, – gera drovi mergaitė. Luiza gyvena Austrijoje su tėčiu , o Lota – Vokietijoje su mama. Šios devynmetės panašios kaip du vandens lašai. Atsitiktinai susitikusios vasaros stovykloje tuojau išsiaiškina, kad yra dvynukės! Tačiau kodėl jos auga atskirai ir iki šiol nežino viena apie kitą? Kodėl tėvai išsiskyrė ir išskyrė jas?

Mergaitės sugalvoja pašėlusį planą: Luiza apsimes Lota ir vyks pas mamą, o Lota taps Luiza ir apsigyvens su tėčiu. Kuo baigsis šis nuotykis, ir pačios nenutuokia!

Ėrichas Kestneris (Erich Kästner, 1899–1974) – žymus 19–20 a. vokiečių rašytojas, išgarsėjęs tokiomis knygomis vaikams kaip „Emilis ir sekliai“, „Skrajojanti klasė“, „Gegužės 35-oji“ ir kt. Viena garsiausių jo knygų – „Dvynukės“, pagal kurią pastatytas Holivudo filmas „Spąstai tėvams“. 

Šią kolekciją sudaro reikšmingiausi ir vertingiausi kūriniai – nuo laiko išbandymą įveikusios klasikos iki šiuolaikinių kūrinių, jau tapusių moderniąja klasika.

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas Romaino Gary žodis. Parašęs romaną „Aitvarai“, jis nusižudė, o priešmirtiniame raštelyje vėl grįžo prie šios minties: „Tai kodėl? Galbūt atsakymo reikia ieškoti <...> paskutiniuose mano paskutinio romano žodžiuose: „Nes geriau nepasakysi.“ Aš pagaliau visiškai išsisakiau.“

„Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, išsiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“:

„Ir aš buvau pasirengęs viską paaukoti, kad išsaugočiau jos akyse pačių nuostabiausių aukštumų didybę. Šiaip ar taip, draugavau su mergina, kurios stabas, sergantis džiova Šopenas, išvyko žiemą numirti į drėgnąją Maljorką dėl Žorž Sand užgaidos ir kuri blizgančiomis, vilties kupinomis akimis man primindavo, kad du didieji rusų poetai, Puškinas ir Lermontovas, žuvo dvikovose <…>, kad Helderlinas išprotėjo iš meilės, o fon Kleistas nusižudė kartu su savo mylimąja.“

Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas...

Romain Gary (Romenas Gari, 1914-1980) – vienas reikšmingiausių visų laikų prancūzų rašytojų, gimęs ir vaikystę leidęs Vilniuje. Jis – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“, antrąją – 1975 m. už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, pasirašytą Emile'io Ajaro slapyvardžiu.

„Dabar myliu save. Meilė sau reiškia, kad mano santykis su savimi grįstas pasitikėjimu ir ištikimybe. Tikiu, kad visuomet palaikysiu save, tad esu ištikima vidiniam balsui. Verčiau nepatenkinsiu kitų lūkesčių nei apleisiu save. Verčiau nuvilsiu kitus nei nuvilsiu save. Verčiau atsisakysiu kitų nei
savęs. Būsiu su savimi, kol mirtis mus išskirs.“

Visą gyvenimą Glenonė buvo „teisinga“ mergaitė, dukra, draugė, žmona, moteris, mama. Ji klausėsi, kas jai sakoma, ir sekė tuo, kuo buvo liepiama sekti. Nors viduje nuolat jautė kankinantį neteisybės jausmą, iš visų jėgų stengėsi užgniaužti kylantį nepasitenkinimą. Bet vieną dieną viskas pasikeitė: renginyje, kur turėjo pristatyti netrukus pasirodysiančią knygą, Glenonė sutiko savo gyvenimo meilę – karjerą baigusią futbolininkę Ebę, ir galvoje aiškiai, ryžtingai išgirdo save tariant: „Štai ji.“ Pirmą kartą žodžiai, pakeisiantys visą tolesnį Glenonės gyvenimą, nebuvo primesti iš išorės, o kilo jai pačiai iš vidaus. Ir ją išlaisvino.

