Daiva Tamošiūnaitė-Budrė

„Itin intelektualus bandymas suprasti prieštaringas istorijas, kurias pasakojame apie savo psichologinius sunkumus.“

The Guardian

Daugelio apdovanojimų laureatę, Niujorko žurnalistę ir rašytoją Rachel Aviv domina psichikos užkaboriai, žmogiškosios patirties pakraščiai, kurių nepavyksta išreikšti žodžiais. Knygoje „Svetimi sau“ (Strangers to Ourselves, 2022) ji pasitelkia neįprastą formą psichikos ligoms tyrinėti ir atskleidžia stulbinančias diagnozės bei tapatybės sąsajas.

Remdamasi išsamiais pareigūnų reportažais, neskelbtais dienoraščiais, memuarais bei pokalbiais R. Aviv rašo apie žmones, kurie susidūrė su ribotais psichiatrų paaiškinimais, ką jie jaučia ir kas yra. Ji pasakoja apie brahmanę Bapu, dėl nušvitimo palikusią šeimą ir dabar gyvenančią Keralos šventovėse, apie juodaodę Naomę, įkalintą už savo kūdikio nužudymą, kadaise sėkmingą gydytoją Rėjų, kuris siekia atkeršyti savo psichoanalitikams, nuo paauglystės antidepresantus vartojančią Laurą, nusprendusią jų atsisakyti, ir visą gyvenimą su valgymo sutrikimais kovojančią Havą, kurią autorė sutiko psichiatrijos ligoninėje, kai jai pačiai vos šešerių buvo diagnozuota anoreksija. 

R. Aviv kalba apie būtinybę destigmatizuoti sergančiuosius psichikos ligomis ir sukurti jiems tinkamą aplinką sveikti; primena, kad visi išgyvename psichologinių krizių, todėl turėtume vieni kitiems būti atlaidesni. Knyga vertinga kaip psichikos sveikatos skirtingose kultūrose atspindys, fiksuoja psichiatrinio gydymo metodų kismą. Tarp svarbiausių 2022 m. knygų ją mini tokie prestižiniai leidiniai kaip „Time“, „The Washington Post“, „The New Yorker“, „Vogue“ ir kt. 

Ketvirtajame romane „Vienintelė duktė“ (La hija única, 2020) meksikietė Guadalupė Nettel tyrinėja vieną svarbiausių gyvenimo sprendimų – susilaukti vaikų ar ne. Alina ir Laura – nepriklausomos, karjeros siekiančios moterys, kurių nė viena neketina kurti šeimos. Laura ryžtasi drastiškam žingsniui – sterilizacijai, o Alina, laikui bėgant, apsisprendžia tapti motina. Kai Alinos nėštumas komplikuojasi, o Laura prisiriša prie kaimynės sūnaus, abi moterys išgyvena sudėtingus jausmus. 

Įtaigiai parašytame romane atskleidžiamas motiniškų jausmų dvilypumas, kruopščiai išnarstomos gyvenimiškos moterų patirties prieštaros.

Guadalupė Nettel gimė Meksikoje, augo tarp Meksikos ir Prancūzijos. Ji yra tarptautinius apdovanojimus pelniusių romanų – „Svečias“ (El huésped, 2006), „Kūnas, kuriame gimiau“ (El cuerpo en que nací, 2011), „Po žiemos“ (Después del invierno, 2014), „Vienintelė duktė“ bei trijų apsakymų rinktinių autorė. G. Nettel kūryba išversta į daugiau nei penkiolika kalbų. 

Romanas „Artumo laboratorija“ – knyga apie moters ir vyro santykius. Kūrinyje keliaujama per susipažinimo situacijas, parodoma, kaip sukuriamas artimas ryšys. Vis dėlto knygos esmė – ne bendravimo įdomybės, o sąmoningas pagrindinės veikėjos Vitos suvokimas, kas vyksta su jos jausmais, poreikiais, vaikystės žaizdomis santykių metu. Knyga prasideda tuo, kad pagrindinė herojė baigia ilgai trukusią psichoterapiją ir dabar gana aiškiai mato su ja vykstančius procesus. Kai santykiuose jaučiasi skaudinama, kai vėl pakliūva į pažįstamas problemas, Vita savo vidiniame pasaulyje – saugioje erdvėje – bando pamatyti, kokie vidiniai veikėjai dalyvauja situacijoje ir sąmoningai juos reguliuoja. Jėgas ji atgauna meno pasaulyje, o sustiprėjusi grįžta į santykių frontą.

Kadangi šis romanas parašytas profesionalios psichologės, išnašose ji paaiškina, kaip vienas ar kitas psichologinis dėsningumas atsispindi romano situacijose. „Artumo laboratorijos“ personažai paremti tikromis istorijomis, kurių autorė semiasi iš psichoterapinio darbo praktikos.

