Jaučiate, kad gyvenimas, kurį gyvenate, yra tarsi ne Jūsų? Ne apie tokį svajojote? Jau kurį laiką suprantate, kad reikia kažką keisti, bet dar neapčiuopiate ką?

Tikiuosi, skaitydami knygoje pateiktas tikras žmonių gyvenimo istorijas ir atpažindami pasikartojančius jų elgesio modelius, išdrįsite peržvelgti ir savo gyvenimą. Galbūt net rasite noro ir ryžto pradėti veikti kitaip. Išlaisvinti besislapstančią savo tikrąją asmenybę, kad pagaliau galėtumėte pradėti gyventi SAVO tikrąjį gyvenimą.

Tačiau naujas gyvenimas, kuriamas ant tų pačių trauminių patirčių pamato – tarsi pajūrio smėlio pilys – didesnė banga jas nuplauna ir tenka statyti iš naujo. Kad sukurtume laimingesnį, kokybiškesnį gyvenimą, turime pakloti tvirtus pamatus – išsiaiškinti, kas mus veda į tuos klaidžius labirintus ir atrasti naujus kelius. Nes tik išvalant senas žaizdas išvalomos ir senos programos. Galima, tikrai galima jaustis laisviems būnant savimi ir savo gyvenime.

Tebūnie ši knyga tas lūžio taškas, įkvėpsiantis teigiamiems pokyčiams, kuriems esate pasirengę.

Burtų lazdelės neturiu. Patarimų nedaliju. Mano darbo „įrankis“ – geštalto psichoterapija – įvykių, nutikusių kadaise, dažniausiai vaikystėje, bet vis dar neduodančių ramybės, – perdirbimas. Jų nereikia bandyti slėpti užmarštyje, juos reikia iškelti į paviršių, išnagrinėti, atleisti sau ir jiems, ir paleisti. Istorijos, kurias sudėjau į šią knygą, buvo tarsi apsigyvenusios manyje ir prašėsi pagarsinamos. Tikriausiai todėl, kad padėtų, parodytų kelią žmonėms, stokojantiems drąsos, pasitikėjimo, vilties ir gyvenimo džiaugsmo.

Rasa Andrikienė

„Tai elegantiška knyga apie žmogišką skausmą. Žvelgdama į Rasą kaip astrologė puikiai suprantu, kodėl ji pasirinko tokias skaudžias istorijas. Astrologiškai jos talentas – pamatyti tai, kas labiausiai gelia ir griauna harmoniją. Autorė, pasirinkusi psichoterapeutės kelią, rado puikų būdą šį talentą panaudoti prasmingai – padėti žmonėms išbristi iš slegiančios tamsos. Jos pasakojimas poetiškas, bet sykiu ir dalykiškas. Įterpdama psichologinius paaiškinimus ji atskleidžia tikrąją nesąmoningų, gyvenimą griaunančių impulsų prigimtį.“

Loreta Stonkutė, astrologė, rašytoja

„Rekomenduoju Rasos knygą skaitytojams psichologijos mėgėjams. Jūsų laukia ne tik sunkūs žmonių išgyvenimai. Nuoširdžiai tikiu, kad daugelis joje ras ir savo patirčių.

Šis kūrinys apie suaugusius žmones, bet skaitydami jį suprasite, kad visų knygos personažų bėdos prasideda vaikystėje. Man, kaip besidominčiam šia tema, buvo suteikta garbė vienam iš pirmųjų perskaityti Rasos knygos rankraštį. Labai patiko joje nagrinėjamų tikrų žmonių tikros istorijos ir gyvenimo verpetai. Dingtelėjo, jog kai kurios istorijos – puikus siužetas kino filmui. Skaitydamas jas stebiesi, kiek daug gali pakelti žmogus!“

Žydrūnas Sadauskas, knygos „Vaikystės šešėliai“ ir kt. autorius

„Žaviuosi Rasos įžvalgumu ir kryptingumu – man jos tvirtumas bei nuoseklumas buvo labai naudingas. Džiaugiuosi, kad galėjau visa tai patirti. Rezultatas pranoko lūkesčius. Dabar jaučiuosi brandesnė, ramesnė, lengviau suprantu save. Lengviau priimu save neypatingą ir netobulą. Save ir savo jausmus dažniau gebu priimti su šiluma ir atjauta. Tiesa, tenka pripažinti, kad terapijos sesijos ne visuomet buvo lengvos ir šviesios – kartais norisi tik atjautos ir paguodos, o tenka pažiūrėti į akis savo baimėms, silpnumui, ydoms ir su visu tuo nuoširdžiai dirbti nemeluojant sau.

Investuoti save į save nėra lengva, gal net šiek tiek baisu, bet verta.“

Laiminga klientė

2020 m. romanas gavo skaitytojų „Finlandia“ premiją.

Suomių autorius Tomis Kinunenas (Tommi Kinnunen, g. 1973) lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš ankstesnių romanų – „Namas kryžkelėje“ ir „Šviesa tavo akyse“, – pastarasis buvo pristatytas prestižiniam Suomijos literatūros apdovanojimui. Naujausioje savo knygoje rašytojas imasi skaudžios ir dažnai suomių nutylimos temos: tautos moterų, karo metu kolaboravusių su naciais.

Vėlyvas 1945-ųjų pavasaris. Norvegijos ir Suomijos sieną peržengia penkios suomių moterys. Jos grįžta iš Norvegijoje nacių įrengtos kalinių stovyklos. Visų moterų galvos skustos plikai – ženklas, kad jos savo valia kolaboravo su naciais.

Penkios herojės eina per karo nuniokotą Laplandiją. Nutildytos širdyje siaučiančios gėdos, jos randa paguodą viena kitos draugijoje, suprasdamos, kad bent kažkuo yra panašios ir nėra visiškai vienišos. Sulig kiekvienu žingsniu moterys artėja namų link, kur prasidės naujas jų gyvenimas. Dabar, kai vokiečiams jos jau nebereikalingos, kol kas neaišku, ar bus reikalingos namuose.

„Romanas suteikia balsą moterims, kurių girdėti mes neįpratę. Rašytojas talentingai kuria įtaigius, žmogiškus ir autentiškus veikėjų charakterius. Jo romano moterys nėra nei nusikaltėlės, nei šventosios, jų asmeninės istorijos nemoralizuoja. „Nesakė, kad gailisi“ – knyga, pateikianti skaitytojui ne vieną požiūrio tašką. Svarbus romanas, išsiskiriantis giliai jaudinančiu žmogiškumu.“ – Johanna Suominen, Etelä-Suomen Sanomat

„Susimąstyti skatinantis, požiūrį praplečiantis ir svarbus romanas, giliai jaudinantis savo žmogiškumu.“ – Savon Sanomat

  Tai vienas garsiausių vokiečių filosofo ir poeto Friedricho Nietzsche’ės (1844–1900) veikalų, amžiams išliksiančių paslaptimi ir paminklu šio filosofo ekscentriškumui. Pats Nietzsche šį savo kūrinį apibūdino kaip knygą visiems ir niekam. Ir iš tiesų jį sunku priskirti kokiai nors kategorijai. Filosofinei literatūrai būdingos semantikos joje nėra, o filosofiniai apmąstymai čia pateikti naudojant grožinei literatūrai būdingą vaizdavimo būdą ir siužetą. Nietzsche intensyviai ir su poetišku polėkiu imasi egzistencijos prasmės temos ir teigia, kad ji slypi ne nuolankiame paklusnume, o visagalėje gyvybės jėgoje – aistringoje, chaotiškoje ir laisvoje.

