Elektroninės knygos

Skaitytojams nuo 12 metų

„Oliveris garsiai klykė. Jeigu būtų žinojęs esąs našlaitis, paliktas parapijos seniūnų ir prižiūrėtojų gailestingajai globai, gal būtų rėkęs dar garsiau.“

Nuo gimimo Oliveris Tvistas buvo pasmerktas negailestingam likimui. Augdamas prieglaudoje jis patyrė vien nepriteklius ir žiaurumą. Ūgtelėjęs pabėga, bet geresnio gyvenimo viltis greit subliūkšta. Atsidūręs Londone berniukas papuola į nusikaltėlio Feigano vagių gaujos nagus ir kad išgyventų, yra priverstas tapti kišenvagiu. Nepaisydamas slogių patirčių, pavojų ir žlugdančios neteisybės, Oliveris išlieka geraširdis ir doras, o likimas pagaliau jam atsuka šviesiąją gyvenimo pusę.

Charlesas Dickensas (1812–1870) sukūrė nuotykių ir stiprių emocijų kupiną romaną, kuriam nė vienas skaitytojas negali likti abejingas. Rašytojas, pasitelkdamas ironiją bei humorą ir visada stodamas į silpnesniojo, nuskriaustojo pusę, vaizdavo XIX a. Londoną ir jo kriminalinį pasaulį, aštriai kritikuodamas pramonės revoliucijos padarinius visuomenei, neteisybę, sudėtingą vargšų padėtį ir vaikų išnaudojimą.

Knyga įtraukta į dr. Kęstučio Urbos „Mokiniams rekomenduojamų knygų" sąrašą.

Rekomenduojama literatūra 8 klasei

„Oliverio Tvisto nuotykiai“:

• Skatina atjautą silpnesniems ir ugdo teisybės jausmą.

• Supažindina su niūria XIX a. didmiesčio realybe, to meto papročiais ir kasdieniu gyvenimu.

• Suteikia vilties, kad, nepaisant sunkumų, gyvenimas yra vertingas, kad galiausiai likimas nusišypso ir labiausiai nuskriaustiems.

• Puikus, humoro ir stiprių emocijų nestokojantis pasakojimas sukels skaitytojui įvairių išgyvenimų, o galiausiai ir katarsį.

• Pasaulinė literatūros klasika.

Neuromokslininko patarimai, kaip išlaikyti proto ir kūno sveikatą 

„Kupina išminties ir įžvalgų gražiai parašyta knyga apie tai, kaip galima orientuotis gyvenimo vandenyne. Naudinga bet kokio amžiaus skaitytojams.“

Danielis Gilbertas, Harvardo universiteto psichologijos profesorius

Danielis Levitinas, žinomas neuromokslininkas ir psichologijos profesorius, dalijasi žiniomis apie tai, kaip vystosi mūsų kūnas, kokie procesai vyksta mūsų smegenyse ir ką galime padaryti, kad mėgautumėmės visaverčiu gyvenimu kuo ilgiau. 

Knygoje „Kaip vystosi ir keičiasi smegenys“ rasite naujausius neuromokslo ir psichologijos tyrimus, įsišaknijusių mitų paneigimus ir informaciją apie tai, kokia yra mus supančios aplinkos, miego, mitybos ir fizinio judėjimo reikšmė mūsų gyvenimo kokybei.

• Kokios patirtys ankstyvoje vaikystėje turi didelę įtaką asmenybės vystymuisi?

• Ar žinote, kad suaugęs žmogus gali pasikeisti? Žinoma, jeigu tikrai to nori.

• Ar tiesa, kad aktyvus socialinis gyvenimas lemia mūsų gyvenimo kokybę?

• Kaip keičiasi asmenybė bėgant metams?

• Mitas ar tiesa, kad atmintis visada blogėja bėgant metams?

• Ar senatvę būtinai lydi liūdesys ir įvairios negalios?

• Kodėl svarbiausia yra ne gyvenimo trukmė, o kokybiško gyvenimo trukmė?

• Asmeninės įžvalgos ir pamąstymai, su kokiais iššūkiais susiduriame įvairiais amžiaus tarpsniais.

„Labiausiai įkvepianti šių metų knyga.“

Daily Mail

„Rimtas, įrodymais paremtas vadovas apie tai, kas iš tiesų veikia ir kodėl.“ 

The Sunday Times

„Iškalbingas mūsų srities atstovas Levitinas apie smegenis rašo kerinčiai lengvai ir paprastai.

Davidas Hubelis, gavęs Nobelio premiją už darbą apie neuroplastiškumą

Šviesus ir nuoširdus romanas, tapęs bestseleriu visoje Europoje, pasakoja daugiau nei šimtmetį trunkančią trijų neprastų moterų – dukros, motinos ir močiutės –  nepamirštamą istoriją apie meilę ir praradimus.

Ana gyvena šiais laikais. Ji – akademikė, rašytoja, ištekėjusi už žurnalisto ir tarsi turi visas galimybes save realizuoti, tačiau jos gyvenimas nesiklosto sklandžiai, ir moteris bando suprasti – kodėl. Budėdama prie savo sergančios motinos Johanos patalo Ana permąsto savo sudėtingus santykius su mama ir močiute. 

Ieškodama atsakymų, Ana ima vartyti senus laiškus, dienoraščius bei nuotraukas. Iš jų pamažu ima ryškėti Hanos ir Johanos gyvenimas. Anai iškyla klausimai, nedavę ramybės visą gyvenimą: ką jautė jos močiutė Hana, daugiau nei prieš šimtą metų ištekėjusi ir auginusi nesantuokinį vaiką? Kaip jos motina Johana, buvusi ugninga maištautoja, tapo namų šeimininke? Ir kodėl ryšiai, jungę Aną su motina ir močiute, nutrūko? 

Žvelgiant į šių moterų gyvenimą, Anai teks naujai įvertinti motinos ir dukters, vyro ir moters santykius ir iš visiškai kitos perspektyvos išvysti savo pačios gyvenimą. 

