Elektroninės knygos

VAIKO JAUSMAI SUTEIKIA DIDŽIULĘ DOVANĄ – GALIMYBĘ MUMS GERIAU PAŽINTI SAVO ATŽALĄ IR JAI PAČIAI SAVE, RASTI SUNKUMŲ PRIEŽASTIS IR SPRENDIMUS.

Dažnai klausiame savęs, kodėl koks nors mūsų pažįstamas – išsilavinęs, karjeros aukštumų pasiekęs ir geros širdies žmogus – vis nesėkmingai bando kurti artimus ir tvirtus santykius. Arba kodėl gerą išsilavinimą, stiprius kognityvinius įgūdžius, profesines kompetencijas turintis žmogus patiria sunkumų norėdamas sėkmingai žengti profesiniu keliu. Atsakyti į šį ir daugelį kitų klausimų galime lavindami emocinį intelektą.

Sužinokite, kaip:

mokyti vaikus pažinti savo ir kitų jausmus, tinkamai juos išreikšti, pažinti save ir kitą, jautriai spręsti konfliktus;
ugdyti vaiko bendradarbiavimo įgūdžius, sveiką vaiko atsakomybę, empatiją, problemų sprendimo įgūdžius;
stiprinti vaikų pasitikėjimą savimi.
„Kviečiu Jus į kelionę po vaiko vidinius jausmų ir įgūdžių, asmenybės savybių žemėlapius. Tikiu, jog ji gali padėti padaryti ne tik Jūsų vaikų, bet ir Jūsų pačių gyvenimą sėkmingesnį, laimingesnį ir visavertiškesnį.“

„Tikiu, jog kiekvienas, kuris skaito šią knygą, linki savo vaikui geriausio. Dar prieš pradedant skaityti, kviečiu pagalvoti, jog ko nors nežinoti ar nemokėti yra visiškai natūralu. Nekaltinti, nesmerkti savęs už tai, jog elgėtės ne taip, kaip rekomenduojama ar kaip būtumėte norėję patys. Tuo metu padarėte geriausia, ką galėjote. O dabar galime išmokti naujų įgūdžių ir augti kartu su vaiku.“

„Jei leidžiame sau matyti ilgalaikę perspektyvą ir eiti nedideliais, bet tolygiais žingsneliais, nukeliaujame kur kas toliau, su geresnėmis emocijomis, o susiformavę nauji įgūdžiai įsitvirtina daug giliau ir stabiliau.“

MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ

MILDA KARKLYTĖ-PALEVIČIENĖ – vaikų psichologė, vaikų ir paauglių psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja ir vadovė, 13 metų dirbanti su vaikais, jų tėvais ir pedagogais. Individualiai konsultuoja vaikus ir šeimas; veda mokymus ir seminarus tėvams bei pedagogams, grupinius susitikimus vaikams, skaito pranešimus įvairiose konferencijose. Gilinasi į naujausius ir efektyviausius, moksliniais tyrimais ir praktika pagrįstus metodus. Savo patirtimi plačiai dalinasi Lietuvos medijoje.

Aš esu žmogus, moteris, vienuolė. Visi šie vieningai derantys elementai kasdienybėje atveria juokingų ir graudžių, rimtų ir ironiškų, dvasingų ir ūkiškų gyvenamojo pasaulio prasmių. Kartais šį tą užsirašau, pagaunu vykstančią akimirką už uodegos. Mintis subadau į telefoną, pasižymiu ant servetėlių, iškart neišmestų, kuprinėje užsibuvusių skrajučių. Rašau autobuse, stotelėje, laukiamajame ar net įstrigusiame lifte. Aš nesu rašytoja. Nes iki galo būti žmogumi, moterimi ir vienuole reiškia neturėti laiko rašyti. Vogtas laikas – štai kas yra šios užrašytos mintys. Jos neišbaigtos, todėl lieka atviros pokalbiui, jūsų atsakymui.

„Nusivylę grįžtame į savo triukšmingą gyvenimą, nerimą ir rūpesčius. Liekame sužeisti to Dievo ilgesio, tos artumos tyloje. Liekame alkani. Neištvėrę sotinamės tuo, ką randame triukšmo sraute. Iš pradžių atsirenkame geresnį maistą, bet paskui tiesiog ryjame viską iš eilės. Gerai, kad Dievas tyli, dabar mes stengiamės Jį pamiršti.“

Ši knyga yra žvilgsnis į gyvenimo virtuvę, kai skubri mūsų buitis įsipina į Dievo kulinariją. Ragaudama dienos patiekalų, atpažįstu, kad už karčių ir saldžių, rūgščių ir aitrių įvykių yra šis tas daugiau. Dievas eina mūsų takais, sukasi mūsų (ir Jo!) gyvenimo virtuvėje ir vaikšto tarp puodų. O aš ten plaunu indus ir šluoju grindis. Kai Jis praeidamas pamerkia akį, įsitikinu, kad melstis galima visur.

Švelnus nematomos rankos prisilietimas – tiesiai ant širdies...

„Šie lengvi, kartais net lengvabūdiški tekstai kyla iš vilties pasitikėti. Tai daro juos panašius ne į šuolį su „tarzanke“, o į šuolį nuogam į dilgėles. Ji tokia – kasdienybės teologija.“

Vanda Juknaitė, rašytoja

„Kartais trapūs lyg meilės prisipažinimai, kartais rupūs, kokia būna tik sausa duona, kartais atviri iki nervo geluonies, kad net dilgčioja smilkiniuose, – tokie yra sesės Viktorijos žodžiai. Be pamokslaujančio piršto, be pakelto balso ar suraukto visažinio antakio. Jos tekstai nuogi, jautrūs ir sklidini gyvenimo, ji – viena iš mūsų. Skaitai ir kažkur giliai viduje pajunti begalinį Dangaus ilgesį ir švelnų nematomos rankos prisilietimą – tiesiai ant širdies.“

Viktorija Urbonaitė, rašytoja

Mona Golabek,  Lee Cohen, adaptavo Emil Sher „Vienos pianistė“

Jaunimui nuo 13 m.

Ji žinojo, kad kai tik atsisės prie pianino, pasaulis ir visi rūpesčiai išnyks.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse daugybė Europos žydų šeimų troško įsodinti savo atžalas į specialų „Vaikų traukinį“, vežantį į Angliją, ir taip apsaugoti nuo vis didėjančios nacių keliamos grėsmės.

Keturiolikmetės Lizos Juros tėvai priėmė sunkų sprendimą – iš trijų dukterų pirmąją išsiųsti būtent ją, itin talentingą pianistę. Tikėjo, kad muzika jai neleis palūžti ir vėliau ji galės padėti šalyje įsikurti savo seserims. Nors svetimame krašte Lizos Juros laukė daugybė išbandymų, kasdienis nerimas dėl artimųjų, likusių Vienoje, ir sunkūs darbai, ji nepamiršo tėvams duoto pažado ir neapleido svajonės vieną dieną groti didžiausiose pasaulio muzikos salėse. Mergina tapo pavyzdžiu daugeliui savo likimo brolių ir sesių.