    Ir iš tiesų, žmogus – tai upė užteršta. Ir jūra būti reikia, kad upės nešvarios priimti vandenis galėtum ir neprarastumei tyrumo. Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu: jisai yra ta jūra, joje ši jūsų panieka didžiulė nuskęsti gali.

    Taip Nietzsche’ės idėjas dėsto pagrindinis knygos personažas – senovės persų pranašas Zaratustra, kuris po dešimties vienatvės metų grįžta paskelbti, jog gyvenimo prasmės reikėtų ieškoti ne kur kitur, o savyje. Tiksliau, siekiamybėje tapti antžmogiu – vizijoje žmogaus, kuris siekia pažinimo, kuria ir yra pats sau šeimininkas.

    Friedrichas Nietzsche – vienas revoliucingiausių Vakarų filosofijos mąstytojų, o „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ dar ir šiandien laikomas įtakingiausiu jo darbu, filosofinę plotmę atveriančiu visiems, kas nesibaido mąstyti ir ieškoti atsakymų. Nors iš esmės tai filosofijos kūrinys, jis yra ir literatūros šedevras – nuostabus prozos ir poezijos derinys.

Nuo 16 metų

Lyriškas Benjamino Alire Sáenzo, kritikų pripažinto autoriaus, pasakojimas apie šeimą ir draugystę.

Aristotelis – atšiaurus, užsisklendęs paauglys, kurio brolis sėdi kalėjime. Dantė – visažinis, kitaip žvelgiantis į pasaulį. Kai jie susitinka baseine, atrodo, kad tarp jų nėra nieko bendro. Bet vienišiams pradėjus leisti laiką kartu, tarp jų užsimezga ypatinga draugystė – tokia, kuri keičia gyvenimus ir trunka amžinai. Ši  draugystė padeda Ariui ir Dantei suprasti save ir tai, kokiais žmonėmis jie nori būti. 

„Jautrus, nuoširdus savo tapatumo ir seksualumo tyrinėjimas, aistringas priminimas, kad meilė, nesvarbu, kokia – romantiška ar šeimyninė, turėtų būti atvira, laisva ir netemdoma gėdos.“ – Publishers Weekly 

„Skrupulingas pasakojimas ir subtiliai tapomi personažai byloja apie autoriaus talentą kurti prozą, kuri atskleidžia sudėtingus, įtampos kupinus tarpusavio santykius.“ – Kirkus Reviews

„Stonewall Book Award“ laimėjimas už indėlį į vaikų ir jaunų suaugusiųjų literatūrą (2013), Michaelio L. Printzo apdovanojimo nominacija (2016), Pensilvanijos jaunųjų skaitytojų pasirinkimo prizo nominacija (2015), „Lambda“ literatūrinis apdovanojimas už knygas vaikams ir jauniems suaugusiesiems, tyrinėjančias LGBT temas (2013), „Deutscher Jugendliteraturpreis“ nominacija (2015), Amelijos Elizabeth Walden apdovanojimo nominacija (2013), Linkolno apdovanojimo nominacija (2016), „Pura Belpré“ apdovanojimas (2013), „Les Incorruptibles“ apdovanojimas (2017)

1951 m. Paryžiuje gimęs Pierreʼas Lemaitreʼas (Pjeras Lemetras) kaip rašytojas debiutavo tik sulaukęs 55-erių, 2006-aisiais. Bet jau pats pirmasis, 2006-aisiais išleistas, jo romanas „Travail soigné“ („Kruopštus darbelis“) sulaukė palankių atsiliepimų. O didžioji jo šlovės valanda išmušė 2013 m., kai už romaną „Iki pasimatymo ten aukštai“ P. Lemaitreʼas buvo apdovanotas prestižiškiausia Prancūzijos literatūros Gonkūrų premija. „Mūsų skausmų veidrodis“ yra romanų „Iki pasimatymo ten aukštai“ ir „Gaisro spalvos“ tęsinys. Visą trilogiją galima skaityti ir kaip atskirus romanus.

1940-ųjų Paryžius. Trisdešimtmetė Luiza dirba pradinių klasių mokytoja, o savaitgaliais papildomai uždarbiauja restorane, kur aptarinėjami naujausi įvykiai: Vokietijai įsiveržus į Lenkiją, darosi vis aiškiau, kad naujo karo išvengti nepavyks.

Hitlerio pajėgoms įsiveržus į Prancūziją, Nyderlandus, Belgiją ir Liuksemburgą, Prancūzijos sostinės gatvėse įsiviešpatauja chaosas. Su visais miestą palikti skubančiais paryžiečiais savu tikslu į kelią patraukia ir Luiza. Per šią kelionę mergina permąstys savo ir visos šalies gyvenimą, pažins niekšus, melagius, bailius ir didvyrius, supras, kad žmogus gali būti absoliučiai visoks, o jo moralinės vertybės neretai priklauso nuo aplinkybių.

Šeimų ir giminių paslaptys, įsimenantys veikėjai, kvapą gniaužiančios istorijos, nuotykiai, nelaimės, farsas, tragedija ir aistringa meilė – viskas kaitaliojasi ir susipina tarsi svaiginančiame kaleidoskope, kurį valdo meistriška didžiulio talento autoriaus ranka.

„Lengvai skaitoma nauja P. Lemaitre istorinė kronika išsiskiria ta pačia desperatiška ironija, būdinga ir pirmosioms trilogijos knygoms. Naujausiame romane autorius meistriškai atkuria chaosą, į kurį tuo konkrečiu istorijos laikotarpiu buvo panirusi Prancūzija.“ – Bibliobs

Knygos leidimą remia Prancūzų institutas Lietuvoje (O. Milašiaus programa knygų leidybai remti).

2013 m. knyga buvo išleista pavadinimu „Vienuolės paslaptis“.

Gražuolė indė vienuolė ir britas gydytojas susipažįsta laive, plaukiančiam iš Indijos.  Kelionėje juodu pajunta simpatiją, visiškai nebesusitikę, kad daugiau nebesusitiks.  Vis dėlto po kelerių metų likimas juos vėl suveda – Misinge, misionierių ligoninėje Adis Abeboje, Etiopijoje.

Iš slapto ir nuodėmingo jųdviejų ryšio gimsta dvyniai – Marijonas ir Šiva.  Tačiau vos gimę berniukai tampa našlaičiais, nes motina miršta gimdydama, o šoko ištiktas tėvas, tik gimdymo dieną sužinojo apie mylimos moters nėštumą ir suvokęs savo jausmus jai, palikęs vaikus pabėga...

Priglausti, dirbaos gydytojų šeimos dvyniai auga siejami ypatingo ryšio ir meilės medicinai.  Broliai tokie artimi, tarsi būtų vienas asmuo – MarijonasŠiva.  aistra tai patii mergina padaro tai, kas tikrai sprendimui – dvyniai.  Vienas išvyksta į JAV, kitas lieka neramumų krečiamoje Etiopijoje.

Abu mano išsiskyrę visiems laikams, bet praeitis juos dar pasivys...

Abrahamo Verghese'o romanas apie meilę, išsižadėjimą, išdavystę ir atpirkimą – klasikinio pasakojimo šedevras.  Šiame turtingame pasakojime nėra nė vieno nereikalingo žodžio.  Tai labai asmeniškas, aistringas kūrinys, jame gausybė lemtingų atsitiktinumų ir netikėta pabaiga.