Įkvepianti Glennon Doyle prisiminimų ir patarimų knyga „Nesutramdyta“ skaitytojams atskleidžia, kaip laimė ir ramybė mus užplūsta, vos tik nustojame elgtis pagal kitų mums primestas taisykles ir lūkesčius, ir trumpomis atviromis kasdienio gyvenimo istorijomis perduoda kiekvienai moteriai būtiną išgirsti žinutę: nustok pataikauti, pradėk gyventi. Nes, kaip teigia autorė, „kuo drąsesnės esame, tuo geriau mums sekasi.“

„Išlaisvina emociškai, dvasiškai ir fiziškai.“
Elizabeth Gilbert, „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė

„Nesutramdyta“ kupina nuostabiai taiklių įžvalgų apie tai, ką reiškia būti moterimi šiandienos pasaulyje.“
Reese Witherspoon, aktorė, režisierė

„Tai kiekvienos moters įgalinimo ir meilės sau maldaknygė, kurios centre – drąsi, niekam nepataikaujanti ir nesiteisinanti savojo balso ir savo esybės atradimo istorija.“
Publishers Weekly


Glennon Doyle (gim. 1976) – amerikiečių rašytoja, aktyvistė, tinklalaidės „We Can Do Hard Things“ kūrėja, trijų vaikų mama, Lietuvos skaitytojams jau pažįstama iš savigalbos knygos „Išlik kovotoja“ („Vaga“, 2017). Neįtikėtino populiarumo sulaukusi naujausia autorės knyga „Nesutramdyta“ ilgai išliko „New York Times“ bestselerių viršūnėse ir įkvėpė daugybę moterų ieškoti tikrojo, nesutramdyto savo vidinio balso, leidžiančio atrasti laimę ir mėgautis vidine ramybe.

„Mūsų meilė buvo toks gilus sapnas, kad niekam, nė vienam iš retų aplinkoje pasitaikiusių perspėjimų nepavyko manęs pažadinti. Groteskiškiausias košmaras. Bevardė prievarta.“

XX a. devintojo dešimtmečio vidurio Paryžiuje trylikametė V., auginama išsiskyrusios mamos, knygomis bando užpildyti tuštumą, kurią paliko tylos siena atsitvėręs tėvas. Per vieną vakarienę ji susipažįsta su G. – garsiu rašytoju, apie kurio skandalingą reputaciją nė nenutuokia. Penkiasdešimtmečio vyro charizma, panašumas į budistų vienuolį ir rodomas dėmesys iškart patraukia negražia save laikančią merginą. Ji greitai sulaukia laiško, kuriame G. pareiškia „privalantis“ pasimatyti. Netrukus nenuilstančiam, meilingam G. pavyksta įtikinti V. ir ši, vos sulaukusi keturiolikos, jam atsiduoda.

Ir kaip siaubingai V. nusivilia supratusi, kad G. nuo senų laikų kolekcionuoja paaugles meilužes ir meilužius, o šalyse, kur į nepilnamečių apsaugą žiūrima pro pirštus, mėgaujasi sekso turizmu. Už meilikaujančio menininko kaukės slypi grobuonis, užtariamas dalies literatūros pasaulio atstovų. Kol G. rašo jų meilės istorija paremtą romaną, V. stengiasi išsivaduoti iš jo įtakos gniaužtų. Išsiskyrus kančių keliai nesibaigia: rašytojas ir toliau kankina V., rašydamas knygas apie jųdviejų santykius ir persekiodamas ją laiškais.

