Elektroninės knygos

Romanas, įkvėptas tikrų istorinių faktų.

Žmones išskiria ne religija, o gėris ir blogis šioje žemėje.

Trisdešimt šešerių Houpė jau nesistebi blogomis naujienomis. Jos motina mirė, vyras paliko ją dėl dvidešimt dvejų merginos, banko sąskaita beveik tuščia. Jau seniai atsisakiusi svajonės tapti teisininke, Houpė, auginanti nelengvo būdo paauglę dukterį, stengiasi išlaikyti žlungančią šeimos kepyklėlę.

Houpės mylima močiutė, kilusi iš Prancūzijos, penkiasdešimt metų džiuginusi Menkių kyšulio gyventojus savo kepiniais, pamažu pasineria į Alzheimerio rūką. Tačiau proto prašviesėjimo akimirką ji supranta, kad jei nepapasakos Houpei apie praeitį, jos ilgai saugotos paslaptys pradings amžiams. Ji užsimena apie paslaptingus tragiškus įvykius Paryžiuje. Paskui surašo ant lapelio sąrašą pavardžių ir paprašo anūkės nuvykti į Prancūziją dėl paslapties, kurią saugojo septyniasdešimt metų. 

Houpė, vedama emocijų, eina per Paryžiaus kepyklas, kuriose susipynusios trijų religijų tradicijos, užkoduotos močiutės pasakose ir naminių kepinių skoniuose. Moteris iš gabaliukų dėlioja šeimos istoriją, sužino siaubingų dalykų apie Holokaustą, klausosi giminaičių liudijimų apie jų siekį išgyventi laikais, kai pasaulis išprotėjo. Išgirsta istoriją apie du mylimuosius, kuriuos išskyrė žiaurios aplinkybės. Jai telieka būti drąsiai ir tikėti, kad Dievą galima rasti visur, netgi pyragaityje.

„Užmaršties saldumas“ –  tai pasakojimas, įkvėptas tikros istorijos, apie religinių įsitikinimų nepaisančius žydų gelbėtojus.

Harmel meistriškai ir įtaigiai pasakoja apie kartų kovą už išlikimą. Knygoje pabarstyti kepinių receptai leidžia skaitytojams patiems geriau pajusti saldų Houpės kelionės skonį.

Publishers Weekly

Kristin Harmel yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Jos romanai verčiami į daugybę kalbų ir parduodami visame pasaulyje. Lietuvių kalba išleistas jos romanas „Dingusių vardų knyga“.

Vaikystėje, kai Blanka neteko tėvo, ją guosdama mama papasakojo istoriją apie galingą imperatorių, kuris sukvietė visus išminčius ir paprašė jų rasti prasmingus žodžius, tinkančius bet kokiomis aplinkybėmis. Išminčiai mėnesių mėnesius galvojo ir grįžę imperatoriui pasakė frazę „Ir tai praeis“. Blankos motina dar pridūrė: „Skausmas ir kančia praeina, kaip kad praeina džiaugsmas ir laimė.“ Tik ar tikrai?

Dabar Blankai keturiasdešimt ir prieš kelis mėnesius mirė motina – brangiausias žmogus jos gyvenime. Siekdama numalšinti sielvartą ir atsikratyti sumaišties, ji iš Barselonos išvažiuoja į Kadakesą – pajūrio miestelį, kuriame vaikystėje atostogaudavo su mama. Kartu su Blanka – jos du sūnūs, du buvę vyrai ir dvi geriausios draugės. Čia ji ketina susitikti ir su savo vedusiu meilužiu. Tame įstabaus grožio miestelyje Blanka, apsupta tų, kuriuos myli labiausiai, bando suprasti, ką reiškia iš tiesų gyventi ir būti laimingai.

Šios knygos gyvumas ir nuoširdumas, kartu lengvumas ir gilumas paperka akimirksniu. Ji šiek tiek komiška, bet kartu nepaprastai atvira, o svaiginančio grožio vasaros vaizdai joje persmelkti netekties skausmo. Tai romanas apie gyvenimą, kuriame susipina liūdesys ir džiaugsmas, skausmas ir malonumas. Kuris verčia susimąstyti apie tai, kaip iš tiesų norime gyventi.

Milena Busquets (g. 1972) užaugo pasiturinčioje ir išsilavinusioje katalonų šeimoje, gerai pažįstamoje kultūriniuose sluoksniuose. Jos motina buvo rašytoja Esther Tusquets, leidyklos „Lumen“ įkūrėja, o tėvas – poetas Esteban Busquets. Tėvų namuose lankėsi garsiausi XX amžiaus antrosios pusės rašytojai. Milena baigė archeologijos studijas Londono universiteto koledže ir daug metų dirbo kartu su motina leidybos įmonėje.

2015 metais išleistas pirmasis Milenos Busquets autobiografinis romanas „Ir tai praeis“ sulaukė didelio susidomėjimo Frankfurto knygų mugėje.

Giedrius Surplys

„Laimėti – ne nuodėmė“

Krikščioniškas požiūris į sėkmę ir lyderystę

Algirdas Toliatas, Antanas Saulaitis, Gintaras Grušas, Juozapas Marija Žukauskas, Kęstutis Kėvalas, Ričardas Doveika, Vaidas Vaišvilas, Vilius Viktoravičius, Visvaldas Kulbokas

Itin atviri pokalbiai su 9 žymiais Lietuvos dvasininkais, jų pačių lyderystės patirtys ir gairės sėkmingam gyvenimui.

Ligi šiol nematytas projektas, kviečiantis pažvelgti naujai tiek į krikščionybės siunčiamą žinią, tiek į jos svarbą veikliame ir prasmingame gyvenime.

Doc. dr. Benas Ulevičius, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas

Knyga „lupasi“ tarsi svogūnas. Iš pirmo žvilgsnio paprastas dialogas su skaitytoju, šiuolaikinė kalba, anekdotai ir liaudies patarlės veda giliau ir atidengia meistriškai nuaustą kitą sluoksnį – metaforomis kaip barokiniais nėriniais neužmaskuotą, nepaslėptą po nesuprantamais ritualais ir ceremonijomis krikščioniškojo mokymo esmę.

Daina Kleponė, buvusi VšĮ „Versli Lietuva“ generalinė direktorė, verslo konsultantė, koučerė, lektorė

Skaitant knygą „Laimėti – ne nuodėmė“ norisi kilti, kurti, siekti, dirbti – parašyti „savo knygą“. Pasirinkus Kristų ir mokantis iš Jo tarnauti, neįmanoma pralaimėti.

Operos solistas Vaidas Vyšniauskas, operos pasaulyje žinomas kaip Kristian Benedikt

Problematika, kurią Giedrius Surplys atveria šia knyga, užčiuopia pačią krikščionybės šerdį: „Dangaus karalystę smarkieji sau grobia.“ Ir visai teisingai. Krikščionybė yra drąsių žmonių religija. Autorius kviečia skaitytojus kurti ryškų, šviesų, ambicingą, laisvą, atsakingą gyvenimą. Toks, matyt, ir yra krikščionio pašaukimas.

