Tinklaraštis

Su Anne Berest susipažįstu 2024 metų gegužę Londono The British Library (Britų bibliotekoje). Europos rašytojų festivalis, scenoje – būrys naujas į anglų kalbą išverstas knygas pristatančių autorių, tema: „Transformuojant istorinius naratyvus“. Anne Berest, trapi ir tyli, sėdi scenoje ir klauso pašnekovų rafinuotų minčių apie istorijos ir literatūros santykį. Tačiau vos tik ji praveria lūpas, kad kukliai pasakytų: „Norėjau parašyti labai paprastai, itin nesudėtinga kalba: taip, kad galėtų skaityti labai jauni žmonės, paaugliai, bet kas...“, ir pradeda pasakoti apie mįslingą atviruką, atkeliavusį prieš dvidešimt vienus metus, 2003-iaisiais, į autorės motinos namus Paryžiuje, tampu prikaustyta. Anoniminis, kelių dešimtmečių senumo atvirukas su Paryžiaus Opéra-Garnier vaizdu, kurio kitoje pusėje – vien tik adresas ir keturi vardai: Ephraïm, Emma, Noémie, Jacques. Autorės mamos senelis, močiutė, teta ir dėdė. Visi žuvę konclageryje Aušvice. Grėsmingas atvirlaiškis be jokio paaiškinimo. Kodėl grėsmingas? Todėl, kad Paryžiaus Opera Antrojo pasaulinio karo okupacijos metu buvo nacių būstinė, jos fasadas mirgėjo svastikomis. Todėl, kad XXI amžiaus pradžioje ore jau tvyro atgyjančio antisemitizmo tvaikas. Tad kas tai? Gal šantažuojanti žinutė: žinokite, kad mes žinome, kas nutiko jūsų šeimai, saugūs nesate net ir šiandien? 15 × 17 cm dydžio įspėjimas, memento mori, parašytas su pašaipiu vypsniu? Trumpomis, taupiomis, įtemptomis, beveik fiziškai skausmingai tariamomis frazėmis per trumpą pokalbį Anne Berest užvaldo ir sudomina taip, kad renginio pabaigoje stoju eilutėn įsigyti jos storo romano.

Netrukus suprantu, kad su Anne Berest kūryba jau esu susidūrusi – ji viena iš ironiško ir stilingo bestselerio „Kaip būti paryžiete kur bebūtum“ bendraautorių (kartu su Caroline de Maigret, Sophie Mas ir Audrey Diwan). Be to, ką tik žiūrėjau puikų filmą „Įvykis“ (pagal Nobelio premijos laureatės Annie Ernaux romaną) – pasirodo, ji scenarijaus bendraautorė. O taip pat ir TV serialo „Mitomanė“ epizodų scenarijų autorė; bibliografijoje – ne vienas romanas, keli jų – biografiniai: apie aštuoniolikmetę Françoise Sagan ir „Sveikas, liūdesy“ pirmojo leidimo priešaušrį, apie Berest prosenelių dadaisto Francisʼo Picabiaʼos, Gabriëlle Buffet-Picabia ir Marcelio Duchampʼo meilės trikampį (pastarasis parašytas kartu su seserimi, taip pat rašytoja, Claire Berest). Franciso Picabiaʼos proanūkė, rašytoja, scenaristė – žodžiu, dinastinės menininės-literatūrinės paryžietiškos kultūros atstovė par excellence.

