Tai istorija apie tas, kurios išvyksta, ir tuos, kurie lieka. Apie motinas, kurios išvyksta tam, kad jų vaikai turėtų šviesesnę ateitį, prarasdamos galimybę matyti, kaip jie auga, ir vaikus, kurie lieka ir laukia, kol jos grįš, vis mėgindami atsikratyti nuolatinio liūdesio ir pykčio.
Norėdamas parašyti šią knygą, Marco Balzano, Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas iš knygos „Lieku čia“, keliavo po Rumuniją, lankėsi bendruomenėse, kuriose daug migrantų vaikų, augančių be vieno ar abiejų tėvų, kalbėjosi su istorikais, politologais, sociologais ir, žinoma, tomis, kurios rūpinasi savais ir svetimais.
Daniela gyvena Rumunijos provincijoje. Ji turi vyrą, kuris jau kurį laiką nesirūpina šeima nei finansiškai, nei kaip kitaip, du paauglius – Andželiką ir Manuelį, ir darbą, kuris neužtikrina pajamų, todėl vieną naktį ji pabėga į Milaną – vietą, kur svajonės, atrodo, pildosi greičiau. Čia ji dirba slaugytoja ir aukle, bet ketina likti tik trumpam, kol sukaups šiek tiek pinigų.
Tačiau mėnesiai virsta metais, o vaikų priešiškumas ir vyro atsainumas auga ir jos širdyje virsta randais. Vieną dieną ji sulaukia skambučio, kurio nenorėtų sulaukti nė viena motina, ir skuba namo į Rumuniją.
Ar ilgą laiką toli gyvenusi motina vis dar gali vadintis motina? Apie tai ir daug daugiau šioje knygoje pasakoja visi trys – Manuelis, Daniela ir Andželika.
Dovilė Raustytė (g. 1984) – kino komunikacijos specialistė ir kultūros žurnalistė, novelių rinkiniu debiutuojanti literatūros pasaulyje.
„Rašau apie mus, tobulus žmones, sodinančius ir kertančius medžius miestų parkuose.“ – Autorė
Mergina druska ir pipirais barsto karantino mandalą, stebuklingą rašalą atradusi netalentinga rašytoja imasi šedevro, žmonės priešinasi įstatymui iškirsti visus miesto medžius, paminklas broliams Vileišiams rūpinasi trimis benamiais, kad šie neišsikeltų „pas Cvirką“, o berniuko vaiduoklis važinėjasi dviračiu netolimoje ateityje…
Šiuos ir dar daugiau įtraukiančių siužetų rasite knygoje „Tobulų žmonių istorijos“, nagrinėjančioje žmogaus ribas, jausmų pinkles, saviapgaulę, vyrų ir moterų vaidmenis, pilietiškumą, virtualybės ir realybės santykį. Autorė eksperimentuoja su žanrais, pasitelkdama švelnų humorą ir magiškajam realizmui būdingas išraiškos priemones.
„Perskaičius šią knygą pasaulis atrodo pilnas keistų sutapimų, sapniškų detalių bei makabriškų stebuklų. Tik šie liūdni, keisti, o kartais net komiški stebuklai vyksta ne kažkur toli už devynių jūrų ir devynių marių, o čia ir dabar – už tavo buto sienos. Tai neabejotinai vienas įdomiausių pastarųjų metų lietuvių prozos debiutų!“ – Poetė, rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė
„Autorė jautriai ir dėmesingai skverbiasi į pačius giliausius savo kūrinių veikėjų pasąmonės užkaborius, subtiliai atskleisdama jų gyvenimus ir charakterius magiškojo realizmo persmelktame pasaulėvaizdyje. Elegantiškas Dovilės braižas, tikiu, pakerės ne vieną skaitytoją.“ – Rašytoja, doc. dr. Gabrielė Labanauskaitė
Jaunimui nuo 16 metų
Nuo šios kvapą gniaužiančios istorijos neįmanoma atsiplėšti. Pavojingi galvosūkiai, netikėti vingiai ir pikantiškos paslaptys – kaip tik patiks knygos „Vienas iš mūsų meluoja“ ir filmo „Ištraukti peiliai“ gerbėjams.
Eiveri Znaks gyvena mašinoje ir turi ateities planą: šiaip taip baigti mokyklą, laimėti stipendiją ir išvažiuoti. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai ji sužino paveldėjusi kone visus milijardieriaus Tobijo Hotorno turtus. Eiveri nė nenutuokia, kas tas Tobijas Hotornas ir kodėl jis įtraukė ją į savo testamentą.
Jei nori paveldėtų milijardų, Eiveri turi apsigyventi tviskančiame Hotornų name su daugybe slaptų takų. Kiekviename namo kambaryje gausu velionio senuko, be galo mėgusio galvosūkius, mįsles ir visokiausius simbolius, paliktų pėdsakų.
Eiverės nelaimei, Hotornų name vis dar gyvena šeima, kuriai Tobijas Hotornas paliko vos keletą skatikų. Tarp gyventojų yra ir keturi Hotorno vaikaičiai – pavojingi, patrauklūs, protingi gražuoliai, nuo pat mažens tikėjęsi vieną dieną paveldėti senelio turtus. Greisonas Hotornas, vienas iš vaikaičių, įsitikinęs, kad Eiveri apgavikė, ir pasiryžęs žūtbūt ją demaskuoti. Jo broliui Džeimsonui ji – paskutinė senelio mįslė, suktas ir daugiasluoksnis galvosūkis. Pakliuvusi į pavojų kupiną turtų ir privilegijų pasaulį, Eiveri priversta leistis į žaidimus, kad išsaugotų sveiką kailį.
„Barnes – galvosūkių ir siužeto posūkių virtuozė. „Paveldėtojų žaidimai“ – smagiausia metų knyga.“ – E. Lockhart, bestselerio „Melagiai“ ir kitų autorė
Amerikičių rašytoja Jennifer Lynn Barnes rašė kone visą savo gyvenimą, o pirmą knygą išleido būdama 19 metų. Dabar ji daugiau nei dvidešimties knygų autorė. „Paveldėtojų žaidimai“ – naujausias jos bestseleris, pavergęs daugybę skaitytojų.
„...jis susimąstė apie savo pažadą Astridai. Jiems pradėjus ardyti bažnyčią, jis pažadėjo surasti Heknių audinį. Buvo sakoma, kad jame pavaizduota pasaulio pabaiga. Pusiau paukščiai, pusiau žmonės spjaudosi ugnimi ir degina viską ant žemės. Esą jis turėtų perspėti apie kaimui gresiančias ligas, potvynius ir purvo nuošliaužas.“
1903-ieji, praėjo dvidešimt dveji metai nuo tada, kai pagimdžiusi mirė Astrida Heknė. Jos sūnus Jehansas gyvena skurdžiame ūkyje kiek atokiau nuo Butangeno. Uždaro būdo jaunuolis dienų dienas bastosi kalnuose, kur džiaugiasi laisve užsiimti tuo, kas jam labiausiai patinka – šiaurinių elnių medžiokle. Vieną dieną persekiojant didžiulį elnią jo paleistą šūvį pasiveja taikli kito medžiotojo – svetimšalio Viktoro – kulka.
