Elektroninės knygos

Aš esu žmogus, moteris, vienuolė. Visi šie vieningai derantys elementai kasdienybėje atveria juokingų ir graudžių, rimtų ir ironiškų, dvasingų ir ūkiškų gyvenamojo pasaulio prasmių. Kartais šį tą užsirašau, pagaunu vykstančią akimirką už uodegos. Mintis subadau į telefoną, pasižymiu ant servetėlių, iškart neišmestų, kuprinėje užsibuvusių skrajučių. Rašau autobuse, stotelėje, laukiamajame ar net įstrigusiame lifte. Aš nesu rašytoja. Nes iki galo būti žmogumi, moterimi ir vienuole reiškia neturėti laiko rašyti. Vogtas laikas – štai kas yra šios užrašytos mintys. Jos neišbaigtos, todėl lieka atviros pokalbiui, jūsų atsakymui.

„Nusivylę grįžtame į savo triukšmingą gyvenimą, nerimą ir rūpesčius. Liekame sužeisti to Dievo ilgesio, tos artumos tyloje. Liekame alkani. Neištvėrę sotinamės tuo, ką randame triukšmo sraute. Iš pradžių atsirenkame geresnį maistą, bet paskui tiesiog ryjame viską iš eilės. Gerai, kad Dievas tyli, dabar mes stengiamės Jį pamiršti.“

Ši knyga yra žvilgsnis į gyvenimo virtuvę, kai skubri mūsų buitis įsipina į Dievo kulinariją. Ragaudama dienos patiekalų, atpažįstu, kad už karčių ir saldžių, rūgščių ir aitrių įvykių yra šis tas daugiau. Dievas eina mūsų takais, sukasi mūsų (ir Jo!) gyvenimo virtuvėje ir vaikšto tarp puodų. O aš ten plaunu indus ir šluoju grindis. Kai Jis praeidamas pamerkia akį, įsitikinu, kad melstis galima visur.

Švelnus nematomos rankos prisilietimas – tiesiai ant širdies...

„Šie lengvi, kartais net lengvabūdiški tekstai kyla iš vilties pasitikėti. Tai daro juos panašius ne į šuolį su „tarzanke“, o į šuolį nuogam į dilgėles. Ji tokia – kasdienybės teologija.“

Vanda Juknaitė, rašytoja

„Kartais trapūs lyg meilės prisipažinimai, kartais rupūs, kokia būna tik sausa duona, kartais atviri iki nervo geluonies, kad net dilgčioja smilkiniuose, – tokie yra sesės Viktorijos žodžiai. Be pamokslaujančio piršto, be pakelto balso ar suraukto visažinio antakio. Jos tekstai nuogi, jautrūs ir sklidini gyvenimo, ji – viena iš mūsų. Skaitai ir kažkur giliai viduje pajunti begalinį Dangaus ilgesį ir švelnų nematomos rankos prisilietimą – tiesiai ant širdies.“

Viktorija Urbonaitė, rašytoja

Kiekvienas knygos sakinys gydo kaip pats žiemos sezonas... Išties graži knyga.

Elizabeth Gilbert, bestselerio „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė

Knygoje „Žiemojimas“ Katherine May pasakoja apie savo kelionę per žiemą, kuri prasidėjo netikėta jos šeimos nario liga ir panardino į neužtikrintumo bei atskirties laiką. Tada, kai gyvenimas, rodos, visiškai užšaldavo, Katherine rasdavo jėgų ir įkvėpimo neįtikėtinose kitų žmonių žiemojimo patirtyse bei nepaprastuose pokyčiuose, kurių gamta imasi norėdama išgyventi šaltį.

„Žiemojimas“ – požiūrį keičiantys memuarai, mokantys mus pasisemti galių iš gamtos pasaulio ir pasitikti savo pačių gyvenimo žiemas.

KATHERINE MAY yra grožinės literatūros ir memuarų rašytoja. Naujausi jos kūriniai – „The Whitstable High

Tide Swimming Club“ ir memuarų knyga „The Electricity of Every Living Thing“. Rašytojos karjerą ji pradėjo būdama Teito muziejaus (Tate Britain) rašytoja rezidentė ir iki šiol buvo Kenterberio Christ Church universiteto Kūrybinio rašymo studijų programos direktorė. Ji gyvena Vitstablyje su savo vyru ir sūnumi, mėgsta plaukioti jūroje bei ilgus pasivaikščiojimus.

Gražus, švelnus tamsiojo gyvenimo sezono ir galiausiai pasirodančios šviesos tyrinėjimas.

Raynor Winn, rašytoja

Puiki knyga... K. May yra įžvalgi liūdesio stebėtoja.

New York Times

Gilios vienatvės ir transformacijos meditacija... Giedras tamsaus sezono atsiminimas.

Kirkus

Nuoširdi ir giliai užjaučianti knyga... Autorė įrodo, kokia malonė yra paleisti, atsitraukti ir duoti sau laiko išgyti tamsoje... K. May yra sumani stebėtoja, o jos kalba – tvirta, sąžininga ir tiksli, pagaunanti ramiuose mūsų kraštovaizdžiuose slypinčią esmę, grožį ir jėgą.

Wall Street Journal

Daryti tai, kas visiškai nemadinga, – sulėtinti tempą, leisti sau turėti daugiau laisvo laiko, gerai išsimiegoti, ilsėtis – dabar atrodo radikalu, bet tai būtina. Visi esame priėję kryžkelę, pažįstame metą, kai turime išsinerti iš senos odos. Jeigu tai padarysite, apnuoginsite visas skausmingas nervų šakneles ir jausitės kaip be odos, jums reikės kurį laiką pasirūpinti savimi. Jeigu to nepadarysite, tuomet jūsų senoji oda surambės. Tai vienas svarbiausių jūsų gyvenimo pasirinkimų.

Katherine May

Mona Golabek,  Lee Cohen, adaptavo Emil Sher „Vienos pianistė“

Jaunimui nuo 13 m.

Ji žinojo, kad kai tik atsisės prie pianino, pasaulis ir visi rūpesčiai išnyks.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse daugybė Europos žydų šeimų troško įsodinti savo atžalas į specialų „Vaikų traukinį“, vežantį į Angliją, ir taip apsaugoti nuo vis didėjančios nacių keliamos grėsmės.

Keturiolikmetės Lizos Juros tėvai priėmė sunkų sprendimą – iš trijų dukterų pirmąją išsiųsti būtent ją, itin talentingą pianistę. Tikėjo, kad muzika jai neleis palūžti ir vėliau ji galės padėti šalyje įsikurti savo seserims. Nors svetimame krašte Lizos Juros laukė daugybė išbandymų, kasdienis nerimas dėl artimųjų, likusių Vienoje, ir sunkūs darbai, ji nepamiršo tėvams duoto pažado ir neapleido svajonės vieną dieną groti didžiausiose pasaulio muzikos salėse. Mergina tapo pavyzdžiu daugeliui savo likimo brolių ir sesių.

Tai tikras, jautrus ir įkvepiantis pasakojimas apie jaunos moters drąsą, stiprią valią, gebėjimą išgyventi juodžiausiu laikotarpiu ir žmogaus dvasią pakeliančios muzikos jėgą.

Remdamasi savo motinos Lizos Juros atsiminimais, knygą su pagalbininkais užrašė jos dukra Mona Golabek.

„Dar nežinau, ką noriu veikti gyvenime, bet ši knyga padėjo man suprasti, kokiu žmogumi noriu būti“

moksleivis iš Kalifornijos.

Knygos pabaigoje rasite interviu su Lizos Juros dukra Mona Golabek bei klausimų diskusijoms ar savarankišiems apmąstymams.

Mona Golabek – garsi amerikičių pianistė. Lee Cohen – amerikiečių žurnalistė, pjesių kūrėja ir poetė. Knygą jauniesiems skaitytojams adaptavo kanadiečių rašytojas ir scenaristas Emil Sher.

Kaip tapome tokie, kokie esame? Kaip mes – tie, kurie vaikystėje buvome neperskiriami – galėjome taip atitolti vienas nuo kito? Kada šitaip susvetimėjome? Kas nutiko?