Tai tikras, jautrus ir įkvepiantis pasakojimas apie jaunos moters drąsą, stiprią valią, gebėjimą išgyventi juodžiausiu laikotarpiu ir žmogaus dvasią pakeliančios muzikos jėgą.

Remdamasi savo motinos Lizos Juros atsiminimais, knygą su pagalbininkais užrašė jos dukra Mona Golabek.

„Dar nežinau, ką noriu veikti gyvenime, bet ši knyga padėjo man suprasti, kokiu žmogumi noriu būti“

moksleivis iš Kalifornijos.

Knygos pabaigoje rasite interviu su Lizos Juros dukra Mona Golabek bei klausimų diskusijoms ar savarankišiems apmąstymams.

Mona Golabek – garsi amerikičių pianistė. Lee Cohen – amerikiečių žurnalistė, pjesių kūrėja ir poetė. Knygą jauniesiems skaitytojams adaptavo kanadiečių rašytojas ir scenaristas Emil Sher.

MEILĖS LAIŠKAS VISIEMS, KAS MYLI KNYGAS... KUPINA ŽAVESIO, ŠILUMOS IR HUMORO. Examiner.com

Ant išblukusios Salos knygyno iškabos virš Viktorijos laikų namelio verandos vos įžiūrimas šūkis: „Žmogus nėra sala, kiekviena knyga – atskiras pasaulis“. Aliso saloje gyvenantis paniurėlis knygyno savininkas A. J. Fikris netrukus sužinos, ką iš tikrųjų reiškia šie žodžiai.

A. J. Fikriui gyvenimas klostosi ne taip, kaip jis tikėjosi. Žmona žuvo autoavarijoje, knygynas išgyvena blogiausius laikus, o dar pavogta brangiausia jo nuosavybė – neįkainojama Edgaro Alano Po eilėraščių rinktinė. Įskaudintas ir ant viso pasaulio supykęs vyras pamažu atsiriboja nuo jam gera linkinčių Aliso salos gyventojų. Jo nebedžiugina net knygos, nedviprasmiškai liudijančios, kaip greitai ir negailestingai keičiasi pasaulis.

Nykus ir tuščias A. J. Fikrio gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis, kai savo knygyne jis aptinka itin keistą ryšulį. Šis įvykis suteikia jam progą atsitiesti ir pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Netrukus miestelio gyventojai pastebi A. J. pokyčius, o knygose sukaupta neišsemiama gyvenimo išmintis vėl tampa varomąja jo gyvenimo jėga.

Pasauliniu bestseleriu tapęs Gabrielle Zevin „Nepakartojamas A. J. Fikrio gyvenimas“ – tai nepamirštamas pasakojimas apie asmenybės pokyčius ir antras galimybes, neginčytinas patvirtinimas, kodėl skaitome ir mylime.

„Šiame pasakojime rasite džiaugsmų ir skausmų, kurių kupini mūsų visų gyvenimai ir juos praturtinančios knygos. Šis romanas sužavės tuos, kuriems patinka knygynai ir knygos, atveriančios mums naujus pasaulius.“

The Wichita Eagle

„Romane yra humoro, romantikos, šiek tiek įtampos, bet daugiausia meilės – meilės knygoms ir žmonėms, dirbantiems su knygomis, taip pat visai netobulai didingai žmonijai.“

Eowyn Ivey, knygos „Sniego vaikas“ autorė

Jauno (g. 1981 m.) švedų rašytojo Fredriko Backmano debiutinis 2012 m. romanas „Gyveno kartą Uvė“ apie niurzgantį ir visais bei viskuo nepatenkintą senjorą Uvę sukėlė ažiotažą ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Knyga ilgai laikėsi prestižiniame Niujorko bestselerių sąraše. Praėjus šešeriems metams autoriaus bibliografijoje – jau aštuoni romanai, išleisti pasaulyje daugiau nei 25 kalbomis.

Šio romano centre – septynmetė Elsa. Jos gyvenimas nelepina: tėvai išsiskyrę, mokykloje kiti vaikai  užgaulioja, o daugiabutis, kuriame gyvena, kupinas keistų ir bauginančių kaimynų. Visa laimė, kad šalia, tame pačiame name, gyvena mylima močiutė – ekscentriška, su niekuo nesiskaitanti persona, kuri, jei reikės, yra pasiruošusi apginti mylimą anūkę nagais ir dantimis. Labiausiai Elsai patinka močiutės pasakos: niekur negirdėtos, kupinos stebuklų, dažnai bauginančios, bet visada gerai pasibaigiančios. 

Deja, gyvenimas ne visuomet yra kaip pasaka. Vieną rytą mylima močiutė iškeliauja anapus, bet net  iš ano pasaulio nesiliauja globoti ir ginti mylimos anūkės. Mergaitei ji palieka šūsnį laiškų, kuriuose – naujos istorijos, naujos pasakos, nuorodos, paslaptys ir užuominos. Sekdama laiškais, tarsi lobio nuorodomis, Elsa pamažu supranta, kad visos močiutės pasakos buvo apie tikrus įvykius, tikrus žmones ir tikrą, visai šalia esantį gyvenimą.

Magijos bei pasakų kupino ir iki ašarų graudinančio bei prajuokinančio kūrinio centre – ypatingas septynmetės mergaitės ir jos pašėlusios močiutės ryšys. Jų susikurtas fantazijos pasaulis – kartais truputį bauginantis, bet visuomet geras, teisingas, pamokantis ir kupinas gyvenimiškos išminties. Gerumo, vilties ir atleidimo kupina Elsos istorija yra viena iš tų, kurią, net ir užvertę paskutinį puslapį, ilgai nešiositės širdyje.

Kam nepažįstama baimė per daug prisirišti ar būti paliktam?

Kas nebijo nežinomybės?

Kam nepažįstama ir pabaigos baimė?

Baimė yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Per visą žmonijos istoriją nuolat rasdavosi vis naujų bandymų nugalėti, sumažinti, įveikti arba pažaboti baimę. Tikėjimas, kad galime gyventi be baimės, – viena iš mūsų nuolatinių iliuzijų.

Fritzas Riemannas, garsus vokiečių psichoanalitikas ir psichoterapeutas, aptaria pagrindines baimės formas ir būdus joms įveikti. Jis teigia, kad baimės priėmimas ir jos įveikimas yra žmogaus vystymosi žingsnis, leidžiantis bręsti. Knygą Pagrindinės baimės formos F. Riemannas parašė siekdamas padėti žmonėms suprasti savo ir kitų baimes. Remdamasis pagrindinėmis egzistencijos baimėmis, psichoterapeutas išskyrė keturis asmenybių tipus, suteikiančius visiems besidomintiems įžvalgų apie psichoanalitinę praktiką. F. Riemanno įvardytų šizoidinių, depresinių, suvaržytų ir isteriškų asmenybių apibūdinimai tapo neatsiejama psichologijos dalimi.