San Francisko kronika

Abrahamas Vergheseʼas žino, kad daugiausia skaitytoją traukia grožis.  Ši knyga puiki ne vien dėl įdomaus siužeto.  Papasakojęs visus jo vingius, neatskleistum nė dalies romano žavesio.  Abrahamas Vergheseʼas rašo su tokia meile, kad skaitytojas pasijunta pats gyvena tarp veikėjų.  Nuo knygos atsiplėšti: egzotiška, įstabiai parašyta.

„Los Angeles Times“.

Abrahamas Vergheseʼas turi retą talentą vaizduoti personažus įvairiapusiškai, keičiantis aplinkybėms iš tragiškų į komiškas ir melodramiškas.  Šis romanas – daugiau nei šeimos saga.  Chirurgas Vergheseʼas rašo apie spindulingą gydytojo paimo grožį, menininkas Vergheseʼas pripažįsta, kad būna neužgydomų žaizdų.  „Kur šilkas ir plienas bejėgiai, turi pavykti žodžiui“, – mąsto knygos herojus.  Šiuo atveju žodžiui tikrai pavyko.

„Pramogų savaitraštis“.

Šias keturias skirtingas istorijas suartina fantastiškas Stepheno Kingo gebėjimas sukurti dramatišką įvykių atmosferą, sužadinti skaitytojui jausmus net tada, kai veikėjų prototipų toli gražu neįmanoma atpažinti tikrame gyvenime. Noveles sąlygiškai sieja skirtingi metų laikai ir praeities apmąstymo motyvas. Ištikimiausi S. Kingo gerbėjai dar kartą mėgausis šia ankstyvąja autoriaus kūryba.

Pagal tris iš šių novelių sukurti filmai, jie buvo nominuoti daugybei apdovanojimų ir tapo kino klasika.

„Rita Heivort ir išganymas Šošenko kalėjime“ – viena įsimintiniausių istorijų nuo „Grafo Montekristo“ laikų apie nepagrįstai iki gyvos galvos nuteisto, bet neprarandančio vilties žmogaus pabėgimą iš kalėjimo.

 „Gabus mokinys“ pasakoja apie auksinį Kalifornijos berniuką, pasižymintį iškreiptu smalsumu, ir senį su baisia praeitimi, įsitraukusius į lemtingą ir šiurpą keliantį abipusį parazitizmą.

„Kūnas“ – keturiems vaikams kelionė į Meino miškus ieškoti tragiškai žuvusio mažamečio veikiau nuotykis, bet netikėtai šiame žygyje jie suvokia savo pačių mirtingumą. Autorius puikiai perteikia vaikystėje patirto streso įtaką žmogaus psichologijai.

„Kvėpavimo metodas“ – pasakojimas pasakojime: paslaptingame klube jo nariai prie židinio dalijasi keisčiausiomis istorijomis, viena jų apie bet kokia kaina gimdyti pasiryžusią moterį.

„Jo kūrinius taip lengva skaityti, ryšį su veikėjais pajunti kone akimirksniu – štai kodėl Stephenas Kingas yra tobulas pasakotojas.“ Houston Chronicle

Dovilė Raustytė (g. 1984) – kino komunikacijos specialistė ir kultūros žurnalistė, novelių rinkiniu debiutuojanti literatūros pasaulyje.

„Rašau apie mus, tobulus žmones, sodinančius ir kertančius medžius miestų parkuose.“ – Autorė

Mergina druska ir pipirais barsto karantino mandalą, stebuklingą rašalą atradusi netalentinga rašytoja imasi šedevro, žmonės priešinasi įstatymui iškirsti visus miesto medžius, paminklas broliams Vileišiams rūpinasi trimis benamiais, kad šie neišsikeltų „pas Cvirką“, o berniuko vaiduoklis važinėjasi dviračiu netolimoje ateityje…

Šiuos ir dar daugiau įtraukiančių siužetų rasite knygoje „Tobulų žmonių istorijos“, nagrinėjančioje žmogaus ribas, jausmų pinkles, saviapgaulę, vyrų ir moterų vaidmenis, pilietiškumą, virtualybės ir realybės santykį. Autorė eksperimentuoja su žanrais, pasitelkdama švelnų humorą ir magiškajam realizmui būdingas išraiškos priemones.

„Perskaičius šią knygą pasaulis atrodo pilnas keistų sutapimų, sapniškų detalių bei makabriškų stebuklų. Tik šie liūdni, keisti, o kartais net komiški stebuklai vyksta ne kažkur toli už devynių jūrų ir devynių marių, o čia ir dabar – už tavo buto sienos. Tai neabejotinai vienas įdomiausių pastarųjų metų lietuvių prozos debiutų!“ – Poetė, rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė

„Autorė jautriai ir dėmesingai skverbiasi į pačius giliausius savo kūrinių veikėjų pasąmonės užkaborius, subtiliai atskleisdama jų gyvenimus ir charakterius magiškojo realizmo persmelktame pasaulėvaizdyje. Elegantiškas Dovilės braižas, tikiu, pakerės ne vieną skaitytoją.“ – Rašytoja, doc. dr. Gabrielė Labanauskaitė

Tai istorija apie tas, kurios išvyksta, ir tuos, kurie lieka. Apie motinas, kurios išvyksta tam, kad jų vaikai turėtų šviesesnę ateitį, prarasdamos galimybę matyti, kaip jie auga, ir vaikus, kurie lieka ir laukia, kol jos grįš, vis mėgindami atsikratyti nuolatinio liūdesio ir pykčio.

Norėdamas parašyti šią knygą, Marco Balzano, Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas iš knygos „Lieku čia“, keliavo po Rumuniją, lankėsi bendruomenėse, kuriose daug migrantų vaikų, augančių be vieno ar abiejų tėvų, kalbėjosi su istorikais, politologais, sociologais ir, žinoma, tomis, kurios rūpinasi savais ir svetimais.

Daniela gyvena Rumunijos provincijoje. Ji turi vyrą, kuris jau kurį laiką nesirūpina šeima nei finansiškai, nei kaip kitaip, du paauglius – Andželiką ir Manuelį, ir darbą, kuris neužtikrina pajamų, todėl vieną naktį ji pabėga į Milaną – vietą, kur svajonės, atrodo, pildosi greičiau. Čia ji dirba slaugytoja ir aukle, bet ketina likti tik trumpam, kol sukaups šiek tiek pinigų.

Tačiau mėnesiai virsta metais, o vaikų priešiškumas ir vyro atsainumas auga ir jos širdyje virsta randais. Vieną dieną ji sulaukia skambučio, kurio nenorėtų sulaukti nė viena motina, ir skuba namo į Rumuniją.

Ar ilgą laiką toli gyvenusi motina vis dar gali vadintis motina? Apie tai ir daug daugiau šioje knygoje pasakoja visi trys – Manuelis, Daniela ir Andželika.

Jaunimui nuo 16 metų

Nuo šios kvapą gniaužiančios istorijos neįmanoma atsiplėšti. Pavojingi galvosūkiai, netikėti vingiai ir pikantiškos paslaptys – kaip tik patiks knygos „Vienas iš mūsų meluoja“ ir filmo „Ištraukti peiliai“ gerbėjams.

