Elektroninės knygos

„Prokrastinacijos menas“ – tai dykaduoniavimo bei darbų vilkinimo vadovas, skirtas paguosti ir motyvuoti visus profesionalius darbų atidėliotojus. Knygoje su humoru aptariamos problemos, su kuriomis susiduria savigraužos kamuojami prokrastinatoriai, o taip pat pateikiami patarimai, padėsiantys pagaliau atlikti ilgai atidėliotas užduotis.

Johnas Perry’is yra Stanfordo universiteto filosofijos profesorius emeritas. Drauge su kitais jis veda nacionalinę radijo laidą Philosophy Talk. 2011 m. jo tekstas „Struktūrinė prokrastinacija“ buvo apdovanotas IgNobelio literatūros premija.

Šią knygą autorius rašė laikydamasis joje dėstomų principų, kitaip sakant – atidėliodamas disertacijų vertinimą ir pažymių rašymą.

„Mintys“ yra paskirų XVII a. prancūzų filosofo ir matematiko Blaise’o Pascalio paskirų fragmentų rinkinys. Patyręs religinį atsivertimą Pascalis atsidėjo asketiškam gyvenimui, o „Mintys“ daugeliu aspektų yra viso jo gyvenimo kulminacija. Šią knygą Pascalis sumanė kaip krikščionybės apologiją, o garsioji „Pascalio lažybų“ samprata taip pat suformuluota šioje knygoje.

Šis leidimas – pirmasis pilnas Pacalio „Minčių“ leidimas lietuvių kalba. 1996 m. Aniceto Tamošaičio vertimas pataisytas ir papildytas trūkstamu paskutiniuoju skyriumi, išverstu Jūratės Žalgaitės-Kayos. Projektą iš dalies finansavo Prancūzų institutas Lietuvoje.

„Apie „Mintis“ negalima papasakoti jokios nuoseklios istorijos, jų nesudėsi į jokią loginių ar priežastinių ryšių grandinę, jos išsprūsta iš bet kokios pastangos susisteminti ar klasifikuoti. Paradoksalus dalykas: šiaip jau Pascalis yra išskirtinai paprastas ir nesudėtingas mąstytojas, beveik nevartojantis filosofinio „žargono“, suprantamas net žmogui, neturinčiam filosofinio išsilavinimo, taigi „nesunkus“, bet vis dėlto „nepatogus“ filosofas.“

Nijolė Keršytė

„Filosofai šiandien rašo net jų draugų ir kolegų neskaitomas knygas. Pascalio „Mintys“ yra jo paties į knygą nesudėlioti užrašai, kuriuos turi perskaityti kiekvienas išsilavinęs žmogus.“

Alvydas Jokubaitis

Pirmojoje krikščioniškoje autobiografijoje aistringa atmintis dera su nuoseklia refleksija. Dievui ir skaitytojui Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo.

Augustinas – stebinantis filosofas ir virtuoziškas pasakojimo meistras. Aistros persmelkti prisiminimai jam puikiai dera su nuoseklia refleksija. Augustinas atskleidžia savo ilgesio ir meilės istoriją, galutinės prasmės paieškas ir pažeria daugybę žmogaus prigimties įžvalgų, kurias Vakarų kultūroje kiekviena karta apmąsto iš naujo. Per šešlioka amžių nuo Augustino atsivertimo nebuvo meto, kuomet „Išpažinimai“ nebūtų turėję svarios įtakos intelektiniam, dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui.

„Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“ visuomet išliks vienas didžiųjų Vakarų literatūros šedevrų.“

Henry Chadwick

„Apie tobulybę“ – paskutinysis Levo Karsavino tekstas, rašytas lageryje, pieštuku ant popieriaus skiaučių. Tai jo mąstymo kvintesencija ir koncentratas. Nepaisydamas savo apverktinos situacijos, Karsavinas laikosi platonistinės perspektyvos ir gina idealistines pozicijas.

Levas Karsavinas (1882-1952) – pasaulinio lygio mediavistas, kultūros istorikas, Peterburgo universiteto rektorius, bolševikų iš Rusijos išvytas po Spalio revoliucijos. Ilgus metus dirbo Vytauto Didžiojo universitete. Okupavus Lietuvą buvo ištremtas. Mirė tremtyje.

„Apie tobulybę“ – paskutinysis Levo Karsavino tekstas, rašytas lageryje, pieštuku ant popieriaus skiaučių. Tai jo mąstymo kvintesencija ir koncentratas. Nepaisydamas savo apverktinos situacijos, Karsavinas laikosi platonistinės perspektyvos ir gina idealistines pozicijas. Knygos tekstas parengtas naujai, remiantis Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomu rankraščiu.

„Karsavinas metasi į riziką kalbėti apie tai, kas neprieinama žmogaus kalbai, bet jaučia, kad yra kas gelbsti nuo intelektualinio žlugimo – tai krikščioniškoji viltis.“

Vytautas Ališauskas

„Jis yra sakęs, jog tai, ką parašė lageryje – geriausia, ką jis apskritai yra parašęs.“

Alfonsas Svarinskas

Donaldą Trumpą išrinkus JAV prezidentu, Snyderis, remdamasis istorijos žiniomis, parengė dvidešimt pamokų, kaip apsisaugoti nuo tironijos įsigalėjimo. Ši knyga – tai pilietinio sąmoningumo ir politinio aktyvizmo pradžiamokslis.

