Tam, kad švedų medikė, mokslininkė, dėstytoja ir politikė Lina Nordquist taptų rašytoja, reikėjo, kad į namus atvyktų televizijos techninės pagalbos darbuotojas. Ir kad jis netyčia atjungtų beveik visus televizijos kanalus. Tada Lina pagaliau rado laiko kurti ir taip gimė debiutinis jos romanas „Eisiu paskui tave“ (iš švedų k. vertė Alma Braškytė). Bent jau taip leidyklos „Baltos lankos“ išleisto romano pradžios žodyje rašo pati autorė.
Tačiau po šia šmaikščia istorija slypi kur kas rimtesni ir gilesni motyvai.
„Kad esu mirtinga, suvokiau tada, kai gimė mano vaikai. Pasaulis per akimirką tapo ir daug gražesnis, ir daug baisesnis. Jis prisipildė ir šviesos, ir baimės. Tada pradėjau rašyti. Tiesiog nebegalėjau kitaip. Taigi rašyti mane pastūmėjo baimė. Jausmas, kad, štai, mąstau ir rašau apie tai, ko labiausiai bijau ir ko niekam niekada gyvenime nelinkėčiau, o gal, kai geriau pagalvoju, turbūt ir neištverčiau. Juk romane aprašomi tragiški žmonių likimai, pagrindinė veikėja patiria didžiulį skurdą, nepriteklių ir net badą bei gamtos rūstybę. Maži vaikai jaučia nuolatinę grėsmę ir išgyvena akistatą su mirtimi. Turbūt rašydama bandžiau tą siaubą prisijaukinti“, – sako 2022-ųjų Metų knygos Švedijoje autorė L. Nordquist.
Poetiškai tamsus ir jautrus pasakojimas
„Eisiu paskui tave“ – poetiška tamsa apgaubtas pasakojimas apie kelias vienos šeimos kartas, gyvenančias tame pačiame name, persekiojamas paslapčių, alkio, įtartinų mirčių, meilės ir sielvarto, – jaudina ir nepalieka abejingų.
Knygos atmosfera ir siužetas tiesiog alsuoja skandinavišku lėtumu ir poetiškumu, o skaitytojas vienu metu panardinamas į dvisluoksnį romano laiką.
XIX a. pabaigoje Uni, Armūdas ir mažasis Rūaras yra priversti palikti Norvegiją ir prieglobsčio ieškoti Švedijoje. Apie Uni gimtosiose vietose imta šnabdžėtis, ji vadinta žudike. Po ilgos kelionės jie galiausiai randa apleistą sodybą – vidury miško laukymės, kur kaupiasi šiluma, auga tuntas baltų beržų, tyvuliuoja ramybė. Ten jie turės apsiprasti ir prisitaikyti prie naujos šalies gamtos ir ne visada geranoriškų gyventojų.
Po daugiau kaip septyniasdešimties metų toje pačioje sodyboje prie seno virtuvės stalo sėdi Kora. Ji kartu su anyta Briken planuoja Rūaro, savo šešuro, laidotuves. Šiame name jis negimė, bet praleido visą savo gyvenimą. Klausydamasi Briken pasakojimų, Kora pastebi vis daugiau įtrūkių šeimos istorijoje. Atsiverianti tiesa Korą nepaprastai skaudina, bet sykiu ir išlaisvina.
Knygoje paliečiama ir daug socialinių apsektų, tokių kaip moters padėtis ir tos padėties kaita visuomenėje. L. Nordquist – ir medikė, ir politikė, tad neslepia turėjusi ambicijų panagrinėti jautrias temas.
„Mano knygos herojės moterys – itin pažeidžiamos, joms labai reikia visuomenės dėmesio, paramos ir realios pagalbos, tačiau jos to sulaukti negali. Uni – dėl laikmečiui būdingo moters vaidmens visuomenėje, o Kora – dėl psichikos ligas gaubiančios stigmos, kuri XX a. viduryje buvo itin stipri. Dažniausiai galėdavai išgirsti „Susiimk!“ arba gauti slopinančių ir atbukinančių vaistų. Tai siaubinga. Esu tikra, kad toks požiūris sužlugdė daugybės žmonių likimus“, – įsitikinusi knygos autorė.