Marianne Fredriksson (1927–2007) švedų rašytoja, išgarsėjusi visoje Europoje. Jos knygos išverstos į 47 kalbas, jų parduota daugiau nei 17 milijonų egzempliorių. Iš viso autorė parašė 15 romanų.

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Šūvis medžiokliniu šautuvu sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Ir atrodo: ne ji viena. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.

Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą bent kiek apsipratusi su nauja savo išvaizda. Tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė Šastan nenoromis įsitraukia į tyrimą.

„Netikėtas, intriguojantis, kitoks.“
ELLE

„Norekas tobulai įvaldęs trilerio žanrą.“
Le Monde

Olivier Norek (Olivjė Norek, gim. 1975) – scenaristas, rašytojas, humanitarinių misijų dalyvis, buvęs policijos pareigūnas, gimęs ir augęs Prancūzijoje. Autorius pelnė daugiau nei 20 įvairių literatūrinių apdovanojimų, 2019 m. jam įteikta „Prix Maison de la Presse“ premija, o kūriniai išversti į daugiau nei 10 kalbų. „Paviršius“ – pirmoji lietuvių kalba išleista O. Noreko knyga.

„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“

Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.

„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg

„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano

Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.

Artėjant 2019-ųjų prezidento rinkimams Valstybės saugumo departamento žvalgybos pareigūnas gauna neįprastą užduotį – nesilaikant griežtų taisyklių patikrinti vieno iš kandidatų rinkiminę komandą ir galimų rėmėjų sąrašą. Pareigūnas netrunka suprasti, kad tai gali būti savotiška Departamento vadovų parama prezidento posto siekiančiam Gitanui Nausėdai, todėl ryžtasi tapti Pranešėju.

Šioje knygoje pirmą kartą prabyla ne vien Pranešėjas, bet ir dešimtys kitų liudininkų, savo akimis mačiusių Nausėdos rinkiminę kampaniją, jo įsikūrimą Prezidento rūmuose, bandymus įsitvirtinti Lietuvos politikoje, artimiausios komandos euforiją ir nusivylimus. Atskleidžiama, kaip prezidentas Nausėda ir kiti valstybės vadovai veikė per svarbiausias pastarojo meto krizes: pandemiją, maršizmą, Rusijos karą Ukrainoje, Lietuvos konfliktus su diktatoriškomis valstybėmis.

Knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ tęsia „Kabinete 339“ pradėtą pasakojimą apie Lietuvos valstybės valdymo užkulisius.

„Šioje Birutės ir Dovydo knygoje keičiasi rūmų adresas, bet nekinta užkulisinės intrigos, apie kurias rūmų šeimininkai niekada nenori pasakoti. Intriguoja iškalbingi prezidento Gitano Nausėdos kadencijos ir jo asmenybės štrichai bei žurnalistų keliamas amžinas klausimas – kam tarnauja slaptosios tarnybos?“

Andrius Tapinas

„Ak, ta gerovės valstybė. Skaityti tokias knygas yra bjauru: tenka irtis per puslapius, kuriuose intrigos, manipuliacijos, melas, politinės rietenos ir kvailystės. Užvertęs paskutinį puslapį tik dar kartą pagalvoji, kad Danijos Karalystėje kažkas tikrai supuvę ir žurnalistiniais įrankiais to nesutvarkysi. Bet, kaip teigia vienas garsus filosofas, – niekas nesakė, kad bus lengva.“

Antanas Terleckas

Knygos autoriai – „Laisvės TV“ tyrimų žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė, kartu atlikę ne vieną žurnalistinį tyrimą apie politinę korupciją, įtartinus verslo sandorius, socialines problemas. Pirmoji jųdviejų knyga „Kabinetas 339“ tapo lietuvišku bestseleriu, „15min“ metų knygos apdovanojimuose išrinkta geriausia lietuviška negrožinės literatūros knyga. Vėliau sukurti televizinės dokumentikos filmai – „Fūrų vergai“, „Pažemintųjų palata“, „Kyjivo trasa“ – sudomino šimtus tūkstančių žiūrovų. Už savo darbus jie pelnė Peter Greste Freedom Of Speech ir Future Story tarptautinius apdovanojimus, Lietuvos žurnalistų sąjungos, Vilniaus universiteto, Vilniaus politikos analizės instituto, Romo Sakadolskio, Gailių klano premijas už tiriamąją žurnalistiką.

Kasparas Joachimas Utzas – Meiseno porceliano kolekcininkas, po Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos pabėgęs į Prahą. Čia, dviejų kambarių bute, jis laiko vertingą, daugiau nei tūkstančio eksponatų kolekciją. Režimas jos neatima, tikėdamasis po Utzo mirties eksponatus perkelti į valstybinius muziejus, tačiau nuo šios minties Utzą purto – net jei mainais kartą per metus jam leidžiama išvykti iš Rytų bloko. Baimindamasis dėl kolekcijos lemties, jis tampa ir socialistinės valstybės, ir meilės menui įkaitu.

Ši švelniai ironiška žymaus britų rašytojo ir žurnalisto Bruce’o Chatwino knyga žvelgia į kolekcionavimą kaip obsesiją, svarsto apie asmeninę laikyseną politinių įtampų akivaizdoje ir nusiraminimo paieškas praeities mene.

„Taiklūs ir absurdiški dialogai, itin pastabi detalėms autoriaus akis, truputį mistiška ir siurrealistinė Prahos atmosfera – „Utzas“ yra puiki pirma pažintis su garsaus britų autoriaus Bruce’o Chatwino kūryba.“

Knygos vertėjas Marius Burokas

 Vieną dieną 28 metų bankininkas Vitangelo Moscarda iš savo žmonos lyg tarp kitko išgirsta, kad jo nosis – kreiva. Netikėtas suvokimas, kad aplinkiniai jį mato kitokį, nei pats įsivaizdavo save esant, apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Bandydamas suprasti, kas yra tikrasis „aš“ ir kiek veidų jis turi, į tapatybės krizę klimpstantis Moscarda ryžtasi vis radikalesniems eksperimentams. 