Timothy Snyderis (g. 1969) – istorikas, Jeilio universiteto profesorius, JAV Holokausto muziejaus Sąžinės komiteto narys, kurio moksliniai tyrimai apima dviejų didžiųjų XX a. represinių režimų – nacizmo ir stalinizmo – veiklą. „Apie tironiją“ – ketvirtoji Snyderio knyga lietuviškai.

„Neaprėpiamo informacijos kiekio, inertiškų ir subiurokratintų politinių procesų, kasdien plintančio viešumo ir technologizuoto privatumo laikmetyje atgimsta baimės, vedančios prie laisvės atsisakymo. Istorija ne kartojasi, bet primena mums neišmoktas pamokas. Timothy Snyderio knyga – tai atsakas avantiūristinei tironijos nostalgijai ir bandymas priminti pamokas, kurios padeda išsaugoti trapų galių balansą, kuris vadinamas demokratija.“

Paulius Gritėnas

„Tai knyga, mokanti istoriškai mąstyti, primenanti Václavo Havelo imperatyvo „gyventi tiesoje“ svarbą, kalbanti apie kasdienės politikos ir betarpiško bendravimo, kuriuos užmiršome dreifuodami kompiuterinių algoritmų pasaulyje, poreikį. „Neatiduokite laisvės savo noru“, – sako Timothy Snyderis. Sunku įsivaizduoti prasmingesnį palinkėjimą Lietuvos visuomenei XXI amžiuje.“

Aurimas Švedas

„Apie skaitymą“ – dvi Marcelio Prousto esė, kuriose šis vienas žymiausių visų laikų rašytojų apmąsto, kodėl mes skaitome. Sumanytos kaip refleksijos apie Prousto itin mėgtą meno kritiką Johną Ruskiną, šios esė virsta psichologine skaitymo studija. Prousto išvada – kitaip nei bet kas kitas, skaitymas gali tapti postūmiu savarankiškam dvasiniam gyvenimui.

„Skaitymas, kuris Proustui padeda suvokti ir pažinti save, galiausiai jį nuveda iki Venecijos, kur praeitis įsiterpia į dabartį, išpranašaudama jo būsimo romanų ciklo Prarasto laiko beieškant pagrindinę temą.“

Vytautas Bikulčius

„Nostalgija persmelkta odė skaitymo malonumui ir visam, kas jį supa. Pats šis tekstas savo vaizdais, kvapais, pojūčiais ir detalėmis yra skaitymo malonumo esencija.“

Marius Burokas

„Apie skaitymą“ yra penktoji serijos „Apie“ knyga. Serija „Apie“ – tai neakademiniai įžvalgiausių pasaulio protų tekstai, kuriuos galima perskaityti vienu ypu. Serijoje jau išleista Timothy Snyderio „Apie tironiją“, Levo Karsavino „Apie tobulybę“, Harry Frankfurto „Apie šūdmalą“ ir Immanuelio Kanto „Apie pedagogiką“.

Knygoje vienas žymiausių visų laikų mąstytojų Immanuelis Kantas apibendrina savo požiūrį į pedagogiką. Knygoje susisteminamos perskyros tarp lavinimo ir mokymo, aptariami skirtingi mokytojų ir tėvų vaidmenys. Svarbiausia knygos įžvalga – vaikai turi būti mokomi ne dabarčiai, bet ateičiai.

Immanuelis Kantas (1724-1804) – vienas žymiausių visų laikų mąstytojų. „Apie pedagogiką“ (1803) – vienas paskutiniųjų Kanto tekstų, kuriame jis apibendrina ir susistemina savo pažiūras į mokymą ir lavinimą.

„Ši Kanto knyga puikiausiai iliustruoja šiuolaikinio ugdymo sampratą, pagal kurią žmogus neturi laukti, kol kažkas kitas jį išmokys, pakeis ir išauklės. Prisiimdami visišką atsakomybę už vaiką, disciplinuodami, „auklėdami“, „ugdydami“ jį, mes savinamės jo laisvę ir prisiimam atsakomybę. Reikia padėti vaikui tapti tuo save ugdančiu subjektu ir tuo objektu, kurį jis pats nuolat, nepaliaujamai, atsakingai stebi, formuoja ir kuria. „Vaikas turi elgtis pagal „maksimas“, kurių protingumą jis pats gali suprasti.“ Ne prievarta, bet įsisąmonintas būtinumas įgalina žmogų įsipareigoti pačiam sau, savo moralinėms nuostatoms, kas leidžia jam tapti laisvu ir nepriklausomu nuo kito žmogaus valios. Gyvenimas yra ne begalinis savęs ieškojimas, bet nuolatinė pastanga suprasti ir sukurti save.“

Liutauras Degėsys

„Knygą perskaičiau vienu prisėdimu ir taikliau nepasakyčiau: „Žmogus gali tapti žmogumi tiktai per ugdymą. Jis yra tai, ką iš jo padaro ugdymas.“ Ne vieną dešimtmetį kartoju, kad pedagogo darbas yra unikalus, nes tai vienintelė profesija, kuri dirba ne su dabartimi, o su ateitimi. Ta prasme, kad mūsų darbo rezultatai pasimato po 15-25 metų, kai užauga vaikai, kurie buvo ugdyti. Todėl it medus sielai skaityti, kad „vaikai turi būti ugdomi ne dabarčiai, bet ateičiai, galimai geresnei žmonijos būklei.“ Ar gali būti taikliau?! Skaitykite neskubėdami, įsiskaitydami. Tai nėra atsakymų knyga – šiandien tai yra įžvalgų knyga, kuri tikrai paskatins mąstyti.“

Austėja Landsbergienė

„Kartais mirtis yra geriau.“

Šiurpiausias Stepheno Kingo parašytas romanas.