Eiveri Znaks gyvena mašinoje ir turi ateities planą: šiaip taip baigti mokyklą, laimėti stipendiją ir išvažiuoti. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai ji sužino paveldėjusi kone visus milijardieriaus Tobijo Hotorno turtus. Eiveri nė nenutuokia, kas tas Tobijas Hotornas ir kodėl jis įtraukė ją į savo testamentą.

Jei nori paveldėtų milijardų, Eiveri turi apsigyventi tviskančiame Hotornų name su daugybe slaptų takų. Kiekviename namo kambaryje gausu velionio senuko, be galo mėgusio galvosūkius, mįsles ir visokiausius simbolius, paliktų pėdsakų.

Eiverės nelaimei, Hotornų name vis dar gyvena šeima, kuriai Tobijas Hotornas paliko vos keletą skatikų. Tarp gyventojų yra ir keturi Hotorno vaikaičiai – pavojingi, patrauklūs, protingi gražuoliai, nuo pat mažens tikėjęsi vieną dieną paveldėti senelio turtus. Greisonas Hotornas, vienas iš vaikaičių, įsitikinęs, kad Eiveri apgavikė, ir pasiryžęs žūtbūt ją demaskuoti. Jo broliui Džeimsonui ji – paskutinė senelio mįslė, suktas ir daugiasluoksnis galvosūkis. Pakliuvusi į pavojų kupiną turtų ir privilegijų pasaulį, Eiveri priversta leistis į žaidimus, kad išsaugotų sveiką kailį.

„Barnes – galvosūkių ir siužeto posūkių virtuozė. „Paveldėtojų žaidimai“ – smagiausia metų knyga.“ –  E. Lockhart, bestselerio „Melagiai“ ir kitų autorė

Amerikičių rašytoja Jennifer Lynn Barnes rašė kone visą savo gyvenimą, o pirmą knygą išleido būdama 19 metų. Dabar ji daugiau nei dvidešimties knygų autorė. „Paveldėtojų žaidimai“ – naujausias jos bestseleris, pavergęs daugybę skaitytojų.

    „...jis susimąstė apie savo pažadą Astridai. Jiems pradėjus ardyti bažnyčią, jis pažadėjo surasti Heknių audinį. Buvo sakoma, kad jame pavaizduota pasaulio pabaiga. Pusiau paukščiai, pusiau žmonės spjaudosi ugnimi ir degina viską ant žemės. Esą jis turėtų perspėti apie kaimui gresiančias ligas, potvynius ir purvo nuošliaužas.“

    1903-ieji, praėjo dvidešimt dveji metai nuo tada, kai pagimdžiusi mirė Astrida Heknė. Jos sūnus Jehansas gyvena skurdžiame ūkyje kiek atokiau nuo Butangeno. Uždaro būdo jaunuolis dienų dienas bastosi kalnuose, kur džiaugiasi laisve užsiimti tuo, kas jam labiausiai patinka – šiaurinių elnių medžiokle. Vieną dieną persekiojant didžiulį elnią jo paleistą šūvį pasiveja taikli kito medžiotojo – svetimšalio Viktoro – kulka.

    Butangeno pastoriaus Kajaus Šveigoro žingsniai nejučiomis vis nuveda prie Astridos Heknės kapo. Jį kankina kaltė dėl senos mirtinos išdavystės, o širdyje sakytum atsivėrė tuštuma, kai jo užmojais buvo atskirti du galingi bažnyčios varpai, XVII a. nulieti dviejų seserų iš Astridos giminės garbei. Genamas kaltės ir pareigos jausmo, Kajus stengiasi globoti Jehansą ir atkakliai ieško paslaptingojo seserų išausto audinio.

    Romane pasakojama apie meilę ir pagiežą, sielvartą ir drąsą. Jo puslapiai sklidini istorijos ir mitų, autentiškai atspindėtos žmonių kasdienybės, kuri, vis dar pavaldi negailestingai gamtai, pamažu ima įsileisti pasaulį keičiančias naujoves.

    „Heknių audinys“ – tai antroji jaudinančios „Seserų varpų“ trilogijos knyga.

    „Sunku prilygti Larso Myttingo įžvalgumui, empatijai ir atsidavimui.“ Jo Nesbø

     Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad niekada nejaučiau pasitenkinimo dėl motinos vargų. Vaikystė su ja buvo kančia, ir paskui kas kartą, kai ji patirdavo skausmą, man tai būdavo tarsi atlygis – tarsi būtų atkurta pusiausvyra visatoje, kur galioja racionali priežasties ir pasekmės tvarka.

    Toks atviras, užtikrintas ir įtikti netrokštantis moters balsas knygų puslapiuose retas, jau šie pirmieji knygos sakiniai žada, kad laukti įprastų motinos ir dukros santykių čia neverta.

    Kada ryžtingas apsisprendimas tampa savanaudiškumu? Jaunystėje Tara buvo nenuspėjama, it laukinė. Ji paliko santuoką be meilės ir apsigyveno ašrame, kurį laiką elgetavo (labiausiai tam, kad paerzintų savo turtingus tėvus), daug metų vaikėsi benamį menininką, ir visa tai – su mažamete dukra.

    Dabar ji nuolat ką nors pamiršta, nakčia vis išeina iš namų vienais naktiniais marškiniais palikdama atlapotas duris, o Antarą, jos suaugusią dukterį, kankina vidinis konfliktas: kaip rūpintis moterimi, kuri niekada nesirūpino ja?

    The Booker Prize nominuotas romanas pasakoja motinos ir dukros – meilės ir išdavystės – istoriją. Ji aštri lyg peilio ašmenys, apkaišyta kandžiu sąmoju, skaitytojui išsivyniojanti lyg slidi, dusinanti atminties ir mito gija, amžiams sujungianti dvi moteris, jas išvien kurianti ir naikinanti.

    „Pridegęs cukrus“ – nepaprastai įžvalgus, drąsus ir įmantrus kūrinys. Doshi tema nėra nauja, bet dar niekam nepavyko jos perteikti taip išraiškingai ir be skrupulų. Washington Post

    Šiame romane pasakotoja nedaugžodžiauja, o prisiminimai atskleidžiami taikliomis dozėmis. Jis daugiasluoksnis, vaizdingas, kartais atgrasus, leidžiantis mums akis į akį susidurti su tamsesniais savo impulsais ir giliai slypinčiomis traumomis. Chicago Review of Books

Jaunimui nuo 12 metų

Miške radęs nusvidintą mėlyną akmenį, Eragonas nutaria, kad tai yra nuostabus radinys vargšo ūkininko vaikui: galbūt už jį galėsiąs nusipirkti maisto žiemai. Bet kai iš keistojo akmens išsirita drakoniukas, jis supranta, kad susidūrė su senu kaip pati Imperija palikimu.

Per vieną naktį paprastas gyvenimas sugriūva ir jaunuolis atsiduria naujame, pavojų kupiname magijos pasaulyje. Klausydamas senojo pasakotojo patarimų, senoviniu kardu ginkluotas Eragonas su savo bičiule drakone stengiasi išlaviruoti tarp Imperijos pakalikų ir jos priešininkų.

Ar sugebės Eragonas prisiimti legendinių Drakonų Raitelių atsakomybę? Juk šis jo sprendimas gali nulemti Imperijos likimą...

1-oji „Paveldėjimo“ ciklo dalis. Ciklas lyginamas su J. R. R. Tolkieno knygomis ir visame pasaulyje mėgstamas ne tik vaikų ir jaunimo, bet ir suaugusiųjų.

