Elektroninės knygos

Tarp Financial Times 2021 metų geriausiųjų knygų

Sunday Times bestseleris

LAIKAS yra didžiausias mūsų rūpestis – niekas nedrįsta sakyti, kad jo turime į valias. Ar žinote, kad jei sulauksite aštuoniasdešimties, būsite nugyvenęs kiek daugiau nei 4000 savaičių?

Mūsų darbų sąrašas vis nesibaigia, elektroninės pašto dėžutės sausakimšos, esame praradę darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą bei įsivėlę į nuolatinę kovą su išsiblaškymu. Iš visų pusių girdime rekomendacijų, kaip tapti produktyvesniems ir efektyvesniems, mums siūlomi gyvenimą keičiantys patarimai. Tačiau tokie metodai dažnai tik dar labiau mums viską sujaukia. Nerimastingas jausmas, kad skubame, stiprėja, klaidžiojame tarp patarimų, kaip dar geriau ir prasmingiau susiplanuoti laiką, ir sukame galvas, kaip kuo geriau išnaudoti 4000 MUMS SKIRTŲ SAVAIČIŲ.

Oliveris Burkemanas kviečia į laiką pažvelgti kitaip – atmetant paviršutiniškus patarimus, kaip „suspėti viską padaryti laiku“, ir susitelkiant į žmogaus gyvenimo baigtinumą, kuriuo turime išmokti džiaugtis.

• Iš anksto numatykite laiko kasdieniams darbams ribas, o svarbiausia – jų laikykitės!

• Ar žinote, kad gebėjimas nieko neveikti yra neįkainojamas? 

• Nugalėkite nerimą, atidėkite viską į šalį ir dirbkite tik su vienu projektu.

• Sužinokite, kodėl svarbu susitelkti į tai, ką jau atlikote, o ne į tai, ką dar liko atlikti.

• Nuspręskite, kam skirsite savo energiją ir jėgas, nes visko padaryti – tiesiog neįmanoma.

Architektei Keilai Karter gyvenime, atrodė, nieko netrūksta: augina ketverių metukų dukrelę, kartu su mylimu vyru susiprojektavo svajonių namus Raund Hile ir ketino netrukus tenai įsikelti. Tačiau dėl nelaimingo atsitikimo Keilos vyras žūsta, gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, ir moteris ima dvejoti, ar jai nebus graudu gyventi tame svajonių name. 

Vieną dieną Keilą darbe aplanko keista moteris. Atrodo, kad ji žino apie Keilą kone viską, be to, bando atkalbėti nuo kraustymosi į Šedou Ridžo gyvenvietę. Neva tenai plytintis ežeras saugo baisias paslaptis, o miškai pilni vaiduoklių. 

Keila perspėjimų neklauso, įsikrausto į namą. Čia vienintelė jos kaimynė – senyva moteris Elė Hokli. Būdama studentė ji, numojusi ranka į tėvų viltis, savanoriavo juodaodžių paramos programoje. Elės gyvenimas irgi kupinas paslapčių ir kažkaip susijęs su vietove, kur stovi Keilos namas. 

Dvi istorijos, kurias skiria 45 metai, susipina į vieną. Dianos Chamberlain romanas – tai netikėti istorijos posūkiai ir paslaptys, kurios daugybę metų buvo palaidotos.   

„Neabejotinai patiks įtempto siužeto mėgėjams ir socialinių temų gerbėjams.“ 

Booklist

„Diane Chamberlain pristato dar vieną prikaustantį dramatišką kūrinį, kuris neabejotinai taps bestseleriu.“ 

Woman's World

Romanų serija apie moteris, kurių asmenybės amžiams įkvėps ateinančias kartas. Šios moterys – aistringos ir maištingos menininkės, talentingos verslininkės, genialių vyrų mūzos, o jų istorijos – tai pasakojimai apie meilę, ambicijas, svajones, tragedijas ir tikrą gyvenimą, kuris užburia labiau nei išgalvoti siužetai.

Dora Maar ir Pablas Pikasas – didžioji meilė, nepakartojama kaip ir jų menas.

Paryžius, 1936-ieji. Populiarioji fotografė Dora Maar yra Polio Eliuaro ir Man Rėjaus įkurto siurrealistų sambūrio žvaigždė. Jauna moteris netrukus susipažįsta su tapytoju Pablu Pikasu, tuo metu išgyvenančiu gilią kūrybinę krizę, ir jį įsimyli. Tamsioji Doros prigimties pusė įkvepia Pikasą, jis vėl ima tapyti. Doros paskatintas sukuria keletą šedevrų, iš jų garsiausias – triptikas „Gernika“. Tačiau pačios menininkės profesinis augimas sustoja. Tarp įsimylėjėlių veriasi vis gilėjanti praraja.

Užburiantis romanas apie Pablo Pikaso mylimąją, talentingą fotografę, tapytoją ir lygiavertę partnerę.

Amerikiečių rašytojas Stephenas Kingas skaitytojams geriausiai žinomas kaip nepakartojamų siaubo romanų, tokių kaip „Švytėjimas“, „Kerė“, „Daktaras Miegas“, „Ponas Mersedesas“, „Radybos“, „Budėjimas baigtas“, „Tas“ ir kitų tarptautinių bestselerių, autorius.

1999 metais Kingas užsimojo parašyti knygą apie savo profesiją ir atskleisti kai kuriuos savo gyvenimo užkulisius. Tais metais jis pateko į pavojų gyvybei sukėlusią avariją, tad dėl daugybės operacijų ir ilgos reabilitacijos rašymo ir gyvenimo saitai knygoje įgavo netikėtą svarbą.