Kai daktaras Luisas Kridas gauna naują darbą ir su šeima atsikrausto į Ladlou – provincijos miestelį Meino valstijoje, naujasis gyvenimo etapas jam atrodo neįtikimai nuostabus. Ladlou vyrauja idiliška ramybė, ją trikdo tik greta žavingo seno Kridų namo plentu šniokščiantys sunkvežimiai ir vilkikai. Apie jų keliamą grėsmę byloja ir miško proskynoje vaikų įrengtos suvažinėtų naminių gyvūnėlių kapinės.

Šią vietą Luiso šeimai parodė kaimynas – senyvas vyras Džadas. Draugiškas senukas Luisą nuvedė ir į kitą vietą, į senąsias indėnų kapines, kuriose palaidoti gyvūnai – ir net žmonės – prisikelia ir grįžta pas kenčiančius savo šeimininkus. Tiesa, šiek tiek kitokie nei prieš mirtį. Luisas girdi perspėjimus, – tiek tikrame pasaulyje, tiek nakties košmaruose, – kad nederėtų lankytis šioje indėnų vietoje. Nes čia slypi kraują stingdanti tiesa – šiurpesnė ir galingesnė už pačią mirtį. Netrukus Luisui paaiškės, kad visus, kas drįsta brautis į draudžiamas senąsias indėnų kapines, užklumpa kraupi lemtis. Vis dėlto atsispirti paslaptingos vietos traukai sunkiau nei įveikti stingdantį netekties skausmą.

Rutuliojantis įvykiams, stiprėja ir košmaras, toks negailestingas, kad veikiausiai norėsite užversti knygą, bet nepajėgsite nuo jos atsiplėšti.

Amerikiečių rašytojo Stepheno Kingo (g. 1947 m.) istorijų lobyne kiekvienas gali rasti labiausiai jį bauginantį ir audrinantį pasakojimą, o pats rašytojas tikina, kad jam baisiausios „Givunėliu kapinės“. 1979 metais parašęs pirmąją šios istorijos versiją, Kingas net ketverius metus ją laikė stalčiuje tikėdamas, „kad pagaliau nuėjo per toli“.

Kultiniu tapęs siaubo romanas „Givunėliu kapinės“ 1984 metais nominuotas „Pasaulio fantastikos apdovanojimui“ ir sulaukė dviejų ekranizacijų: 1989 ir 2019 metais. 

Kuršių ir prūsų, žydų, vokiečių ir rusų pėdsakas Baltijos pajūrio smėly. Nutylėtos šeimų paslaptys ir karų laužomi likimai kerinčio grožio kraštovaizdyje. Kaip gintaro inkliuze išsaugota pirmykščio miško atmintis, taip Svenja Leiber romane „Kazimira“ nupūsdama laiko smiltis atskleidžia daugiasluoksnę Rytprūsių istoriją: nuo Antrojo Reicho epochos pradžios iki pat XXI amžiaus su (vis dar) neužgijusiomis okupacijos žaizdomis ir niauraus sovietinio palikimo grimasomis.

Baltijos jūra nuo seno buvo dosni gintaru, o didžiausi jo klodai telkšojo prūsų žemėse, Sembos pusiasalyje. XIX a. pabaigoje ant Baltijos jūros kranto įsikūrusiame nuošaliame Palmininkų kaimelyje Kazimira slapčia renka gintarą, o jos vyras Antas Damerau gamina iš jo nuostabias figūrėles. Jam, geriausiam apylinkėje tekintojui, paprastam žmogui, Vokietijos įstatymai draudžia liestis prie gintaro.

O pirklys ir verslininkas Moricas Hiršbergas gali oficialiai kasti gintarą. Atsitiktinai sužinojęs apie smėlingame pajūryje glūdinčius gintaro klodus, Antas pasiūlo Moricui įsigyti gintaringos žemės plotus ir įrengti pirmąją šachtą. Morico dukters Anos vardu pavadinta šachta netrukus tampa didžiausia gintaro kasykla pasaulyje. Tačiau laimės ir turtų joje sūrų prakaitą liejusiems žmonėms ji taip ir neatneša.

Svenja Leiber romane kelia klausimus: kur glūdi tautinės neapykantos šaknys, kur slypi totalitarizmo ir nacizmo užuomazgos, iš kur randasi drąsa spręsti, kam lemta gyventi, o kam ne? Subtilaus poetiškumo ir lakoniškumo kalba spinduliuojantis romanas atveria mitines prūsų žemės ir istorijos įsčias, papasakota istorija užgaus jautriausias sielos stygas.