Trys broliai – Nilsas, Benjaminas ir Pjeras – sugrįžta į savo vaikystės namus. Čia, vasarnamyje prie ežero, nelaimingas įvykis prieš 20 metų visiems laikams pakeitė jų gyvenimą. Brolius namo parveda paskutinė motinos valia: išbarstyti virš ežero paviršiaus jos pelenus. Toks jos noras pribloškia: jie visuomet įsivaizdavo, kad motina norės būti palaidota šalia tėvo.

Vaikystės namuose vis trys pamažu leidžiasi prisiminimų takais į tuos laikus, kai buvo vaikai, kai pasaulis atrodė neaprėpiamas, o gyvenimas  kupinas stebuklų ir pažadų. Anuomet broliai teturėjo vienas kitą, nes tėvų dėmesys buvo skirtas kitkam.

Nilsas, Benjaminas ir Pjeras jau seniai suaugę. Trys svetimi žmonės, neišvengiamai susieti bendros istorijos, kurios pagrindas – nuolatinės pastangos atkreipti tėvo dėmesį ir patirti motinos, stokojančios dvasinės pusiausvyros, meilę. Jos mirtis atveria senas žaizdas, įtampa tarp brolių didėja. Kokių paslapčių esama jų praeityje?

1976 m. Švedijoje gimęs Aleksas Šulmanas (Alex Schulman) pradėjo rašytojo karjerą savo sukurtu internetiniu puslapiu ir tinklaraščiu. Netrukus debiutavo spaudoje ir televizijoje. Kaip prozininkas pasireiškė  2007-aisiais ir iki šiol yra parašęs devynias knygas, iš jų penkis romanus. Naujausia Šulmano knyga „Išlikusieji“ jau išleista daugiau nei 30-yje pasaulio šalių.

VAIKO JAUSMAI SUTEIKIA DIDŽIULĘ DOVANĄ – GALIMYBĘ MUMS GERIAU PAŽINTI SAVO ATŽALĄ IR JAI PAČIAI SAVE, RASTI SUNKUMŲ PRIEŽASTIS IR SPRENDIMUS.

Dažnai klausiame savęs, kodėl koks nors mūsų pažįstamas – išsilavinęs, karjeros aukštumų pasiekęs ir geros širdies žmogus – vis nesėkmingai bando kurti artimus ir tvirtus santykius. Arba kodėl gerą išsilavinimą, stiprius kognityvinius įgūdžius, profesines kompetencijas turintis žmogus patiria sunkumų norėdamas sėkmingai žengti profesiniu keliu. Atsakyti į šį ir daugelį kitų klausimų galime lavindami emocinį intelektą.

Sužinokite, kaip:

mokyti vaikus pažinti savo ir kitų jausmus, tinkamai juos išreikšti, pažinti save ir kitą, jautriai spręsti konfliktus;
ugdyti vaiko bendradarbiavimo įgūdžius, sveiką vaiko atsakomybę, empatiją, problemų sprendimo įgūdžius;
stiprinti vaikų pasitikėjimą savimi.
„Kviečiu Jus į kelionę po vaiko vidinius jausmų ir įgūdžių, asmenybės savybių žemėlapius. Tikiu, jog ji gali padėti padaryti ne tik Jūsų vaikų, bet ir Jūsų pačių gyvenimą sėkmingesnį, laimingesnį ir visavertiškesnį.“

„Tikiu, jog kiekvienas, kuris skaito šią knygą, linki savo vaikui geriausio. Dar prieš pradedant skaityti, kviečiu pagalvoti, jog ko nors nežinoti ar nemokėti yra visiškai natūralu. Nekaltinti, nesmerkti savęs už tai, jog elgėtės ne taip, kaip rekomenduojama ar kaip būtumėte norėję patys. Tuo metu padarėte geriausia, ką galėjote. O dabar galime išmokti naujų įgūdžių ir augti kartu su vaiku.“

„Jei leidžiame sau matyti ilgalaikę perspektyvą ir eiti nedideliais, bet tolygiais žingsneliais, nukeliaujame kur kas toliau, su geresnėmis emocijomis, o susiformavę nauji įgūdžiai įsitvirtina daug giliau ir stabiliau.“

MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ

MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ – vaikų psichologė, vaikų ir paauglių psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja ir vadovė, 13 metų dirbanti su vaikais, jų tėvais ir pedagogais. Individualiai konsultuoja vaikus ir šeimas; veda mokymus ir seminarus tėvams bei pedagogams, grupinius susitikimus vaikams, skaito pranešimus įvairiose konferencijose. Gilinasi į naujausius ir efektyviausius, moksliniais tyrimais ir praktika pagrįstus metodus. Savo patirtimi plačiai dalinasi Lietuvos medijoje.

MEILĖS LAIŠKAS VISIEMS, KAS MYLI KNYGAS... KUPINA ŽAVESIO, ŠILUMOS IR HUMORO. Examiner.com

Ant išblukusios Salos knygyno iškabos virš Viktorijos laikų namelio verandos vos įžiūrimas šūkis: „Žmogus nėra sala, kiekviena knyga – atskiras pasaulis“. Aliso saloje gyvenantis paniurėlis knygyno savininkas A. J. Fikris netrukus sužinos, ką iš tikrųjų reiškia šie žodžiai.

A. J. Fikriui gyvenimas klostosi ne taip, kaip jis tikėjosi. Žmona žuvo autoavarijoje, knygynas išgyvena blogiausius laikus, o dar pavogta brangiausia jo nuosavybė – neįkainojama Edgaro Alano Po eilėraščių rinktinė. Įskaudintas ir ant viso pasaulio supykęs vyras pamažu atsiriboja nuo jam gera linkinčių Aliso salos gyventojų. Jo nebedžiugina net knygos, nedviprasmiškai liudijančios, kaip greitai ir negailestingai keičiasi pasaulis.

Nykus ir tuščias A. J. Fikrio gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis, kai savo knygyne jis aptinka itin keistą ryšulį. Šis įvykis suteikia jam progą atsitiesti ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Netrukus miestelio gyventojai pastebi A. J. pokyčius, o knygose sukaupta neišsemiama gyvenimo išmintis vėl tampa varomąja jo gyvenimo jėga.

Pasauliniu bestseleriu tapęs Gabrielle Zevin „Nepakartojamas A. J. Fikrio gyvenimas“ – tai nepamirštamas pasakojimas apie asmenybės pokyčius ir antras galimybes, neginčytinas patvirtinimas, kodėl skaitome ir mylime.

„Šiame pasakojime rasite džiaugsmų ir skausmų, kurių kupini mūsų visų gyvenimai ir juos praturtinančios knygos. Šis romanas sužavės tuos, kuriems patinka knygynai ir knygos, atveriančios mums naujus pasaulius.“

The Wichita Eagle

„Romane yra humoro, romantikos, šiek tiek įtampos, bet daugiausia meilės – meilės knygoms ir žmonėms, dirbantiems su knygomis, taip pat visai netobulai didingai žmonijai.“

Eowyn Ivey, knygos „Sniego vaikas“ autorė

Neatmenamais laikais Viduržemio pasaulyje gyvenę elfai nukaldino stebuklingus Žiedus, bet patį galingiausią, visų Žiedų Valdovą sau nusikalė Juodasis Mordoro Lordas Sauronas. Prieš tūkstančius metų susivieniję elfai ir žmonės įveikė Sauroną, o jo Žiedas pradingo tamsiuose Anduino upės duburiuose. Tačiau dabar Priešas sugrįžo ir siekia susigrąžinti Visagalį Žiedą. Išsigelbėti nuo Tamsos galima tik sunaikinus Žiedą pačioje Priešo buveinėje Mordore. Šią užduotį atlikti sutiko jaunas hobitas Frodas, o jį kelionėje lydėti pasišovė Žiedo brolija.

Oksfordo universiteto profesoriaus ir knygos „Hobitas“ autoriaus J. R. R. Tolkieno fantastinės trilogijos „Žiedų valdovas“ antroje dalyje „Dvi tvirtovės“ pasakojama apie tolesnius Žiedo brolijos nuotykius, jų kovą su blogio pusėn stojusiu Izengardo burtininku Sarumanu ir Žiedo Nešėjo Frodo kelionę į Priešo žemes.