Tačiau ši autorės „vizitinė kortelė“ visiškai neparuošia manęs susitikimui su „Atviruku“ – grakščiu paprastumu apgaulinga knyga, kuri neleidžia atidėti jos į šalį, pervažiuoja kaip traukinys ir nusmelkia gilyn, kažkur lyg pačių kaulų čiulpų, kur maudžiančios, sopančios glūdi neįvardinamos net mūsų kartai paliktos Antrojo pasaulinio karo traumos. Taip, be abejo, tai – meistriškai parašyta knyga: Anne Berest minėtas „paprastos kalbos siekis“ pasireiškia nepretenzingos, nuo bet kokių puošmenų išvalytos kalbos elegancija. Taip, be abejo, tai – knyga, kuri sugriauna mano visus lig tol turėtus stereotipus apie autofikcinę literatūrą, kurioje dažniausiai arba froidiškai suvedinėjamos sąskaitos su artimaisiais arba su jais elgiamasi tarsi su porcelianinėmis statulėlėmis, juos saugant ir nudailinant. Tik ne Anne Berest „Atviruke“ – čia viskas gyva, tarsi atviras nervas tvinksi iš geismo, pykčio ir skausmo, o tuo pat metu pilna ir filosofinės distancijos. Nes kaip kitaip apžvelgsi beveik šimtmečio epopėją, kurią pradeda autorės prosenelių Maskvos žydo inžinieriaus Efraimo Rabinovičiaus ir Lodzės tekstilės pramonininko dukters pianistės, muzikos mokytojos Emmos Wolf sąjunga bei jų kelionė (su sustojimais Rygoje ir Palestinoje) į Paryžių, kur jie įsikuria. Būtent jų dukra, autorės močiutė Myriam, ištekės už Vincenteʼs Martinez-Picabiaʼos, garsiojo dadaisto Francisʼo Picabiaʼos sūnaus. Tačiau knygos viršelyje – ne močiutės, o jos sesers Noémie, nužudytos Aušvice, besišypsančios nuotrauka. Kodėl ir kas sieja autorę su jos mamos močiutės seserimi, kurios jai niekada neteko pažinti? Sužinosite perskaitę, bet tai nėra knyga vien apie praeities paieškas, ji taip pat ir apie dabartį, ir apie dabartinius žmones. Todėl ne ką mažiau svarbi viena po kitos cigaretes rūkanti autorės motina, mokslininkė Lélia Berest (mergautine pavarde Picabia; jai kažkodėl pajuntu didelę simpatiją) ir pati Anne Berest – kasdienėje gyvenimo panoramoje, kur vaikų žaidimų aikštelėse skrieja akmenys ir įžeidimai, ant namų išpurškiamos svastikos, o vakarienių diskusijos intelektualų namuose virsta egzistenciniais konfliktais.

Prarijus knygą su seniai pamirštu skaitymo alkiu, manęs tiesiog neapleidžia mintis – ją privalu išversti Lietuvos skaitytojams. Ne tik todėl, kad tai knyga apie Holokaustą, parašyta ne nebūtin grimztančių, išmirštančių liudininkų, o iš kitos perspektyvos. Iš jaunos, žavios, sėkmingos šiuolaikinės moters, kuriai, regis, nieko netrūksta, perspektyvos. Holokaustą patyrę liudininkai apie išgyventą tragediją rašė ir rašo savo krauju. Tačiau „Atvirukas“ – tai anūkų kartos atstovės krauju parašyta knyga. Ji – visiems gyvenantiems su praeities traumomis ir savęs klausiantiems, ką reiškia su jomis gyventi. O taip pat užduodantiems klausimus ir apie tuos, kurie pasirinko išgyvenimą svetimo gyvenimo sąskaita. Ir todėl – itin svarbi.

Pradedu kalbėti leidyklai, kad šią knygą būtina, tiesiog būtina išleisti lietuviškai. Laimei, pasirodo, kad teisės jau įgytos, knyga išversta ir laukia pasirodymo. Dalinuosi žinia su Anne Berest, pasidžiaugiu, kad ją skaitys ir Lietuvoje, ir ji maloniai sutinka susitikti ir pasikalbėti jos darbo studijoje Paryžiuje. Tam netgi skiria kelias minutes laiko vėlyvą vakarą savo kelionės išvakarėse.