Fritzas Riemannas (1902–1979) studijavo psichologiją ir psichoanalitiką Leipcige ir Berlyne, įkūrė Miuncheno psichologinių tyrimų ir psichoterapijos institutą. Už nuopelnus psichoanalizei jis tapo Niujorko Amerikos psichoanalizės akademijos garbės nariu.

Jau pirmąkart 1961 metais išleista knyga Pagrindinės baimės formos tapo bestseleriu ir yra populiariosios psichologijos klasika.

„<..> keturių pagrindinių nuostatų ir pagrindinių baimių žinojimas gali būti naudingas ir partnerių santykiams, taip pat ir kitiems žmogiškiesiems ryšiams. Kai šiandien taip linkstama nutraukti partnerystę, vos kilus pirmiesiems nusivylimams, dažnai iš savęs atimama galimybė suprantant kitą pačiam šiek tiek praplėsti savo ribas. 

Kadangi keturiose buvimo pasaulyje formose kalbama apie esmines mūsų esybės galimybes, jų visada yra buvę ir visada bus. Įvairūs laikai, kultūros, socialinės struktūros ir kolektyvinės gyvenimo sąlygos; nuo laiko priklausomos ideologijos ir vertybės; etinės ir religinės, politinės ir ekonominės nuostatos leidžia kaskart skirtingai akcentuotai išgyventi keturias pagrindines baimes, nevienodai įvertinti struktūrinius tipus.“

FRITZAS RIEMANNAS

2022 m. JURGOS IVANAUSKAITĖS PREMIJA

2022 m. EUROPOS SĄJUNGOS LITERATŪROS PREMIJOS NOMINACIJA

2021 m. KŪRYBIŠKIAUSIŲ KNYGŲ DVYLIKTUKAS

„Užtat katinų akys – galbūt žiauriausia ir maloniausia, ką galima patirti iki mirties: jų išgaubtame stikle niekada neatsispindi tavo atvaizdas <…>. O po stikliniais gaubtais saugomi didžiausi ir galbūt vieninteliai pasaulio stebuklai – ant smaragdinio, gintarinio ar varinio audinio padėti ryškūs juodi žetonai, dieną virstantys kompasais, rodančiais Mirties ir Gyvybės kryptį. Taip man atrodo! Dovanokite! Jūs galite šiam jausmui nepasiduoti. Turbūt tai įmanoma. Turbūt.“

Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.

Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas „Ch.“ (siūloma tarti „cha“) provokuoja skaitytojus pačius nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečiama kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją „mažojo žmogaus“ idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.

„Išmanioji katinologija grūste su martirologija. Po šlakelį Radzevičiūtės, Kondroto, Bulgakovo, Kafkos ir Joyce'o, sumaišyta, bet nesuplakta. Vietoj alyvuogės – 1001 Vaisetos patentuotas palyginimas. Ir žvirblio plunksnele sklendžianti kriminalinės kronikos nuoplaiša, pūstelėta tyčinio naratoriaus familiarumo. Autorius pasinaudojo senu barmenų triuku atverti baimių užkaborius mažo įžvalgiojo pertarais.“
Literatūrologas prof. Paulius Vaidotas Subačius

„Antikos tragedijos, Viduramžių misterijos, daugybė įvairiais laikais ir įvairiose vietose parašytų knygų kalba apie kelionę link didžiausios mūsų gyvenimo paslapties – mirties. Ar kas, be mūsų, dar stebi tą kelionę, ją kreipia, joje dalyvauja? To tikrai nežinome. Mūsų kalbėjimas yra vienintelis tos kelionės pėdsakas, primenantis trupinius girioje, siūlą labirinte, iš aukštai atplevenusią plunksną ar spaudinio skiautę. Kultūra mums paliko daugybę gyvenimo kelionės ir mirties paslapties metaforų, bet nė nuo vienos jų, o ir nuo visų kartu netampa nei šviesiau, nei tamsiau. Paslaptis išlieka neįžvelgiama.“
Kultūros istorikė prof. Irena Vaišvilaitė

Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas ir istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jo debiutinis apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“ (2014) pateko į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016) įtrauktas į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką. Autorius parašė dvi istorines monografijas: „Nuobodulio visuomenė“ (2014) ir „Vasarnamis“ (2018). Jis apdovanotas Kazimiero Barėno ir Jurgio Kunčino vardo literatūros premijomis.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Neįvardytos jūros neįvardytoje saloje vienas po kito dingsta objektai: skrybėlės, kaspinai, rožės, laivai, paukščiai, muzika… O su jais išsitrina ir salos gyventojų atsiminimai. Nustoję egzistuoti objektai daugumai jų praranda bet kokią reikšmę ir yra pradanginami iš saliečių kasdienybės – užkasami sode, sudeginami ar atiduodami atminties policijai. Bet saujelei turinčių gebėjimą neužmiršti tenka gyventi apimtiems nuolatinės baimės. Nes atminties policijos darbas – surasti atsimenančius ir padaryti viską, kad tai, kas išnyko, liktų užmiršta.
Pagrindinė romano veikėja, jauna salos rašytoja, sužinojusi, kad jos knygos redaktorius atsidūrė atminties policijos akiratyje, pasiryžta jam padėti. Regis, vienintelis jųdviejų išsigelbėjimas – tai jos rašomas romanas, nelyg priešnuodis užmarščiai. Kas gi žino, kas pranyks rytoj?

„Atminties policija“ – tai įtaigus alegorinis pasakojimas apie atminties galią, praradimo skausmą, visa ko laikinumą, nuolatinę ir nesustabdomą pasaulio kaitą, nepalaužiamą žmogaus valią priešintis blogiui ir kovoti už išlikimą.

„Romanas, skatinantis į visa pažvelgti kitomis akimis. <…> Retas drąsios vizijos pavyzdys.“
Madeleine Thien

„Ogawos pasakojime justi George'o Orwello „1984-ųjų“, Ray'aus Bradbury'io „451° Farenheito“, Gabrielio Garcios Marquezo „Šimto metų vienatvės“ temų atšvaitai, bet „Atminties policija“ turi visiškai savitą balsą ir pasakojimo įtaigą.“
Time

„Laikui nepavaldi sakmė apie kontrolę ir netektį, kuri šiandien atrodo aktualesnė nei bet kada.“
Guardian, Best Books of the Year


Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir Akutagawos. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Atminties policija“ – antras autorės kūrinys lietuvių kalba, Japonijoje pasirodęs dar 1994-aisiais ir iki šiol nepraradęs aktualumo. Jis tapo 2020 m. „International Booker Prize“ ir 2019 m. „National Book Awards“ finalininku, buvo įtrauktas į „New York Times“ 2019 m. svarbiausiųjų šimtuką. Leidykla „Baltos lankos“ yra išleidusi ir Y. Ogawos romaną „Begalinė lygtis“.