Monsinjoras prof. dr. Arvydas Ramonas, Klaipėdos universiteto Jono Pauliaus II krikščioniškųjų studijų centro vadovas

Edith Eger 

„Dovana“

12 gyvenimo pamokų

„Mane visiems laikam pakeitė Edith Eger istorija.“

Opra Winfri

Kalėjimas yra jūsų galvose. Raktas yra jūsų kišenėje.

Dr. Edita Eger, visame pasaulyje žinoma psichologė, bestseleryje „Pasirinkimas“ pasakoja apie savo išgyvenimus Aušvico koncentracijos stovykloje, išlikimą, sielos gydymą ir kelią į laisvę. Tūkstančiai žmonių parašė laiškus daktarei Eger pasakodami kaip „Pasirinkimas“ įkvėpė juos pažvelgti į savo praeitį ir prašė parašyti kitą įkvepiančią praktinę, knygą kaip pakeisti savo mintis ir elgseną.

Naujoje savo knygoje „Dovana“ E. Eger apibūdina dvylika pagrindinių žmogų įkalinančių įsitikinimų, kaip antai: baimę, sielvartą, pyktį, paslaptis, įtampą, kaltę, gėdą ir vengimą pažvelgti tiesai į akis, bei pataria kaip įveikti šiuos iššūkius.

Ši knyga, kupina atjautos, įžvalgos ir humoro, parodo žmogaus sielos pažeidžiamumą ir supažindina su iššūkiais, su kuriais susiduriame mes visi. „Dovana“ padės išsigydyti sielą, parodys, kaip atsikratyti žalingų įpročių, kaip pakeisti savo mintis, kaip rasti laisvę ir džiaugtis gyvenimu.

<...> dirbu remdamasi suvokimu, kurį išpažįsta ir mano mylimas mokytojas, draugas ir taip pat išgyvenęs Aušvicą Viktoras Franklis, kad blogiausia patirtis gali būti geriausias mūsų mokytojas, atveriantis nenumatytus atradimus ir naujas galimybes bei perspektyvas. Išgijimas, pilnatvė ir laisvė atsiranda iš mūsų sugebėjimo pasirinkti, kaip atsiliepsime į tai, ką mums duoda gyvenimas, ir remdamiesi savo patirtimi, ir ypač savo kančia, suteiksime tam prasmę bei išsikelsime tikslus.

KAD PAMATYČIAU SAVO VAIKUS, RIZIKAVAU VISKUO

TIKRA ISTORIJA

„Helės Amin istorija turėtų skambėti tarsi pavojaus varpas, nes vaikų, neteisėtai išvežamų į islamiškas valstybes, tokias kaip Pakistanas, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, vis daugėja.“

Sunday Times

Helė Amin (Helle Amin) gimė 1964 m. Danijoje. Baigė studijas, dirbo Londone, ten 1990 m. ištekėjo už vyro, kilusio iš Saudo Arabijos, vėliau apsigyveno Balio saloje. Gyvenimas su vyru ir keturiais vaikais atostogų rojumi vadinamoje saloje atrodė tobulas. Tačiau vieną 2002-ųjų dieną idilė suyra ir gyvenimas pasikeičia negrįžtamai.

Grįžusi iš prekybos centro, ji neranda savo vaikų. Netrukus moteris išsiaiškina, kad sutuoktinis pasiėmė jųdviejų vaikus ir grįžo gyventi į savo tėvynę. Pasitelkusi į pagalbą draugus, Helė leidžiasi į svetimą šalį, siekdama susigrąžinti už tūkstančių kilometrų išvežtus vaikus. Ši Helės Amin kelionė prilygo žygdarbiui – svetimoje, vyrų dominuojamoje visuomenėje ji išdrįso pareikalauti teisingumo ir stoti į kovą už motinos teisę auginti savo vaikus. Moters kova buvo kupina dramatiškų įvykių ir pavojų. Kitos motinos gal būtų pasidavusios, bet tik ne Helė. Jos pačios žodžiais tariant, „dėl savo vaikų būčiau basa perėjusi dykumą“.

„Kad pajudintų dangų ir žemę, Helė Amin pasitelkė išradingumą, įžūlumą ir nepaklusnumą. Saudo Arabijos teismas priėmė, ko gero, precedento neturintį sprendimą.“

Mail on Sunday

„Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas.“

Tokius žodžius prieš devynis dešimtmečius Oksfordo universiteto auditorijoje taisydamas studentų darbus užrašė profesorius Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas. Iš šio sakinio gimė „Hobitas“ – viena populiariausių ir mėgstamiausių visų laikų fantastikos žanro knygų.

Istoriją apie hobitą Bilbą Beginsą ir jo nuotykius J. R. R. Tolkienas rašė savo vaikams ir neplanavo jos spausdinti. Tačiau rankraštis atsitiktinai pateko į vienos leidyklos direktoriaus sūnaus rankas – ir knygos likimas buvo nulemtas. J. R. R. Tolkieno pasakojimas apie išgalvotame Viduržemio pasaulyje įvykusią hobito Bilbo, burtininko Gendalfo ir nykštukų kelionę bei jų kovą su slibinu Smogu pakerėjo ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Vėliau rašytojas sukūrė šios istorijos tęsinį – pasauliniam fantastikos lobynui priskiriamą trilogiją „Žiedų valdovas“.

1937 m. išspausdinta knyga „Hobitas, arba Ten ir atgal“ išversta į šešias dešimtis kalbų, jos tiražas siekia daugiau nei 100 milijonų egzempliorių, ji iki šiol yra renkama į visų laikų geriausių Anglijos knygų penketuką. „Hobito“ istorija buvo perkelta į kino ekranus, ir amerikiečio režisieriaus Peterio Jacksono sukurta trilogija susilaukė didžiausios komercinės sėkmės bei pripažinimo – buvo apdovanota JAV kino meno ir mokslo akademijos „Oskarais“.

Vaikystėje išugdytas gebėjimas protingai elgtis su pinigais ir tinkamas požiūris į juos turi didžiulę įtaką visam gyvenimui. 

Dr. Vladas Lašas

Šiuolaikiniams vaikams neužtenka vien išmokti taupyti, norime, kad jie mokytųsi uždirbti, investuoti ir atsispirti vartotojiškos visuomenės pagundoms.

Ši knyga kaip tik JUMS, jeigu:

- norite, kad jūsų vaikas būtų labiau finansiškai ugdomas nei jūs vaikystėje;

- finansinis vaikų raštingumas jums atrodo kaip papildomas darbas ir norisi sistemos;

- turite skirtingo amžiaus vaikų ir nežinote, kaip su jais kalbėti apie pinigus;

- nerimaujate, kad vaikas nesupranta, jog norint ką nors pasiekti reikia įdėti pastangų. 