Nedidelis darbo biuras sename pastate, vos keli žingsniai nuo Orsay muziejaus; šviesiame interjere jauki lempų šviesa iš prieblandos ištraukia knygas, piešinius, eskizus ir fotografijas ant sienų. Jos traukia dėmesį. „Štai nuotrauka iš Niujorko MoMa buvusios didelės Francisʼo Picabiaʼos parodos, ją padariau pati“, – pasakoja Anne Berest. – Dar viena nuotrauka – mano mėgstamo menininko, Fujito, Chaimo Soutine’o bičiulio. Štai prieš dešimtį metų parašiau knygą apie Françoise Sagan. Šalia „Cafe de Flore“ buvo toks labai žymus (dabar jau nebeegzistuojantis), tiesiog legendinis knygynas, ir kai vitrinoje atsidūrė mano knyga – nesusilaikiau jos nenufotografavusi. Štai dar Gabrielle Chanel nuotrauka – kai išėjo mano knyga apie Sagan, Karlas Lagerfeldas ją perskaitė ir labai susižavėjo. Mes labai susidraugavome, nuotrauka – jo dovana.“

Bet mes sėdame ant sofos trumpam pasikalbėti apie jos iki šiol asmeniškiausią knygą, „Atviruką“ („La Carte Postale“), susilaukusią Renaudot (2021) ir Amerikos Goncourtʼų (2022) apdovanojimų bei atsidūrusią Prancūzijos Goncourtʼų premijos finale (2021), kurios sukeltas dėmesys jai pačiai buvo netikėtas.

„Atvirukas“ – nuo ko prasidėjo Jūsų knyga?

Viskas prasidėjo kaip aprašyta romane – kurį aš vadinu „nepramanytu romanu“, nes viskas jame yra tiesa, nežiūrint į tai, kad aprašau romanistiniu stiliumi. 2003 m. mano motina gavo anoniminį atviruką, kuriame buvo užrašyti tik keturi vardai. Nieko daugiau. Jokio parašo, jokios žinutės. Ji išsyk atpažino tuos keturis vardus: tai buvo jos dėdės, jos tetos ir jos senelių vardai. Visi mirė Aušvice 1942 metais, nes buvo žydai. Mes neįsivaizdavome, kas mums galėjo atsiųsti tą anoniminį atviruką. Svarbiausia, jis mus išgąsdino. Todėl mes jį padėjome į stalčių ir pamiršome daugeliui metų. Tik po penkiolikos metų aš nusprendžiau ištirti šią istoriją su tikslu surasti to anoniminio atviruko autorių. Knygoje miniu daugybę postūmių [čia Anne pavartoja prancūzišką žodį declencheur, reiškiantį ginklo gaiduką, trigerį], daugybę momentų, kai sakiau sau „štai, privalau parašyti knygą“. Bet iš tiesų mano tyrimas prasidėjo lygiai taip, kaip jį aprašau knygoje. Vieną gražią dieną mano dukra pasakė mano motinai: „Močiute, man atrodo, mokykloje nemėgsta žydų.“ Dukrai tuomet buvo šešeri. Mano motina man paskambino, ir pasakė: „Ar tu žinai, kas atsitiko mokykloje? Reikia, kad tu nueitum ir išsiaiškintum, kad suprastum, kas ten vyksta.“ Tai buvo postūmis man pradėti tyrimą. Bet tai dar nebuvo idėja parašyti pačią knygą. Nutikimas su dukra tik buvo paskatinimas nusisamdyti privatų detektyvą, kuris po daugiau nei šešiolikos metų ištirtų, kas visgi atsiuntė mums tą atviruką. Ir tada pradėjo viskas vystytis tarsi romane – atsirado detektyvas su petnešomis, azartas, na, tiesiog tikras kriminalinis romanas. Turėjau visus elementus „kriminalui“ – privatų detektyvą, anoniminį atviruką, sunkiai išaiškinamą paslaptį. Pradėjau užsirašinėti, manydama, kad vykdysiu savo tyrimą, o tuo pat metu gal parašysiu kriminalinio žanro romaną.

Ar Jūs rašėte realiuoju laiku, vykstant ir vystantis Jūsų tyrimui, ar šią giliai jaudinančią kelionę aprašėte jau pabaigusi tyrinėjimą?

Rašiau knygą vykstant tyrimui, užsirašinėdama. Kai tyrimas stabteldavo ir suprasdavau, kad stringa pasakojimas, tuomet panirdavau į savo herojų praeitį. Tai priežastis, kodėl knygoje yra dvi chronologijos: vykstančio tyrimo laikas ir mano šeimos istorijos laikas, nuo Rusijos iki Prancūzijos. Mano knygoje tyrimas trunka keturis mėnesius, tačiau tikrovėje man prireikė ketverių metų, kad pasiekčiau istorijos pabaigą ir man pavyktų ją atskleisti. Sutrumpinau laiką, kad būtų priimtiniau skaitytojui – antraip mano knyga būtų išėjusi 1000 puslapių ilgio!

