Elektroninės knygos

Bėgdamas nuo politinės priespaudos aštuoniolikmetis Abdulrazakas Gurnah (1948 m.) paliko gimtąjį Zanzibarą ir apsigyveno Anglijoje. Dešimt romanų sukūręs autorius savo rašytojo karjerą paskyrė tremties temai, nagrinėdamas klausimą, kaip ir kodėl žmonės atsiduria toli nuo namų, šeimos, bendruomenės, o kartais ir nuo savęs. 2021 m. jam skirta Nobelio literatūros premija už „bekompromisį ir užuojautos kupiną įžvalgumą nagrinėjant kolonializmo padarinių ir pabėgėlių likimų, pakibusių tarp kultūrų ir žemynų, temas“.

NACIONALINIS BESTSELERIS

„New York Times“, „Washington Post“,

„Time“ geriausia metų knyga

Pabėgęs iš tėvų namų rytinėje Afrikos pakrantėje, dar visai mažas Iljasas pagrobiamas kolonijinės kariuomenės ir patenka į vokiečių misionierių mokyklą. Po daug metų jis galiausiai grįžta į gimtąjį kaimą, tačiau tėvų neberanda, o sesuo Afija – atiduota žmonėms, kurie su ja elgiasi prasčiau nei su verge. Iš tos pačios kariuomenės kitas jaunuolis – Hamza irgi grįžta namo su giliais kūno ir sielos randais. Jis tetrokšta paprastų dalykų – turėti darbą ir užsitikrinti saugumą. Tik sutikęs gražuolę Afiją supranta taipgi troškęs meilės. Jaunuolių likimams pinantis į vieną, jiems gyvenant savo kasdieną ir įsimylint, ant kito žemyno ima tamsėdamas slinkti naujo karo šešėlis.

„Knygoje „Anapus mirties“ galime stebėti Abdulrazako Gurnah gebėjimą grakščiai nagrinėti skaudžią temą dviem lygmenimis vienu metu. Ši

istorija – tai Europos kolonializmo epas ir kartu intymus žvilgsnis į kaimo gyvenimą viename iš daugelio pro akis praleistų žemės kampelių. Čia iškalbingi tiek faktai, tiek jausmai.“

THE WASHINGTON POST

„Svarbus ir įspūdingas kūrinys, ištrinantis ribas tarp žanrų. Tai istorinis epas, nuotykių romanas ir galiausiai – meilės istorija.“

PITTSBURGH CITY PAPER

„Burtų lazdelės neturiu. Patarimų nedaliju. Mano darbo įrankis yra geštalto psichoterapija –  kadaise, dažniausiai vaikystėje, nutikusių, bet vis dar ramybės neduodančių įvykių perdirbimas. Jų nereikia bandyti slėpti užmarštyje, juos reikia iškelti į paviršių, išnagrinėti, atleisti sau ir jiems ir paleisti. Istorijos, kurias sudėjau į šią knygą, buvo tarsi apsigyvenusios manyje ir prašėsi pagarsinamos. Tikriausiai todėl, kad padėtų, parodytų kelią žmonėms, stokojantiems drąsos, pasitikėjimo, vilties ir gyvenimo džiaugsmo.“

Rasa Andrikienė, pasisekimo sulaukusios knygos „Gyvenimas be šešėlio“ autorė

Šviesi knyga, kurios puslapiuose rasite net tris išeities variantus, kai atrodo, kad išeities nėra.

Nevyniodama žodžių į vatą, paprastu ir aštriu kasdieniu stiliumi Rasa Andrikienė pasakoja savo klientų istorijas, papildydama jas savo komentarais. Kai kurias jų verta skaityti ne vieną sykį – suprasime, kad mūsų gyvenimai yra normalūs ir teisingi, gal netgi pagaliau liausimės kaltinti save bei jaustis kažkokie netikę. 

Jei kažkas atsikimš vienu alaus buteliu mažiau arba susimąstys, ar tikrai nori tos vyno taurės. Jei kažkas pasijaus saugesnis, nes ne vienas toks. Jei kažkas dažniau apkabins savo vaiką. O kažkas gal nuoširdžiai apkabins pirmą kartą. Vaiką, Mamą. Tėvą. Jei taip nutiks, knygos misija bus išpildyta.

Neleiskime būtojo ir esamojo laiko įvykiams tekėti į mus. Nuvalykime nuo savo savivertės bjaurias nepasitikėjimo, kaltės, pykčio šiukšles. Leiskime sau mylėti, leiskime sau jausti. Nesitaškykime pykčiu ant artimųjų. 

„Ši knyga suteikia optimizmo. Joje randi modelį ir matai, kad jis veikia. Tik kažkodėl bijai išdrįsti, bet tai suvoki ir galų gale imi spręsti arba ne. Svarbiausia, kad yra žmonių, kurie gali padėti. Yra technikų, kurios plečia akiratį. O per istorijas atsiranda ir noras keisti savo gyvenimą. Pasirodo, jeigu tik nori – galima. Padaryk nors save laimingą.“

Vyrenijus Andrijauskas, gongai

Trevoras Noah nusikalto gimdamas – ne todėl, kad užkalbintas galėjo atsakyti penkiomis kalbomis; ne todėl, kad mama jį išmetė iš važiuojančio automobilio; ne todėl, kad su didinamuoju stiklu netyčia supleškino kažkieno namą; netgi ne todėl, kad į žydų šventę atsivedė Hitlerį – todėl, kad gimė Pietų Afrikos Respublikoje, jo mama buvo juodaodė, o tėvas – baltasis…

„Šmaikštu ir nepakartojama.“

O: THE OPRAH MAGAZINE 

„Gimęs neteisėtai“ – ne tik paveikūs memuarai, bet ir meilės laiškas autoriaus motinai.“

THE WASHINGTON POST

„Šmaikštu ir atvira… Noah istorija – tai šiuolaikinės Pietų Afrikos Respublikos istorija.“

PUBLISHERS WEEKLY

„Atvira, prikaustanti knyga, kuri vienu metu kelia nerimą, verčia liūdėti ir kvatotis.“ 

THE NEW YORK TIMES

„Gimęs neteisėtai“ – išskirtiniai, taiklių įžvalgų ir humoro kupini memuarai, kuriuose geriau nei bet kokiame pastarųjų metų istoriniame ar akademiniame veikale atskleidžiama tikroji apartheido žala, dėmesys beprasmėms detalėms ir siauraprotiškas kvailumas.“ 

THE GUARDIAN

„Gniaužia kvapą.“ 

COSMOPOLITAN 

Nauja romanų „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ ir „Baltimorės knyga“ autoriaus Joëlio Dickerio knyga apie neišaiškintą žmogžudystę. Intrigų ir paslapčių pilname romane skaitytojui pateikiamas ne tik puikiai sukonstruotas klasikinis detektyvas, bet ir kvapą gniaužiantis siurrealizmo pavyzdys, kuriame tikras gyvenimas susipina su išgalvota istorija.