Sužinokite:

- kaip susiję finansinis raštingumas ir vaikų laimė; 

- 5 mitus apie vaikų finansinį ugdymą; 

- 5 pinigų valdymo įgūdžius, kurių turime išmokyti savo vaikus;

- kokių klaidų dažniausiai daro tėvai duodami kišenpinigių.

Lina Banytė-Surplienė 16 metų dirbo finansų ir mokesčių srityje, ėjo vadovaujamas pareigas konsultacijų bendrovėje „PricewaterhouseCoopers“. Tai padėjo perprasti finansų sistemą, pamatyti įvairių verslų iš vidaus ir įgyti mokymų vedimo bei lyderystės patirties.

Būdama trijų vaikų mama, Lina prieš trejus metus sukūrė projektą „Raising free kids“ tėvams, norintiems užauginti savimi pasitikinčius ir kritiškai mąstančius vaikus, dalijasi patirtimi „Facebook“ grupėje „Apie vaikus ir pinigus“. Autorė yra išbandžiusi įvairius finansinio ugdymo būdus su savo vaikais, kol atrado efektyvius metodus mokyti vaikus finansinio raštingumo. 

„Visi tėvai turi ambiciją užauginti laimingus, sėkmingus ir savimi pasitikinčius žmones. Tačiau šiais laikais, kai gyvename pertekliaus visuomenėje, vaikai dažnai nevertina to, ką turi, nesupranta, kiek turi įdėti pastangų, kad ką nors pasiektų. Tai tėvams kelia nerimą – kaip ugdyti vaikus finansiškai, kad jie norėtų siekti tikslų ir būtų pasiruošę ateities pasauliui? Žinau, kad tėvams reikia pagalbos – aiškios ir patikrintos sistemos, kurią įgyvendinę jie jaustųsi ramesni.“

Lina Banytė-Surplienė

Vaikams, kurių tėvai perskaitys šią knygą, pasiseks – jie daugiau sužinos apie jų savarankiškam gyvenimui ateityje labai reikalingus dalykus. Knyga ne tik naudinga, bet ir įdomi, įtraukianti, vaizdžiai ir paprastai patarianti, kaip mokyti vaikus valdyti savo pinigus. Vaikystėje išugdytas gebėjimas protingai elgtis su pinigais ir tinkamas požiūris į juos turi didžiulę įtaką visam gyvenimui. Autorė sugebėjo puikiai suderinti tikras istorijas, sistemingą šios svarbios temos dėstymą ir paskatinimą veikti.

Dr. Vladas Lašas, tėtis, visuomenininkas, verslininkas, Lietuvos verslo angelų tinklo „LitBAN“ valdybos pirmininkas, „Lietuvos Junior Achievement“ valdybos pirmininkas 

Lietuvoje knygų apie finansinį raštingumą vaikams ir jų tėvams yra tiek mažai, kad jas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir apskritai PINIGAI ir pokalbiai apie juos vis dar yra tabu. Norėtųsi, kad Lietuvos visuomenė būtų finansiškai raštinga, todėl džiaugiuosi, kad atsiranda priemonė, kuri padės ugdyti finansinį raštingumą nuo vaikystės. Mūsų pačių tėvai (ir mokytojai!) nebūtinai gebėjo ir ugdė mūsų finansinį raštingumą, todėl ši knyga gali būti tėvų ir mokytojų pagalbininke žengiant pirmuosius žingsnius, kad vaikas augtų finansiškai raštingesnis. Be to, visada naudingiausia, kai pateikiama ne segmentuota, o nuosekli informacija, kai dalijamasi praktiškai išbandytais dalykais ir istorijomis. Galiausiai ir pati autorė yra šios srities ekspertė. Todėl džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda tokia knyga, ir tikiuosi, kad ja naudosis ne tik tėvai, bet ir mokytojai!

Dr. Austėja Landsbergienė, edukologė, kontekstinio ugdymo principų autorė, „Vaikystės sodo“ vaikų darželio ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja, keturių vaikų mama.

Knygos autorę žinojau iš jos projekto „Raising free kids“, todėl labai laukiau šios knygos! Ir ji pranoko mano lūkesčius. Tikėjausi knygos apie vaikų finansinio raštingumo ugdymą, o gavau knygą apie atsakingą tėvystę, kurioje išsamiai aptariama, ir kaip užauginti finansiškai laisvus vaikus. Mano šeima negalėjo sau daug leisti – dar šiandien pamenu, kaip iš kišenpinigių (kasdien pietums gaudavau 2 litus) susitaupiau 38 litus savo pirmajam tikrikliui. Tai, kad teko ilgai laukti išsvajoto prietaiso, tik padidino mano susidomėjimą radiotechnika. Šiandien daugelis galime sau leisti kur kas daugiau, todėl labai lengva viską paleisti savieigai, o tai mūsų vaikams formuoja klaidingą įvaizdį – kad pinigai ateina lengvai, beveik savaime, kad nebūtina vertinti to, ką turi, kad gali lengvai gauti, ko tik užsigeidi. Ši knyga ne tik parodo, kodėl taip svarbu keisti savo elgesį, bet ir pateikia labai aiškią, praktiškai patikrintą metodiką, kaip tai daryti. Beje, greičiausiai ši knyga ir jus išmokys atsakingiau elgtis su savo pinigais!

Aurimas Mikalauskas, audioteka.lt įkūrėjas, tinklalaidės „Pradėk iš naujo“ vedėjas, tėtis

„Toks gyvenimas tebuvo žaidimas, laiko stūmimas, mirtis apskritai neegzistavo. Iš visko juokėmės, net ir iš jos, ir tai nebuvo kvaila, nes juokas visada laimi...“

Penktoji autobiografinių romanų ciklo „Mano kova“ knyga „Kartais turi lyti“ pasižymi gaivališku nuoširdumu. Karlas Uvė išvyksta į Bergeną studijuoti Rašymo meno akademijoje. Mokslai atneša didžiulį nusivylimą: vaikino užmojai platūs, tačiau suvokimas dar menkas, ir iš studijų nieko neišeina. Apsiginklavęs, regis, visai nepagrįstu atkaklumu, jis toliau daug skaito ir rašo. Karlo Uvės pažįstami vienas po kito debiutuoja ir tampa rašytojais, o jis pats bando susitaikyti su mintimi, kad bus jei ne kūrėjas, tai bent gabus literatūros kritikas. Jo rašymo stilius keičiasi. Keičiasi ir santykis su pasauliu. Romane pasakojama apie užsimezgusias tvirtas draugystes, sudėtingą ir gyvenimą aukštyn kojomis apverčiančią meilę ir vėl grįžtama prie egzistencinių išgyvenimų, paskatinusių rašytoją sukurti šį romanų ciklą.