Būdama autofikcijos skeptikė, dažnai šio žanro kūriniuose matau autoriaus pastangas pagražinti protėvius ir šeimos narius arba, kitais atvejais – suvesti sąskaitas su jais. Trumpai tariant, dažnai stinga distancijos. Tai priežastis, kodėl autofikcijos žanro charakteriai dažnai būna blankūs ir neįtikinantys. Jūsų herojai, jūsų šeimos nariai yra tarsi gyvi, Jūs jų nedailinate, Jūs netgi labai įtikinamai aprašote jų intymiausius momentus. Kaip jums sekėsi rašyti apie savo pačios šeimą?

Ačiū, vertinu tai, ką sakote. Man pasisekė, nes galėjau naudotis archyvais, o būtent – daugeliu mano protėvių laiškų, kuriuos atradome. Ir tų laiškų dėka aš tiesiog bandžiau suprasti tų žmonių charakterius. Aš taip pat bandžiau suprasti jų savybes ir jų trūkumus – nes akivaizdu, mes visi jų turime. Ir bandydama būti taip arti tiesos kaip tik įmanoma, aš rašiau apie savo herojus. Stengdamasi jų neišduoti. O pats rašymo aktas (ir, manau, jūs, pati būdama istorikė ir rašytoja, man pritarsite, nes rašote apie praeitį, kuri realiai įvyko, apie iš tiesų gyvenusius žmones) – kai rašai apie tikrą praeitį, įeinama tarsi į transo būseną. Nebėra daugiau „epochos“, nebelieka praeities, dabarties. Atsiranda keistas ryšys su tais žmonėmis, kurie gyveno. Šio ryšio atsiradimas – tai kūrėjo kūrybinio akto paslaptis. Tas ryšys su tuo, kas nematoma, ir yra kūrybos galia. Todėl rašydama kartais turėdavau tokį jausmą, kad mano protėviai tiesiog „įeina“ į mane, į mano vidų. Pasijusdavau, lyg jau rašyčiau nebe aš, o jie patys – per mane, parinkdami man žodžius, kuriais rašyti. Jausdavausi tarsi tarpininkas, keliaujantis tarp jų ir šiandienos skaitytojų. Tai unikali rašymo patirtis.

Galbūt galime pavadinti tai Stanislavskio metodu, gilia empatija?

Jūs teisi, niekada apie tai nepagalvojau, bet tai įdomu. Taip, iš tiesų Stanislavskio metodas turi tiesioginį ryšį su tokiu rašymo būdu. Taip pat labai tikiu tuo, kad mūsų kūno ląstelės turi atmintį. Jos turi trijų kartų atmintį. Mūsų DNR yra modifikuojama trijų kartų emocijų atminties. Galima nepažinoti savo protėvių, jie gali būti mirę prieš jums gimstant, kaip kad mano atveju, tačiau per šią genetinę atmintį jie gyvena mūsų viduje. Ir man patinka šita mintis apie gyvenimą su mūsų mirusiaisiais. Šiandienos Europoje, mūsų šiuolaikinėse visuomenėse mes praradome dialogą su mirusiaisiais. Mes praradome įprotį lankyti savo mirusiuosius. O juk visame pasaulyje tebėra likę kultūrų, kurios išlaiko tradiciją, tarkime, daryti pikniką, dalintis maistu lankant mirusių protėvių kapus. Nes juk jie ten, yra. O mes manome, kad mirštama – ir viskas pasibaigia. Tai nėra gera mintis. O jie juk laukia būti prisiminti, ir kai mes juos pašaukiame – jie ateina.

