Tai istorija apie tas, kurios išvyksta, ir tuos, kurie lieka. Apie motinas, kurios išvyksta tam, kad jų vaikai turėtų šviesesnę ateitį, prarasdamos galimybę matyti, kaip jie auga, ir vaikus, kurie lieka ir laukia, kol jos grįš, vis mėgindami atsikratyti nuolatinio liūdesio ir pykčio.

Norėdamas parašyti šią knygą, Marco Balzano, Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas iš knygos „Lieku čia“, keliavo po Rumuniją, lankėsi bendruomenėse, kuriose daug migrantų vaikų, augančių be vieno ar abiejų tėvų, kalbėjosi su istorikais, politologais, sociologais ir, žinoma, tomis, kurios rūpinasi savais ir svetimais.

Daniela gyvena Rumunijos provincijoje. Ji turi vyrą, kuris jau kurį laiką nesirūpina šeima nei finansiškai, nei kaip kitaip, du paauglius – Andželiką ir Manuelį, ir darbą, kuris neužtikrina pajamų, todėl vieną naktį ji pabėga į Milaną – vietą, kur svajonės, atrodo, pildosi greičiau. Čia ji dirba slaugytoja ir aukle, bet ketina likti tik trumpam, kol sukaups šiek tiek pinigų.

Tačiau mėnesiai virsta metais, o vaikų priešiškumas ir vyro atsainumas auga ir jos širdyje virsta randais. Vieną dieną ji sulaukia skambučio, kurio nenorėtų sulaukti nė viena motina, ir skuba namo į Rumuniją.

Ar ilgą laiką toli gyvenusi motina vis dar gali vadintis motina? Apie tai ir daug daugiau šioje knygoje pasakoja visi trys – Manuelis, Daniela ir Andželika.

Šias keturias skirtingas istorijas suartina fantastiškas Stepheno Kingo gebėjimas sukurti dramatišką įvykių atmosferą, sužadinti skaitytojui jausmus net tada, kai veikėjų prototipų toli gražu neįmanoma atpažinti tikrame gyvenime. Noveles sąlygiškai sieja skirtingi metų laikai ir praeities apmąstymo motyvas. Ištikimiausi S. Kingo gerbėjai dar kartą mėgausis šia ankstyvąja autoriaus kūryba.

Pagal tris iš šių novelių sukurti filmai, jie buvo nominuoti daugybei apdovanojimų ir tapo kino klasika.

„Rita Heivort ir išganymas Šošenko kalėjime“ – viena įsimintiniausių istorijų nuo „Grafo Montekristo“ laikų apie nepagrįstai iki gyvos galvos nuteisto, bet neprarandančio vilties žmogaus pabėgimą iš kalėjimo.

 „Gabus mokinys“ pasakoja apie auksinį Kalifornijos berniuką, pasižymintį iškreiptu smalsumu, ir senį su baisia praeitimi, įsitraukusius į lemtingą ir šiurpą keliantį abipusį parazitizmą.

„Kūnas“ – keturiems vaikams kelionė į Meino miškus ieškoti tragiškai žuvusio mažamečio veikiau nuotykis, bet netikėtai šiame žygyje jie suvokia savo pačių mirtingumą. Autorius puikiai perteikia vaikystėje patirto streso įtaką žmogaus psichologijai.

„Kvėpavimo metodas“ – pasakojimas pasakojime: paslaptingame klube jo nariai prie židinio dalijasi keisčiausiomis istorijomis, viena jų apie bet kokia kaina gimdyti pasiryžusią moterį.

„Jo kūrinius taip lengva skaityti, ryšį su veikėjais pajunti kone akimirksniu – štai kodėl Stephenas Kingas yra tobulas pasakotojas.“ 

Houston Chronicle

Jaunimui nuo 16 metų

Nuo šios kvapą gniaužiančios istorijos neįmanoma atsiplėšti. Pavojingi galvosūkiai, netikėti vingiai ir pikantiškos paslaptys – kaip tik patiks knygos „Vienas iš mūsų meluoja“ ir filmo „Ištraukti peiliai“ gerbėjams.

Eiveri Znaks gyvena mašinoje ir turi ateities planą: šiaip taip baigti mokyklą, laimėti stipendiją ir išvažiuoti. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai ji sužino paveldėjusi kone visus milijardieriaus Tobijo Hotorno turtus. Eiveri nė nenutuokia, kas tas Tobijas Hotornas ir kodėl jis įtraukė ją į savo testamentą.

Jei nori paveldėtų milijardų, Eiveri turi apsigyventi tviskančiame Hotornų name su daugybe slaptų takų. Kiekviename namo kambaryje gausu velionio senuko, be galo mėgusio galvosūkius, mįsles ir visokiausius simbolius, paliktų pėdsakų.

Eiverės nelaimei, Hotornų name vis dar gyvena šeima, kuriai Tobijas Hotornas paliko vos keletą skatikų. Tarp gyventojų yra ir keturi Hotorno vaikaičiai – pavojingi, patrauklūs, protingi gražuoliai, nuo pat mažens tikėjęsi vieną dieną paveldėti senelio turtus. Greisonas Hotornas, vienas iš vaikaičių, įsitikinęs, kad Eiveri apgavikė, ir pasiryžęs žūtbūt ją demaskuoti. Jo broliui Džeimsonui ji – paskutinė senelio mįslė, suktas ir daugiasluoksnis galvosūkis. Pakliuvusi į pavojų kupiną turtų ir privilegijų pasaulį, Eiveri priversta leistis į žaidimus, kad išsaugotų sveiką kailį.

„Barnes – galvosūkių ir siužeto posūkių virtuozė. „Paveldėtojų žaidimai“ – smagiausia metų knyga.“

E. Lockhart, bestselerio „Melagiai“ ir kitų autorė

Amerikičių rašytoja Jennifer Lynn Barnes rašė kone visą savo gyvenimą, o pirmą knygą išleido būdama 19 metų. Dabar ji daugiau nei dvidešimties knygų autorė. „Paveldėtojų žaidimai“ – naujausias jos bestseleris, pavergęs daugybę skaitytojų.

„...jis susimąstė apie savo pažadą Astridai. Jiems pradėjus ardyti bažnyčią, jis pažadėjo surasti Heknių audinį. Buvo sakoma, kad jame pavaizduota pasaulio pabaiga. Pusiau paukščiai, pusiau žmonės spjaudosi ugnimi ir degina viską ant žemės. Esą jis turėtų perspėti apie kaimui gresiančias ligas, potvynius ir purvo nuošliaužas.“

1903-ieji, praėjo dvidešimt dveji metai nuo tada, kai pagimdžiusi mirė Astrida Heknė. Jos sūnus Jehansas gyvena skurdžiame ūkyje kiek atokiau nuo Butangeno. Uždaro būdo jaunuolis dienų dienas bastosi kalnuose, kur džiaugiasi laisve užsiimti tuo, kas jam labiausiai patinka – šiaurinių elnių medžiokle. Vieną dieną persekiojant didžiulį elnią jo paleistą šūvį pasiveja taikli kito medžiotojo – svetimšalio Viktoro – kulka.

Butangeno pastoriaus Kajaus Šveigoro žingsniai nejučiomis vis nuveda prie Astridos Heknės kapo. Jį kankina kaltė dėl senos mirtinos išdavystės, o širdyje sakytum atsivėrė tuštuma, kai jo užmojais buvo atskirti du galingi bažnyčios varpai, XVII a. nulieti dviejų seserų iš Astridos giminės garbei. Genamas kaltės ir pareigos jausmo, Kajus stengiasi globoti Jehansą ir atkakliai ieško paslaptingojo seserų išausto audinio.

