„Tikėjau, kad mūsų santuoka panaši į gražiai nuaustą gobeleną, netvirtą, bet pataisomą. Mes dažnai jį įplėšdavom ir užadydavom – visada šilkiniu siūlu, dailiu, bet trūkinėjančiu.“

Jaunavedžiai Selestija ir Rojus turėjo viską: įdomias profesijas, namus, žydinčią meilę – ranka pasiekiamas svajones. Tačiau vieną naktį jų šviesi ateitis subyra, kai Rojus neteisingai apkaltinamas išprievartavimu. Selestija neabejoja savo vyro nekaltumu, ir jiedu pasiryžę ištverti dvylika metų kalėjimo: vienas kitam rašo ilgus meilės laiškus, kantriai laukia dienos, kai vėl susitiks laisvėj. Tačiau net būdama nepriklausoma ir savarankiška Selestija ilgainiui ima ilgėtis peties, ant kurio pasiguostų ir nusiramintų. Ir Rojus tai ima nujausti.

Šis daugiaspalvis meilės, santuokos, ištikimybės paveikslas – žvilgsnis į širdis ir protus žmonių, kuriuos išskyrė ir negrįžtamai pakeitė nuo jų nepriklausančios aplinkybės. Ar meilė gali ištverti ilgus metus atskirai? Ar santuoka įmanoma negyvenant kartu? Ir ar šių laikų Penelopė liks ištikima ir sulauks grįžtant savo Odisėjo?

„Viena iš daugybės įgimtų Tayari dovanų – savo žodžiais palytėti mūsų sielas.“
Oprah Winfrey

„Jaudinantis portretas jaunos afroamerikiečių poros, kurios gyvenimą nulemia neteisinga kalėjimo bausmė.“
Barack Obama

„Patiki kiekvienu žodžiu.“
knyguziurkes.wordpress.com

Tayari Jones (Tajari Džouns, g. 1970) – amerikiečių rašytoja. Parašė keturis romanus. Jos naujausias kūrinys „Nuojautos“ apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų literatūros prizų, įtrauktas į Oprah Winfrey knygų klubo skaitinių sąrašą ir Baracko Obamos mėgstamiausių 2018 m. skaitytų kūrinių sąrašą. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių.

Ėjo 1959-ųjų vasara Braitone, kurortiniame Anglijos pajūrio mieste. Pačiame pirso gale, tiesiai virš sūkuriuojančių vandenų, šiltais vasaros vakarais vyko stebuklai. Varjetė numerius atlikdavo nepamirštama trijulė: programos konferansjė Džekas Robinsas, iliuzionistas Ronis Dinas ir jo enigmatiškoji asistentė Ivė Vait. Įžengę į sceną jie virsdavo Džeku Robinsonu, Didžiuoju Pablu ir Eva. Ir publiką burte užburdavo ryškiaspalviais kostiumais, dainomis, stepo šokiais ir baltomis nosinėmis, virstančiomis baltais balandžiais.

Vasaros gale kibirkščiuojantis Ivės sužadėtuvių žiedas, kurį jai padovanos Ronis, bus nusviestas į ribuliuojančius vandenis, o vienas iš trijulės visam laikui pradings be žinios.

Šioje aukščiausios prabos literatūrinėje iliuzijoje sceną dalijasi tikra magija ir nenuspėjama tikrovė, tuoj iš rankų išslysiantis ir praeitimi tapsiantis pasaulis ir nepažini ateitis, lemtingos gyvenimo akimirkos ir atsitiktinumai, likimas ir XX a. istorija, meilė, prisiminimai – ir regimybės.

„Savitas literatūros mago apžavų pasaulis.“
Sunday Times

„Nė neįsivaizduoju, kaip Swiftas tai sugeba… Stebuklingas pasakojimas.“
Guardian

„Subtilus išnykusio pasaulio portretas.“
Independent

„Nebylaus liūdesio ir magiško grožio prisodrintas romanas.“
Telegraph

Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso, kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, o kai kurie jų įtraukti į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. „Regimybės“ – naujausias autoriaus romanas.

Maginės fantastikos knygų ciklo „Raganius“ autorius gimė 1948 m. Lenkijoje. Išgarsėjęs pirmu apsakymu „Raganius“, apie raganių Geraltą jis parašė dar tris apsakymų rinkinius ir penkis romanus; jie išversti į daugelį kalbų. 2007 m. pagal „Raganiaus“ ciklą sukurtas kompiuterinis žaidimas The Witcher irgi sulaukė pasaulinės sėkmės. 2016 m. už gyvenimo nuopelnus rašytojas gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą (World Fantasy Award).„Ir ėjo raganius per ugnį, per vandenį, ir atgalios nesidairė. Tik geležinėmis kurpėmis neapsiavė, geležinės lazdos kelionėn neėmė. Užtat pasiėmė raganiškąjį savo kalaviją. Nepaklaũsė būrėjos. Ir gerai padarė, mat buvo jinai piktoji būrėja.“Floranas Delanua, „Pasakos ir padavimai“Raganius Geraltas iš Rivijos – profesionalas, turintis magišką medalioną, jo tikslas – sunaikinti pasaulyje tūnantį blogį. Tačiau ne visi, kas slypi tamsoje, yra blogi, ir ne kiekvienas, kas atrodo gerai, – siekia gėrio.„Krikštas ugnimi“ – pagal chronologiją penktoji „Raganiaus“ ciklo knyga. Išgydytas Brokilono driadžių raganius Geraltas nusprendžia ieškoti be žinios dingusios Cirilės. Lydimas ištikimojo trubadūro Vėdryno, temperamentingosios lankininkės Milvos, juodojo Nilfgardo riterio ir kitų pakeleivių, Geraltas joja į šventąją druidų buveinę, kur turėtų sužinoti, kokius dar išbandymus jam, Ciri ir Jenefer pasiųs atšiaurus likimas...

