Elektroninės knygos

Pristatome romanų seriją apie moteris, kurių asmenybės amžiams įkvėps ateinančias kartas. Šios moterys – aistringos ir maištingos menininkės, talentingos verslininkės, genialių vyrų mūzos, o jų istorijos – tai pasakojimai apie meilę, ambicijas, svajones, tragedijas ir tikrą gyvenimą, kuris užburia labiau nei knygos.

Reikia įsivaizduoti savo svajonių gyvenimą, o tada tą svajonę paversti tikrove.

Marija Sklodovska-Kiuri

Būtų sunku rasti žmogų, kuris nėra apie ją girdėjęs. Tai moteris, kurios pasiekimų sąrašas itin įspūdingas: kartu su vyru ji atrado cheminį elementą radį, ji yra pirmoji moteris, gavusi Nobelio premiją, ir vienintelis žmogus, pelnęs dvi Nobelio premijas skirtingose srityse. Ši knyga ne tik apie garsiosios mokslininkės Marijos Kiuri pasiekimus, bet ir apie jos gyvenimą – sunkų, kartais neteisingą, tačiau vis dėlto gražų. Mokslininkė, maištautoja, mylimoji – ši nepaprasta moteris užsibrėžė tikslą pakeisti pasaulį ir jį pasiekė.

Marija Sklodovska nuo mažens svajojo vieną dieną ištrūkti mokytis iš rusų engiamos Lenkijos. Po dvidešimties metų jos svajonė pagaliau išsipildo: Marijai leidžiama studijuoti Sorbonoje. Bet dėl to jai tenka įnirtingai kovoti, nes XIX a. pabaigoje mokslo pasaulis moterų nepripažįsta. Tačiau Marija žino, ko nori. Nepaisydama visuotinio priešiškumo drąsiai neria į mokslinius tyrimus ir kartu į gyvenimo verpetą. Pažintis su žaviu fiziku Pjeru Kiuri jai suteikia gyvenimo pilnatvę. Pjeras tampa jos didžiąja meile, kurios ji yra verta. Abu su vyru jiedu pasiekia neįtikėtinų aukštumų. Bet už tai brangiai sumoka – Marija nė nenutuokia apie tragiškus jos daliai skirtus likimo smūgius.

Mokslininkė, maištininkė, mylimoji – tai istorija apie išskirtinę moterį, užsibrėžusią tikslą pakeisti pasaulį. 

Bridžertonai – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Čia sujungiama autentiškai pavaizduota XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenė bei universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Antrojoje knygoje – „Vikontas, kuris mane mylėjo“ – pasakojama Antonijaus, vyriausio ir bene paslaptingiausio Bridžertono, istorija.

1814-ieji ir vėl žada būti kupini įvykių, bet, Autorės manymu, tai negalioja Antonijui Bridžertonui, atkakliausiam Londono senberniui, nerodančiam jokio noro vesti. Atvirai kalbant, kam jam to reikia? Visi žino, kad jis neprilygstamas pasiutėlis ar bent jau tokį vaidina...

Ledi Visldaun naujienų laikraštis, 1814 m. balandis

O dangau, ar įmanoma, kad budrumu ir įžvalga pasižyminti paskalų apžvalgininkė šitaip apsiriktų? Pasirodo, taip. Antonijus Bridžertonas ne tik nusprendė vesti, bet ir žmoną išsirinko. Dabar vienintelė kliūtis šiam planui – Keitė Šefild, vyresnioji jo išrinktosios sesuo. Keitė – pati nenuolankiausia moteris Londono pokylių salėse, o jos ryžtas bet kokia kaina neleisti šioms sužadėtuvės įvykti varo Antonijų iš proto. Ramybėje Keitė jo nepalieka net naktį – užmerkęs akis ją regi savo sapnuose, kurie kaskart atrodo vis erotiškesni...

Priešingai nei, regis, linkusi manyti visa Londono aukštuomenė, Keitė yra įsitikinusi, kad pasiutėliai ne tik nesikeičia, bet ir netampa gerais sutuoktiniais, todėl ji pasiryžusi apsaugoti seserį nuo Antonijaus Bridžertono – didžiausio pasiutėlio iš visų. Tik paaiškėja, kad jos pačios širdis atsidūrė pavojuje...

„Jei niekada neskaitėte meilės romanų, pradėkite nuo Bridžertonų.“

Washington Post

„Julia Quinn – tikra mūsų laikų Džeinė Ostin.“

Jill Barnett

„Traukinys į Samarkandą“ – trečioji 1977 m. Kazanėje gimusios totorių rašytojos Guzel Jachinos knyga. Debiutinis autorės romanas „Zuleicha atmerkia akis“ (lietuviškai išleistas 2017 m.) pelnė prestižines „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Poliana“ premijas, tapo vienu ryškiausių Rusijos literatūros 2015 m. įvykių ir jau yra išverstas į daugiau nei 30 kalbų. Didelio pasisekimo sulaukė ir antrasis rašytojos romanas „Mano vaikai“ (liet. 2019 m.).

Šiame kūrinyje autorė grįžta prie svarbiausios ją dominančios temos – mažasis žmogus didžiojoje istorijoje. Knygos siužetas itin dinamiškas; pati Jachina savo romaną yra pavadinusi „raudonuoju isternu“ (analogišku vesternui).

Paskutiniais Rusijos pilietinio karo metais visoje šalyje siautėjo badas. Nebeliko valstiečių, kurie dirbtų žemę, bolševikai rekvizavo grūdų atsargas, o 1921 m. kilo baisi sausra. Todėl bolševikai ėmėsi įvairių pagalbos priemonių, viena iš jų – masinė nepilnamečių evakuacija į turtingesnius rajonus. Vyriausybė traukiniais evakavo maždaug 150 000 vaikų, dauguma jų buvo našlaičiai, netekę tėvų karo audrose, ar benamiai.

Romano veiksmas vyksta viename iš traukinių, kuriuo iš badaujančio Pavolgio į pietus vežama 500 beglobių vaikų. Jam vadovauja jaunutis, impulsyvus ir minkštaširdis pilietinio karo veteranas Dejevas ir principinga, kieta „vaikų komisarė“ Belaja. Pusantro mėnesio kelionė kupina pavojingų nuotykių, sunkumų ir išbandymų.

Spalvinga likimų ir charakterių paletė: pabėgėliai, čekistai, kazokai, basmačiai, socialinės seserys, ekscentriškas jaunųjų valkatėlių pasaulis su savo kalba, psichologija, juodu humoru, prietarais ir lūkesčiais... Ir viską persmelkiantis klausimas: ar dar įmanomas  gerumas tokiais žiauriais laikais, kai žmogus, atrodo, yra nieko vertas?

Jiedu susitiko 1812-ųjų pavasarį, Rusijos karo su Prancūzija išvakarėse. Ji – devyniolikmetė Sofija Tyzenhauzaitė, geidžiamiausia Vilniaus nuotaka, graži turtingo Lietuvos aristokrato, Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukra. Jis – Rusijos imperatorius Aleksandras I, trisdešimt penkerių žaviausias Europos monarchas, gražus ir elegantiškas, liūdna šypsena pavergiantis moterų širdis.