Praėjus trisdešimčiai metų vienos iš didžiausių prancūzų leidyklų „Julliard“ vadovė Vanessa Springora (g. 1972), nuostabiai valdydama kalbą, pristato išskirtinius ir įžvalgius atsiminimus apie tai, kaip žinomas prancūzų rašytojas Gabrielis Matzneffas (g. 1936) užgrobė jos paauglystę. Ji aprašo nepaliaujamas manipuliacijas ir gąsdinantį situacijos dvilypumą, kurį patiria nesipriešinanti, įsimylėjusi nepilnametė auka. Ji taip pat kritikuoja tuomet Prancūzijoje vyravusį konformizmą ir kai kurių visuomenės sluoksnių nuolaidžiavimą įžymioms intelektualinio elito asmenybėms. Šie atsiminimai – ne tik ano laiko, bet ir šių dienų atspindys, universalus pasakojimas apie seksualinę galią ir manipuliaciją, traumą, išsilaisvinimą ir nuosavos istorijos susigrąžinimą.


„Aštrūs tarytum peilio ašmenys, į paširdžius kertantys atsiminimai. Šis skausmingas ir sykiu galingas tekstas veikia kaip atpildas."
Kate Elizabeth Russell

„Istorija primena paktą su nelabuoju. Ją išrašyti – tai išvaryti velnią. Ją perskaityti – tai visomis išgalėmis paremti šį išsižadėjimą ir pabusti iš letargo, kuris kartu su konformizmu, abejingumu ir susitaikymu dažnai grasina mus užliūliuoti.“
Elodie Pinel

„Šaltakraujiškai atskleisdama seksualinės prievartos mechanizmus, Springora geba peržengti vieno asmens interesus ir kvestionuoja visuomenės elgesį. Šia prasme „Abipusiu sutikimu“ – daug daugiau nei vieno žmogaus išpažintis.“
Nicole Grudlinger

Jennifer Lynn Barnes

Hotorno palikimas

Antroji „Paveldėtojų žaidimų“ knyga

LEMTINGAS ŽAIDIMAS

SUDĖTINGAS GALVOSŪKIS

ANT KORTOS PASTATYTA GYVYBĖ

Pribloškiančių siužeto vingių kupina istorija, nuo kurių svarbių atsiplėšti.  Galvosūkiai, šeimos paslaptys, jaudinanti romantika ir paprasta mergina, gyvenusi mašinoje, o dabar netikėtai paveldėjusi milijardus, įsukta į negailestingus turtuolių žaidimus – tikras bestselerio receptas.

Vienas žingsnis pirmyn.

Eiverė manė, kad išsprendus milijardieriaus Tobijo Hotorno mįslę, kodėl turtuolis jau – visiškai nepažįstamai merginai – paliko visą savo turtą.

Du žingsniai atgal.

Tačiau kai mįslė įgauna netikėtą posūkį, o gražuoliai paslaptingieji Hotorno anūkai – Greisonas ir Džeimsonas – ją blaškytis į visą pusę, Eiverė iš visų jėgų stengiasi išsiaiškinti, kuo gali pasitikėti, o kas rūpinasi tik savo kailiu.

Kiek žingsnių žengti atgal, kai nustatėja, kad tiesa slepia tik dar daugiau paslapčių?

Greitai Eiverė suvokia, kad šis turtuolių žaidimas susijęs ne tik su pinigais ir valdžia.  Dabar ji žaidžia, kad išsaugotų savo gyvybę.

„Barnes – tikra galvosūkių ir siužeto vingių meistrė.“

E. Lockhart, bestselerio „Melagiai“ autorė

Jaunimui nuo 16 m. 

    Pristatome romanų seriją apie moteris, kurių asmenybės amžiams įkvėps ateinančias kartas. Šios moterys – aistringos ir maištingos menininkės, talentingos verslininkės, genialių vyrų mūzos, o jų istorijos – tai pasakojimai apie meilę, ambicijas, svajones, tragedijas ir tikrą gyvenimą, kuris užburia labiau nei knygos.

    Reikia įsivaizduoti savo svajonių gyvenimą, o tada tą svajonę paversti tikrove.

    Marija Sklodovska-Kiuri

    Būtų sunku rasti žmogų, kuris nėra apie ją girdėjęs. Tai moteris, kurios pasiekimų sąrašas itin įspūdingas: kartu su vyru ji atrado cheminį elementą radį, ji yra pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją, ir vienintelis žmogus, pelnęs dvi Nobelio premijas skirtingose srityse. Ši knyga ne tik apie garsiosios mokslininkės Marijos Kiuri pasiekimus, bet ir apie jos gyvenimą – sunkų, kartais neteisingą, tačiau vis dėlto gražų. Mokslininkė, maištautoja, mylimoji – ši nepaprasta moteris užsibrėžė tikslą pakeisti pasaulį ir jį pasiekė.