Butangeno pastoriaus Kajaus Šveigoro žingsniai nejučiomis vis nuveda prie Astridos Heknės kapo. Jį kankina kaltė dėl senos mirtinos išdavystės, o širdyje sakytum atsivėrė tuštuma, kai jo užmojais buvo atskirti du galingi bažnyčios varpai, XVII a. nulieti dviejų seserų iš Astridos giminės garbei. Genamas kaltės ir pareigos jausmo, Kajus stengiasi globoti Jehansą ir atkakliai ieško paslaptingojo seserų išausto audinio.
Romane pasakojama apie meilę ir pagiežą, sielvartą ir drąsą. Jo puslapiai sklidini istorijos ir mitų, autentiškai atspindėtos žmonių kasdienybės, kuri, vis dar pavaldi negailestingai gamtai, pamažu ima įsileisti pasaulį keičiančias naujoves.
„Heknių audinys“ – tai antroji jaudinančios „Seserų varpų“ trilogijos knyga.
„Sunku prilygti Larso Myttingo įžvalgumui, empatijai ir atsidavimui.“ Jo Nesbø
Jaunimui nuo 12 metų
Miške radęs nusvidintą mėlyną akmenį, Eragonas nutaria, kad tai yra nuostabus radinys vargšo ūkininko vaikui: galbūt už jį galėsiąs nusipirkti maisto žiemai. Bet kai iš keistojo akmens išsirita drakoniukas, jis supranta, kad susidūrė su senu kaip pati Imperija palikimu.
Per vieną naktį paprastas gyvenimas sugriūva ir jaunuolis atsiduria naujame, pavojų kupiname magijos pasaulyje. Klausydamas senojo pasakotojo patarimų, senoviniu kardu ginkluotas Eragonas su savo bičiule drakone stengiasi išlaviruoti tarp Imperijos pakalikų ir jos priešininkų.
Ar sugebės Eragonas prisiimti legendinių Drakonų Raitelių atsakomybę? Juk šis jo sprendimas gali nulemti Imperijos likimą...
1-oji „Paveldėjimo“ ciklo dalis. Ciklas lyginamas su J. R. R. Tolkieno knygomis ir visame pasaulyje mėgstamas ne tik vaikų ir jaunimo, bet ir suaugusiųjų.
Būdamas penkiolikos amerikietis Christopheris Paolinis baigė mokyklą ir pradėjo rašyti knygą „Eragonas“, kuri ir tapo pirmąja „Paveldėjimo“ dalimi. Devyniolikos jis jau buvo žymus ir pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip jauniausias knygų ciklo, tapusio bestseleriu, autorius. Pagal „Eragoną“ pastatytas kino filmas.
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad niekada nejaučiau pasitenkinimo dėl motinos vargų. Vaikystė su ja buvo kančia, ir paskui kas kartą, kai ji patirdavo skausmą, man tai būdavo tarsi atlygis – tarsi būtų atkurta pusiausvyra visatoje, kur galioja racionali priežasties ir pasekmės tvarka.
Toks atviras, užtikrintas
ir įtikti netrokštantis moters balsas knygų puslapiuose retas, jau šie pirmieji
knygos sakiniai žada, kad laukti įprastų motinos ir dukros santykių čia
neverta.
Kada ryžtingas apsisprendimas tampa savanaudiškumu? Jaunystėje
Tara buvo nenuspėjama, it laukinė. Ji paliko santuoką be meilės ir apsigyveno
ašrame, kurį laiką elgetavo (labiausiai tam, kad paerzintų savo turtingus
tėvus), daug metų vaikėsi benamį menininką, ir visa tai – su mažamete dukra.
Dabar ji nuolat ką nors pamiršta, nakčia vis išeina iš namų
vienais naktiniais marškiniais palikdama atlapotas duris, o Antarą, jos
suaugusią dukterį, kankina vidinis konfliktas: kaip rūpintis moterimi, kuri
niekada nesirūpino ja?
The Booker Prize nominuotas romanas pasakoja motinos ir dukros
– meilės ir išdavystės – istoriją. Ji aštri lyg peilio ašmenys, apkaišyta
kandžiu sąmoju, skaitytojui išsivyniojanti lyg slidi, dusinanti atminties ir
mito gija, amžiams sujungianti dvi moteris, jas išvien kurianti ir naikinanti.
„Pridegęs cukrus“ – nepaprastai
įžvalgus, drąsus ir įmantrus kūrinys. Doshi tema nėra nauja, bet dar niekam
nepavyko jos perteikti taip išraiškingai ir be skrupulų. Washington Post
Šiame romane pasakotoja
nedaugžodžiauja, o prisiminimai atskleidžiami taikliomis dozėmis. Jis
daugiasluoksnis, vaizdingas, kartais atgrasus, leidžiantis mums akis į akį
susidurti su tamsesniais savo impulsais ir giliai slypinčiomis traumomis. Chicago Review of Books
BILLAS GATESAS, technologijų specialistas, verslo lyderis ir filantropas, dešimt metų tyrinėjo klimato kaitos priežastis ir poveikį. Padedamas fizikos, chemijos, biologijos, inžinerijos, politikos ir finansų mokslų ekspertų jis sutelkė dėmesį į tai, ką būtina padaryti siekiant užkirsti kelią nelaimei, kuri neišvengiamai ištiks mūsų planetą.
Knygoje KAIP IŠVENGTI KLIMATO KRIZĖS jis ne tik paaiškina, kodėl turime siekti nulinio grynojo išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio, bet ir išsamiai dėsto, ko mums reikia, kad įgyvendintume šį nepaprastai svarbų tikslą.
Kad sustabdytų atšilimą ir išvengtų blogiausių klimato kaitos pasekmių, žmonės turi liautis leidę į atmosferą šiltnamio efektą sukeliančias dujas.
Tokia užduotis atrodo sunki, nes ji ir yra sunki. Pasaulis dar niekada nėra vykdęs tokio masto projekto. Pasikeisti turės visos šalys. Faktiškai kiekviena šiuolaikinio gyvenimo veikla – kaip viskas auginama, kaip gaminama, kaip keliaujama iš vienos vietos į kitą – yra susijusi su šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimu.
Jeigu daugiau nebus jokių pokyčių, pasaulis toliau gamins šiltnamio efektą sukeliančias dujas, klimatas vis labiau keisis ir poveikis žmonėms greičiausiai bus katastrofiškas.
Tačiau viskas gali pasikeisti. Mes jau turime reikalingų priemonių, o dėl tų, kurių kol kas neturime, viskas, ką sužinojau apie klimatą ir technologijas, mane nuteikia optimistiškai ir leidžia tikėti, kad pajėgsime jas sukurti, panaudoti ir, jeigu veiksime gana greitai, išvengti klimato krizės.
Ši knyga yra apie tai, ko reikės šiam tikslui pasiekti ir kodėl manau, kad sugebėsime tai padaryti.
BILL GATES
Neatmenamais laikais Viduržemio pasaulyje gyvenę elfai nukaldino stebuklingus Žiedus, bet patį galingiausią, visų Žiedų Valdovą sau nusikalė Juodasis Mordoro Lordas Sauronas. Prieš tūkstančius metų susivieniję elfai ir žmonės įveikė Sauroną, o jo Žiedas pradingo tamsiuose Anduino upės duburiuose. Tačiau dabar Priešas sugrįžo ir siekia susigrąžinti Visagalį Žiedą.