Netikėtai įsižiebusi Sofijos Tyzenhauzaitės meilė Aleksandrui I atlaikė karo ir laiko išbandymus. Numojusi ranka į apkalbas ir dvaro intrigas, Sofija pakluso širdies, o ne proto balsui, pasirinko meilę vyrui, kuris niekada nebus jos.

Romanas leidžia iš arti pažvelgti į XIX a. didikų, aristokratų, valdovų gyvenimą, supažindina su Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus dvarų kultūra ir tų laikų kasdienybe. Tačiau svarbiausia čia – laikui ir atstumui nepavaldi meilės ir aistros istorija.

Fredriko Backmano (g. 1981 m.) debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ tapo tikra sensacija ne tik gimtojoje Švedijoje, bet ir daugybėje šalių. Dabar rašytojo bibliografijoje – jau devyni romanai, išversti į daugiau nei 25-ias kalbas, o jo knygų parduota 15 milijonų egzempliorių. Lietuviškai išleista „Gyveno kartą Uvė“, „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“, „Čia buvo Brita Marija“, „Lokių miestas“, „Mes prieš jus“.

Planas buvo paprastas: apiplėšti banką ir dingti su pinigais. Bet, kaip žinia, planai turi kvailą savybę sugriūti. Taip ir šįkart: negavus pinigų teko slėptis atsitiktiniame ir, kaip greitai paaiškėjo, parduodamame bute. O ten – koks sutapimas! – būtent tuo metu vyko atvirų durų diena. Žmonių atėjo nedaug, tad banko plėšikas priėmė vienintelį logišką sprendimą – visus paimti įkaitais.  

Žinant istorijos pabaigą, galima neabejotinai teigti, kad tai buvo klaida. Bet juk tų žmonių nelaimingasis plėšikas nepažinojo ir negalėjo nutuokti, į ką veliasi. Tarp jo paimtų įkaitų –pensininkų porelė, desperatiškai besigriebianti veiklos, kad tik nereikėtų galvoti apie santuokos problemas; turtinga banko vadovė, besirūpinanti tik savimi; šeimą kurianti jauna pora, nesutarianti absoliučiai jokiu klausimu; beveik devyniasdešimtmetė senolė, kuri gyvenime matė jau viską ir tikrai nekrūptels dėl kažkokio niekingo į veidą nukreipto pistoleto; buto tualete užsibarikadavęs neaiškus tipelis ir žioploka agentė. Iš lėto slenkant valandoms, plėšikui ima aiškėti, kad atsidūręs šiame bute padarė didžiausią gyvenimo klaidą...

Šiame F. Backmano romane skaitytojai ras viską, dėl ko dievina šį autorių: neprilygstamą stilių, lengvai ir išmintingai narpliojamus sudėtingiausius gyvenimo klausimus ir iš kojų verčiantį humorą.

„F. Backmanas ir vėl puikiai pagauna žmogiškosios būties esmę ir prasmę. Protingas ir jaudinantis romanas, priversiantis jus ir juoktis, ir verkti.“ Washington Post 

„Naujausias F. Backmano romanas yra tobulas viduriukas tarp giliamintiško įžvalgumo ir ties absurdo riba balansuojančio humoro. Knygą perskaičiau su šypsena lūpose ir ašaromis akyse.“

USA Today 

VISI TURIME PASLAPČIŲ. NET NUO SAVĘS.

Edvardas Foska yra žudikas. Tai faktas. Mariana jį suvokė ne tik protu, tai nebuvo šiaip mintis. Šitai ji jautė visu kūnu. Žinojimas buvo ją persmelkęs iki kaulų, iki kraujo, iki paskutinės ląstelės. Edvardas Foska kaltas.

Londone gyvenanti puiki psichoterapeutė Mariana Andros dirba su pacientų grupėmis. Asmeniniame gyvenime patyrusi nemaža smūgių moteris niekaip negali susitaikyti su nesena mylimo vyro netektimi. Kol vieną dieną netikėtai įsitraukia į tai, kas vyksta Kembridžo universitete, kuriame pati kadaise studijavo, o dabar studijuoja jos dukterėčia Zoja. 

Universiteto apylinkėse randama kraupiai nužudyta jauna mergina, Zojos draugė. Mariana išskuba į Kembridžą ir netrukus ima rimtai įtarti Edvardą Foską, žavingą profesorių, dėstantį graikų tragedijos kursą ir įsteigusį Mergelių – gabiausių (ir gražiausių) studenčių – draugiją. Draugijos narės viena po kitos tampa žudiko aukomis. Kaltinančia profesorių Mariana niekas netiki, juk jis visada turi alibi. Tačiau ji pasiryžusi įveikti šį visiems į akis besijuokiantį grobuonį. Bet kokia kaina.

Nestokojantis reikšmingos simbolikos ir sumaniai parinktų užuominų, dinamiškas ir daugiasluoksnis – šis romanas turi visa, ko reikia tikrai geram psichologiniam trileriui, įskaitant netikėtą ir sukrečiančią atomazgą.

Michaelides įrodė, kad jo sėkmė ne vienkartinė. Jis tikrai pasirengęs tapti vienu įtakingiausių ir skaitomiausių trilerių rašytojų pasaulyje.

Bookreporter.com

ALEX MICHAELIDES gimė ir užaugo Kipre. Kembridžo universiteto Švč. Trejybės koledže įgijo anglų literatūros magistro laipsnį, o Amerikos kino institute Los Andžele – scenarijų rašymo magistro laipsnį. Be to, trejus metus studijavo psichoterapiją ir dvejus metus dirbo psichiatrijos klinikoje. 2019 m. pasirodžiusi pirmoji jo knyga „Tylioji pacientė“ tapo geriausiai parduodamu debiutiniu romanu pasaulyje, daugiau nei metus išsilaikė „New York Times“ bestselerių sąraše ir buvo išleista keturiasdešimt devyniose šalyse. 

Jaučiate, kad gyvenimas, kurį gyvenate, yra tarsi ne Jūsų? Ne apie tokį svajojote? Jau kurį laiką suprantate, kad reikia kažką keisti, bet dar neapčiuopiate ką?

Tikiuosi, skaitydami knygoje pateiktas tikras žmonių gyvenimo istorijas ir atpažindami pasikartojančius jų elgesio modelius, išdrįsite peržvelgti ir savo gyvenimą. Galbūt net rasite noro ir ryžto pradėti veikti kitaip. Išlaisvinti besislapstančią savo tikrąją asmenybę, kad pagaliau galėtumėte pradėti gyventi SAVO tikrąjį gyvenimą.

Tačiau naujas gyvenimas, kuriamas ant tų pačių trauminių patirčių pamato – tarsi pajūrio smėlio pilys – didesnė banga jas nuplauna ir tenka statyti iš naujo. Kad sukurtume laimingesnį, kokybiškesnį gyvenimą, turime pakloti tvirtus pamatus – išsiaiškinti, kas mus veda į tuos klaidžius labirintus ir atrasti naujus kelius. Nes tik išvalant senas žaizdas išvalomos ir senos programos. Galima, tikrai galima jaustis laisviems būnant savimi ir savo gyvenime.

Tebūnie ši knyga tas lūžio taškas, įkvėpsiantis teigiamiems pokyčiams, kuriems esate pasirengę.