Genovaitė Petronienė – profesionali psichoterapeutė, jau 28 metus konsultuojanti žmones; nuolat dėsto ir veda seminarus, 6 metus kuria radijo laidas ir yra išleidusi 2 psichologines bei 5 grožines knygas; be to – dar ir atsidavusi keliautoja.

Romanas apie sukilimo vado Zigmanto Sierakausko žmonos gyvenimą, paremtas jos atsiminimais

Likimas skyrė jiems devynis mėnesius bendro laimingo gyvenimo.

Jiedu susitiko 1861 metų vasarą Vilniuje. Ji – dvidešimt trejų, graži ir geidžiama, tačiau svajojanti ne apie meilę, o apie tėvynės laisvę. Jis – rusų armijos kapitonas, trisdešimt penkerių, gyvenantis rengiamo sukilimo idėja. Trys trumpi susitikimai, šiek tiek laiškų – ir po metų atšoktos vestuvės. Likimas jiems skyrė vos devynis mėnesius bendro laimingo gyvenimo. 1863-iųjų balandį Zigmantas paliko besilaukiančią žmoną ir išėjo į Kauno gubernijos miškus vadovauti sukilėlių būriams. Po mėnesio Apoloniją pasiekė žinia: mūšis pralaimėtas, Zigmantas sužeistas, suimtas, įkalintas. Tardomas draugų neišdavė, generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

1863 metų rudenį besilaukianti, serganti Apolonija ištremiama į Rusiją. Prasideda jos, kaip sukilimo vado našlės, kelias, lydimas netekčių ir skausmo, vilties ir mažų džiaugsmų, tikėjimo ir nuoširdaus darbo tėvynės labui. Sunkiame kelyje stiprybės suteikia šeima ir gražių akimirkų prisiminimai. Ir nesvarbu, kad drauge gyventa taip trumpai, o našlauta net 55 metus. Apolonija kantriai laukia susitikimo su vyru, nes tikra meilė nemirtinga: kartu iki mirties ir po mirties.

Žiedas, rastas 2017 metais, su Zigmanto ir Apolonijos vardais ir jų vestuvių data leido identifikuoti vieno iš 1863–1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko palaikus.

Gina Viliūnė (g. 1974) jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, rašo straipsnius, veda ekskursijas. „Apolonija“ – devintasis romanas apie Lietuvos istoriją ir tryliktoji autorės knyga.

Išklausykite mano istoriją. Išgyvenau daugel gyvenimų, mane mylėjo imperatoriai, karaliai ir vagys. Mane buvo pagrobę ir užpuolę, bet aš išlikau. Išgyvenau revoliuciją ir du pasaulinius karus. Tačiau mano istorija – taip pat ir meilės istorija. Ir pasakojimas apie tai, ko tik iš meilės nepadarysi.

Britų rašytojos Natashos Solomons knygoje pirmą kartą prabyla Leonardo da Vinčio mūza – pati Liza del Džokondo, įamžinta bene žymiausiame paveiksle visame pasaulyje. Aš, Mona Liza – tikroviškas, prikaustantis ir pamokantis pasakojimas apie neįtikėtiną kelionę nuo Renesanso Florencijos ir Prancūzijos dvarų iki neramaus XX-ojo amžiaus ir dabartinių laikų.

Nepaprasta vaizduote ir talentu žaižaruojančioje Leonardo da Vinčio studijoje, kurioje sukasi užsakovai ir mecenatai, mūzos, draugai ir konkurentai, kabo Monos Lizos portretas. Penkis įvykių ir intrigų kupinus šimtmečius Lizos del Džokondo paveikslas šmėžuoja galingų, turtingų, siekiančių pavogti ir pralobti ar tiesiog turėti akiratyje.

Tiek metų praėjo, o Lizos balsas nebuvo girdimas. Dabar ji pasiruošusi papasakoti savo istoriją...

„Žemė, žmonių planeta” - A. de Sent-Egziuperi plunksnai priklausantis romanas. Autoriaus, kurio kūryba žmonių sąmonėje susilieja su biografija, biografija su legenda, o asmenybė ir personažai tampa simboliais.

„Kai dirbi tikrą žmogaus darbą, pažįsti tikrus žmogaus rūpesčius. Tiesiogiai susiduri su vėju, su žvaigždėmis, su naktimi, su smėlynais, su jūra. Gudrumu rungiesi su gamtos jėgomis. Lauki aušros, kaip sodininkas laukia pavasario. Lauki eilinio aerodromo kaip žadėtosios žemės ir ieškai dangaus žvaigždėse savo tiesos.”