Italų rašytojo, dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato Luigi Pirandello (1867–1936) romanas „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ drauge filosofiškas ir teatrališkas, šmaikštus ir tragiškas, nerimastingas ir meditatyvus.

„Iš romano struktūros veržiasi gaivališka teatrinė raiška. Dalyvaujame Moscardos vidiniame monologe, o laužyta sintaksė – tai sceniniai judesiai, kuriais siekiama įveikti gyvenimo ir scenos butaforiją, išjudinti ir galiausiai sutrupinti tai, kas negyva.“

Knygos vertėja Goda Bulybenko

Luigi Pirandello (1867–1936) – vienas reikšmingiausių XX amžiaus dramaturgų ir modernios dramos kūrėjų, 1934 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Savo kūrybos metodams įvardyti Pirandello taikė terminą teatro dello specchio (veidrodžio teatras). Pirandello sukūrė per 40 pjesių, kelis šimtus trumpų istorijų, garsiausi jo romanai – „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ („Uno, nessuno et centomila“ (1925–1926), „Velionis Matija Paskalis“ („Il fu Mattia Pascal“ (1904).

„Dirkui Husmanui puikiai pavyko sukurti virtuozišką istorinį nuotykį, kurio stiprioji pusė – greiti siužeto posūkiai ir įtampos kupinos scenos.“ 

 Münsterland Zeitung 

Vokiečių rašytojo Dirko Husemano (Dirk Husemann) knyga „Paryžiaus romanų fabrikas“ –sodrus XIX amžiaus Europos paveikslas, o centrinė figūra – garsusis rašytojas, „Trijų muškietininkų“ autorius Aleksandras Diuma, įsiveliantis į magiškų Egipto amuletų medžioklę. Vienas kitą vejantys nuotykiai, pašėlęs tempas ir nežabota autoriaus vaizduotė skaitytojui  padovanos neužmirštamą kelionę, ištrinsiančią ribą tarp fantazijos ir realybės. 

Devyniolikto amžiaus vidurys, Paryžius. Garsus rašytojas Aleksandras Diuma sostinės priemiestyje įkūręs romanų fabriką – keliasdešimt anoniminių plunksnos brolių jo idėjas paverčia kūnu. Fabrike užgimusius romanus A. Diuma, žinoma, publikuoja savo vardu. Toks įžūlumas kelia daugybę aistrų. Prasta ir pigi Diuma rašliava užrūstina ir grafienę Aną Dorn, po tragiško incidento praradusią vyrą.

Tačiau Anos ir Aleksandro keliams susidūrus paaiškėja, kad jiedu turi bendrą priešą. Pasirodo, žmogus, kaltas dėl Anos vyro mirties, – tai šarlatanas magnetistas Lemetras, mėginantis iš Diuma išpešti rašytojo tėvo neva nusavintus tris amuletus. Diuma būtų ne prieš parduoti juos už gerus pinigus, bet amuletai, deja, jau perduoti Luvrui, o iš ten iškeliavo į Sankt Peterburgo Ermitažą ir Britų muziejų. Ana, savo nuostabai, susivienija su keistuoliu Diuma, abu nusprendžia pirmiau už sukčių atgauti muziejams perduotus amuletus ir leidžiasi į nuotykį per visą Europą. Juolab šie amuletai, anot Lemetro, turi magiškų galių.

1965 m. gimęs Dirkas Husemanas studijavo ankstyvąją istoriją, archeologiją ir etnologiją. Publikuoja straipsnius įvairiuose specializuotuose žurnaluose. Vokietijoje itin populiarus rašytojas jau išleido 7 istorinius romanus.

Tai moderni paryžietiška šeimos istorija, priversianti juoktis net personažams pakliuvus į, regis, beviltiškas situacijas.

Kai chronišku bedarbiu tapęs Žozefinos vyras vieną dieną su meiluže pabėga į Keniją ir pradeda dirbti krokodilų fermoje, ji atsiduria išties nepavydėtinoje situacijoje. Tačiau Žozefina yra dviejų mergaičių – pasitikinčios savimi, gražuolės paauglės Hortenzijos ir drovios, vaikiškos Zojos – motina, tad daug laiko savigailai neturi. Dabar jai reikia rasti būdą užtikrinti sau ir dukroms stabilumą, nes vieniša likusi moteris priversta gyventi už menkutį viduramžių tyrinėtojos atlyginimą. 

O štai charizmatiškoji Žozefinos sesuo Irisė, regis, turi viską – turtingą vyrą, nuostabią išvaizdą ir ištaigingą butą Paryžiuje, tačiau pastaruoju metu ją vis dažniau užklumpa mintys apie gyvenimo prasmę. Kai garsus leidėjas rimtai susižavi jos romano apie viduramžius idėja, ji pasiūlo seseriai sandorį – Žozefina parašys romaną ir susižers visas pajamas, tačiau ant viršelio puikuosis Irisės vardas. Planas atrodė išties puikus, tik nei Žozefina, nei Irisė nenumatė, kad... kad ši knyga taip pakeis jų gyvenimus!

Tai romanas apie žmones, apie bet kurį iš mūsų – kokie esame ar norėtume būti, kokie galime tapti. Šioje istorijoje daug melo, meilės, draugystės, išdavysčių ir svajonių – daug tikro gyvenimo.