Prie geriausių visų laikų fantastikos žanro kūrinių priskiriamo „Žiedų valdovo“ autorius J. R. R. Tolkienas sugalvojo nuostabų Viduržemio pasaulį, sukūrė unikalią jo istoriją, mitologiją ir geografiją, supažindino skaitytojus su hobitais, elfais, nykštukais, orkais ir kitomis pasakiškomis būtybėmis. Daugiau kaip į pusšimtį kalbų išverstos „Žiedų valdovo“ knygos milijoniniais tiražais pasklido po pasaulį ir užkariavo skirtingų kartų fantastikos mėgėjų širdis. 

Šio šedevro puslapiuose kuriama meilės knygoms ir skaitymui atmosfera. Esu tikras, kad šis kūrinys bus skaitomas net ir tada, kai dabartiniai jo skaitytojai jau bus kitame gyvenime.

Mario Vargas Llosa

„Knygos istorija“ – tai  pasakojimas apie knygų gamybą, apie skirtingus jų tipus, kuriuos išbandėme per beveik trisdešimt amžių, – knygas iš dūmų, akmens, molio, viksvuolių, šilko, odos, medžio, o drauge ir apie naujausias – iš plastiko ir šviesos. Tai kelionė po įstabaus objekto – knygos – gyvenimą, kurį išradome tam, kad žodžiai galėtų keliauti erdve ir laiku.

Drauge tai – kelionių knyga. Maršrutas išsilaipinant Aleksandro mūšių laukuose ir Papirusų viloje veržiantis Vezuvijui, Kleopatros rūmuose ir Hipatijos nužudymo vietoje, pirmuosiuose mums žinomuose knygynuose ir perrašinėtojų dirbtuvėse, prie laužų, kur degė uždrausti kodeksai, gulaguose, Sarajevo bibliotekoje ir požeminiame Oksfordo labirinte 2000-aisiais.

„Knygos istorija“ – siūlas, jungiantis klasikus su svaiginančiu šiuolaikiniu pasauliu, susiedamas juos su dabar aktualiais ginčais: pasakojimas apie Aristofaną ir teismo procesus prieš komikus, Sapfo ir moterų literatūros balsą, Titą Livijų ir gerbėjų fenomeną, Seneką ir post-tiesą... 

Skaityti – tai klausytis žodžiais paverstos muzikos. Tai artumas, o drauge ir keistumas. Kartais tai – kalbėti su mirusiaisiais, kad pasijaustume gyvi. Tai nejudri kelionė. Kasdienis stebuklas. Knygos nuramina ir padovanoja mums tolius. Šiandien vertiname (galbūt labiau, nei bet kada) vaidmenį, kurį jos atlieka mūsų audros ir nerimo purtomuose gyvenimuose.

Irene Vallejo

<...> knyga jau kelis amžius yra mūsų bendrininkė kare, apie kurį nerašo istorijos vadovėliai. Tai – karas, kad būtų išsaugoti vertingieji mūsų kūriniai: žodžiai, tas silpnas vėjo gūsis, istorijos, kurias išradome, kad suprastume chaosą ir sugebėtume jame išgyventi, žinios – tikros, melagingos ir visad laikinos, – kurias išbraižome kietame savo neišmanymo akmenyje.

Irene Vallejo

Etelės Lambston, ekscentriškos straipsnių apie garsenybes autorės, nužudymo byloje netrūko įtariamųjų, nes ji žinojo daug žymių žmonių paslapčių.

Madisono aveniu įsikūrusios prabangios madingų drabužių parduotuvės savininkei Nyvei Kerni geriausios klientės mirtis sužadina niūrius prisiminimus apie kadaise nužudytą motiną. Nyvė netikėtai įsitraukia į paslapčių kupiną Etelės Lambston nužudymo tyrimą ir sekdama pėdsakais atsiduria ne tik spindinčiame Niujorko turtuolių ir gražių žmonių, bet ir mafijos nusikaltėlių pasaulyje. Kaip ir kituose sukrečiančiuose Mary Higgins Clark bestseleriuose, Nyvė Kerni yra moteris, pasiryžusi sužinoti tiesą, o ją, atsidūrusią pinigų ir meilės sūkuryje, persekioja žudikas, kuris yra daug arčiau, nei ji įsivaizdavo.

Mary Higgins Clark (Merė Higins Klark, 1927–2020)

JAV rašytoja, milžiniško populiarumo sulaukusių detektyvų autorė. Jos romanai, visame pasaulyje vertinami skaitytojų ir kritikų, nuolat patenka į skaitomiausių knygų sąrašus. Vien JAV šios autorės knygų parduota daugiau kaip 80 milijonų egzempliorių. Detektyvų karaliene vadinama Mary Higgins Clark buvo daugelio prestižinių premijų laureatė, jos vardu pavadintas vienas iš svarbiausių apdovanojimų geriausiems šio žanro autoriams.

Tarptautinis bestseleris

„Nuostabi knyga, žavingai originali ir tikroviška.“

Sunday Times

„Neabejotinai geriausias anglų fantastinis romanas per pastaruosius septyniasdešimt metų.“

NEIL GAIMAN

Vos pasirodęs debiutinis Susannos Clarke romanas apie magišką Anglijos istorijos viziją sulaukė milžiniško populiarumo ir tarptautinio pripažinimo. Visame pasaulyje parduota daugiau nei keturi milijonai šios knygos egzempliorių, jai skirtos prestižinės „Hugo“ ir Pasaulio maginės fantastikos premijos, romano motyvais sukurtas serialas ir stalo žaidimas. Nuostabiai tikroviškai sukurtas užburiantis pasaulis nepalieka abejingų ir prikausto skaitytojo dėmesį nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Devyniolikto amžiaus pradžioje beveik visa Europa nusilenkė Prancūzijos imperatoriui Napoleonui. Su šiuo karo genijumi vis dar kovoja Anglija, bet anglus gali išgelbėti tik stebuklas. Tiksliau – burtininkai. Jų Anglijoje netrūksta, senovėje jie garsėjo magiškomis galiomis, bet dabar jų palikuoniai uoliai gilinasi į magijos istorijos studijas ir visiškai nesidomi praktine magija.

Dauguma žmonių apskritai nebetiki burtais ir istorijomis apie fėjas, elfus ar Kranklių karalių, kadaise valdžiusį Angliją ir Fėjų karalystę. Tačiau Jorko burtininkų draugijos susitikime pasirodęs ponas Norelis įtikinamai pademonstruoja, kad magija niekur nedingo.

Netrukus paaiškėja, kad ponas Norelis nėra vienintelis praktikuojantis burtininkas Anglijoje. Vieną dieną į jo duris pasibeldžia Džonatanas Streindžas. Išvaizdus, drąsus ir talentingas vyras tampa pono Norelio mokiniu. Burtininkų remiama Anglijos kariuomenė sėkmingai grumiasi su pačiu Napoleonu, tačiau ilgainiui Streindžui karas pabosta. Jis ima domėtis pavojingiausiomis, siautulingiausiomis magijos formomis, keldamas grėsmę ne tik jųdviejų su ponu Noreliu partnerystei, bet ir rizikuodamas viskuo, ką brangina ir myli.

Įmantrus, šmaikštus ir tikroviškas Susannos Clarke romanas atskleidžia nuostabią ir stulbinamai išsamią magiškos Anglijos istorijos viziją. Ši knyga neabejotinai patiks visiems „Hario Poterio“, „Sostų žaidimų“ ir „Žiedų valdovo“ gerbėjams.

Žavingas ir chimeriškas romanas, niaurią mitologinę fantastiką derinantis su nuostabia Jane Austen papročių komedija, magiškosios literatūros žanro šedevras, niekuo nenusileidžiantis J. K. Rowling ar J. R. R. Tolkieno kūriniams.

Time 

Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Backmano debiutinis 2012 m. romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Knyga ilgai laikėsi prestižiniame Niujorko bestselerių sąraše. Praėjus šešeriems metams autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti pasaulyje daugiau nei 25 kalbomis.