Būdamas penkiolikos amerikietis Christopheris Paolinis baigė mokyklą ir pradėjo rašyti knygą „Eragonas“, kuri ir tapo pirmąja „Paveldėjimo“ dalimi. Devyniolikos jis jau buvo žymus ir pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip jauniausias knygų ciklo, tapusio bestseleriu, autorius. Pagal „Eragoną“ pastatytas kino filmas.

BILLAS GATESAS, technologijų specialistas, verslo lyderis ir filantropas, dešimt metų tyrinėjo klimato kaitos priežastis ir poveikį. Padedamas fizikos, chemijos, biologijos, inžinerijos, politikos ir finansų mokslų ekspertų jis sutelkė dėmesį į tai, ką būtina padaryti siekiant užkirsti kelią nelaimei, kuri neišvengiamai ištiks mūsų planetą. 

Knygoje KAIP IŠVENGTI KLIMATO KRIZĖS jis ne tik paaiškina, kodėl turime siekti nulinio grynojo išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, bet ir išsamiai dėsto, ko mums reikia, kad įgyvendintume šį nepaprastai svarbų tikslą.

Kad sustabdytų atšilimą ir išvengtų blogiausių klimato kaitos pasekmių, žmonės turi liautis leidę į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančias dujas.

Tokia užduotis atrodo sunki, nes ji ir yra sunki. Pasaulis dar niekada nėra vykdęs tokio masto projekto. Pasikeisti turės visos šalys. Faktiškai kiekviena šiuolaikinio gyvenimo veikla – kaip viskas auginama, kaip gaminama, kaip keliaujama iš vienos vietos į kitą – yra susijusi su šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimu.

Jeigu daugiau nebus jokių pokyčių, pasaulis toliau gamins šiltnamio efektą sukeliančias dujas, klimatas vis labiau keisis ir poveikis žmonėms greičiausiai bus katastrofiškas. 

Tačiau viskas gali pasikeisti. Mes jau turime reikalingų priemonių, o dėl tų, kurių kol kas neturime, viskas, ką sužinojau apie klimatą ir technologijas, mane nuteikia optimistiškai ir leidžia tikėti, kad pajėgsime jas sukurti, panaudoti ir, jeigu veiksime gana greitai, išvengti klimato krizės. 

Ši knyga yra apie tai, ko reikės šiam tikslui pasiekti ir kodėl manau, kad sugebėsime tai padaryti.

BILL GATES

Neatmenamais laikais Viduržemio pasaulyje gyvenę elfai nukaldino stebuklingus Žiedus, bet patį galingiausią, visų Žiedų Valdovą sau nusikalė Juodasis Mordoro Lordas Sauronas. Prieš tūkstančius metų susivieniję elfai ir žmonės įveikė Sauroną, o jo Žiedas pradingo tamsiuose Anduino upės duburiuose. Tačiau dabar Priešas sugrįžo ir siekia susigrąžinti Visagalį Žiedą. 

Išsigelbėti nuo Tamsos galima tik sunaikinus Žiedą pačioje Priešo buveinėje Mordore. Šią užduotį atlikti sutiko jaunas hobitas Frodas, o kelionėje jį lydėti pasišovė Žiedo brolija. Oksfordo universiteto profesoriaus ir knygos „Hobitas“ autoriaus J. R. R. Tolkieno fantastinės trilogijos „Žiedų valdovas“ trečiojoje dalyje „Karaliaus sugrįžimas“ pasakojama apie paskutinį Žiedo brolijos ir jų sąjungininkų mūšį su Tamsos šešėliu ir Žiedo Nešėjo užduoties pabaigą.

Prie geriausių visų laikų fantastikos žanro kūrinių priskiriamo „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas sugalvojo nuostabų Viduržemio pasaulį, sukūrė unikalią jo istoriją, mitologiją ir geografiją, supažindino skaitytojus su hobitais, elfais, nykštukais, orkais ir kitomis pasakiškomis būtybėmis. Daugiau kaip į pusšimtį kalbų išverstos „Žiedų valdovo“ knygos milijoniniais tiražais pasklido po pasaulį ir užkariavo skirtingų kartų fantastikos mėgėjų širdis. 

Išsigelbėti nuo Tamsos galima tik sunaikinus Žiedą pačioje Priešo buveinėje Mordore. Šią užduotį atlikti sutiko jaunas hobitas Frodas, o kelionėje jį lydėti pasišovė Žiedo brolija. Oksfordo universiteto profesoriaus ir knygos „Hobitas“ autoriaus J. R. R. Tolkieno fantastinės trilogijos „Žiedų valdovas“ trečiojoje dalyje „Karaliaus sugrįžimas“ pasakojama apie paskutinį Žiedo brolijos ir jų sąjungininkų mūšį su Tamsos šešėliu ir Žiedo Nešėjo užduoties pabaigą.

Prie geriausių visų laikų fantastikos žanro kūrinių priskiriamo „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas sugalvojo nuostabų Viduržemio pasaulį, sukūrė unikalią jo istoriją, mitologiją ir geografiją, supažindino skaitytojus su hobitais, elfais, nykštukais, orkais ir kitomis pasakiškomis būtybėmis. Daugiau kaip į pusšimtį kalbų išverstos „Žiedų valdovo“ knygos milijoniniais tiražais pasklido po pasaulį ir užkariavo skirtingų kartų fantastikos mėgėjų širdis. 

Norvegijos rašytojas Larsas Myttingas lietuvių skaitytojams pažįstamas iš romano „Plauk su skęstančiais“. Ši knyga, išversta į beveik 20 kalbų, buvo apdovanota prestižine Norvegijos knygynų premija, o Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ją įtraukė į vertingiausių 2017 m. verstinių knygų sąrašą. Jūsų rankose – antrasis lietuviškai išleistas L. Myttingo romanas.

Atokiame XIX a. pabaigos Norvegijos kaime gyvena dvidešimtmetė Astrida. Šiose apylinkėse įprasta, kad moterys teka anksti, pagimdo būrį vaikų ir miršta nualintos ūkio darbų ir nepriteklių. Astrida svajoja apie kitokį gyvenimą – galbūt jos viltys išsipildys tapus jauno pastoriaus Kajaus žmona. Tačiau beužgimstančius abipusius jausmus aptemdo Kajaus planas vietoj senos 1170 m. bažnyčios pastatyti naujus erdvesnius maldos namus. Siamo dvynių Halfridos ir Gunhildos atminimui XVI a. nulieti varpai bus pakeisti naujais. Legenda byloja, kad Astridos protėvių padovanoti varpai yra stebuklingi ir artinantis pavojui patys ima skambėti. Astridos jausmus Kajui sujaukia į kaimelį atvykęs Dresdeno
meno akademijos studentas Gerhardas. Tarp dviejų vaikinų besirenkančiai
Astridai bandant įveikti dvejones, netikėtai ima skambėti stebuklingieji
Seserų varpai...

Savitas ir užburiantis Larso Myttingo stilius įtraukia ryškiu veikėjų ir aplinkos vaizdavimu. Autentiškų detalių kupiname istoriniame pasakojime susipina buitis ir mistika, namų saugumas ir poreikis pažinti pasaulį, krikščionybės ir pagonybės priešprieša. Romane nagrinėjamos ir visiems laikams aktualios žmogaus laisvės, tobulėjimo,asmeninės ir bendruomeninės istorijos temos.