Kūrybinę krizę išgyvenantis rašytojas Žoelis Dikeris nusprendžia pakeisti aplinką ir išvyksta pailsėti į prabangų Šveicarijos viešbutį. Išgyvendamas dėl nutrūkusių santykių ir savo mylimo leidėjo mirties Žoelis tikisi, kad grynas Alpių oras, nauja aplinka padės prasiblaškyti ir suteiks idėjų naujai knygai. Tačiau jo ramių atostogų planams išsipildyti nelemta. 

Kartu su žavia viešbučio kaimyne – britų aristokrate Skarlet – Žoelis netrukus pastebi keistą dalyką: viešbutyje nėra 622 kambario. Rašytojui aiškinantis dingusio kambario paslaptį paaiškėja, kad prieš keletą metų 622 kambaryje įvyko iki šiol neišaiškinta žmogžudystė. Žoelis su Skarlet įsivelia į pavojingą intrigų ir galios žaidimų tinklą.

Romanas „Kambario 622 paslaptis“ yra tikras netikėtumų, staigmenų ir svaiginančių siužeto posūkių labirintas, tapęs bestseleriu Prancūzijoje ir tikru fenomenu visoje Europoje. Šveicariško laikrodžio tikslumu sukonstruotas siužetas skaitytoją sugriebs ir nepaleis iki paskutinio puslapio. 

1985 m. gimęs J. Dickeris studijavo teisę, 2010 m. baigė Ženevos universitetą ir tais pačiais metais išleido savo pirmąją knygą, laimėjusią Ženevos rašytojų premiją (Prix des écrivains Genevois). 2012 m. išleistas antrasis romanas – „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ – buvo įtrauktas į trumpąjį Gonkūrų premijos sąrašą, laimėjo Prancūzų akademijos romano prizą ir sulaukė pasisekimo visame pasaulyje. „Kambario 622 paslaptis“ yra penktoji J. Dickerio knyga. 

Siaubo literatūros klasikas Stephenas Kingas mums dovanoja keturias šiurpias istorijas, panardinsiančias skaitytoją į meistro fantazijose subrandintą baimės ir įtampos atmosferą.

Apysakos „Jei bus kraujo“ pavadinimą padiktavo žurnalistų posakis „Jei bus kraujo, bus kai kas naujo“. Sprogimas Alberto Makridžio pagrindinėje mokykloje išties nepašykšti mokinių ir mokytojų kraujo, čia akimirksniu suplūsta ir gelbėtojai, ir žurnalistai. Privačios detektyvų agentūros vadovė Holė Gibni televizijos reportaže iš įvykio vietos pastebi nerimą keliančią detalę – keistą žymę ant reporterio veido. Ar čia tik jos baimių ir psichologinių traumų šešėlis, o gal prie sprogimo nagus ir vėl prikišo nekaltų žmonių kraujo ištroškęs padaras?

Apysakoje „Pono Harigano telefonas“ užsimezgusi pagyvenusio milijardieriaus ir knygas dievinančio berniuko bičiulystė per išmaniąsias technologijas nutiesia kelius net į pomirtinį gyvenimą, tik galiausiai paaiškėja, kad visos paslaugos turi savo kainą. 

Apysaka „Čako gyvenimas“ kaip jokia kita išryškina mintį, kad kiekvieno žmogaus sąmonėje glūdi nepakartojamas pasaulis, o jam mirus visa tai pražūsta. 

„Žiurkėje“ kūrybinių sunkumų turinčiam rašytojui tenka pažinti tamsiąją užsibrėžtų savo siekių pusę ir už neapgalvotą pažadą sumokėti bičiulių gyvybe.

Siaubo karaliaus Stepheno Kingo apysakos praskleidžia mūsų gyvenimą dengiantį šydą ir leidžia skaitytojui pajusti kraują stingdantį antgamtinio blogio prisilietimą.

Stephenas Kingas kaip niekas kitas moka kelti baimę, tad iki vėlumos neatsiplėšite nuo keturių garsiojo autoriaus istorijų apie mūsų svajones, baimes ir silpnybes.

 Brian Truitt, „USA Today“

Vokietija manė, kad jos užšifruoti pranešimai niekam neįkandami.

Bet jie klydo.

1940-ieji. Hitlerinė Vokietija užkariavo visą Europą, neparklupdyta tik Didžioji Britanija. Žūtbūtinė kova vyksta ne tik mūšio lauke, bet ir gamyklose, laboratorijose, kabinetuose. Aiškindamiesi nacių planus britai subūrė mokslininkų, intelektualų ir mąstytojų būrį, o šis Blečlio parke įrengtoje bazėje laužė galvas šifruodamas užkoduotą priešo informaciją. 

Toje margoje komandoje darbuojasi ir trys moterys. Perimtus vokiečių pranešimus verčia žavi ir elegantiška Osla – kilmingos šeimos atstovė, Graikijos princo Filipo širdies draugė. Tiesi ir ryžtinga Mabė iš skurdaus Rytų Londono dirba prie iškodavimo mašinų. Drovioji Betė – paklusni valdingos motinos duktė – temoka lukštenti sudėtingiausius kryžiažodžius, bet tampa geriausia Blečlio parko kriptoanalitike. 

Deja, karas, skaudžios netektys ir slegianti pareiga saugoti darbo paslaptis išardo merginų draugystę.

1947-ieji. Didžioji Britanija ruošiasi princesės Elžbietos ir Graikijos princo Filipo vestuvėms, o dvi priešėmis tapusios draugės nuo trečiosios gauna koduotą laišką. Pamiršusios tarpusavio nuoskaudas, Osla, Mabė ir Betė susitelkia prie paskutinės užduoties. Trijulės sukviesta senoji komanda stengiasi atskleisti „Rožės“ kodą ir demaskuoti Blečlio parke dirbusį išdaviką. 

Kate Quinn yra „New York Times“ ir „USA Today“ bestselerių istorinių romanų autorė, Lietuvos skaitytojams pažįstama iš romano „Alisos tinklas“. Naujausiame savo kūrinyje „Kodas „Rožė“ ji pasakoja dar vieną intriguojančią Antrojo pasaulinio karo laikų istoriją, kurioje kovoja, myli ir neapkenčia trys moterys, trys slapčiausios britų kodavimo ir šifravimo organizacijos darbuotojos, trys draugės ir vienas šnipas, pakeitęs jų likimus.