Šio romano centre – septynmetė Elsa. Jos gyvenimas nelepina: tėvai išsiskyrę, mokykloje kiti vaikai  užgaulioja, o daugiabutis, kuriame gyvena, kupinas keistų ir bauginančių kaimynų. Visa laimė, kad šalia, tame pačiame name, gyvena mylima močiutė – ekscentriška, su niekuo nesiskaitanti persona, kuri, jei reikės, yra pasiruošusi apginti mylimą anūkę nagais ir dantimis. Labiausiai Elsai patinka močiutės pasakos: niekur negirdėtos, kupinos stebuklų, dažnai bauginančios, bet visada gerai pasibaigiančios. 

Deja, gyvenimas ne visuomet yra kaip pasaka. Vieną rytą mylima močiutė iškeliauja anapus, bet net  iš ano pasaulio nesiliauja globoti ir ginti mylimos anūkės. Mergaitei ji palieka šūsnį laiškų, kuriuose – naujos istorijos, naujos pasakos, nuorodos, paslaptys ir užuominos. Sekdama laiškais, tarsi lobio nuorodomis, Elsa pamažu supranta, kad visos močiutės pasakos buvo apie tikrus įvykius, tikrus žmones ir tikrą, visai šalia esantį gyvenimą.

Magijos bei pasakų kupino ir iki ašarų graudinančio bei prajuokinančio kūrinio centre – ypatingas septynmetės mergaitės ir jos pašėlusios močiutės ryšys. Jų susikurtas fantazijos pasaulis – kartais truputį bauginantis, bet visuomet geras, teisingas, pamokantis ir kupinas gyvenimiškos išminties. Gerumo, vilties ir atleidimo kupina Elsos istorija yra viena iš tų, kurią, net ir užvertę paskutinį puslapį, ilgai nešiositės širdyje.

Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Bakmano (Fredrik Backman) debiutinis romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį, urzgiantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti visame pasaulyje daugiau nei 25-iomis kalbomis.

Brita Marija (jau pažįstama iš knygos „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“) negali pakęsti netvarkos. Sujauktas virtuvės stalčius ar pūkų kamuolėlis rūbų džiovyklėje jai prilygsta kone mirtinai nuodėmei. Žinoma, ji atkreipia žmonių dėmesį į tokias (ir panašias) netvarkos apraiškas, bet laikosi „gero tono“ ir jokiu būdu jų neteisia – kad ir kokie netvarkingi, nemandagūs ar įtartini jie būtų. Brita Marija tik nori savotiškai jiems padėti. Bet žmonės moters pagalbą dažnai supranta kaip nepamatuotą kritiką ir kišimąsi ne į savo reikalus.

Palikusi savo neištikimą vyrą Kentą, Brita Marija apsistoja mažame Borgo miestelyje, kuriame žymiausi objektai yra picerija ir gėlių parduotuvė. Įsidarbinusi baigiančiame sugriūti vietos poilsio ir pramogų centre, moteris pamažu susipažįsta su naujaisiais savo kaimynais ir miestelio gyventojais, o čia netrūksta savų keistuolių, veltėdžių ir kitokių „tvarkos nemylinčių“ personažų. Žinoma, Brita Marija negali nutylėti jokių netvarkos apraiškų ir pamažu pasijunta įtraukta į audringą vietinių gyventojų kasdienybę. O didžiausias iššūkis jos laukia, kuomet moteris netikėtai pačiai sau tampa itin netalentingų vietinių vaikų futbolo komandos trenere.

Knygos tekste apstu paradoksų, humoro ir išminties, tai romanas, skirtas universaliam skoniui, jis patenkins ir didžiausią literatūros gurmaną,  ir skaitytoją, kuris imoka džiaugtis tiesiog puikiai papasakota istorija. Rašytojo sukurti personažai paperka nuoširdumu, humoru ir empatija bei džiugina, graudina ir šildo viso pasaulio skaitytojų širdis.

„Įžvalgi, jautri, miela ir įkvepianti istorija apie tikrąsias gyvenimo tiesas.“

Publishers Weekly (JAV)

„Nuostabi atgailos, vilties ir džiaugsmo istorija, trykštanti ypatingu jautrumu ir humoru.“

Expressen (Švedija)

„Šitiek kalbama apie meilę, šeimą, o draugystė lieka fone, lyg būtų ne tokia svarbi. Bet juk draugystei pasibaigus atsiveria tuštuma, kurios nebeužpildysi.“

Silvia Avallone

Elizos ir Beatričės draugystė – audringa ir nenuspėjama, stipri ir neteisinga, absoliuti ir prieštaringa, o svarbiausia – užgimusi dalijantis tokia pat vidine tuštuma. Rodos, atgimti jai nutrūkus turėtų būti neįmanoma, bet kaip gyventi netekus žmogaus, kuris atrodo nepakeičiamas? Ir vis dėlto – tai tik viena draugystė...

Kada ji prasidėjo? Eliza nėra tikra. Galbūt tą vakarą paplūdimyje, kai nepažįstama mergina nuostabiomis smaragdinėmis akimis ją suprato geriau nei bet kas kitas pasaulyje, nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jos neturi nieko bendro? O gal vėliau, kai jiedvi su Beatriče iš prašmatnaus butiko pavogė džinsus ir pabėgo motoroleriu? Vieną dalyką Eliza prisimena labai gerai – dieną, kai ta draugystė baigėsi. Praėjo trylika metų, o šis prisiminimas ją vis dar skaudina. Dabar visi mano, kad ją, Beatričę, pažįsta, nes žino, ką ji dėvi, ką valgo, kur atostogauja. Kai kurie ja žavisi, kiti jai pavydi arba jos nekenčia, dar kiti ją dievina, tačiau niekas nežino, kas iš tiesų slepiasi po jos visada vienoda šypsena. Ir niekas negalėtų įsivaizduoti, kad kadaise garsioji Roseti buvo tik paprasta Bea – jos geriausia draugė.

Tai nepaprastai šiandieniam pasauliui, persikėlusiam į socialinius tinklus ir įsivaizduojamą realybę, aktualus romanas. Jame nagrinėjamos opios ir labai subtilios temos: santykis tarp to, kas atrodai esantis ir kas esi iš tikrųjų, tarp tapatybės ir kitoniškumo, tiesos ir melo.

Vienos labiausiai įkvepiančių JAV politinių lyderių knyga ĮSIPAREIGOJUSI TIESAI apie mus vienijančias kertines tiesas ir atkaklias pastangas jas atpažinti ir įprasminti – tiek asmeniniame, tiek ir viešajame valstybės gyvenime.

„Netgi tada, kai mūsų demokratijai kyla grėsmė, baisesnė už bet ką, ką mums yra tekę regėti per visą gyvenimą, privalome prisiminti: jei tie, kuriems rūpi jų valstybė, pakils iš patogių vietų ir pradės aktyviai veikti sistemoje – ji tikrai veiks.

Kasdien pati sau keliu iššūkį tapti sprendimo dalimi ir džiaugsmingai pulti į laukiantį mūšį už mūsų nacijos sielą. Mano iššūkis jums – prie jo prisidėti. Atėjus metui pasiraitoti rankoves, nenuleiskime rankų.

Praėjus daugeliui metų, ši akimirka jau bus praeityje. Mūsų vaikai ir anūkai paklaus, kur buvome, kai visa kabėjo ant plauko.

Paklaus, kaip viskas vyko. Nenoriu, kad papasakotume tik apie tai, kaip jautėmės. Noriu, kad išklotume, ką nuveikėme.“

Kamala Harris

KAMALA D. HARRIS – Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentė. Savo karjerą pradėjusi Alamedos apygardos prokuratūroje, vėliau ji buvo išrinkta San Fransisko apygardos prokurore.

Tapusi Kalifornijos generaline prokurore, Harris kovojo su tarptautinėmis nusikalstamomis grupuotėmis, didžiaisiais bankais, stambiomis naftos korporacijomis bei pelno nesąžiningai siekiančiais koledžais ir gynė kritikos strėlių sulaukusį Prieinamos sveikatos priežiūros įstatymą.

Ji taip pat aktyviai sprendė pradinių mokyklų lankomumo problemą, pirmoji šalyje ėmėsi duomenų viešinimo iniciatyvos rasinėms skirtims baudžiamosios justicijos sistemoje atskleisti ir įteisino policijos pareigūnams būtinus mokymus apie pasąmoninį šališkumą.

