Tinklaraštis

Rugsėjo mėnesį leidyklos vyr. redaktorė Saulina rekomenduoja Hilos Blum romaną „Kaip mylėti savo dukrą“ (iš hebrajų k. vertė Kristina Gudelytė-Lasman).

Svarbiausia – pernelyg nekaišioti nosies į slaptą vaikų gyvenimą, šitai jau buvau spėjusi įsikalti į galvą. Šiukštu nerodyti perdėto smalsumo.

Neapsigaukite, „Kaip mylėti savo dukrą“ – ne savigalbos vadovėlis apie tėvų ir vaikų santykius. Tai knyga, labiausiai nuo jo nutolusi. Jos autorė Hila Blum svarsto, regis, nepaliečiamą, pamatinę besąlygiškos motinos meilės temą. Ir nejučia įtraukia į mažą, klaustrofobišką, kartais perdėm saldų, o kartais pernelyg skausmingą šeimos, susidedančios iš trijų narių – motinos, dukros, tėvo, – gyvenimą.

Kur riba tarp meilės savo artimui ir kontrolės? Kiek vaikas priklauso tėvams ir atvirkščiai? Ar per daug meilės gali žeisti? Kur meilė baigiasi ir prasideda savimeilė? Autorė siūlo gryną ir savitą žvilgsnį į prieštaringą motinystės ir moterystės mikrovisatą, siekdama parodyti, kaip (ne)sąmoningai trinamos ir peržengiamos ribos.

Stiliaus subtilumu, sakinio preciziškumu ir gebėjimu atskleisti atminties fragmentiškumą H. Blum primena atsiminimų, autofikcinės literatūros meistres – Joan Didion ir Annie Ernaux. Kartu sukuria niuansuotą moralinį galvosūkį, kur nutylėjimai tiek pat svarbūs, kiek klausimai. Iš jų meistriškai sukuriama vidinė įtampa, kuri nepalieka visą knygą ir verčia ieškoti atsakymų.

Vasara – metas, kai norisi skaityti daugiau. Atsitraukti nuo kasdienybės, sulėtinti tempą arba – priešingai – pasinerti į ypač įtraukiančias ir greitas istorijas. Leidyklos „Baltos lankos“ vasaros skaitinių dešimtukas būtent toks: dešimt skirtingų žanrų ir temų knygų, kurias vienija stipri emocinė įtaiga. Visos jos jaudina, įtraukia ir išlieka atmintyje.

Nuo ypač laukto Hanyos Yanagiharos naujojo romano, Suzanne Collins sugrįžimo iki „TikTok“ auditoriją pavergusių romanų – tai knygos toms ir tiems, kurie ieško ne tik pramogos, bet ir gilesnės literatūrinės patirties.

Štai ką šią vasarą skaityti rekomenduoja „Baltos lankos“.