Tai, ką Jūs sakote apie mūsų ląstelių genetinę atmintį, yra labai įdomu. Mokslininkai tai turbūt patvirtintų, juk mes dažnai trečioje kartoje paveldime tam tikrus bruožus ar ligas. Tačiau tai ne viskas. Aš, kaip ir Jūs, esu trečia karta nuo Antrojo pasaulinio karo ir galiu paliudyti, kad mes paveldėjome to istorinį bagažą, su kuriuo turime dorotis. Mes tebegyvename mūsų senelių kartos tragedijų, išdavysčių ir traumų šešėlyje. Ar šio romano rašymas Jums tapo būdu įveikti šią situaciją?

Rašymas, tiesą sakant, man tapo didžiule pagalba. Kiekvienam patarčiau tą padaryti. Nors ne kiekvienas yra rašytojas, kiekvienas turi sugebėjimą išlieti savo jausmus popieriuje, papasakoti savo istoriją. Manau, kad nuo to geriau pasijuntama. Dėl šios knygos studijavau ląstelių atminties temą, o ji liečia visus. Mane sujaudino mintis, kad mūsų genai turi trijų ar keturių kartų emocijų atmintį. Ir man tai padėjo geriau suprasti save pačią.

Skaitydama Jūsų romaną, bandžiau atsidurti Jūsų vietoje... ir žinau, kas man būtų buvę sunkiausia: susitikti gyvai žmones, nuskriaudusius, pražudžiusius Jūsų šeimą. Jūs pakeitėte jų vardus, vietoves... Kaip Jūs įveikėte šią patirtį?

Mano šeimą nuskriaudę žmonės šiandien jau yra visi mirę. Ir nenorėjau, kad jų įpėdiniai ir palikuonys, kurie nieko blogo nepadarė, kurie už nieką neatsakingi, kankintųsi matydami savo pavardę knygoje, taptų susieti su jų protėvių piktadarystėmis. Pamaniau, kad nebūtų gražu tą daryti. Kita vertus, pateikiau pavardes visų herojiškų žmonių, visų, kurie darė gera, elgėsi dorai. Todėl kad labai svarbu yra pagerbti jų atmintį. Bendrai imant, štai ką noriu pasakyti: nereikia teisti. Nežinia, kaip mes patys asmeniškai būtume elgęsi tokiose situacijose.

Galimas daiktas, kad ir mūsų šalyje ne vienam kyla mintis, kad keli jų šeimų skriaudėjų vaiduokliai ar jų ainiai klaidžioja šalimais ir todėl kyla klausimas, ar įmanoma jiems atleisti ir pamiršti jų egzistenciją. O gal, priešingai – atmintis yra sveikas savisaugos jausmas? Ar patyrėte panašias dilemas?

Visiškai suprantu, ką sakote. Nėra lengva į tai atsakyti. Gal pasakyčiau, kad, bent jau mano atveju, aš tiesiog bandau daryti kuo daugiau gera aplink. Man asmeniškai tai yra būdas pamiršti blogio egzistavimą.

Be gelmės ir skausmo, Jūsų romanas – dar ir didelio literatūrinio grožio kūrinys. Labai elegantiškos formos ir labai, labai vizualus... Skaitydama jį mačiau Paryžiaus gatves ir mylimuosius paryžietiškuose butuose, kaimo namus, kalnų trobelę ir netgi Palestiną... Itin, itin įsimintinos scenos. Jūs beveik nenaudojate aprašymų, bet žodžiai – tarsi potėpiai. Gal tai Jūsų genetinis meninis paveldas, šis vizualumas? Mes kalbamės Jūsų studijoje, pilnoje puikių eskizų ir meno kūrinių. Ką Jums reiškia vizualumas literatūroje, santykis tarp vaizdo ir vaizduotės, menas Jūsų gyvenime?

Ačiū, tai, ką sakote, yra labai malonu ir man daug reiškia. Atsakyčiau, kad kitose savo knygose naudoju daugiau aprašymų, daugiau žodžių. Tačiau rašant šią knygą mano metodas buvo kitoks. Tema buvo tokia rimta, tokia sunki, tokia skausminga, kad siekiau absoliutaus paprastumo. Norėjau rašyti taip paprastai, kaip tik įmanoma, kad nesudaryčiau įspūdžio, jog iš šios svarbios istorijos kuriu „literatūrą“.