Išsigelbėti nuo Tamsos galima tik sunaikinus Žiedą pačioje Priešo buveinėje Mordore. Šią užduotį atlikti sutiko jaunas hobitas Frodas, o kelionėje jį lydėti pasišovė Žiedo brolija. Oksfordo universiteto profesoriaus ir knygos „Hobitas“ autoriaus J. R. R. Tolkieno fantastinės trilogijos „Žiedų valdovas“ trečiojoje dalyje „Karaliaus sugrįžimas“ pasakojama apie paskutinį Žiedo brolijos ir jų sąjungininkų mūšį su Tamsos šešėliu ir Žiedo Nešėjo užduoties pabaigą.
Prie geriausių visų laikų fantastikos žanro kūrinių priskiriamo „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas sugalvojo nuostabų Viduržemio pasaulį, sukūrė unikalią jo istoriją, mitologiją ir geografiją, supažindino skaitytojus su hobitais, elfais, nykštukais, orkais ir kitomis pasakiškomis būtybėmis. Daugiau kaip į pusšimtį kalbų išverstos „Žiedų valdovo“ knygos milijoniniais tiražais pasklido po pasaulį ir užkariavo skirtingų kartų fantastikos mėgėjų širdis.
Išsigelbėti nuo Tamsos galima tik sunaikinus Žiedą pačioje Priešo buveinėje Mordore. Šią užduotį atlikti sutiko jaunas hobitas Frodas, o kelionėje jį lydėti pasišovė Žiedo brolija. Oksfordo universiteto profesoriaus ir knygos „Hobitas“ autoriaus J. R. R. Tolkieno fantastinės trilogijos „Žiedų valdovas“ trečiojoje dalyje „Karaliaus sugrįžimas“ pasakojama apie paskutinį Žiedo brolijos ir jų sąjungininkų mūšį su Tamsos šešėliu ir Žiedo Nešėjo užduoties pabaigą.
Prie geriausių visų laikų fantastikos žanro kūrinių priskiriamo „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas sugalvojo nuostabų Viduržemio pasaulį, sukūrė unikalią jo istoriją, mitologiją ir geografiją, supažindino skaitytojus su hobitais, elfais, nykštukais, orkais ir kitomis pasakiškomis būtybėmis. Daugiau kaip į pusšimtį kalbų išverstos „Žiedų valdovo“ knygos milijoniniais tiražais pasklido po pasaulį ir užkariavo skirtingų kartų fantastikos mėgėjų širdis.
Norvegijos rašytojas Larsas Myttingas lietuvių skaitytojams pažįstamas iš romano „Plauk su skęstančiais“. Ši knyga, išversta į beveik 20 kalbų, buvo apdovanota prestižine Norvegijos knygynų premija, o Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ją įtraukė į vertingiausių 2017 m. verstinių knygų sąrašą. Jūsų rankose – antrasis lietuviškai išleistas L. Myttingo romanas.
Atokiame XIX a. pabaigos Norvegijos kaime gyvena dvidešimtmetė Astrida. Šiose apylinkėse įprasta, kad moterys teka anksti, pagimdo būrį vaikų ir miršta nualintos ūkio darbų ir nepriteklių. Astrida svajoja apie kitokį gyvenimą – galbūt jos viltys išsipildys tapus jauno pastoriaus Kajaus žmona. Tačiau beužgimstančius abipusius jausmus aptemdo Kajaus planas vietoj senos 1170 m. bažnyčios pastatyti naujus erdvesnius maldos namus. Siamo dvynių Halfridos ir Gunhildos atminimui XVI a. nulieti varpai bus pakeisti naujais. Legenda byloja, kad Astridos protėvių padovanoti varpai yra stebuklingi ir artinantis pavojui patys ima skambėti. Astridos jausmus Kajui sujaukia į kaimelį atvykęs Dresdeno
meno akademijos studentas Gerhardas. Tarp dviejų vaikinų besirenkančiai
Astridai bandant įveikti dvejones, netikėtai ima skambėti stebuklingieji
Seserų varpai...
Savitas ir užburiantis Larso Myttingo stilius įtraukia ryškiu veikėjų ir aplinkos vaizdavimu. Autentiškų detalių kupiname istoriniame pasakojime susipina buitis ir mistika, namų saugumas ir poreikis pažinti pasaulį, krikščionybės ir pagonybės priešprieša. Romane nagrinėjamos ir visiems laikams aktualios žmogaus laisvės, tobulėjimo,asmeninės ir bendruomeninės istorijos temos.
Romanas „Seserų varpai“ – neabejotinai viena geriausių šių metų
knygų Norvegijoje. (Dagens Naringsliv)
Ambicingas ir daug jausmų sukeliantis romanas apie trijų moterų gyvenimus Australijoje 19 a., jų sunkumus siekiant išsigelbėti, išeiti į laisvę ir įsitvirtinti naujoje visuomenėje.
19 a. pradžioje Londone jauna naivi guvernantė Evangelina, suviliota šeimininkų sūnaus, būdama nėščia apkaltinama vagyste ir pasodinama į plačiai pagarsėjusį Niugeito kalėjimą. Po kelių mėnesių mergina išgirsta nuosprendį: ji bus išgabenta į Van Dimeno žemę Australijoje, kur tremiami nuteistieji. Nors mergina ir nenutuokia, kas jos laukia, žino viena: jos kūdikis gims kelionėje.
Laive Evangelina susidraugauja su jauna žolininke Heizele, nuteista ištremti septyneriems metams už tai, kad mamos verčiama pavogė sidabrinį šaukštą. Jos net nenumano, kaip ateityje susipins jų likimai.
Tuo metu, kai kalinių laivas atplaukė į Van Dimeno žemę, daugybė aborigenų jau buvo prievarta perkelti į kitas, atšiaurias, nederlingas vietas, o jų gimtosiose žemėse karaliavo baltieji kolonizatoriai. Vietinę mergaitę našlaitę Matiną Van Dimeno žemės gubernatorius su žmona atsigabena į savo rezidenciją iš smalsumo, pasižiūrėti, ar įmanoma civilizuoti „laukinius“.
Romanas paremtas tikrais istoriniais faktais. 1788–1868 metais iš Anglijos ir Airijos daugiau kaip 160 000 nusikaltėlių buvo išplukdyti atlikti bausmės Australijoje. Tarp jų viena iš septynių buvo moteris. Ištremtos dėl menkų nusikaltimų, tokių kaip vagystės. Pagal statistikos duomenis, šiuo metu 20 procentų Australijos gyventojų yra tų ištremtų žmonių palikuonys.
„Stebinantys posūkiai, įtraukiantis pasakojimas ir daug tikrų istorinių detalių.“
Publishers Weekly
Kiekviename puslapyje įtampa, dosnūs patarimai ir juodasis humoras, vertas Kventino Tarantino...