„Kokia graži Prancūzija, – galvojo Fani, – ir kokia graži mano meilė...“

Pilys, upės, kalvos, žydras dangus, linguojantys platanai ir kvapnūs jazminai, į pabaigą krypstanti vasara – tokiame žaviame Prancūzijos provincijos kolorite rutuliojasi nelaimingos ir susvetimėjusios turtuolių šeimos likimas. Į siaubingą žmonos vairuojamo automobilio avariją patekęs geraširdis Liudovikas Kresonas stebuklingai išsigelbėja, bet, nors ir sveiksta, yra blaškomas po psichiatrines ligonines. Iš jų grįžusį šeima vis vien laiko kvaišeliu, o lengvabūdė žmona Mari Lora nė nenori pažvelgti jo pusėn. Tik jautrioji Mari Loros motina Fani Kroli užjaučia visų apleistą žentą. Ir šis, toje žavingoje moteryje įžvelgęs meilės – galbūt vienintelio meno, kurį yra įvaldęs, – galimybę, įsipainioja į romantiškus ryšius su savo uošve.

„Nebaigtas romanas“ – paskutinis Francoise Sagan kūrinys, jos sūnaus atrastas po autorės mirties. Subtilus, nevaržomas, pažymėtas jos didžiulės meistrystės, maitinamas jos jausmų ir jų trapumo. Išmintis, ironija, grakštumas, jai leidžiantys žaismingai ir lakoniškai pateikti meilės dramas ir buržua gyvenimo spindesį bei skurdą, – visa tai dar sykį atskleidžia F. Sagan individualybę, taip ryškiai atsispindinčią šiame neužbaigtame romane.

„Didžiausia staigmena 2019 m. Prancūzijos literatūros padangėje.“
france24.com

„Nors ir nebaigtas, pribloškė mane savo žiauriai „saganišku“ stiliumi, kartais trikdančiu begėdiškumu ir tam tikrų peripetijų absurdiškumu. <…> Kupinas laisvos dvasios, dygaus humoro ir kone akiplėšiškos drąsos.“
Denis Westhoff, autorės sūnus


Francoise Sagan (tikr. Francoise Quoirez, 1935-2004) – viena populiariausių XX a. prancūzų rašytojų, nugyvenusi audringą gyvenimą, mylėjusi daug ir aistringai – ją supo žvaigždės, alkoholis, prabanga, meilužiai ir meilužės. Spėjama, kad autorės slapyvardis kilęs iš Marcelio Prousto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ veikėjos princesės de Sagan vardo. 1985 m. už visą kūrybą rašytojai skirtas „Prix littéraire Prince Pierre de Monaco“ apdovanojimas. Jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ laikomas vienu svarbiausių XX a. kūrinių.

„Šedevras, pasmerktas tapti bestseleriu.“

Gian Paolo Serino, „Il Giornale“

1931 m. rugsėjo 19 d. Miuncheno Princo regento aikštės 16-o namo bute buvo aptiktas jaunos moters Angelos Raubal, vadinamos Geli, kūnas. Atrodytų, eilinė byla, tačiau akis badė kelios svarbios detalės: butas priklausė Vokietijos nacionalsocialistų partijos pirmininkui Adolfui Hitleriui, o žuvusioji buvo jo mylimiausia dukterėčia.

Bylos tyrimas patikėtas Miuncheno kriminalinės policijos komisarui Zigfridui Zaueriui ir jo padėjėjui Helmutui Forsteriui. Įkalčiai ir teismo medicinos ekspertizė rodė, kad mergina nusišovė savo dėdės pistoletu. Tai patvirtino ir įvykio liudininkai. Regis, byloje būtų galima dėti tašką.

Tačiau Zauerio tai neįtikina. Nors oficialiai byla baigta, jis žingsnis po žingsnio narplioja sudėtingą ir painų nusikaltimo voratinklį, kuriame įsipainioję ne tik ryškiausi fašistų partijos veikėjai, bet ir pats Hitleris. Atskleista tiesa apie fiurerį mestų šešėlį ne tik jam, bet ir visai partijai. Kartu pakeistų Vokietijos istoriją. Zaueriui teks priimti sunkų sprendimą, o priešininkai padarys viską, kad tiesa niekada nepaaiškėtų. 

„Miuncheno angelas“ – tikrais faktais paremtas detektyvinis romanas, kurio siužetas sukasi apie mįslingą Adolfo Hitlerio dukterėčios Angelos Raubal mirtį. Fabiano Massimi, ne vienus metus praleidęs archyvuose, naudodamasis policijos tyrimo medžiaga sukūrė daugiasluoksnį ir intriguojantį istorinį pasakojimą apie fašistų iškilimą ir priešininkų kūnais nuklotą jų žygį į Vokietijos valdžios viršūnę. 

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Čia sujungiama autentiškai pavaizduota XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenė bei universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Pirmoje knygoje – HERCOGAS IR AŠ – pasakojama apie Dafnę Bridžerton, vyriausiąją iš Bridžertonų seserų.

Dafnė, naujojo sezono debiutantė, sumani ir sąmojinga mergina, be vargo mezga draugystes su geidžiamiausiais Londono viengungiais, kurie, deja, jos nemato kaip būsimos žmonos, nes sąžiningoji Dafnė atsisako žaisti viliokiškus žaidimus, privalomus pagal nerašytas to meto Londono aukštuomenės taisykles.

Kitaip nei Dafnė, Heistingso hercogas Saimonas Basetas – geidžiamiausias jaunikis Londone – draugiškumu visai netrykšta. Jis tvirtai apsisprendęs vengti ir santuokos, ir visuomenės vakarėlių – lygiai taip pat kaip visą vaikystę jo vengė atsainus, jį niekinęs tėvas. Netikėtai sutikęs geriausio draugo seserį Dafnę, Saimonas sugalvoja planą: Dafnei sutikus su netikromis piršlybomis, jis atsikratytų įkyrių, savo dukteris jam peršančių mamyčių, o tuo tarpu smarkiai pagerėjus Dafnės reputacijai ji, tikėtina, sulauktų dėmesio vertų santuokos pasiūlymų.

Iš pradžių planas veikia nepriekaištingai, tačiau negailestingame, paviršinio žvilgesio ir apkalbų kupiname Londono elito pasaulyje tikram galima būti tik dėl vieno – meilė nepaiso jokių taisyklių.

Ši kupina šmaikštaus humoro, ryškių charakterių ir aistrų kronika, kurioje atsiskleidžia istorinis Romantizmo epochos paveikslas, jau tapo pasauliniu bestseleriu.