Žodžiai „Lietuva“ ir „lietuvis“ nesyk minimi Jūsų knygoje. Nors Jūsų protėviai buvo Rabinovičių šeima iš Maskvos, laikinai gyvenusi Rygoje, ir Jūsų knygos viršelyje esanti Noémie buvo gimusi Rygoje, o šeima veikiausiai tik kirto mano šalį keliaudama, tačiau jie dažnai pasinaudodavo biurokratų klaidomis, juos vadindavusiomis „lietuviais“ tam, kad laikinai išvengtų persekiojimo. Nors Rusija, ir netgi Latvija, turėjo visiškai skirtingą istoriją, tačiau kalbant apie Centrinės Europos žydus mes atpažįstame šią kultūrą, ir net „malosolny“, lengvai sūdytus agurkėlius, Lietuvoje turime. Jūs pati esate stilingos paryžietės įsikūnijmas, man yra tekę skaityti Jūsų ironišką ir labai žavingą bestselerį, Jūs buvote velionio Karlo Lagerfeldo bičiulė ir „Chanel“ ambasadorė... Tačiau ar Centrinės Europos kultūra ir estetika, Jūsų šeimos paveldas turėjo Jums kokios nors įtakos?

Na, pirmiausia Jums priminčiau, kad mūsų knygoje apie paryžietes mes parašėme skyrių apie tai, kad „didžiausios paryžietės“, pačios garsiausios, dažniausiai buvo kilusios iš svetur – nuo Marijos Antuanetės iki Jane Birkin. Ir kaip prancūzų dramaturgas Sacha Guitry yra pasakęs: „Paryžiuje negimstama, čia atgimstama.“ Tačiau kalbant apie šeimos paveldą pirmiausia pasakyčiau svarbų dalyką, kurį Jūs pabrėžėte: kulinarinę dimensiją. Mano motina mums gamindavo Centrinės Europos patiekalus ir todėl mes „valgėme“ šią kultūrą. Ir tai mano vaikystės skonis, o tai – labai svarbu.

Gyvename neramiais laikais, vėl atgyja antisemitizmas ir negalime atmesti dar vieno karo grėsmės Europai. Mano nuomone, tokios knygos kaip Jūsų, kurios rodo, kaip karas ir genocidas paveikia ištisas kartas net po jų pabaigos, yra ypatingai svarbios. Mūsų laikų šviesoje, kokia būtų Jūsų žinia Lietuvos skaitytojams?

Kad negalima to pamiršti.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad skaitytojus knyga palies taip pat giliai, ir viliuosi, kad ateityje rasite laiko atvykti į Lietuvą ir susitikti su skaitytojais. Ačiū už Jūsų laiką ir atsakymus.

Tai aš Jums dėkoju!

Kristina Sabaliauskaitė

Šių metų Vilniaus knygų mugėje leidykla „Baltos lankos“ skaitytojus kvies į keturis susitikimus ir pokalbius svarbiomis temomis. Aktualumo  nestokojantys pokalbiai lydės trijų lietuvių autorių negrožinių knygų pristatymus, o iš Didžiosios Britanijos į mugę su skaitytojais susitikti ir naujausio romano „Ateitis“ pristatyti atvyks rašytoja, kompiuterinių žaidimų dizainerė Naomi Alderman.

Jaunųjų skaitytojų salėje sekmadienį į knygos „Tėčio Marselio liežuvis“ pristatymą kvies rašytojas Paulius Norvila kartu su iliustruotoja Patricija Bliuj-Stodulska.

Penktadienį, vasario 28 d., 18 val. Forume kviečiame į atvirą pokalbį apie tai, kokiais klystkeliais gali nuvesti noras „sutaisyti“ kūną. Ypač atvirõs ir asmeniškos TV laidų ir tekstų kūrėjos, žurnalistės, tinklaraštininkės Aistės Simėnaitės debiutinės knygos „Svoriomanija: mano kelionė iki 100 kg ir atgal“ pristatyme dalyvaus ir autorę kalbins komunikacijos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė.