Romane pasakojama apie meilę ir pagiežą, sielvartą ir drąsą. Jo puslapiai sklidini istorijos ir mitų, autentiškai atspindėtos žmonių kasdienybės, kuri, vis dar pavaldi negailestingai gamtai, pamažu ima įsileisti pasaulį keičiančias naujoves.

„Heknių audinys“ – tai antroji jaudinančios „Seserų varpų“ trilogijos knyga.

„Sunku prilygti Larso Myttingo įžvalgumui, empatijai ir atsidavimui.“

Jo Nesbø

 Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad niekada nejaučiau pasitenkinimo dėl motinos vargų. Vaikystė su ja buvo kančia, ir paskui kas kartą, kai ji patirdavo skausmą, man tai būdavo tarsi atlygis – tarsi būtų atkurta pusiausvyra visatoje, kur galioja racionali priežasties ir pasekmės tvarka.

Toks atviras, užtikrintas ir įtikti netrokštantis moters balsas knygų puslapiuose retas, jau šie pirmieji knygos sakiniai žada, kad laukti įprastų motinos ir dukros santykių čia neverta.

Kada ryžtingas apsisprendimas tampa savanaudiškumu? Jaunystėje Tara buvo nenuspėjama, it laukinė. Ji paliko santuoką be meilės ir apsigyveno ašrame, kurį laiką elgetavo (labiausiai tam, kad paerzintų savo turtingus tėvus), daug metų vaikėsi benamį menininką, ir visa tai – su mažamete dukra.

Dabar ji nuolat ką nors pamiršta, nakčia vis išeina iš namų vienais naktiniais marškiniais palikdama atlapotas duris, o Antarą, jos suaugusią dukterį, kankina vidinis konfliktas: kaip rūpintis moterimi, kuri niekada nesirūpino ja?

The Booker Prize nominuotas romanas pasakoja motinos ir dukros – meilės ir išdavystės – istoriją. Ji aštri lyg peilio ašmenys, apkaišyta kandžiu sąmoju, skaitytojui išsivyniojanti lyg slidi, dusinanti atminties ir mito gija, amžiams sujungianti dvi moteris, jas išvien kurianti ir naikinanti.

 „Pridegęs cukrus“ – nepaprastai įžvalgus, drąsus ir įmantrus kūrinys. Doshi tema nėra nauja, bet dar niekam nepavyko jos perteikti taip išraiškingai ir be skrupulų. Washington Post

 Šiame romane pasakotoja nedaugžodžiauja, o prisiminimai atskleidžiami taikliomis dozėmis. Jis daugiasluoksnis, vaizdingas, kartais atgrasus, leidžiantis mums akis į akį susidurti su tamsesniais savo impulsais ir giliai slypinčiomis traumomis.

Chicago Review of Books

Jaunimui nuo 12 metų

Miške radęs nusvidintą mėlyną akmenį, Eragonas nutaria, kad tai yra nuostabus radinys vargšo ūkininko vaikui: galbūt už jį galėsiąs nusipirkti maisto žiemai. Bet kai iš keistojo akmens išsirita drakoniukas, jis supranta, kad susidūrė su senu kaip pati Imperija palikimu.

Per vieną naktį paprastas gyvenimas sugriūva ir jaunuolis atsiduria naujame, pavojų kupiname magijos pasaulyje. Klausydamas senojo pasakotojo patarimų, senoviniu kardu ginkluotas Eragonas su savo bičiule drakone stengiasi išlaviruoti tarp Imperijos pakalikų ir jos priešininkų.

Ar sugebės Eragonas prisiimti legendinių Drakonų Raitelių atsakomybę? Juk šis jo sprendimas gali nulemti Imperijos likimą...

1-oji „Paveldėjimo“ ciklo dalis. Ciklas lyginamas su J. R. R. Tolkieno knygomis ir visame pasaulyje mėgstamas ne tik vaikų ir jaunimo, bet ir suaugusiųjų.

Būdamas penkiolikos amerikietis Christopheris Paolinis baigė mokyklą ir pradėjo rašyti knygą „Eragonas“, kuri ir tapo pirmąja „Paveldėjimo“ dalimi. Devyniolikos jis jau buvo žymus ir pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip jauniausias knygų ciklo, tapusio bestseleriu, autorius. Pagal „Eragoną“ pastatytas kino filmas.

Neatmenamais laikais Viduržemio pasaulyje gyvenę elfai nukaldino stebuklingus Žiedus, bet patį galingiausią, visų Žiedų Valdovą sau nusikalė Juodasis Mordoro Lordas Sauronas. Prieš tūkstančius metų susivieniję elfai ir žmonės įveikė Sauroną, o jo Žiedas pradingo tamsiuose Anduino upės duburiuose. Tačiau dabar Priešas sugrįžo ir siekia susigrąžinti Visagalį Žiedą. 

Išsigelbėti nuo Tamsos galima tik sunaikinus Žiedą pačioje Priešo buveinėje Mordore. Šią užduotį atlikti sutiko jaunas hobitas Frodas, o kelionėje jį lydėti pasišovė Žiedo brolija. Oksfordo universiteto profesoriaus ir knygos „Hobitas“ autoriaus J. R. R. Tolkieno fantastinės trilogijos „Žiedų valdovas“ trečiojoje dalyje „Karaliaus sugrįžimas“ pasakojama apie paskutinį Žiedo brolijos ir jų sąjungininkų mūšį su Tamsos šešėliu ir Žiedo Nešėjo užduoties pabaigą.

Prie geriausių visų laikų fantastikos žanro kūrinių priskiriamo „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas sugalvojo nuostabų Viduržemio pasaulį, sukūrė unikalią jo istoriją, mitologiją ir geografiją, supažindino skaitytojus su hobitais, elfais, nykštukais, orkais ir kitomis pasakiškomis būtybėmis. Daugiau kaip į pusšimtį kalbų išverstos „Žiedų valdovo“ knygos milijoniniais tiražais pasklido po pasaulį ir užkariavo skirtingų kartų fantastikos mėgėjų širdis. 

Išsigelbėti nuo Tamsos galima tik sunaikinus Žiedą pačioje Priešo buveinėje Mordore. Šią užduotį atlikti sutiko jaunas hobitas Frodas, o kelionėje jį lydėti pasišovė Žiedo brolija. Oksfordo universiteto profesoriaus ir knygos „Hobitas“ autoriaus J. R. R. Tolkieno fantastinės trilogijos „Žiedų valdovas“ trečiojoje dalyje „Karaliaus sugrįžimas“ pasakojama apie paskutinį Žiedo brolijos ir jų sąjungininkų mūšį su Tamsos šešėliu ir Žiedo Nešėjo užduoties pabaigą.

Prie geriausių visų laikų fantastikos žanro kūrinių priskiriamo „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas sugalvojo nuostabų Viduržemio pasaulį, sukūrė unikalią jo istoriją, mitologiją ir geografiją, supažindino skaitytojus su hobitais, elfais, nykštukais, orkais ir kitomis pasakiškomis būtybėmis. Daugiau kaip į pusšimtį kalbų išverstos „Žiedų valdovo“ knygos milijoniniais tiražais pasklido po pasaulį ir užkariavo skirtingų kartų fantastikos mėgėjų širdis. 

Ambicingas ir daug jausmų sukeliantis romanas apie trijų moterų gyvenimus Australijoje 19 a., jų sunkumus siekiant išsigelbėti, išeiti į laisvę ir įsitvirtinti naujoje visuomenėje.

19 a. pradžioje Londone jauna naivi guvernantė Evangelina, suviliota šeimininkų sūnaus, būdama nėščia apkaltinama vagyste ir pasodinama į plačiai pagarsėjusį Niugeito kalėjimą. Po kelių mėnesių mergina išgirsta nuosprendį: ji bus išgabenta į Van Dimeno žemę Australijoje, kur tremiami nuteistieji. Nors mergina ir nenutuokia, kas jos laukia, žino viena: jos kūdikis gims kelionėje.