„Kathrine Pancol džiugina sumaniais veikėjų portretais bei įžvalgiu, jautriu ir humoro sklidinu pasakojimu.“

 Kirkus

„Moteris – tai ąsotis: kas jį sudaužo, tas ir pasiima, šitaip sako mano motina.“

Septintasis dešimtmetis. Pasaulis sparčiai keičiasi, bet nuošaliame Sicilijos miestelyje gyvenimas teka sava, per amžius nusistovėjusia vaga. Vyras yra šeimos galva, o moteris – namų šeimininkė. Vyrai gali dirbti visus darbus, nevaržomai linksmintis, laisvai bendrauti ir siekti nusižiūrėtos merginos dėmesio ir rankos. Įstatymas jų pusėje: jei mergina nenori tekėti, ją galima pagrobti ir prievarta paimti į žmonas. Merginos negali vienos išeiti iš namų, joms užginta ne tik bendrauti su jaunais vyrais, bet ir pažvelgti į juos. Sutuoktinius joms parenka tėvai. Arba jas pasirenka patys vyrai.

Penkiolikmetė Oliva Denaro puikiai žino Sicilijos moterų gyvenimo taisykles, tačiau, priešingai nei jos bendraamžės, visiškai netrokšta tapti moterimi. Jai patinka žaisti su savo geriausiu draugu Saru, svaidyti akmenis iš laidynės, bėgioti gatvėmis, laukuose rinkti sraiges. Ji mokosi ir skaito rimtas knygas, bet paslapčia varto spalvotus žurnaliukus ir piešia sąsiuvinyje kino dievaičių veidus. Olivai patinka mergaitiška laisvė, tačiau ji negali tęstis amžinai.

Vieną dieną miestelio konditerijos krautuvės savininko sūnus pasiūlo Olivai apelsino skiltelę. Nors mergina dovanos nepriima, tačiau savimi pasitikintis, arogantiškas vyrukas nusprendžia, kad ji turi tapti jo žmona. Nepasiekęs savo tikslo gražiuoju, jis pagrobia merginą, tad jaunutė, vos brandą pasiekusi Oliva patiria brutalią, įstatymais įtvirtintą vyro teisę.  Tačiau Oliva laužo tradicijas ir atmeta moters prievolę būti sudužusiu ąsočiu, o jos ryžtas siekti teisingumo įkvepia kitas kovoti dėl moterų teisių Italijoje.

Tarptautinio bestselerio „Vaikų traukinys“ autorės Violos Ardone naujausia knyga nukelia skaitytoją į XX a. septintojo dešimtmečio Siciliją ir atskleidžia ydingas to meto visuomenės nuostatas. Subtiliai ir jautriai pindama skausmingos istorijos gijas autorė parodo, kad net ir vieno žmogaus pastangos gali atnešti lemtingų permainų visai šaliai.

Esu toks, koks esu, ir priimu iššūkį tapti geriausias, koks tik galiu būti.

Ar galite įsivaizduoti, kokie būtume jo vietoje? Nors gimė be galūnių, Nikas Vujičičius įveikė savo negalią. Jis išmoko gyventi savarankišką, turtingą ir linksmą gyvenimą. Nikas yra pavyzdys visiems, norintiems atrasti tikrąją laimę.

Stiprus Niko tikėjimas Dievą buvo ir yra pagrindinis jėgų šaltinis. Savo gyvenimu ir paskaitomis jis skleidžia pagrindinę mintį: visų svarbiausia yra rasti savo gyvenimo tikslą ir niekada nepasiduoti, net kai sunkumai užtveria kelią. Tegul tai įkvepia jus pradėti savo gyvenimą be ribų.

„...gyvenimo iššūkiai sugniuždo arba įkvepia. Jei galite gyventi, būkite už tai dėkingi. Pasinaudodami tuo dėkingumu išsivaduokite nuo depresijos ir pykčio. Ženkite vieną žingsnį, paskui kitą, duokite impulsą ir kurkite gyvenimą, kokio norėtumėte.“ – Nick Vujicic

Interneto svetainė www.nickvujicic.com

Nikas Vujičičius (Nick Vujicic) keliauja po įvairias šalis ir skaito paskaitas, yra kelių knygų autorius ir ne pelno siekiančios organizacijos „Gyvenimas be ribų“ vadovas. Nikas yra puikus įkvėpimo pavyzdys viso pasaulio žmonėms, kviečiamas į seminarus, kalba didelėms auditorijoms apie tai, kaip įveikti kliūtis ir įgyvendinti svajones. Iš Australijos Nikas Vujičičius persikraustė į Kaliforniją, ten dabar ir gyvena su šeima. Jo pirmoji knyga „Gyvenimas be ribų“, išleista 2010 m., tapo bestseleriu, yra išversta į 30 pasaulio kalbų.

„Lietus Amsterdame“ – tai istorija, kurioje susipina tragiški Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų įvykiai ir jų vertinimas šiais laikais. 

Jaunas žurnalistas velionio tėvo albume aptinka nuotrauką iš Amsterdamo, kurioje užfiksuotas žydų tautybės senelių kaimynas. Nutaręs išsiaiškinti tėvo ryšį su nufotografuotu asmeniu ir parašyti apie tai straipsnį, nuvyksta į Amsterdamą. 

Istorija pasirodo visiškai kitokia, nei iš pradžių manė. Grįžta praeitis, mirtis tyko prie kiekvieno kampo, išgyvenimas tampa svarbiausiu tikslu, sunku atskirti, kas gelbėtojas, o kas išdavikas. Žurnalistas įsitraukia į savo šeimos praeities ir kartu šiurpių Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų tyrinėjimus. 

Giminės istorija įgyja kriminalinio pasakojimo bruožų. 

„Lietus Amsterdame“ – penktasis Valdo Barto slapyvardžiu grožines knygas pasirašančio žurnalisto, politikos apžvalgininko Valdo Bartasevičiaus romanas. Ankstesnės knygos „Vorų šokis“, „Mirtis Nidoje“, „Mirtina meilė“, „Spąstai“ priskirtinos detektyvų ir kriminalinio romano žanrui.