Romanas „Seserų varpai“ – neabejotinai viena geriausių šių metų
knygų Norvegijoje. (Dagens Naringsliv)

Ambicingas ir daug jausmų sukeliantis romanas apie trijų moterų gyvenimus Australijoje 19 a., jų sunkumus siekiant išsigelbėti, išeiti į laisvę ir įsitvirtinti naujoje visuomenėje.

19 a. pradžioje Londone jauna naivi guvernantė Evangelina, suviliota šeimininkų sūnaus, būdama nėščia apkaltinama vagyste ir pasodinama į plačiai pagarsėjusį Niugeito kalėjimą. Po kelių mėnesių mergina išgirsta nuosprendį: ji bus išgabenta į Van Dimeno žemę Australijoje, kur tremiami nuteistieji. Nors mergina ir nenutuokia, kas jos laukia, žino viena: jos kūdikis gims kelionėje.

Laive Evangelina susidraugauja su jauna žolininke Heizele, nuteista ištremti septyneriems metams už tai, kad mamos verčiama pavogė sidabrinį šaukštą. Jos net nenumano, kaip ateityje susipins jų likimai.

Tuo metu, kai kalinių laivas atplaukė į Van Dimeno žemę, daugybė aborigenų jau buvo prievarta perkelti į kitas, atšiaurias, nederlingas vietas, o jų gimtosiose žemėse karaliavo baltieji kolonizatoriai. Vietinę mergaitę našlaitę Matiną Van Dimeno žemės gubernatorius su žmona atsigabena į savo rezidenciją iš smalsumo, pasižiūrėti, ar įmanoma civilizuoti „laukinius“.

Romanas paremtas tikrais istoriniais faktais. 1788–1868 metais iš Anglijos ir Airijos daugiau kaip 160 000 nusikaltėlių buvo išplukdyti atlikti bausmės Australijoje. Tarp jų viena iš septynių buvo moteris. Ištremtos dėl menkų nusikaltimų, tokių kaip vagystės. Pagal statistikos duomenis, šiuo metu 20 procentų Australijos gyventojų yra tų ištremtų žmonių palikuonys.

„Stebinantys posūkiai, įtraukiantis pasakojimas ir daug tikrų istorinių detalių.“

Publishers Weekly

    Kiekviename puslapyje įtampa, dosnūs patarimai ir juodasis humoras, vertas Kventino Tarantino...

    Žmona Bjornui Dymeliui tėškė ultimatumą, todėl dabar jis turi lankyti dėmesingo įsisąmoninimo kursus, arba jo santuoka nutrūks. Bjornas – sėkmingai dirbantis baudžiamosios teisės advokatas ir rasti laiko šeimai jam labai sunku. Vis dėlto jis pats siekia tapti geresniu tėvu, be to, nori surasti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, todėl ima lankytis pas koučerį Jošką Breitnerį.

    Naudą Bjornas pajunta kaipmat. Maža to, viską, ko išmoko, jis sugeba pritaikyti darbe. Kai jo klientas, žiaurus nusikalstamo sindikato bosas, pradeda kelti rimtų bėdų, Bjornas imasi jas spręsti vadovaudamasis visais dėmesingo įsisąmoninimo principais. Tik jo sprendimai, nors veiksmingi, gana netradiciniai...

    Šį romaną geriausiai apibūdina trys posakiai: labai netikėtas, sklidinas iš kojų verčiančio juodojo humoro ir suteikiantis didžiulę pramogą. Saviugda ir kriminalas – neįprastas žanrų derinys, tačiau jie lyg in ir jang – priešingybės, kurios papildo viena kitą kurdamos tobulą pasakojimą.

    Didžiulio populiarumo Vokietijoje sulaukusi knyga bestselerių sąrašo nepaliko ilgus mėnesius, pagal ją netgi rengiamasi kurti filmą.

    „Tikrai nuostabus kriminalinis romanas: genialus siužetas, juodasis humoras ir visapusiškai panaudojami dėmesingo įsisąmoninimo patarimai. Fantastiška knyga.“ Vokietijos radijo kultūros kanalo žurnalas

Įkvėpta tikros istorijos apie dokumentų padirbinėtojus per Antrąjį pasaulinį karą.

Eva Traub-Adams, puse etato bibliotekoje dirbanti pensininkė, vieną rytą tvarko leidinius, kai jos akys užkliūva už laikraštyje išspausdintos nuotraukos. Ji sustingsta nuotraukoje išvydusi knygą, kurios nematė jau daugiau kaip šešiasdešimt metų, – savąją Dingusių vardų knygą.

Šalia esančiame straipsnyje pasakojama, kaip per Antrąjį pasaulinį karą naciai visoje Europoje plėšė bibliotekas – tą patirtį Eva puikiai prisimena – ir kad žmonėms siekiama grąžinti knygas, kurios iš jų buvo seniai atimtos. Nuotraukoje esanti knyga buvo išvežta iš Prancūzijos paskutinėmis karo dienomis, o dabar ji priglausta Berlyno bibliotekoje. Paaiškėja, kad joje įrašyti kažkokie kodai, bet tyrinėtojai nenumano, ką tie kodai reiškia. Atsakymą žino tik Eva – bet ar jai užteks jėgų sugrįžti į nutolusią praeitį ir taip suvesti tuos, kurie pasimetė per karą?

1942 m., būdama aukštosios mokyklos studente, Eva priversta bėgti iš Paryžiaus, kai suimamas jos tėvas, Lenkijos žydas. Ji susiranda užuoglaudą nedideliame kalnų miestelyje Laisvojoje zonoje ir prisideda prie klastojančiųjų dokumentus žydų vaikams, bėgantiems į nedalyvaujančią kare Šveicariją. Tačiau ištrinti tikrąjį žmogaus vardą – reiškia susitaikyti su pasekmėmis. Tad Eva kartu su klastotoju Remi nusprendžia rasti būdą, kaip išsaugoti tų vaikų, kurie dar per maži prisiminti, kas išties jie yra, tikruosius vardus.

„Dingusių vardų knyga“ – tai savotiškas liudijimas, kaip sugeba atsilaikyti žmogaus dvasia, kokią galią įgauna narsa ir meilė blogio akivaizdoje.

Įtraukianti, paveiki, nepaleidžianti skaitytojo nė minutei istorija, teigianti, kad dokumentų padirbinėtojai, kurių likimai ir įkvėpė parašyti šį romaną, kadaise tikrai gyveno ir niekada neturėtų nueiti į užmarštį. – Kristina McMorris, rašytoja

Kristin Harmel yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Jos romanai verčiami į daugybę kalbų ir parduodami visame pasaulyje. 

Spinta, pilna Dioro apdarų, paslaptis, saugoma šešiasdešimt penkerius metus, ir trys moterys, amžiams susietos karo...

Anglija, 1939 m. Seserys Penrouz užaugo labai skirtingos: Skai – drąsi, visų akį traukianti pilotė, o Libertė, vos pasitaikius progai, ją niekina, jai priešgyniauja ir patyliukais kenkia. Nors moterims neleidžiama skraidyti Karinėse oro pajėgose, Skai nusprendžia prisidėti prie šalies gynybos. Ji nepaprastai apsidžiaugia ir susijaudina, vėl susitikusi artimą vaikystės draugą Nikolą, kuris susižadėjęs su mįslinga prancūze Margo Žordan.

Paryžius, 1947 m. Drabužių dizaineris Kristianas Dioras parodo savo pirmąją kerinčią kolekciją karo ir sielvarto nualintam pasauliui. Pirmuosius savo kvepalus pavadina „Miss Dior“ savo sesers Katrinos garbei. O Katrina dalyvaudama prancūzų Pasipriešinimo judėjime susidraugauja su Skai ir Margo.