„Tavo Margot“ – debiutinis Meri Valkamos romanas, kaipmat sulaukęs ir skaitytojų, ir kritikos pripažinimo. 2021 m. už šį romaną rašytoja apdovanota prestižine Geriausio metų debiuto premija. Tai didelės meilės istorija, pasakojimas apie svajones, išdavystę ir klampų liūną, kurį vadiname atmintimi.

1983 m. suomių žurnalistas Markus Siltanenas su šeima išvyksta dirbti į Rytų Berlyną, tad vos dvejų metukų sulaukusi Vilja auga šeimoje, kurioje žavimasi VDR idealais. Vis dėlto po kelerių metų šeima dėl neaiškių priežasčių grįžta į Suomiją. 1989-aisiais, Europoje vykstant permainoms, griūva Berlyno siena. Tuo pat metu žlunga ir Markaus santuoka.

Daugiau kaip po dvidešimties metų, tvarkydama mirusio tėvo butą, Vilja randa pluoštą laiškų, rašytų moters vardu Margot. Viljos prisiminimai apie VDR nublankę, todėl ji nusprendžia skristi į Berlyną ir susirasti Margot. 

Ši kelionė Viljai pamažu atveria šeimos paslaptis, patirtus skaudulius ir visai kitokį tėvo gyvenimą. Kas buvo Margot? O svarbiausia: kas buvo tėvas?  Ir koks užauga vaikas, kuriam iš atminties ištrinta tai, kas reikšmingiausia? Kaip gyventi, palaidojus didžiausias svajones?

„Tavo Margot“ – daug žadantis debiutas. Tai dramatišku istoriniu laiku vykusi nuostabi meilės istorija ir įtraukianti paslapčių dėlionė apie veikėjo praeitį“. 

Žurnalas Kulttuuriilmoitus 

Meri Valkama (g. 1980 m.) – suomių žurnalistė ir rašytoja. Ankstyvoje vaikystėje keletą metų su tėvais gyveno VDR, užaugusi studijavo politinius mokslus ir žurnalistiką Berlyno laisvajame universitete, parengė mokslo tiriamąjį darbą, kūrė dokumentinius filmus apie žurnalistus, dirbusius VDR.

4 moterys | 4 kartos | 4 likimai

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui jauna mergina iš visų pamiršto Sniegų kaimo sutinka paslaptingą keleivį skirtingų spalvų akimis. Taip prasideda istorija apie vienos šeimos keturių kartų moterų gyvenimą, nukelianti į dvidešimto amžiaus pradžios Lietuvą, tarpukarį, pokario laikus, sovietmetį ir pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Praėjusio šimtmečio istoriniame ir politiniame fone nusidriekęs pasakojimas atskleidžia, kas sieja skirtingus moterų likimus, ką jos nutyli ir slepia net nuo artimiausių, kodėl jų meilė pažymėta kalte, o tyla galiausiai tampa nusikaltimu.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, devynių knygų vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Jos romanas „Anglų kalbos žodynas“ įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija, išrinktas 2022 m. Metų knyga prozos suaugusiesiems kategorijoje ir geriausia lietuvių autorių grožine knyga portalo 15min.lt Metų knygos rinkimuose, pateko į LLTI sudaromą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Tylos istorija“ pirmą kartą išleistas 2017 m.

Semas ir Seidė – vaikystės draugai, kadaise susipykę ir atsitiktinai vėl susitikę metro perone. Abu pakvaišę dėl kompiuterinių žaidimų, abu nepaprastai protingi ir slapčia vienas kitą įsimylėję. 

Vieną dieną jiedu nusprendžia atrasti geriausio vaizdo žaidimo formulę ir sukurti savo kompiuterinį žaidimą. Semas ir Seidė visa galva pasineria į darbus ir dar studijuodami universitete sukuria neįtikėtino populiarumo sulaukusį žaidimą „Ičigo“. 

Per vieną naktį tapę įžymybėmis draugai užkariauja vaizdo žaidimų pasaulį, pajunta šlovės ir pinigų skonį. Tačiau sėkmė ir pripažinimas turi savo kainą – tai neapsaugo jų nuo širdies skausmo, išdavysčių ir netekčių. 

„Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ yra nepakartojamas trisdešimties metų tarpsnį apimantis romanas, kuriame nagrinėjamos universalios temos: tapatybė, negalia, nesėkmė ir atpirkimas, o svarbiausia – mūsų poreikis bendrauti, būti mylimiems ir mylėti. 

 TAIP, TAI MEILĖS ISTORIJA, BET NE TOKIA, KOKIĄ SKAITĖTE ANKSČIAU.