Žmona Bjornui Dymeliui tėškė ultimatumą, todėl dabar jis turi lankyti
dėmesingo įsisąmoninimo kursus, arba jo santuoka
nutrūks. Bjornas – sėkmingai dirbantis
baudžiamosios teisės advokatas ir rasti laiko šeimai jam labai sunku. Vis dėlto
jis pats siekia tapti geresniu tėvu, be to, nori surasti darbo ir asmeninio
gyvenimo pusiausvyrą, todėl ima lankytis pas koučerį Jošką Breitnerį.
Naudą Bjornas pajunta kaipmat. Maža to, viską, ko išmoko, jis
sugeba pritaikyti darbe. Kai jo klientas, žiaurus nusikalstamo
sindikato bosas, pradeda kelti rimtų bėdų, Bjornas
imasi jas spręsti vadovaudamasis visais dėmesingo įsisąmoninimo principais. Tik
jo sprendimai, nors veiksmingi, gana netradiciniai...
Šį
romaną geriausiai apibūdina trys posakiai: labai netikėtas, sklidinas iš kojų
verčiančio juodojo humoro ir suteikiantis didžiulę pramogą. Saviugda ir
kriminalas – neįprastas žanrų derinys, tačiau jie lyg in ir jang
– priešingybės, kurios papildo viena kitą kurdamos tobulą pasakojimą.
Didžiulio
populiarumo Vokietijoje sulaukusi knyga bestselerių
sąrašo nepaliko ilgus mėnesius, pagal ją netgi rengiamasi kurti filmą.
„Tikrai
nuostabus kriminalinis romanas: genialus siužetas, juodasis humoras ir
visapusiškai panaudojami dėmesingo įsisąmoninimo patarimai. Fantastiška knyga.“
Vokietijos radijo kultūros kanalo žurnalas
Spinta, pilna Dioro apdarų,
paslaptis, saugoma šešiasdešimt penkerius metus, ir trys moterys, amžiams
susietos karo...
Anglija, 1939 m.
Seserys Penrouz užaugo labai skirtingos: Skai – drąsi, visų akį traukianti
pilotė, o Libertė, vos pasitaikius progai, ją niekina, jai priešgyniauja ir
patyliukais kenkia. Nors moterims neleidžiama skraidyti Karinėse oro pajėgose,
Skai nusprendžia prisidėti prie šalies gynybos. Ji nepaprastai apsidžiaugia ir
susijaudina, vėl susitikusi artimą vaikystės draugą Nikolą, kuris susižadėjęs
su mįslinga prancūze Margo Žordan.
Paryžius, 1947 m.
Drabužių dizaineris Kristianas Dioras parodo savo pirmąją kerinčią kolekciją karo
ir sielvarto nualintam pasauliui. Pirmuosius savo kvepalus pavadina „Miss Dior“
savo sesers Katrinos garbei. O Katrina dalyvaudama prancūzų Pasipriešinimo
judėjime susidraugauja su Skai ir Margo.
Dabartis. Drabužių
restauratorė Katrina Žordan apleistame savo močiutės namelyje aptinka keletą
spintų, kurios prigrūstos neįkainojamų Dioro apdarų. Pradėjusi narplioti jų
atsiradimo paslaptį, ji suabejoja viskuo, ką žino apie mylimą močiutę.
„Paryžietiška
apgaulė“ – nepamirštamas istorinis romanas apie paslaptingą Dioro apdarų
kolekciją, pirmąsias Antrojo pasaulinio
karo pilotes, didžiulę žmonių, pasiryžusių ginti vienas kitą, drąsą ir meilę,
neužgesusią visą gyvenimą.
Natasha
Lester studijavo universitete kūrybinį rašymą. Baigusi magistrantūrą,
parašė keletą romanų. Laisvu laiku mėgsta mokyti rašymo meno, yra populiari
viešojo kalbėjimo lektorė. Turi tris vaikus ir gyvena Australijoje.
------
„Argi
galėtų būti kas nors geriau už skraidymą ir madą, aistrą ir Diorą? Natasha
Lester meistriškai audžia įspūdingą keturių moterų gyvenimo audinį. Tai kvapą
gniaužiantis romanas, nuo kurio neįmanoma atsiplėšti.“
Kerri
Maher, rašytoja
„Patrauklūs
veikėjai ir lyriškas pasakojimas, pagrįstas gausiais istoriniais faktais,
teikia šiam jaudinančiam romanui gyvumo, tikroviškumo. Tai nuostabu, stulbina“.
„Publishers
Weekly“
„Veržlus,
širdį veriantis Natashos Lester romanas „Paryžietiška apgaulė“ pasakoja apie
bebaimes moteris, nepaprastą jų narsą karo metu ir meilę, nepaisančią jokių
sunkumų ir pavojų. Labai įdomi knyga, kurioje daug senų paslapčių, patrauklių
veikėjų, gausu istorinių detalių.“
Rašytoja
Kristin Beck
„Aistringi
meilės romanai, drąsūs karo žygdarbiai ir aukštoji mada susipina šioje
jaudinančioje Antrojo pasaulinio karo meilės, netekčių ir paslapčių istorijoje.
Pasitelkusi Margo, Skai ir Libertės veikėjas Natasha Lester pasakoja apie
nepamirštamą moterų, karo metu tarnavusių Anglijoje ir Prancūzijoje, stiprybę
ir ryžtą, prikeldama per karo sumaištį dingusias kovotojas. Ir dar mada... argi
reikėtų dar ką nors pridurti?
Rašytoja
Bryn Turnbull
Įkvėpta
tikros istorijos apie dokumentų padirbinėtojus per Antrąjį pasaulinį karą.
Eva Traub-Adams, puse etato bibliotekoje dirbanti
pensininkė, vieną rytą tvarko leidinius, kai jos akys užkliūva už laikraštyje
išspausdintos nuotraukos. Ji sustingsta nuotraukoje išvydusi knygą, kurios
nematė jau daugiau kaip šešiasdešimt metų, – savąją Dingusių vardų knygą.
Šalia esančiame straipsnyje pasakojama, kaip per
Antrąjį pasaulinį karą naciai visoje Europoje plėšė bibliotekas – tą patirtį
Eva puikiai prisimena – ir kad žmonėms siekiama grąžinti knygas, kurios iš jų buvo
seniai atimtos. Nuotraukoje esanti knyga buvo išvežta iš Prancūzijos paskutinėmis
karo dienomis, o dabar ji priglausta Berlyno bibliotekoje. Paaiškėja, kad joje
įrašyti kažkokie kodai, bet tyrinėtojai nenumano, ką tie kodai reiškia.
Atsakymą žino tik Eva – bet ar jai užteks jėgų sugrįžti į nutolusią praeitį ir
taip suvesti tuos, kurie pasimetė per karą?
1942 m., būdama aukštosios mokyklos studente, Eva
priversta bėgti iš Paryžiaus, kai suimamas jos tėvas, Lenkijos žydas. Ji
susiranda užuoglaudą nedideliame kalnų miestelyje Laisvojoje zonoje ir prisideda
prie klastojančiųjų dokumentus žydų vaikams, bėgantiems į nedalyvaujančią kare
Šveicariją. Tačiau ištrinti tikrąjį žmogaus vardą – reiškia susitaikyti su
pasekmėmis. Tad Eva kartu su klastotoju Remi nusprendžia rasti būdą, kaip
išsaugoti tų vaikų, kurie dar per maži prisiminti, kas išties jie yra, tikruosius
vardus.