Dabartis. Drabužių restauratorė Katrina Žordan apleistame savo močiutės namelyje aptinka keletą spintų, kurios prigrūstos neįkainojamų Dioro apdarų. Pradėjusi narplioti jų atsiradimo paslaptį, ji suabejoja viskuo, ką žino apie mylimą močiutę.

„Paryžietiška apgaulė“ – nepamirštamas istorinis romanas apie paslaptingą Dioro apdarų kolekciją,  pirmąsias Antrojo pasaulinio karo pilotes, didžiulę žmonių, pasiryžusių ginti vienas kitą, drąsą ir meilę, neužgesusią visą gyvenimą.

Natasha Lester studijavo universitete kūrybinį rašymą. Baigusi magistrantūrą, parašė keletą romanų. Laisvu laiku mėgsta mokyti rašymo meno, yra populiari viešojo kalbėjimo lektorė. Turi tris vaikus ir gyvena Australijoje.

------

„Argi galėtų būti kas nors geriau už skraidymą ir madą, aistrą ir Diorą? Natasha Lester meistriškai audžia įspūdingą keturių moterų gyvenimo audinį. Tai kvapą gniaužiantis romanas, nuo kurio neįmanoma atsiplėšti.“

Kerri Maher, rašytoja

„Patrauklūs veikėjai ir lyriškas pasakojimas, pagrįstas gausiais istoriniais faktais, teikia šiam jaudinančiam romanui gyvumo, tikroviškumo. Tai nuostabu, stulbina“.

„Publishers Weekly“

„Veržlus, širdį veriantis Natashos Lester romanas „Paryžietiška apgaulė“ pasakoja apie bebaimes moteris, nepaprastą jų narsą karo metu ir meilę, nepaisančią jokių sunkumų ir pavojų. Labai įdomi knyga, kurioje daug senų paslapčių, patrauklių veikėjų, gausu istorinių detalių.“

Rašytoja Kristin Beck

„Aistringi meilės romanai, drąsūs karo žygdarbiai ir aukštoji mada susipina šioje jaudinančioje Antrojo pasaulinio karo meilės, netekčių ir paslapčių istorijoje. Pasitelkusi Margo, Skai ir Libertės veikėjas Natasha Lester pasakoja apie nepamirštamą moterų, karo metu tarnavusių Anglijoje ir Prancūzijoje, stiprybę ir ryžtą, prikeldama per karo sumaištį dingusias kovotojas. Ir dar mada... argi reikėtų dar ką nors pridurti?

Rašytoja Bryn Turnbull

Aš esu žmogus, moteris, vienuolė. Visi šie vieningai derantys elementai kasdienybėje atveria juokingų ir graudžių, rimtų ir ironiškų, dvasingų ir ūkiškų gyvenamojo pasaulio prasmių. Kartais šį tą užsirašau, pagaunu vykstančią akimirką už uodegos. Mintis subadau į telefoną, pasižymiu ant servetėlių, iškart neišmestų, kuprinėje užsibuvusių skrajučių. Rašau autobuse, stotelėje, laukiamajame ar net įstrigusiame lifte. Aš nesu rašytoja. Nes iki galo būti žmogumi, moterimi ir vienuole reiškia neturėti laiko rašyti. Vogtas laikas – štai kas yra šios užrašytos mintys. Jos neišbaigtos, todėl lieka atviros pokalbiui, jūsų atsakymui.

„Nusivylę grįžtame į savo triukšmingą gyvenimą, nerimą ir rūpesčius. Liekame sužeisti to Dievo ilgesio, tos artumos tyloje. Liekame alkani. Neištvėrę sotinamės tuo, ką randame triukšmo sraute. Iš pradžių atsirenkame geresnį maistą, bet paskui tiesiog ryjame viską iš eilės. Gerai, kad Dievas tyli, dabar mes stengiamės Jį pamiršti.“

Ši knyga yra žvilgsnis į gyvenimo virtuvę, kai skubri mūsų buitis įsipina į Dievo kulinariją. Ragaudama dienos patiekalų, atpažįstu, kad už karčių ir saldžių, rūgščių ir aitrių įvykių yra šis tas daugiau. Dievas eina mūsų takais, sukasi mūsų (ir Jo!) gyvenimo virtuvėje ir vaikšto tarp puodų. O aš ten plaunu indus ir šluoju grindis. Kai Jis praeidamas pamerkia akį, įsitikinu, kad melstis galima visur.

Švelnus nematomos rankos prisilietimas – tiesiai ant širdies...

„Šie lengvi, kartais net lengvabūdiški tekstai kyla iš vilties pasitikėti. Tai daro juos panašius ne į šuolį su „tarzanke“, o į šuolį nuogam į dilgėles. Ji tokia – kasdienybės teologija.“

Vanda Juknaitė, rašytoja

„Kartais trapūs lyg meilės prisipažinimai, kartais rupūs, kokia būna tik sausa duona, kartais atviri iki nervo geluonies, kad net dilgčioja smilkiniuose, – tokie yra sesės Viktorijos žodžiai. Be pamokslaujančio piršto, be pakelto balso ar suraukto visažinio antakio. Jos tekstai nuogi, jautrūs ir sklidini gyvenimo, ji – viena iš mūsų. Skaitai ir kažkur giliai viduje pajunti begalinį Dangaus ilgesį ir švelnų nematomos rankos prisilietimą – tiesiai ant širdies.“

Kiekvienas knygos sakinys gydo kaip pats žiemos sezonas... Išties graži knyga. – Elizabeth Gilbert, bestselerio „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė

Knygoje „Žiemojimas“ Katherine May pasakoja apie savo kelionę per žiemą, kuri prasidėjo netikėta jos šeimos nario liga ir panardino į neužtikrintumo bei atskirties laiką. Tada, kai gyvenimas, rodos, visiškai užšaldavo, Katherine rasdavo jėgų ir įkvėpimo neįtikėtinose kitų žmonių žiemojimo patirtyse bei nepaprastuose pokyčiuose, kurių gamta imasi norėdama išgyventi šaltį.

„Žiemojimas“ – požiūrį keičiantys memuarai, mokantys mus pasisemti galių iš gamtos pasaulio ir pasitikti savo pačių gyvenimo žiemas.

KATHERINE MAY yra grožinės literatūros ir memuarų rašytoja. Naujausi jos kūriniai – „The Whitstable High

Tide Swimming Club“ ir memuarų knyga „The Electricity of Every Living Thing“. Rašytojos karjerą ji pradėjo būdama Teito muziejaus (Tate Britain) rašytoja rezidentė ir iki šiol buvo Kenterberio Christ Church universiteto Kūrybinio rašymo studijų programos direktorė. Ji gyvena Vitstablyje su savo vyru ir sūnumi, mėgsta plaukioti jūroje bei ilgus pasivaikščiojimus.