 „Absoliučiai genialu. Šiame plačiame, nuostabiai parašytame romane Gabrielle’ė Zevin aprašo žmogaus meilės ir kūrybiškumo grožį, tvirtumą ir trapumą. „Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ yra viena geriausių mano kada nors skaitytų knygų.“ 

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

„Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ – tobulai sudėliota saga apie žmonių ryšį ir kūrybinį procesą, apie meilę ir visus jos sudėtingus lygmenis. Šis romanas – tikras literatūros perlas, intymus ir visaapimantis, modernus ir nesenstantis.“ 

Erin Morgenstern, knygos „Naktinis cirkas“ autorė

„Gabrielle’ė Zevin parašė išskirtinį meilės laišką gyvenimui su visais jo rožių sodais ir minų laukais. Spinduliuodama išmintį ir pažeidžiamumą ji tyrinėja pačią žmogiškojo ryšio prigimtį. Šis romanas ir jo nepamirštami personažai nežino ribų. Skaitant knygą norisi juoktis, liūdėti, mokytis ir augti.“

Tayari Jones, knygos „An American Marriage“ autorė

Populiarioji Norvegijos rašytoja Herbjørg Wassmo (g. 1942) kūrybinį kelią pradėjo nuo poezijos, tačiau sėkmė ją aplankė po pirmojo trilogijos romano „Tora. Namas su akla stiklo veranda“ ir ypač parašius garsiąją „Dinos knygą“. 1986 m. rašytoja apdovanota Šiaurės Tarybos literatūros premija. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų. Savo kūryboje autorė be gailesčio, bet sykiu jautriai gretina pasaulio grožį ir bjaurastį.

„Šimto metų istorija“ apima keturias moterų kartas – skirtingi likimai ir charakteriai, norai ir pasirinkimai, suteikiantys stiprybės ar atimantys jėgas. Vyrai – tie, už kurių jos ištekėjo, ir tie, kuriuos jos mylėjo.

Istorija prasideda nuo Saros Susanės, nuo gausios jos ir ją dievinančio Johaneso šeimos. Jų jaunėlė Elida taip pat randa meilę, tačiau, kaip ir motina, ji supranta, kad laimė nevienalypė. Trečiosios kartos atstovė – Elidos mažiausioji Jordisė. Meilė ją aplanko karo metais – iš lėto ir per atstumą. Ši knyga ir apie mažą mergaitę, besislepiančią tvarte nuo jo. Rašančią geltonu pieštuku geltoname sąsiuvinyje dienoraštį tam, kad išgyventų. Ši mergaitė gimė 1942 metais. Lygiai prieš šimtą metų pasaulį išvydo jos prosenelė, ištvermingoji Sara Susanė, įsikūnijęs angelas Lofoteno katedros paveiksle.

„Šimto metų istorija“ – knyga apie stiprias moteris, apie laisvės troškimą ir kitokio gyvenimo ilgesį.

Sveiki sugrįžę į Sritį X!

Jau trisdešimt metų griežtai įslaptinta vyriausybės organizacija „Pietinis pakraštys“ stebi Sritį X, kuri neaiškios kilmės reiškinių buvo atkirsta nuo žemyno. Visos anksčiau į šią sritį siųstos ekspedicijos – nesėkmingos ir, nepaisant surinktų duomenų, daugelis mįslių neįmintos.

Grįžus dvyliktajai ekspedicijai padėtis „Pietiniame pakraštyje“ tampa nebevaldoma. Atkurti tvarkos komandoje atvyksta naujas vadovas, pravarde Kontrolis. Prieštaringi vienos iš ekspedicijos dalyvių atsakymai per apklausą, paslaptingi buvusios „Pietinio pakraščio“ direktorės užrašai ir bauginantis vaizdo įrašas atskleidžia Srities X keistenybes, – ir jos šiurpesnės, negu įmanoma įsivaizduoti.

Amerikiečių mokslinės fantastikos knygų autoriaus Jeffo VanderMeerio (gim. 1968) romanas „Santaka“ – pasaulinės sėkmės sulaukusios „Pietinio pakraščio“ trilogijos, priskiriamos keistosios literatūros (weird fiction) žanrui antroji dalis, tapusi „The New York Times“ bestseleriu. 

„Keistosios literatūros (weird fiction) karalius.“

The New Yorker

„VanderMeerio stilius primena Poe: klaustrofobiškas, vis labiau keliantis įtampą.“

The New York Times

„Santaka“ nėra vien „Sunaikinimo“ tęsinys. Nauja knyga priartėja prie tamsaus šnipų romano ir atskleidžia ekspedicijos dalyvių santykių psichologiją.“

Robin Sloan, rašytojas

Didžioji susižavėjimo Maldororo giesmėmis banga atūžė XX a. pr. drauge su siurealistais, kurie laikė jį didžiuoju mokytoju... „Tik išrinktieji galės mėgautis šiuo karčiu vaisiumi be grėsmės pakenkti sau. Todėl, baikščioji siela, kol dar nežengei giliau į šias neištirtas žemes, apsisuk ir kulniuok atgal."

„Maldororo giesmės" (1869) – ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus legendomis apipynė ir į plačiuosius kultūros vandenis išplukdė ribinių sąmonės būsenų ieškoję siurrealistai. Ši tamsi, daugiasluoksnė odė pykčiui ir blogiui negailestingai smūgiuoja į kaukėtą savimi patenkintos žmonijos kultūrą bei moralę.

Šiuo tikslu grafas Lautréamont'as pasirinko laisvą ir maištingą gyvulio įvaizdį: geriau garsiai staugti tarp laukinių žvėrių nei tyliai kriuksėti tarp naminių kiaulių. Į šį kūrinį skaitytojai turėtų žvelgti kaip į agresyvų ir desperatišką žmogaus, negalinčio kitaip pasipriešinti prievartinei sistemai, manifestą.