„Dingusių
vardų knyga“ – tai savotiškas liudijimas, kaip sugeba
atsilaikyti žmogaus dvasia, kokią galią įgauna narsa ir meilė blogio
akivaizdoje.
Įtraukianti, paveiki, nepaleidžianti skaitytojo nė
minutei istorija, teigianti, kad dokumentų padirbinėtojai, kurių likimai ir
įkvėpė parašyti šį romaną, kadaise tikrai gyveno ir niekada neturėtų nueiti į
užmarštį. – Kristina McMorris, rašytoja
Kristin
Harmel yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The
New York Times“ bestseleriais. Jos romanai verčiami į daugybę kalbų ir
parduodami visame pasaulyje.
Irish Times geriausia metų knyga
„Nedidelė knyga, kupina didelių emocijų.“ Daily Mail
...auginti vaiką – tai ne tas pats kaip vairuoti šį automobilį, kuriame yra balsas, man patariantis, yra, nepaisant sniego, kitų automobilių vėžės, kuriomis galiu sekti, signalai, man rodantys, kada sustoti, kada vėl važiuoti, įspėjimai apie galimus pavojus. O augindamas vaiką turi tik šūsnį prieštaringų ir trikdančių sumanymų, nors jautiesi žinąs, kokią kryptį pasirinkti, netrukus paaiškėja, kad pasiklydai ir kad riboženkliai, kuriais labiausiai pasitikėjai, paprasčiausiai išnyko.
Aplink tylu, viskas padengta storu sniego sluoksniu. Prastos eismo sąlygos sustabdė automobilius, o lėktuvų skrydžiai atšaukti. Nors oras atšiaurus, Tomui tenka leistis į kelią, Kalėdoms jis turi parsivežti studentiškame būste įstrigusį ir negaluojantį sūnų Luką.
Šioje vienišoje kelionėje iš Belfasto į Sanderlandą Tomas mąsto apie savo gyvenimą: apie namuose paliktą mylimą žmoną, siekiančią sukurti tobulas Kalėdas ir šventiniu džiaugsmu užgydyti šeimos žaizdas; apie sūnų, kurį būtinai parsiveš ir su kuriuo labai norėtų užmegzti tvirtą ryšį; apie nesuskaičiuojamą daugybę mažų nusivylimų savo, kaip fotografo, karjeroje; ir apie kitą sūnų Danielį, kurio jam taip trūksta.
Šiame įtaigiai ir jautriai parašytame romane pasakojama apie tėvišką meilę ir širdgėlą, leidžiančias ne tik įveikti pavojingą žiemos kelią, bet ir psichologinę kelionę savęs pažinimo link, patirti katarsį.
„Ši aiškiai parašyta ir apgaulingai paprasta puikiai vertinamo Šiaurės Airijos romanisto Davido Parko knyga yra istorija apie nelengvą kelionę į save ir grįžimą atgal į pasaulį, kuriame blyksteli dosnumo ir atpirkimo prošvaistė.“ Sunday Times
Knygos leidimą parėmė Airijos literatūros agentūra.
Kaip
tapome tokie, kokie esame? Kaip mes – tie, kurie vaikystėje buvome
neperskiriami – galėjome taip atitolti vienas nuo kito? Kada šitaip
susvetimėjome? Kas nutiko?
Trys broliai – Nilsas, Benjaminas ir Pjeras – sugrįžta į savo
vaikystės namus. Čia, vasarnamyje prie ežero, nelaimingas įvykis prieš 20 metų
visiems laikams pakeitė jų gyvenimą. Brolius namo parveda paskutinė motinos
valia: išbarstyti virš ežero paviršiaus jos pelenus. Toks jos noras pribloškia:
jie visuomet įsivaizdavo, kad motina norės būti palaidota šalia tėvo.
Vaikystės namuose vis trys pamažu leidžiasi prisiminimų takais į
tuos laikus, kai buvo vaikai, kai pasaulis atrodė neaprėpiamas, o
gyvenimas kupinas stebuklų ir pažadų.
Anuomet broliai teturėjo vienas kitą, nes tėvų dėmesys buvo skirtas kitkam.
Nilsas, Benjaminas ir Pjeras jau seniai suaugę. Trys svetimi
žmonės, neišvengiamai susieti bendros istorijos, kurios pagrindas – nuolatinės
pastangos atkreipti tėvo dėmesį ir patirti motinos, stokojančios dvasinės
pusiausvyros, meilę. Jos mirtis atveria senas žaizdas, įtampa tarp brolių
didėja. Kokių paslapčių esama jų praeityje?
1976
m. Švedijoje gimęs Aleksas Šulmanas (Alex Schulman) pradėjo rašytojo karjerą
savo sukurtu internetiniu puslapiu ir tinklaraščiu. Netrukus debiutavo spaudoje
ir televizijoje. Kaip prozininkas pasireiškė
2007-aisiais ir iki šiol yra parašęs devynias knygas, iš jų penkis
romanus. Naujausia Šulmano knyga „Išlikusieji“ jau išleista daugiau nei 30-yje
pasaulio šalių.
Neatmenamais laikais Viduržemio pasaulyje gyvenę elfai nukaldino stebuklingus Žiedus, bet patį galingiausią, visų Žiedų Valdovą sau nusikalė Juodasis Mordoro Lordas Sauronas. Prieš tūkstančius metų susivieniję elfai ir žmonės įveikė Sauroną, o jo Žiedas pradingo tamsiuose Anduino upės duburiuose. Tačiau dabar Priešas sugrįžo ir siekia susigrąžinti Visagalį Žiedą. Išsigelbėti nuo Tamsos galima tik sunaikinus Žiedą pačioje Priešo buveinėje Mordore. Šią užduotį atlikti sutiko jaunas hobitas Frodas, o jį kelionėje lydėti pasišovė Žiedo brolija.
Oksfordo universiteto profesoriaus ir knygos „Hobitas“ autoriaus J. R. R. Tolkieno fantastinės trilogijos „Žiedų valdovas“ antroje dalyje „Dvi tvirtovės“ pasakojama apie tolesnius Žiedo brolijos nuotykius, jų kovą su blogio pusėn stojusiu Izengardo burtininku Sarumanu ir Žiedo Nešėjo Frodo kelionę į Priešo žemes.
Prie geriausių visų laikų fantastikos žanro kūrinių priskiriamo „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas sugalvojo nuostabų Viduržemio pasaulį, sukūrė unikalią jo istoriją, mitologiją ir geografiją, supažindino skaitytojus su hobitais, elfais, nykštukais, orkais ir kitomis pasakiškomis būtybėmis. Daugiau kaip į pusšimtį kalbų išverstos „Žiedų valdovo“ knygos milijoniniais tiražais pasklido po pasaulį ir užkariavo skirtingų kartų fantastikos mėgėjų širdis.
VAIKO JAUSMAI SUTEIKIA DIDŽIULĘ DOVANĄ – GALIMYBĘ MUMS GERIAU PAŽINTI SAVO ATŽALĄ IR JAI PAČIAI SAVE, RASTI SUNKUMŲ PRIEŽASTIS IR SPRENDIMUS.