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Romanuose autentiškai pavaizduotas XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenės gyvenimas, jo užkulisiai, paliečiamos universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Penktojoje šios serijos knygoje „Serui Filipui, su meile“ pasakojama Eloizos istorija. Sezoną po sezono ji kaip išgalėdama vengė vedybų. Ir jai pavyko! Tačiau dabar Eloiza nebėra tokia įsitikinusi, kad jai išties skirta senmergės dalia, ypač kai geriausia draugė Penelopė, su kuria tikėjosi džiaugsmingai dalytis panašiu likimu, ne tik įsimylėjo, bet ir atrado santuokinę laimę. Staiga Eloiza ima baimintis, kad padarė klaidą, kurios ištaisyti nebegali...

„Išmoninga ir šmaikšti istorija.“

TIME MAGAZINE

Tai, kad Eloiza Bridžerton – senmergė, serui Filipui atrodė tik privalumas. Pasipiršo jai manydamas, kad ji veikiausiai jau kiek desperatiškai laukia vedybų pasiūlymo, ir tikėdamasis gauti ramią, nepretenzingą pačią. Tik desperacija Eloizai anaiptol nebūdinga. Šios ant jo durų slenksčio netikėtai išdygusios gražios moters ramia taip pat nepavadinsi, o tomis retomis akimirkomis, kai ji pagaliau liaujasi tauškusi, jis labai trokšta... ją pabučiuoti.

Eloiza Bridžerton, sulaukusi sero Filipo pasiūlymo, sutrinka – juk nė nebuvo jo sutikusi. Ir vis dėlto... ima apie tai svarstyti, o galiausiai pati nebesupranta, kaip vidury nakties atsiduria išsinuomotoje karietoje, vežančioje ją susitikti su šiuo įžūliu vyru.

Iš nemylimos dukros – į Švedijos karalienę.

Jauniausios Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istorija

Tikra istorija, primenanti Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą.

Žygimanto Augusto jaunėlė sesuo karalaitė Kotryna Vilniuje gyveno nepastebima ir mažai kam reikalinga – kaip Pelenė, tačiau įsiliepsnojus žiauriam karui su Maskva, ji tapo kone geidžiamiausia nuotaka Europoje.

Kotrynos Jogailaitės likimas ir meilės istorija intriguoja ne mažiau nei garsioji jos brolio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės drama. Ji ištekėjo beveik 36-erių, tais laikais itin brandaus amžiaus, už vienuolika metų jaunesnio vyro ir iš nereikalingos karalaitės virto įtakinga moterimi, iš nemylimos – geidžiama, iš kalinės – karaliene.

Ne kartą patyrusi skaudžią išdavystę, išgyvenusi karo siaubą ir asmenines dramas Kotryna nepalūžo ir tapo Švedijos karaliene, gerbiama abiejose Baltijos jūros pusėse.

„Solidus literatūrinis ir istorinis žvilgsnis į jauniausios Jogailaitės - Kotrynos – gyvenimo ir meilės istoriją.“

Istorijos mokslų daktarė Rasa Leonavičiūtė- Gecevičienė

„Lietuvos istorijoje apstu išskirtinių, drąsių ir ryžtingų moterų, kurios šiandien gali įkvėpti ir praturtinti maskulinizmo prisotintą mūsų istoriją. Autorė puikiai atskleidžia sudėtingą ne tik romano, bet ir filmo scenarijaus vertą Kotrynos Jogailaitės asmenybės portretą, o knyga įtraukia nuo pirmo iki paskutinio sakinio.“

Istorikė ir visuomenininkė Luka Lesauskaitė

Medžių motinos beieškant 

„Knyga „Miško išmintis“ primena, kad pasaulis – tai istorijų tinklas, jungiantis mus vienus su kitais. Ji pristato pasakojimus apie medžius, grybus, lokius ir žmogų, įsiklausantį į gamtos pokalbį. Asmeninis pasakojimas, mokslinės įžvalgos ir nuostabūs netikėti miško gyvenimo atradimai persipina su dėmesį prikaustančia istorija.“ 

Robin Wall Kimmerer, aplinkos ir miško biologijos profesorė 

Suzanne Simard – žymiausia pasaulyje miškų ekologė, pakeitusi žmonių požiūrį į medžius, jų tarpusavio ryšius ir santykius su kitais gyvais miško organizmais. Knygoje „Miško išmintis“ S. Simard pasakoja jaudinančią ir įkvepiančią savo atradimų istoriją apie tai, kaip ji vaikystėje pamilo miškus, kaip patikėjo, kad medžiai glaudžiai bendrauja tarpusavyje, ir kaip tapo pasaulinio garso mokslininke, atskleidusia miško paslaptis. 

Knygoje „Miško išmintis“ autorė atskleidžia, koks įdomus ir kartu sudėtingas yra miško gyvybės ciklas. Sužinokite, kaip medžiai bendrauja per milžinišką požeminį grybų tinklą, kurių centrus sudaro medžių motinos – paslaptingos, galingos esybės, maitinančios savo giminaičius ir palaikančios mišką. 

Visą gyvenimą tyrinėjau miškus ir mano supratimas apie juos vertėsi aukštyn kojomis. Su kiekvienu nauju atradimu aš vis giliau įsitvirtinu miške. Neįmanoma nepaisyti mokslinių įrodymų: miškas yra užprogramuotas išminčiai, jautrumui ir gydymui.

Ši knyga ne apie tai, kaip mes galime išgelbėti medžius. Ši knyga apie tai, kaip medžiai gali išgelbėti mus. 

„Dabar suprantu, kad sunkiausi sprendimai kartais atneša geriausių pokyčių.“

Lilė ir buvęs jos vyras Railis pagaliau susitarė dėl dukrelės Emerson priežiūros. Nors išsiskyrę, jie vis dar susitinka beveik kasdien, ir Lilę kaskart apima baimė: nejaugi ji taip niekad ir nepatirs, kas yra tikroji laisvė ir laimė? Tačiau vieną rytą gatvėje ji netikėtai sutinka savo pirmąją meilę – Etlasą. Jiedu nesimatė beveik dvejus metus, bet jausmai, regis, tik ir laukia progos įsiplieksti iš naujo, šįsyk – dar karštesne liepsna.