Pagrindinį romano herojų Sofiją autorius kildina iš Jono apokrifo. Biblinių laikų Sofija – aukštųjų sferų būtybė, kuri puolė, ir dėl to Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Šių laikų Sofija – paprastas vairuotojas – iš pradžių irgi „puola“, bet vėliau patiria iniciaciją. Budrumą praradusioje jo sąmonėje įvyksta lūžis – Sofija grįžta į praėjusį gyvenimą, keliauja po praeitį ir tariasi supratęs visų reiškinių prasmę bei tikslą.

Galiausiai susiranda jį inicijavusį poną ir įkalba kartu imtis verslo – atidaryti apipjaustymo kompaniją... Romano pabaigą vainikuoja šoferio Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti herojui padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.

Šiuolaikinių kairiųjų intelektualų Michaelo Hardto ir Antonio Negri veikalas – svarbus įvykis XX–XXI a. sandūros politikos filosofijoje. Knygoje ne tik fundamentaliai apmąstoma pasaulio situacija keičiantis amžiams, bet ir išdėstoma alternatyvi ontologija.

Pagrindinis „Imperijos“ tikslas – aptarti kokybiškai naują globalinės valdžios darinį – Imperiją, susiformavusią žlugus didžiųjų valstybių imperializmui ir griuvus Berlyno sienai. Ši Imperija siekia kurti pasaulinę santvarką, grįstą politinės ir ekonominės galios centrų tarpusavio priklausomybe, plėtoti išimties būkle paremtą teisinę sistemą ir nevaržomo globalaus kapitalizmo dominuojamą ekonomiką. Remdamiesi istoriniais pavyzdžiais knygos autoriai teigia, kad jau Imperijos įsigalėjimo akimirką pasirodo pirmieji jos irimo ženklai, galintys į chaosą nuvesti užvaldytą pasaulį.

Hardtas ir Negri anapus milžiniško galios aparato mato antrąją vertybinę ašį – daugybę, naują Imperijoje susiformavusį politinį subjektą. Daugybė ne tik įkvepia gyvybę Imperijos ekonominei, politinei ir teisinei sistemai, bet, pasižymėdama aukštu intelektu, emociniais ir kooperaciniais gebėjimais, gali prasiveržti ir anapus Imperijos ribų. Štai kodėl knyga yra priešnuodis depresyviems svarstymams apie politikos ar politinių idėjų mirtį, apie nykią pasaulio istorijos lemtį karo ir terorizmo epochos sutemose.

Nuo 1975-ųjų, kai ši knyga buvo išleista pirmą kartą, milijonus žmonių ji paskatino permąstyti „rūšizmą“ – nuolatinę žmonių nepagarbą kitiems gyvūnams ir jų išnaudojimą. Ji įkvėpė pasaulinį judėjimą už gyvūnų teises, siekiantį nutraukti nuolatinį žiaurumą.

Remdamasis faktine medžiaga autorius atskleidžia šiurpią pramoninių fermų ir produktų testavimo laboratorijų tikrovę ir siūlo alternatyvas. Požiūris į gyvūnus iš lėto keičiasi, autoriaus aprašomos problemos dabar visuotinai pripažįstamos. Anot įžangą parašiusio istoriko Yuvalio Noah Harari, ši knyga tebėra tokia pat aktuali kaip ir tada, kai buvo parašyta. Ją perskaityti taip pat svarbu tiek gyvūnų teisių entuziastui, tiek ir skeptikui.

„Ypatinga knyga, turėjusi ypatingą poveikį. Žinoma kaip judėjimo už gyvūnų teises biblija.“
Independent on Sunday

„Viena svarbiausių knygų per pastarąjį šimtmetį ir atvedanti į didžiąją etikos revoliuciją.“
Peter Tatchell, visuomenės veikėjas

Prof. Peteris Singeris (gim. 1946) – vienas įtakingiausių mūsų laikų moralės filosofų. Nuo 1975-ųjų jis yra įtakingiausias mąstytojas gyvūnų teisių srityje. Jo knyga „Gyvūnų išlaisvinimas“ įtraukta į geriausių „Time Magazine“ negrožinės literatūros knygų 100-uką.

„Ši knyga apie mano „aš“, apie sienas ir pastangas iš jų ištrūkti. Sienos yra ribos. Mes mąstome, jaučiame ar numanome savo ribas, kambario ribas, šalių ribas, pasaulio ribas, daiktų ribas, skirtingų kategorijų ribas, poezijos ribas, knygos ribas. Ribos ar net pats jų numanomo ar realaus egzistavimo faktas mus kuria, saugo, gina, atskiria vienus nuo kitų, įkalina. Galime bandyti jas apeiti ar sugriauti, bet po šio bandymo galiausiai lieka aptrupėjusios sienos. Mąstymas visada turi ribas, dar daugiau – jis yra pagrįstas ir save pagrindžia ribomis, kategorijomis. Kartais vaikštome po šiuos dvasios kambarius, o kartais beviltiškai trankomės į jų sienas, kurios ir esame mes patys.“

Autorė Aušra Kaziliūnaitė

Aušra Kaziliūnaitė (gim. 1987) – poetė, rašytoja, žmogaus teisių aktyvistė. Išleido tris poezijos knygas: „Pirmoji lietuviška knyga“ (2007), „20 % koncentracijos stovykla“ (kitos knygos, 2009), „Mėnulis yra tabletė“ (2014). Už pastarąją apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, vokiečių, latvių, lenkų kalbas. Aušra baigusi istorijos ir religijos mokslų studijas, šiuo metu yra Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė. „esu aptrupėjusios sienos“ – ketvirtoji Aušros Kaziliūnaitės poezijos knyga.