Maginės fantastikos knygų ciklo „Raganius“ autorius gimė 1948 m. Lenkijoje. Išgarsėjęs pirmuoju apsakymu „Raganius“ jis parašė dar tris apsakymų rinkinius ir penkis romanus apie raganių Geraltą, netrukus išverstus į daugelį kalbų. 2007 m. pagal „Raganiaus“ ciklą sukurtas kompiuterinis žaidimas The Witcher irgi sulaukė pasaulinės sėkmės. 2016 m. už viso gyvenimo nuopelnus rašytojas gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą.„– Duosiu tau žirgą, juodesnį už naktį, eiklesnį už vėją, – pažadėjo kerėtoja. – Duosiu kalaviją, skaistesnį ir aštresnį už mėnulio spindulį. Bet daug nori, ragane, tad brangiai turėsi ir sumokėti.– Kuo? Juk nieko neturiu.– Krauju.“Floranas Delanua, „Pasakos ir padavimai“

Raganius Geraltas iš Rivijos – profesionalas, turintis magišką medalioną ir pasiryžęs sunaikinti pasaulyje vešintį blogį. Tačiau ne visa, kas slypi tamsoje, yra blogis, ir ne visi pažiūrėti gerieji siekia gėrio.

„Kregždės bokštas“ – pagal chronologiją šeštoji „Raganiaus“ ciklo knyga. Sunkiai sužeista jaunoji Ciri, Senojo Kraujo paveldėtoja, vargais negalais pasislepia raistynuose prisiglaudusio atsiskyrėlio Vysogotos lūšnelėje. Cintros kunigaikštytės pėdomis tarsi įtūžusių vilkų ruja seka galvų medžiotojų šutvė. Tuo pačiu metu Geralto draugų būrelis, patyręs daugybę pavojingų nuotykių, suranda legendinį druidų ąžuolyną.

„Ežero valdovė“ – pagal chronologiją septintoji „Raganiaus“ ciklo knyga. Iš Kregždės Bokšto Ciri patenka į elfų karaliaus Auberono valdomą šalį. Čia, pasak senųjų elfų, išsipildys tūkstantmetė pranašystė. Bet ką likimas lems pačiam Geraltui? Ar pavyks jam išlikti gyvam ir susigrąžinti mylimą moterį? O kokia bus viso pasaulio, liepsnojančio pragariško karo liepsna, ateitis? Šioje paskutinėje grandiozinės sagos apie Geraltą, Ciri ir Jenefer knygoje rasite atsakymus į visus klausimus.
Maginės fantastikos knygų ciklo „Raganius“ autorius gimė 1948 m. Lenkijoje. Išgarsėjęs pirmuoju apsakymu „Raganius“ jis parašė dar tris apsakymų rinkinius ir penkis romanus apie raganių Geraltą, kurie buvo netrukus išversti į daugelį kalbų. 2007 m. pagal „Raganiaus“ ciklą sukurtas kompiuterinis žaidimas The Witcher irgi sulaukė pasaulinės sėkmės. 2016 m. už viso gyvenimo nuopelnus rašytojas gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus.

„Virš Loc Eskaloto ežero sušvito įstabus vaivorykštės lankas, svyruokliai gluosniai gražiai atsispindėjo lygiame it veidrodis vandens paviršiuje, vėl pragydo paukščiai, užkvipo drėgnais lapais. Viskas čia priminė idilę. Net ir kraujo klane gulintis raganius, prie kurio klūpėjo Ciri.“
Andrzej Sapkowski

Garsusis raganius Geraltas iš Rivijos turi magišką medalioną ir pasiryžęs sunaikinti pasaulyje vešintį blogį. Tačiau ne visa, kas slypi tamsoje, yra blogis, ir ne visi iš pažiūros gerieji siekia gėrio.

Maginės fantastikos knygų ciklo „Raganius“ autorius Andrzej Sapkowski gimė Lenkijoje 1948 m. Išgarsėjęs dar pirmu apsakymu „Raganius“, jis parašė apie raganių Geraltą tris apsakymų rinkinius ir penkis romanus; jie išversti į daugelį kalbų. 2007 m. pagal „Raganiaus“ ciklą sukurtas kompiuterinis žaidimas „The Witcher“ irgi sulaukė pasaulinės sėkmės. 2016 m. už gyvenimo nuopelnus Andrzej Sapkowski gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą (World Fantasy Award).

Iš tiesų, sakau jums, atslenka kalavijo ir kirvio amžius, nuožmių pūgų amžius. Atslenka Baltojo Speigo ir Baltosios Šviesos Metas, Beprotybės Metas ir Paniekos Metas, Tedd Deireadh, Pabaigos Metas. <...> Laukite ženklų! Byloju jums, kokie tatai bus ženklai, – pirmų pirmiausia žemė paplūs Aen Seidhe krauju, Elfų Krauju...Andrzej Sapkowski

Raganius Geraltas iš Rivijos – profesionalas, turintis magišką medalioną, jo tikslas – sunaikinti pasaulyje tūnantį blogį. Tačiau ne viskas, kas slypi tamsoje, yra blogas, ir ne kiekvienas, kas atrodo gerai, – siekia gėrio.„Elfų kraujas“ – trečioji „Raganiaus“ ciklo knyga. Geraldas iš Rivijos laukia gimstant pranašaujamo vaiko. Šis turės galią pakeisti pasaulį – į geresnį arba blogesnį. Jau daugiau kaip šimtmetį žmonės, nykštukai ir elfai gyveno palyginti taikiai. Tačiau laikai pasikeitė, nelengvai pasiekta taika baigėsi ir rasės vėl kovoja... o ypatingųjų galių vaikas medžiojamas. Geralto pečius užgula sunki našta – atsakomybė už nepaprastą vaiką ir viso pasaulio likimą.