„Sumaniai ir žaismingai parašyta.“

Time magazine

„Galų gale sulaukėme: didis europietiškas romanas! Seniai laukėme tokios knygos kaip ši. Tai graži meilės istorija ir kartu labai įžvalgus Europos tapatybės paveikslas, kuriame laiko dvasia atspindima tiksliu, įspūdingu, ambicingu ir išmintingu būdu. Parašytas proza, kurios žodžiai šoka puslapiuose, protingais sakiniais, kupinais energijos, šviežių apmąstymų ir įžvalgų.“

Lene Sandvold, Gyldendal (Norvegija)

„Iljos Leonardo Pfeijfferio „Grand Hotel Europą“ galima pelnytai sugretinti su tokių europinio masto rašytojų kaip Thomas Mannas ir Harry Mulischas kūryba. Retai pasitaiko proga perskaityti tokį romaną, kuriame tragiška, bet graži meilės istorija būtų susipynusi su rimtais, tačiau nenuobodžiais ir itin šmaikščiais apmąstymais apie Europą kaip reiškinį. (...) „Grand Hotel Europa“ yra meilės laiškas senam, numylėtam, mirtinai išvargusiam, bet nuostabaus grožio žemynui.“

De Limburger (Nyderlandai)

Tai daugiasluoksnis romanas, kuriame didinga ir išprususia maniera supinama daugybė pasakojimų. Nors „Grand Hotel Europoje“ aprašomas žlugimas, čia daug vilties, o daugiausiai – tikėjimo meile.“

Nederlands Dagblad (Nyderlandai)

„Pfeijfferis parašė metų romaną. Tai didžioji satyra apie viską: pradedant destrukciniu masinio turizmo poveikiu, baigiant Europos kultūros išpardavimu.“

NRC Handelsblad (Nyderlandai)

„Grand Hotel Europa“ suteikia ne tik pribloškiančią skaitymo patirtį, bet ir begalę peno apmąstymams.“

De Morgen (Belgija)

Tol, kol Europa išaugina tokių menininkų kaip Ilja Leonardas Pfeijfferis, mes nesame tik praeitis – mes jaučiamės galį kurti ateitį.“

Femke Halsema, Amsterdamo meras

„Grand Hotel Europa“ yra nepaprastos jėgos romanas apie visas meilės apraiškas, apie Europą ir masinį turizmą.“

Ardnas (Nyderlandai)

„Grand Hotel Europa“ yra nuostabi knyga: stilistiškai meistriška, kompoziciškai geniali, taikliai kritikuojanti ir labai dažnai sąmojinga.“

MappaLibri (Italija)

1957 m. parašyta „Artūro sala“ pelnė prestižiškiausią Italijos literatūros apdovanojimą – Premio Strega. Jos autorė – Elsa Morante (1912–1985), sudėtinga ir uždara asmenybė, anksti paliko namus, kad taptų rašytoja. Jos kūrybai būdingas tiesmukumas ir sudėtingi šeiminiai santykiai, o vertingomis ji laikė tik tas knygas, kurios turi galios keisti pasaulį. Jos kūryba laikoma moderniąja Italijos klasika.

Artūras – laisvas, veik laukinis paauglys. Savo dienas jis leidžia vienas, klajodamas po kaimą ir paplūdimius savo gimtojoje Pročidos saloje, įsispraudusioje Neapolio įlankoje, o namo grįžta tik genamas alkio. Artūro pasaulėžiūrą formuoja godžiai skaitomos knygos, todėl ne tik jo motina, mirusi jį gimdydama, bet ir tėvas, pasirodantis ir vėl iškeliaujantis be jokio įspėjimo, jam – bene mitinės būtybės, neturinčios trūkumų ir besąlygiškai garbinamos. Kai vieną dieną tėvas namo parsiveda nedaug už Artūrą vyresnę nuotaką, tyliai ir idiliškai jo būčiai ateina galas. Staiga susidūręs su realybe Artūras ima jausti pavydą, o galiausiai ir meilę – jausmus, apie kuriuos nieko nesupranta.

Tai daugiasluoksnė, brutaliai realistiška ir kartu pasakiška šeiminė drama, kurios centre – skausminga, bet prisijaukinta vienatvė, sudrumsčiama niekad vietoje nestovinčio gyvenimo.

„Nuostabiai parašytas kūrinys, stulbinantis išgalvoto pasaulio sudėtingumu ir visapusiškai atskleista žmogiškosios būties drama.“

Elena Ferrante

Horoskopas iš esmės yra tarsi schema, iš kurios matyti, kokia žmogaus „vidinė programa“. Kiekvieno mūsų ji – vis kitokia. Ji nėra nei gera, nei bloga – tiesiog tokia, kokia yra. Gimimo horoskopas atskleidžia mūsų vidinę architektūrą – tokią, su kokia atėjome į šį pasaulį, tačiau ką su ja darome, priklauso jau tik nuo mūsų pačių.

Jan Spiller, visame pasaulyje žinoma astrologė, šioje knygoje dalijasi savo keliasdešimties metų patirtimi ir profesinėmis paslaptimis. Remdamasi šiaurinio Mėnulio mazgo padėtimi, autorė vaizdžiai ir išsamiai aptaria dvylika Zodiako ženklų – dvylika asmenybės tipų.

Knygoje rasite daug netikėtų įžvalgų apie tam tikro ženklo žmonių įgimtus gabumus, poreikius, troškimus, tikslus ir galimybes įvairiausiose gyvenimo srityse. Paprastai ir aiškiai išdėstytos autorės mintys pravers ne tik astrologijos naujokams ar žinovams, bet ir tiems, kas nori geriau suprasti save, atrasti vidinę harmoniją ir dvasinę ramybę.

HOROSKOPAS PARODO ASMENYBĖS STRUKTŪRĄ – TAI SCHEMA, UŽ KURIOS SLYPITE TIKRASIS JŪS. GYVENIMO VAIRAS – JŪSŲ RANKOSE.

Du šimtai milijonų parduotų muzikos įrašų

Dvylika „Grammy“ apdovanojimų

Tik viena Tina Turner

Tina Turner – rokenrolo karalienė ir gyvoji legenda – atskleidžia tiesą apie savo svaiginamą karjerą ir sudėtingą asmeninį gyvenimą.

Šioje autobiografinėje knygoje Tina atvirai išdėsto savo asmeninio gyvenimo istoriją – nuo Tenesio valstijos Natbušo miestelyje praleistos vaikystės, pasiektos šlovės dirbant su Ike’u Turneriu ir patirtų tamsių akimirkų gyvenant su juo iki nepaprastos vėliau lydėjusios sėkmės ir laimės asmeniniame gyvenime.

Mano meilės istorija – įspūdinga ir įkvepianti istorija moters, išdrįsusios įveikti visas jos kelyje pasitaikiusias kliūtis.

Ši puikiai parašyta autobiografija, atskleidžianti puokštę visiems žinomų Tinos savybių – stiprybę, energiją, drąsą ir dvasingumą, yra tokia pat pavergianti ir jaudinanti, kaip ir bet kuris iš garsiausių dainininkės hitų.