Tai ne vien sausas pamokymų ir patarimų rinkinys. Knygoje apstu asmeninės patirties: linksmų ir liūdnų pasakojimų apie vaikystę, paauglystę, pirmuosius literatūrinius bandymus, studijas universitete ir nepriteklių kupinus mokytojavimo metus. Kingas atvirai prisipažįsta, kad alkoholis ir narkotikai buvo neatsiejami jo ankstyvojo kūrybinio kelio palydovai, kad tik artimųjų parama ir begalinis noras kurti jam padėjo ištrūkti iš priklausomybių pinklių.

Knygoje Kingas aptaria ir svarbiausią rašytojo amato įrankį – kalbą, supažindina su kasdiene savo darbo rutina ir darbo įpročiais, netgi dalijasi su skaitytojais iš redakcijų ir leidyklų gautais neigiamais atsakymais. O šių jo kūrybinio kelio pradžioje, pasirodo, būta ne tiek ir mažai. Jo patarimai, kaip plėtoti siužetą ir perteikti veikėjų raidą, praktiški, šmaikštūs ir įkvepiantys. 

Veikalas „Apie rašymą. Memuarai apie amatą“, Jungtinėse Amerikos Valstijose įvardytas kaip „geriausia visų laikų knyga apie rašymą“, sulaukė ir tarptautinio pripažinimo.

Skaitytojams nuo 14 metų

Nuotykių, įtampos, paslapčių ir netikėtumų kupinas vesternas, tapęs literatūros klasika.

XIX a. antros pusės Teksasas neramus: karas su Meksika baigėsi vos prieš kelerius metus, baimę nuolatos kelia plėšikai, be to, ne vieną žmogų prerijose užvaldo aistros ir godumas, nuvedantys prie žiaurių nusikaltimų.

Į šias pavojų ir galimybių kupinas žemes su šeima atvyksta naujakurė Luiza Poindekster. Netrukus gražuolė patenka į meilės trikampį: jos širdies geidžia pasipūtęs ir kerštingas pusbrolis Kasijus Kolhaunas bei atkaklus, bet neturtingas mustangų gaudytojas Morisas Džeraldas. 

Kolhaunas sukurpia niekšingą planą, kaip atsikratyti savo varžovo, bet nutinka didžiulė tragedija – žūsta Luizos brolis Henris. Visi įkalčiai rodo į Džeraldą. Tuo pačiu metu netoli Poindeksterių plantacijos pasirodo paslaptingas raitelis be galvos... Kas jis? Vaiduoklis? Nelabasis? Ir ko jis nori?

Laukia dar daug mįslingų ir šiurpą keliančių nutikimų, kol paaiškės raitelio be galvos mįslė ir bus išaiškintas tikrasis Henrio žudikas.

Thomas Mayne Reid (1818–1883) – airių kilmės amerikiečių rašytojas, kūryboje daugiausia kalbėjęs apie savo gyvenamojo laiko Ameriką, žemyno čiabuvių indėnų ir kolonizatorių gyvenimą, vergiją. Jo knygose daug spalvingų personažų, kvapą gniaužiančių nuotykių, intrigų, nusikaltimų ir netikėtumų. Rašytojo kūriniai sulaukė didelio populiarumo ir Amerikoje, ir Europoje, yra skaitomi iki šių dienų. Į lietuvių kalbą išversta nemažai autoriaus knygų: „Raitelis be galvos“, „Kvarteronė“, „Baltoji pirštinė“ ir kt. 

„Varnų Ežeras“ kupinas pasitikėjimo, tobulas romanas, kurį vos atsivertęs supranti – į šį nepaprasto talento autorės literatūrinį pasaulį išties verta pasinerti. Neretai tamsus, bet viltingas, įtraukiantis ir nepamirštamas „Varnų Ežeras“ demonstruoja jėgą, kuri iškelia M. Lawson į pirmąsias rašytojų gretas.

Šiaurės Kanadoje, mažame miestelyje gyvena Morisonai, auginantys keturis vaikus: Luką, Metą, Keitę ir Bo. Jie presbiterijonai, tad šeimoje emocijos užgniaužiamos ir nerodomos. Vieną dieną tėvai išvyksta į miestą ir grįždami abu žūva avarijoje. Vaikai tampa našlaičiais, o jų tarpusavio ryšiai pamažu ima trūkinėti.

Vaikystėje daug laiko praleisdavusi prie tvenkinių, kartu su vyresniu broliu Metu tyrinėdama įvairiausius gyvius, užaugusi Keitė tampa zoologe. Ji gali mikroskopu nustatyti organizmų tapatybę, bet, regis, yra visiškai sutrikusi savo pačios emociniame gyvenime ir su šeima beveik nebendrauja. 

Šioje dramoje apie meilę ir nesusipratimus, apie povandenines pykčio ir apmaudo sroves M. Lawson su širdį veriančiu humoru augina įtampą, tobulai suvaldydama pasakojimą ir apversdama skaitytojo lūkesčius aukštyn kojomis.

„Nuostabus, nepaprastai jaudinantis romanas... Perskaičiau jį vienu prisėdimu, o tada perskaičiau dar kartą, tiesiog savo malonumui.“

Joanne Harris, „Šokolado“ autorė

Mary Lawson – Kanados rašytoja, New York Times bestselerių autorė, pripažinta „žmogaus sielos gelmių“ tyrinėtoja. Jos romanai yra laimėję McKitterick premiją, patekę į Man Booker ilgąjį sąrašą. Knygos yra išleistos 28 šalyse ir išverstos į 24 kalbas. Lietuvių kalba išleista jos knyga „Prieš pirmą sniegą“

„Šiuos kalnus pažįstame kaip niekas kitas, tyliai kužda Lučijos šypsena, kopėme ir leidomės jų įkalnėmis šimtus kartų. Prireikus gebėsime apsisaugoti. <...>
- Eisiu su tavim, – girdžiu savo balsą nuslystant lūpomis.“

1915-aisiais, Austrijos–Vengrijos ir Italijos kovoms persikėlus į Alpių viršukalnes, italų valdžia neturi kito pasirinkimo kaip tik prašyti vietos žmonių pagalbos: aukštai kalnuose įkalintiems kariams trūksta ne tik amunicijos, bet ir menkiausio duonos kąsnio. Į šauksmą atsiliepia nemažai prieškalnių gyventojų, tarp jų ir penkios vieno kaimelio moterys: Lučija, Viola, Katerina, Marija ir Agata – nešėjos, ant gležnų pečių pintuose krepšiuose į priešakines fronto linijas gabensiančios visa, ką palieps karininkai.