„Iš kojų verčiantis istorinių romanų karalienės kūrinys“ –  Fiona Davis, „New York Times“ bestselerių autorė.

„Šis kvapą gniaužiantis pasakojimas apie žvalgybą ir moterišką solidarumą – tikras šedevras; norėsite ir juoktis, ir verkti. Skiriama ryškioms, spalvingoms ir  nepamirštamoms Blečlio parko moterims“ – Stephanie Dray

Skaitytojams nuo 10 metų

Paranormalūs reiškiniai, pavojai ir įtampa, netikėti siužeto vingiai, o pabaiga – nenuspėjama! Tokio prikaustančio trilerio turbūt dar neskaitei!

Po Varnų kaimą talžiusios Didžiosios audros vidury kukurūzų lauko lyg iš niekur iškyla pastatas. Tikras siaubo namelis su bokštais, laiptais, nuožulniais stogais ir aukštais langais. Tai naujoji internatinė Tamsos mokykla.

Baisių košmarų kasnakt kamuojamas dvylikametis Kvintenas pirmasis pradeda nujausti, kad kaime vyksta įtartini dalykai, visiems keliantys didžiulį pavojų, o naujoji mokykla slepia tamsias paslaptis... Ar jos kaip nors susijusios su juo? 

Deja, nei berniuko tėvas, nei geriausi draugai nenori klausytis perspėjimų. Jie tvirtai tiki, kad naujosios mokyklos direktoriai nori kaimui ir jo vaikams tik gero. Bet tada vienas po kito ima dingti vaikai, keisčiausia, kad niekas net neprisimena juos egzistavus...

Kvintenas privalo išsiaiškinti, kas iš tiesų čia vyksta, ir tai sustabdyti. Ar jam pavyks išsivaduoti ir išgelbėti draugus iš mokyklos, į kurią patekus, niekada nebeišeinama?

„Tamsos mokykla“:

• šiurpuliukų kupina knyga patiks vaikams, mėgstantiems paslaptingas, įtempto siužeto istorijas;

• skatina pasitikėti savo intuicija, niekada nepasiduoti ir kovoti dėl to, kas teisinga ir gera;

• knygoje iškeliama tėvų ir vaikų ryšio, draugystės svarba.

Sandra J. Paul – belgų rašytoja ir leidyklos „Hamley Books“ savininkė, angliškai parašytus kūrinius pasirašinėjanti Joanne Carlton slapyvardžiu. Ji rašo netikėtų posūkių kupinus įtempto siužeto psichologinius trilerius. „Tamsos mokykla“ sulaukė daugybės jaunųjų skaitytojų dėmesio.

Kiekviename puslapyje įtampa ir juodasis humoras, vertas Kventino Tarantino...

Bjornas Dymelis ir vėl sėdi ugdymo konsultanto Joškos Breitnerio krėsle gurkšnodamas žaliąją arbatą. Prieš pusmetį išmoktus dėmesingo įsisąmoninimo principus jis puikiai pritaikė tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime: daugiau laiko leidžia su mylima dukra, beveik nesiginčija su žmona, metė įtampos kupiną darbą ir ėmėsi savarankiškos veiklos. Pagaliau rado asmeninio ir profesinio gyvenimo pusiausvyrą. 

Tiesa, Bjornas iki šiol vadovauja dviem nusikaltėlių grupuotėms, nes vienos iš jų vadeivą nužudė, o kitos vadą laiko įkalintą vaikų darželio rūsyje. Regis, viskas kontroliuojama. Vis dėlto Bjornui nepavyksta mėgautis laisve, jis nuolat praranda savitvardą. Žudyti jis taip pat nebenori. Į pagalbą ateina Joška Breitneris, pateikdamas netikėtą diagnozę, – tai pagalbos besišaukiantis vidinis Bjorno vaikas. 

Stebėti, kaip savitai Bjornas Dymelis interpretuoja dėmesingo įsisąmoninimo principus, – tikrų tikriausia pramoga. Tai skaitinys tiems, kurie nesibaimina kreivų nepažįstamųjų žvilgsnių dėl to, kad viešoje vietoje skaitydami knygą staiga ima iš visos širdies kvatoti. Kita vertus, šis romanas puikiai tiks ir tiems, kuriems dėl tų žvilgsnių nejauku. Pritaikę knygoje pateiktus dėmesingo įsisąmoninimo principus jie liausis jaudinęsi dėl smulkmenų ir ims mėgautis gyvenimu.

„Ši knyga – juokinga, retkarčiais tiesmuka, bet visada pamokanti.“

Stuttgarter Zeitung

2021 metais prestižine Pulicerio premija įvertintas amerikietės rašytojos Louise Erdrich „Naktinis sargas“ – didinga daugiabalsė istorija apie praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Ameriką, ciniškus centrinės valdžios ketinimus sunaikinti kelias indėnų gentis ir vietos bendruomenės pastangas išsaugoti savo tapatybę ir gyvenimus.

1953 metų rugpjūčio 1 dieną Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas paskelbė rezoliuciją Nr. 108, panaikinančią sutartis su Amerikos indėnų gentimis. Šia rezoliucija buvo siekiama nedelsiant iškeldinti iš gimtųjų žemių penkias indėnų gentis. Tiesa, jos autoriai tikino, kad taip ketinama išspręsti indėnų ekonomines problemas, išlaisvinti indėnus, suteikti jiems galimybę persikelti į kitas šalies vietas, didžiuosius miestus, kur jie galėtų rasti geresnių darbų ir įvairesnių pragyvenimo šaltinių. 

Čipevų genties tarybos narys Tomas Važaškas nesupranta, kaip įmanoma panaikinti sutartis, turėjusias galioti, „kol augs žolė ir tekės upės“. Tačiau jis puikiai suvokia, kad naujas įstatymas indėnams nesuteiks jokios laisvės, o tik pasmerks lėtam išnykimui. Nes išlaisvinti nuo savo žemės ir nuo savo gyvenimų jie nebebus indėnai. Kuklias naktinio sargo pareigas indėnų rezervate įsteigtoje gamykloje turintis vyras pasiryžta kovoti, kad indėnai išliktų problema. Kad jų neišspręstų.

Šis Louise Erdrich romanas paremtas realia autorės senelio gyvenimo istorija. Jis taip pat naktimis dirbo sargu gamykloje, ir kovodamas dėl savo gentainių iš mažo Šiaurės Dakotos indėnų kaimelio nukeliavo iki pat Vašingtono. Tačiau tai ne tik istorija. Tai ir galingas pasakojimas apie meilę ir mirtį, apie skurdą ir nepriteklius, apie draugystę ir gyvybiškai svarbius bendruomenės saitus. 