Burtų lazdelės neturiu. Patarimų nedaliju. Mano darbo „įrankis“ – geštalto psichoterapija – įvykių, nutikusių kadaise, dažniausiai vaikystėje, bet vis dar neduodančių ramybės, – perdirbimas. Jų nereikia bandyti slėpti užmarštyje, juos reikia iškelti į paviršių, išnagrinėti, atleisti sau ir jiems, ir paleisti. Istorijos, kurias sudėjau į šią knygą, buvo tarsi apsigyvenusios manyje ir prašėsi pagarsinamos. Tikriausiai todėl, kad padėtų, parodytų kelią žmonėms, stokojantiems drąsos, pasitikėjimo, vilties ir gyvenimo džiaugsmo.

Rasa Andrikienė

„Tai elegantiška knyga apie žmogišką skausmą. Žvelgdama į Rasą kaip astrologė puikiai suprantu, kodėl ji pasirinko tokias skaudžias istorijas. Astrologiškai jos talentas – pamatyti tai, kas labiausiai gelia ir griauna harmoniją. Autorė, pasirinkusi psichoterapeutės kelią, rado puikų būdą šį talentą panaudoti prasmingai – padėti žmonėms išbristi iš slegiančios tamsos. Jos pasakojimas poetiškas, bet sykiu ir dalykiškas. Įterpdama psichologinius paaiškinimus ji atskleidžia tikrąją nesąmoningų, gyvenimą griaunančių impulsų prigimtį.“

Loreta Stonkutė, astrologė, rašytoja

„Rekomenduoju Rasos knygą skaitytojams psichologijos mėgėjams. Jūsų laukia ne tik sunkūs žmonių išgyvenimai. Nuoširdžiai tikiu, kad daugelis joje ras ir savo patirčių. Šis kūrinys apie suaugusius žmones, bet skaitydami jį suprasite, kad visų knygos personažų bėdos prasideda vaikystėje. Man, kaip besidominčiam šia tema, buvo suteikta garbė vienam iš pirmųjų perskaityti Rasos knygos rankraštį. Labai patiko joje nagrinėjamų tikrų žmonių tikros istorijos ir gyvenimo verpetai. Dingtelėjo, jog kai kurios istorijos – puikus siužetas kino filmui. Skaitydamas jas stebiesi, kiek daug gali pakelti žmogus!“

Žydrūnas Sadauskas, knygos „Vaikystės šešėliai“ ir kt. autorius

„Žaviuosi Rasos įžvalgumu ir kryptingumu – man jos tvirtumas bei nuoseklumas buvo labai naudingas. Džiaugiuosi, kad galėjau visa tai patirti. Rezultatas pranoko lūkesčius. Dabar jaučiuosi brandesnė, ramesnė, lengviau suprantu save. Lengviau priimu save neypatingą ir netobulą. Save ir savo jausmus dažniau gebu priimti su šiluma ir atjauta. Tiesa, tenka pripažinti, kad terapijos sesijos ne visuomet buvo lengvos ir šviesios – kartais norisi tik atjautos ir paguodos, o tenka pažiūrėti į akis savo baimėms, silpnumui, ydoms ir su visu tuo nuoširdžiai dirbti nemeluojant sau. Investuoti save į save nėra lengva, gal net šiek tiek baisu, bet verta.“

Laiminga klientė

2020 m. romanas gavo skaitytojų „Finlandia“ premiją.

Suomių autorius Tomis Kinunenas (Tommi Kinnunen, g. 1973) lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš ankstesnių romanų – „Namas kryžkelėje“ ir „Šviesa tavo akyse“, – pastarasis buvo pristatytas prestižiniam Suomijos literatūros apdovanojimui. Naujausioje savo knygoje rašytojas imasi skaudžios ir dažnai suomių nutylimos temos: tautos moterų, karo metu kolaboravusių su naciais.

Vėlyvas 1945-ųjų pavasaris. Norvegijos ir Suomijos sieną peržengia penkios suomių moterys. Jos grįžta iš Norvegijoje nacių įrengtos kalinių stovyklos. Visų moterų galvos skustos plikai – ženklas, kad jos savo valia kolaboravo su naciais.

Penkios herojės eina per karo nuniokotą Laplandiją. Nutildytos širdyje siaučiančios gėdos, jos randa paguodą viena kitos draugijoje, suprasdamos, kad bent kažkuo yra panašios ir nėra visiškai vienišos. Sulig kiekvienu žingsniu moterys artėja namų link, kur prasidės naujas jų gyvenimas. Dabar, kai vokiečiams jos jau nebereikalingos, kol kas neaišku, ar bus reikalingos namuose.

„Romanas suteikia balsą moterims, kurių girdėti mes neįpratę. Rašytojas talentingai kuria įtaigius, žmogiškus ir autentiškus veikėjų charakterius. Jo romano moterys nėra nei nusikaltėlės, nei šventosios, jų asmeninės istorijos nemoralizuoja. „Nesakė, kad gailisi“ – knyga, pateikianti skaitytojui ne vieną požiūrio tašką. Svarbus romanas, išsiskiriantis giliai jaudinančiu žmogiškumu.“

Johanna Suominen, Etelä-Suomen Sanomat

„Susimąstyti skatinantis, požiūrį praplečiantis ir svarbus romanas, giliai jaudinantis savo žmogiškumu.“

Savon Sanomat

Nuo 16 metų

Lyriškas Benjamino Alire Sáenzo, kritikų pripažinto autoriaus, pasakojimas apie šeimą ir draugystę.

Aristotelis – atšiaurus, užsisklendęs paauglys, kurio brolis sėdi kalėjime. Dantė – visažinis, kitaip žvelgiantis į pasaulį. Kai jie susitinka baseine, atrodo, kad tarp jų nėra nieko bendro. Bet vienišiams pradėjus leisti laiką kartu, tarp jų užsimezga ypatinga draugystė – tokia, kuri keičia gyvenimus ir trunka amžinai. Ši  draugystė padeda Ariui ir Dantei suprasti save ir tai, kokiais žmonėmis jie nori būti. 

„Jautrus, nuoširdus savo tapatumo ir seksualumo tyrinėjimas, aistringas priminimas, kad meilė, nesvarbu, kokia – romantiška ar šeimyninė, turėtų būti atvira, laisva ir netemdoma gėdos.“

Publishers Weekly 

„Skrupulingas pasakojimas ir subtiliai tapomi personažai byloja apie autoriaus talentą kurti prozą, kuri atskleidžia sudėtingus, įtampos kupinus tarpusavio santykius.“ Kirkus Reviews

„Stonewall Book Award“ laimėjimas už indėlį į vaikų ir jaunų suaugusiųjų literatūrą (2013), Michaelio L. Printzo apdovanojimo nominacija (2016), Pensilvanijos jaunųjų skaitytojų pasirinkimo prizo nominacija (2015), „Lambda“ literatūrinis apdovanojimas už knygas vaikams ir jauniems suaugusiesiems, tyrinėjančias LGBT temas (2013), „Deutscher Jugendliteraturpreis“ nominacija (2015), Amelijos Elizabeth Walden apdovanojimo nominacija (2013), Linkolno apdovanojimo nominacija (2016), „Pura Belpré“ apdovanojimas (2013), „Les Incorruptibles“ apdovanojimas (2017)

Tai vienas garsiausių vokiečių filosofo ir poeto Friedricho Nietzsche’ės (1844–1900) veikalų, amžiams išliksiančių paslaptimi ir paminklu šio filosofo ekscentriškumui. Pats Nietzsche šį savo kūrinį apibūdino kaip knygą visiems ir niekam. Ir iš tiesų jį sunku priskirti kokiai nors kategorijai. Filosofinei literatūrai būdingos semantikos joje nėra, o filosofiniai apmąstymai čia pateikti naudojant grožinei literatūrai būdingą vaizdavimo būdą ir siužetą. Nietzsche intensyviai ir su poetišku polėkiu imasi egzistencijos prasmės temos ir teigia, kad ji slypi ne nuolankiame paklusnume, o visagalėje gyvybės jėgoje – aistringoje, chaotiškoje ir laisvoje.