Pirma tai tik šaudmenys, medikamentai ir skurdūs maisto daviniai, vėliau – motinų ir mylimųjų laiškai, pernakt plauti skalbiniai, galiausiai – žemyn neštuvais gabenami žuvusiųjų kūnai, kuriems ten aukštai nėra vietos būti priglaustiems po žeme. Tačiau šių penkių moterų ryžto palaužti negali niekas: nei širdį kaustantys karo vaizdai, nei aplink sproginėjančios bombos, nei paklydusių aukų tykantys austrų snaiperiai.

„Uolynų gėlė“ – tikrais faktais paremtas poetiškas pasakojimas apie Pirmojo pasaulinio karo metu pasiaukojamai dirbusias, tačiau primirštas neapsakomos drąsos moteris, grąžinantis joms teisėtą vietą išblukusiuose istorijos puslapiuose.

„Nuspaustų pečių skausmas, tylomis valgomi menki maisto daviniai, užgniaužtos ašaros ir retkarčiais netyčia išsprūstantis juokas – taip kuriama didinga ir sykiu kančios perkreipta karo alinamo gyvenimo mozaika.“
Corriere della Sera

Ilaria Tuti (gim. 1976) – garsi italų trilerių rašytoja. Nors universitete studijavo ekonomiką, ją visad traukė tapyba ir literatūra, laisvalaikiu vienai nedidelei leidyklai ji iliustruodavo knygas. „Uolynų gėlė“ – pirmasis autorės žingsnis nauju, istorinių romanų, keliu, išsyk teigiamai įvertintas skaitytojų ir 2021-aisiais pelnęs „Premio Internazionale di letteratura citta di Como“ apdovanojimą.

Skaitytojams nuo 10 metų

Po mįslingų įvykių gyvenimas Varnų kaime grįžo į senąsias vėžes, nors tik ką ir vėl prasiautė Didžioji audra. Kol suaugusieji vakarėlyje, šeši vaikai smaginasi namuose žiūrėdami filmą. Staiga dingsta elektra ir namą supurto žemės drebėjimas. Vaikai išsigandę žvelgia vienas į kitą, o tada praranda sąmonę.

Atsipeikėjęs šešetas supranta, jog įstrigo apgriuvusiame name. Vaikai neįsivaizduoja, kas jiems nutiko. Negana to, laikrodžiai sustoję, dingo telefonai, o svetainės viduryje stovi paslaptinga medinė skrynia su spyna.

Ir tada skrynia atsidaro…

„Tamsos mokyklos“ tęsinys „Apleistas namas“ žada dar vieną nepaprastai įdomų, mistišką ir šiurpuliukus keliantį nuotykį. Bus sunku atitraukti dėmesį!

„Apleistas namas“:

• įtampos kupina knyga patiks vaikams, mėgstantiems paslaptingas, įtempto siužeto istorijas;

• skatina pasitikėti draugais, branginti juos, o ištikus nelaimei nepasiduoti, darniai veikti kartu ieškant išeities;

• nors tai tęsinys, norint mėgautis nebūtina būti perskaičius pirmą dalį;

• parašyta lengvai, nesudėtinga kalba, todėl pasakojimas kaipmat įtrauks net mažiau skaitančius vaikus.

Sandra J. Paul – belgų rašytoja ir leidyklos „Hamley Books“ savininkė, angliškai parašytus kūrinius pasirašinėjanti Joanne Carlton slapyvardžiu. Ji rašo netikėtų posūkių kupinus įtempto siužeto psichologinius trilerius. Pirmoji serijos „Varnų kaimas“ dalis „Tamsos mokykla“ sulaukė daugybės jaunųjų skaitytojų dėmesio.

Skaitytojams nuo 12 metų

„Oliveris garsiai klykė. Jeigu būtų žinojęs esąs našlaitis, paliktas parapijos seniūnų ir prižiūrėtojų gailestingajai globai, gal būtų rėkęs dar garsiau.“

Nuo gimimo Oliveris Tvistas buvo pasmerktas negailestingam likimui. Augdamas prieglaudoje jis patyrė vien nepriteklius ir žiaurumą. Ūgtelėjęs pabėga, bet geresnio gyvenimo viltis greit subliūkšta. Atsidūręs Londone berniukas papuola į nusikaltėlio Feigano vagių gaujos nagus ir kad išgyventų, yra priverstas tapti kišenvagiu. Nepaisydamas slogių patirčių, pavojų ir žlugdančios neteisybės, Oliveris išlieka geraširdis ir doras, o likimas pagaliau jam atsuka šviesiąją gyvenimo pusę.

Charlesas Dickensas (1812–1870) sukūrė nuotykių ir stiprių emocijų kupiną romaną, kuriam nė vienas skaitytojas negali likti abejingas. Rašytojas, pasitelkdamas ironiją bei humorą ir visada stodamas į silpnesniojo, nuskriaustojo pusę, vaizdavo XIX a. Londoną ir jo kriminalinį pasaulį, aštriai kritikuodamas pramonės revoliucijos padarinius visuomenei, neteisybę, sudėtingą vargšų padėtį ir vaikų išnaudojimą.