Knygoje pasakojama sukrečianti jaunos moters kovos su svoriu ir maistu istorija – nuo pirmojo suvokimo, kad atrodai kitaip nei mokyklos gražuolės, iki vienas po kito užklumpančių valgymo sutrikimų, chirurginio nutukimo gydymo ir sudėtingų emocinių išgyvenimų.

Kovo 1 d. 11 val. Forume vyks susitikimas su knygos „Pasaulietė“ autore Deimante Rudžinskaite. Ją kalbins psichologas, vienas tinklalaidės „Dialogas“ kūrėjų ir vedėjų Gediminas Tumėnas.

Augdama Jehovos liudytojų šeimoje, Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio. Todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Tiesa, Deimantė žinojo ir tai, kad rojus turi kainą – visišką atsiskyrimą nuo „pasauliečių“, Jehova netikinčių žmonių, ir neva šėtoniškos jų įtakos. Deimantės atvirai pasakojamoje istorijoje nuoširdžiai, be užuolankų, kartais ironiškai kalbama apie tikėjimo savimi ir vilties galią.

Kovo 1 d. 12 val. 5.3 salėje kviečiame į susitikimą su britų rašytoja, bestselerio „Galybė“ ir naujo romano „Ateitis“ autore Naomi Alderman. Autorę kalbins jos romanų į lietuvių kalbą vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Ankstesnė autorės knyga „Galybė“ apdovanota „Womenʼs Prize for Fiction“, išrinkta tokių leidinių kaip „New York Times“, „Washington Post“, „Los Angeles Times“ metų knyga ir įtraukta į Baracko Obamos bei Billo Gateso rekomenduojamų skaitinių sąrašus. N. Alderman buvo atrinkta dalyvauti programoje „Rolex Arts Initiative“ (mentorė rašytoja Margaret Atwood), šiuo metu ji priklauso Karališkajai literatūros draugijai, o jos kūryba versta į daugiau kaip 35 kalbas.

N. Alderman taip pat dirba videožaidimų dizainere: ji yra pagrindinė įspūdingo alternatyviosios tikrovės žaidimo „Perplex City“ scenaristė, bendradarbiauja kuriant daugiau kaip 10 mln. vartotojų sudominusį išmaniųjų telefonų žaidimą „Zombies, Run!“.

Kovo 1 d. 13 val. salėje 5.1 vyks menotyros mokslų daktarės rašytoja Kristinos Sabaliauskaitės naujausios knygos „Kaip skaityti meną“ pristatymas. Pokalbyje dalyvaus Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas, o jį moderuos menotyrininkė, Vilniaus paveikslų galerijos direktorė dr. Aistė Bimbirytė.

Naujausioje knygoje Kristina Sabaliauskaitė kviečia jaunus žmones, šeimas ir visus, kurie domisi ar nori pradėti domėtis menu, kartu pasimokyti KAIP SKAITYTI MENĄ. Meno kūriniai, aprašomi šioje knygoje, yra iš įvairių šalių ir laikotarpių, įvairuojantys nuo priešistorinių iki mūsų laikų, tačiau jie visi yra Lietuvoje: muziejuose ir bažnyčiose, viešose vietose, miestuose ir miesteliuose. Jie šioje knygoje išrikiuoti chronologine seka – nuo seniausio iki naujausio, kad būtų galima susidaryti įspūdį, kaip vystėsi menas laikui bėgant. 

Ši knyga – tai raktų ryšulėlis, kurį turint rankose ir būnant akistatoje su meno kūriniu galima bandyti atrakinti jame glūdinčias ikonografijos prasmes ir įdomybes, suprasti meno kūrinį jo žanro ir laikmečio kontekste. O svarbiausia – mokytis žvelgti įdėmiai ir nebijant klausti.

Sekmadienį, šeimų dieną, kovo 2 d. 11 val. Jaunųjų skaitytojų salės scenoje į interaktyvų susitikimą kvies rašytojas Paulius Norvila kartu su iliustruotoja Patricija Bliuj-Stodulska. Jie pristatys knygą „Tėčio Marselio liežuvis“, gimusią iš gyvenimo sėkmių ir nesėkmių, bet labiausiai – iš patirties, atpažįstamos daugeliui tėvų, auginančių vaikus ir kartu su jais augančių.