„Louise Erdrich pasižymi unikaliu sugebėjimu, toje pačioje pastraipoje ji gali sudaužyti širdį ir pripildyti ją nuostabiausios šviesos. Nuostabus literatūros kūrinys, skaudus, bet tuo pat metu ir labai šiltas, jautrus, žmogiškas.“

Tampa Bay Times

Vieną tamsią viduržiemio naktį Temzės krantinėje senos smuklės lankytojai tampa neįtikėtino įvykio liudininkais: pro duris įvirsta sužeistas vyras, rankose laikantis nuskendusios mergaitės kūną. Tačiau po kelių valandų ji atgyja. Kaip tai paaiškinti? Gal tai stebuklas? Pati mergaitė į šiuos ir begalę kitų klausimų (kas ji? Iš kur ji?) atsakyti, deja, negali: ji kurčnebylė.

Pasisavinti vaiką nori trys šeimos. Turtinga jauna motina tvirtina, kad tai jos dukra, pagrobta prieš dvejus metus. Ūkininkų pora, neseniai sužinojusi apie slaptą sūnaus romaną, tiki radę savo anūkę. Kukli ir vieniša pastoriaus ekonomė išsyk pajunta: tai dingusi jos sesutė. Kiekviena šeima turi savų paslapčių, susijusių su skausmingomis netektimis, bet aišku viena: mergaitė negali priklausyti jiems visiems.

Gaivališka „Kartą prie upės“ pasakojimo srovė skaitytoją įtraukia, neša per veikėjų pasaulių vingius, nardina į gyvenimo paslapčių gelmes. Ir net užvertus paskutinį puslapį, nenustoja dalyti savo lobių.

„Užburianti. Begalės to paties pasakojimo gijų meistriškai suaudžiamos į magišką voratinklį, iš kurio skaitytojas nenori ištrūkti. Setterfield proza – graži, tamsi ir atmosferiška, o jos veikėjai įtaigiai atskleidžia tiek geriausius, tiek blogiausius žmonijos bruožus.“
Ruth Hogan, romano „Pamestų daiktų saugotojas“ autorė

Diane Setterfield (Dajan Seterfyld, gim. 1964) – britų rašytoja, akademikė. Jos debiutinis romanas „Tryliktoji pasaka“ („Alma littera“, 2008) tapo „New York Times“ bestseleriu, pasaulyje parduota per tris milijonus jo egzempliorių. „Kartą prie upės“ – trečia autorės knyga, iškart tapusi „Sunday Times“ ir „Amazon Kindle“ bestseleriu. 2019 m. kūrinys gavo prestižinį „The Gold Crown“ apdovanojimą ir buvo pripažintas metų istoriniu romanu.

D. Setterfield gyvena Oksforde, prie Temzės.

Trauminės patirtys: kaip jas įveikti ir išgyti

„Šis vyras išgelbėjo man gyvybę.“ Lady GAGA

Trauma rūku aptraukia veidrodį ir iškreipia vaizdą per langą. Tada nematome savęs, kokie iš tikro esame, o kitų žmonių skirtumus vertiname tik kaip žalingus. Tai reikia keisti.

Įsivaizduokite ligą – tokią, kurios išoriniai požymiai vos pastebimi, bet ji gali nejučia užvaldyti visą kūną. Ją tėvai lengvai perduoda savo vaikams, ir žmogus, jei ji negydoma, gali prasirgti ja visą gyvenimą. Pasak medicinos mokslų daktaro Paulo Conti’io, visuomenė turėtų vertinti traumas kaip nekontroliuojamą epidemiją, galinčią sukelti lemtingų pasekmių.

Knygoje „Trauma – nematoma epidemija“ pristatomi naujausi moksliniai tyrimai, sėkminga klinikinė praktika, tikros istorijos ir nuodugnesnis požiūris į traumas. Dr. Paulas Conti’is nurodo, kokie ir individualūs, ir visuomenės pokyčiai gali sušvelninti traumų padarinius, kad ateities žmonija nebūtų traumuota.

• Išsamus supratimas apie traumas;

• gebėjimas atpažinti savas, kitų žmonių ir aplinkinės visuomenės traumas;

• žinios, kaip asmeninės ir kolektyvinės traumos veikia visuomenę;

• motyvacija nutraukti traumos daromą žalą;

• būdai ir patarimai, kaip padėti sau ir kitiems.

„Trauma – nematoma epidemija“ iš esmės pakeis jūsų gyvenimą. <...> Paulo atsakymai į susijusius su traumomis jums rūpimus klausimus aprėpia viską – nuo fizinės ir psichinės sveikatos iki paskatų rūpintis savimi ir keisti žalingus elgesio modelius.

TOMMY’IS HILFIGERIS, verslininkas, kūrėjas ir filantropas

Tikra lietuvės istorija Kaire. Patikėjusi meile, išvykusi į egzotišką šalį, užrakinta ir kankinta, bet – nepasidavusi. 

Sveiku protu sunkiai suvokiama tikra istorija, pranokstanti bet kokią fikciją.  

Tądien, kai dusau užuodusi savo kankintojo kvepalus, skaičiavau jau antrus metus toli nuo jo. Tebejaučiu jo kvapą, tebesapnuoju dusinantį kūną. Žmogų, įkalinusį mane bute su nevedžiojamais šunimis, triušiu, vištomis, ančiukais... Nepakeliama smarvė, iš proto besikraustantys, išvežami papjauti arba nugaištantys gyvūnai ir aš – ištvermingiausia to kalėjimo kalinė. Užrakinta, prievartauta, kankinta, mušta, bet nepasidavusi. Ištrūkusi ir fiziškai jau nepasiekiama. 

Lietuvę Anną draugė supažindina su egiptiečiu. Netrunka įsižiebti šilti jausmai per atstumą ir net stipri emocinė priklausomybė – meilės išsiilgusi širdis pasiduoda visoms vyro manipuliacijoms. 

Šiandien Anna gyvena nedideliame Lietuvos mieste, augina nuostabią dukrą, kurią saugo kaip akies vyzdį, – baimė, kad mergaitę gali pagrobti, vis dar kiūto moters pasąmonėje. Joms abiem reikėjo psichologinės pagalbos, abi lėtai gydosi sielos žaizdas ir kabinasi į naują gyvenimą. Anna įgyvendino svajonę užsiimti menine fotografija, rengia parodas ir turi vis daugiau sekėjų.