Knyga įtraukta į dr. Kęstučio Urbos „Mokiniams rekomenduojamų knygų" sąrašą.

Rekomenduojama literatūra 8 klasei

„Oliverio Tvisto nuotykiai“:

• Skatina atjautą silpnesniems ir ugdo teisybės jausmą.

• Supažindina su niūria XIX a. didmiesčio realybe, to meto papročiais ir kasdieniu gyvenimu.

• Suteikia vilties, kad, nepaisant sunkumų, gyvenimas yra vertingas, kad galiausiai likimas nusišypso ir labiausiai nuskriaustiems.

• Puikus, humoro ir stiprių emocijų nestokojantis pasakojimas sukels skaitytojui įvairių išgyvenimų, o galiausiai ir katarsį.

• Pasaulinė literatūros klasika.

Neuromokslininko patarimai, kaip išlaikyti proto ir kūno sveikatą 

„Kupina išminties ir įžvalgų gražiai parašyta knyga apie tai, kaip galima orientuotis gyvenimo vandenyne. Naudinga bet kokio amžiaus skaitytojams.“

Danielis Gilbertas, Harvardo universiteto psichologijos profesorius

Danielis Levitinas, žinomas neuromokslininkas ir psichologijos profesorius, dalijasi žiniomis apie tai, kaip vystosi mūsų kūnas, kokie procesai vyksta mūsų smegenyse ir ką galime padaryti, kad mėgautumėmės visaverčiu gyvenimu kuo ilgiau. 

Knygoje „Kaip vystosi ir keičiasi smegenys“ rasite naujausius neuromokslo ir psichologijos tyrimus, įsišaknijusių mitų paneigimus ir informaciją apie tai, kokia yra mus supančios aplinkos, miego, mitybos ir fizinio judėjimo reikšmė mūsų gyvenimo kokybei.

• Kokios patirtys ankstyvoje vaikystėje turi didelę įtaką asmenybės vystymuisi?

• Ar žinote, kad suaugęs žmogus gali pasikeisti? Žinoma, jeigu tikrai to nori.

• Ar tiesa, kad aktyvus socialinis gyvenimas lemia mūsų gyvenimo kokybę?

• Kaip keičiasi asmenybė bėgant metams?

• Mitas ar tiesa, kad atmintis visada blogėja bėgant metams?

• Ar senatvę būtinai lydi liūdesys ir įvairios negalios?

• Kodėl svarbiausia yra ne gyvenimo trukmė, o kokybiško gyvenimo trukmė?

• Asmeninės įžvalgos ir pamąstymai, su kokiais iššūkiais susiduriame įvairiais amžiaus tarpsniais.

„Labiausiai įkvepianti šių metų knyga.“

Daily Mail

„Rimtas, įrodymais paremtas vadovas apie tai, kas iš tiesų veikia ir kodėl.“ The Sunday Times

„Iškalbingas mūsų srities atstovas Levitinas apie smegenis rašo kerinčiai lengvai ir paprastai.

Davidas Hubelis, gavęs Nobelio premiją už darbą apie neuroplastiškumą

„Blogio metas“ – šiuolaikinės Indijos epas, istorija, įtraukianti skaitytoją ir vedanti į dulkėtus Utar Pradešo kaimus, į energingąjį Delį. Tai ir trileris, ir šeimos saga, ir svaigus romanas apie gangsterius ir meilužius, netikras draugystes, uždraustą meilę ir korupcijos padarinius. 

Delis, trečia valanda ryto. Dideliu greičiu lekiantis mersedesas užšoka ant šaligatvio, ir po akimirkos penki žmonės negyvi. Automobilis turtingo žmogaus, bet kai dulkės išsisklaido, turtuolio niekur nė kvapo, tėra sukrėstas tarnas, kuris nesugeba paaiškinti keistų įvykių grandinės, pasibaigusios šiuo nusikaltimu. 

Prabangių dvarų, ištaigingų puotų, grobikiškų verslo sandėrių ir politinių intrigų šešėlyje pavojingai susipina trys likimai. Adžajus – budrus tarnas, gimęs skurde, bet tarnaudamas šeimoje padaręs karjerą. Sanis – plevėsa paveldėtojas, kuris svajoja trūks plyš pranokti tėvą. Ir Nida – smalsi žurnalistė, besiblaškanti tarp sąžinės ir geismo. Istorija persmelkta netekties sielvarto, malonumų, godulio ir keršto; nežinia, ar personažų ryšiai taps keliu į išsivadavimą, ar paskata susinaikinti.

Deepti Kapoor augo Šiaurės Indijoje, paskui keletą metų dirbo žurnaliste Delyje. Dabar su vyru gyvena Portugalijoje.

Šviesus ir nuoširdus romanas, tapęs bestseleriu visoje Europoje, pasakoja daugiau nei šimtmetį trunkančią trijų neprastų moterų – dukros, motinos ir močiutės –  nepamirštamą istoriją apie meilę ir praradimus.

Ana gyvena šiais laikais. Ji – akademikė, rašytoja, ištekėjusi už žurnalisto ir tarsi turi visas galimybes save realizuoti, tačiau jos gyvenimas nesiklosto sklandžiai, ir moteris bando suprasti – kodėl. Budėdama prie savo sergančios motinos Johanos patalo Ana permąsto savo sudėtingus santykius su mama ir močiute. 

Ieškodama atsakymų, Ana ima vartyti senus laiškus, dienoraščius bei nuotraukas. Iš jų pamažu ima ryškėti Hanos ir Johanos gyvenimas. Anai iškyla klausimai, nedavę ramybės visą gyvenimą: ką jautė jos močiutė Hana, daugiau nei prieš šimtą metų ištekėjusi ir auginusi nesantuokinį vaiką? Kaip jos motina Johana, buvusi ugninga maištautoja, tapo namų šeimininke? Ir kodėl ryšiai, jungę Aną su motina ir močiute, nutrūko? 