TINA TURNER (tikrasis vardas Anna Mae Bullock) yra dainininkė ir aktorė, kurios karjera tęsiasi jau daugiau nei šešiasdešimt metų. Muzikinę karjerą ji pradėjo dirbdama su buvusiu vyru Ike’u Turneriu, kaip dueto „Ike and Tina Turner Revue“ narė. Sėkmę lydėjo daugybė hitų, tarp jų „River Deep – Mountain High“ ir „Proud Mary“. Su Ike’u Tina išsiskyrė 1978-aisiais ir nuo tada nuo nulio pradėjo savo solinę karjerą. Ji išleido daug hitų, tarp jų 1984-ųjų solinį albumą „Private Dancer“. Tina Turner, viena populiariausių visų laikų atlikėjų, yra pardavusi 200 milijonų įrašų. Ji yra laimėjusi daug apdovanojimų, tarp jų dvylika „Grammy“ statulėlių, o į jos koncertus parduota daugiau bilietų nei į bet kurio kito solo atlikėjo. Dabar ji su savo vyru Erwinu Bachu gyvena Ciuriche, Šveicarijoje.

„Mano gyvenime buvo daug nutikimų, apie kuriuos jums galbūt norisi paklausti: „Kaip tu iš to išsikapstei?“ Esu dariusi tai, kas pavojinga, kiti irgi yra man padarę pavojingų dalykų, bet pačią paskutinę akimirką tarsi kažkas pasakydavo, kada reikia bėgti, kaip išgyventi. Tai įvykdavo visada, nesvarbu, kokioje situacijoje būdavau atsidūrusi. Nutariau, kad, matyt, man lemta gyventi. Galbūt esu čia dėl konkrečios priežasties, ir ta priežastis – pasidalyti savo istorija su jumis.“

Tina Turner

„Bet ar žinote, ką atsakau tiems, kurie paklausia: „Ką daryti, kai viskas tavo nenaudai?“ Štai koks mano atsakymas: „Turite judėti pirmyn. Nesustoti, kad ir kas būtų. Jei gaunate per vieną žandą, atsukite kitą. O skausmas? Nevalia galvoti, ką jums kas nors daro dabar ar darė praeityje. Tiesiog privalote judėti pirmyn.“

Tina Turner

Du šimtmečius apimanti vienos italų giminės istorija G. G. Márquezo ir I. Allende gerbėjams

„Korta patvirtino jos baimes: ištekėdama už jo, ji pradėjo svajotojų, melancholiškų ir pasmerktų kentėti žmonių, koks buvo ir jos vyras, giminės šaką.“

Kazadijų šeima nuo senovės gyveno Po pakrantėje įsikūrusiame Stelatos kaimelyje. XIX a. pradžioje šių darbščių paprastų žmonių ramią būtį sudrumsčia netikėta meilė: Džakomas Kazadijas įsimyli tamsiaakę čigonę Violką Toską ir ją veda.

Nuo tada šeimos palikuonys arba mėlynakiai svajotojai šviesiais plaukais – atsidavę į Džakomą, arba neįprastų galių turintys, tvirtai ant žemės stovintys tamsiaakiai ir tamsiaplaukiai – kaip regėtoja Violka. Vienas jų, Akilas, buvo pasiryžęs apskaičiuoti iškvepiamo oro svorį, jo dukra Edvidžė lošdavo kortomis su proseneliu, mirusiu prieš du šimtmečius, viena jos dukterėčia, Adelė, laimės ieškoti iškeliavo net į Braziliją, o kita, Sniegė, būdama laiminga, skleisdavo maloniai saldų kvapą.

Ištisos Kazadijų šeimos kartos neatsispirdavo nenumaldomam norui mesti iššūkį likimui ir vytis savo svajonę. Ir eidavo jie iki galo – vedami meilės, maišto, teisingumo troškulio, noro pakeisti pasaulį, nepaisydami baisios pranašystės, kurią vieną audringą naktį taro kortose kadaise perskaitė Violka...

Prasidėjusi bauginančia pranašyste, ši saga trunka du šimtmečius, kol galiausiai viena iš šeimos palikuonių nusprendžia nebesigręžioti į praeitį ir tiesiog gyventi. Romane prisiliečiama ir prie istorinių Italijos įvykių, jos iškilių asmenybių. Aistringi personažų gyvenimai neabejotinai įkvėps skaitytoją nepasiduoti, regis, jau nulemtam likimui.

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja. Baigusi filosofijos studijas Maskvoje, dėstė Klaipėdos universitete, dirbo vietos spaudoje ir televizijoje. Vėliau persikėlė į Kopenhagą, dirbo banke. Iš čia su šeima persikraustė į gimtąjį vyro miestą – Hamburgą, ten gyvena jau dešimt metų.

Kartą autorė savęs paklausė: kaip galėčiau pamilti šį miestą? Ieškodama atsakymo, atrado įspūdingą Hamburgo istoriją, jo žmones, parkus ir muziejus. Ir Salmę, Afrikos saulę dėl mylimo vyro iškeitusią į šiaurietiškus pavėsius ir tapusią pirmąja arabe, parašiusia savo biografiją. Visa tai įkvėpė autorę sukurti šį, jau dešimtąjį, romaną.

Mieloji mano Monika, dėkoju tau už viską ir prašau tik vieno: nebijok gyventi.

Frederikė

Ant Elbės pakrantės stovi balta vila. Jos sode vaikštinėja povai. Šio namo šeimininkė, aštuoniasdešimtmetį perkopusi Frederikė, kaip didžiausią vertybę ant svetainės sienos pasikabinusi didžiulį Zanzibaro princesės Salmės portretą. Su guvia senole gyvena Monika – lietuvė vertėja, po skyrybų atramą atradusi spalvinguose Frederikės pasakojimuose.

Ramią Monikos gyvenimo tėkmę sutrikdo netikėtai oro uoste nugirstas pokalbis. O kur dar protu sunkiai suvokiamas Frederikės prašymas? Monikai tenka apsispręsti: peržengti asmenines nuostatas ir pažinti tikrąją meilės prigimtį ar ginti savo įsitikinimus, bet įskaudinti mylimus žmones?

Trys moterys ir trys jų gyvenimai, paženklinti aistros ir sudėtingų pasirinkimų naštos.

Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovo, vėliau ilgamečio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Alvydo Sadecko pokalbis su žurnalistu Valdu Bartasevičiumi apie organizuotą nusikalstamumą, jo priežastis ir šaknis, plėtrą atkūrus mūsų valstybės nepriklausomybę, kriminalistų kovą su nuožmiomis nusikaltėlių gaujomis, jų veiklos metodus, specifinį gyvenimo būdą. Pasakojama ir apie politinių intrigų žalą šalies teisėsaugai, prieštaringą, neretai asmeniniais išskaičiavimais grindžiamą politikos pasaulį.

Knygoje „Iš kriminalisto gyvenimo“ pateikta ir kitų kriminalinės policijos komisarų pasakojimų apie garsių organizuoto nusikalstamumo gaujų likvidavimą, jų vidinius ryšius ir santykius, psichologiją, nesuvokiamą žiaurumą ir nuožmų sąskaitų suvedinėjimą.