Ir iš tiesų, žmogus – tai upė užteršta. Ir jūra būti reikia, kad upės nešvarios priimti vandenis galėtum ir neprarastumei tyrumo. Klausykite, aš antžmogį jums skelbiu: jisai yra ta jūra, joje ši jūsų panieka didžiulė nuskęsti gali.

Taip Nietzsche’ės idėjas dėsto pagrindinis knygos personažas – senovės persų pranašas Zaratustra, kuris po dešimties vienatvės metų grįžta paskelbti, jog gyvenimo prasmės reikėtų ieškoti ne kur kitur, o savyje. Tiksliau, siekiamybėje tapti antžmogiu – vizijoje žmogaus, kuris siekia pažinimo, kuria ir yra pats sau šeimininkas.

Friedrichas Nietzsche – vienas revoliucingiausių Vakarų filosofijos mąstytojų, o „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ dar ir šiandien laikomas įtakingiausiu jo darbu, filosofinę plotmę atveriančiu visiems, kas nesibaido mąstyti ir ieškoti atsakymų. Nors iš esmės tai filosofijos kūrinys, jis yra ir literatūros šedevras – nuostabus prozos ir poezijos derinys.

1951 m. Paryžiuje gimęs Pierreʼas Lemaitreʼas (Pjeras Lemetras) kaip rašytojas debiutavo tik sulaukęs 55-erių, 2006-aisiais. Bet jau pats pirmasis, 2006-aisiais išleistas, jo romanas „Travail soigné“ („Kruopštus darbelis“) sulaukė palankių atsiliepimų. O didžioji jo šlovės valanda išmušė 2013 m., kai už romaną „Iki pasimatymo ten aukštai“ P. Lemaitreʼas buvo apdovanotas prestižiškiausia Prancūzijos literatūros Gonkūrų premija. „Mūsų skausmų veidrodis“ yra romanų „Iki pasimatymo ten aukštai“ ir „Gaisro spalvos“ tęsinys. Visą trilogiją galima skaityti ir kaip atskirus romanus.

1940-ųjų Paryžius. Trisdešimtmetė Luiza dirba pradinių klasių mokytoja, o savaitgaliais papildomai uždarbiauja restorane, kur aptarinėjami naujausi įvykiai: Vokietijai įsiveržus į Lenkiją, darosi vis aiškiau, kad naujo karo išvengti nepavyks.

Hitlerio pajėgoms įsiveržus į Prancūziją, Nyderlandus, Belgiją ir Liuksemburgą, Prancūzijos sostinės gatvėse įsiviešpatauja chaosas. Su visais miestą palikti skubančiais paryžiečiais savu tikslu į kelią patraukia ir Luiza. Per šią kelionę mergina permąstys savo ir visos šalies gyvenimą, pažins niekšus, melagius, bailius ir didvyrius, supras, kad žmogus gali būti absoliučiai visoks, o jo moralinės vertybės neretai priklauso nuo aplinkybių.

Šeimų ir giminių paslaptys, įsimenantys veikėjai, kvapą gniaužiančios istorijos, nuotykiai, nelaimės, farsas, tragedija ir aistringa meilė – viskas kaitaliojasi ir susipina tarsi svaiginančiame kaleidoskope, kurį valdo meistriška didžiulio talento autoriaus ranka.

„Lengvai skaitoma nauja P. Lemaitre istorinė kronika išsiskiria ta pačia desperatiška ironija, būdinga ir pirmosioms trilogijos knygoms. Naujausiame romane autorius meistriškai atkuria chaosą, į kurį tuo konkrečiu istorijos laikotarpiu buvo panirusi Prancūzija.“

Bibliobs

Knygos leidimą remia Prancūzų institutas Lietuvoje (O. Milašiaus programa knygų leidybai remti).

2013 m. knyga buvo išleista pavadinimu „Vienuolės paslaptis“.

Gražuolė indė vienuolė ir britas gydytojas susipažįsta laive, plaukiančiam iš Indijos.  Kelionėje juodu pajunta simpatiją, visiškai nebesusitikę, kad daugiau nebesusitiks.  Vis dėlto po kelerių metų likimas juos vėl suveda – Misinge, misionierių ligoninėje Adis Abeboje, Etiopijoje.

Iš slapto ir nuodėmingo jųdviejų ryšio gimsta dvyniai – Marijonas ir Šiva.  Tačiau vos gimę berniukai tampa našlaičiais, nes motina miršta gimdydama, o šoko ištiktas tėvas, tik gimdymo dieną sužinojo apie mylimos moters nėštumą ir suvokęs savo jausmus jai, palikęs vaikus pabėga...

Priglausti, dirbaos gydytojų šeimos dvyniai auga siejami ypatingo ryšio ir meilės medicinai.  Broliai tokie artimi, tarsi būtų vienas asmuo – MarijonasŠiva.  aistra tai patii mergina padaro tai, kas tikrai sprendimui – dvyniai.  Vienas išvyksta į JAV, kitas lieka neramumų krečiamoje Etiopijoje.

Abu mano išsiskyrę visiems laikams, bet praeitis juos dar pasivys...

Abrahamo Verghese'o romanas apie meilę, išsižadėjimą, išdavystę ir atpirkimą – klasikinio pasakojimo šedevras.  Šiame turtingame pasakojime nėra nė vieno nereikalingo žodžio.  Tai labai asmeniškas, aistringas kūrinys, jame gausybė lemtingų atsitiktinumų ir netikėta pabaiga.

San Francisko kronika

Abrahamas Vergheseʼas žino, kad daugiausia skaitytoją traukia grožis.  Ši knyga puiki ne vien dėl įdomaus siužeto.  Papasakojęs visus jo vingius, neatskleistum nė dalies romano žavesio.  Abrahamas Vergheseʼas rašo su tokia meile, kad skaitytojas pasijunta pats gyvena tarp veikėjų.  Nuo knygos atsiplėšti: egzotiška, įstabiai parašyta.

„Los Angeles Times“.

Abrahamas Vergheseʼas turi retą talentą vaizduoti personažus įvairiapusiškai, keičiantis aplinkybėms iš tragiškų į komiškas ir melodramiškas.  Šis romanas – daugiau nei šeimos saga.  Chirurgas Vergheseʼas rašo apie spindulingą gydytojo paimo grožį, menininkas Vergheseʼas pripažįsta, kad būna neužgydomų žaizdų.  „Kur šilkas ir plienas bejėgiai, turi pavykti žodžiui“, – mąsto knygos herojus.  Šiuo atveju žodžiui tikrai pavyko.

„Pramogų savaitraštis“.