Žvelgiant į šių moterų gyvenimą, Anai teks naujai įvertinti motinos ir dukters, vyro ir moters santykius ir iš visiškai kitos perspektyvos išvysti savo pačios gyvenimą. 

Marianne Fredriksson (1927–2007) švedų rašytoja, išgarsėjusi visoje Europoje. Jos knygos išverstos į 47 kalbas, jų parduota daugiau nei 17 milijonų egzempliorių. Iš viso autorė parašė 15 romanų.

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Šūvis medžiokliniu šautuvu sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Ir atrodo: ne ji viena. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.

Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą bent kiek apsipratusi su nauja savo išvaizda. Tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė Šastan nenoromis įsitraukia į tyrimą.

„Netikėtas, intriguojantis, kitoks.“
ELLE

„Norekas tobulai įvaldęs trilerio žanrą.“
Le Monde

Olivier Norek (Olivjė Norek, gim. 1975) – scenaristas, rašytojas, humanitarinių misijų dalyvis, buvęs policijos pareigūnas, gimęs ir augęs Prancūzijoje. Autorius pelnė daugiau nei 20 įvairių literatūrinių apdovanojimų, 2019 m. jam įteikta „Prix Maison de la Presse“ premija, o kūriniai išversti į daugiau nei 10 kalbų. „Paviršius“ – pirmoji lietuvių kalba išleista O. Noreko knyga.

„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“

Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.

„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg

„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano

Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.

Artėjant 2019-ųjų prezidento rinkimams Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnas gauna neįprastą užduotį – nesilaikant griežtų taisyklių patikrinti vieno iš kandidatų rinkiminę komandą ir galimų rėmėjų sąrašą. Pareigūnas netrunka suprasti, kad tai gali būti savotiška Departamento vadovų parama prezidento posto siekiančiam Gitanui Nausėdai, todėl ryžtasi tapti Pranešėju.

Šioje knygoje pirmą kartą prabyla ne vien Pranešėjas, bet ir dešimtys kitų liudininkų, savo akimis mačiusių Nausėdos rinkiminę kampaniją, jo įsikūrimą Prezidento rūmuose, bandymus įsitvirtinti Lietuvos politikoje, artimiausios komandos euforiją ir nusivylimus. Atskleidžiama, kaip prezidentas Nausėda ir kiti valstybės vadovai veikė per svarbiausias pastarojo meto krizes: pandemiją, maršizmą, Rusijos karą Ukrainoje, Lietuvos konfliktus su diktatoriškomis valstybėmis.

Knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ tęsia „Kabinete 339“ pradėtą pasakojimą apie Lietuvos valstybės valdymo užkulisius.

„Šioje Birutės ir Dovydo knygoje keičiasi rūmų adresas, bet nekinta užkulisinės intrigos, apie kurias rūmų šeimininkai niekada nenori pasakoti. Intriguoja iškalbingi prezidento Gitano Nausėdos kadencijos ir jo asmenybės štrichai bei žurnalistų keliamas amžinas klausimas – kam tarnauja slaptosios tarnybos?“

Andrius Tapinas

„Ak, ta gerovės valstybė. Skaityti tokias knygas yra bjauru: tenka irtis per puslapius, kuriuose intrigos, manipuliacijos, melas, politinės rietenos ir kvailystės. Užvertęs paskutinį puslapį tik dar kartą pagalvoji, kad Danijos Karalystėje kažkas tikrai supuvę ir žurnalistiniais įrankiais to nesutvarkysi. Bet, kaip teigia vienas garsus filosofas, – niekas nesakė, kad bus lengva.“

Antanas Terleckas

Knygos autoriai – „Laisvės TV“ tyrimų žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė, kartu atlikę ne vieną žurnalistinį tyrimą apie politinę korupciją, įtartinus verslo sandorius, socialines problemas. Pirmoji jųdviejų knyga „Kabinetas 339“ tapo lietuvišku bestseleriu, „15min“ metų knygos apdovanojimuose išrinkta geriausia lietuviška negrožinės literatūros knyga. Vėliau sukurti televizinės dokumentikos filmai – „Fūrų vergai“, „Pažemintųjų palata“, „Kyjivo trasa“ – sudomino šimtus tūkstančių žiūrovų. Už savo darbus jie pelnė Peter Greste Freedom Of Speech ir Future Story tarptautinius apdovanojimus, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus universiteto, Vilniaus politikos analizės instituto, Romo Sakadolskio, Gailių klano premijas už tiriamąją žurnalistiką.

Kasparas Joachimas Utzas – Meiseno porceliano kolekcininkas, po Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos pabėgęs į Prahą. Čia, dviejų kambarių bute, jis laiko vertingą, daugiau nei tūkstančio eksponatų kolekciją. Režimas jos neatima, tikėdamasis po Utzo mirties eksponatus perkelti į valstybinius muziejus, tačiau nuo šios minties Utzą purto – net jei mainais kartą per metus jam leidžiama išvykti iš Rytų bloko. Baimindamasis dėl kolekcijos lemties, jis tampa ir socialistinės valstybės, ir meilės menui įkaitu.

Ši švelniai ironiška žymaus britų rašytojo ir žurnalisto Bruce’o Chatwino knyga žvelgia į kolekcionavimą kaip obsesiją, svarsto apie asmeninę laikyseną politinių įtampų akivaizdoje ir nusiraminimo paieškas praeities mene.