Raganiaus Geralto, Jenefer ir Ciri pasaulį siaučia pragaištinga karo liepsna. Visi žymiausi burtininkai renkasi į sueigą Thanedde, kad susitartų, kaip išsaugoti trapią politinę pusiausvyrą. Tačiau sąmokslai ir išdavystės burtininkams yra lygiai taip pat būdingi kaip ir žmonėms. Nuo šiol raganiaus Geralto, burtininkės Jenefer bei Ciri likimai pakibs ant plauko, nes juos ima medžioti ir juodasis riteris, ir kerėtojas Rijencė, ir rinktiniai smogiamieji elfų būriai...

Piešdamas trijų, iš ankstesnio romano Ponas Mersedesas jau pažįstamų veikėjų paveikslus, Stephenas Kingas įtraukia į meistrišką įtempto siužeto pasakojimą apie skaitytoją, kurio maniakiška meilė rašytojui atsiskyrėliui nužengia per toli...

„Kelkis, genijau.“ Šitaip prasideda sukrečianti Kingo istorija apie keršto ištroškusį skaitytoją Morisą Belamį. Tas genijus – Džonas Rotsteinas, idealizuojamas autorius, sukūręs įspūdingą Džimio Goldo personažą, bet jau kelis dešimtmečius nebeparašąs nė vienos knygos. Morisas niršta. Ir ne tik todėl, kad Rotsteinas nebekuria, bet ir dėl to, kad jo herojus maištininkas Džimis parsidavė ir nuėjo dirbti į reklamos verslą. Morisas nužudo Rotsteiną ir ištuština jo seifą. Taip, paima pinigus, bet didžiausias lobis – krūva užrašų sąsiuvinių, kuriuose galbūt yra dar vienas romanas apie Goldą.Bet likimo valia Belamis neilgai tuo džiaugiasi, jis ilgam patenka už grotų, o išėjęs į laisvę žūtbūt trokšta atsiimti kadaise paslėptą grobį. Į įvykių sūkurį netikėtai įtrauktai keistajai trijulei – Bilui Hodžesui, Holei Gibni ir Džeromui Robinsonui – vėl tenka išbandymas: išardyti visiškai degradavusio Moriso planus.

Kingas jau gvildeno mintį parašyti knygą apie skaitytoją, kurio meilė rašytojui tampa grėsmingai pavojinga. Romanas Radybos yra nuostabus, kraują stingdančios įtampos kūrinys, atskleidžiantis autoriaus įsitikinimą, kad ir literatūra formuoja žmogaus požiūrį į gyvenimą – gerą, blogą, amžiną.

Nuostabu... Nežabota Kingo vaizduotė yra jėga, kurios neįmanoma suvaldyti. Puiki, bauginanti, jaudinanti. The New York Times Book Review

PONAS MERSEDESAS RADO BŪDĄ PASTŪMĖTI ŽMONES NUSIŽUDYTI, IR BILUI HODŽESUI SU HOLE GIBNI TEKS SUGALVOTI, KAIP JĮ SUSTABDYTI – KITAIP IR PATYS TAPS JO AUKOMIS.

Galvos smegenų traumų klinikos 217-ojoje palatoje kažkas nubudo. Pragaištingasis Breidis Hartsfildas, per miesto rotušės skerdynes nužudęs aštuonis žmones ir dar daugiau sunkiai sužalojęs, penkerius metus praleido ligoninėje vegetacinės būklės. Išoriškai sustingęs, bukai spoksantis apsiseilėjęs Breidis iš tiesų atsigauna, negana to, įgyja naujų grėsmingų galių ir sugeba sukelti neįtikėtiną sumaištį nė neiškeldamas kojos iš palatos.

Buvęs policijos detektyvas, dabar – pensininkas Bilas Hodžesas, Pono Mersedeso ir Radybų herojus, yra įkūręs nedidelį tyrimų biurą ir dirba drauge su partnere Hole Gibni – ta pačia moterimi, kurios smūgis nugramzdino Hartsfildą į komą. Iškviesti dėl dviejų įtartinų mirčių, keistai susijusių su rotušės skerdynėmis, abu nejučia įtraukiami į pačią pavojingiausią bylą – grėsmė kyla ne tik jų gyvybėms. Breidis Hartsfildas grįžo – ir planuoja keršyti ne tik Hodžesui su draugais.

Knyga Budėjimas baigtas Stephenas Kingas užbaigia kvapą gniaužiančią Hodžeso trilogiją, sudeda taškus Pono Mersedeso ir Radybų detektyvinėse istorijose. Kaustančia įtampa pasižymi visi jo bestseleriai. Rezultatas – bauginantis žvilgsnis į žmogaus pažeidžiamumą ir neprilygstamas stingdantis laukimas. Niekas nėra šito įvaldęs geriau už Kingą.

Herbjørg Wassmo (g. 1942) yra viena populiariausių autorių Norvegijoje. 1986 m. rašytoja apdovanota Šiaurės šalių tarybos premija. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų. Garsiausias iš jų – „Dinos knyga“.

Tai romanas apie išdavystę ir kaltę, gaivališką ir nepasotinamai juslingą moters prigimtį. Baisus sukrėtimas, patirtas ankstyvoje vaikystėje, persekioja Diną visą gyvenimą ir paveikia jos sąmonę.

Ši moteris šaltakraujiškai žaidžia aplinkinių žmonių gyvenimais, o kiekvienas, bandantis prie jos priartėti arčiau nei per žingsnį, arba pats skaudžiai nudega, arba palieka gilų randą Dinos širdyje.