Antrąja į JAV Senatą išrinkta juodaode, o vėliau – pirmąja moterimi, pirmąja juodaode ir pirmąja indų kilmės amerikiete JAV viceprezidente tapusi Harris be atvangos siekė reformuoti baudžiamosios justicijos sistemą, padidinti minimalų atlyginimą, nemokamą aukštesnįjį išsilavinimą padaryti prieinamą absoliučiai daugumai amerikiečių ir apsaugoti pabėgėlių bei imigrantų teises.

JAV viceprezidentei Kamalai Harris užsispyrimas kalbėti atvirai buvo skiepijamas nuo mažumės. Imigrantų dukra augo Ouklande, Kalifornijoje, bendruomenėje, kuriai itin rūpėjo socialinis teisingumas. Jos tėvai – pripažintas ekonomikos ekspertas iš Jamaikos ir visų mylima vėžį tyrinėjusi mokslininkė iš Indijos – susipažino dar studijuodami Berklyje, kur abu aktyviai dalyvavo pilietinių teisių judėjime.

Augdama Harris niekada neslėpė aistros teisingumui, tad vos baigusi teisės mokyklą ir išsyk priimta dirbti prokuratūros teisininke netrukus pagarsėjo kaip viena drąsiausių naujovių ir pokyčių iniciatorių JAV teisėsaugos sistemoje.

Greitai ji buvo išrinkta San Fransisko apygardos prokurore, o vėliau – ir aukščiausiąja teisėsaugos pareigūne Kalifornijos valstijoje. Aktyvia kova už viduriniosios klasės gerovę ir atstovavimu tiems, kurie dažnai lieka neišgirsti, garsėjanti Harris per iškeldinimo krizę bylinėjosi su didžiaisiais bankais ir Kalifornijos darbininkų šeimoms iškovojo istorinės reikšmės žalos atlyginimą.

Ji pritaikė holistinius, konkrečiais duomenimis paremtus metodus daugeliui skaudžiausių Kalifornijos problemų spręsti ir sąmoningai vengė „griežtų bausmių“ retorikos, kurią laikė tiesiausiu keliu į kraštutinumus. Jos mantra tapo ne „griežtos“ ir ne „švelnios“, tačiau „sumanios“ bausmės.

Sumanumas – tai išmoktos ir visomis jėgomis puoselėjamos tiesos, leidžiančios mums tapti geresne bendruomene. Būtent šis principas Harris nuvedė neįtikėtinu, pokyčių gausiu karjeros keliu – nuo Kalifornijos generalinės prokurorės iki JAV senatorės ir galiausiai viceprezidentės. Kiekvienose šių pareigų jai teko spręsti gausybę sudėtingų problemų, pradedant sveikatos priežiūros sistema ir baigiant imigracija, nacionaliniu saugumu, opioidų krize ir vis augančia gyventojų nelygybe.

Aptardama milžiniškus mums visiems kylančius iššūkius ir remdamasi didžiulėmis pastangomis įgyta išmintimi bei įžvalgomis tiek iš pačios Harris karjeros, tiek iš labiausiai ją įkvėpusių žmonių darbų, knyga ĮSIPAREIGOJUSI TIESAI tampa neįtikėtinu problemų sprendimo, krizių valdymo ir lyderystės nelengvu laikotarpiu vadovėliu.

Pasakodama apie savo gyvenimo kelionę ir įspūdingus pastaruoju metu nuveiktus darbus, Kamala Harris atskleidžia bendrų pastangų, bendro tikslo ir bendrų vertybių viziją.

Knygoje ĮSIPAREIGOJUSI TIESAI gausu kertinių tiesų, tarp kurių – ir tai, jog palyginti maža žmonių saujelė atkakliai stengiasi milžinišką mūsų daugumą įtikinti, jog mus sieja kur kas mažiau bendrumų nei iš tikrųjų. Mūsų pareiga – jų nepaisyti ir toliau gyventi su mūsų visų bendra tiesa.

Kai to pasieksime, bendros pastangos mums ir puikiai mūsų valstybei (JAV) leis klestėti dabar ir dar daugelį ateinančių metų.

Kam nepažįstama baimė per daug prisirišti ar būti paliktam?

Kas nebijo nežinomybės?

Kam nepažįstama ir pabaigos baimė?

Baimė yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Per visą žmonijos istoriją nuolat rasdavosi vis naujų bandymų nugalėti, sumažinti, įveikti arba pažaboti baimę. Tikėjimas, kad galime gyventi be baimės, – viena iš mūsų nuolatinių iliuzijų.

Fritzas Riemannas, garsus vokiečių psichoanalitikas ir psichoterapeutas, aptaria pagrindines baimės formas ir būdus joms įveikti. Jis teigia, kad baimės priėmimas ir jos įveikimas yra žmogaus vystymosi žingsnis, leidžiantis bręsti. Knygą Pagrindinės baimės formos F. Riemannas parašė siekdamas padėti žmonėms suprasti savo ir kitų baimes. Remdamasis pagrindinėmis egzistencijos baimėmis, psichoterapeutas išskyrė keturis asmenybių tipus, suteikiančius visiems besidomintiems įžvalgų apie psichoanalitinę praktiką. F. Riemanno įvardytų šizoidinių, depresinių, suvaržytų ir isteriškų asmenybių apibūdinimai tapo neatsiejama psichologijos dalimi.

Fritzas Riemannas (1902–1979) studijavo psichologiją ir psichoanalitiką Leipcige ir Berlyne, įkūrė Miuncheno psichologinių tyrimų ir psichoterapijos institutą. Už nuopelnus psichoanalizei jis tapo Niujorko Amerikos psichoanalizės akademijos garbės nariu.

Jau pirmąkart 1961 metais išleista knyga Pagrindinės baimės formos tapo bestseleriu ir yra populiariosios psichologijos klasika.

„<..> keturių pagrindinių nuostatų ir pagrindinių baimių žinojimas gali būti naudingas ir partnerių santykiams, taip pat ir kitiems žmogiškiesiems ryšiams. Kai šiandien taip linkstama nutraukti partnerystę, vos kilus pirmiesiems nusivylimams, dažnai iš savęs atimama galimybė suprantant kitą pačiam šiek tiek praplėsti savo ribas. 

Kadangi keturiose buvimo pasaulyje formose kalbama apie esmines mūsų esybės galimybes, jų visada yra buvę ir visada bus. Įvairūs laikai, kultūros, socialinės struktūros ir kolektyvinės gyvenimo sąlygos; nuo laiko priklausomos ideologijos ir vertybės; etinės ir religinės, politinės ir ekonominės nuostatos leidžia kaskart skirtingai akcentuotai išgyventi keturias pagrindines baimes, nevienodai įvertinti struktūrinius tipus.“

FRITZAS RIEMANNAS

2022 m. JURGOS IVANAUSKAITĖS PREMIJA

2022 m. EUROPOS SĄJUNGOS LITERATŪROS PREMIJOS NOMINACIJA

2021 m. KŪRYBIŠKIAUSIŲ KNYGŲ DVYLIKTUKAS

„Užtat katinų akys – galbūt žiauriausia ir maloniausia, ką galima patirti iki mirties: jų išgaubtame stikle niekada neatsispindi tavo atvaizdas <…>. O po stikliniais gaubtais saugomi didžiausi ir galbūt vieninteliai pasaulio stebuklai – ant smaragdinio, gintarinio ar varinio audinio padėti ryškūs juodi žetonai, dieną virstantys kompasais, rodančiais Mirties ir Gyvybės kryptį. Taip man atrodo! Dovanokite! Jūs galite šiam jausmui nepasiduoti. Turbūt tai įmanoma. Turbūt.“

Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.

Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas „Ch.“ (siūloma tarti „cha“) provokuoja skaitytojus pačius nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečiama kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją „mažojo žmogaus“ idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.