Laive Evangelina susidraugauja su jauna žolininke Heizele, nuteista ištremti septyneriems metams už tai, kad mamos verčiama pavogė sidabrinį šaukštą. Jos net nenumano, kaip ateityje susipins jų likimai.

Tuo metu, kai kalinių laivas atplaukė į Van Dimeno žemę, daugybė aborigenų jau buvo prievarta perkelti į kitas, atšiaurias, nederlingas vietas, o jų gimtosiose žemėse karaliavo baltieji kolonizatoriai. Vietinę mergaitę našlaitę Matiną Van Dimeno žemės gubernatorius su žmona atsigabena į savo rezidenciją iš smalsumo, pasižiūrėti, ar įmanoma civilizuoti „laukinius“.

Romanas paremtas tikrais istoriniais faktais. 1788–1868 metais iš Anglijos ir Airijos daugiau kaip 160 000 nusikaltėlių buvo išplukdyti atlikti bausmės Australijoje. Tarp jų viena iš septynių buvo moteris. Ištremtos dėl menkų nusikaltimų, tokių kaip vagystės. Pagal statistikos duomenis, šiuo metu 20 procentų Australijos gyventojų yra tų ištremtų žmonių palikuonys.

„Stebinantys posūkiai, įtraukiantis pasakojimas ir daug tikrų istorinių detalių.“

Publishers Weekly

Kiekviename puslapyje įtampa, dosnūs patarimai ir juodasis humoras, vertas Kventino Tarantino...

Žmona Bjornui Dymeliui tėškė ultimatumą, todėl dabar jis turi lankyti dėmesingo įsisąmoninimo kursus, arba jo santuoka nutrūks. Bjornas – sėkmingai dirbantis baudžiamosios teisės advokatas ir rasti laiko šeimai jam labai sunku. Vis dėlto jis pats siekia tapti geresniu tėvu, be to, nori surasti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, todėl ima lankytis pas koučerį Jošką Breitnerį.

Naudą Bjornas pajunta kaipmat. Maža to, viską, ko išmoko, jis sugeba pritaikyti darbe. Kai jo klientas, žiaurus nusikalstamo sindikato bosas, pradeda kelti rimtų bėdų, Bjornas imasi jas spręsti vadovaudamasis visais dėmesingo įsisąmoninimo principais. Tik jo sprendimai, nors veiksmingi, gana netradiciniai...

Šį romaną geriausiai apibūdina trys posakiai: labai netikėtas, sklidinas iš kojų verčiančio juodojo humoro ir suteikiantis didžiulę pramogą. Saviugda ir kriminalas – neįprastas žanrų derinys, tačiau jie lyg in ir jang – priešingybės, kurios papildo viena kitą kurdamos tobulą pasakojimą.

Didžiulio populiarumo Vokietijoje sulaukusi knyga bestselerių sąrašo nepaliko ilgus mėnesius, pagal ją netgi rengiamasi kurti filmą.

„Tikrai nuostabus kriminalinis romanas: genialus siužetas, juodasis humoras ir visapusiškai panaudojami dėmesingo įsisąmoninimo patarimai. Fantastiška knyga.“ Vokietijos radijo kultūros kanalo žurnalas

Įkvėpta tikros istorijos apie dokumentų padirbinėtojus per Antrąjį pasaulinį karą.

Eva Traub-Adams, puse etato bibliotekoje dirbanti pensininkė, vieną rytą tvarko leidinius, kai jos akys užkliūva už laikraštyje išspausdintos nuotraukos. Ji sustingsta nuotraukoje išvydusi knygą, kurios nematė jau daugiau kaip šešiasdešimt metų, – savąją Dingusių vardų knygą.

Šalia esančiame straipsnyje pasakojama, kaip per Antrąjį pasaulinį karą naciai visoje Europoje plėšė bibliotekas – tą patirtį Eva puikiai prisimena – ir kad žmonėms siekiama grąžinti knygas, kurios iš jų buvo seniai atimtos. Nuotraukoje esanti knyga buvo išvežta iš Prancūzijos paskutinėmis karo dienomis, o dabar ji priglausta Berlyno bibliotekoje. Paaiškėja, kad joje įrašyti kažkokie kodai, bet tyrinėtojai nenumano, ką tie kodai reiškia. Atsakymą žino tik Eva – bet ar jai užteks jėgų sugrįžti į nutolusią praeitį ir taip suvesti tuos, kurie pasimetė per karą?

1942 m., būdama aukštosios mokyklos studente, Eva priversta bėgti iš Paryžiaus, kai suimamas jos tėvas, Lenkijos žydas. Ji susiranda užuoglaudą nedideliame kalnų miestelyje Laisvojoje zonoje ir prisideda prie klastojančiųjų dokumentus žydų vaikams, bėgantiems į nedalyvaujančią kare Šveicariją. Tačiau ištrinti tikrąjį žmogaus vardą – reiškia susitaikyti su pasekmėmis. Tad Eva kartu su klastotoju Remi nusprendžia rasti būdą, kaip išsaugoti tų vaikų, kurie dar per maži prisiminti, kas išties jie yra, tikruosius vardus.

„Dingusių vardų knyga“ – tai savotiškas liudijimas, kaip sugeba atsilaikyti žmogaus dvasia, kokią galią įgauna narsa ir meilė blogio akivaizdoje.

Įtraukianti, paveiki, nepaleidžianti skaitytojo nė minutei istorija, teigianti, kad dokumentų padirbinėtojai, kurių likimai ir įkvėpė parašyti šį romaną, kadaise tikrai gyveno ir niekada neturėtų nueiti į užmarštį.

Kristina McMorris, rašytoja

Kristin Harmel yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Jos romanai verčiami į daugybę kalbų ir parduodami visame pasaulyje.

Spinta, pilna Dioro apdarų, paslaptis, saugoma šešiasdešimt penkerius metus, ir trys moterys, amžiams susietos karo...

Anglija, 1939 m. Seserys Penrouz užaugo labai skirtingos: Skai – drąsi, visų akį traukianti pilotė, o Libertė, vos pasitaikius progai, ją niekina, jai priešgyniauja ir patyliukais kenkia. Nors moterims neleidžiama skraidyti Karinėse oro pajėgose, Skai nusprendžia prisidėti prie šalies gynybos. Ji nepaprastai apsidžiaugia ir susijaudina, vėl susitikusi artimą vaikystės draugą Nikolą, kuris susižadėjęs su mįslinga prancūze Margo Žordan.

Paryžius, 1947 m. Drabužių dizaineris Kristianas Dioras parodo savo pirmąją kerinčią kolekciją karo ir sielvarto nualintam pasauliui. Pirmuosius savo kvepalus pavadina „Miss Dior“ savo sesers Katrinos garbei. O Katrina dalyvaudama prancūzų Pasipriešinimo judėjime susidraugauja su Skai ir Margo.

Dabartis. Drabužių restauratorė Katrina Žordan apleistame savo močiutės namelyje aptinka keletą spintų, kurios prigrūstos neįkainojamų Dioro apdarų. Pradėjusi narplioti jų atsiradimo paslaptį, ji suabejoja viskuo, ką žino apie mylimą močiutę.

„Paryžietiška apgaulė“ – nepamirštamas istorinis romanas apie paslaptingą Dioro apdarų kolekciją,  pirmąsias Antrojo pasaulinio karo pilotes, didžiulę žmonių, pasiryžusių ginti vienas kitą, drąsą ir meilę, neužgesusią visą gyvenimą.