Dažnai klausiame savęs, kodėl koks nors mūsų pažįstamas – išsilavinęs, karjeros aukštumų pasiekęs ir geros širdies žmogus – vis nesėkmingai bando kurti artimus ir tvirtus santykius. Arba kodėl gerą išsilavinimą, stiprius kognityvinius įgūdžius, profesines kompetencijas turintis žmogus patiria sunkumų norėdamas sėkmingai žengti profesiniu keliu. Atsakyti į šį ir daugelį kitų klausimų galime lavindami emocinį intelektą.
Sužinokite, kaip:
***
„Tikiu, jog kiekvienas, kuris skaito šią knygą, linki savo vaikui geriausio. Dar prieš pradedant skaityti, kviečiu pagalvoti, jog ko nors nežinoti ar nemokėti yra visiškai natūralu. Nekaltinti, nesmerkti savęs už tai, jog elgėtės ne taip, kaip rekomenduojama ar kaip būtumėte norėję patys. Tuo metu padarėte geriausia, ką galėjote. O dabar galime išmokti naujų įgūdžių ir augti kartu su vaiku.“
***
„Jei leidžiame sau matyti ilgalaikę perspektyvą ir eiti nedideliais, bet tolygiais žingsneliais, nukeliaujame kur kas toliau, su geresnėmis emocijomis, o susiformavę nauji įgūdžiai įsitvirtina daug giliau ir stabiliau.“
MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ
MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ – vaikų psichologė, vaikų ir paauglių psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja ir vadovė, 13 metų dirbanti su vaikais, jų tėvais ir pedagogais. Individualiai konsultuoja vaikus ir šeimas; veda mokymus ir seminarus tėvams bei pedagogams, grupinius susitikimus vaikams, skaito pranešimus įvairiose konferencijose. Gilinasi į naujausius ir efektyviausius, moksliniais tyrimais ir praktika pagrįstus metodus. Savo patirtimi plačiai dalinasi Lietuvos medijoje.
Aš esu žmogus, moteris, vienuolė. Visi šie vieningai derantys elementai kasdienybėje atveria juokingų ir graudžių, rimtų ir ironiškų, dvasingų ir ūkiškų gyvenamojo pasaulio prasmių. Kartais šį tą užsirašau, pagaunu vykstančią akimirką už uodegos. Mintis subadau į telefoną, pasižymiu ant servetėlių, iškart neišmestų, kuprinėje užsibuvusių skrajučių. Rašau autobuse, stotelėje, laukiamajame ar net įstrigusiame lifte. Aš nesu rašytoja. Nes iki galo būti žmogumi, moterimi ir vienuole reiškia neturėti laiko rašyti. Vogtas laikas – štai kas yra šios užrašytos mintys. Jos neišbaigtos, todėl lieka atviros pokalbiui, jūsų atsakymui.
„Nusivylę grįžtame į savo triukšmingą gyvenimą, nerimą ir rūpesčius. Liekame sužeisti to Dievo ilgesio, tos artumos tyloje. Liekame alkani. Neištvėrę sotinamės tuo, ką randame triukšmo sraute. Iš pradžių atsirenkame geresnį maistą, bet paskui tiesiog ryjame viską iš eilės. Gerai, kad Dievas tyli, dabar mes stengiamės Jį pamiršti.“
Ši knyga yra žvilgsnis į gyvenimo virtuvę, kai skubri mūsų buitis įsipina į Dievo kulinariją. Ragaudama dienos patiekalų, atpažįstu, kad už karčių ir saldžių, rūgščių ir aitrių įvykių yra šis tas daugiau. Dievas eina mūsų takais, sukasi mūsų (ir Jo!) gyvenimo virtuvėje ir vaikšto tarp puodų. O aš ten plaunu indus ir šluoju grindis. Kai Jis praeidamas pamerkia akį, įsitikinu, kad melstis galima visur.
Švelnus nematomos rankos prisilietimas – tiesiai ant širdies...
„Šie lengvi, kartais net lengvabūdiški tekstai kyla iš vilties pasitikėti. Tai daro juos panašius ne į šuolį su „tarzanke“, o į šuolį nuogam į dilgėles. Ji tokia – kasdienybės teologija.“
Vanda Juknaitė, rašytoja
„Kartais trapūs lyg meilės prisipažinimai, kartais rupūs, kokia būna tik sausa duona, kartais atviri iki nervo geluonies, kad net dilgčioja smilkiniuose, – tokie yra sesės Viktorijos žodžiai. Be pamokslaujančio piršto, be pakelto balso ar suraukto visažinio antakio. Jos tekstai nuogi, jautrūs ir sklidini gyvenimo, ji – viena iš mūsų. Skaitai ir kažkur giliai viduje pajunti begalinį Dangaus ilgesį ir švelnų nematomos rankos prisilietimą – tiesiai ant širdies.“
Kiekvienas knygos sakinys gydo
kaip pats žiemos sezonas... Išties graži knyga. – Elizabeth
Gilbert, bestselerio „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė
Knygoje
„Žiemojimas“ Katherine May pasakoja apie savo kelionę per žiemą, kuri prasidėjo
netikėta jos šeimos nario liga ir panardino į neužtikrintumo bei atskirties
laiką. Tada, kai gyvenimas, rodos, visiškai užšaldavo, Katherine rasdavo jėgų
ir įkvėpimo neįtikėtinose kitų žmonių žiemojimo patirtyse bei nepaprastuose
pokyčiuose, kurių gamta imasi norėdama išgyventi šaltį.
„Žiemojimas“
– požiūrį keičiantys memuarai, mokantys mus pasisemti galių iš gamtos pasaulio
ir pasitikti savo pačių gyvenimo žiemas.
KATHERINE MAY yra
grožinės literatūros ir memuarų rašytoja. Naujausi jos kūriniai – „The
Whitstable High
Tide
Swimming Club“ ir memuarų knyga „The Electricity of Every Living Thing“. Rašytojos
karjerą ji pradėjo būdama Teito muziejaus (Tate Britain) rašytoja rezidentė ir
iki šiol buvo Kenterberio Christ Church universiteto Kūrybinio rašymo studijų
programos direktorė. Ji gyvena Vitstablyje su savo vyru ir sūnumi, mėgsta
plaukioti jūroje bei ilgus pasivaikščiojimus.
Gražus, švelnus tamsiojo
gyvenimo sezono ir galiausiai pasirodančios šviesos tyrinėjimas. – Raynor
Winn, rašytoja
Puiki knyga... K. May yra
įžvalgi liūdesio stebėtoja. – New York Times
Gilios vienatvės ir
transformacijos meditacija... Giedras tamsaus sezono atsiminimas. – Kirkus
Nuoširdi ir giliai užjaučianti
knyga... Autorė įrodo, kokia malonė yra paleisti, atsitraukti ir duoti sau
laiko išgyti tamsoje... K. May yra sumani stebėtoja, o jos kalba – tvirta,
sąžininga ir tiksli, pagaunanti ramiuose mūsų kraštovaizdžiuose slypinčią esmę,
grožį ir jėgą. – Wall Street Journal
Daryti tai, kas visiškai
nemadinga, – sulėtinti tempą, leisti sau turėti daugiau laisvo laiko, gerai
išsimiegoti, ilsėtis – dabar atrodo radikalu, bet tai būtina. Visi esame priėję
kryžkelę, pažįstame metą, kai turime išsinerti iš senos odos. Jeigu tai
padarysite, apnuoginsite visas skausmingas nervų šakneles ir jausitės kaip be
odos, jums reikės kurį laiką pasirūpinti savimi. Jeigu to nepadarysite, tuomet
jūsų senoji oda surambės. Tai vienas svarbiausių jūsų gyvenimo pasirinkimų. –
Katherine May
Mona Golabek,
Lee Cohen, adaptavo Emil Sher „Vienos pianistė“
Jaunimui nuo 13 m.