Šias keturias skirtingas istorijas suartina fantastiškas Stepheno Kingo gebėjimas sukurti dramatišką įvykių atmosferą, sužadinti skaitytojui jausmus net tada, kai veikėjų prototipų toli gražu neįmanoma atpažinti tikrame gyvenime. Noveles sąlygiškai sieja skirtingi metų laikai ir praeities apmąstymo motyvas. Ištikimiausi S. Kingo gerbėjai dar kartą mėgausis šia ankstyvąja autoriaus kūryba.

Pagal tris iš šių novelių sukurti filmai, jie buvo nominuoti daugybei apdovanojimų ir tapo kino klasika.

„Rita Heivort ir išganymas Šošenko kalėjime“ – viena įsimintiniausių istorijų nuo „Grafo Montekristo“ laikų apie nepagrįstai iki gyvos galvos nuteisto, bet neprarandančio vilties žmogaus pabėgimą iš kalėjimo.

 „Gabus mokinys“ pasakoja apie auksinį Kalifornijos berniuką, pasižymintį iškreiptu smalsumu, ir senį su baisia praeitimi, įsitraukusius į lemtingą ir šiurpą keliantį abipusį parazitizmą.

„Kūnas“ – keturiems vaikams kelionė į Meino miškus ieškoti tragiškai žuvusio mažamečio veikiau nuotykis, bet netikėtai šiame žygyje jie suvokia savo pačių mirtingumą. Autorius puikiai perteikia vaikystėje patirto streso įtaką žmogaus psichologijai.

„Kvėpavimo metodas“ – pasakojimas pasakojime: paslaptingame klube jo nariai prie židinio dalijasi keisčiausiomis istorijomis, viena jų apie bet kokia kaina gimdyti pasiryžusią moterį.

„Jo kūrinius taip lengva skaityti, ryšį su veikėjais pajunti kone akimirksniu – štai kodėl Stephenas Kingas yra tobulas pasakotojas.“ 

Houston Chronicle

Dovilė Raustytė (g. 1984) – kino komunikacijos specialistė ir kultūros žurnalistė, novelių rinkiniu debiutuojanti literatūros pasaulyje.

„Rašau apie mus, tobulus žmones, sodinančius ir kertančius medžius miestų parkuose.“

Autorė

Mergina druska ir pipirais barsto karantino mandalą, stebuklingą rašalą atradusi netalentinga rašytoja imasi šedevro, žmonės priešinasi įstatymui iškirsti visus miesto medžius, paminklas broliams Vileišiams rūpinasi trimis benamiais, kad šie neišsikeltų „pas Cvirką“, o berniuko vaiduoklis važinėjasi dviračiu netolimoje ateityje…

Šiuos ir dar daugiau įtraukiančių siužetų rasite knygoje „Tobulų žmonių istorijos“, nagrinėjančioje žmogaus ribas, jausmų pinkles, saviapgaulę, vyrų ir moterų vaidmenis, pilietiškumą, virtualybės ir realybės santykį. Autorė eksperimentuoja su žanrais, pasitelkdama švelnų humorą ir magiškajam realizmui būdingas išraiškos priemones.

„Perskaičius šią knygą pasaulis atrodo pilnas keistų sutapimų, sapniškų detalių bei makabriškų stebuklų. Tik šie liūdni, keisti, o kartais net komiški stebuklai vyksta ne kažkur toli už devynių jūrų ir devynių marių, o čia ir dabar – už tavo buto sienos. Tai neabejotinai vienas įdomiausių pastarųjų metų lietuvių prozos debiutų!“

Poetė, rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė

„Autorė jautriai ir dėmesingai skverbiasi į pačius giliausius savo kūrinių veikėjų pasąmonės užkaborius, subtiliai atskleisdama jų gyvenimus ir charakterius magiškojo realizmo persmelktame pasaulėvaizdyje. Elegantiškas Dovilės braižas, tikiu, pakerės ne vieną skaitytoją.“

Rašytoja, doc. dr. Gabrielė Labanauskaitė

Tai istorija apie tas, kurios išvyksta, ir tuos, kurie lieka. Apie motinas, kurios išvyksta tam, kad jų vaikai turėtų šviesesnę ateitį, prarasdamos galimybę matyti, kaip jie auga, ir vaikus, kurie lieka ir laukia, kol jos grįš, vis mėgindami atsikratyti nuolatinio liūdesio ir pykčio.

Norėdamas parašyti šią knygą, Marco Balzano, Lietuvos skaitytojams jau pažįstamas iš knygos „Lieku čia“, keliavo po Rumuniją, lankėsi bendruomenėse, kuriose daug migrantų vaikų, augančių be vieno ar abiejų tėvų, kalbėjosi su istorikais, politologais, sociologais ir, žinoma, tomis, kurios rūpinasi savais ir svetimais.

Daniela gyvena Rumunijos provincijoje. Ji turi vyrą, kuris jau kurį laiką nesirūpina šeima nei finansiškai, nei kaip kitaip, du paauglius – Andželiką ir Manuelį, ir darbą, kuris neužtikrina pajamų, todėl vieną naktį ji pabėga į Milaną – vietą, kur svajonės, atrodo, pildosi greičiau. Čia ji dirba slaugytoja ir aukle, bet ketina likti tik trumpam, kol sukaups šiek tiek pinigų.

Tačiau mėnesiai virsta metais, o vaikų priešiškumas ir vyro atsainumas auga ir jos širdyje virsta randais. Vieną dieną ji sulaukia skambučio, kurio nenorėtų sulaukti nė viena motina, ir skuba namo į Rumuniją.

Ar ilgą laiką toli gyvenusi motina vis dar gali vadintis motina? Apie tai ir daug daugiau šioje knygoje pasakoja visi trys – Manuelis, Daniela ir Andželika.

Jaunimui nuo 16 metų

Nuo šios kvapą gniaužiančios istorijos neįmanoma atsiplėšti. Pavojingi galvosūkiai, netikėti vingiai ir pikantiškos paslaptys – kaip tik patiks knygos „Vienas iš mūsų meluoja“ ir filmo „Ištraukti peiliai“ gerbėjams.

Eiveri Znaks gyvena mašinoje ir turi ateities planą: šiaip taip baigti mokyklą, laimėti stipendiją ir išvažiuoti. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai ji sužino paveldėjusi kone visus milijardieriaus Tobijo Hotorno turtus. Eiveri nė nenutuokia, kas tas Tobijas Hotornas ir kodėl jis įtraukė ją į savo testamentą.

Jei nori paveldėtų milijardų, Eiveri turi apsigyventi tviskančiame Hotornų name su daugybe slaptų takų. Kiekviename namo kambaryje gausu velionio senuko, be galo mėgusio galvosūkius, mįsles ir visokiausius simbolius, paliktų pėdsakų.

Eiverės nelaimei, Hotornų name vis dar gyvena šeima, kuriai Tobijas Hotornas paliko vos keletą skatikų. Tarp gyventojų yra ir keturi Hotorno vaikaičiai – pavojingi, patrauklūs, protingi gražuoliai, nuo pat mažens tikėjęsi vieną dieną paveldėti senelio turtus. Greisonas Hotornas, vienas iš vaikaičių, įsitikinęs, kad Eiveri apgavikė, ir pasiryžęs žūtbūt ją demaskuoti. Jo broliui Džeimsonui ji – paskutinė senelio mįslė, suktas ir daugiasluoksnis galvosūkis. Pakliuvusi į pavojų kupiną turtų ir privilegijų pasaulį, Eiveri priversta leistis į žaidimus, kad išsaugotų sveiką kailį.