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais klausimais apie atmintį, meilę, priklausomybes, mirtį ir kūrybą. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Kaip jis sugeba rašyti taip pagaviai? Šviežia, keista, išskirtinė skaitymo patirtis.“
Kevin Canfield

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, gim. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, stiliumi lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, Norvegijoje pasirodžiusiu 2009-2011 metais. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, K. O. Knausgårdas išplėtė grožinės literatūros ribas ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo skelbiama dar XX a. viduryje.

Neįtikėtinas įvykis skrydžio Paryžius–Niujorkas metu 2021 m. kovą aukštyn kojomis apverčia šimtų jo keleivių gyvenimus. Patekę į galingą audrą, galiausiai jie saugiai nusileidžia, bet nė vienas nenutuokia, kad audra buvo toli gražu ne įprasta. 2021 m. birželį tarsi iš niekur danguje pasirodo lėktuvas, identiškas jau nusileidusiam prieš tris mėnesius, su identiškais keleivių antrininkais. Tarp jų – Bleikas, nepriekaištingos reputacijos šeimos galva ir... samdomas žudikas; Džoana, į savo silpnybių spąstus pakliuvusi talentinga advokatė; šešiasdešimtmetis architektas Andrė ir jo perpus jaunesnė mylimoji kino montuotoja Liusi; Viktoras Mizelis, iš niekam nežinomo rašytojo staiga tapsiantis kultiniu „Anomalijos“ autoriumi. Daugelis jų manėsi gyvenantys dvilypį gyvenimą. Nė vienas neįsivaizdavo, kokią ypatingą reikšmę ši frazė įgaus po lemtingojo skrydžio.

Romane „Anomalija“, supynus logiką, fikciją ir šiek tiek magijos, meistriškai žongliruojama įvairiais literatūros žanrais, nestokojant ironijos ir humoro keliami provokatyvūs klausimai apie žmonijos egzistenciją, realybę, tikėjimą, likimą, laisvą valią ir tyrinėjamos iš pirmo žvilgsnio neįžvelgiamos žmogaus esybės pusės.

„Įspūdingas minties eksperimentas. Socialinė satyra, už kurios slypi sudėtingi filosofiniai klausimai. Šis romanas neįkainojamas.“
Times Literary Supplement

„Skaitydami virpančia širdimi nenustosite spėlioti, stebėtis ir – svarbiausia – mąstyti.“
Sam Miller

„Sąmojingas, didelės erudicijos, galvą susukantis kūrinys, tikras malonumas nuo pradžios iki pabaigos.“
Nicolas Mathieu

Hervé Le Tellier (Hervė Le Teljė, gim. 1957) – prancūzų rašytojas, žurnalistas, matematikas. Jis yra eksperimentinės literatūrinės grupės „Oulipo“, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. H. Le Tellier yra sukūręs daugybę literatūros kūrinių, bet svarbiausiu laikomas romanas „Anomalija“. Už jį 2020 m. autoriui įteikta Goncourt'ų premija ir vien Prancūzijoje parduota per milijoną romano egzempliorių. Kad ir kurioje šalyje pasirodytų, romanas sulaukia didžiulės sėkmės. Tai vienintelis prancūzų autoriaus kūrinys, atsidūręs „Der Spiegel“ bestselerių viršūnėje – Vokietijoje parduoda virš 100 000 jo egzempliorių. Romanas verčiamas į daugiau kaip 40 kalbų.

„Senoji tapatybė jo nebedomino. Nuslydo nuo pečių lyg senas, sunkus ir nepatogus paltas. Kas jis toks buvo ištisus dešimtmečius, jaudino kažką kitą, bet jau nebe jį.“

Roko žvaigždė Aleksas Bličas jau miręs, bet jo paslaptis vis dar gyva. Ji rūpi įvairiausio plauko žmonėms – nuo kino prodiuserių iki garsenybių ir detektyvų, bet atskleisti ją gali tik Vernonas Subutexas. Paskutinį kartą matyto karščiuojančio ant vienos iš miesto kalvų, jo ieško pusė Paryžiaus demimondo. Buvęs kultinės muzikos įrašų parduotuvės savininkas, kažkada pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas, bankrutavus parduotuvei, bankrutavo ir pats. Atsidūręs Paryžiaus gatvėse, tapo benamiu. Vernonas mokosi gyventi gatvėje globojamas įkyraus girtuoklio Šarlio ir atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nebeturėdamas nei asmeninių ambicijų, nei ateities planų.

„Puiki ir aktuali, giliai humanistinė knyga, privertusi atpažinti daugelį gyvenime sutiktų tipažų, analizuojanti viduriniosios klasės žlugimą, vibruojanti mano kartos iliuzijų praradimu, o tuo pat metu skambanti nuostabiausia muzika.“
Kristina Sabaliauskaitė

„Universalus iš godulio, baimės, kietaširdiškumo pamišusios visuomenės portretas.“
Eileen Battersby

„Šį romaną gali vartyti tarp pirštų kaip brangakmenį: dienos šviesoje jis sutviska vis nauja spalva.“
Marie-Laure Delorme

„Virtuoziška… Despentes romanai – rokenroliškas linktelėjimas Balzaco arba Zola kūrybai.“
Times Literary Supplement

Virginie Despentes (Viržini Depant, gim. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė, parašiusi per 15 grožinių kūrinių ir apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Jos esė „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė trilogija „Vernonas Subutexas“: ji išversta į daugiau kaip 20 kalbų, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga „Vernonas Subutexas 1“ („Baltos lankos“, 2020) pateko į trumpąjį 2018 m. „Man Booker International“ sąrašą. „Vernonas Subutexas 2“ – antroji trilogijos knyga, pasirodanti lietuviškai.

Pervargimu nėra ko didžiuotis, nes jis yra ženklas, kad turite rūpesčių. Devonas Price’as suteikia vilties nuolat persidirbantiems žmonėms. Jis siūlo geresnį, žmogiškesnį būdą gyventi.  

Cal Newport, bestselerių autorius

Kaip ir daugelis mūsų, psichologijos mokslų daktaras Devonas Price’as buvo įsitikinęs, kad geriausiai žmogaus vertę nusako jo produktyvumas. D. Price’as nuo vaikystės pasižymėjo išskirtiniais gabumais, anksti baigė koledžą, įgijo mokslo laipsnį, tačiau niekada nenumanė, kad už šią sėkmę turės sumokėti didelę kainą. Kai dėl pervargimo jam buvo diagnozuota sunki anemija ir širdies negalavimai, jis įsigilino į tamsiąją produktyvumo moksle ir darbe pusę.

Knygoje Tinginystės mitas nagrinėjami psichologiniai tinginystės mito pagrindai, puritonų laikus menanti šio posakio kilmė ir plitimas skaitmeninėms darbo priemonėms ištrynus ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Remdamasis naujausiais mokslo tyrimais, Devonas Price’as teigia, kad šiandien žmonės dirba kur kas daugiau nei bet kada žmonijos istorijoje, tačiau, nepaisant to, daugelis mūsų vis dar dažnai jaučiasi darantys nepakankamai.