Ryškus, charakteringas, šiaurietiško niaurumo persmelktas romanas pasakoja apie audringą Dinos gyvenimą, paženklintą sunkia kalte. Moters gaivališkumas nesutramdomas, aistra nepažabojama, o noras visk¬ valdyti lyg viesulas neša pražūtį visiems ir jai pačiai.

Šioje knygoje pasakojama apie šešiolikmetę merginą Dortę. Ji gyvena mažame Lietuvos miestelyje ir svajoja apie paprastus, pasiekiamus dalykus, todėl pati nustemba, kai vieną dieną sutinka išvykti į Stokholmą dirbti restorane. Naivi ir praradusi viltį Dortė pakliūva į rankas tiems, kurie planuoja ją parduoti kaip sekso vergę Norvegijoje, o kai pagaliau susivokia ir pajunta grėsmę, nieko jau nebegali padaryti...

Šis baisią tikrovę atskleidžiantis romanas sukrečia ir atkreipia dėmesį į neįtikėtiną žmogaus gebėjimą įveikti baisiausius iššūkius. Istorijos autorė ragina sutelkus jėgas sustabdyti smurtą prieš moteris ir prekybą žmonėmis.

Savo vietą ne tik Norvegijoje, bet ir svetur HERBJØRG WASSMO rado rašydama stiprias emocijas sukeliančius pasakojimus apie neapsaugotus ir pažeidžiamus žmones. Lietuvos skaitytojams ji gerai pažįstama kaip įspūdingosios „Dinos knygos“ autorė.

Su Austrijoje gimusios ir Paryžiuje gyvenančios rašytojos Susannos Kubelkos kūryba lietuviai pažįstami jau porą dešimtmečių. Turbūt sunkiai atsirastų moteris, neskaičiusi ar bent nežinanti nors vienos autorės knygos: „Ofelija mokosi plaukti“, „Pilis yra – ieškom princo!“, „Sudie, Viena – bonjour, Paryžiau!“ Ir, žinoma, šio romano, kurio pavadinimas jau tapo bendrine kalbos fraze.

Pažiūrėjus iš šalies, Ticijos gyvenimas – nuostabus. Austrijoje gimusiai moteriai dabar – 42-eji, ji ištekėjusi už geidžiamiausio Paryžiaus jaunikio ir gyvena prašmatniame bute, pro kurio langus matosi Eifelio bokštas. Tačiau taip atrodo tik iš šalies.

Jos vyras – senos ir turtingos giminės atžala Faustas Sent Apolas – sužavėjęs Ticiją savo galantiškumu, viengungiškų įpročių neatsisako ir po vestuvių. Iš pradžių moteris bando nematyti jo vėlų sugrįžimų namo, pasiteisinimų, o kartais ir visai akivaizdžių kitų moterų pėdsakų. Tačiau galų gale nusprendžia, kad viskas turi ribas.

Nusikračiusi paskutinių dvejonių ir pasakiusi „šiandien madam pareis vėliau“, moteris leidžiasi į meilės ir nuotykių kupiną Paryžių.

Šedevras. Išties viena drasiausiu ir originaliausiu šiuolaikiniu knygu.

Naomi Klein

 

Atsiprašymas – knyga, kelianti giliausius ir intymiausius klausimus: kodėl vyrai smurtauja, o jų smurtas būna nukreiptas į artimiausius ir mylimiausius

žmones? Kaip mes – visi kartu – galime padaryti tam galą? Ką reiškia atsiprašyti už tokius veiksmus? Ko reikia, kad vyrai, kadaise griebęsi prievartos, šiandien nuoširdžiai atsiprašytų?

 

Atsiprašymas – knyga, padedanti keistis. Joje rašoma apie tai, kaip, nepaisant paliktų žaizdų, galima vėl stotis ant kojų ir imti sveikti. Tai giliai sukrečianti knyga, kiekvieną iš mūsų skatinanti išdrąsėti, kalbėti tiesiai ir stengtis atleisti.

 

Eve Ensler, kaip ir milijonai kitų moterų, didžiąją gyvenimo dalį praleido laukdama atsiprašymo. Ši pjesės Vaginos monologai autorė, daugybę

metų paskyrusi kovai su smurtu, nusprendė nebelaukti – juk atsiprašymą

galinti įsivaizduoti, parašyti jį sau, dėl savęs ir taip išsilaisvinti.

 

Lemtingas žingsnis pirmyn... Neapsakomai šiais laikais reikalinga knyga.

Jane Fonda

Algimantas Čekuolis – rašytojas. Taip pat žurnalistas, vertėjas, profesionalus jūrininkas. Savo gyvenimą jis pavertė dokumentiniu nuotykių serialu.

Jūrose plaukiojo 12 metų. Išsitarnavo iki bocmano. Moka daug užsienio kalbų. Atsisako pasakyti kiek.

Baigęs mokslus nėrė į gyvenimą, nors šalis buvo uždaryta kaip cemento rūsys. Prisidėjo prie ruonių medžiotojų Baltojoje ir Barenco jūrose, vėliau tapo geologų grupės juodadarbiu, naru trepangų gaudymo artelėje.

Galų gale gavo jūreivio pasą. Tai leido dirbti laivuose, užsukančiuose į užsienio uostus.

Susikūrė spaudos agentūra „Novosti“. Jai reikėjo žurnalistų, mokančių užsienio kalbų ir gebančių dirbti savarankiškai.