Natasha Lester studijavo universitete kūrybinį rašymą. Baigusi magistrantūrą, parašė keletą romanų. Laisvu laiku mėgsta mokyti rašymo meno, yra populiari viešojo kalbėjimo lektorė. Turi tris vaikus ir gyvena Australijoje.

„Argi galėtų būti kas nors geriau už skraidymą ir madą, aistrą ir Diorą? Natasha Lester meistriškai audžia įspūdingą keturių moterų gyvenimo audinį. Tai kvapą gniaužiantis romanas, nuo kurio neįmanoma atsiplėšti.“

Kerri Maher, rašytoja

„Patrauklūs veikėjai ir lyriškas pasakojimas, pagrįstas gausiais istoriniais faktais, teikia šiam jaudinančiam romanui gyvumo, tikroviškumo. Tai nuostabu, stulbina“.

„Publishers Weekly“

„Veržlus, širdį veriantis Natashos Lester romanas „Paryžietiška apgaulė“ pasakoja apie bebaimes moteris, nepaprastą jų narsą karo metu ir meilę, nepaisančią jokių sunkumų ir pavojų. Labai įdomi knyga, kurioje daug senų paslapčių, patrauklių veikėjų, gausu istorinių detalių.“

Rašytoja Kristin Beck

„Aistringi meilės romanai, drąsūs karo žygdarbiai ir aukštoji mada susipina šioje jaudinančioje Antrojo pasaulinio karo meilės, netekčių ir paslapčių istorijoje. Pasitelkusi Margo, Skai ir Libertės veikėjas Natasha Lester pasakoja apie nepamirštamą moterų, karo metu tarnavusių Anglijoje ir Prancūzijoje, stiprybę ir ryžtą, prikeldama per karo sumaištį dingusias kovotojas. Ir dar mada... argi reikėtų dar ką nors pridurti?

Rašytoja Bryn Turnbull

Kaip tapome tokie, kokie esame? Kaip mes – tie, kurie vaikystėje buvome neperskiriami – galėjome taip atitolti vienas nuo kito? Kada šitaip susvetimėjome? Kas nutiko?

Trys broliai – Nilsas, Benjaminas ir Pjeras – sugrįžta į savo vaikystės namus. Čia, vasarnamyje prie ežero, nelaimingas įvykis prieš 20 metų visiems laikams pakeitė jų gyvenimą. Brolius namo parveda paskutinė motinos valia: išbarstyti virš ežero paviršiaus jos pelenus. Toks jos noras pribloškia: jie visuomet įsivaizdavo, kad motina norės būti palaidota šalia tėvo.

Vaikystės namuose vis trys pamažu leidžiasi prisiminimų takais į tuos laikus, kai buvo vaikai, kai pasaulis atrodė neaprėpiamas, o gyvenimas  kupinas stebuklų ir pažadų. Anuomet broliai teturėjo vienas kitą, nes tėvų dėmesys buvo skirtas kitkam.

Nilsas, Benjaminas ir Pjeras jau seniai suaugę. Trys svetimi žmonės, neišvengiamai susieti bendros istorijos, kurios pagrindas – nuolatinės pastangos atkreipti tėvo dėmesį ir patirti motinos, stokojančios dvasinės pusiausvyros, meilę. Jos mirtis atveria senas žaizdas, įtampa tarp brolių didėja. Kokių paslapčių esama jų praeityje?

1976 m. Švedijoje gimęs Aleksas Šulmanas (Alex Schulman) pradėjo rašytojo karjerą savo sukurtu internetiniu puslapiu ir tinklaraščiu. Netrukus debiutavo spaudoje ir televizijoje. Kaip prozininkas pasireiškė  2007-aisiais ir iki šiol yra parašęs devynias knygas, iš jų penkis romanus. Naujausia Šulmano knyga „Išlikusieji“ jau išleista daugiau nei 30-yje pasaulio šalių.

Aš esu žmogus, moteris, vienuolė. Visi šie vieningai derantys elementai kasdienybėje atveria juokingų ir graudžių, rimtų ir ironiškų, dvasingų ir ūkiškų gyvenamojo pasaulio prasmių. Kartais šį tą užsirašau, pagaunu vykstančią akimirką už uodegos. Mintis subadau į telefoną, pasižymiu ant servetėlių, iškart neišmestų, kuprinėje užsibuvusių skrajučių. Rašau autobuse, stotelėje, laukiamajame ar net įstrigusiame lifte. Aš nesu rašytoja. Nes iki galo būti žmogumi, moterimi ir vienuole reiškia neturėti laiko rašyti. Vogtas laikas – štai kas yra šios užrašytos mintys. Jos neišbaigtos, todėl lieka atviros pokalbiui, jūsų atsakymui.

„Nusivylę grįžtame į savo triukšmingą gyvenimą, nerimą ir rūpesčius. Liekame sužeisti to Dievo ilgesio, tos artumos tyloje. Liekame alkani. Neištvėrę sotinamės tuo, ką randame triukšmo sraute. Iš pradžių atsirenkame geresnį maistą, bet paskui tiesiog ryjame viską iš eilės. Gerai, kad Dievas tyli, dabar mes stengiamės Jį pamiršti.“

Ši knyga yra žvilgsnis į gyvenimo virtuvę, kai skubri mūsų buitis įsipina į Dievo kulinariją. Ragaudama dienos patiekalų, atpažįstu, kad už karčių ir saldžių, rūgščių ir aitrių įvykių yra šis tas daugiau. Dievas eina mūsų takais, sukasi mūsų (ir Jo!) gyvenimo virtuvėje ir vaikšto tarp puodų. O aš ten plaunu indus ir šluoju grindis. Kai Jis praeidamas pamerkia akį, įsitikinu, kad melstis galima visur.

Švelnus nematomos rankos prisilietimas – tiesiai ant širdies...

„Šie lengvi, kartais net lengvabūdiški tekstai kyla iš vilties pasitikėti. Tai daro juos panašius ne į šuolį su „tarzanke“, o į šuolį nuogam į dilgėles. Ji tokia – kasdienybės teologija.“

Vanda Juknaitė, rašytoja

„Kartais trapūs lyg meilės prisipažinimai, kartais rupūs, kokia būna tik sausa duona, kartais atviri iki nervo geluonies, kad net dilgčioja smilkiniuose, – tokie yra sesės Viktorijos žodžiai. Be pamokslaujančio piršto, be pakelto balso ar suraukto visažinio antakio. Jos tekstai nuogi, jautrūs ir sklidini gyvenimo, ji – viena iš mūsų. Skaitai ir kažkur giliai viduje pajunti begalinį Dangaus ilgesį ir švelnų nematomos rankos prisilietimą – tiesiai ant širdies.“

Viktorija Urbonaitė, rašytoja

Kiekvienas knygos sakinys gydo kaip pats žiemos sezonas... Išties graži knyga.

Elizabeth Gilbert, bestselerio „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė

Knygoje „Žiemojimas“ Katherine May pasakoja apie savo kelionę per žiemą, kuri prasidėjo netikėta jos šeimos nario liga ir panardino į neužtikrintumo bei atskirties laiką. Tada, kai gyvenimas, rodos, visiškai užšaldavo, Katherine rasdavo jėgų ir įkvėpimo neįtikėtinose kitų žmonių žiemojimo patirtyse bei nepaprastuose pokyčiuose, kurių gamta imasi norėdama išgyventi šaltį.

„Žiemojimas“ – požiūrį keičiantys memuarai, mokantys mus pasisemti galių iš gamtos pasaulio ir pasitikti savo pačių gyvenimo žiemas.