Truputį padvejojusi Lilė nusprendžia suteikti Etlasui antrą progą. Tik naujai atrastą džiugesį netrunka apkartinti smurto nesibaidantis Railis: nors su Lile jie nebegyvena drauge, giliai širdyje jis vis dar viliasi ją susigrąžinti, ir kam jau kam, bet Etlasui Koriganui jis neleis stoti skersai kelio.

Nekantriai lauktame romano „Mes dedame tašką“ tęsinyje pasakojama pakaitomis iš Lilės ir Etlaso perspektyvų: čia liejasi nuo pat veikėjų paauglystės trunkanti meilės, smurto šeimoje ir antrų galimybių istorija. „Mes pradedame iš naujo“ – tai emocijų kupina kelionė, suteikianti ne tik neblėstančios vilties, bet ir drąsos visad siekti laimės, nes kiekviena pabaiga turi ir pradžią.

„Jautriai atskleidžia antrųjų šansų gėlą ir džiugesį.“
Kirkus Reviews

„Ir darsyk Hoover sudaužo skaitytojų širdis.“
Publishers Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Jos kūrybos sąraše – daugiau nei dvidešimt skaitytojų pamėgtų romanų, tarp kurių jau ir daugeliui lietuvių pažįstami „Mes dedame tašką“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“. „Mes pradedame iš naujo“ – Lilės, Etlaso ir Railio istorijos, prasidėjusios romane „Mes dedame tašką“, tęsinys.

Rašytojas Anthony Doerris lietuvių skaitytojams jau pažįstamas – mūsų šalyje išleisti jo romanai „Neregimoji šviesa“, „Malonės sniegas“ (vertė Z. Marienė) ir apsakymų rinkinys „Kriauklių rinkėjas“ (vertė N. R. Chijenienė).

„Paukščių miestas debesyse“ – tai per šimtmečius nusidriekiantis pasakojimas apie skirtingais laikotarpiais gyvenusius žmones, susaistytus nematomomis, bet nenutraukiamomis gijomis. Buvęs JAV prezidentas Barackas Obama „Paukščių miestą debesyse“ įvardijo kaip vieną savo mėgstamiausių 2021 metų knygų.

XV amžius. Konstantinopolyje gyvenanti našlaitė siuvėja Ana bibliotekoje randa senovinę knygą – užburiantį ir įtraukiantį pasakojimą apie Aetoną, svajojantį tapti paukščiu, kad galėtų nuskristi į stebuklingą miestą debesyse. Tuo metu Konstantinopolio miesto apgulčiai besiruošiančios kariuomenės gretose kovoja kitas svajotojas – berniukas Omyras. Jo ir Anos likimai netrukus susipins netikėčiausiomis aplinkybėmis.

XXI amžius. Aidaho valstijoje garbingo amžiaus sulaukęs vyras vardu Zenas su vaikų grupe nedidelio miestelio bibliotekoje stato pjesę – tą pačią per amžius stebuklingai išlikusią Aetono istoriją. Toje pačioje bibliotekoje sukinėjasi ir Seimuras – maištingas paauglys, siekiantis atkeršyti jį skriaudžiančiam pasauliui. Likimui netikėtai pasisukus Zenas tampa pagrindine kliūtimi Seimuro kelyje.

Ateitis. Kosminiame laive „Argas“, skrodžiančiame kosmoso tuštumą, keturiolikmetė Konstancija yra paskutinė žmonijos viltis. Siekdama surasti kelią pirmyn, atsakymų ji ieško praeityje: iš stebuklingu būdu išlikusių popierinių skiaučių ir prisiminimų nuotrupų mergaitė bando atkurti kadaise jos tėvo pasakotą istoriją apie Aetoną.

To paties senovinio teksto nematomais ir nesutraukomais saitais sujungti Ana, Omyras, Seimuras, Zenas ir Konstancija – svajotojai ir atstumtieji, įprasminantys per visą žmonijos istoriją nesikeičiančią konstantą ir esminę mūsų egzistavimo sąlygą – viltį.

„Išradingas, viltingas ir absoliučiai įtraukiantis kūrinys.“

Financial Times

Skaitomiausia lietuvių autorė bibliotekose.

Sakoma, su likimu nepajuokausi, juolab nuo jo nepabėgsi, bet jeigu likimas jums pasiūlytų dar vieną galimybę? Lygiai tokią pačią kaip naujausio bemiegę naktį žadančio Irenos Buivydaitės romano herojėms, pusseserėms Elzei, Lėjai ir Jomantei?  

Juk ne sykį gyvenime su giliu atodūsiu stvėrėtės sau už galvos: „O, jei būčiau žinojusi...“ Juk tikrai susimąstėte, kad kiekvienas jūsų poelgis ar žodis gali nulemti visą grandinę tolimesnių įvykių – ir džiugių, ir skaudžių. Juk graužėtės dėl savo pasirinkimų, šiurkštoko elgesio su mylimu žmogumi, nepagrįstų priekaištų, kaltinimų? Kiek ašarų praliejote, kiek save plakėte, kad pasielgėte kvailai, įskaudinote niekuo dėtą žmogų? Laimė, daug ką galima atitaisyti, atsiprašyti, netgi likti draugais. Tačiau yra ir negrįžtamų dalykų, pakeitusių visą mūsų gyvenimą... Nejaugi niekada nepagalvojote: „Kas būtų, jei...“? Niekada netroškote pro rakto skylutę pamatyti, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, jei anuomet būtumėte pasielgusios kitaip?