„Iš kur jos žino, kaip būti? Prisimenu, taip aš svarsčiau tą vakarą, plėšydama plunksnas. Iš kur visi žino, kaip būti?“

1836-ieji, Prūsija. Hanei jau beveik penkiolika, iš mergaitės ji po truputį tampa moterimi, bet kasdienė moters pasaulio buitis jai tolima. Hanė, tikras gamtos vaikas, geidžia būti ten, kur teka upė, kur vėjai glosto jai odą, kur kvepia ir šnara žolė, kur ji girdi pasaulį jai giedant. Su vietinėmis mergaitėmis Hanei sunku rasti bendrystę, tad draugių neturi – ją laiko keistuole. Bet vieną dieną į kaimą atsikrausto nauja šeima su panašaus amžiaus dukra. Tėja, netrunka pajusti Hanė, – jai artima siela.

Hanės šeima ir visa kaimo bendruomenė – senojo tikėjimo liuteronai, nepaklusę karaliui, mėginusiam sujungti liuteronų ir reformatų bažnyčias, ir dėl to persekiojami. Todėl pamaldos jų kaime vyksta slapta. Galiausiai gavusi teisę persikelti į koloniją Australijoje, bendruomenė atsikvepia lengviau: pagaliau jie turės vietą, kur galės melstis be baimės, ir nuolatinius namus. Laisvę.

Hanė ir Tėja su šeimomis išsiruošia į ilgą ir sunkią kelionę perpildytu, ligų alinamu laivu. Jūra ir negailestinga gamta lems jųdviejų likimą, o laisvės pažadas išmėgins tvirtesnį už mirtį vienos atsidavimą kitai.

„Aistringa giesmė meilei ir savo žemei.“
Sarah Winman

„Rafinuotas, išskirtinis kūrinys... Suleido šaknis man į širdį.“
Kiran Millwood Hargrave

„Kent valdo savo prozą tarsi magas burtų lazdelę. „Atsidavimas“ – tai meilės liturgija.“
Nydia Hetherington


Hannah Kent (Hana Kent, gim. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“ („Baltos lankos“, 2016), apdovanotu daugybe literatūros premijų. Antras autorės kūrinys „Gerieji žmonės“ („Baltos lankos“, 2017) taip pat sulaukė pripažinimo, buvo nominuotas „Walter Scott Prize“ literatūros premijai. „Atsidavimas“ – naujausias autorės romanas.

Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.

Keturi žmonės susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę, kad patirtų tai, ko gailisi nepatyrę. Sėkminga karjeristė Fumiko nori pasikalbėti su ją palikusiu mylimuoju. Slaugytoja Kotakė bando rasti laišką, parašytą jai Alzheimerio liga sergančio sutuoktinio. Kaimyninio naktinio baro savininkė Hirai siekia paskutinįkart pasimatyti su savo seserimi. O kavinės savininko žmona Kei nusikelia į ateitį tikėdamasi susitikti su dukra, nors jos dar tik laukiasi. Bet keliauti laiku ne taip jau paprasta, yra nemažai taisyklių, kurių reikia laikytis. Ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava.

Širdį šildantis, ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas „Kol dar neatšalo kava“ nagrinėja seną kaip pats pasaulis klausimą: jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?


„Aukso vertės romanas. Patiks visiems, kurie itin vertina žmogiškuosius ryšius.“
BookReporter

„Skatinantis susimąstyti ir kartkartėmis spaudžiantis ašarą kūrinys apie tai, ką vieni kitiems pasakytume, jei galėtume grįžti atgal.“
Palatinate


Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neatšalo kava“ – debiutinis autoriaus romanas ir pirmoji serijos apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, knyga. Vien Japonijoje parduota per milijoną šio romano egzempliorių, pagal jį pastatytas filmas. Knygos leidybos teisės parduotos per 30 šalių, ir daugelyje tų, kuriose jau išleista, ji užkopė į aukščiausias bestselerių sąrašų vietas.

„Taip jau nutinka, kai patiri patį didžiausią sielvartą. Ieškai tokių kaip tu... labiau nenusisekusių nei tu... ir naudojiesi jais, kad po tų siaubingų dalykų, kuriuos išgyvenai, pasijustum bent krislą geriau.“

Pastarieji keli mėnesiai jaunai rašytojai Luenai Ešli buvo nelengvi: ji neteko motinos, sąskaitoje liko vos keli doleriai, o ant nuomojamo buto durų jau kelinta diena prilipintas iškraustymo pranešimas. Tad, pasitaikius progai užsidirbti, mergina sutinka imtis neįprasto darbo: garsios trilerių rašytojos Veritės Kroford vyras pasamdo ją užbaigti itin sėkmingos knygų serijos, nes jo žmona po automobilio avarijos nebepajėgia rašyti pati.

Atvykusi į Krofordų namus, Luena imasi nagrinėti kalnus Veritės užrašų. Netikėtai tarp popierių šūsnies ji randa skaudžią ir iki menkiausių detalių atvirą garsiosios rašytojos autobiografiją nuo dienos, kai sutiko vyrą Džeremį, iki negrįžtamai visos šeimos gyvenimą pakeitusio įvykio – pirmosios dukters žūties.

Džeremiui apie rastą rankraštį Luena neprasitaria: be užuolankų išberti Veritės prisipažinimai gedinčiam tėvui taptų per dideliu smūgiu. Bet pamažu ji supranta, kad, vis daugiau laiko leisdama su Džeremiu, ima jam jausti šį tą smarkiau nei lengvas potraukis. Jei Džeremis perskaitytų bent kelis rankraščio puslapius, jei sužinotų bent vieną kraupią detalę apie Veritę, juk nebegalėtų žvelgti į žmoną tokiu ištikimu ir atsidavusiu žvilgsniu kaip iki šiol, tiesa?..

„Hoover meistriškai supina meilės romano ir trilerio elementus, nepaliaujamai ieškodama nykstančių ribų tarp tiesos ir melo.“
Woman'Day

„Sukrečianti iki širdies gelmių ir niekad neprarandanti taip gerai pažįstamos „hūveriškos“ atmosferos.“
Tarryn Fisher, trilerio „Žmonos“ autorė

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. „Veritė“ tapo ne tik „New York Times“, bet ir „Sunday Times“, „USA Today“ ir „Publishers Weekly“ bestseleriu. Pirmąsyk ji pasirodė 2018-aisiais, ir nuo tada vis dar netyla diskusijos, kas gi iš tiesų įvyko romane.

Rytoj patekės mėnulis. Bijau vilko.

2001-ųjų balandį Oslo priemiestyje aptinkami dviejų 11-mečių berniukų kūnai. Į nusikaltimo vietą atvykę policininkai pastebi, kad žudikas vaikus suguldė pagal tam tikrą schemą, o didžiausią nuostabą kelia tarp jų padėtas gyvūnas – maža rudoji lapė. Prieš aštuonerius metus lygiai toks pat nusikaltimas buvo įvykdytas Švedijoje, tik tada prie vaikų buvo paliktas baltas kiškis.