Daryti pertraukas, nusibrėžti ribas ir išmokti įsiklausyti į savo vidinį tinginį verta dėl savęs pačių, o ne tam, kad taptume geresniais darbuotojais. 

Devon Price

Ironiška, bet norint išmokti atsispirti tinginystės mito kerams, reikalingas nuolatinis vidinis darbas. Visada praktikuokite atjautą sau ir švelnumą, taip pat žinokite, kad laukiami pokyčiai neateina iš karto. Kelias į priekį nėra tiesi linija, o jo pabaigoje nelaukia apdovanojimas už geriausią kovą su tinginystės mitu. Jūs vis dar mokotės. Niekada nebūsite tobuli, ir tai yra gerai. Jūs esate puikūs tokie, kokie esate. Kaip ir visi kiti. 

Devon Price 

„Pamąsčiau, kad dar tokiai daugybei dalykų esu per maža, bet niekas nepasako, kada būsiu pakankamai didelė, kiek centimetrų staktoje reikia pasiekti, ir paprašiau Dievo: gal Jis galėtų pasiimti ne mano triušį, bet mano brolį Matisą – „amen“.“

Olandijos kaime, reformatų tikėjimą išpažįstančių ūkininkų šeimoje, kurioje švaistymas ir lengvabūdiškumas prilyginamas nuodėmei, auganti dešimtmetė Jopė klaidžioja niekieno žemėje tarp vaikystės ir suaugusiųjų gyvenimo ir pasaulį patiria savitu būdu: oda jusdama nuo šaltų žiemų apsaugantį karvių tešmenų tepalą, šūkaudama raudonio žodžius, kurių nerasi Biblijoje, su broliais ir seserimi padėdama atlikti ūkio darbus. Kai likus kelioms dienoms iki Kalėdų šeimą sukrečia siaubinga netektis, kiekvienas ją išgyvena savaip. Sielvarto surakinti tėvas ir motina nepastebi, kaip trys vaikai pamažu išklysta iš vėžių. Jausdamasi kalta dėl nelaimės ir nebenusivilkdama savo raudonosios striukės, Jopė įsisuka į trikdančių fantazijų ir patirčių pasaulį, savyje atranda vis gilėjančią tamsą, kuri grasinasi sunaikinti jos ir jos artimųjų pasaulį.

„Vakaro nejauka“ – makabriško grožio romanas, vaizduojantis nekasdienišką kaimiškosios gyvensenos pusę ir dekadansą, parašytas poetiška, vibruojančia kalba, persmelktas sunkių klausimų apie seksualumą, tikėjimą ir egzistencijos skausmą, nepakeliamybę ir baigtį.

„Vienas iš geriausių kada nors skaitytų debiutų. Jį jau dabar galima laikyti klasika.“
Max Porter

„Virtuoziškas romanas. Šokiruojantis romanas. Visiškai prikaustantis dėmesį. Nors jame gausu sudėtingų, trikdančių įvykių, Rijneveld pasaulį parodo naujai. Kasdienybėje įžvelgia šį tą nuostabaus ir ypatingo.“
Ted Hodgkinson, 2020 m. „International Booker Prize“ komisijos pirmininkas

Marieke Lucas Rijneveld (Marikė Liukas Reineveld, gim. 1991, pasirinkę būti pristatomi daugiskaitos trečiojo asmens įvardžiu) – vieni iš talentingiausių Nyderlandų jaunųjų rašytojų, augę ūkininkų reformatų šeimoje Šiaurės Brabanto provincijoje. 2015 m. debiutavo poezijos rinkiniu „Veršelio plėvė“ („Kalfsvlies“), kuris pelnė „Cornelis Buddingh“ literatūros premiją. Už debiutinį romaną „Vakaro nejauka“ 2020 m. buvo apdovanoti „International Booker Prize“ literatūros premija ir tapo jauniausiais istorijoje šios premijos laureatais. Rijneveld gyvena Utrechte, ten kuria ir dirba pieno ūkyje.

„Kas nėra klausęs savęs: ar tik aš nesu pabaisa, ar tai ir yra būti žmogumi?“

Romano pasakotojas Rodrigas S. M. pradeda dėstyti kiek paslaptingą, keistą ir trikdančią Makabėjos, vienos iš likimo nuskriaustųjų, istoriją. Ji gyvena skurdžiame Rio de Žaneiro rajone, dirba mašininke, mėgsta žiūrėti filmus kino teatre, gerti kokakolą, gavusi menkutę algą kartais nusiperka rožę. Norėtų būti panaši į Merliną Monro, bet yra negraži, nuolat alkana, paliegusi ir nemylima. Tačiau kad ir kokia nelaiminga atrodytų iš pažiūros, viduje ji laisva, nes nė nenutuokia, kad jos gyvenimas galėtų būti kitoks. „Žvaigždės valanda“ – romanas, paneigiantis išankstines žmogaus nuostatas apie skurdą, tapatybę, meilę, grožinės literatūros meną ir priartinantis prie gyvenimo paslapties branduolio.

„Claricės Lispector – sfinksės, kerėtojos, šventosios baisūnės – atgimimas yra vienas svarbiausių XXI a. literatūrinių įvykių.“
New York Times

„Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno O'Brieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
Colm Tóibin

„Nepriekaištinga ir nesuklasifikuojama... Spalvinga, kultūringa, niūri Lispector yra XX a. menininkės simbolis. Ji priklauso tam pačiam panteonui kaip Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as.“
Edmund White

„Viena paslaptingiausių XX a. rašytojų.“
Orhan Pamuk

„Lispector turi deimanto kietumo intelektą, vizionierės instinktą ir humoro jausmą, kuris laviruoja tarp naivios nuostabos ir išdykėliškos komedijos.“
Rachel Kushner

„Genialumu prilygsta Vladimirui Nabokovui.“
Jeff Vandermeer

„Ar išdrįsiu pasakyti? Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“
Benjamin Moser

Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920-1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. Būdama 23-ejų parašė pirmą romaną „Arti laukinės širdies“ („Baltos lankos“, 2020), Brazilijoje tapusį literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graca Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. „Žvaigždės valanda“ – paskutinė rašytojos knyga, išleista jai esant gyvai, – laikoma bene svarbiausiu jos kūriniu. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą.

„Jaudinantis šeimos – ne tik tos, kurioje gimstame, bet ir tos, kurią susikuriame, – portretas, bylojantis apie jos galią ir žmogaus sielos tvirtybę.“

rašytoja Kristy Woodson

„T.I. Lowe rašo neįtikėtinai grakščiai, nuostabiai atskleisdama paslapčių kainą, kuomet galima pasikliauti kitų žmonių pagalba. Ši istorija kupina įvairiapusių, simpatiškų veikėjų, kiekvieną jų pavaizduojant su nepaprastu supratimu ir užuojauta. „Po magnolijomis“ jus neabejotinai įkvėps ir sukels susižavėjimą.“

rašytoja Francine Rivers

Knyga, suteikianti balsą toms, kurios buvo nutildytos.