Pakvietė Čekuolį ir išsiuntė korespondentu į Kanadą. Vėliau ketveriems metams – į Portugaliją, dar vėliau penkeriems – į Ispaniją. Ispanijos karalius jį apdovanojo ordinu „Už nuopelnus Ispanijai“. Prieš tai panašų ordiną jam skyrė Portugalijos prezidentas. Tai buvo neįprasta.

„Novosti“ galų gale nusigando tokios laisvės. Čekuolį atšaukė ir atėmė užsienio pasą.

Prasidėjo „Gimtojo krašto“ epocha. Po dar dvejų metų užgimė „Sąjūdis“.

Šioje knygoje rasite ir autoriaus gyvenimo patirties, ir pasaulinės spaudos prošvaisčių. Gana plačiai – apie meilę. Nes ji – mozaika, o ne stulpas. Galbūt skaitytoją nustebins, kad autorius pataria ją (jį) mylėti labiau negu vaikus. Apie kinų piršlybas bei kitus kuriozus.

Knyga patogi dažnai keliaujančiam. Gali bet kada užversti ir bet kada vėl atsiversti.

 „Mūsų šeimos moterys yra kitokios...“

Blaja Konor nenori kartoti svetimų klaidų. Ji pasiryžusi mylėti savo pirmagimę Violetą ir duoti jai tai, ko negavo iš savo motinos.

Tačiau su pirmagimiais ne visada lengva. Violeta – irzlus, neramus vaikas, kuris beveik niekada nesišypso. Netrukus Blaja supranta: kad ir ką darytų, Violetai vis tiek neįtaikys. Su jos dukra kažkas negerai. O gal su ja pačia?

Jos vyras Foksas mano, kad žmona viską išsigalvoja, nes su tėčiu Violeta elgiasi kitaip. Be to, jis nežino, kiek Blaja prisikentėjo vaikystėje. Niekas to nežino.

Blaja trokšta būti gera mama. Tačiau ką daryti, jei Violetai to negana? Ir kaip bus su jų santuoka, jei užklups nelaimė, kurią nujaučia Blaja?

Niekas negali pasirinkti, kokioje šeimoje gimti, ką perimti iš tėvų ir kuo tapti.

„Nuojauta“ – tai įtampos kupinas romanas, provokuojantis pažvelgti į tamsiausius motinystės užkaborius, keliantis klausimus, kodėl pavojinga nesiklausyti moterų, ką daryti, jei motinystė pasirodo nė iš tolo nepanaši į tokią, kokios tikėjaisi, veikiau primena baisiausias tavo baimes. 

Skaitydama romaną „Nuojauta“ jautiesi vaikštanti peilio ašmenimis. Tai klyksmas tiesiai į veidą visiems mūsų įsitikinimams ir motinystės idealizavimui. Pagaulus nuo pradžios iki paskutinio sakinio, jaudinantis ir be galo gražus.

Marissa Stapley, rašytoja

Ashley Audrain romanas „Nuojauta“ – ne tik stulbinamai pagaulus kūrinys, kurį perskaitysite vienu ypu, bet ir subtili provokacija, verčianti drąsiai pažvelgti į motinystę, parašyta tokia nuostabia kalba, kokia pasitaiko labai retai. 

Aimee Molloy, bestselerio „The Perfect Mother“ autorė

Ashley Audrain „Nuojauta“ yra drąsus, kone akiplėšiškas romanas, emociniai ir psichologiniai niuansai jame perteikti neįtikėtinai tiksliai. Tai įtempto siužeto meistriškai parašytas literatūrinis trileris, sudominantis nuo pirmojo puslapio ir panardinantis į vieną sudėtingiausių patirčių – motinystę. 

Bill Clegg, bestselerio „Did You Ever Have A Family?“ autorius

„Nuojauta“ – tai atviras, nepagražintas, vietomis šiurpus pasakojimas apie motinystę ir įvairiausius jos atspalvius, taip pat apie praeities, kurios negebame paleisti, galią dabarčiai. Įspėju: jums nepavyks padėti šio romano į šalį, kol neperskaitysite iki paskutinio puslapio.

Annie Philbrick, „Bank Square Books“

„Džordžas pasilenkė.Klounas ištiesė ranką.Ir vaikas pamatė, kaip keičiasi jo veidas.“

Deris – mažas miestelis, nesiskiriantis nuo daugybės kitų tokių Meino valstijoje. Bent jau taip atrodo jo gyventojams, paskendusiems kasdieniuose rūpesčiuose. Ir tik vaikai jaučia, kad gimtasis jų miestelis kitoks. Ypatingas. Siaubingai, šiurpiai, tragiškai ypatingas, nes po jo gatvėmis ir tiltais, begaliniuose nuotekų vamzdynuose ir Kanale tyko TAS...Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Derį supurto žiaurių nusikaltimų virtinė. Kol suaugusieji bergždžiai ieško nusikaltėlio, septyni paaugliai perpranta, kas tikrasis blogio šaltinis ir kur jis slypi. Įveikę didžiausias savo baimes, jie stoja į kovą su TUO ir jį nugali. Vis dėlto po 27 metų paaiškėja, kad TAS grįžo ir jiems vėl teks patirti siaubą, kurį buvo pasistengę ištrinti iš atminties kurdami savo gyvenimą toli nuo Derio. Šis siaubo romanas, rašytas ketverius metus, tapo nuostabiu gausios Stepheno Kingo kūrybos brangakmeniu. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius išvydęs dienos šviesą jis iš karto pelnė pasaulinį pripažinimą ir atsidūrė geriausių Amerikos knygų sąrašų viršūnėse. „Tas“ – nepaprastos galios ir poveikio romanas apie vaikystę ir brendimą, apie nuoširdžią draugystę ir besąlygišką ištikimybę, ir apie kiaurai persmelkiantį, kliuksintį, stingdantį ir kiekvienoje tamsioje kertėje aukų tykantį bevardį siaubą.