„Dievo istorija ne visa dieviška.“

Judėjos karalius Erodas, sužinojęs, jog Betliejuje ką tik gimė būsimasis Žydų karalius, įsako išžudyti visus naujagimius berniukus. Juozapas, Marijos vyras, nugirdęs tokį nuosprendį paslepia savo sūnų, o visi kiti lieka pražūčiai. Išgelbėtas Jėzus auga vargingoje šeimoje kaip paprastas mirtingasis ir anaiptol ne išrinktasis.

Savaip pateikdamas biblinius įvykius autorius sukuria itin žemiško ir žmogiško Jėzaus portretą. Literatūrinėje fantazijoje vaizduojama ne tik Jėzaus, bet ir iki šiol negirdėta jo tėvo Juozapo kaltės drama, daugiavaikės motinos kasdienybė, tyra meilė išmintingai, bet nuodėmingai Marijai Magdalietei, aštrūs pokalbiai akis į akį su Dievu ir paslaptinguoju Piemeniu, su kuriuo paauglystėje Jėzus ganė avis...

„Evangelija pagal Jėzų Kristų“ – vienas skandalingiausių portugalų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato José Saramago (1922−2010) kūrinių. Knyga supriešino skaitytojus, buvo cenzūruota kaip žeidžianti tikinčiųjų jausmus ir lėmė rašytojo pasitraukimą į Kanarų salas, kur jis praleido visą likusį gyvenimą.  

„Homo deus“ šokiruos. Skaityti bus smagu. Bet svarbiausia – knyga pakvies mąstyti taip, kaip dar nemąstėte.“

Daniel Kahneman, psichologas, rašytojas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas

„Sapiens“ parodė mums, iš kur atėjome, „Homo deus“ rodo, kur einame.

Yuvalis Noah Harari vaizduoja netolimos ateities pasaulį, kuriame susidursime su dar nepatirtais išbandymais. Jis nagrinėja XXI amžių formuosiančius projektus, galimybes, svajones ir košmarus, pradedant kova su mirtimi ir baigiant dirbtine gyvybe. Kas pakeis tikras žmonijos rykštes – badą ir marą, kuriuos jau beveik įveikėme, ir didžiuosius karus, iš kurių, tikėkimės, pasimokėme. Kokį likimą dabar nulemsime patys sau – kaip dievai, kuriais tampame?

Karai tapo atgyvena: šių laikų žmogui didesnė tikimybė nusižudyti, nei žūti per ginkluotą konfliktą.

Badmečiai traukiasi: dažnam nutukimas virsta daug didesne grėsme už badą.

Mirtis tėra techninė kliūtis: nemirtingumas pasiekiamas, tačiau jis – tikrai ne visiems.

Kas mūsų laukia ateityje? Nauja evoliucijos pakopa – HOMO DEUS.

„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.

Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.

Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.

Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras?

Reliktų istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu. Knyga lengvai skaitoma, požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą.

1944–1947 m. iškeldininus beveik 90 tūkst. lenkų tautybės asmenų, Vilnius tapo migruojančių atvykėlių miestu. Toks jis buvo ištisą pusę amžiaus.

1959 m. prasidėjo beatodairiška miesto plėtra. Per dešimtmetį iškilo „antrasis Vilnius“ – nauji mikrorajonai, kuriuose gyvenamasis plotas prilygo butų ir namų plotui prieškariu.

Po karo mieste ėmė dominuoti viešasis transportas. Vilnius pagal troleibusų skaičių iškopė į 6 vietą pasaulyje, o pagal maršrutų ilgį tapo 5-as.

Europos Sąjungos 2014 metų literatūrinė premija

“Sinis priėjo prie stogo krašto ir pažvelgė žemyn.

– Jei man nebūtų baisu, ant smūgio nušokčiau!

Tada jis pažiūrėjo į mus. Paskui vėl žemyn.

– Gyvenimas neturi prasmės.

Visi pasižiūrėjo į Sinį.

Evos balsas buvo žemas:

– Tai puiku, kad gyvenimas neturi prasmės.

Ji dėbtelėjo į Sinį:

– Nestovėk taip arti krašto.

– Viskas gerai, juk man baisu.

– Sini, prašau, paeik toliau nuo krašto.

– Į kurią pusę?“

Tada muzika buvo garsesnė, banditai pavojingesni, o plaukai ilgesni. Žmonės sėdėdavo ant žolės, važinėdavo be bilietų, keliaudavo nežinomais keliais, neklausė tėvų. Naktį bristi upe į koncertą būdavo daug svarbiau nei skaičiuoti pinigus. Seni laikai, kurie nenori pasibaigti... 