KATHERINE MAY yra grožinės literatūros ir memuarų rašytoja. Naujausi jos kūriniai – „The Whitstable High

Tide Swimming Club“ ir memuarų knyga „The Electricity of Every Living Thing“. Rašytojos karjerą ji pradėjo būdama Teito muziejaus (Tate Britain) rašytoja rezidentė ir iki šiol buvo Kenterberio Christ Church universiteto Kūrybinio rašymo studijų programos direktorė. Ji gyvena Vitstablyje su savo vyru ir sūnumi, mėgsta plaukioti jūroje bei ilgus pasivaikščiojimus.

Gražus, švelnus tamsiojo gyvenimo sezono ir galiausiai pasirodančios šviesos tyrinėjimas.

Raynor Winn, rašytoja

Puiki knyga... K. May yra įžvalgi liūdesio stebėtoja.

New York Times

Gilios vienatvės ir transformacijos meditacija... Giedras tamsaus sezono atsiminimas.

Kirkus

Nuoširdi ir giliai užjaučianti knyga... Autorė įrodo, kokia malonė yra paleisti, atsitraukti ir duoti sau laiko išgyti tamsoje... K. May yra sumani stebėtoja, o jos kalba – tvirta, sąžininga ir tiksli, pagaunanti ramiuose mūsų kraštovaizdžiuose slypinčią esmę, grožį ir jėgą.

Wall Street Journal

Daryti tai, kas visiškai nemadinga, – sulėtinti tempą, leisti sau turėti daugiau laisvo laiko, gerai išsimiegoti, ilsėtis – dabar atrodo radikalu, bet tai būtina. Visi esame priėję kryžkelę, pažįstame metą, kai turime išsinerti iš senos odos. Jeigu tai padarysite, apnuoginsite visas skausmingas nervų šakneles ir jausitės kaip be odos, jums reikės kurį laiką pasirūpinti savimi. Jeigu to nepadarysite, tuomet jūsų senoji oda surambės. Tai vienas svarbiausių jūsų gyvenimo pasirinkimų.

Katherine May

MEILĖS LAIŠKAS VISIEMS, KAS MYLI KNYGAS... KUPINA ŽAVESIO, ŠILUMOS IR HUMORO. Examiner.com

Ant išblukusios Salos knygyno iškabos virš Viktorijos laikų namelio verandos vos įžiūrimas šūkis: „Žmogus nėra sala, kiekviena knyga – atskiras pasaulis“. Aliso saloje gyvenantis paniurėlis knygyno savininkas A. J. Fikris netrukus sužinos, ką iš tikrųjų reiškia šie žodžiai.

A. J. Fikriui gyvenimas klostosi ne taip, kaip jis tikėjosi. Žmona žuvo autoavarijoje, knygynas išgyvena blogiausius laikus, o dar pavogta brangiausia jo nuosavybė – neįkainojama Edgaro Alano Po eilėraščių rinktinė. Įskaudintas ir ant viso pasaulio supykęs vyras pamažu atsiriboja nuo jam gera linkinčių Aliso salos gyventojų. Jo nebedžiugina net knygos, nedviprasmiškai liudijančios, kaip greitai ir negailestingai keičiasi pasaulis.

Nykus ir tuščias A. J. Fikrio gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis, kai savo knygyne jis aptinka itin keistą ryšulį. Šis įvykis suteikia jam progą atsitiesti ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Netrukus miestelio gyventojai pastebi A. J. pokyčius, o knygose sukaupta neišsemiama gyvenimo išmintis vėl tampa varomąja jo gyvenimo jėga.

Pasauliniu bestseleriu tapęs Gabrielle Zevin „Nepakartojamas A. J. Fikrio gyvenimas“ – tai nepamirštamas pasakojimas apie asmenybės pokyčius ir antras galimybes, neginčytinas patvirtinimas, kodėl skaitome ir mylime.

„Šiame pasakojime rasite džiaugsmų ir skausmų, kurių kupini mūsų visų gyvenimai ir juos praturtinančios knygos. Šis romanas sužavės tuos, kuriems patinka knygynai ir knygos, atveriančios mums naujus pasaulius.“

The Wichita Eagle

„Romane yra humoro, romantikos, šiek tiek įtampos, bet daugiausia meilės – meilės knygoms ir žmonėms, dirbantiems su knygomis, taip pat visai netobulai didingai žmonijai.“

Eowyn Ivey, knygos „Sniego vaikas“ autorė

Mona Golabek,  Lee Cohen, adaptavo Emil Sher „Vienos pianistė“

Jaunimui nuo 13 m.

Ji žinojo, kad kai tik atsisės prie pianino, pasaulis ir visi rūpesčiai išnyks.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse daugybė Europos žydų šeimų troško įsodinti savo atžalas į specialų „Vaikų traukinį“, vežantį į Angliją, ir taip apsaugoti nuo vis didėjančios nacių keliamos grėsmės.

Keturiolikmetės Lizos Juros tėvai priėmė sunkų sprendimą – iš trijų dukterų pirmąją išsiųsti būtent ją, itin talentingą pianistę. Tikėjo, kad muzika jai neleis palūžti ir vėliau ji galės padėti šalyje įsikurti savo seserims. Nors svetimame krašte Lizos Juros laukė daugybė išbandymų, kasdienis nerimas dėl artimųjų, likusių Vienoje, ir sunkūs darbai, ji nepamiršo tėvams duoto pažado ir neapleido svajonės vieną dieną groti didžiausiose pasaulio muzikos salėse. Mergina tapo pavyzdžiu daugeliui savo likimo brolių ir sesių.

Tai tikras, jautrus ir įkvepiantis pasakojimas apie jaunos moters drąsą, stiprią valią, gebėjimą išgyventi juodžiausiu laikotarpiu ir žmogaus dvasią pakeliančios muzikos jėgą.

Remdamasi savo motinos Lizos Juros atsiminimais, knygą su pagalbininkais užrašė jos dukra Mona Golabek.

„Dar nežinau, ką noriu veikti gyvenime, bet ši knyga padėjo man suprasti, kokiu žmogumi noriu būti“

moksleivis iš Kalifornijos.

Knygos pabaigoje rasite interviu su Lizos Juros dukra Mona Golabek bei klausimų diskusijoms ar savarankišiems apmąstymams.

Mona Golabek – garsi amerikičių pianistė. Lee Cohen – amerikiečių žurnalistė, pjesių kūrėja ir poetė. Knygą jauniesiems skaitytojams adaptavo kanadiečių rašytojas ir scenaristas Emil Sher.

Neatmenamais laikais Viduržemio pasaulyje gyvenę elfai nukaldino stebuklingus Žiedus, bet patį galingiausią, visų Žiedų Valdovą sau nusikalė Juodasis Mordoro Lordas Sauronas. Prieš tūkstančius metų susivieniję elfai ir žmonės įveikė Sauroną, o jo Žiedas pradingo tamsiuose Anduino upės duburiuose. Tačiau dabar Priešas sugrįžo ir siekia susigrąžinti Visagalį Žiedą. Išsigelbėti nuo Tamsos galima tik sunaikinus Žiedą pačioje Priešo buveinėje Mordore. Šią užduotį atlikti sutiko jaunas hobitas Frodas, o jį kelionėje lydėti pasišovė Žiedo brolija.

Oksfordo universiteto profesoriaus ir knygos „Hobitas“ autoriaus J. R. R. Tolkieno fantastinės trilogijos „Žiedų valdovas“ antroje dalyje „Dvi tvirtovės“ pasakojama apie tolesnius Žiedo brolijos nuotykius, jų kovą su blogio pusėn stojusiu Izengardo burtininku Sarumanu ir Žiedo Nešėjo Frodo kelionę į Priešo žemes.