		Hanya Yanagihara „Į rojų“ (iš anglų k. vertė Marius Burokas) Autorės, išgarsėjusios su „Mažu gyvenimu“, naujausia knyga – tai intelektuali ir emocinga kelionė per tris alternatyvias Amerikas, kur skirtingus romano veikėjus vienija susitaikymas su tuo, kas mus daro žmonėmis. Baimė. Meilė. Gėda. Stoka. Vienatvė.
		Antonio Iturbe „Po atviru dangum“ (iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė) 1922 m. Paryžius. Antuanas de Sent‑Egziuperi siekia tapti lakūnu ir kartu keisti civilinės aviacijos ateitį. Pasakojimas pakeri biografiniu tikrumu, nuotykių dvasios ir poetinės refleksijos derme. Tai romanas apie kūrybą, drąsą ir svajones, sklandančias po atviru dangumi.
		Suzanne Collins „Aukų dienai auštant“ (iš anglų k. vertė Ina Jakaitė) Sugrįžimas į „Bado žaidynių“ pasaulį! Naujausia serijos dalis pateikia gerai pažįstamo, tačiau visad paslaptingo Heimičo Abernačio – paaukotojo iš 12-osios apygardos – istoriją.
		Laura Nowlin „Jei būtum buvęs su manim“ (iš anglų k. vertė Gabija Lebednykaitė) Itin jausminga knyga, tapusi tikra „TikTok“ sensacija! Iki skausmo autentiškas meilės, nuoskaudų ir sudėtingų, gyvenimą keičiančių artimiausių santykių portretas, puikiai tinkantis Colleen Hoover, Jenny Han ir Lynn Painter gerbėjams ir gerbėjoms.
		Jennifer L. Armentrout „Iš kraujo ir pelenų“ (iš anglų k. vertė Eglė Petrauskaitė) Pirmoji serijos knyga įtrauks kaip geras serialas. J. L. Armentrout romane puikiai dera skaitytojų itin mėgstami romantasy žanrui būdingi motyvai: stiprūs ir savimi pasitikintys pagrindiniai herojai, uždrausta meilė, įsiplieskianti aistra, dvariškos intrigos ir pavojingas, vaizduotę kaitinantis pasaulis.
		Jo Nesbø „Žiurkių sala ir kitos istorijos“ (iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė) Antrasis Skandinavijos detektyvų karaliumi tituluojamo autoriaus apsakymų rinkinys. Jame penki tamsūs, taiklūs, žmogiškąsias silpnybes atskleidžiantys apsakymai, tapantys netolimos ateities paveikslą. Tekstai tikslūs it dūriai, kaip ir pridera J. Nesbø.
		Greg Buchanan „16 žirgų“ (iš anglų k. vertė Emilija Žičkytė) Niūrus, atmosferiškas trileris apie miestelį, kuriame visi ką nors slepia. Debiutinė autoriaus knyga puikiai tiks toms ir tiems, kurie ieško psichologiškai gilaus detektyvo.
		Douglas Stuart „Šugis Beinas“ (iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė) „Booker Prize“ premija įvertintas autentiškas, skaudus, bet ir kupinas švelnumo romanas apie mažąjį Šugį, atsidūrusį beviltiškai tamsaus gyvenimo gniaužtuose. Tai duoklė praėjusiai Škotijos istorijos epochai ir nepalenkiamai žmogaus valiai išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
		Heather Morris „Seserys tekančios saulės krašte“ (iš anglų k. vertė Kristina Aurylaitė) Nauja „Aušvico tatuiruotojo“ autorės knyga. Romane, paremtame tikrais įvykiais, pasakojama apie moteris, patekusias į japonų okupacijos gniaužtus Antrojo pasaulinio karo metais. Tai ryški moterų seserystės, narsumo ir draugystės istorija.
		Maggie O’Farrell „Santuokos portretas“ (iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė) XVI a. Italija, įtakinga Medičių giminė ir politinės intrigos. Grožio ir žiaurumo prisodrintas Renesanso laikų Italijos aristokratų šeimos gyvenimas, kuriame ryškiausiai spindi jaunos moters ryžtas kovoti už savo išlikimą.

Šios dešimt „Baltų lankų“ knygų – tai daugiau nei vasaros skaitiniai. Tai istorijos, kurias pasiimsite su savimi į traukinių stotis, paplūdimius, miestų terasas, lėktuvus. Istorijos, kurios liks ilgam. Įsigykite ir atraskite vasaros skaitymo džiaugsmą.

Detektyvų karaliumi vadinamas Jo Nesbø, įtampos kūrimo meistras, Lietuvos skaitytojams atsiskleidžia kaip ironiškas, nuoširdus, savo knygose atviras šiuolaikybei ir laiko ženklams. 

Paklaustas, ar naujausio jo romano veiksmas galėtų vykti kur nors Lietuvoje, pavyzdžiui, Trakų pilyje, jis padėkoja už gerą idėją. Atsakydamas į klausimą, kiek procentų autoriaus asmenybės bruožų yra garsiausiame jo sukurtame Hario Hūlės personaže, tik lakoniškai brūkšteli – 73.  

Gegužę leidykla „Baltos lankos“ pakvietė skaitytojus užduoti klausimų J. Nesbø, o birželį pasirodė ir nauja jo knyga lietuvių kalba – antrasis apsakymų rinkinys „Žiurkių sala ir kitos istorijos“ (iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė, redagavo Regina Katkevičienė). 

Rinkinyje, kurį literatūrinis žurnalas „Mystery Tribune“ įtraukė į geriausių 2021 m. knygų sąrašą, – penkios istorijos, atskleidžiančios nykų netolimos ateities paveikslą. Kaip ir ankstesniuose J. Nesbø kūriniuose, čia susiduria moralinės dilemos, psichologinė įtampa ir praeities šmėklos. 