Alvydas Sadeckas beveik du dešimtmečius dirbo kriminalistu, vadovavo Vidaus reikalų ministerijos 6-ajam skyriui, sukurtam kovai su organizuotu nusikalstamumu, buvo pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos kriminalinės policijos vadovas, vyriausiasis komisaras, pulkininkas. Vėliau dirbo prezidento Algirdo Brazausko patarėju nacionalinio saugumo klausimais, 2000–2008 m. – Seimo narys, 2000–2006 ir 2008 m. – Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi. Vienas bendrovės „Ekskomisarų biuras“ įkūrėjų ir bendraturtis.

Valdas Bartasevičius ilgametis dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistas, politikos apžvalgininkas, prezidento Valdo Adamkaus, užsienio reikalų ministro Antano Valionio ir JAV išeivijos veikėjo, mecenato, verslininko Juozo Kazicko bei jo žmonos Aleksandros prisiminimų knygų literatūrinis bendraautoris. Valdo Barto slapyvardžiu parašė detektyvinius romanus „Vorų šokis“, „Mirtis Nidoje“, „Mirtina meilė“ ir „Spąstuose“.

Jaunimui nuo 16m.  

Donaldas F. Delpis. Keturiolikos. Piktas ir sarkastiškas. Apsėstas minčių apie seksą. Tėvams ir mokytojams sunku su juo susikalbėti.

Jam rūpi piratinės plokštelės ir vaizdo žaidimai. Jis piešia komiksus apie nemirtingus superherojus, negailestingus niekšus ir suvedžiotojas.

Komiksuose jam gyventi kur kas geriau nei tikrovėje. Tikrovėje jis serga leukemija ir atsisako kovoti dėl savo gyvybės.

Jis netiki, kad verta stengtis. Jis netiki, kad verta gyventi.

O gal?..

Tikrais įvykiais grįsta „Superherojaus mirtis“ – originalus romano, komiksų ir filmo scenarijaus lydinys. Ši istorija sukrės, nustebins atvirumu ir privers susimąstyti apie gyvenimo prasmę.

Anthony McCarten (1961) – Naujosios Zelandijos rašytojas, poetas, pjesių kūrėjas. Pagal knygą „Superherojaus mirtis“ 2011 m. pastatytas kino filmas, kuriam scenarijų sukūrė pats autorius. Jis taip pat parašė scenarijus tokiems filmams kaip „Visko teorija“ (2014) bei „Bohemijos rapsodija“ (2018).

Prezidentas Josephas R. Bidenas neretai vadinamas ir laimingiausiu, ir nelaimingiausiu žmogumi. Per penkiasdešimt nuoseklios politinės karjeros metų jam pavyko pasiekti aukščiausią tašką – Baltuosius rūmus, tačiau jo gyvenimas paženklintas ir itin skaudžių asmeninių praradimų bei nusivylimų.

Tiesa, kalbant apie J. Bideno gyvenimą, svarbu ne tik kvapą gniaužiančios dramos, tačiau taip pat ir itin retai aukščiausiuose politikų sluoksniuose pasitaikantis ryžtas kovoti su savo trūkumais, klaidomis, sugebėjimas atremti likimo kirčius. Kaip teigia pats Bidenas: „Nesėkmės žmogaus gyvenime neišvengiamos, tačiau pasiduoti – neatleistina.“ Patirti išbandymai išugdė nuoširdžią Bideno empatiją tiems žmonėms, kurie susiduria su sunkumais, – tai labai svarbi savybė, nes jam tenka imtis atsakomybės amerikiečiams itin sudėtingu laikotarpiu.

Knygoje atskleista ilga ir turininga Bideno politinė karjera Senate, laikotarpis, kai jis buvo Obamos viceprezidentas, itin sudėtingas laikotarpis po 2016 m., kai buvo nukonkuruotas Hillary Clinton, taip pat apsisprendimas mesti iššūkį Donaldui Trumpui, senatorės Kamalos Harris, kaip svarbiausios politinės bendražygės, pasirinkimas ir pirmieji iššūkiai aukščiausiose pareigose.

Knyga paremta išsamiais pokalbiais su pačiu Josephu Bidenu, taip pat joje rasite daugiau nei šimto jį pažįstančių žmonių, įskaitant buvusį prezidentą Baracką Obamą, kitų įtakingų JAV politikų, aktyvistų, politinių oponentų ir šeimos narių atsiliepimų.

Nepaprastai talentingo „The New Yorker“ reporterio knygoje meistriškai pristatomas Joe Bidenas, žmogus ir politikas, atsiskleidžia netikėtoje šviesoje.

„The Washington Post“

Donas Hennessy, ilgus metus dirbdamas tiek su smurtautojais, tiek su jų aukomis, perprato ypatingas vyrų smurto prieš partneres taktikas. Jo nuomone, smurto ir žiaurumo varomoji jėga – vyrų privilegijuotumas, skatinantis juos teikti pirmenybę seksualiniams savo poreikiams ir lemiantis taktiką kontroliuoti partnerę ir prieš ją smurtauti. Ši paskata ir skiria vyrų smurtą prieš partneres nuo kitų smurto artimoje aplinkoje, tokių kaip moterų smurtas prieš vyrus ar šiurkštus elgesys su vyresniais žmonėmis, formų.

Autorius išsamiai aprašo pedofilų ir prieš partneres smurtaujančių vyrų taktikų ir tokio elgesio paskatų panašumus. D. Hennessy pastebėjo, kad aiškindamas šias taktikas smurtautojų aukoms padėjo daugeliui jų išsivaduoti nuo psichologinės smurtaujančių partnerių kontrolės.

UŽVALDYTOS MOTERYS – TAI KNYGA, PUSLAPIS PO PUSLAPIO ATSKLEIDŽIANTI SLAPTĄ VYRŲ TAKTIKĄ KONTROLIUOTI SAVO PARTNERĘ.

Sužinosite:

• kaip pastebėti požymius, išduodančius galimą smurtą artimoje aplinkoje,
• kokiais būdais galime užkirsti kelią smurtui ar perdėtai kontrolei,
• kodėl bauginimas ir žeminimas neturi tapti kasdienybe gyvenant poroje,
• kaip jaučiasi vaikai, namie patiriantys ar matantys fizinį ar psichologinį smurtą,
• kaip padrąsinti artimą žmogų ir paskatinti kreiptis pagalbos.

Rašytojos Herbjørg Wassmo romanas „Dinos knyga“ apie sunkia kalte paženklintą, audringą, gaivališkos ir nesutramdomos Dinos gyvenimą, parašytas ryškiu, savitu, šiaurietišku niaurumu persmelktu stiliumi, pakerėjo skaitytojus visame pasaulyje. 