Linksmoje istorijoje apie keturiolikmetį vaikiną – moksliuką, bandantį atrasti save maištingoje metalistų subkultūroje, atsiskleidžia sąmojingas, beveik dokumentinis ir itin spalvingas ką tik nepriklausomybę atgavusios Latvijos portretas. Tai knyga, kurią čiupo Z kartos keturiolikmečiai. Tai romanas, kurį įvertino ir pamilo jų tėvai ir mokytojai. 

„Tai knyga apie brendimą, ryški autoriaus kartos biografija <...>. Ir joks ne paauglių romanas, nors didelė dalis skirta paauglystės metams. Tikrai geriausia, kas paskutiniu metu skaityta latvių kalba.“ 

Paulas Bankovskis, „lr“

„Romaną galima suvokti ir kaip monumentalią nuotrauką, padedančią kai kam išvengti amnezijos.“

Martinš Kapranas, „Latvju Teksti“

„Tikrasis palaiminimas Jonevo romanui ir jo skaitytojams – aplinkybė, kad autorius, kaip ir jo alter ego, ieškodamas savojo kelio liko ištikimas gerai literatūrai. Jonevo literatūrinis bagažas netiesiogiai girdimas elegantiškame, efektingame ir ritmingame pasakojime su doze dramatizmo.“

Una Alksne, „Ubi Sunt“

Janis Joņevas (gim. 1980) – latvių rašytojas, užaugęs Jelgavoje. Baigęs gimnaziją išvyko studijuoti į Rygą, gavo Latvijos kultūros akademijos magistro laipsnį. Už pirmąją knygą „Jelgava 94“ autorius apdovanotas Europos Sąjungos metų literatūrine premija, Latvijoje knyga pastebėta kaip ryškiausias metų debiutas ir sulaukė ypatingo populiarumo. Romano tiražas Latvijoje kartotas 5 kartus.

„Ji. Vedžiojanti šunį. Ieškanti draugų. Trokštanti malonumo. Prarandanti nekaltybę. Vaikystėje deginusi pašto dėžutes ir laipiojusi ant stogų. Einanti iš naktinio klubo su vyresniu vyru. Rašanti disertaciją. Patirianti nuostabiausią vienovės jausmą tarp prakaituotų kūnų „Bix‘ų“ koncerte „Angare“ dešimtam dešimtmety. Galvojanti apie abortą. Imanti iš gyvenimo viską, ką jis jai duoda. Ta, kuri nesiteisina ir žino: net jeigu nepasiseks, ji vis tiek neprapuls.“

Ar kada norėjote išgirsti merginos pasakojimą apie grupinį seksą su geriausiais draugais arba geriausią tūsą šiais metais?  O gal apie keisčiausią konferenciją, kurioje dalyvavo, arba emigracijos metus Airijoje? Tai nutikimai, kurių neišsižadėsi, nors viskas ir nesibaigė trokštama sėkme. 

Atvirumu alsuojanti knyga apie vaikystę  ir jaunystę Vilniuje – prieš ir po Nepriklausomybės. Tai ištisos kartos patirtis. Skaitytojas pasijunta patikėtiniu ir tų pačių nuotykių dalyviu. Knyga skatina permąstyti savo patirtis, mylėti ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra: romantiškas ir žavus, kartais pilkas, nuobodus, o kartais grėslus. Nes reikia kalbėti apie viską. Nes reikia rašyti apie viską. 

Pirmoji išpažintinė knyga apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį iš moters perspektyvos. Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas, ir fakto konstatavimas – šiandien reikia stereotipus griaunančių pasakojimų. Nes šiandien esame pasiruošę tokiai literatūrai.  

Virginija Kulvinskaitė aka Cibarauskė (gim. 1983) – poetė, rašytoja, kritikė, daugeliui žinoma dėl savo išskirtinio stiliaus, braižo ir tembro. Ji viena iš nedaugelio Lietuvos rašytojų, nebandančių vaizduoti „dvasingos“, o vesti renginių eina su marškinėliais ir nutrintais džinsais arba lėliškomis suknelėmis. „kai aš buvau malalietka“ – antroji autorės knyga ir pirmoji jos prozos knyga. Poezijos knygą „Antrininkė“ V. Kulvinskaitė išleido nemokamu elektroniniu formatu ir ribotu tradiciniu 30 egz. tiražu. Knygai įtraukta į Lietuvos kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.

Literatūrinės Nobelio premijos laureatą José Saramago (1922−2010), pagarsėjusį skandalinguoju romanu „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, visada traukė egzistencinės žmonijos problemos. Jo romanas „Kai mirtis nusišalina“, prasidedantis sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“, kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną ne­beliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje: pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją Naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką, ir nuo to laiko niekas nebemirė! 

Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmo­nijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mapfija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis. 

Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nu­žvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida? Juk ji, sena kvėša, dabar nebegali padėti vienišam ir nelaimingam violončelininkui, kurį netyčia įsimylėjo...

Jose Saramago (1922−2010) – portugalų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Modernus autoriaus braižas išskirtinis tuo, kad prozos sraute niekaip neatskiriamos pasakotojo pastabos, personažų mintys nei dialogai. Kūryba dažnai lyginama su Gabrielio Garcios Marquezo, Julio Cortázaro ir Michailo Bulgakovo.