„Kol kas puikiausias romanas... Nors kiekvienas puslapis šokiruoja ir stebina, Stephenui Kingui pavyko sukurti ir nepakartojamai šiurpią pabaigą.“ Yorkshire Evening Post

NABI – žodis, korėjietiškai reiškiantis „drugelis“. Jį autorius knygai pavadinti pasirinko sąmoningai. O štai arabiškai žodis NABI – „pranašas“. Ar šis reikšmių žaidimas tik atsitiktinumas, ar tai dalis autoriaus sumanymo?

Kęstutis Marčiulynas-Bo Haeng Sunim – aktorius, režisierius, pasirinkęs vienuolystės kelią ir pasukęs dzeno link. Kaip pats teigia, tarp vienuolių – aktorius, tarp aktorių – vienuolis, tarp artimųjų – atsiskyrėlis, tarp svetimųjų – artimas. Mokytojas, pasaulio pilietis, bet ir esantis čia, Lietuvoje, panemunėse, pajūryje, su klausytojais, žiūrovais, mokytiniais. 

Dzeno esmė –  pažinti savo prigimtį, atbusti, kuo sąmoningiau ir atviriau išgyventi dabarties akimirką. Peržengus ego  ribas, prieštaros ir konfliktai išnyksta, ir gyvenimas tampa tiesiog patiriamas. Toks jis ir šioje knygoje: tiesiog patiriamas. Sustojant ties tam tikromis akimirkomis. Apmąstant. Klausiant ir provokuojant.

Į šią knygą skaitytoją kviečiame ateiti  kaip į nenuspėjamą susitikimą su jos autoriumi. Atsimenant, kad ribos tarp išmintingos pranašystės ir efemeriško drugelio sparno virptelėjimo tiesiog nėra.

Meilė pakreipia istorijos vagą...Pranciškus Juozapas Habsburgas daugiatautės Austrijos imperijos valdovu tampa 1848 m., kai per Europą ritasi revoliucijų banga. Nuslopinęs maištus Vengrijoje ir Italijoje, jis perima sostą iš silpno dėdės. Įtakingiausias Pranciškaus Juozapo patarėjas – jo motina erchercogienė Sofija kuri nuo pat vaikystės ruošė sūnų imperatoriaus vaidmeniui. Po pasikėsinimo į Pranciškų, ji nusprendžia, kad sūnus turi kuo greičiau vesti, ir parenka jam nuotaką.Nevaržomos dvasios penkiolikametė Bavarijos kunigaikštytė Elžbieta, kitaip Sisi, su vyresniąja seserimi Elena, jaunojo imperatoriaus sužadėtine, keliauja į Habsburgų dvarą. Bet ten Sisi iškyla netikėta dilema: ji netyčia pamilsta sesers sužadėtinį ir pavergia jo širdį. Pranciškus Juozapas atsisako įsipareigojimo Elenai ir paskelbia apie ketinimą vesti Sisi.Pasodinta į labiausiai Europoje intrigomis apipinto imperatoriškojo dvaro sostą, Sisi  stengiasi pelnyti ir išsaugoti vyro, pavaldinių bei pasaulio meilę, bet apleidžia savo politines ir šeimines priedermes...Allison Pataki romane „Imperatorienė Sisi“ pateikia gausybę to meto istorinių detalių ir sukuria sudėtingų bei spalvingų veikėjų galeriją. Tai puiki galimybė pažvelgti į vienos įdomiausių Europos istorijoje karališkosios šeimos gyvenimą, kitokioje šviesoje pamatyti didingą, auksu spindintį Habsburgų dvarą ir 19 a. grožio etalonu laikomą ekscentriškąją imperatorienę Sisi.Allison Pataki neria į istorijos gelmę ir iškelia veikėją, kuri nėra vien brangakmenis imperijos karūnoje – tai spalvinga, sudėtinga asmenybė, kurios gyvenimo istorija suteikia progą į istorinius įvykius pažvelgti iš visai kitokios perspektyvos. Sumaniai parašyta, įdomi, kupina išdavysčių, intrigų ir meilės, „Imperatorienė Sisi“ prikaustė mano dėmesį nuo pat pirmųjų puslapių.

Lee Woodruff, populiari New York Times autorė

Už austrų imperatoriaus Pranciškaus Juozapo ištekėjusi Elžbieta, meiliai vadinama Sisi, pavergia žmonių širdis ir tampa jų „pasakų karaliene“. Vis dėlto po žaviu įvaizdžiu slypi kur kas sudėtingesnė asmenybė. XIX a. viduryje Vienoje, Hofburgo rūmų menėse, ne tik skamba karališki valsai ir liejasi šampanas – čia daug pagundų, viešpatauja konkurencija ir mirtinos intrigos. Sisi, varžoma griežto protokolo ir nevykusios santuokos saitų, vis labiau nerimsta. Laisvos sielos klajoklė nusiraminimą randa dvare prie Budapešto, čia ją savo vizitais džiugina įspūdingasis vengrų valstybės veikėjas grafas Andrašis, kurį ji kadaise įsimylėjo. Dėl tragiškų naujienų Sisi tenka palikti jaukią priebėgą ir grįžti į sostinę, į gandų, pavydo, sielvarto pasaulį, kur šešėliuose tyko grėsminga lemtis. Išgyvendama meilę ir netektį Sisi grumiasi su prieštaringais jausmais: išsaugoti šeimą ar sprukti, byrant dusinančiai santuokai ir kylant nerimui dėl Pirmojo pasaulinio karo. Monarchijų žlugimo laikotarpiu Sisi kovoja dėl teisės užimti sostą greta savo vyro, stengiasi pelnyti žmonių bei pasaulio meilę ir išgelbėti imperiją. Bet ar pati ji gali išsigelbėti?