Ji
žinojo, kad kai tik atsisės prie pianino, pasaulis ir visi rūpesčiai išnyks.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse daugybė Europos
žydų šeimų troško įsodinti savo atžalas į specialų „Vaikų traukinį“, vežantį į
Angliją, ir taip apsaugoti nuo vis didėjančios nacių keliamos grėsmės.
Keturiolikmetės Lizos Juros tėvai priėmė sunkų sprendimą
– iš trijų dukterų pirmąją išsiųsti būtent ją, itin talentingą pianistę.
Tikėjo, kad muzika jai neleis palūžti ir vėliau ji galės padėti šalyje įsikurti
savo seserims. Nors svetimame krašte Lizos Juros laukė daugybė išbandymų,
kasdienis nerimas dėl artimųjų, likusių Vienoje, ir sunkūs darbai, ji nepamiršo
tėvams duoto pažado ir neapleido svajonės vieną dieną groti didžiausiose
pasaulio muzikos salėse. Mergina tapo pavyzdžiu daugeliui savo likimo brolių ir
sesių.
Tai tikras, jautrus ir įkvepiantis pasakojimas apie
jaunos moters drąsą, stiprią valią, gebėjimą išgyventi juodžiausiu laikotarpiu
ir žmogaus dvasią pakeliančios muzikos jėgą.
Remdamasi savo motinos Lizos Juros atsiminimais, knygą
su pagalbininkais užrašė jos dukra Mona Golabek.
„Dar nežinau, ką noriu veikti gyvenime, bet ši knyga
padėjo man suprasti, kokiu žmogumi noriu būti“, – moksleivis iš Kalifornijos.
Knygos pabaigoje rasite interviu su Lizos Juros dukra
Mona Golabek bei klausimų diskusijoms ar savarankišiems apmąstymams.
Mona Golabek
– garsi amerikičių pianistė. Lee
Cohen – amerikiečių
žurnalistė, pjesių kūrėja ir poetė. Knygą jauniesiems skaitytojams adaptavo kanadiečių
rašytojas ir scenaristas Emil Sher.
MEILĖS LAIŠKAS VISIEMS, KAS MYLI
KNYGAS... KUPINA ŽAVESIO, ŠILUMOS IR HUMORO. Examiner.com
Ant išblukusios
Salos knygyno iškabos virš Viktorijos laikų namelio verandos vos įžiūrimas
šūkis: „Žmogus nėra sala, kiekviena knyga – atskiras pasaulis“. Aliso saloje
gyvenantis paniurėlis knygyno savininkas A. J. Fikris netrukus sužinos, ką iš
tikrųjų reiškia šie žodžiai.
A. J. Fikriui
gyvenimas klostosi ne taip, kaip jis tikėjosi. Žmona žuvo autoavarijoje,
knygynas išgyvena blogiausius laikus, o dar pavogta brangiausia jo nuosavybė –
neįkainojama Edgaro Alano Po eilėraščių rinktinė. Įskaudintas ir ant viso
pasaulio supykęs vyras pamažu atsiriboja nuo jam gera linkinčių Aliso salos
gyventojų. Jo nebedžiugina net knygos, nedviprasmiškai liudijančios, kaip greitai
ir negailestingai keičiasi pasaulis.
Nykus ir tuščias
A. J. Fikrio gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis, kai savo knygyne jis aptinka
itin keistą ryšulį. Šis įvykis suteikia jam progą atsitiesti ir pažvelgti į
pasaulį kitomis akimis. Netrukus miestelio gyventojai pastebi A. J. pokyčius, o
knygose sukaupta neišsemiama gyvenimo išmintis vėl tampa varomąja jo gyvenimo
jėga.
Pasauliniu
bestseleriu tapęs Gabrielle Zevin „Nepakartojamas A. J. Fikrio gyvenimas“ – tai
nepamirštamas pasakojimas apie asmenybės pokyčius ir antras galimybes,
neginčytinas patvirtinimas, kodėl skaitome ir mylime.
„Šiame pasakojime rasite džiaugsmų ir skausmų,
kurių kupini mūsų visų gyvenimai ir juos praturtinančios knygos. Šis romanas
sužavės tuos, kuriems patinka knygynai ir knygos, atveriančios mums naujus
pasaulius.“
– The
Wichita Eagle
„Romane yra humoro, romantikos, šiek tiek
įtampos, bet daugiausia meilės – meilės knygoms ir žmonėms, dirbantiems su
knygomis, taip pat visai netobulai didingai žmonijai.“
–
Eowyn Ivey, knygos „Sniego vaikas“ autorė
Šio
šedevro puslapiuose kuriama meilės knygoms ir skaitymui atmosfera. Esu tikras,
kad šis kūrinys bus skaitomas net ir tada, kai dabartiniai jo skaitytojai jau
bus kitame gyvenime. Mario Vargas Llosa
„Knygos
istorija“ – tai pasakojimas apie knygų gamybą, apie
skirtingus jų tipus, kuriuos išbandėme per beveik trisdešimt amžių, – knygas iš
dūmų, akmens, molio, viksvuolių, šilko, odos, medžio, o drauge ir apie naujausias
– iš plastiko ir šviesos. Tai kelionė po įstabaus objekto – knygos – gyvenimą,
kurį išradome tam, kad žodžiai galėtų keliauti erdve ir laiku.
Drauge tai – kelionių knyga. Maršrutas
išsilaipinant Aleksandro mūšių laukuose ir Papirusų viloje veržiantis
Vezuvijui, Kleopatros rūmuose ir Hipatijos nužudymo vietoje, pirmuosiuose mums
žinomuose knygynuose ir perrašinėtojų dirbtuvėse, prie laužų, kur degė
uždrausti kodeksai, gulaguose, Sarajevo bibliotekoje ir požeminiame Oksfordo
labirinte 2000-aisiais.
„Knygos istorija“ – siūlas, jungiantis klasikus
su svaiginančiu šiuolaikiniu pasauliu, susiedamas juos su dabar aktualiais
ginčais: pasakojimas apie Aristofaną ir teismo procesus prieš komikus, Sapfo ir
moterų literatūros balsą, Titą Livijų ir gerbėjų fenomeną, Seneką ir
post-tiesą...
Skaityti – tai klausytis žodžiais
paverstos muzikos. Tai artumas, o drauge ir keistumas. Kartais tai – kalbėti su
mirusiaisiais, kad pasijaustume gyvi. Tai nejudri kelionė. Kasdienis stebuklas.