    Marija Sklodovska nuo mažens svajojo vieną dieną ištrūkti mokytis iš rusų engiamos Lenkijos. Po dvidešimties metų jos svajonė pagaliau išsipildo: Marijai leidžiama studijuoti Sorbonoje. Bet dėl to jai tenka įnirtingai kovoti, nes XIX a. pabaigoje mokslo pasaulis moterų nepripažįsta. Tačiau Marija žino, ko nori. Nepaisydama visuotinio priešiškumo drąsiai neria į mokslinius tyrimus ir kartu į gyvenimo verpetą. Pažintis su žaviu fiziku Pjeru Kiuri jai suteikia gyvenimo pilnatvę. Pjeras tampa jos didžiąja meile, kurios ji yra verta. Abu su vyru jiedu pasiekia neįtikėtinų aukštumų. Bet už tai brangiai sumoka – Marija nė nenutuokia apie tragiškus jos daliai skirtus likimo smūgius.

    Mokslininkė, maištininkė, mylimoji – tai istorija apie išskirtinę moterį, užsibrėžusią tikslą pakeisti pasaulį. 

    Bridžertonai – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Čia sujungiama autentiškai pavaizduota XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenė bei universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

    Antrojoje knygoje – „Vikontas, kuris mane mylėjo“ – pasakojama Antonijaus, vyriausio ir bene paslaptingiausio Bridžertono, istorija.

    1814-ieji ir vėl žada būti kupini įvykių, bet, Autorės manymu, tai negalioja Antonijui Bridžertonui, atkakliausiam Londono senberniui, nerodančiam jokio noro vesti. Atvirai kalbant, kam jam to reikia? Visi žino, kad jis neprilygstamas pasiutėlis ar bent jau tokį vaidina...

    Ledi Visldaun naujienų laikraštis, 1814 m. balandis

    O dangau, ar įmanoma, kad budrumu ir įžvalga pasižyminti paskalų apžvalgininkė šitaip apsiriktų? Pasirodo, taip. Antonijus Bridžertonas ne tik nusprendė vesti, bet ir žmoną išsirinko. Dabar vienintelė kliūtis šiam planui – Keitė Šefild, vyresnioji jo išrinktosios sesuo. Keitė – pati nenuolankiausia moteris Londono pokylių salėse, o jos ryžtas bet kokia kaina neleisti šioms sužadėtuvės įvykti varo Antonijų iš proto. Ramybėje Keitė jo nepalieka net naktį – užmerkęs akis ją regi savo sapnuose, kurie kaskart atrodo vis erotiškesni...

    Priešingai nei, regis, linkusi manyti visa Londono aukštuomenė, Keitė yra įsitikinusi, kad pasiutėliai ne tik nesikeičia, bet ir netampa gerais sutuoktiniais, todėl ji pasiryžusi apsaugoti seserį nuo Antonijaus Bridžertono – didžiausio pasiutėlio iš visų. Tik paaiškėja, kad jos pačios širdis atsidūrė pavojuje...

    „Jei niekada neskaitėte meilės romanų, pradėkite nuo Bridžertonų.“

    Washington Post

    „Julia Quinn – tikra mūsų laikų Džeinė Ostin.“

    Jill Barnett

„Traukinys į Samarkandą“ – trečioji 1977 m. Kazanėje gimusios totorių rašytojos Guzel Jachinos knyga. Debiutinis autorės romanas „Zuleicha atmerkia akis“ (lietuviškai išleistas 2017 m.) pelnė prestižines „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Poliana“ premijas, tapo vienu ryškiausių Rusijos literatūros 2015 m. įvykių ir jau yra išverstas į daugiau nei 30 kalbų. Didelio pasisekimo sulaukė ir antrasis rašytojos romanas „Mano vaikai“ (liet. 2019 m.).