Prie geriausių visų laikų fantastikos žanro kūrinių priskiriamo „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas sugalvojo nuostabų Viduržemio pasaulį, sukūrė unikalią jo istoriją, mitologiją ir geografiją, supažindino skaitytojus su hobitais, elfais, nykštukais, orkais ir kitomis pasakiškomis būtybėmis. Daugiau kaip į pusšimtį kalbų išverstos „Žiedų valdovo“ knygos milijoniniais tiražais pasklido po pasaulį ir užkariavo skirtingų kartų fantastikos mėgėjų širdis. 

VAIKO JAUSMAI SUTEIKIA DIDŽIULĘ DOVANĄ – GALIMYBĘ MUMS GERIAU PAŽINTI SAVO ATŽALĄ IR JAI PAČIAI SAVE, RASTI SUNKUMŲ PRIEŽASTIS IR SPRENDIMUS.

Dažnai klausiame savęs, kodėl koks nors mūsų pažįstamas – išsilavinęs, karjeros aukštumų pasiekęs ir geros širdies žmogus – vis nesėkmingai bando kurti artimus ir tvirtus santykius. Arba kodėl gerą išsilavinimą, stiprius kognityvinius įgūdžius, profesines kompetencijas turintis žmogus patiria sunkumų norėdamas sėkmingai žengti profesiniu keliu. Atsakyti į šį ir daugelį kitų klausimų galime lavindami emocinį intelektą.

Sužinokite, kaip:

mokyti vaikus pažinti savo ir kitų jausmus, tinkamai juos išreikšti, pažinti save ir kitą, jautriai spręsti konfliktus;
ugdyti vaiko bendradarbiavimo įgūdžius, sveiką vaiko atsakomybę, empatiją, problemų sprendimo įgūdžius;
stiprinti vaikų pasitikėjimą savimi.
„Kviečiu Jus į kelionę po vaiko vidinius jausmų ir įgūdžių, asmenybės savybių žemėlapius. Tikiu, jog ji gali padėti padaryti ne tik Jūsų vaikų, bet ir Jūsų pačių gyvenimą sėkmingesnį, laimingesnį ir visavertiškesnį.“

„Tikiu, jog kiekvienas, kuris skaito šią knygą, linki savo vaikui geriausio. Dar prieš pradedant skaityti, kviečiu pagalvoti, jog ko nors nežinoti ar nemokėti yra visiškai natūralu. Nekaltinti, nesmerkti savęs už tai, jog elgėtės ne taip, kaip rekomenduojama ar kaip būtumėte norėję patys. Tuo metu padarėte geriausia, ką galėjote. O dabar galime išmokti naujų įgūdžių ir augti kartu su vaiku.“

„Jei leidžiame sau matyti ilgalaikę perspektyvą ir eiti nedideliais, bet tolygiais žingsneliais, nukeliaujame kur kas toliau, su geresnėmis emocijomis, o susiformavę nauji įgūdžiai įsitvirtina daug giliau ir stabiliau.“

MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ

MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ – vaikų psichologė, vaikų ir paauglių psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja ir vadovė, 13 metų dirbanti su vaikais, jų tėvais ir pedagogais. Individualiai konsultuoja vaikus ir šeimas; veda mokymus ir seminarus tėvams bei pedagogams, grupinius susitikimus vaikams, skaito pranešimus įvairiose konferencijose. Gilinasi į naujausius ir efektyviausius, moksliniais tyrimais ir praktika pagrįstus metodus. Savo patirtimi plačiai dalinasi Lietuvos medijoje.

Etelės Lambston, ekscentriškos straipsnių apie garsenybes autorės, nužudymo byloje netrūko įtariamųjų, nes ji žinojo daug žymių žmonių paslapčių.

Madisono aveniu įsikūrusios prabangios madingų drabužių parduotuvės savininkei Nyvei Kerni geriausios klientės mirtis sužadina niūrius prisiminimus apie kadaise nužudytą motiną. Nyvė netikėtai įsitraukia į paslapčių kupiną Etelės Lambston nužudymo tyrimą ir sekdama pėdsakais atsiduria ne tik spindinčiame Niujorko turtuolių ir gražių žmonių, bet ir mafijos nusikaltėlių pasaulyje. Kaip ir kituose sukrečiančiuose Mary Higgins Clark bestseleriuose, Nyvė Kerni yra moteris, pasiryžusi sužinoti tiesą, o ją, atsidūrusią pinigų ir meilės sūkuryje, persekioja žudikas, kuris yra daug arčiau, nei ji įsivaizdavo.

Mary Higgins Clark (Merė Higins Klark, 1927–2020)

JAV rašytoja, milžiniško populiarumo sulaukusių detektyvų autorė. Jos romanai, visame pasaulyje vertinami skaitytojų ir kritikų, nuolat patenka į skaitomiausių knygų sąrašus. Vien JAV šios autorės knygų parduota daugiau kaip 80 milijonų egzempliorių. Detektyvų karaliene vadinama Mary Higgins Clark buvo daugelio prestižinių premijų laureatė, jos vardu pavadintas vienas iš svarbiausių apdovanojimų geriausiems šio žanro autoriams.

Šio šedevro puslapiuose kuriama meilės knygoms ir skaitymui atmosfera. Esu tikras, kad šis kūrinys bus skaitomas net ir tada, kai dabartiniai jo skaitytojai jau bus kitame gyvenime.

Mario Vargas Llosa

„Knygos istorija“ – tai  pasakojimas apie knygų gamybą, apie skirtingus jų tipus, kuriuos išbandėme per beveik trisdešimt amžių, – knygas iš dūmų, akmens, molio, viksvuolių, šilko, odos, medžio, o drauge ir apie naujausias – iš plastiko ir šviesos. Tai kelionė po įstabaus objekto – knygos – gyvenimą, kurį išradome tam, kad žodžiai galėtų keliauti erdve ir laiku.

Drauge tai – kelionių knyga. Maršrutas išsilaipinant Aleksandro mūšių laukuose ir Papirusų viloje veržiantis Vezuvijui, Kleopatros rūmuose ir Hipatijos nužudymo vietoje, pirmuosiuose mums žinomuose knygynuose ir perrašinėtojų dirbtuvėse, prie laužų, kur degė uždrausti kodeksai, gulaguose, Sarajevo bibliotekoje ir požeminiame Oksfordo labirinte 2000-aisiais.

„Knygos istorija“ – siūlas, jungiantis klasikus su svaiginančiu šiuolaikiniu pasauliu, susiedamas juos su dabar aktualiais ginčais: pasakojimas apie Aristofaną ir teismo procesus prieš komikus, Sapfo ir moterų literatūros balsą, Titą Livijų ir gerbėjų fenomeną, Seneką ir post-tiesą... 

Skaityti – tai klausytis žodžiais paverstos muzikos. Tai artumas, o drauge ir keistumas. Kartais tai – kalbėti su mirusiaisiais, kad pasijaustume gyvi. Tai nejudri kelionė. Kasdienis stebuklas. Knygos nuramina ir padovanoja mums tolius. Šiandien vertiname (galbūt labiau, nei bet kada) vaidmenį, kurį jos atlieka mūsų audros ir nerimo purtomuose gyvenimuose.

Irene Vallejo

<...> knyga jau kelis amžius yra mūsų bendrininkė kare, apie kurį nerašo istorijos vadovėliai. Tai – karas, kad būtų išsaugoti vertingieji mūsų kūriniai: žodžiai, tas silpnas vėjo gūsis, istorijos, kurias išradome, kad suprastume chaosą ir sugebėtume jame išgyventi, žinios – tikros, melagingos ir visad laikinos, – kurias išbraižome kietame savo neišmanymo akmenyje.