O dabar kviečiame skaityti J. Nesbø atsakymus Lietuvos skaitytojams – apie rašymo kasdienybę, Hario Hūlės tamsą ir mėgstamiausias vaikystės knygas.  

** 

Dievinu Jūsų knygas, perskaitau jas išsyk pasirodžiusias knygynuose! Bet man visuomet kirbėjo klausimas: gyvenate gražioje ir saugioje šalyje, Jus supa malonūs žmonės – kaip Jūsų knygose atsiranda tokios tamsios temos?  

Na, man rodos, nesvarbu, gyveni Osle, Niujorke, Karakase, Maskvoje ar Akapulke, – košmarai visur tie patys. Mane labiau įkvepia ne tai, ką matau miestų gatvėse, – nors pasitaiko išimčių, – bet tai, kas vyksta mano galvoje.  

Kokia Hario Hūlės savybė autoriui labiausiai nepatinka ir kodėl? 

Negaliu pakęsti, kai Haris renkasi neteisingus, neretai destruktyvius kelius, puikiai žinodamas, ką daro, ir netgi jausdamas keistą pasitenkinimą. Tarsi mestų gitarą į sieną vien todėl, kad ji negroja taip, kaip norisi. 

Kada suteiksit Hariui Hūlei dvasios ramybę? Vargu ar normalus žmogus galėtų tiek atlaikyti. 

Na, kai kurie žmonės tiesiog neturi vidinės ramybės. Haris trokšta tylios, ramios ir beskausmės tamsos, ir jis ją gaus. Galiausiai. 

Kaip autorius atlieka „namų darbus“ ruošdamas ir rašydamas naują detektyvą? 

Daug skaitau, kalbinu žmones, keliauju į įvairias vietas. 

Mėgstamiausia vaikystės knyga? 

Kai buvau mažas, mano tėvas, augęs Niujorke, skaitydavo mums amerikietiškas knygas. Man labiausiai patiko Marko Twaino „Heklberio Fino nuotykiai“. 

Kodėl vėlyvuosiuose romanuose labai atvirai aprašomos smurto scenos? 

Tiesą sakant, manau, kad pastaruoju metu šiek tiek sušvelninau toną. Gal ir klystu. Na, smurto scenų esmė – parodyti, kas stovi ant kortos, kodėl svarbu, kad pabaisa būtų sustabdyta. Žinoma, tai suteikia ir savotišką apsivalymą, gėdingą malonumą mėgaujantis bausme blogiui – tai grožinės literatūros įtampos ir mūsų keršto ištroškusių protų dalis. Šio šiurkštaus, bet labai žmogiško keršto poreikio patenkinimas taip pat yra mūsų civilizuotų teisinių sistemų dalis, nors mėgstame apsimesti, kad ne. 

Kadangi šiuolaikinės technologijos vis labiau formuoja mūsų visuomenę, įdomu, ar svarstėte galimybę įtraukti dirbtinį intelektą kaip temą ar siužeto elementą į kurį nors iš būsimų Hario Hūlės romanų ar kitų savo kūrinių. 

Manau, kad didžiausia bėda rašant apie technologijų plėtrą – tai, jog dar iki išleidžiant knygą bet kas, ką tik parašysi, bus pasenę. Kita vertus, mokslinės fantastikos žanro kūrinyje galima svarstyti, kokios technologijos laukia ateityje, – esu tai daręs rašydamas apsakymus. 

*** 

Štai tokiomis spalvomis lietuvių skaitytojams šį kartą atsiskleidžia J. Nesbø. Ir nors knygų apie tolimesnius Hario Hūlės likimo vingius dar teks palaukti, ištikimiausi skaitytojai jau dabar gali kibti į naujausią detektyvinių istorijų meistro apsakymų rinkinį „Žiurkių sala ir kitos istorijos“. Ne veltui pats J. Nesbø apsakymų rašymą yra palyginęs su tapyba, kai „drobė paliekama skaitytojui, parodant tik keletą eskizų ir linijų, kaip darė ispanų tapytojas Picasso“. Tad autoriaus istorijos – išties įtraukiančios ir paliekančios daug erdvės fantazijai ir moralinių dilemų gvildenimui.