„Pirmoji nakties žvaigždė“ – tai paieškų, šeimos paslapčių, neatsakytų klausimų kupina istorija, atskleidžianti, kokia našta tenka moterims nuo Vakarų nutolusiame pasaulyje, kaip narsiai jos įveikia sunkumus ir nenuleidžia rankų net užklupus didžiausioms negandoms. 

Nuotaikingas, atviras ir nuoširdus pasakojimas leis pažinti afganų visuomenės kasdienybę, jos narsių ir kovingų moterų gyvenimą bei jausmus, patirti nuotykių kartu su pagrindine veikėja afgane Nadia Golam, kurios skaudi istorija atskleidžiama anksčiau išleistoje knygoje „Mano turbano paslaptis“. Afganistane kilus pilietiniam karui, dar būdama aštuonmetė ji buvo sužalota ant namų nukritusios bombos, daugiau nei dešimt metų apsimetinėjo berniuku, kad išmaitintų ir apsaugotų savo šeimą, ir tik devyniolikos iš priespaudos paspruko į Barseloną. 

„Pirmojoje nakties žvaigždėje“ Nadia stengiasi surasti pusseserę Mersalę ir pagerbti velionės tetos atminimą. Atversdama šeimos moterų istorijos puslapius ji atranda savo šaknis ir iš naujo pasijunta moterimi.

Ramybe dvelkianti knyga apie kalnus ir gyvenimo prasmę.

Nutraukęs senus santykius ir norėdamas viską pradėti iš naujo, rašytojas Faustas glaudžiasi nuo vaikystės pažįstamuose kalnuose – įsidarbina virėju vienintelėje mažutėlio miestelio užeigoje, kurioje lankosi tik kalnuose dirbantys žmonės, o sezono metu – dar ir slidininkai.

Kalnuose ramybę radęs Faustas ilgainiui ima megzti ryšius ir su žmonėmis: su užeigos savininke Babete, taip pat kadaise pabėgusia iš miesto, su kalniečiu Santorsu, pažįstančiu kiekvieną kalnų lopinėlį, su užeigos padavėja Silvija, atvykusia čionai ieškoti savęs, kad paskui galėtų pažinti visą pasaulį. Į kalnus grįžta ir šimtmetį nesirodę vilkai, regis, irgi ieškodami savo laimės.

Žiemą gamindamas slidinėjimo trasoje dirbantiems kalniečiams, o vasarą – medkirčiams, Faustas vėl pajunta džiaugsmą, kokį teikia rūpinimasis kitais. Jis nežino, ar yra tokia vieta, kurioje galima rasti laimę, tačiau jaučiasi esąs kaip tik ten, kur jam ir lemta būti.

Su autoriumi Paolo Cognetti ir jo meile kalnams jau susipažinome jo STREGA premija apdovanotoje knygoje „Aštuoni kalnai“. Šioje naujausioje beveik meditacinėje knygoje jis giedru žvilgsniu stebi žmonių santykius jų nenutrūkstamo dialogo su gamta metu ir vaizdingai perteikia visa tai skaitytojui.

„Laimė, apie kurią pasakoja Paolo Cognetti, primena tekančios saulės pasitikimą aukštikalnėje.“

Il Messaggero

Nuo šiol jie gyvens penkiese. Vonioje – penki dantų šepetėliai, o ant stalo – penkios lėkštės. Regis, net namai kvepia kitaip. Žanas nesupranta, kodėl jo tėvai nedžiūgauja pranešdami apie tai, kad senelis Žoanas ir močiutė Katerina palieka savo mažą miestelį ir nuo šiol gyvens kartu su jais Barselonoje. 

Namuose nuolat tvyro tyla. Ją suprasti Žanui padeda senelis, pasitinkantis jį po pamokų su sumuštiniu ir pasakojimais apie medžius. Šios kasdienės kelionės namo svarbios ir Žanui, ir jo seneliui Žoanui: vienam tai proga užduoti klausimus, kurių nedrįstų paklausti tėvų, o kitam – akistata su baimėmis ir galimybė pasidalyti prisiminimais, kuriuos yra beprarandąs.

Ši nuoširdi istorija pripildyta taiklių mažyčių dialogų, subtilios simbolikos, jautrių šeimos gyvenimo detalių, iškalbingos tylos – kartais sunkios it akmuo, o kartais malonios ir net pergalingos – ir medžių, suteikiančių prieglobstį karštą dieną ir saugančių prisiminimus.

„Įspūdinga egzistencinė kasdienybė <…>. Grįžimas prie paprasto ir taiklaus rašymo.“

LA RAZÓN

„Gilią tylą, supančią intymią kasdienio gyvenimo prigimtį, Tina Vallès perteikia su precizišku tikslumu ir jautrumu. Aprašydama paprastą grožį ir aplenkdama tamsiąsias jo puses ji rizikuoja, tačiau ne veltui – tai tikra dovana skaitytojui.“

EL PAÍS

Neįtikėtina Stefanijos Podgurskos, lenkų paauglės, pasirinkusios drąsą ir žmogiškumą ir savo palėpėje per Antrąjį pasaulinį karą paslėpusios trylika žydų, istorija, kurią pasakoja New York Times bestselerių autorė Sharon Cameron.

1943-ieji, šešiolikmetė Stefanija jau ketvirtus metus dirba Diamantų šeimai priklausančioje maisto prekių krautuvėje Peremislyje, Lenkijoje. Mergina savo dainomis skinasi kelią į šių žmonių gyvenimus ir širdis. Ji netgi pasižadėjusi vienam iš jų sūnų, Izijui. Sužadėtuvės saugomos paslaptyje, nes ji katalikė, o Diamantai – žydai. 

Tačiau Peremislį užėmus vokiečių kariuomenei, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Diamantai išvaromi į getą ir Stefanija okupuotame mieste lieka viena rūpintis šešiamete sesute Helena. O tada vieną naktį pasigirsta beldimas į duris. Izijaus brolis Maksas iššoko iš traukinio, dundančio į mirties stovyklą. Stefanija ir Helena priima drąsų sprendimą paslėpti Maksą ir, galiausiai, dar dvylika žydų. Nuo tada jos kasdien laukia, kada į duris pasibels mirtis. Ir kai galiausiai sulaukia, už durų stovi du nacių pareigūnai, kurie nori rekvizuoti Stefanijos namus vokiečių kariuomenės reikmėms.

Du naciai apačioje, trylika slepiamų žydų ir šalia – mažoji sesutė. Stefanija turi priimti sunkų sprendimą.

Gražiai parašytas ir kruopščiu tyrimu paremtas pasakojimas apie vienos iš istorijos nutylėtų herojų likimą. Kiekviena širdį gniaužianti akimirka perteikta stipriai ir įtaigiai.