Irene Vallejo

Tarptautinis bestseleris

„Nuostabi knyga, žavingai originali ir tikroviška.“

Sunday Times

„Neabejotinai geriausias anglų fantastinis romanas per pastaruosius septyniasdešimt metų.“

NEIL GAIMAN

Vos pasirodęs debiutinis Susannos Clarke romanas apie magišką Anglijos istorijos viziją sulaukė milžiniško populiarumo ir tarptautinio pripažinimo. Visame pasaulyje parduota daugiau nei keturi milijonai šios knygos egzempliorių, jai skirtos prestižinės „Hugo“ ir Pasaulio maginės fantastikos premijos, romano motyvais sukurtas serialas ir stalo žaidimas. Nuostabiai tikroviškai sukurtas užburiantis pasaulis nepalieka abejingų ir prikausto skaitytojo dėmesį nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Devyniolikto amžiaus pradžioje beveik visa Europa nusilenkė Prancūzijos imperatoriui Napoleonui. Su šiuo karo genijumi vis dar kovoja Anglija, bet anglus gali išgelbėti tik stebuklas. Tiksliau – burtininkai. Jų Anglijoje netrūksta, senovėje jie garsėjo magiškomis galiomis, bet dabar jų palikuoniai uoliai gilinasi į magijos istorijos studijas ir visiškai nesidomi praktine magija.

Dauguma žmonių apskritai nebetiki burtais ir istorijomis apie fėjas, elfus ar Kranklių karalių, kadaise valdžiusį Angliją ir Fėjų karalystę. Tačiau Jorko burtininkų draugijos susitikime pasirodęs ponas Norelis įtikinamai pademonstruoja, kad magija niekur nedingo.

Netrukus paaiškėja, kad ponas Norelis nėra vienintelis praktikuojantis burtininkas Anglijoje. Vieną dieną į jo duris pasibeldžia Džonatanas Streindžas. Išvaizdus, drąsus ir talentingas vyras tampa pono Norelio mokiniu. Burtininkų remiama Anglijos kariuomenė sėkmingai grumiasi su pačiu Napoleonu, tačiau ilgainiui Streindžui karas pabosta. Jis ima domėtis pavojingiausiomis, siautulingiausiomis magijos formomis, keldamas grėsmę ne tik jųdviejų su ponu Noreliu partnerystei, bet ir rizikuodamas viskuo, ką brangina ir myli.

Įmantrus, šmaikštus ir tikroviškas Susannos Clarke romanas atskleidžia nuostabią ir stulbinamai išsamią magiškos Anglijos istorijos viziją. Ši knyga neabejotinai patiks visiems „Hario Poterio“, „Sostų žaidimų“ ir „Žiedų valdovo“ gerbėjams.

Žavingas ir chimeriškas romanas, niaurią mitologinę fantastiką derinantis su nuostabia Jane Austen papročių komedija, magiškosios literatūros žanro šedevras, niekuo nenusileidžiantis J. K. Rowling ar J. R. R. Tolkieno kūriniams.

Time 

Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Bakmano (Fredrik Backman) debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį, urzgiantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti visame pasaulyje daugiau nei 25-iomis kalbomis.

Brita Marija (jau pažįstama iš knygos „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“) negali pakęsti netvarkos. Sujauktas virtuvės stalčius ar pūkų kamuolėlis rūbų džiovyklėje jai prilygsta kone mirtinai nuodėmei. Žinoma, ji atkreipia žmonių dėmesį į tokias (ir panašias) netvarkos apraiškas, bet laikosi „gero tono“ ir jokiu būdu jų neteisia – kad ir kokie netvarkingi, nemandagūs ar įtartini jie būtų. Brita Marija tik nori savotiškai jiems padėti. Bet žmonės moters pagalbą dažnai supranta kaip nepamatuotą kritiką ir kišimąsi ne į savo reikalus.

Palikusi savo neištikimą vyrą Kentą, Brita Marija apsistoja mažame Borgo miestelyje, kuriame žymiausi objektai yra picerija ir gėlių parduotuvė. Įsidarbinusi baigiančiame sugriūti vietos poilsio ir pramogų centre, moteris pamažu susipažįsta su naujaisiais savo kaimynais ir miestelio gyventojais, o čia netrūksta savų keistuolių, veltėdžių ir kitokių „tvarkos nemylinčių“ personažų. Žinoma, Brita Marija negali nutylėti jokių netvarkos apraiškų ir pamažu pasijunta įtraukta į audringą vietinių gyventojų kasdienybę. O didžiausias iššūkis jos laukia, kuomet moteris netikėtai pačiai sau tampa itin netalentingų vietinių vaikų futbolo komandos trenere.

Knygos tekste apstu paradoksų, humoro ir išminties, tai romanas, skirtas universaliam skoniui, jis patenkins ir didžiausią literatūros gurmaną,  ir skaitytoją, kuris imoka džiaugtis tiesiog puikiai papasakota istorija. Rašytojo sukurti personažai paperka nuoširdumu, humoru ir empatija bei džiugina, graudina ir šildo viso pasaulio skaitytojų širdis.

„Įžvalgi, jautri, miela ir įkvepianti istorija apie tikrąsias gyvenimo tiesas.“

Publishers Weekly (JAV)

„Nuostabi atgailos, vilties ir džiaugsmo istorija, trykštanti ypatingu jautrumu ir humoru.“

Expressen (Švedija)

Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Backmano debiutinis 2012 m. romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Knyga ilgai laikėsi prestižiniame Niujorko bestselerių sąraše. Praėjus šešeriems metams autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti pasaulyje daugiau nei 25 kalbomis.

Šio romano centre – septynmetė Elsa. Jos gyvenimas nelepina: tėvai išsiskyrę, mokykloje kiti vaikai  užgaulioja, o daugiabutis, kuriame gyvena, kupinas keistų ir bauginančių kaimynų. Visa laimė, kad šalia, tame pačiame name, gyvena mylima močiutė – ekscentriška, su niekuo nesiskaitanti persona, kuri, jei reikės, yra pasiruošusi apginti mylimą anūkę nagais ir dantimis. Labiausiai Elsai patinka močiutės pasakos: niekur negirdėtos, kupinos stebuklų, dažnai bauginančios, bet visada gerai pasibaigiančios. 

Deja, gyvenimas ne visuomet yra kaip pasaka. Vieną rytą mylima močiutė iškeliauja anapus, bet net  iš ano pasaulio nesiliauja globoti ir ginti mylimos anūkės. Mergaitei ji palieka šūsnį laiškų, kuriuose – naujos istorijos, naujos pasakos, nuorodos, paslaptys ir užuominos. Sekdama laiškais, tarsi lobio nuorodomis, Elsa pamažu supranta, kad visos močiutės pasakos buvo apie tikrus įvykius, tikrus žmones ir tikrą, visai šalia esantį gyvenimą.

Magijos bei pasakų kupino ir iki ašarų graudinančio bei prajuokinančio kūrinio centre – ypatingas septynmetės mergaitės ir jos pašėlusios močiutės ryšys. Jų susikurtas fantazijos pasaulis – kartais truputį bauginantis, bet visuomet geras, teisingas, pamokantis ir kupinas gyvenimiškos išminties. Gerumo, vilties ir atleidimo kupina Elsos istorija yra viena iš tų, kurią, net ir užvertę paskutinį puslapį, ilgai nešiositės širdyje.

„Šitiek kalbama apie meilę, šeimą, o draugystė lieka fone, lyg būtų ne tokia svarbi. Bet juk draugystei pasibaigus atsiveria tuštuma, kurios nebeužpildysi.“

Silvia Avallone

Elizos ir Beatričės draugystė – audringa ir nenuspėjama, stipri ir neteisinga, absoliuti ir prieštaringa, o svarbiausia – užgimusi dalijantis tokia pat vidine tuštuma. Rodos, atgimti jai nutrūkus turėtų būti neįmanoma, bet kaip gyventi netekus žmogaus, kuris atrodo nepakeičiamas? Ir vis dėlto – tai tik viena draugystė...