„Barnes – galvosūkių ir siužeto posūkių virtuozė. „Paveldėtojų žaidimai“ – smagiausia metų knyga.“

E. Lockhart, bestselerio „Melagiai“ ir kitų autorė

Amerikičių rašytoja Jennifer Lynn Barnes rašė kone visą savo gyvenimą, o pirmą knygą išleido būdama 19 metų. Dabar ji daugiau nei dvidešimties knygų autorė. „Paveldėtojų žaidimai“ – naujausias jos bestseleris, pavergęs daugybę skaitytojų.

„...jis susimąstė apie savo pažadą Astridai. Jiems pradėjus ardyti bažnyčią, jis pažadėjo surasti Heknių audinį. Buvo sakoma, kad jame pavaizduota pasaulio pabaiga. Pusiau paukščiai, pusiau žmonės spjaudosi ugnimi ir degina viską ant žemės. Esą jis turėtų perspėti apie kaimui gresiančias ligas, potvynius ir purvo nuošliaužas.“

1903-ieji, praėjo dvidešimt dveji metai nuo tada, kai pagimdžiusi mirė Astrida Heknė. Jos sūnus Jehansas gyvena skurdžiame ūkyje kiek atokiau nuo Butangeno. Uždaro būdo jaunuolis dienų dienas bastosi kalnuose, kur džiaugiasi laisve užsiimti tuo, kas jam labiausiai patinka – šiaurinių elnių medžiokle. Vieną dieną persekiojant didžiulį elnią jo paleistą šūvį pasiveja taikli kito medžiotojo – svetimšalio Viktoro – kulka.

Butangeno pastoriaus Kajaus Šveigoro žingsniai nejučiomis vis nuveda prie Astridos Heknės kapo. Jį kankina kaltė dėl senos mirtinos išdavystės, o širdyje sakytum atsivėrė tuštuma, kai jo užmojais buvo atskirti du galingi bažnyčios varpai, XVII a. nulieti dviejų seserų iš Astridos giminės garbei. Genamas kaltės ir pareigos jausmo, Kajus stengiasi globoti Jehansą ir atkakliai ieško paslaptingojo seserų išausto audinio.

Romane pasakojama apie meilę ir pagiežą, sielvartą ir drąsą. Jo puslapiai sklidini istorijos ir mitų, autentiškai atspindėtos žmonių kasdienybės, kuri, vis dar pavaldi negailestingai gamtai, pamažu ima įsileisti pasaulį keičiančias naujoves.

„Heknių audinys“ – tai antroji jaudinančios „Seserų varpų“ trilogijos knyga.

„Sunku prilygti Larso Myttingo įžvalgumui, empatijai ir atsidavimui.“

Jo Nesbø

Jaunimui nuo 12 metų

Miške radęs nusvidintą mėlyną akmenį, Eragonas nutaria, kad tai yra nuostabus radinys vargšo ūkininko vaikui: galbūt už jį galėsiąs nusipirkti maisto žiemai. Bet kai iš keistojo akmens išsirita drakoniukas, jis supranta, kad susidūrė su senu kaip pati Imperija palikimu.

Per vieną naktį paprastas gyvenimas sugriūva ir jaunuolis atsiduria naujame, pavojų kupiname magijos pasaulyje. Klausydamas senojo pasakotojo patarimų, senoviniu kardu ginkluotas Eragonas su savo bičiule drakone stengiasi išlaviruoti tarp Imperijos pakalikų ir jos priešininkų.

Ar sugebės Eragonas prisiimti legendinių Drakonų Raitelių atsakomybę? Juk šis jo sprendimas gali nulemti Imperijos likimą...

1-oji „Paveldėjimo“ ciklo dalis. Ciklas lyginamas su J. R. R. Tolkieno knygomis ir visame pasaulyje mėgstamas ne tik vaikų ir jaunimo, bet ir suaugusiųjų.

Būdamas penkiolikos amerikietis Christopheris Paolinis baigė mokyklą ir pradėjo rašyti knygą „Eragonas“, kuri ir tapo pirmąja „Paveldėjimo“ dalimi. Devyniolikos jis jau buvo žymus ir pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip jauniausias knygų ciklo, tapusio bestseleriu, autorius. Pagal „Eragoną“ pastatytas kino filmas.

 Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad niekada nejaučiau pasitenkinimo dėl motinos vargų. Vaikystė su ja buvo kančia, ir paskui kas kartą, kai ji patirdavo skausmą, man tai būdavo tarsi atlygis – tarsi būtų atkurta pusiausvyra visatoje, kur galioja racionali priežasties ir pasekmės tvarka.

Toks atviras, užtikrintas ir įtikti netrokštantis moters balsas knygų puslapiuose retas, jau šie pirmieji knygos sakiniai žada, kad laukti įprastų motinos ir dukros santykių čia neverta.

Kada ryžtingas apsisprendimas tampa savanaudiškumu? Jaunystėje Tara buvo nenuspėjama, it laukinė. Ji paliko santuoką be meilės ir apsigyveno ašrame, kurį laiką elgetavo (labiausiai tam, kad paerzintų savo turtingus tėvus), daug metų vaikėsi benamį menininką, ir visa tai – su mažamete dukra.

Dabar ji nuolat ką nors pamiršta, nakčia vis išeina iš namų vienais naktiniais marškiniais palikdama atlapotas duris, o Antarą, jos suaugusią dukterį, kankina vidinis konfliktas: kaip rūpintis moterimi, kuri niekada nesirūpino ja?

The Booker Prize nominuotas romanas pasakoja motinos ir dukros – meilės ir išdavystės – istoriją. Ji aštri lyg peilio ašmenys, apkaišyta kandžiu sąmoju, skaitytojui išsivyniojanti lyg slidi, dusinanti atminties ir mito gija, amžiams sujungianti dvi moteris, jas išvien kurianti ir naikinanti.

 „Pridegęs cukrus“ – nepaprastai įžvalgus, drąsus ir įmantrus kūrinys. Doshi tema nėra nauja, bet dar niekam nepavyko jos perteikti taip išraiškingai ir be skrupulų. Washington Post

 Šiame romane pasakotoja nedaugžodžiauja, o prisiminimai atskleidžiami taikliomis dozėmis. Jis daugiasluoksnis, vaizdingas, kartais atgrasus, leidžiantis mums akis į akį susidurti su tamsesniais savo impulsais ir giliai slypinčiomis traumomis.

Chicago Review of Books

Neatmenamais laikais Viduržemio pasaulyje gyvenę elfai nukaldino stebuklingus Žiedus, bet patį galingiausią, visų Žiedų Valdovą sau nusikalė Juodasis Mordoro Lordas Sauronas. Prieš tūkstančius metų susivieniję elfai ir žmonės įveikė Sauroną, o jo Žiedas pradingo tamsiuose Anduino upės duburiuose. Tačiau dabar Priešas sugrįžo ir siekia susigrąžinti Visagalį Žiedą. 