„Taiklūs ir absurdiški dialogai, itin pastabi detalėms autoriaus akis, truputį mistiška ir siurrealistinė Prahos atmosfera – „Utzas“ yra puiki pirma pažintis su garsaus britų autoriaus Bruce’o Chatwino kūryba.“

Knygos vertėjas Marius Burokas

 Vieną dieną 28 metų bankininkas Vitangelo Moscarda iš savo žmonos lyg tarp kitko išgirsta, kad jo nosis – kreiva. Netikėtas suvokimas, kad aplinkiniai jį mato kitokį, nei pats įsivaizdavo save esant, apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Bandydamas suprasti, kas yra tikrasis „aš“ ir kiek veidų jis turi, į tapatybės krizę klimpstantis Moscarda ryžtasi vis radikalesniems eksperimentams. 

Italų rašytojo, dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato Luigi Pirandello (1867–1936) romanas „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ drauge filosofiškas ir teatrališkas, šmaikštus ir tragiškas, nerimastingas ir meditatyvus.

„Iš romano struktūros veržiasi gaivališka teatrinė raiška. Dalyvaujame Moscardos vidiniame monologe, o laužyta sintaksė – tai sceniniai judesiai, kuriais siekiama įveikti gyvenimo ir scenos butaforiją, išjudinti ir galiausiai sutrupinti tai, kas negyva.“

Knygos vertėja Goda Bulybenko

Luigi Pirandello (1867–1936) – vienas reikšmingiausių XX amžiaus dramaturgų ir modernios dramos kūrėjų, 1934 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Savo kūrybos metodams įvardyti Pirandello taikė terminą teatro dello specchio (veidrodžio teatras). Pirandello sukūrė per 40 pjesių, kelis šimtus trumpų istorijų, garsiausi jo romanai – „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ („Uno, nessuno et centomila“ (1925–1926), „Velionis Matija Paskalis“ („Il fu Mattia Pascal“ (1904).

Tai moderni paryžietiška šeimos istorija, priversianti juoktis net personažams pakliuvus į, regis, beviltiškas situacijas.

Kai chronišku bedarbiu tapęs Žozefinos vyras vieną dieną su meiluže pabėga į Keniją ir pradeda dirbti krokodilų fermoje, ji atsiduria išties nepavydėtinoje situacijoje. Tačiau Žozefina yra dviejų mergaičių – pasitikinčios savimi, gražuolės paauglės Hortenzijos ir drovios, vaikiškos Zojos – motina, tad daug laiko savigailai neturi. Dabar jai reikia rasti būdą užtikrinti sau ir dukroms stabilumą, nes vieniša likusi moteris priversta gyventi už menkutį viduramžių tyrinėtojos atlyginimą. 

O štai charizmatiškoji Žozefinos sesuo Irisė, regis, turi viską – turtingą vyrą, nuostabią išvaizdą ir ištaigingą butą Paryžiuje, tačiau pastaruoju metu ją vis dažniau užklumpa mintys apie gyvenimo prasmę. Kai garsus leidėjas rimtai susižavi jos romano apie viduramžius idėja, ji pasiūlo seseriai sandorį – Žozefina parašys romaną ir susižers visas pajamas, tačiau ant viršelio puikuosis Irisės vardas. Planas atrodė išties puikus, tik nei Žozefina, nei Irisė nenumatė, kad... kad ši knyga taip pakeis jų gyvenimus!

Tai romanas apie žmones, apie bet kurį iš mūsų – kokie esame ar norėtume būti, kokie galime tapti. Šioje istorijoje daug melo, meilės, draugystės, išdavysčių ir svajonių – daug tikro gyvenimo.

„Kathrine Pancol džiugina sumaniais veikėjų portretais bei įžvalgiu, jautriu ir humoro sklidinu pasakojimu.“

 Kirkus

„Dirkui Husmanui puikiai pavyko sukurti virtuozišką istorinį nuotykį, kurio stiprioji pusė – greiti siužeto posūkiai ir įtampos kupinos scenos.“ 

 Münsterland Zeitung 

Vokiečių rašytojo Dirko Husemano (Dirk Husemann) knyga „Paryžiaus romanų fabrikas“ –sodrus XIX amžiaus Europos paveikslas, o centrinė figūra – garsusis rašytojas, „Trijų muškietininkų“ autorius Aleksandras Diuma, įsiveliantis į magiškų Egipto amuletų medžioklę. Vienas kitą vejantys nuotykiai, pašėlęs tempas ir nežabota autoriaus vaizduotė skaitytojui  padovanos neužmirštamą kelionę, ištrinsiančią ribą tarp fantazijos ir realybės. 

Devyniolikto amžiaus vidurys, Paryžius. Garsus rašytojas Aleksandras Diuma sostinės priemiestyje įkūręs romanų fabriką – keliasdešimt anoniminių plunksnos brolių jo idėjas paverčia kūnu. Fabrike užgimusius romanus A. Diuma, žinoma, publikuoja savo vardu. Toks įžūlumas kelia daugybę aistrų. Prasta ir pigi Diuma rašliava užrūstina ir grafienę Aną Dorn, po tragiško incidento praradusią vyrą.

Tačiau Anos ir Aleksandro keliams susidūrus paaiškėja, kad jiedu turi bendrą priešą. Pasirodo, žmogus, kaltas dėl Anos vyro mirties, – tai šarlatanas magnetistas Lemetras, mėginantis iš Diuma išpešti rašytojo tėvo neva nusavintus tris amuletus. Diuma būtų ne prieš parduoti juos už gerus pinigus, bet amuletai, deja, jau perduoti Luvrui, o iš ten iškeliavo į Sankt Peterburgo Ermitažą ir Britų muziejų. Ana, savo nuostabai, susivienija su keistuoliu Diuma, abu nusprendžia pirmiau už sukčių atgauti muziejams perduotus amuletus ir leidžiasi į nuotykį per visą Europą. Juolab šie amuletai, anot Lemetro, turi magiškų galių.

1965 m. gimęs Dirkas Husemanas studijavo ankstyvąją istoriją, archeologiją ir etnologiją. Publikuoja straipsnius įvairiuose specializuotuose žurnaluose. Vokietijoje itin populiarus rašytojas jau išleido 7 istorinius romanus. 