Rūta Šepetys, New York Times bestselerio „Druska jūrai“ autorė

Nauja bestselerių „Dievas visada keliauja incognito“, „Žmogus, kuris norėjo būti laimingas“, „Pažadu tau laisvę“ autoriaus knyga ieškantiems atsakymų ir trokštantiems pažinimo. Supindamas populiariąją psichologiją ir įtraukiantį siužetą su trilerio elementais Laurentʼas Gounelleʼis padeda atskleisti kiekviename iš mūsų glūdinčią jėgą ir atrasti kelią į laimingą gyvenimą. 

Jaunas niujorkietis Timotis Fišeris yra vidutinio pasisekimo sulaukiančių detektyvų rašytojas, laikantis save neįdomiu žmogumi, gyvenančiu banalų gyvenimą. Todėl dviejų FTB agentų pasirodymas prie namų slenksčio jam tarsi griaustinis iš giedro dangaus. Pasirodo, FTB vykdo slaptą projektą, kuriame dalyvauja stiprią intuiciją turintys žmonės. Vienas iš jų gali būti Timotis. 

Projekto vadovė Ana atskleidžia ilgai stebėjusi viešus jo interviu ir įžvelgusi neeilinę nuojautą. Jei rašytojas sutiktų tapti slaptos programos dalimi, jo gebėjimai galėtų padėti sulaikyti paslaptingą padegėją. 

Įsitraukęs į mirtiną žaidimą su ieškomiausiu šalies nusikaltėliu Timotis pradeda lenktynes su laiku, pasinaudodamas iki tol nepažinota vidine jėga, ir atranda, kad pasaulyje apstu dalykų, apie kuriuos jis nė nenutuokė.

Socialinių mokslų, psichologijos, filosofijos ir asmeninio tobulėjimo entuziastas Laurentʼas Gounelleʼis yra tikra sensacija ne tik gimtojoje Prancūzijoje, bet ir daugybėje kitų šalių. Jo knygos, nagrinėjančios žmonijai aktualias problemas, išverstos į 27 kalbas ir yra mėgstamos milijonų skaitytojų visame pasaulyje. 

„Ši istorija – tai ne vien įtemptas siužetas. Romanas privers skaitytoją atkreipti dėmesį į savo paties intuiciją.“

Ouest France

Draugystės ir ištikimybės istorija nuo slėpiningos deimantų kasyklos Afrikos dykumoje iki žaliuojančių Anglijos lygumų.

Kiekvienas romano puslapis – tai lyg kelionė laiku.

JodiGibsson.com

1871-aisiais per Afrikos pietuose prasidėjusią deimantų karštligę miršta šešiametės Klementinos Nait motina. Dukters globa atitenka skurstančiam  tėvui Džeimsui Naitui. Tačiau mergaite daugiausia rūpinasi patikimas šeimos draugas Džozefas Vienabatis, kilęs iš zulų genties, ir tarp jų užsimezga laikui bei atstumui nepavaldus ryšys. 

Vyrams iškasus stulbinantį deimantą, Džeimsas apsidžiaugia išgelbėjęs dukros ateitį, tačiau netrukus jam tenka sumokėti milžinišką lobio kainą. Trijulės likimą aptemdo slaptas giminaičių iš Anglijos susitarimas žūtbūt pargabenti Klementiną namo, į prabangų Grantų šeimos dvarą šalies šiaurėje. Be to, paslaptingai dingsta didysis deimantas... 

Prabėgus dviem dešimtmečiams, pamažu atgyja Klementinos prisiminimai apie Afriką bei mylimą draugą Džozefą Vienabatį, ir ji nebežino, kuo galima pasikliauti. Trokšdama išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko jos tėvui, Klementina stoja akis į akį su skausminga šeimos praeitimi ir imasi vykdyti teisingumą.

„Deimantų ieškotojai“ – tai nuotykių istorija, aprėpianti slėpiningą Kimberlio deimantų kasyklą skurdžioje Afrikos dykumoje, žaliuojančias Anglijos šiaurės lygumas ir bruzdantį devyniolikto amžiaus pabaigos Londoną. Tai pasakojimas apie išdavystę, tiesos paieškas ir neįkainojamą meilę.

Fiona McIntosh (g. 1960) – populiari australų rašytoja. Gimė Anglijoje, jos vaikystė prabėgo keliaujant po Afriką. Sulaukusi devyniolikos Fiona išvyko į Paryžių, vėliau persikėlė į Australiją.

TIKRA IR NEPAGRAŽINTA

„Aš nelinkęs pasakoti asmeninės istorijos. Tebūnie tai Dievo kelionė per Jo žmogaus gyvenimą.“

LAIMĖ

Mano „laimė“ kainavo labai brangiai: vaikystėje teko gyventi materialiai itin kukliuose namuose, patirti pažeminimo, pavydo, pykčio ir kitokių dalykų. Už meilę Bažnyčiai, kunigystei ir žmonėms, už buvimą matomam, neapsiribojant zakristijos kunigystės modeliu, teko išgirsti pašaipių replikų „reklamščikas“, „išrinktųjų kunigas“, „saldžiarūgštis pamokslautojas“, „karjeristas“. Tačiau kokia laimė gyventi dėl svajonės.

PAŠAUKIMAS

Kunigu esu tapęs tik iš malonės. Kaip kunigą save toliau lipdau. Mane lydėjo meilė ir žmonių pasitikėjimas, kuris nepakito man kintant šiame gyvenime. Juk galima gyventi dėl pašaukimo ir tarnauti nesavanaudiškai dalijant save. Visas gyvenimas tik iš malonės.

KLAIDOS

Esu padaręs daug klaidų, visi jų padaro. Klaidos tapo didžiausiu iššūkiu gyventi savo kunigiškos svajonės istorijoje. Sutinku klystančių žmonių. Daugelį tai gniuždytų. Dievo gailestingumas gydo ir moko – kodėl turėčiau save nubausti dar kartą, nusivilti arba nutolti nuo savo svajonės?

GYVENIMO PASIRINKIMAI

Nė karto nesuabejojau dėl savo pasirinkimo. Tai ir yra mano gyvenimo variklis. Taip, tame kelyje buvo permąstymų, nevisavertiškumo jausmo, dvejonių...

GYVENIMO KELIAS

Kartais pasijunti tarsi skuduras, į kurį nusivalė kojas ir numetė. Maišaisi. Netinki. Užgoži. Tai degina. Man skauda. Jei ne malda ir tikėjimas, seniai būčiau atsitraukęs. Ir jei ne supratimas, kad tai yra mano kelias, kuriuo turiu eiti. Tada apsisprendi. Gali būti kaip skuduras. Arba sudegti lyg žvakė.

Ričardas Doveika

Jaunimui nuo 14 metų

Uždara klasė. Penki mokiniai, palikti po pamokų. Ir tik keturi išeina gyvi... Sutelkite dėmesį, galbūt būtent jums pirmiems pavyks išsiaiškinti, kas čia įvyko! 