Naujasis Žmogžudysčių skyriaus vadovas Holgeris Munkas visa galva pasineria į bylos tyrimą. Jo komandoje dirba geriausi savo sričių specialistai, atkakliai ieškantys bent menkiausių žudiko paliktų pėdsakų. Tyrimas vangiai juda į priekį, kol vieną dieną Munkas sulaukia pasiūlymo susitikti su policijos akademijos studente Mia Kriuger.

Jauna ir ambicinga Mia buvo pasiryžusi tapti pirmąja moterimi, prisijungusia prie Norvegijos Greitojo reagavimo būrio – SWAT. Tačiau akademijoje atliktas testas parodė, kad ji turi unikalų talentą nuspėti piktadarių kėslus. Peržiūrėjusi abiejų nusikaltimų vietų nuotraukas Mia atkreipė dėmesį į kelias esmines detales, kurių nepastebėjo net patyrę tyrėjai. Įsijautusi į bylos tyrimą Mia vis labiau grimzta į tamsą, o tuo metu pradingsta dar du berniukai.

Pasauliniu bestseleriu „Aš keliauju viena“ debiutavęs Samuel Bjørk pristato jau ketvirtą Munko ir Kriuger serijos knygą. Joje rašytojas grįžta į praeitį ir atskleidžia pirmąją Munko ir Kriuger pažintį. Intensyvi, tikroviška ir nenuspėjamais siužeto vingiais stebinanti detektyvinė istorija prikausto dėmesį nuo pirmojo puslapio ir neleidžia atsitraukti iki pat pabaigos.

Jei negali laužyti taisyklių, suviliok vyrą, kuris tas taisykles kuria.

XVIII amžius, Jungtinės Amerikos Valstijos. Žymus Amerikos revoliucijos karų dalyvis, įspūdingais laimėjimais mūšio lauke pasižymėjęs karvedys generolas Benediktas Arnoldas išduoda savo ginklo brolius ir pabėga pas britus, o jo bendrininkas, Didžiosios Britanijos armijos majoras Džonas Andrė, sulaikomas ir generolo Džordžo Vašingtono įsakymu pakariamas. Tai tikra, kvapą gniaužianti istorija iš vieno ryškiausių JAV laikotarpių. Tačiau mažai kas žino, kad šioje niūrioje istorijoje buvo dar viena veikėja – žavi jauna moteris, kuri ne tik prisidėjo prie išdavystės, bet ir ją suorganizavo.

Jaunutė Pegė Šipen, žymaus ir turtingo teisėjo Edmundo Šipeno duktė, puikiai jautėsi Filadelfiją užėmusios britų okupacinės valdžios pokyliuose ir neslėpė šiltų jausmų dailiam karininkui Džonui Andrė. Kai Benedikto Arnoldo vadovaujamos amerikiečių kariuomenės pergalės privertė britus palikti Filadelfiją, Pegės ir Džono ryšys nutrūko. Ieškodama galimybių susigrąžinti populiarumą ir vėl spindėti pokyliuose, ji užmezgė santykius su Benediktu Arnoldu. Apsukusi galvą gerokai vyresniam generolui Pegė tapo jo žmona – ir sumaniai manipuliuodama savo vyro ambicijomis bei jausmais pastūmėjo JAV revoliucijos didvyrį juodžiausiai išdavystei.

Rašytoja Allison Pataki šią istoriją pasakoja žvelgdama kuklios merginos Klaros Bel akimis. Po močiutės mirties iš kaimo į Filadelfiją atvykusi Klara pateko į teisėjo Edmundo Šipeno namus ir tapo jo dukters Pegės asmenine tarnaite. Atlaikiusi nesuskaičiuojamus savo šeimininkės kaprizus ir įgijusi jos pasitikėjimą, Klara pirmoji sužinojo apie rengiamą išdavystę ir priėmė sprendimą, pakeitusį ne tik jos, bet ir už savo laisvę kovojusios Amerikos istoriją.

„Tai dar vienas nuostabus ypatingos istorinių romanų rašytojos kūrinys.“ – Mary Higgins Clark

Dingusios mergaitės, aukštapelkėje rasta negyvėlė ir, atrodo, jokių pėdsakų... Naujas bestselerių autorės Charlottės Link kriminalinis romanas – baugus, intriguojantis, gilus.

Šiaurės Anglijoje randamas prieš metus dingusios keturiolikmetės Saskijos Moris kūnas. Netrukus pradingsta kita mergaitė. Policija sukelta ant kojų. Ar abiem atvejais veikia tas pats nusikaltėlis? Netrukus istoriją apie aukštapelkės žudiką pasigauna žiniasklaida, o detektyvas Keilebas Heilas kasdien patiria vis didesnį spaudimą.

Tuo metu į miestelį atvyksta Skotland Jardo detektyvė seržantė Keitė Linvil, ketinanti parduoti jai priklausantį tėvų namą. Ji atsitiktinai susipažįsta su panikos apimtais mergaitės tėvais ir neplanuotai įsitraukia į dramatiškus įvykius, kurie, rodos, neturi nei pradžios, nei pabaigos. 

„Iki paskutinio puslapio neatslūgstanti įtampa, sparčiai besikeičiantys įvykiai, netikėta pabaiga.“ (Thüringer Allgemeine)

Charlotte Link – vokiečių kriminalinės literatūros karalienė. Vien tėvynėje jos knygų parduota daugiau nei 30 milijonai egzempliorių. Į keliolika užsienio kalbų išversta rašytojos kūryba įvertinta viena prestižiškiausių Vokietijos literatūros premijų – „Auksine plunksna“. Lietuvių skaitytojams ji pažįstama iš knygų „Lapių slėnis“ ir „Apgautoji“.

„<...> tiek pirmoji, tiek antroji ponia Kristi labai panašios. Abi suprantame, kad neįmanoma papasakoti

savosios istorijos neatskleidžiant ir svetimos.“

1925-aisiais panelė Nana O’Di tapo neatsiejama garsiosios detektyvų autorės Agatos Kristi ir jos vyro Arčibaldo gyvenimo dalimi. Pirma – jų abiejų. Vėliau – tik Arčio. Jauna, daili ir gyvybe trykštanti pulkininko Krisčio meilužė ne vienus metus planavo sugriauti Agatos Kristi pasaulį ir pagrobti iš jos tai, ko labiausiai troško. Tikslas jau buvo pasiekiamas ranka... bet lemtingą vakarą garsioji rašytoja dingo kaip į vandenį.