Knygoje „Laimės sūnus“ autorė tęsia pažintį su Dinos pasauliu, žvelgdama jos sūnaus  Benjamino Grenelvo akimis. Dar būdamas vaikas jis tapo vieno Dinos nusikaltimo liudininku ir ši paslaptis visiems laikams sujungė motiną ir sūnų nenutraukiamais meilės ir neapykantos saitais. 

Ūgtelėjęs Benjaminas paliko gimtąjį Reinsnesą, baigė mokslus Trumsėje, studijavo mediciną Kopenhagoje, blaškėsi kruvinuose Danijos ir Prūsijos karų verpetuose. Slegiamas vaikystės prisiminimų jis instinktyviai ieško moterų artumo, mėgaujasi jų šiluma ir meile. Tačiau, visą laiką imdamas ir nemokėdamas duoti, Benjaminas savo kelyje palieka tik skausmą, širdgėlą ir kartėlį. Nes tik tai jis ir paveldėjo iš savo motinos. Iš Dinos.

Herbjørg Wassmo yra viena populiariausių autorių Norvegijoje. 1986 m. rašytoja apdovanota Šiaurės šalių tarybos premija. Jos knygos išverstos į daugelį kalbų, o garsiausi jos kūriniai – trilogija „Dinos knyga“, „Laimės sūnus“, „Karnos kraitis“.

Tarptautinio pripažinimo sulaukusiuose norvegės Herbjørg Wassmo romanuose „Dinos knyga“ ir „Laimės sūnus“ atskleidžiamos skausmingos Grenelvų giminės atstovų – Dinos ir jos sūnaus Benjamino – istorijos. Trečioje šios nepakartojamos sagos knygoje „Karnos kraitis“ visos istorijos susipina ir virsta Karnos, Benjamino dukros ir Dinos anūkės, gyvenimo pasakojimu.

Karna leidžia dienas močiutės ir tėčio gimtinėje – Reinsneso ūkyje. Dinos laikais klestėjęs ūkis dabar merdi vis labiau gožiamas sparčiai augančio Stranstedo miestelio šešėlio. Nors Karna nėra mačiusi Dinos, močiutė ją dažnai aplanko mintyse, o tokie apsilankymai baigiasi nuomario priepuoliu. Tačiau vieną dieną Reinsneso ūkį supurto neįtikėtina žinia – Dina grįžta! Vyresnė ir lieknesnė, bet tokia pat užsispyrusi ir išsaugojusi norą viską valdyti bei kontroliuoti. Močiutės pasirodymas pakeičia ne tik Karnos, bet ir daugelio kitų žmonių gyvenimus, tik ne visos permainos atneša laimę. 

Herbjørg Wassmo yra viena populiariausių autorių Norvegijoje. 1986 m. rašytoja apdovanota Šiaurės šalių tarybos premija. Jos knygos išverstos į daugelį kalbų, o garsiausi jos kūriniai – trilogija „Dinos knyga“, „Laimės sūnus“, „Karnos kraitis“.

„Ji nesuvokė, kaip ilgai užtrunka tapti kuo nors kitu arba koks vienišas jautiesi gyvendamas ne tau skirtame pasaulyje.“

Vaikystėje neišskiriamos nenuorama Dezirė ir tylenė Stela Vinjė visad liks identiškos dvynės, visad liks seserys. Užaugusios mažame, žemėlapyje nė nepažymėtame Luizianos juodaodžių miestuke, kurio gyventojų oda tokia šviesi, kad nė nesiskiria nuo baltųjų. Šešiolikos pabėgusios į Naująjį Orleaną ieškoti geresnio gyvenimo. Neilgai trukus, Stelai palikus tik atsisveikinimo raštelį, atsiskyrusios ir pasirinkusios gyventi visiškai skirtinguose pasauliuose. Dezirė susituokia su juodaodžiu ir pagimdo tamsios odos mergaitę. Stela nusprendžia tapti baltąja, bet jos baltaodis vyras apie žmonos praeitį nė nenutuokia.

Ar išskirtos daugelio mylių ir dar daugiau melo seserys Vinjė vėl susitiks? Ar jas jungiantys saitai atlaikys likimo skirtus išbandymus? Kokią kainą teks sumokėti už savo pasirinkimus? Kaip klostysis jų dukrų gyvenimai ir ar susikirs keliai?

Nuo Amerikos pietų iki Kalifornijos, nuo XX a. vidurio iki pabaigos šiame romane gija po gijos audžiamas kelių Vinjė šeimos kartų likimų žemėlapis, kuriame talentingai, jautriai ir išmintingai braižoma žmonių meilės ir neapykantos vienų kitiems istorija, nagrinėjamos daugialypės priežastys, kodėl žmonės kartais pasirenka savo gyvenimus nugyventi tapę visai kitais, nei yra iš tiesų, ir kaip tai keičia jų tarpusavio ryšius.

„Prilygsta Toni Morrison kūrybai.“
O, The Oprah Magazine

„Universalus, rafinuotas ir jaudinantis romanas. Giliai po oda prasiskverbiantis, ramiai ir užtikrintai klausiantis, kas mes esame ir kuo norime tapti.“
Entertainment Weekly

„Nepaprastai įtaigus rasės ir tapatybės klausimų apmąstymas.“
New York Times


Brit Bennett (Brita Benet, gim. 1990 Kalifornijoje) – viena perspektyviausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. „Nykstantys saitai“ – antras jos romanas, nominuotas 2021 m. „The Orwell Prize for Political Fiction“ ir „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijoms.

Jaunimui nuo 12 metų

Eragonas su savo drakone Safyra išgelbėjo sukilėlius nuo žiauriojo Imperijos valdovo Galbatorikso armijos, bet dabar jam reikia keliauti į elfų sostinę Elesmerą ir tobulinti Drakonų Raiteliui būtinus įgūdžius. Iš pirmo žvilgsnio kelionė atrodo kupina naujų atradimų ir smagių nuotykių, tačiau Eragonui reikia saugotis, nes kiekviename žingsnyje jo tyko pavojai ir išdavystės. Niekas nevyksta taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ar jis gali kuo nors pasitikėti?

O štai jo pusbrolis Roranas turi stoti į naują kovą – gali būti, kad tai sukels Eragonui dar didesnį pavojų.

Ar pavyks Galbatoriksui užgniaužti priešininkus? Ar Eragonui pavyks išsaugoti savo gyvybę?

2-oji „Paveldėjimo“ ciklo dalis. Ciklas lyginamas su J. R. R. Tolkieno knygomis ir visame pasaulyje mėgstamas ne tik vaikų ir jaunimo, bet ir suaugusiųjų.

Būdamas penkiolikos amerikietis Christopheris Paolinis baigė mokyklą ir pradėjo rašyti knygą „Eragonas“, kuri ir tapo pirmąja „Paveldėjimo“ dalimi. Devyniolikos jis jau buvo žymus ir pateko į Guinnesso rekordų knygą kaip jauniausias knygų ciklo, tapusio bestseleriu, autorius. Pagal „Eragoną“ pastatytas kino filmas.