Ką knygos herojės pasirinks – dabartinį ar pakeistą gyvenimą? Širdies ar proto balsą? Ar išties KITOJE TIKROVĖJE taps laimingesnė:

Elzė – kukli leidyklos redaktorė, ištekėjusi už milijonieriaus verslininko ir atsiduodama svajonei rašyti;

Lėja – laisvos sielos pasaulio gyventoja, pasprukusi iš savo vestuvių su klausytojų širdis tirpdančiu kipriečiu muzikantu;

Jomantė – įstrigusi meilės trikampyje ir pasirinkusi jai protą aptemdžiusį vyrą? 

Irena Buivydaitė – anglų kalbos dėstytoja, vertėja, tokių skaitytojų pamiltų knygų, kaip „Šimtas baltų mersedesų” „Rožių dvaras“ ir „Mėnesiena ir tu“ autorė. „Kas būtų, jei“ – jau penkioliktoji lietuviškų melodramų karaliene tituluojamos rašytojos knyga. LATGA duomenimis prie jos knygų bibliotekose rikiuojasi ilgiausios eilės.

Nuo 14 metų

„Įspūdinga, jaudinanti ir be galo neįprasta... Senovinės nuotraukos ir tekstas nuostabiai dera, audžiant nepamirštamą istoriją.“

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

„Kiaurymių mieste“ Ransom Riggs toliau pasakoja istoriją, pakerėjusią „Ypatingų vaikų namų“ skaitytojus. Supleškėjus namams saloje, Džeikobas su kitais ypatingais vaikais sprunka į platųjį pasaulį ir atsiduria karo nusiaubtame 1940-ųjų metų Londone. Bombų sudaužytose gatvėse, kur namai spokso tuščiomis akiduobėmis, Džeikobas įgauna pasitikėjimą savimi, išmoksta vertinti draugystę ir turi apsispręsti dėl savo meilės Emai Blum.

„Kiaurymių miestas“ perkelia skaitytojus į įsivaizduojamą telepatijos ir laiko kilpų pasaulį, kur gyvena ypatingi suaugusieji ir vaikai, kraugeriai padarai ir daugybė neregėtų žvėrių. Meistriškai sustyguotas veiksmas, pilnas įtampos, paslapčių, kelia šiurpą ir drauge trykšta sąmoju. Knygą iliustruodamas senovinėmis nuotraukomis, autorius sumaniai ir originaliu būdu užmena subtilių mįslių, priblokšdamas skaitytojus stulbinančia vaizduote.

„Tie, kurie nėra skaitę pirmosios dalies, šį romaną ryte praris trokšdami sužinoti, kas atsitiko anksčiau, kad galėtų įsijausti į istoriją. O tie, kurie skaitė, negalės atsidžiaugti.“

Billy Parrott, New York Public Library

Nuo 14 metų

Rekomenduojama literatūra 9 klasei

Šešiolikametis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus. Bet Džeikobas užaugo, senelio pasakojimai jam jau atrodo tik pramanai, kuriais net gėdijosi tikėjęs, o keistos senos nuotraukos –tik klastotės. 

Tačiau atėjo diena, kai akimoju viskas pasikeitė. Paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė, Džeikobą pasiekęs paslaptingas senelio paliktas laiškas – keistenybių pernelyg daug, kad galėtum numoti ranka. Ir Džeikobas išsiruošia į kelionę – į mažytę salelę prie Velso krantų. Kadaise ten veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai – juose ir užaugo jo senelis.

Ir jeigu Džeikobui kur nors lemta atskleisti senelio paslaptis – tai tik ten...

Kupinas įtampos, jaudinantis, nepaprastai intriguojantis romanas. Stulbinančių nuotraukų ir teksto derinys padeda sukurti išties nepamirštamą istoriją.

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

Skaitytojai, ieškantys naujojo Hario Poterio, neabejotinai norėtų apsilankyti panelės Peregrinės ypatingų vaikų namuose.

CNN

Žodis „ypatingas“ per silpnas šiai knygai apibūdinti. Kraują gyslose stingdantis, nuostabus Riggso romanas jau žengia ir į kino ekraną.

People

Skirta jaunimui nuo 13 metų

   – Greitai ateis vasara, – tarė Oskaras ir nukreipė žibintuvėlį link slėptuvės sienų. Jos buvo drėgnos. Vis tiek dabar čia buvo šilčiau nei žiemą.

   – O aš noriu, kad šis pavasaris niekada nesibaigtų, – prisipažino Beatričė.

   Oskaras pasikrapštė pakaušį. Ji pamanė, kad jis štai tuoj skels lotyniškai kokią išmintį. Vis dėlto, matyt, jokio tinkamo posakio neprisiminė.

   – Laikas greitai bėga, – nutęsė jis. – Sunku įsivaizduoti, bet greitai baigsim mokyklą. O tada... – jis išskėtė rankas. – Mūsų keliai nežinomi!

Visi keliai veda į Niujorką, pagalvojo Beatričė. Ir pagalvojo dar kai ką.

   – Mums reikia vienas kitam pažadėti vieną dalyką, – tarė ji ir staiga susidrovėjo. Nereikėjo šito sakyti.

    Bet Oskaras jau klausiamai žvelgė į ją. Beatričė užsimerkė.

   – Kai baigsim mokyklą, skrisim į Niujorką, – vis dar užsimerkusi ištarė ji. Niujorkas išsprūdo iš jos lūpų ir purptelėjo pro vos praviras duris.

Tais metais visi tik ir kalba apie permainas. Net geriausia Beatričės draugė Margarita grįžta iš Amerikos neįtikėtinai pasikeitusi. Tik Beatričės gyvenime nieko įdomaus. Tėvai be perstojo riejasi, močiutė su kaimyne ginčijasi, kuri mirs pirma, o sesutė nė per žingsnį neatstodama sekioja iš paskos. Bet juk kas nors vis tiek turi įvykti! Ir tada klasėje pasirodo naujokas Oskaras...