„Moteris – tai ąsotis: kas jį sudaužo, tas ir pasiima, šitaip sako mano motina.“

Septintasis dešimtmetis. Pasaulis sparčiai keičiasi, bet nuošaliame Sicilijos miestelyje gyvenimas teka sava, per amžius nusistovėjusia vaga. Vyras yra šeimos galva, o moteris – namų šeimininkė. Vyrai gali dirbti visus darbus, nevaržomai linksmintis, laisvai bendrauti ir siekti nusižiūrėtos merginos dėmesio ir rankos. Įstatymas jų pusėje: jei mergina nenori tekėti, ją galima pagrobti ir prievarta paimti į žmonas. Merginos negali vienos išeiti iš namų, joms užginta ne tik bendrauti su jaunais vyrais, bet ir pažvelgti į juos. Sutuoktinius joms parenka tėvai. Arba jas pasirenka patys vyrai.

Penkiolikmetė Oliva Denaro puikiai žino Sicilijos moterų gyvenimo taisykles, tačiau, priešingai nei jos bendraamžės, visiškai netrokšta tapti moterimi. Jai patinka žaisti su savo geriausiu draugu Saru, svaidyti akmenis iš laidynės, bėgioti gatvėmis, laukuose rinkti sraiges. Ji mokosi ir skaito rimtas knygas, bet paslapčia varto spalvotus žurnaliukus ir piešia sąsiuvinyje kino dievaičių veidus. Olivai patinka mergaitiška laisvė, tačiau ji negali tęstis amžinai.

Vieną dieną miestelio konditerijos krautuvės savininko sūnus pasiūlo Olivai apelsino skiltelę. Nors mergina dovanos nepriima, tačiau savimi pasitikintis, arogantiškas vyrukas nusprendžia, kad ji turi tapti jo žmona. Nepasiekęs savo tikslo gražiuoju, jis pagrobia merginą, tad jaunutė, vos brandą pasiekusi Oliva patiria brutalią, įstatymais įtvirtintą vyro teisę.  Tačiau Oliva laužo tradicijas ir atmeta moters prievolę būti sudužusiu ąsočiu, o jos ryžtas siekti teisingumo įkvepia kitas kovoti dėl moterų teisių Italijoje.

Tarptautinio bestselerio „Vaikų traukinys“ autorės Violos Ardone naujausia knyga nukelia skaitytoją į XX a. septintojo dešimtmečio Siciliją ir atskleidžia ydingas to meto visuomenės nuostatas. Subtiliai ir jautriai pindama skausmingos istorijos gijas autorė parodo, kad net ir vieno žmogaus pastangos gali atnešti lemtingų permainų visai šaliai.

Esu toks, koks esu, ir priimu iššūkį tapti geriausias, koks tik galiu būti.

Ar galite įsivaizduoti, kokie būtume jo vietoje? Nors gimė be galūnių, Nikas Vujičičius įveikė savo negalią. Jis išmoko gyventi savarankišką, turtingą ir linksmą gyvenimą. Nikas yra pavyzdys visiems, norintiems atrasti tikrąją laimę.

Stiprus Niko tikėjimas Dievą buvo ir yra pagrindinis jėgų šaltinis. Savo gyvenimu ir paskaitomis jis skleidžia pagrindinę mintį: visų svarbiausia yra rasti savo gyvenimo tikslą ir niekada nepasiduoti, net kai sunkumai užtveria kelią. Tegul tai įkvepia jus pradėti savo gyvenimą be ribų.

„...gyvenimo iššūkiai sugniuždo arba įkvepia. Jei galite gyventi, būkite už tai dėkingi. Pasinaudodami tuo dėkingumu išsivaduokite nuo depresijos ir pykčio. Ženkite vieną žingsnį, paskui kitą, duokite impulsą ir kurkite gyvenimą, kokio norėtumėte.“ – Nick Vujicic

Interneto svetainė www.nickvujicic.com

Nikas Vujičičius (Nick Vujicic) keliauja po įvairias šalis ir skaito paskaitas, yra kelių knygų autorius ir ne pelno siekiančios organizacijos „Gyvenimas be ribų“ vadovas. Nikas yra puikus įkvėpimo pavyzdys viso pasaulio žmonėms, kviečiamas į seminarus, kalba didelėms auditorijoms apie tai, kaip įveikti kliūtis ir įgyvendinti svajones. Iš Australijos Nikas Vujičičius persikraustė į Kaliforniją, ten dabar ir gyvena su šeima. Jo pirmoji knyga „Gyvenimas be ribų“, išleista 2010 m., tapo bestseleriu, yra išversta į 30 pasaulio kalbų.

„Lietus Amsterdame“ – tai istorija, kurioje susipina tragiški Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų įvykiai ir jų vertinimas šiais laikais. 

Jaunas žurnalistas velionio tėvo albume aptinka nuotrauką iš Amsterdamo, kurioje užfiksuotas žydų tautybės senelių kaimynas. Nutaręs išsiaiškinti tėvo ryšį su nufotografuotu asmeniu ir parašyti apie tai straipsnį, nuvyksta į Amsterdamą. 

Istorija pasirodo visiškai kitokia, nei iš pradžių manė. Grįžta praeitis, mirtis tyko prie kiekvieno kampo, išgyvenimas tampa svarbiausiu tikslu, sunku atskirti, kas gelbėtojas, o kas išdavikas. Žurnalistas įsitraukia į savo šeimos praeities ir kartu šiurpių Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų tyrinėjimus. 

Giminės istorija įgyja kriminalinio pasakojimo bruožų. 