Kada ji prasidėjo? Eliza nėra tikra. Galbūt tą vakarą paplūdimyje, kai nepažįstama mergina nuostabiomis smaragdinėmis akimis ją suprato geriau nei bet kas kitas pasaulyje, nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jos neturi nieko bendro? O gal vėliau, kai jiedvi su Beatriče iš prašmatnaus butiko pavogė džinsus ir pabėgo motoroleriu? Vieną dalyką Eliza prisimena labai gerai – dieną, kai ta draugystė baigėsi. Praėjo trylika metų, o šis prisiminimas ją vis dar skaudina. Dabar visi mano, kad ją, Beatričę, pažįsta, nes žino, ką ji dėvi, ką valgo, kur atostogauja. Kai kurie ja žavisi, kiti jai pavydi arba jos nekenčia, dar kiti ją dievina, tačiau niekas nežino, kas iš tiesų slepiasi po jos visada vienoda šypsena. Ir niekas negalėtų įsivaizduoti, kad kadaise garsioji Roseti buvo tik paprasta Bea – jos geriausia draugė.

Tai nepaprastai šiandieniam pasauliui, persikėlusiam į socialinius tinklus ir įsivaizduojamą realybę, aktualus romanas. Jame nagrinėjamos opios ir labai subtilios temos: santykis tarp to, kas atrodai esantis ir kas esi iš tikrųjų, tarp tapatybės ir kitoniškumo, tiesos ir melo.

Vienos labiausiai įkvepiančių JAV politinių lyderių knyga ĮSIPAREIGOJUSI TIESAI apie mus vienijančias kertines tiesas ir atkaklias pastangas jas atpažinti ir įprasminti – tiek asmeniniame, tiek ir viešajame valstybės gyvenime.

„Netgi tada, kai mūsų demokratijai kyla grėsmė, baisesnė už bet ką, ką mums yra tekę regėti per visą gyvenimą, privalome prisiminti: jei tie, kuriems rūpi jų valstybė, pakils iš patogių vietų ir pradės aktyviai veikti sistemoje – ji tikrai veiks.

Kasdien pati sau keliu iššūkį tapti sprendimo dalimi ir džiaugsmingai pulti į laukiantį mūšį už mūsų nacijos sielą. Mano iššūkis jums – prie jo prisidėti. Atėjus metui pasiraitoti rankoves, nenuleiskime rankų.

Praėjus daugeliui metų, ši akimirka jau bus praeityje. Mūsų vaikai ir anūkai paklaus, kur buvome, kai visa kabėjo ant plauko.

Paklaus, kaip viskas vyko. Nenoriu, kad papasakotume tik apie tai, kaip jautėmės. Noriu, kad išklotume, ką nuveikėme.“

Kamala Harris

KAMALA D. HARRIS – Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentė. Savo karjerą pradėjusi Alamedos apygardos prokuratūroje, vėliau ji buvo išrinkta San Fransisko apygardos prokurore.

Tapusi Kalifornijos generaline prokurore, Harris kovojo su tarptautinėmis nusikalstamomis grupuotėmis, didžiaisiais bankais, stambiomis naftos korporacijomis bei pelno nesąžiningai siekiančiais koledžais ir gynė kritikos strėlių sulaukusį Prieinamos sveikatos priežiūros įstatymą.

Ji taip pat aktyviai sprendė pradinių mokyklų lankomumo problemą, pirmoji šalyje ėmėsi duomenų viešinimo iniciatyvos rasinėms skirtims baudžiamosios justicijos sistemoje atskleisti ir įteisino policijos pareigūnams būtinus mokymus apie pasąmoninį šališkumą.

Antrąja į JAV Senatą išrinkta juodaode, o vėliau – pirmąja moterimi, pirmąja juodaode ir pirmąja indų kilmės amerikiete JAV viceprezidente tapusi Harris be atvangos siekė reformuoti baudžiamosios justicijos sistemą, padidinti minimalų atlyginimą, nemokamą aukštesnįjį išsilavinimą padaryti prieinamą absoliučiai daugumai amerikiečių ir apsaugoti pabėgėlių bei imigrantų teises.

JAV viceprezidentei Kamalai Harris užsispyrimas kalbėti atvirai buvo skiepijamas nuo mažumės. Imigrantų dukra augo Ouklande, Kalifornijoje, bendruomenėje, kuriai itin rūpėjo socialinis teisingumas. Jos tėvai – pripažintas ekonomikos ekspertas iš Jamaikos ir visų mylima vėžį tyrinėjusi mokslininkė iš Indijos – susipažino dar studijuodami Berklyje, kur abu aktyviai dalyvavo pilietinių teisių judėjime.

Augdama Harris niekada neslėpė aistros teisingumui, tad vos baigusi teisės mokyklą ir išsyk priimta dirbti prokuratūros teisininke netrukus pagarsėjo kaip viena drąsiausių naujovių ir pokyčių iniciatorių JAV teisėsaugos sistemoje.

Greitai ji buvo išrinkta San Fransisko apygardos prokurore, o vėliau – ir aukščiausiąja teisėsaugos pareigūne Kalifornijos valstijoje. Aktyvia kova už viduriniosios klasės gerovę ir atstovavimu tiems, kurie dažnai lieka neišgirsti, garsėjanti Harris per iškeldinimo krizę bylinėjosi su didžiaisiais bankais ir Kalifornijos darbininkų šeimoms iškovojo istorinės reikšmės žalos atlyginimą.

Ji pritaikė holistinius, konkrečiais duomenimis paremtus metodus daugeliui skaudžiausių Kalifornijos problemų spręsti ir sąmoningai vengė „griežtų bausmių“ retorikos, kurią laikė tiesiausiu keliu į kraštutinumus. Jos mantra tapo ne „griežtos“ ir ne „švelnios“, tačiau „sumanios“ bausmės.

Sumanumas – tai išmoktos ir visomis jėgomis puoselėjamos tiesos, leidžiančios mums tapti geresne bendruomene. Būtent šis principas Harris nuvedė neįtikėtinu, pokyčių gausiu karjeros keliu – nuo Kalifornijos generalinės prokurorės iki JAV senatorės ir galiausiai viceprezidentės. Kiekvienose šių pareigų jai teko spręsti gausybę sudėtingų problemų, pradedant sveikatos priežiūros sistema ir baigiant imigracija, nacionaliniu saugumu, opioidų krize ir vis augančia gyventojų nelygybe.

Aptardama milžiniškus mums visiems kylančius iššūkius ir remdamasi didžiulėmis pastangomis įgyta išmintimi bei įžvalgomis tiek iš pačios Harris karjeros, tiek iš labiausiai ją įkvėpusių žmonių darbų, knyga ĮSIPAREIGOJUSI TIESAI tampa neįtikėtinu problemų sprendimo, krizių valdymo ir lyderystės nelengvu laikotarpiu vadovėliu.

Pasakodama apie savo gyvenimo kelionę ir įspūdingus pastaruoju metu nuveiktus darbus, Kamala Harris atskleidžia bendrų pastangų, bendro tikslo ir bendrų vertybių viziją.

Knygoje ĮSIPAREIGOJUSI TIESAI gausu kertinių tiesų, tarp kurių – ir tai, jog palyginti maža žmonių saujelė atkakliai stengiasi milžinišką mūsų daugumą įtikinti, jog mus sieja kur kas mažiau bendrumų nei iš tikrųjų. Mūsų pareiga – jų nepaisyti ir toliau gyventi su mūsų visų bendra tiesa.

Kai to pasieksime, bendros pastangos mums ir puikiai mūsų valstybei (JAV) leis klestėti dabar ir dar daugelį ateinančių metų.