Allison Pataki – „New York Times“ bestselerio „Imperatorienė Sisi“ autorė, jos kūriniai išversti į daugelį užsienio kalbų.

Puikus romanas apie nesuprastą imperatorienę... Puikiai išmanydama to meto istoriją, atidžiai pateikdama kiekvieną detalę, Allison Pataki atkuria maištingą nuostabiosios Austrijos Sisi sielą.

C. W. Gortner, romano „Kotrynos Mediči išpažintis“ autorius

Romanas nepaprastai pagaulus – tiesiog neįmanoma nuo jo atsiplėšti! Šioje stulbinamoje knygoje A. Pataki atkartoja princesės Dianos istoriją devynioliktame amžiuje.Michelle Moran, rašytoja

Dabarties akimirka yra vienintelis laikas, kuris mums turėtų rūpėti

Kartais tik praėjus šimtmečiui ar daugiau galime suprasti vieno žmogaus įtaką daugybei žmonių. Šiuo atveju neprireikė tiek daug laiko ir galime pasidžiaugti, kad turime privilegiją gyventi su Jonu Kabat-Zinnu. Pats autorius kuklindamasis nesureikšmina savo indėlio į mokslą, į psichologijos bei psichoterapijos raidą, tačiau jo nuopelnai akivaizdūs. Ko gero, svarbiausias yra gebėjimas rasti žodžius ir jais pasiekti žmones, kalbant subtiliomis temomis. Viena iš tų temų – meditacija. Ir nors žmonija meditaciją pažįsta tūkstantmečius, kiekvienai naujai kartai reikia naujo balso, kuris mokėtų pastatyti žodžių tiltą, mokėtų tinkamai, nepamesdamas gylio ir prasmės, išversti protėvių išmintį šiuolaikinei klausai. Autoriui tai puikiai pavyksta.

Jonas Kabat-Zinnas moka pabudinti. Jis išplečia supratimą apie meditaciją, moko jos ieškoti savyje ir kasdieniuose žingsniuose. Tikiu, kad, kaip ir man kadaise, šią knygą į širdį ir protą įsileidusiems žmonėms tai bus prasmingo kelio išminties link pradžia.

Paulius Rakštikas, Pauze.lt psichologas, atidos (mindfulness) mokytojas

Mūsų galva nuolat pilna minčių: ateities planų, prisiminimų apie praeitį, svajonių apie tai, ko neturime, ir apgailestavimo dėl to, ko nebeturime. Tačiau labai retai susimąstome apie tą akimirką, kurioje esame DABAR: kuo kvepia oras, kurį dabar įkvepiame, kokie garsai mus supa, ką jaučiame būtent šią akimirką. O tikra ir yra tik ši akimirka, kurią išgyvename dabar, ji ir turėtų būti pati svarbiausia, bet retas tai suvokia bėgdamas rutinos labirintuose. Padėti pajusti akimirkos svarbą gali dėmesingas įsisąmoninimas (mindfulness).

Tai knyga tiems, kurie nori išmokti gyventi geriau šiandien ir kiekvieną dieną.

Pagrindinė herojė Greisė trokšta pripažinimo ir meilės, bet niekaip nepritampa prie bendraamžių. Dėl savo bėdų ji nuolat kaltina kitus ir vis pasiduoda pykčiui bei nevilčiai. Mergina dar nesupranta, kad jau turi viską, kas šiame gyvenime svarbu. Ne vienas iš mūsų tą patį galėtume pasakyti ir apie save, jei tik išdrįstume būti atviri. 

Netikėtai Greisės pasaulis ima keistis. Iš pradžių skeptiškai ir net piktai reagavusi į patarimus, ji pamažu juos priima ir ima geriau suprasti pati save. Tampa dėkinga už gausą, kurios yra apsupta ir kurios anksčiau nevertino. Pajunta pilnatvę ir ramybę – ne tą išorinę, greitai prarandamą, o sklindančią iš vidaus. Eidama naujuoju keliu Greisė vis dar suklumpa, bet tie suklupimai – ne mažiau svarbios pamokos.

Šis įkvepiantis romanas tęsia kasdienių problemų sprendimo temą, su kuria galbūt jau susidūrėte tokiose knygose kaip „Dievas visada keliauja incognito“ (aut. Laurent Gounelle) ir „Tavo antras gyvenimas prasideda supratus, kad gyveni tik kartą“ (aut. Raphaëlle Giordano), ir primena, kad didžiąją mūsų gyvenimo dalį sudaro kasdienybė, todėl tikrai verta mokytis ja džiaugtis.

Australijos lietuvė Kristina Dryža – antropologė ir futurologė, tačiau labiausiai ji vertina dabartį. Verslo pasaulyje gerai žinoma tendencijų prognozuotoja nori asmeniniais atradimais pasidalyti su siekiančiais prasmingesnės ir geresnės kasdienos.

Nauja bestselerio „Dievas visada keliauja incognito“ autoriaus knyga tiems, kurie ieško atsakymų ir trokšta pažinimo. Supindamas populiariąją psichologiją ir įtraukiantį siužetą, Laurentʼas Gounelleʼis stengiasi padėti savo skaitytojams atrasti kelią į laimingą gyvenimą. 

Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime būna dienų, kai atrodo, kad pati visata susimokė prieš jus: viskas krenta iš rankų, o blogą naujieną veja dar blogesnė. Būtent tokią dieną išgyvena Sibilė Širdūn. Pirmiausia jos viršininkas pareiškia, kad moteris teturi dešimt dienų darbo vietai išsaugoti. Lyg to būtų maža, partneris nedviprasmiškai duoda Sibilei suprasti, kad jo nebetenkina jų santykiai. Pagrindinė problema atrodo esanti Sibilės asmenybė – ji turi pasikeisti. Priblokšta moteris karštligiškai puola ieškoti išeities – kaip tuo pat metu išsaugoti tai, ką turi, ir neprarasti savęs? 