„Ponios Kristi apgaulė“ – tai ne tik dešimtmečius skaitytojus viliojusios Agathos Christie dingimo paslapties interpretacija, bet ir įsivaizduojamas kitos moters – pulkininko Archibaldo Christie meilužės – akimis perteiktas tų kelių dienų ir ilgo iki jų vedusio kelio liudijimas, leidžiantis mėgautis ne tik išmoningu pasakojimu, bet ir pasinerti į mįslingą, Aukso amžiaus detektyvus menantį dingimo narpliojimą.

„Meilės istorijų ir detektyvų su agatakristiškomis paslaptimis gerbėjams.“
StarNews

„Nina de Gramont ima vieną tikros istorijos siūlelį ir iš jo nuaudžia gudriai supintą, spalvingą ir užburiančiomis detalėmis atgyjantį naujai įsivaizduotą įvykių paveikslą.“
Kristin Hannah, tarptautinių bestselerių autorė

„Meilė, nusikaltimai ir paslaptys, gausiai apipinti maloniai stebinančiu sąmoju.“

Elizabeth Macneal, „Lėlių fabriko“ autorė

Nina de Gramont (dar žinoma kaip Marina Gessner) – amerikietė, knygų suaugusiesiems ir paaugliams autorė, Šiaurės Karolinos universitete Vilmingtone dėstanti kūrybinį rašymą. Jos romanas „Ponios Kristi apgaulė“ sulaukė nemažai dėmesio: tapo tarptautiniu ir „New York Times“ bestseleriu, pateko į „Goodreads“ laukiamiausių 2022-ųjų knygų sąrašą ir buvo išrinktas knygynų tinklo „Waterstones“ 2022-ųjų lapkričio mėnesio knyga. 

Nuo 16 metų

Įvertinta „Goodreads choice“ apdovanojimu

Trečiame „New York Times“ „Dyglių ir rožių dvaro“ serijos bestseleryje artėjantis karas grasina visa kam, kas brangu Feirės širdžiai. 

Feirė grįžo į Pavasario Dvarą pasiryžusi išsiaiškinti Tamlino planus ir kuo daugiau sužinoti apie karalių užkariautoją, grasinantį pavergti jos žemes. Todėl ji turi žaisti mirtinai pavojingą apgaulės žaidimą. Vienas slystelėjimas pražudys ne tik Feirę, bet ir visus, kas jai brangūs. 

Artėjant karui, Feirė mėgina rasti vietą tarp Didžiųjų Fėjų, įvaldyti savo galias – stebuklingas ir politines – ir suderinti jas su meile savo Dvarui bei šeimai. Negana to, Feirė ir Risandas dar turi nuspręsti, kuriais iš klastingų ir mirtinai pavojingų Didžiųjų Valdovų gali pasitikėti, ir ieškoti sąjungininkų ten, kur mažiausiai tikėtumeisi. 

Kraują kaitinančioje trečioje Sarah J. Maas „New York Times“ bestselerių serijoje ant kortos stovi viso Feirės pasaulio likimas, kai kariaunos kovoja dėl galybės, kuri gali jį sunaikinti. 

Nuo 16 metų

„– PASAKYK, KĄ MATAI.

– PASAULĮ, PADALYTĄ PUSIAU.“

Feirė nežuvo Amarantos gniaužtuose ir grįžo į Pavasario Dvarą, bet tai jai brangiai kainavo. Nors dabar ji apdovanota Didžiųjų Fėjų galiomis, širdis liko žmogaus, ir ji negali pamiršti siaubingų dalykų, kuriuos padarė, kad išgelbėtų Tamlino tautą.

Feirė nepamiršo ir sandorio su Risandu, šiurpiuoju Nakties Dvaro Didžiuoju Valdovu. Kol ji raizgo politikos, aistrų bei akinamos galios voratinklį, kyla didesnis blogis – ir galbūt tik Feirė gali jį sulaikyti. Bet prieš tai reikia pažaboti alinančias galias, išsigydyti palūžusią sielą ir nuspręsti, kokios ateities trokšta sau ir sudraskytam pasauliui. 

Nusikelk į stebuklingą pasaulio pakraštį pribloškiamame „Dyglių ir rožių dvaro“ tęsinyje.

Sarah J. Mass, kurios „Stiklo sosto“ (Throne of Glass) serijos knygų parduota jau daugiau nei milijonas egzempliorių, talentingai tęsia aistringą ir veiksmo kupiną „Dyglių ir rožių dvaro“ seriją. 

Anksčiau knyga buvo išleista pavadinimu „Įkalinta tamsoje“.

Nuo 16 metų

„New York Times“ ir tarptautinis bestseleris – pagal jį jau kuriamas televizijos serialas!

STULBINAMAS PASAULIS, SUDĖTINGI CHARAKTERIAI, ĮTEMPTAS SIUŽETAS IR KERINTI ROMANTIKA.

Feirė – medžiotoja. Jai nieko nereiškia nudobti vilką ir iš jo atimti grobį. Tačiau, kaip visi mirtingieji, ji bijo negailestingų būtybių, tykančių anapus miško. Po vienos lemtingos medžioklės mergina sužino, kad nužudyto stebuklingo padaro gyvybė brangiai kainuoja – jos laisvę.

Įkalinta užkerėtame dvare priešų karalijoje Feirė gali laisvai po jį klajoti, bet sprukti atgal pas žmones – draudžiama. Jos pagrobėjo Tamlino kūnas nusėtas kovos randų, veidą slepia kaukė, bet veriantis žvilgsnis vis labiau traukia. Kai Feirės jausmai nustelbs visus įspėjimus, kurių prisiklausė apie jo padermę, ims kilti senovės blogio šešėlis.

FEIRĖ ARBA IŠSKLAIDO PRAKEIKSMĄ, ARBA AMŽIAMS PRARANDA TĄ, KURĮ MYLI.

Sarah J. Mass sukurtas pasakojimas užburs ir nukels į stebuklingų galių turinčių būtybių pasaulio pakraštį. Tai pirmoji naujos maginės fantastikos trilogijos dalis. 

Anksčiau knyga buvo išleista pavadinimu „Užkerėtas dvaras“.

„Žmonės – tai mįslės, o man mįslės niekada nepatiko.“

Ieškodami ramesnio gyvenimo, Mikelis ir Bjanka su dviem savo vaikais iš Stokholmo atsikrausto į Šiopingę – nedidelį, idilišką miestelį, atrodantį tiesiog tobulą jų šeimai. Nusipirkę namą, įninka į jaukią rutiną: Mikelis dirba mokytoju vietinėje mokykloje, o Bjanka namuose augina vaikus. Tačiau šeimos ramybę sudrumsčia nelaimė: prie pat jų namų Bjanką partrenkia automobilis, vairuojamas kaimynės Žaklinos.