„Išmanioji katinologija grūste su martirologija. Po šlakelį Radzevičiūtės, Kondroto, Bulgakovo, Kafkos ir Joyce'o, sumaišyta, bet nesuplakta. Vietoj alyvuogės – 1001 Vaisetos patentuotas palyginimas. Ir žvirblio plunksnele sklendžianti kriminalinės kronikos nuoplaiša, pūstelėta tyčinio naratoriaus familiarumo. Autorius pasinaudojo senu barmenų triuku atverti baimių užkaborius mažo įžvalgiojo pertarais.“
Literatūrologas prof. Paulius Vaidotas Subačius

„Antikos tragedijos, Viduramžių misterijos, daugybė įvairiais laikais ir įvairiose vietose parašytų knygų kalba apie kelionę link didžiausios mūsų gyvenimo paslapties – mirties. Ar kas, be mūsų, dar stebi tą kelionę, ją kreipia, joje dalyvauja? To tikrai nežinome. Mūsų kalbėjimas yra vienintelis tos kelionės pėdsakas, primenantis trupinius girioje, siūlą labirinte, iš aukštai atplevenusią plunksną ar spaudinio skiautę. Kultūra mums paliko daugybę gyvenimo kelionės ir mirties paslapties metaforų, bet nė nuo vienos jų, o ir nuo visų kartu netampa nei šviesiau, nei tamsiau. Paslaptis išlieka neįžvelgiama.“
Kultūros istorikė prof. Irena Vaišvilaitė

Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas ir istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jo debiutinis apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“ (2014) pateko į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016) įtrauktas į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką. Autorius parašė dvi istorines monografijas: „Nuobodulio visuomenė“ (2014) ir „Vasarnamis“ (2018). Jis apdovanotas Kazimiero Barėno ir Jurgio Kunčino vardo literatūros premijomis.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Neįvardytos jūros neįvardytoje saloje vienas po kito dingsta objektai: skrybėlės, kaspinai, rožės, laivai, paukščiai, muzika… O su jais išsitrina ir salos gyventojų atsiminimai. Nustoję egzistuoti objektai daugumai jų praranda bet kokią reikšmę ir yra pradanginami iš saliečių kasdienybės – užkasami sode, sudeginami ar atiduodami atminties policijai. Bet saujelei turinčių gebėjimą neužmiršti tenka gyventi apimtiems nuolatinės baimės. Nes atminties policijos darbas – surasti atsimenančius ir padaryti viską, kad tai, kas išnyko, liktų užmiršta.
Pagrindinė romano veikėja, jauna salos rašytoja, sužinojusi, kad jos knygos redaktorius atsidūrė atminties policijos akiratyje, pasiryžta jam padėti. Regis, vienintelis jųdviejų išsigelbėjimas – tai jos rašomas romanas, nelyg priešnuodis užmarščiai. Kas gi žino, kas pranyks rytoj?

„Atminties policija“ – tai įtaigus alegorinis pasakojimas apie atminties galią, praradimo skausmą, visa ko laikinumą, nuolatinę ir nesustabdomą pasaulio kaitą, nepalaužiamą žmogaus valią priešintis blogiui ir kovoti už išlikimą.

„Romanas, skatinantis į visa pažvelgti kitomis akimis. <…> Retas drąsios vizijos pavyzdys.“
Madeleine Thien

„Ogawos pasakojime justi George'o Orwello „1984-ųjų“, Ray'aus Bradbury'io „451° Farenheito“, Gabrielio Garcios Marquezo „Šimto metų vienatvės“ temų atšvaitai, bet „Atminties policija“ turi visiškai savitą balsą ir pasakojimo įtaigą.“
Time

„Laikui nepavaldi sakmė apie kontrolę ir netektį, kuri šiandien atrodo aktualesnė nei bet kada.“
Guardian, Best Books of the Year


Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir Akutagawos. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Atminties policija“ – antras autorės kūrinys lietuvių kalba, Japonijoje pasirodęs dar 1994-aisiais ir iki šiol nepraradęs aktualumo. Jis tapo 2020 m. „International Booker Prize“ ir 2019 m. „National Book Awards“ finalininku, buvo įtrauktas į „New York Times“ 2019 m. svarbiausiųjų šimtuką. Leidykla „Baltos lankos“ yra išleidusi ir Y. Ogawos romaną „Begalinė lygtis“.

„Mano žmona vienu metu buvo apsiaustas, burtų lazdelė, triušis ir skrybėlė. Kaip viena moteris gali vairuoti lėktuvą, mylėti mane, gelbėti kalaitę, pakęsti „Egzelciorą“, ištrykšti iš sniegynų ir vandenų, tikėti kažkokio paukštelio galiomis, viskam suteikdama gyvenimo geismo ir laimės skonį To aš nežinojau.“

Jau dveji metai Polis Hansenas atlieka bausmę Monrealio kalėjime. Kameroje jis įkurdintas drauge su Patriku Hortonu iš „Hells Angel“ gaujos, atliekančiu bausmę už žmogžudystę. Retkarčiais Polį aplanko jo mylimiausi mirusieji: žmona indėnė Vainona, tėvas danų pastorius Johanas ir didelių juodų akių kalaitė Nukė.

Žvilgsnis į praeitį: Polis Hansenas – „Egzelcioro“ daugiabučio prižiūrėtojas, ten jis atlieka meistro, durininko, sargo ir – dar labiau – sielų taisytojo ir liūdinčiųjų guodėjo pareigas. Kai nereikia skubėt į pagalbą „Egzelcioro“ gyventojams ar rūpintis kitais darbais, laiką leidžia su Vainona. Savo pilotuojamu nedideliu lėktuvu Vainona skraidina Polį aukščiau debesų, į atvirą dangų. Bet netrukus viskas pasikeičia.

Smėliu užpustyta bažnyčia paplūdimyje, asbesto kasyklos po atviru dangumi, sidabraspalvės upės vingiai, gaudžiančių vargonų garso bangos, kino teatro „Le Spargo“ šešėliai – šioje mozaikoje po truputį skleidžiasi vieno gyvenimo istorija, kupina meilės artimui, gailestingumo, žmogiškosios silpnybės ir stiprybės, noro surasti savo vietą ir maišto prieš visas neteisybės formas.

„Skaitymo malonumas, mintyse jau virstantis filmu.“
Virginie Despentes

„Dubois kuria tragikomišką pasaulį, virtuoziškai valdydamas kasdienybės absurdą ir poeziją.“
Le Point

„Graži, tyra, melancholiška, pilna nevilties ir keistos paguodos knyga.“
Télérama

„Dubois humanizmas prabyla į pačią širdį.“
Bibliobs


Jean-Paul Dubois (Žanas Polis Diubua, gim. 1950 Tulūzoje) – vienas svarbiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, 23 kūrinių autorius, pelnęs tokias literatūros premijas kaip „Prix Femina“, „Prix du roman Fnac “, „Prix Alexandre-Vialatte“ ir kitas. 2019 m. už romaną „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“ apdovanotas Goncourt'ų premija.

„Kokia graži Prancūzija, – galvojo Fani, – ir kokia graži mano meilė...“

Pilys, upės, kalvos, žydras dangus, linguojantys platanai ir kvapnūs jazminai, į pabaigą krypstanti vasara – tokiame žaviame Prancūzijos provincijos kolorite rutuliojasi nelaimingos ir susvetimėjusios turtuolių šeimos likimas. Į siaubingą žmonos vairuojamo automobilio avariją patekęs geraširdis Liudovikas Kresonas stebuklingai išsigelbėja, bet, nors ir sveiksta, yra blaškomas po psichiatrines ligonines. Iš jų grįžusį šeima vis vien laiko kvaišeliu, o lengvabūdė žmona Mari Lora nė nenori pažvelgti jo pusėn. Tik jautrioji Mari Loros motina Fani Kroli užjaučia visų apleistą žentą. Ir šis, toje žavingoje moteryje įžvelgęs meilės – galbūt vienintelio meno, kurį yra įvaldęs, – galimybę, įsipainioja į romantiškus ryšius su savo uošve.

„Nebaigtas romanas“ – paskutinis Francoise Sagan kūrinys, jos sūnaus atrastas po autorės mirties. Subtilus, nevaržomas, pažymėtas jos didžiulės meistrystės, maitinamas jos jausmų ir jų trapumo. Išmintis, ironija, grakštumas, jai leidžiantys žaismingai ir lakoniškai pateikti meilės dramas ir buržua gyvenimo spindesį bei skurdą, – visa tai dar sykį atskleidžia F. Sagan individualybę, taip ryškiai atsispindinčią šiame neužbaigtame romane.