Knygos nuramina ir padovanoja mums tolius. Šiandien vertiname (galbūt labiau,
nei bet kada) vaidmenį, kurį jos atlieka mūsų audros ir nerimo purtomuose
gyvenimuose. Irene Vallejo
<...>
knyga jau kelis amžius yra mūsų bendrininkė kare, apie kurį nerašo istorijos
vadovėliai. Tai – karas, kad būtų išsaugoti vertingieji mūsų kūriniai: žodžiai,
tas silpnas vėjo gūsis, istorijos, kurias išradome, kad suprastume chaosą ir
sugebėtume jame išgyventi, žinios – tikros, melagingos ir visad laikinos, –
kurias išbraižome kietame savo neišmanymo akmenyje. Irene
Vallejo
Etelės Lambston, ekscentriškos straipsnių apie garsenybes autorės, nužudymo byloje netrūko įtariamųjų, nes ji žinojo daug žymių žmonių paslapčių.
Madisono aveniu įsikūrusios prabangios madingų drabužių parduotuvės savininkei Nyvei Kerni geriausios klientės mirtis sužadina niūrius prisiminimus apie kadaise nužudytą motiną. Nyvė netikėtai įsitraukia į paslapčių kupiną Etelės Lambston nužudymo tyrimą ir sekdama pėdsakais atsiduria ne tik spindinčiame Niujorko turtuolių ir gražių žmonių, bet ir mafijos nusikaltėlių pasaulyje. Kaip ir kituose sukrečiančiuose Mary Higgins Clark bestseleriuose, Nyvė Kerni yra moteris, pasiryžusi sužinoti tiesą, o ją, atsidūrusią pinigų ir meilės sūkuryje, persekioja žudikas, kuris yra daug arčiau, nei ji įsivaizdavo.
Mary Higgins Clark (Merė Higins Klark, 1927–2020)
JAV rašytoja, milžiniško populiarumo sulaukusių detektyvų autorė. Jos romanai, visame pasaulyje vertinami skaitytojų ir kritikų, nuolat patenka į skaitomiausių knygų sąrašus. Vien JAV šios autorės knygų parduota daugiau kaip 80 milijonų egzempliorių. Detektyvų karaliene vadinama Mary Higgins Clark buvo daugelio prestižinių premijų laureatė, jos vardu pavadintas vienas iš svarbiausių apdovanojimų geriausiems šio žanro autoriams.
Tarptautinis bestseleris
„Nuostabi
knyga, žavingai originali ir tikroviška.“ Sunday Times
„Neabejotinai
geriausias anglų fantastinis romanas per pastaruosius septyniasdešimt metų.“ NEIL GAIMAN
Vos pasirodęs debiutinis Susannos Clarke romanas apie magišką
Anglijos istorijos viziją sulaukė milžiniško populiarumo ir tarptautinio
pripažinimo. Visame pasaulyje parduota daugiau nei keturi milijonai šios knygos
egzempliorių, jai skirtos prestižinės „Hugo“ ir Pasaulio maginės fantastikos premijos,
romano motyvais sukurtas serialas ir stalo žaidimas. Nuostabiai tikroviškai
sukurtas užburiantis pasaulis nepalieka abejingų ir prikausto skaitytojo dėmesį
nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
Devyniolikto amžiaus pradžioje beveik
visa Europa nusilenkė Prancūzijos imperatoriui Napoleonui. Su šiuo karo
genijumi vis dar kovoja Anglija, bet anglus gali išgelbėti tik stebuklas.
Tiksliau – burtininkai. Jų Anglijoje netrūksta, senovėje jie garsėjo magiškomis
galiomis, bet dabar jų palikuoniai uoliai gilinasi į magijos istorijos studijas
ir visiškai nesidomi praktine magija.
Dauguma žmonių apskritai nebetiki
burtais ir istorijomis apie fėjas, elfus ar Kranklių karalių, kadaise valdžiusį
Angliją ir Fėjų karalystę. Tačiau Jorko burtininkų draugijos susitikime pasirodęs
ponas Norelis įtikinamai pademonstruoja, kad magija niekur nedingo.
Netrukus paaiškėja, kad ponas Norelis
nėra vienintelis praktikuojantis burtininkas Anglijoje. Vieną dieną į jo duris
pasibeldžia Džonatanas Streindžas. Išvaizdus, drąsus ir talentingas vyras tampa
pono Norelio mokiniu. Burtininkų remiama Anglijos kariuomenė sėkmingai grumiasi
su pačiu Napoleonu, tačiau ilgainiui Streindžui karas pabosta. Jis ima domėtis
pavojingiausiomis, siautulingiausiomis magijos formomis, keldamas grėsmę ne tik
jųdviejų su ponu Noreliu partnerystei, bet ir rizikuodamas viskuo, ką brangina
ir myli.
Įmantrus, šmaikštus ir tikroviškas Susannos Clarke romanas
atskleidžia nuostabią ir stulbinamai išsamią magiškos Anglijos istorijos
viziją. Ši knyga neabejotinai patiks visiems „Hario Poterio“, „Sostų žaidimų“
ir „Žiedų valdovo“ gerbėjams.
Žavingas ir chimeriškas romanas, niaurią
mitologinę fantastiką derinantis su nuostabia Jane Austen papročių komedija,
magiškosios literatūros žanro šedevras, niekuo nenusileidžiantis J. K. Rowling
ar J. R. R. Tolkieno kūriniams.
Time
Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Backmano debiutinis 2012 m. romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Knyga ilgai laikėsi prestižiniame Niujorko bestselerių sąraše. Praėjus šešeriems metams autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti pasaulyje daugiau nei 25 kalbomis.
Šio romano centre – septynmetė Elsa. Jos gyvenimas nelepina: tėvai išsiskyrę, mokykloje kiti vaikai užgaulioja, o daugiabutis, kuriame gyvena, kupinas keistų ir bauginančių kaimynų. Visa laimė, kad šalia, tame pačiame name, gyvena mylima močiutė – ekscentriška, su niekuo nesiskaitanti persona, kuri, jei reikės, yra pasiruošusi apginti mylimą anūkę nagais ir dantimis. Labiausiai Elsai patinka močiutės pasakos: niekur negirdėtos, kupinos stebuklų, dažnai bauginančios, bet visada gerai pasibaigiančios.
Deja, gyvenimas ne visuomet yra kaip pasaka. Vieną rytą mylima močiutė iškeliauja anapus, bet net iš ano pasaulio nesiliauja globoti ir ginti mylimos anūkės. Mergaitei ji palieka šūsnį laiškų, kuriuose – naujos istorijos, naujos pasakos, nuorodos, paslaptys ir užuominos. Sekdama laiškais, tarsi lobio nuorodomis, Elsa pamažu supranta, kad visos močiutės pasakos buvo apie tikrus įvykius, tikrus žmones ir tikrą, visai šalia esantį gyvenimą.
Magijos bei pasakų kupino ir iki ašarų graudinančio bei prajuokinančio kūrinio centre – ypatingas septynmetės mergaitės ir jos pašėlusios močiutės ryšys. Jų susikurtas fantazijos pasaulis – kartais truputį bauginantis, bet visuomet geras, teisingas, pamokantis ir kupinas gyvenimiškos išminties. Gerumo, vilties ir atleidimo kupina Elsos istorija yra viena iš tų, kurią, net ir užvertę paskutinį puslapį, ilgai nešiositės širdyje.