Kol ligoninėje gydytojai kovoja dėl Bjankos gyvybės, Mikelis grumiasi su tamsiomis mintimis: kaip išgyvens be mylimos žmonos? Kas iš tiesų jai nutiko? Visi žinojo, kad Žaklina nemėgsta Bjankos, bet ar jų santykiai buvo tiek įtempti, kad Žaklina ryžtųsi žudyti? Neilgai trukus Mikelis sužino, kad kartu su Žaklina automobilyje buvo ne tik jos sūnus Fabianas, bet ir Ula – vyras, su kuriuo Bjanka paskutiniais mėnesiais buvo užmezgusi itin artimą ryšį... O tai viską keičia.

Įtampa ir nežinia priverčia visus parodyti savo tikruosius veidus. O už kiekvieno idiliškosios Šiopingės gatvės kampo tyko tamsios paslaptys ir smurtas...

„Autorius, kaip visuomet, sujaukia pasaulio tvarką. Ką reiškia saugumas? Kur slypi ta subtili skirtis tarp gėrio ir blogio? Kaip gerai pažįstate savo kaimynus? Svarbiausia – kas nutinka, kai pavojus įsmunka į jūsų pačių namus?“
Smålandsposte

„Edvardssonas kiekvienam savo veikėjui – net paaugliui Fabianui – randa tobulai tinkamą balsą ir puikiai, klaustrofobiškai narsto skirtingus žmonių santykius, persidengiančius ir neišvengiamai vienas kitą paveikiančius. Jis meistriškai kuria tamsą ir nerimą kasdienybėje, mums visiems gerai pažįstamose situacijose.“
Skånska Dagbladet


Mattias Edvardsson (Matiasas Edvardsonas, gim. 1977) – švedų mokytojas ir rašytojas. Psichologinių trilerių mėgėjų pripažinimą tiek gimtojoje Švedijoje, tiek užsienyje jam pelnė romanas „Visiškai eilinė šeima“ („Baltos lankos“, 2020). M. Edvardssono romanas „Geri kaimynai“ išverstas į daugiau nei 20 kalbų, o autoriaus gerbėjų ratas visame pasaulyje nenustoja plėstis.

Jauna, graži, trokštanti pažinti pasaulį Izabelė Arčer atvyksta iš Amerikos į Europą ir apsigyvena sename giminaičių dvare Anglijoje. Vos pasirodžiusi, Izabelė savo žavesiu pakeri visus, atsiranda ne vienas gerbėjas, norintis ją vesti. Tačiau gyvenimo kelią mergina renkasi pati. Ji trokšta būti savarankiška, keliauti, sužinoti, ką jai žada gyvenimas ir nepažįstamas pasaulis. Izabelė atstumia lordo Vorbertono širdį, nepatiki ir Kasparo Gudvudo ketinimais, o į tylią ir nieko nereikalaujančią pusbrolio Ralfo meilę taip pat neatsako.

Deja, Izabelė tampa savo pačios troškimų ir aistrų įkaite. Madam Merl įtikinta, kad tik senas jos draugas Gilbertas Osmondas užtikrins merginai taip norimą laisvę ir nevaržomą gyvenimą, Izabelė už jo išteka. Jai ši santuoka tampa sunkiu kantrybės ir savigarbos išbandymu, jauna moteris patenka į pinklių ir apgaulės ratą, sumokėdama per didelę kainą už savo troškimą pažinti pasaulį.  

„Moters portretas“ sužavės kiekvieną skaitytoją, ypač mėgstantį  Jane Austen ir Edith Wharton romanus.

Henris Džeimsas (1843–1916 m.) – garsus amerikiečių kilmės britų autorius, parašęs dvidešimt vieną romaną. Jo kūryba žymi perėjimą nuo literatūrinio realizmo prie modernizmo, o pats autorius laikomas vienu žymiausių angliškai kūrusių rašytojų. Knygose H. Džeimsas vaizduoja ne tikrus savo gyvenimo įvykius, o subtiliai ir rafinuotai išreiškia žmogaus vidinį gyvenimą: mintis, prieštaravimus, jausmus.

„Jos būtų visiškai savarankiškos. Moterų sala.“

Eina 1158-ieji. Septyniolikmetė Marija, kilusi iš Prancūzijos, pernelyg keista, kad pritiktų karalienės Eleonoros dvare. Ji aukšta, tikra milžinė, atšiauriame veide – nė lašo grožio, tik nuovokumas ir aistra. Ji moka keturias kalbas, yra sumani ir talentinga, tad paskiriama vargingos abatijos Anglijoje vyresniąja. Iš pradžių gyvenimas abatijoje jai atgrasus. Bet, nors giliai širdyje ilgisi savo meilužės tarnaitės Sesilės ir didžiosios meilės karalienės Eleonoros, Marija galiausiai randa ramybę tarp seserų.

Kilusi iš garsios kovingų ir nuožmių moterų karžygių šeimos, Marija pasiryžta pakeisti skurdų ir negandų kupiną abatijos moterų gyvenimą. Ji ima joms vadovauti ir tampa jų Matrix – motina. Save ir savo seseris Marija bandys išvesti iš tamsos, apsaugoti nuo priešų, apdovanoti turtais ir galia.

„Matrix“ – drąsi moterų meilės, atsidavimo, galios ir aistros vizija. Savitas ir poetiškas pasakojimas apie utopinio moterų pasaulio kūrimą. Sykiu – laisva XII a. gyvenusios pirmosios prancūzų poetės Marijos Prancūzės gyvenimo istorijos interpretacija.

„Sodrus, pagavus, nuožmus ir geismingas kūrinys.“
Madeline Miller

„Vaizdingas ir drąsus pasakojimas apie moteris ir galią.“
Emma Donoghue

„Vizionierė, queer mylimoji, XII amžiaus rašytoja... Marijos Prancūzės gyvenimas taikliai perinterpretuojamas šiame atkakliai šiuolaikiškame romane apie moterų siekius ir kūrybiškumą.“
Guardian

Lauren Groff (Loren Grof, gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Išgarsėjo savo trečiu romanu „Moiros ir Furijos“ („Baltos lankos“, 2016). Lietuviškai taip pat išleistas jos apsakymų rinkinys „Florida“ („Baltos lankos“, 2019). „Matrix“ – naujausias autorės romanas. Jis, kaip ir minėti ankstesni kūriniai, nominuotas „National Book Awards“ literatūros premijai, o Barackas Obama jį paskelbė vienu mėgstamiausių savo 2021-ųjų skaitinių.