„Didžiausia staigmena 2019 m. Prancūzijos literatūros padangėje.“
france24.com

„Nors ir nebaigtas, pribloškė mane savo žiauriai „saganišku“ stiliumi, kartais trikdančiu begėdiškumu ir tam tikrų peripetijų absurdiškumu. <…> Kupinas laisvos dvasios, dygaus humoro ir kone akiplėšiškos drąsos.“
Denis Westhoff, autorės sūnus


Francoise Sagan (tikr. Francoise Quoirez, 1935-2004) – viena populiariausių XX a. prancūzų rašytojų, nugyvenusi audringą gyvenimą, mylėjusi daug ir aistringai – ją supo žvaigždės, alkoholis, prabanga, meilužiai ir meilužės. Spėjama, kad autorės slapyvardis kilęs iš Marcelio Prousto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ veikėjos princesės de Sagan vardo. 1985 m. už visą kūrybą rašytojai skirtas „Prix littéraire Prince Pierre de Monaco“ apdovanojimas. Jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ laikomas vienu svarbiausių XX a. kūrinių.

„Šedevras, pasmerktas tapti bestseleriu.“

Gian Paolo Serino, „Il Giornale“

1931 m. rugsėjo 19 d. Miuncheno Princo regento aikštės 16-o namo bute buvo aptiktas jaunos moters Angelos Raubal, vadinamos Geli, kūnas. Atrodytų, eilinė byla, tačiau akis badė kelios svarbios detalės: butas priklausė Vokietijos nacionalsocialistų partijos pirmininkui Adolfui Hitleriui, o žuvusioji buvo jo mylimiausia dukterėčia.

Bylos tyrimas patikėtas Miuncheno kriminalinės policijos komisarui Zigfridui Zaueriui ir jo padėjėjui Helmutui Forsteriui. Įkalčiai ir teismo medicinos ekspertizė rodė, kad mergina nusišovė savo dėdės pistoletu. Tai patvirtino ir įvykio liudininkai. Regis, byloje būtų galima dėti tašką.

Tačiau Zauerio tai neįtikina. Nors oficialiai byla baigta, jis žingsnis po žingsnio narplioja sudėtingą ir painų nusikaltimo voratinklį, kuriame įsipainioję ne tik ryškiausi fašistų partijos veikėjai, bet ir pats Hitleris. Atskleista tiesa apie fiurerį mestų šešėlį ne tik jam, bet ir visai partijai. Kartu pakeistų Vokietijos istoriją. Zaueriui teks priimti sunkų sprendimą, o priešininkai padarys viską, kad tiesa niekada nepaaiškėtų. 

„Miuncheno angelas“ – tikrais faktais paremtas detektyvinis romanas, kurio siužetas sukasi apie mįslingą Adolfo Hitlerio dukterėčios Angelos Raubal mirtį. Fabiano Massimi, ne vienus metus praleidęs archyvuose, naudodamasis policijos tyrimo medžiaga sukūrė daugiasluoksnį ir intriguojantį istorinį pasakojimą apie fašistų iškilimą ir priešininkų kūnais nuklotą jų žygį į Vokietijos valdžios viršūnę. 

Du dešimtmečius tyrinėjau darbo temą, bet neprisimenu, kada paskutinį kartą tiek daug sužinojau vienu prisėdimu. Ši knyga – meistriškumo pavyzdys.

ADAMAS GRANTAS verslo psichologas, bestselerių autorius.

Darbas nusako, kas esame, apibrėžia mūsų statusą, nustato, kaip, kur ir su kuo praleidžiame daugiausiai laiko. Darbas padeda puoselėti savivertę ir formuoja vertybes. Bet ar mums būdinga dirbti sunkiai?

Ar mūsų akmens amžiaus protėviai taip pat gyveno, kad dirbtų, ir dirbo, kad gyventų? O kaip galėtų atrodyti pasaulis, jei darbas nebūtų toks svarbus?

Knygoje „Dirbantis žmogus“ Jamesas Suzmanas, remdamasis įžvalgomis iš antropologijos, archeologijos, evoliucinės biologijos, zoologijos, fizikos ir ekonomikos,

parodo: nors vystėmės norėdami darbe rasti džiaugsmo prasmę ir tikslą, didžiąją žmonijos istorijos dalį mūsų protėviai dirbo mažiau ir apie darbą mąstė kitaip nei mes dabar.

Antropologas, mokslų daktaras J. Suzmanas atskleidžia, kaip dabartinė darbo kultūra kūrėsi keičiantis žemės ūkiui prieš 10 tūkst. metų. Jausmą, ką reiškia būti žmogumi, pakeitė perėjimas nuo maisto rinkimo prie jo gamybos, o vėliau – migracija į miestus. Nuo tada keitėsi mūsų santykiai su kitais, su aplinka ir net jausmas apie laiko tėkmę.

<...> Jamesas Suzmanas atskleidžia visiškai naują istoriją, tikinančią, kad žmonių sukurta industrija gali nušviesti kelią pažangai ir būti naudinga net ateityje, kai dėl išradimų neteksime darbo.

CHARLESAS DUHIGGAS, bestselerio „Įpročio galia“ autorius

Apie seksualinę prievartą žinoma nuo seniausių laikų, tai – kaip karas, tačiau šio nusikaltimo galima išvengti. Net jei ir pasaulis tai paliudija, dar nereiškia, jog prievarta niekada nepasikartos, tačiau tada bent jau niekas negalės pasakyti, kad nieko nežinojo.

Tai pirmasis žinomos karo žurnalistės ir knygų autorės Christinos Lamb bandymas atkreipti dėmesį į prievartavimų ir seksualinio smurto mastus šiuolaikinėse konfliktų zonose, kur ji dirba jau apie trisdešimt metų.

Knygoje „Mūsų kūnai – jų karo laukas“ autorė atiduoda balsą konfliktų zonose gyvenančioms moterims, parodydama, kaip šiandienos kare armija ir teroristai naudoja prievartą kaip ginklą, siekdami pažeminti, išnaudoti ir vykdyti etninius valymus. Lamb atskleidžia neįtikėtinas didvyriškumo ir pasipriešinimo istorijas nuo Pietryčių Azijos, kur japonai per Antrąjį pasaulinį karą ėmė į vergiją „paguodos moteris“, iki Ruandos, kur buvo išprievartauta maždaug ketvirtis milijono moterų, ir šių dienų jazidų moterų bei vaikų, kurie prieš Islamo valstybei paimant juos į vergiją tapo masinių savo šeimų žudynių liudininkais.

„Tai raginimas pabusti... Šių moterų istorijos iš pradžių privers jus verkti, tada niršti dėl pasaulio abejingumo.“

Amal Clooney

CHRISTINA LAMB yra viena žymiausių britų užsienio korespondentų, laimėjusi 14 prestižinių apdovanojimų, tarp jų penkis kartus tapusi Metų užsienio korespondente ir pelniusi Geriausio Europos karo pranešimo prizą – „Bayeux Calvados-Normandy“ apdovanojimą. Ji yra parašiusi daug knygų: „Atsisveikinimas su Kabulu“ (Farewell Kabul), „Afrikos namai“ (The Africa House), „Laukiant Alacho“ (Waiting for Allah), „Herato siuvimo būreliai“ (The Sewing Circles of Herat) ir „Akmens namai“ (House of Stone). Kartu su bendraautorėmis Christina parašė tokius tarptautinius bestselerius: „Aš esu Malala“ (I Am Malala, kartu su Malala Yousafzai) ir „Mergina iš Alepo“ (The Girl from Aleppo, kartu su Nujeen Mustafa). Ji yra Karališkosios geografijos draugijos narė, Oksfordo universiteto garbės narė, o 2013 metais buvo apdovanota Britanijos imperijos ordinu.