Tai pasakojimas apie dvi seseris, du brolius, jų draugus ir skirtingus jų likimus. Apie Vilnių, paukščius, pirmąją meilę ir pirmuosius nepriklausomybės metus. Apie dideles permainas. Ir Niujorko respubliką, apie kurią žino tik Beatričė su Oskaru.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Sidnėjuje.

Ši knyga laimėjo leidyklos „Alma littera“ 2014 m. surengtą Paauglių literatūros konkursą, apdovanota IBBY Lietuvos skyriaus premija už geriausią realistinės prozos kūrinį, nominuota 2015 m. Metų knygos rinkimuose, pateko į 2015 m. LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką bei reikšmingiausių lietuviškų knygų vaikams ir paaugliams šimtuką.

Skaityti apie vieno žmogaus gyvenimą, kad ir koks jis margas, nuobodu. Pasistengiau rašyti apie epochą, kuri buvo viena sudėtingiausių ir sunkiausių mūsų istorijoje. 

Algimantas Čekuolis

Gal kiek keista taip sakyti apie vieną žmogų, bet Algimantas Čekuolis iš tiesų yra epocha. Ir žurnalistikos, ir publicistikos. Visada žiūrėjau į jį kaip į profesijos titaną, iš jo mokiausi – ne tik amato, bet ir noro gyventi.

Andrius Tapinas

Rašytojo Folkerio Kučerio (Volker Kutscher) sukurtas knygų ciklas apie komisarą Gereoną Ratą sulaukė pasaulinės šlovės ir virto populiariu serialu „Babilonas Berlynas“.  „Tyli mirtis“ – antroji serijos knyga; ją galima skaityti ir kaip atskirą kūrinį.

1930-ųjų Berlynas. Komisaras Gereonas Ratas iškviečiamas į nelaimės vietą: filmavimo metu kino prožektorius nukrinta ir mirtinai sužaloja nebyliojo kino žvaigždę Betę Vinter. Beprotiško populiarumo sulaukusios žvaigždės žūtis sukrečia visą kino industriją. 

Ratas įtaria, kad tai galėjo būti sabotažas ar, dar blogiau, – šaltakraujiškas suplanuotas nusikaltimas. Netrukus randamas dar vienos aktorės kūnas, šįkart neabejotinai mirusios protu nesuvokiama smurtine mirtimi. Tirdamas nusikaltimus komisaras vis geriau susipažįsta su prabangaus kino verslo užkulisiais ir atskleidžia, kas slypi už blizgučių ir šypsenų. Negana įtampos darbe, ir asmeniniai santykiai eina šuniui ant uodegos.. 

Antrajame ciklo apie Gereoną Ratą romane F. Kučeris pasakoja apie tarpukario Vokietiją, talentingai atgaivina unikalią ketvirtojo dešimtmečio Berlyno atmosferą ir subtiliai atskleidžia tų laikų sąsajas su mūsų dienomis. 

1962 m. gimęs, dabar Kelne gyvenantis F. Kučeris yra baigęs vokiečių kalbos, filosofijos ir istorijos studijas, dirbęs žurnalistinį darbą. Pirmąjį romaną išleido 1995-aisiais. Maždaug po dešimtmečio, šovus idėjai apie istorinių romanų ciklą, F. Kučeris metė žurnalistiką ir 2008-aisiais išleido pirmąją serijos apie Gereoną Ratą dalį „Šlapia žuvis“. Ji sulaukė didžiulio populiarumo. Autorius iš viso yra parašęs aštuonis serijos romanus ir dvi noveles.

SKIRTINGI. YPATINGI. NESUSTABDOMI. 

Turtingas švedų aristokratų palikuonis, Stanfordo universiteto psichologijos profesorius Hansas Rekė ir pabėgėlių iš Čilės šeimoje užaugusi Stokholmo policininkė Mikaela Vargas realiame pasaulyje neturėtų jokių šansų pažinti vienas kito. Tačiau netikėtai susiklosčiusios aplinkybės privertė juos susivienyti ir imtis keistos bylos tyrimo.

Stokholmo priemiestyje aptinkamas mirtinai sužaloto futbolo teisėjo Jamalio Kabiro kūnas. Vos prieš metus iš Talibano valdomo Afganistano ištrūkęs vyras dirbo su afganų pabėgėliais, rengė vaikų futbolo treniruotes ir teisėjavo jaunimo varžybose. Teisėjo nužudymo bylą tiriantys policininkai neabejoja, kad kaltininkas – rungtynėse dalyvavusio futbolininko tėvas Džuzepė Kosta. Karštakošis ir agresyvus vyras tądien buvo neblaivus, įsivėlė į konfliktą su teisėju, o vėliau sekė Kabirą laikydamas rankoje akmenį.

Regis, viskas akivaizdu. Vienintelė bėda – Džuzepė Kosta atkakliai nesutinka prisipažinti, o turimų įkalčių nepakanka jo kaltei įrodyti. Ieškodami išeities policininkai kreipėsi į Hansą Rekę. Pripažintas tardymo technikų specialistas susipažinęs su bylos medžiaga nedvejodamas pareiškė, kad policijos tyrimas remiasi klaidingomis prielaidomis, o tikrasis žudikas – vis dar laisvėje.

Rekės žodžiai tyrime dalyvavusios Mikaelos Vargas galvoje pasėjo abejonių sėklą. Profesorius ir detektyvė žingsnis po žingsnio artėja prie nusikaltimo ištakų, vis aiškiau suvokdami, kad Jamalio Kabiro praeitis sutepta krauju ir gali užtraukti mirtiną pavojų net ir tyrėjams.

Įspūdingais bestseleriais Švedijos skaitytojų širdis užkariavęs DAVIDAS LAGERCRANTZAS (g. 1962) pristato pirmąją naujo kriminalinio serialo apie Rekę ir Vargas dalį. Geriausiomis klasikinių Šerloko Holmso romanų spalvomis žaižaruojantis kūrinys stebina netikėtais siužeto vingiais, ryškiais psichologiniais potėpiais ir suvokimu, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.