Šiame kūrinyje autorė grįžta prie svarbiausios ją dominančios temos – mažasis žmogus didžiojoje istorijoje. Knygos siužetas itin dinamiškas; pati Jachina savo romaną yra pavadinusi „raudonuoju isternu“ (analogišku vesternui).

Paskutiniais Rusijos pilietinio karo metais visoje šalyje siautėjo badas. Nebeliko valstiečių, kurie dirbtų žemę, bolševikai rekvizavo grūdų atsargas, o 1921 m. kilo baisi sausra. Todėl bolševikai ėmėsi įvairių pagalbos priemonių, viena iš jų – masinė nepilnamečių evakuacija į turtingesnius rajonus. Vyriausybė traukiniais evakavo maždaug 150 000 vaikų, dauguma jų buvo našlaičiai, netekę tėvų karo audrose, ar benamiai.

Romano veiksmas vyksta viename iš traukinių, kuriuo iš badaujančio Pavolgio į pietus vežama 500 beglobių vaikų. Jam vadovauja jaunutis, impulsyvus ir minkštaširdis pilietinio karo veteranas Dejevas ir principinga, kieta „vaikų komisarė“ Belaja. Pusantro mėnesio kelionė kupina pavojingų nuotykių, sunkumų ir išbandymų.

Spalvinga likimų ir charakterių paletė: pabėgėliai, čekistai, kazokai, basmačiai, socialinės seserys, ekscentriškas jaunųjų valkatėlių pasaulis su savo kalba, psichologija, juodu humoru, prietarais ir lūkesčiais... Ir viską persmelkiantis klausimas: ar dar įmanomas  gerumas tokiais žiauriais laikais, kai žmogus, atrodo, yra nieko vertas?

Jiedu susitiko 1812-ųjų pavasarį, Rusijos karo su Prancūzija išvakarėse. Ji – devyniolikmetė Sofija Tyzenhauzaitė, geidžiamiausia Vilniaus nuotaka, graži turtingo Lietuvos aristokrato, Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukra. Jis – Rusijos imperatorius Aleksandras I, trisdešimt penkerių žaviausias Europos monarchas, gražus ir elegantiškas, liūdna šypsena pavergiantis moterų širdis.

Netikėtai įsižiebusi Sofijos Tyzenhauzaitės meilė Aleksandrui I atlaikė karo ir laiko išbandymus. Numojusi ranka į apkalbas ir dvaro intrigas, Sofija pakluso širdies, o ne proto balsui, pasirinko meilę vyrui, kuris niekada nebus jos.

Romanas leidžia iš arti pažvelgti į XIX a. didikų, aristokratų, valdovų gyvenimą, supažindina su Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus dvarų kultūra ir tų laikų kasdienybe. Tačiau svarbiausia čia – laikui ir atstumui nepavaldi meilės ir aistros istorija.

Fredriko Backmano (g. 1981 m.) debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje šalių. Dabar rašytojo bibliografijoje – jau devyni romanai, išversti į daugiau nei 25-ias kalbas, o jo knygų parduota 15 milijonų egzempliorių. Lietuviškai išleista „Gyveno kartą Uvė“, „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Lokių miestas“, „Mes prieš jus“.

Planas buvo paprastas: apiplėšti banką ir dingti su pinigais. Bet, kaip žinia, planai turi kvailą savybę sugriūti. Taip ir šįkart: negavus pinigų teko slėptis atsitiktiniame ir, kaip greitai paaiškėjo, parduodamame bute. O ten – koks sutapimas! – būtent tuo metu vyko atvirų durų diena. Žmonių atėjo nedaug, tad banko plėšikas priėmė vienintelį logišką sprendimą – visus paimti įkaitais.  