„Christina Lamb atliko neįmanomą darbą – įrašė šias moteris į istoriją... Nepaprastas pasiekimas: nuodugni žurnalistika, įtaigus pasakojimas, tikroviškai žiaurus ir širdingas. Tai raginimas atkreipti dėmesį į moterų prievartavimo mastus ir siaubą per visą istoriją ir visame pasaulyje. Jei per metus perskaitote vieną knygą, skaitykite šitą. Ji pribloškianti.“

Eva Ensler, knygos „Atsiprašymas“ autorė

„Drąsi ir šiurpi knyga, ir jei pasaulyje yra teisingumas, ji savaičių savaites išsilaikys perkamiausių knygų sąraše.“

Melanė Reid, „The Times“

„Itin sukrečianti ir labai svarbi knyga... Atskleidžia nuogą tiesą, siaubingą ir nepaprastai jaudinančią... Lamb neeilinė rašytoja. Jos užuojauta toms, su kuriomis kalbasi, ir akivaizdus supratimas, kaip pateikti jų istorijas, yra tai, dėl ko šią knygą reikia perskaityti visiems, nors (ar galbūt būtent dėl šios priežasties) tai nėra lengva...“

Piteris Frankopanas, „The Guardian“

„Priminimas pačiu laiku, jog geresnių rezultatų sulauksime tik tada, kai pradėsime primygtinai reikalauti, kad šios istorijos būtų išgirstos.“

„The Daily Telegraph“

„Tais pačiais metais, kai Volfgangas Amadėjus Mocartas parašė menuetą klavesinui,  tais pačiais, kai pirmą kartą buvo išleistos vaikiškos dainos Mirgėk, mirgėk, žvaigždele gaidos, tais pačiais, tai yra 1761-aisiais metais... gimė neišnešiotas kūdikis.“ 

Anė Mari Grosholc, mažutė, neišvaizdi, keistokų veido bruožų mergaitė, net ir suaugusi liko nedidukė, tad ją vadino tiesiog Maže. Vargu ar kas tikėjosi, kad ji taps didingos istorijos dalimi. Vargu ar kas tikėjosi, kad apskritai išgyvens. Neteko tėvų vos 7-erių, augo pas ekscentrišką daktarą Filipą Kurcijų, kuris Berno ligoninei medicinos tikslais iš vaško liejo įvairias žmogaus kūno dalis. Mažė tapo jo padėjėja ir greitai perprato šį subtilų amatą. 

Pirmąją vaškinę galvą Mažė išliejo Paryžiuje. Netrukus garsas apie makabrišką kolekciją, kurią sudarė žymiausių to meto filosofų, rašytojų ir žudikų vaškinės galvos, plačiai pasklido po Prancūzijos sostinę ir net pasiekė Versalio rūmus. Mažė savo akimis regėjo karaliaus dvaro prabangą ir varguomenės skurdą, matė kruviną revoliuciją, o kai jai pristatydavo nukirsdintų karališkosios šeimos narių ir revoliucionierių galvas, liejo jas iš vaško. Išskirtinis amatas padėjo išvengti giljotinos. Vėliau dėl šviesesnės ateities nustekentą Paryžių iškeitė į prašmatnų Londoną. Beikerio gatvėje įkūrusi Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejų sulaukė didžiulės šlovės.

Šio pasaulinio bestselerio autorius Edwardas Carey 15 metų audė pasakojimą apie našlaitę, savo rankomis lietusią karalių, filosofų, revoliucionierių galvas. Išmoningai derindamas faktus ir vaizduotę, jis sukūrė įsimintiną legendinės Madame Tussaud gyvenimo istoriją.

„Žavingai atkurta ir iliustruota Madam Tiuso gyvenimo istorija rodo, kaip iš mažos sėklytės išauga didingas medis. Jaunatvišku džiaugsmu alsuojantis pasakojimas, sodri atmosfera ir šiek tiek makabriškas humoras – puikūs šios nepamirštamos knygos ingredientai.“

Olga Tokarczuk

„Nepražiopsokite šio ekscentriško literatūros stebuklo.“

@MargaretAtwood

2018 m. Šiaurės Karolina. Morgan Kristofer vos dvidešimt vieni, o jos ir taip nelengvas gyvenimas per akimirką virsta visai nepakeliamu: prisiėmusi kaltę už nusikaltimą, kurio nepadarė, ji nubaudžiama trejus metus kalėti ir jos svajonė tapti menininke nustumiama į antrą planą. Tačiau po metų Morgan sulaukia paslaptingos lankytojos ir jos siūlymo – jei Morgan sutiks restauruoti seną,  miestelio paštui kurtą freską, ji atgaus laisvę. Apie restauravimą Morgan ničnieko nenutuokia, tačiau kalėjime pasilikti taip pat nebegali, todėl sutinka. Ji tikėjosi, kad darbas bus išties sunkus, tačiau negalėjo žinoti, kad po freską dengiančiu storu nešvarumų sluoksniu ras kraupų pasakojimą apie beprotybę, smurtą ir miestelio sąmokslą bet kuria kaina saugoti paslaptis.

1940 m. Šiaurės Karolina. Iš Naujojo Džersio kilusi dailininkė Ana Deil laimi nacionalinį konkursą – ji tapys freską Identono, Šiaurės Karolinos miestelio, paštui. Vos dvidešimt dvejų ir šiame pasaulyje jau vienui viena, Ana nedvejodama imasi malonaus, o dar ir pelningo darbo. Ji pasineria į miestelio gyvenimą, tikėdamasi kuo geriau jį pavaizduoti savo freskoje, ir net nenutuokia, kaip giliai čia įsišakniję išankstiniai nusistatymai, kad už uždarų durų čia slypi gausybė paslapčių, o nepritampantiems tenka skaudžiai sumokėti.

Kas nutiko Anai Deil? Galbūt užuominos slypi senoje, smarkiai apdraskytoje freskoje? Ar Morgan pavyks įveikti savo demonus ir išsiaiškinti, kas slepiasi po storais melo sluoksniais?

Knygoje Diane Chamberlain meistriškai suderina asmeninę dramą, detektyvą, žavintį meno pasaulio paslaptingumą ir tokias aktualias temas kaip alkoholizmas, rasių problemos ir moterų emancipacija.

„Tai romanas apie meną ir paslaptis, jis įtraukia skaitytoją nuo pirmų puslapių ir palengva veda prie šokiruojančios pabaigos.“

People Magazine, Best New Books

„Įtraukiantis, faktinės informacijos nestokojantis ir susimąstyti verčiantis meninis detektyvas.“

Kirkus Reviews

Bazilis – nepaprastai talentingas išradėjas. Grįžęs į gimtąjį Mon Pibiu miestą jis nusprendžia atidaryti neįprastą krautuvėlę ir pardavinėti provokuojamus daiktus, žadinančius emocijas, pojūčius, kūrybiškumą ir skatinančius mąstyti drąsiau.

Talentinga parfumerė Džulija jaučiasi nusivylusi, kad yra priversta švaistyti savo gabumus kūno priežiūros priemonėms. Ji labai norėtų kurti kažką daugiau nei tiesiog „skaniai kvepiančius“ produktus ir į kūrinius įdėti dalelę savo širdies.

Jos sūnus Artūras, mokyklos nekenčiantis maištingas paauglys, išlieja jausmus kurdamas po atviru dangumi. Gatvės menas – tai jo būdas išsakyti savo nuomonę, koks gi galėtų būti jo kelias šiame pasaulyje.

Tai romanas, kuriame autorė kalba apie žmones, netelpančius į visuomenės jiems pasiūlytus saugius rėmus, drąsą ir užsispyrimą siekti svajonės, apie kiekvieno mūsų išskirtinumą, žmonių tarpusavio ryšius, kūrybiškumo svarbą. Knyga įkvepia norą gyventi visavertiškiau ir pradėti taikyti atkaklianarsę – svarbiausią „Taškuoto zebro krautuvėlės“ filosofinį principą.

Raphaëlle Giordano jau spėjo išgarsėti knygomis „Tavo gyvenimas prasideda supratus, kad gyveni tik kartą“, „Diena, kai liūtai ims ėsti salotas“ ir „Kupidonas kartoniniais sparnais“. Naujausias jos romanas tęsia geriausias tokių knygų kaip „Dievas visada keliauja incognito“ (aut. Laurent Gounelle) tradicijas ir skiriamas visiems, kurie ieško įkvepiančios, kasdienes problemas spręsti padedančios literatūros.