Atsitiktinumo, likimo ar Dievo dėka atsakymą jai pasiūlo seniai matytas, netikėtai sutiktas pažįstamas Remis. Jis papasakoja Sibilei apie paslaptingą vyrą, įvaldžiusį senovinį meną visiškai pakeisti žmogaus asmenybę. Iš pradžių moteris reaguoja skeptiškai, bet įrodymai – prieš akis: universiteto laikais Remis buvo tikras drovumo įsikūnijimas, o dabar tiesiog spinduliuoja vidinį pasitikėjimą savimi. Sibilė pasijunta suintriguota. Galų gale – ką ji gali prarasti? 

Socialinių mokslų, psichologijos, filosofijos ir asmeninio tobulėjimo entuziastas Laurentʼas Gounelleʼis yra tikra sensacija ne tik gimtojoje Prancūzijoje, bet ir daugybėje kitų šalių. Jo knygos, nagrinėjančios daugybei žmonių aktualias problemas, išverstos į 27 kalbas ir yra mėgstamos milijonų skaitytojų visame pasaulyje. 

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų.

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

MĄSTYDAMI KAIP VIENUOLIS suprasite:

• Kaip įveikti negatyvumą

• Kaip neperkrauti smegeninės

• Kodėl lygiuojantis į kitus gęsta meilė

• Kaip pažaboti baimę

• Kodėl, nors ieškote, niekaip nerandate laimės

• Kaip pasimokyti iš kiekvieno sutiktojo

• Kodėl nesate savo minčių atspindys

• Kaip rasti savo tikslą

• Kodėl sėkmei taip svarbu gerumas

Ir dar daugiau...

JAY SHETTY, socialinių tinklų superžvaigždė ir populiariausios tinklalaidės „On Purpose“ vedėjas, skleidžia vienuolyne įgytą amžinąją išmintį ir pataria, kaip ją pritaikyti kasdieniame gyvenime, kad jame būtų mažiau nerimo ir daugiau prasmės.

Jay Shetty žingsnis po žingsnio rodo, kaip įgyti galios dėmesį nukreipiant nuo savivokos link savigarbos. Ši knyga išlaisvina nuo socialinės aplinkos įtakos ir padeda tapti nuosavo gyvenimo architektu. Deepakas Chopra, dr., San Diego Kalifornijos universiteto medicinos profesorius, bestselerių autorius

Kas geriau gali padėti surasti gyvenimo prasmę, jei ne vienuolis? Jay’aus patirtis ir išmintis neįkainojamos tiems, kas siekia geresnio gyvenimo ir trokšta išnaudoti visas savo galimybes.

Ellen DeGenneres, televizijos laidų vedėja, aktorė, rašytoja ir prodiuserė

1951 m. Paryžiuje gimęs Pierreʼas Lemaitreʼas (Pjeras Lemetras) kaip rašytojas debiutavo tik sulaukęs 55-erių. Bet jau pats pirmasis, 2006-aisiais išleistas, jo romanas „Travail soigné“ („Kruopštus darbelis“) sulaukė palankių atsiliepimų. O didžioji šlovės valanda išmušė 2013 m., kai už romaną „Iki pasimatymo ten aukštai“ P. Lemaitreʼas buvo apdovanotas prestižiškiausia Prancūzijos literatūros Gonkūrų premija. „Gaisro spalvos“ yra „Iki pasimatymo ten aukštai“ tęsinys ir antroji trilogijos dalis, kurią galima skaityti ir kaip atskirą kūrinį. 

1927-ieji. Visa Paryžiaus grietinėlė susirenka į turtingo bankininko Marselio Perikūro laidotuves. Jų dėmesio centre – jauna velionio duktė Madlena, kuriai lemta perimti tėvo sukurtą verslo imperiją. Moteris puikiai suvokia, kad lengva nebus – iki tol ji visiškai nesidomėjo nei tėvo reikalais, nei jo verslu. O per laidotuves pro trečio aukšto langą iškritęs Madlenos septynmetis sūnus Polis motinos mintis nukreipia visai kita kryptimi.

Pajutę neeilinę galimybę lengvai pasipelnyti, daugybė godžių veikėjų ima kurpti greito pralobimo planus ir suka ratus aplink Madleną, bet ši, pasitelkusi visą savo išradingumą, teisybės troškimą ir netikėtas Polio idėjas apie naują verslą, pakyla į kovą.

Madlenos kova vyksta kur kas didesnių įvykių fone. Po Pirmojo pasaulinio karo atsigaunančioje Vokietijoje šalies nacionalsocialistų partijos valdžios laiptais sparčiai kyla charizmatiškas oratorius, aistringai kalbantis apie nepelnytas sankcijas mylimai tėvynei, vokiečių rasės viršenybę ir naują pasaulio tvarką. Jo žodžių įžiebta liepsna netrukus virs didžiuliu gaisru, visiems laikams pakeisiančiu Europą ir visą pasaulį.

 

 „Tamsus, deginantis kūrinys, parašytas nuostabiu stiliumi, prilygstančiu netikėtam smūgiui į veidą. Būsite apstulbinti.“ L‘Express

 

„Didingą romano užmojį ir didžiulę išskirtinių antraeilių veikėjų galeriją galima lyginti su Balzaco kūryba. Jaudinantis, intelektualus ir teisingu pykčiu pulsuojantis romanas, kuriam neįmanoma atsispirti.“ The Times