Žinant istorijos pabaigą, galima neabejotinai teigti, kad tai buvo klaida. Bet juk tų žmonių nelaimingasis plėšikas nepažinojo ir negalėjo nutuokti, į ką veliasi. Tarp jo paimtų įkaitų –pensininkų porelė, desperatiškai besigriebianti veiklos, kad tik nereikėtų galvoti apie santuokos problemas; turtinga banko vadovė, besirūpinanti tik savimi; šeimą kurianti jauna pora, nesutarianti absoliučiai jokiu klausimu; beveik devyniasdešimtmetė senolė, kuri gyvenime matė jau viską ir tikrai nekrūptels dėl kažkokio niekingo į veidą nukreipto pistoleto; buto tualete užsibarikadavęs neaiškus tipelis ir žioploka agentė. Iš lėto slenkant valandoms, plėšikui ima aiškėti, kad atsidūręs šiame bute padarė didžiausią gyvenimo klaidą...

Šiame F. Backmano romane skaitytojai ras viską, dėl ko dievina šį autorių: neprilygstamą stilių, lengvai ir išmintingai narpliojamus sudėtingiausius gyvenimo klausimus ir iš kojų verčiantį humorą.

„F. Backmanas ir vėl puikiai pagauna žmogiškosios būties esmę ir prasmę. Protingas ir jaudinantis romanas, priversiantis jus ir juoktis, ir verkti.“ – Washington Post 

„Naujausias F. Backmano romanas yra tobulas viduriukas tarp giliamintiško įžvalgumo ir ties absurdo riba balansuojančio humoro. Knygą perskaičiau su šypsena lūpose ir ašaromis akyse.“ – USA Today 

VISI TURIME PASLAPČIŲ. NET NUO SAVĘS.

Edvardas Foska yra žudikas. Tai faktas. Mariana jį suvokė ne tik protu, tai nebuvo šiaip mintis. Šitai ji jautė visu kūnu. Žinojimas buvo ją persmelkęs iki kaulų, iki kraujo, iki paskutinės ląstelės. Edvardas Foska kaltas.

Londone gyvenanti puiki psichoterapeutė Mariana Andros dirba su pacientų grupėmis. Asmeniniame gyvenime patyrusi nemaža smūgių moteris niekaip negali susitaikyti su nesena mylimo vyro netektimi. Kol vieną dieną netikėtai įsitraukia į tai, kas vyksta Kembridžo universitete, kuriame pati kadaise studijavo, o dabar studijuoja jos dukterėčia Zoja. 

Universiteto apylinkėse randama kraupiai nužudyta jauna mergina, Zojos draugė. Mariana išskuba į Kembridžą ir netrukus ima rimtai įtarti Edvardą Foską, žavingą profesorių, dėstantį graikų tragedijos kursą ir įsteigusį Mergelių – gabiausių (ir gražiausių) studenčių – draugiją. Draugijos narės viena po kitos tampa žudiko aukomis. Kaltinančia profesorių Mariana niekas netiki, juk jis visada turi alibi. Tačiau ji pasiryžusi įveikti šį visiems į akis besijuokiantį grobuonį. Bet kokia kaina.

Nestokojantis reikšmingos simbolikos ir sumaniai parinktų užuominų, dinamiškas ir daugiasluoksnis – šis romanas turi visa, ko reikia tikrai geram psichologiniam trileriui, įskaitant netikėtą ir sukrečiančią atomazgą.

Michaelides įrodė, kad jo sėkmė ne vienkartinė. Jis tikrai pasirengęs tapti vienu įtakingiausių ir skaitomiausių trilerių rašytojų pasaulyje.

Bookreporter.com

ALEX MICHAELIDES gimė ir užaugo Kipre. Kembridžo universiteto Švč. Trejybės koledže įgijo anglų literatūros magistro laipsnį, o Amerikos kino institute Los Andžele – scenarijų rašymo magistro laipsnį. Be to, trejus metus studijavo psichoterapiją ir dvejus metus dirbo psichiatrijos klinikoje. 2019 m. pasirodžiusi pirmoji jo knyga „Tylioji pacientė“ tapo geriausiai parduodamu debiutiniu romanu pasaulyje, daugiau nei metus išsilaikė „New York Times“ bestselerių sąraše ir buvo išleista keturiasdešimt devyniose šalyse.