Išsigelbėti nuo Tamsos galima tik sunaikinus Žiedą pačioje Priešo buveinėje Mordore. Šią užduotį atlikti sutiko jaunas hobitas Frodas, o kelionėje jį lydėti pasišovė Žiedo brolija. Oksfordo universiteto profesoriaus ir knygos „Hobitas“ autoriaus J. R. R. Tolkieno fantastinės trilogijos „Žiedų valdovas“ trečiojoje dalyje „Karaliaus sugrįžimas“ pasakojama apie paskutinį Žiedo brolijos ir jų sąjungininkų mūšį su Tamsos šešėliu ir Žiedo Nešėjo užduoties pabaigą.

Prie geriausių visų laikų fantastikos žanro kūrinių priskiriamo „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas sugalvojo nuostabų Viduržemio pasaulį, sukūrė unikalią jo istoriją, mitologiją ir geografiją, supažindino skaitytojus su hobitais, elfais, nykštukais, orkais ir kitomis pasakiškomis būtybėmis. Daugiau kaip į pusšimtį kalbų išverstos „Žiedų valdovo“ knygos milijoniniais tiražais pasklido po pasaulį ir užkariavo skirtingų kartų fantastikos mėgėjų širdis. 

Išsigelbėti nuo Tamsos galima tik sunaikinus Žiedą pačioje Priešo buveinėje Mordore. Šią užduotį atlikti sutiko jaunas hobitas Frodas, o kelionėje jį lydėti pasišovė Žiedo brolija. Oksfordo universiteto profesoriaus ir knygos „Hobitas“ autoriaus J. R. R. Tolkieno fantastinės trilogijos „Žiedų valdovas“ trečiojoje dalyje „Karaliaus sugrįžimas“ pasakojama apie paskutinį Žiedo brolijos ir jų sąjungininkų mūšį su Tamsos šešėliu ir Žiedo Nešėjo užduoties pabaigą.

Prie geriausių visų laikų fantastikos žanro kūrinių priskiriamo „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas sugalvojo nuostabų Viduržemio pasaulį, sukūrė unikalią jo istoriją, mitologiją ir geografiją, supažindino skaitytojus su hobitais, elfais, nykštukais, orkais ir kitomis pasakiškomis būtybėmis. Daugiau kaip į pusšimtį kalbų išverstos „Žiedų valdovo“ knygos milijoniniais tiražais pasklido po pasaulį ir užkariavo skirtingų kartų fantastikos mėgėjų širdis. 

Norvegijos rašytojas Larsas Myttingas lietuvių skaitytojams pažįstamas iš romano „Plauk su skęstančiais“. Ši knyga, išversta į beveik 20 kalbų, buvo apdovanota prestižine Norvegijos knygynų premija, o Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga ją įtraukė į vertingiausių 2017 m. verstinių knygų sąrašą. Jūsų rankose – antrasis lietuviškai išleistas L. Myttingo romanas.

Atokiame XIX a. pabaigos Norvegijos kaime gyvena dvidešimtmetė Astrida. Šiose apylinkėse įprasta, kad moterys teka anksti, pagimdo būrį vaikų ir miršta nualintos ūkio darbų ir nepriteklių. Astrida svajoja apie kitokį gyvenimą – galbūt jos viltys išsipildys tapus jauno pastoriaus Kajaus žmona. Tačiau beužgimstančius abipusius jausmus aptemdo Kajaus planas vietoj senos 1170 m. bažnyčios pastatyti naujus erdvesnius maldos namus. Siamo dvynių Halfridos ir Gunhildos atminimui XVI a. nulieti varpai bus pakeisti naujais. Legenda byloja, kad Astridos protėvių padovanoti varpai yra stebuklingi ir artinantis pavojui patys ima skambėti. Astridos jausmus Kajui sujaukia į kaimelį atvykęs Dresdeno
meno akademijos studentas Gerhardas. Tarp dviejų vaikinų besirenkančiai
Astridai bandant įveikti dvejones, netikėtai ima skambėti stebuklingieji
Seserų varpai...

Savitas ir užburiantis Larso Myttingo stilius įtraukia ryškiu veikėjų ir aplinkos vaizdavimu. Autentiškų detalių kupiname istoriniame pasakojime susipina buitis ir mistika, namų saugumas ir poreikis pažinti pasaulį, krikščionybės ir pagonybės priešprieša. Romane nagrinėjamos ir visiems laikams aktualios žmogaus laisvės, tobulėjimo,asmeninės ir bendruomeninės istorijos temos.

Romanas „Seserų varpai“ – neabejotinai viena geriausių šių metų knygų Norvegijoje.

Dagens Naringsliv

Ambicingas ir daug jausmų sukeliantis romanas apie trijų moterų gyvenimus Australijoje 19 a., jų sunkumus siekiant išsigelbėti, išeiti į laisvę ir įsitvirtinti naujoje visuomenėje.

19 a. pradžioje Londone jauna naivi guvernantė Evangelina, suviliota šeimininkų sūnaus, būdama nėščia apkaltinama vagyste ir pasodinama į plačiai pagarsėjusį Niugeito kalėjimą. Po kelių mėnesių mergina išgirsta nuosprendį: ji bus išgabenta į Van Dimeno žemę Australijoje, kur tremiami nuteistieji. Nors mergina ir nenutuokia, kas jos laukia, žino viena: jos kūdikis gims kelionėje.

Laive Evangelina susidraugauja su jauna žolininke Heizele, nuteista ištremti septyneriems metams už tai, kad mamos verčiama pavogė sidabrinį šaukštą. Jos net nenumano, kaip ateityje susipins jų likimai.

Tuo metu, kai kalinių laivas atplaukė į Van Dimeno žemę, daugybė aborigenų jau buvo prievarta perkelti į kitas, atšiaurias, nederlingas vietas, o jų gimtosiose žemėse karaliavo baltieji kolonizatoriai. Vietinę mergaitę našlaitę Matiną Van Dimeno žemės gubernatorius su žmona atsigabena į savo rezidenciją iš smalsumo, pasižiūrėti, ar įmanoma civilizuoti „laukinius“.

Romanas paremtas tikrais istoriniais faktais. 1788–1868 metais iš Anglijos ir Airijos daugiau kaip 160 000 nusikaltėlių buvo išplukdyti atlikti bausmės Australijoje. Tarp jų viena iš septynių buvo moteris. Ištremtos dėl menkų nusikaltimų, tokių kaip vagystės. Pagal statistikos duomenis, šiuo metu 20 procentų Australijos gyventojų yra tų ištremtų žmonių palikuonys.

„Stebinantys posūkiai, įtraukiantis pasakojimas ir daug tikrų istorinių detalių.“

Publishers Weekly

Kiekviename puslapyje įtampa, dosnūs patarimai ir juodasis humoras, vertas Kventino Tarantino...

Žmona Bjornui Dymeliui tėškė ultimatumą, todėl dabar jis turi lankyti dėmesingo įsisąmoninimo kursus, arba jo santuoka nutrūks. Bjornas – sėkmingai dirbantis baudžiamosios teisės advokatas ir rasti laiko šeimai jam labai sunku. Vis dėlto jis pats siekia tapti geresniu tėvu, be to, nori surasti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, todėl ima lankytis pas koučerį Jošką Breitnerį.