Gražus, švelnus tamsiojo gyvenimo sezono ir galiausiai pasirodančios šviesos tyrinėjimas. – Raynor Winn, rašytoja

Puiki knyga... K. May yra įžvalgi liūdesio stebėtoja. – New York Times

Gilios vienatvės ir transformacijos meditacija... Giedras tamsaus sezono atsiminimas. – Kirkus

Nuoširdi ir giliai užjaučianti knyga... Autorė įrodo, kokia malonė yra paleisti, atsitraukti ir duoti sau laiko išgyti tamsoje... K. May yra sumani stebėtoja, o jos kalba – tvirta, sąžininga ir tiksli, pagaunanti ramiuose mūsų kraštovaizdžiuose slypinčią esmę, grožį ir jėgą. – Wall Street Journal

Daryti tai, kas visiškai nemadinga, – sulėtinti tempą, leisti sau turėti daugiau laisvo laiko, gerai išsimiegoti, ilsėtis – dabar atrodo radikalu, bet tai būtina. Visi esame priėję kryžkelę, pažįstame metą, kai turime išsinerti iš senos odos. Jeigu tai padarysite, apnuoginsite visas skausmingas nervų šakneles ir jausitės kaip be odos, jums reikės kurį laiką pasirūpinti savimi. Jeigu to nepadarysite, tuomet jūsų senoji oda surambės. Tai vienas svarbiausių jūsų gyvenimo pasirinkimų. – Katherine May

Mona Golabek,  Lee Cohen, adaptavo Emil Sher „Vienos pianistė“

Jaunimui nuo 13 m.

Ji žinojo, kad kai tik atsisės prie pianino, pasaulis ir visi rūpesčiai išnyks.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse daugybė Europos žydų šeimų troško įsodinti savo atžalas į specialų „Vaikų traukinį“, vežantį į Angliją, ir taip apsaugoti nuo vis didėjančios nacių keliamos grėsmės.

Keturiolikmetės Lizos Juros tėvai priėmė sunkų sprendimą – iš trijų dukterų pirmąją išsiųsti būtent ją, itin talentingą pianistę. Tikėjo, kad muzika jai neleis palūžti ir vėliau ji galės padėti šalyje įsikurti savo seserims. Nors svetimame krašte Lizos Juros laukė daugybė išbandymų, kasdienis nerimas dėl artimųjų, likusių Vienoje, ir sunkūs darbai, ji nepamiršo tėvams duoto pažado ir neapleido svajonės vieną dieną groti didžiausiose pasaulio muzikos salėse. Mergina tapo pavyzdžiu daugeliui savo likimo brolių ir sesių.

Tai tikras, jautrus ir įkvepiantis pasakojimas apie jaunos moters drąsą, stiprią valią, gebėjimą išgyventi juodžiausiu laikotarpiu ir žmogaus dvasią pakeliančios muzikos jėgą.

Remdamasi savo motinos Lizos Juros atsiminimais, knygą su pagalbininkais užrašė jos dukra Mona Golabek.

„Dar nežinau, ką noriu veikti gyvenime, bet ši knyga padėjo man suprasti, kokiu žmogumi noriu būti“, – moksleivis iš Kalifornijos.

Knygos pabaigoje rasite interviu su Lizos Juros dukra Mona Golabek bei klausimų diskusijoms ar savarankišiems apmąstymams.

Mona Golabek – garsi amerikičių pianistė. Lee Cohen – amerikiečių žurnalistė, pjesių kūrėja ir poetė. Knygą jauniesiems skaitytojams adaptavo kanadiečių rašytojas ir scenaristas Emil Sher.

MEILĖS LAIŠKAS VISIEMS, KAS MYLI KNYGAS... KUPINA ŽAVESIO, ŠILUMOS IR HUMORO. Examiner.com

    Ant išblukusios Salos knygyno iškabos virš Viktorijos laikų namelio verandos vos įžiūrimas šūkis: „Žmogus nėra sala, kiekviena knyga – atskiras pasaulis“. Aliso saloje gyvenantis paniurėlis knygyno savininkas A. J. Fikris netrukus sužinos, ką iš tikrųjų reiškia šie žodžiai.

    A. J. Fikriui gyvenimas klostosi ne taip, kaip jis tikėjosi. Žmona žuvo autoavarijoje, knygynas išgyvena blogiausius laikus, o dar pavogta brangiausia jo nuosavybė – neįkainojama Edgaro Alano Po eilėraščių rinktinė. Įskaudintas ir ant viso pasaulio supykęs vyras pamažu atsiriboja nuo jam gera linkinčių Aliso salos gyventojų. Jo nebedžiugina net knygos, nedviprasmiškai liudijančios, kaip greitai ir negailestingai keičiasi pasaulis.

    Nykus ir tuščias A. J. Fikrio gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis, kai savo knygyne jis aptinka itin keistą ryšulį. Šis įvykis suteikia jam progą atsitiesti ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Netrukus miestelio gyventojai pastebi A. J. pokyčius, o knygose sukaupta neišsemiama gyvenimo išmintis vėl tampa varomąja jo gyvenimo jėga.

    Pasauliniu bestseleriu tapęs Gabrielle Zevin „Nepakartojamas A. J. Fikrio gyvenimas“ – tai nepamirštamas pasakojimas apie asmenybės pokyčius ir antras galimybes, neginčytinas patvirtinimas, kodėl skaitome ir mylime.

    „Šiame pasakojime rasite džiaugsmų ir skausmų, kurių kupini mūsų visų gyvenimai ir juos praturtinančios knygos. Šis romanas sužavės tuos, kuriems patinka knygynai ir knygos, atveriančios mums naujus pasaulius.“

– The Wichita Eagle

    „Romane yra humoro, romantikos, šiek tiek įtampos, bet daugiausia meilės – meilės knygoms ir žmonėms, dirbantiems su knygomis, taip pat visai netobulai didingai žmonijai.“

– Eowyn Ivey, knygos „Sniego vaikas“ autorė

Kaip tapome tokie, kokie esame? Kaip mes – tie, kurie vaikystėje buvome neperskiriami – galėjome taip atitolti vienas nuo kito? Kada šitaip susvetimėjome? Kas nutiko?

Trys broliai – Nilsas, Benjaminas ir Pjeras – sugrįžta į savo vaikystės namus. Čia, vasarnamyje prie ežero, nelaimingas įvykis prieš 20 metų visiems laikams pakeitė jų gyvenimą. Brolius namo parveda paskutinė motinos valia: išbarstyti virš ežero paviršiaus jos pelenus. Toks jos noras pribloškia: jie visuomet įsivaizdavo, kad motina norės būti palaidota šalia tėvo.

Vaikystės namuose vis trys pamažu leidžiasi prisiminimų takais į tuos laikus, kai buvo vaikai, kai pasaulis atrodė neaprėpiamas, o gyvenimas  kupinas stebuklų ir pažadų. Anuomet broliai teturėjo vienas kitą, nes tėvų dėmesys buvo skirtas kitkam.

Nilsas, Benjaminas ir Pjeras jau seniai suaugę. Trys svetimi žmonės, neišvengiamai susieti bendros istorijos, kurios pagrindas – nuolatinės pastangos atkreipti tėvo dėmesį ir patirti motinos, stokojančios dvasinės pusiausvyros, meilę. Jos mirtis atveria senas žaizdas, įtampa tarp brolių didėja. Kokių paslapčių esama jų praeityje?

1976 m. Švedijoje gimęs Aleksas Šulmanas (Alex Schulman) pradėjo rašytojo karjerą savo sukurtu internetiniu puslapiu ir tinklaraščiu. Netrukus debiutavo spaudoje ir televizijoje. Kaip prozininkas pasireiškė  2007-aisiais ir iki šiol yra parašęs devynias knygas, iš jų penkis romanus. Naujausia Šulmano knyga „Išlikusieji“ jau išleista daugiau nei 30-yje pasaulio šalių.