„Lietus Amsterdame“ – penktasis Valdo Barto slapyvardžiu grožines knygas pasirašančio žurnalisto, politikos apžvalgininko Valdo Bartasevičiaus romanas. Ankstesnės knygos „Vorų šokis“, „Mirtis Nidoje“, „Mirtina meilė“, „Spąstai“ priskirtinos detektyvų ir kriminalinio romano žanrui.

Iš nemylimos dukros – į Švedijos karalienę.

Jauniausios Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istorija

Tikra istorija, primenanti Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą.

Žygimanto Augusto jaunėlė sesuo karalaitė Kotryna Vilniuje gyveno nepastebima ir mažai kam reikalinga – kaip Pelenė, tačiau įsiliepsnojus žiauriam karui su Maskva, ji tapo kone geidžiamiausia nuotaka Europoje.

Kotrynos Jogailaitės likimas ir meilės istorija intriguoja ne mažiau nei garsioji jos brolio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės drama. Ji ištekėjo beveik 36-erių, tais laikais itin brandaus amžiaus, už vienuolika metų jaunesnio vyro ir iš nereikalingos karalaitės virto įtakinga moterimi, iš nemylimos – geidžiama, iš kalinės – karaliene.

Ne kartą patyrusi skaudžią išdavystę, išgyvenusi karo siaubą ir asmenines dramas Kotryna nepalūžo ir tapo Švedijos karaliene, gerbiama abiejose Baltijos jūros pusėse.

„Solidus literatūrinis ir istorinis žvilgsnis į jauniausios Jogailaitės - Kotrynos – gyvenimo ir meilės istoriją.“

Istorijos mokslų daktarė Rasa Leonavičiūtė- Gecevičienė

„Lietuvos istorijoje apstu išskirtinių, drąsių ir ryžtingų moterų, kurios šiandien gali įkvėpti ir praturtinti maskulinizmo prisotintą mūsų istoriją. Autorė puikiai atskleidžia sudėtingą ne tik romano, bet ir filmo scenarijaus vertą Kotrynos Jogailaitės asmenybės portretą, o knyga įtraukia nuo pirmo iki paskutinio sakinio.“

Istorikė ir visuomenininkė Luka Lesauskaitė

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Romanuose autentiškai pavaizduotas XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenės gyvenimas, jo užkulisiai, paliečiamos universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Penktojoje šios serijos knygoje „Serui Filipui, su meile“ pasakojama Eloizos istorija. Sezoną po sezono ji kaip išgalėdama vengė vedybų. Ir jai pavyko! Tačiau dabar Eloiza nebėra tokia įsitikinusi, kad jai išties skirta senmergės dalia, ypač kai geriausia draugė Penelopė, su kuria tikėjosi džiaugsmingai dalytis panašiu likimu, ne tik įsimylėjo, bet ir atrado santuokinę laimę. Staiga Eloiza ima baimintis, kad padarė klaidą, kurios ištaisyti nebegali...

„Išmoninga ir šmaikšti istorija.“

TIME MAGAZINE

Tai, kad Eloiza Bridžerton – senmergė, serui Filipui atrodė tik privalumas. Pasipiršo jai manydamas, kad ji veikiausiai jau kiek desperatiškai laukia vedybų pasiūlymo, ir tikėdamasis gauti ramią, nepretenzingą pačią. Tik desperacija Eloizai anaiptol nebūdinga. Šios ant jo durų slenksčio netikėtai išdygusios gražios moters ramia taip pat nepavadinsi, o tomis retomis akimirkomis, kai ji pagaliau liaujasi tauškusi, jis labai trokšta... ją pabučiuoti.

Eloiza Bridžerton, sulaukusi sero Filipo pasiūlymo, sutrinka – juk nė nebuvo jo sutikusi. Ir vis dėlto... ima apie tai svarstyti, o galiausiai pati nebesupranta, kaip vidury nakties atsiduria išsinuomotoje karietoje, vežančioje ją susitikti su šiuo įžūliu vyru.

Medžių motinos beieškant 

„Knyga „Miško išmintis“ primena, kad pasaulis – tai istorijų tinklas, jungiantis mus vienus su kitais. Ji pristato pasakojimus apie medžius, grybus, lokius ir žmogų, įsiklausantį į gamtos pokalbį. Asmeninis pasakojimas, mokslinės įžvalgos ir nuostabūs netikėti miško gyvenimo atradimai persipina su dėmesį prikaustančia istorija.“ 

Robin Wall Kimmerer, aplinkos ir miško biologijos profesorė 

Suzanne Simard – žymiausia pasaulyje miškų ekologė, pakeitusi žmonių požiūrį į medžius, jų tarpusavio ryšius ir santykius su kitais gyvais miško organizmais. Knygoje „Miško išmintis“ S. Simard pasakoja jaudinančią ir įkvepiančią savo atradimų istoriją apie tai, kaip ji vaikystėje pamilo miškus, kaip patikėjo, kad medžiai glaudžiai bendrauja tarpusavyje, ir kaip tapo pasaulinio garso mokslininke, atskleidusia miško paslaptis. 

Knygoje „Miško išmintis“ autorė atskleidžia, koks įdomus ir kartu sudėtingas yra miško gyvybės ciklas. Sužinokite, kaip medžiai bendrauja per milžinišką požeminį grybų tinklą, kurių centrus sudaro medžių motinos – paslaptingos, galingos esybės, maitinančios savo giminaičius ir palaikančios mišką. 

Visą gyvenimą tyrinėjau miškus ir mano supratimas apie juos vertėsi aukštyn kojomis. Su kiekvienu nauju atradimu aš vis giliau įsitvirtinu miške. Neįmanoma nepaisyti mokslinių įrodymų: miškas yra užprogramuotas išminčiai, jautrumui ir gydymui.

Ši knyga ne apie tai, kaip mes galime išgelbėti medžius. Ši knyga apie tai, kaip medžiai gali išgelbėti mus.