Naudą Bjornas pajunta kaipmat. Maža to, viską, ko išmoko, jis sugeba pritaikyti darbe. Kai jo klientas, žiaurus nusikalstamo sindikato bosas, pradeda kelti rimtų bėdų, Bjornas imasi jas spręsti vadovaudamasis visais dėmesingo įsisąmoninimo principais. Tik jo sprendimai, nors veiksmingi, gana netradiciniai...

Šį romaną geriausiai apibūdina trys posakiai: labai netikėtas, sklidinas iš kojų verčiančio juodojo humoro ir suteikiantis didžiulę pramogą. Saviugda ir kriminalas – neįprastas žanrų derinys, tačiau jie lyg in ir jang – priešingybės, kurios papildo viena kitą kurdamos tobulą pasakojimą.

Didžiulio populiarumo Vokietijoje sulaukusi knyga bestselerių sąrašo nepaliko ilgus mėnesius, pagal ją netgi rengiamasi kurti filmą.

„Tikrai nuostabus kriminalinis romanas: genialus siužetas, juodasis humoras ir visapusiškai panaudojami dėmesingo įsisąmoninimo patarimai. Fantastiška knyga.“ Vokietijos radijo kultūros kanalo žurnalas

Spinta, pilna Dioro apdarų, paslaptis, saugoma šešiasdešimt penkerius metus, ir trys moterys, amžiams susietos karo...

Anglija, 1939 m. Seserys Penrouz užaugo labai skirtingos: Skai – drąsi, visų akį traukianti pilotė, o Libertė, vos pasitaikius progai, ją niekina, jai priešgyniauja ir patyliukais kenkia. Nors moterims neleidžiama skraidyti Karinėse oro pajėgose, Skai nusprendžia prisidėti prie šalies gynybos. Ji nepaprastai apsidžiaugia ir susijaudina, vėl susitikusi artimą vaikystės draugą Nikolą, kuris susižadėjęs su mįslinga prancūze Margo Žordan.

Paryžius, 1947 m. Drabužių dizaineris Kristianas Dioras parodo savo pirmąją kerinčią kolekciją karo ir sielvarto nualintam pasauliui. Pirmuosius savo kvepalus pavadina „Miss Dior“ savo sesers Katrinos garbei. O Katrina dalyvaudama prancūzų Pasipriešinimo judėjime susidraugauja su Skai ir Margo.

Dabartis. Drabužių restauratorė Katrina Žordan apleistame savo močiutės namelyje aptinka keletą spintų, kurios prigrūstos neįkainojamų Dioro apdarų. Pradėjusi narplioti jų atsiradimo paslaptį, ji suabejoja viskuo, ką žino apie mylimą močiutę.

„Paryžietiška apgaulė“ – nepamirštamas istorinis romanas apie paslaptingą Dioro apdarų kolekciją,  pirmąsias Antrojo pasaulinio karo pilotes, didžiulę žmonių, pasiryžusių ginti vienas kitą, drąsą ir meilę, neužgesusią visą gyvenimą.

Natasha Lester studijavo universitete kūrybinį rašymą. Baigusi magistrantūrą, parašė keletą romanų. Laisvu laiku mėgsta mokyti rašymo meno, yra populiari viešojo kalbėjimo lektorė. Turi tris vaikus ir gyvena Australijoje.

„Argi galėtų būti kas nors geriau už skraidymą ir madą, aistrą ir Diorą? Natasha Lester meistriškai audžia įspūdingą keturių moterų gyvenimo audinį. Tai kvapą gniaužiantis romanas, nuo kurio neįmanoma atsiplėšti.“

Kerri Maher, rašytoja

„Patrauklūs veikėjai ir lyriškas pasakojimas, pagrįstas gausiais istoriniais faktais, teikia šiam jaudinančiam romanui gyvumo, tikroviškumo. Tai nuostabu, stulbina“.

„Publishers Weekly“

„Veržlus, širdį veriantis Natashos Lester romanas „Paryžietiška apgaulė“ pasakoja apie bebaimes moteris, nepaprastą jų narsą karo metu ir meilę, nepaisančią jokių sunkumų ir pavojų. Labai įdomi knyga, kurioje daug senų paslapčių, patrauklių veikėjų, gausu istorinių detalių.“

Rašytoja Kristin Beck

„Aistringi meilės romanai, drąsūs karo žygdarbiai ir aukštoji mada susipina šioje jaudinančioje Antrojo pasaulinio karo meilės, netekčių ir paslapčių istorijoje. Pasitelkusi Margo, Skai ir Libertės veikėjas Natasha Lester pasakoja apie nepamirštamą moterų, karo metu tarnavusių Anglijoje ir Prancūzijoje, stiprybę ir ryžtą, prikeldama per karo sumaištį dingusias kovotojas. Ir dar mada... argi reikėtų dar ką nors pridurti?

Rašytoja Bryn Turnbull

Įkvėpta tikros istorijos apie dokumentų padirbinėtojus per Antrąjį pasaulinį karą.

Eva Traub-Adams, puse etato bibliotekoje dirbanti pensininkė, vieną rytą tvarko leidinius, kai jos akys užkliūva už laikraštyje išspausdintos nuotraukos. Ji sustingsta nuotraukoje išvydusi knygą, kurios nematė jau daugiau kaip šešiasdešimt metų, – savąją Dingusių vardų knygą.

Šalia esančiame straipsnyje pasakojama, kaip per Antrąjį pasaulinį karą naciai visoje Europoje plėšė bibliotekas – tą patirtį Eva puikiai prisimena – ir kad žmonėms siekiama grąžinti knygas, kurios iš jų buvo seniai atimtos. Nuotraukoje esanti knyga buvo išvežta iš Prancūzijos paskutinėmis karo dienomis, o dabar ji priglausta Berlyno bibliotekoje. Paaiškėja, kad joje įrašyti kažkokie kodai, bet tyrinėtojai nenumano, ką tie kodai reiškia. Atsakymą žino tik Eva – bet ar jai užteks jėgų sugrįžti į nutolusią praeitį ir taip suvesti tuos, kurie pasimetė per karą?

1942 m., būdama aukštosios mokyklos studente, Eva priversta bėgti iš Paryžiaus, kai suimamas jos tėvas, Lenkijos žydas. Ji susiranda užuoglaudą nedideliame kalnų miestelyje Laisvojoje zonoje ir prisideda prie klastojančiųjų dokumentus žydų vaikams, bėgantiems į nedalyvaujančią kare Šveicariją. Tačiau ištrinti tikrąjį žmogaus vardą – reiškia susitaikyti su pasekmėmis. Tad Eva kartu su klastotoju Remi nusprendžia rasti būdą, kaip išsaugoti tų vaikų, kurie dar per maži prisiminti, kas išties jie yra, tikruosius vardus.

„Dingusių vardų knyga“ – tai savotiškas liudijimas, kaip sugeba atsilaikyti žmogaus dvasia, kokią galią įgauna narsa ir meilė blogio akivaizdoje.

Įtraukianti, paveiki, nepaleidžianti skaitytojo nė minutei istorija, teigianti, kad dokumentų padirbinėtojai, kurių likimai ir įkvėpė parašyti šį romaną, kadaise tikrai gyveno ir niekada neturėtų nueiti į užmarštį.

Kristina McMorris, rašytoja

Kristin Harmel yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Jos romanai verčiami į daugybę kalbų ir parduodami visame pasaulyje.