Aišku viena, Saimono mirtis tikrai nebuvo nelaimingas atsitikimas. Jis populiaraus Beivju gimnazijos gandų tinklaraščio „Apie tai“ kūrėjas, bet ir atstumtasis, nes savo gandais ir atskleistomis paslaptimis sugriovė ne vieno reputaciją. Rytoj jis planavo paskelbti itin skandalingų naujienų apie keturis gerai žinomus bendramokslius. Kaip tik su jais ir praleido savo paskutinę gyvenimo valandą. Ketveriukė tuojau pat tampa įtariamaisiais žmogžudystės byloje.

Visi tvirtina esą nekalti, bet juk vienas iš jų turi būti žudikas! O gal jie tapo tobulos žmogžudystės atpirkimo ožiais?

Visi turi paslapčių, ar ne? Svarbu tik viena: kaip toli gali nueiti žmogus, kad jas apsaugotų.

Bronvina – SMEGENYS. Būsimoji Jeilio universiteto studentė, niekada nesulaužiusi taisyklių. 

Adė – GRAŽUOLĖ kaip iš paveikslėlio, absolventų susitikimo pokylio princesė.

Neitas – NUSIKALTĖLIS, lygtinai paleistas už narkotikų platinimą. 

Kuperis – SPORTININKAS, garsus beisbolo įžaidėjas. 

Ar vienas iš jų meluoja?

Karen M. McManus – amerikiečių rašytoja, kurianti intrigų ir pavojų kupinus romanus jaunimui. Išgarsėjo debiutine pasaulio jaunimo dėmesį prikausčiusia knyga „Vienas iš mūsų meluoja“, kuri daugiau nei 200 savaičių išbuvo „New York Times“ bestselerių sąraše. Jos knygos verstos į daugiau nei 40 kalbų. Į lietuvių kalbą išverstas ir autorės romanas „Du gali išlaikyti paslaptį... jei vienas iš jų negyvas“.

BŪTI MALONIAM, SĄŽININGAM,

MĄSTYTI POZITYVIAI;

ATLEISTI TIEMS, KURIE MUMS KENKIA,

IR KIEKVIENĄ LAIKYTI DRAUGU;

PADĖTI KENČIANTIEMS

IR NELAIKYTI SAVĘS PRANAŠESNIU

UŽ KITUS – NET JEI ŠIS PATARIMAS

ATRODO PERNELYG

SUPAPRASTINTAS, GALBŪT JUO

SEKDAMI TAPSITE LAIMINGESNI.

Tikrumas, susitaikymas su netobulu savimi priartina prie minties, kad tu gali būti pakankamas toks, koks esi.

Išmokime priimti savo širdies gyvenimą ir gerbti kitų širdies gyvenimus. Ieškokime ne to, kas mus skaldo, – ieškokime to, kas sieja, ir tieskime tiltus.

„Ramybės teologijoje“ rašoma apie vidinį asmens augimą ir ramybę šiame kelyje, apie tai, kaip priimti save, kaip įveikti baimes ir išsilaisvinti. Knygoje rasite minčių apie netobulumą, atsakomybę, sąžinę, susitikimą su kitu asmeniu, ji padės atrasti darną su pasauliu ir pasiūlys kryptį, kaip ieškoti prasmės.

Ramybė ateina ne tada, kai viskas lengva, – ji ateina tada, kai turime dėl ko įveikti sunkumus.

Kiekvienai metų dienai skirta po tekstą, kurį galima skaityti ir semtis ramybės keliais būdais:

• skaitant nuo tos dienos, kada knygą paimate į rankas;
• pradedant nuo pirmo puslapio;
• skaitant visą knygą;
• pradedant nuo bet kurio puslapio.

Žmogų galima gydyti vaistais, psichoterapija, maldomis, tačiau galima gydyti ir gerumu, švelnumu. Beno Lyrio knyga kalba apie vilties žodžių terapiją ir padeda atrasti įkvėpimą net skausminguose gyvenimo vingiuose.

Benas Lyris – kūrėjas, kunigas, gyvenimo prasmės terapeutas, ieškantis teigiamų dalykų, kurie padėtų išgyventi negandas ir susitaikyti su aplinkybėmis, kurių negalime pakeisti. Iš visos širdies tikintis, kad kiekvienas, žinodamas KAM, ištvers bet kokį KAIP.

„Išmokime priimti kitus.

Žmonės laimingi, kai girdi kitus ir priima tokius, kokie jie yra. Tikro krikščioniško mąstymo pavyzdį pateikia Jėzus. Jis niekada neskriaudžia, neatsilygina blogu. Jis atveria širdį, girdi ir priima mus visokius.

Linkiu sau ir jums išmokti gyventi širdies gyvenimą, gerbti kitų širdis. Ieškoti ne to, kas skaldo, bet tiesti tiltus. Motina Teresė su meile kalbėjo apie tikrus dalykus. Ji sugebėjo liudyti Dievą liesdama žmogaus širdį. Nerūšiavo žmonių pagal tikėjimą ar kitus požymius – priėmė visus nieko nepaisydama.“

Benas Lyris

Viešpatie, padaryk mane

savosios ramybės pasiuntiniu

ir leisk man nešti meilę ten, kur siaučia neapykanta;

santaiką, kur kyla barniai;

vienybę, kur vyksta skilimas;

tikėjimą, kur kankina abejonės;

tiesą, kur viešpatauja klaida;

viltį, kur braunasi nusiminimas;

džiaugsmą, kur slegia liūdesys;

šviesą, kur užgulusios tamsybės.

Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau

kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas;

kitus suprasti, o ne pats būti suprastas;

kitus mylėti, o ne pats būti mylimas,

nes kas duoda – gauna,

kas atleidžia, tam atleidžiama,

kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi.

Amen.

„Mano širdis buvo kompasas, kuris rodė kryptį į šiaurę.“

Akvilina Cicėnaitė

Moteris ir jos vyras iškeliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį, vildamiesi, kad kelionė gali pataisyti viską – net tai, kas nepataisomai broken. Tačiau tai, kas jų laukia, yra kur kas daugiau nei tik fizinė kelionė per Australijos žemę – pirmiausia tai kelionė per fragmentais išnyrančią, prisiminimais blykstelinčią praeitį; per neišverčiamas migracijos ir gyvenimo svetur patirtis; per bendros kalbos ir bendrų namų paieškas; per savo ir kito atmintį.

Šis romanas – tai bandymas išversti neišverčiamus žodžius, susikurti savo žodyną, grįžti namo iš žemyno uždarytomis sienomis. Tai meditatyvus, poetiškas, asmeniškas, o drauge drąsus, aštrus ir tiesus pasakojimas apie tai, ką reiškia būti žmogumi – moterimi, partnere, drauge – šiuolaikiniame pasaulyje, kur vienu metu egzistuoja vidinės ir išorinės sienos, bet mes gebame gyventi taip, lyg jų nebūtų.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Australijoje, Sidnėjuje.

Tai aštuntoji autorės knyga ir antrasis romanas suaugusiesiems.