Elektroninės knygos

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Romanuose autentiškai pavaizduotas XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenės gyvenimas, jo užkulisiai, paliečiamos universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. 

Visų pamėgtų, bestseleriu tapusių Julios Quinn „Bridžertonų kronikų“ aštuntoji knyga. Pagal šią knygų seriją sukurtas Netflix serialas. 

Tai Gregorio Bridžertono istorija.

Ne taip, kaip dauguma pažįstamų, Gregoris Bridžertonas iš visos širdies tiki tikra meile.

Ir turi tam priežastį: visi septyni jo broliai ir seserys laimingai susituokę. Gregoris įsitikinęs, kad jam skirtoji anksčiau ar vėliau pasirodys, o iki tol galima smagiai pagyventi. Išvydęs Hermioną Votson jis kiekviena savo ląstele pajunta, kad jiems lemta būti kartu.

Tačiau iš geriausios, tik ne tokios gražios Hermionos draugės Liusės Abernati Gregoris sužino, kad Hermiona karštai myli kitą vyrą. Deja, kai Gregoris supranta, kad toji mergina vis dėlto nebuvo jam skirtoji, o iš tikrųjų jis myli Liusę, nebelieka laiko ką nors pakeisti. Liusė ruošiasi tekėti už kito!

Taigi vykstant vestuvėms Gregoris turi sugalvoti, kaip jas nutraukti ir įtikinti Liusę, kad ji turi tapti jo žmona...

„Julia Quinn – istorinio romano meistrė.“

Entertainment Weekly

Serijos „Empirėjus“ pirma knyga

SKRISK ARBA MIRK

„THE NEW YORK TIMES“ BESTSELERIO AUTORĖ

„Maginė fantastika, kuri iš visų per pastarąjį dešimtmetį mano skaitytų šio žanro knygų žiauriausiai įtraukia!“

„THE NEW YORK TIMES“ GERIAUSIO BESTSELERIO AUTORĖ TRACY WOLFF

Atskleiskite „The New York Times“ geriausio bestselerio autorės Rebeccos Yarros sukurtą žiaurų drakonų raitelių elitui skirtą karo koledžo pasaulį.

Dvidešimtmetė Violeta Sorengeil turėjo mokytis raštininkų kvadrante ir ramiai gyventi tarp knygų ir istorijos. Tačiau vadovaujančioji generolė – kartu ir kieta kaip drakono nagas motina – įsakė Violetai prisijungti prie šimtų kandidatų, trokštančių tapti Navaros elitu – drakonų raiteliais.

 Kai esi mažiausias, o tavo kūnas silpnas, mirtis tyko už kiekvieno kampo… nes drakonai nesusisaisto su trapiais žmonėmis. Jie juos degina.

Susisaistyti pasirengusių drakonų mažiau nei kadetų, tad daugelis kandidatų pasiryžę nužudyti Violetą, kad pagerintų savo galimybes. Kiti, tarkim, galingiausias ir negailestingiausias raitelių kvadranto sparno vadas Ksaidenas Riorsonas, ją nori nužudyti tik dėl to, kad ji savo motinos dukra.

Kad išgyventų dar vieną dieną, jai teks pasitelkti visą savo protą.

Tačiau su kiekviena diena karas vis labiau įsisiautėja, apsauginiai karalystės kerai silpsta, o mirčių vis daugėja. Maža to, Violeta pradeda įtarti, kad vadai slepia siaubingą paslaptį.

Draugai, priešai, meilužiai – visi Basgiato karo koledže turi savo užduotį, nes ten patekus išeiti galima tik dviem būdais – baigti koledžą arba mirti.

Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis – viena iškiliausių XX a. istorinių asmenybių ne vien gimtojoje Didžiojoje Britanijoje, bet ir visame pasaulyje. Buldogu pramintas, cigaro iš rankų nepaleidžiantis politikas Antrojo pasaulinio karo metais įtvirtino savo, kaip drąsaus, bekompromisio ir toliaregiško valstybės veikėjo, statusą. Ši istoriko Geoffrey’io Besto biografija išsamiai apibūdina visą W. Churchillio gyvenimą ir padeda geriau suprasti priežastis, dėl kurių politiko vardas yra amžiams įrašytas į žmonijos istoriją. 

Winstonui Churchilliui likimas lėmė vesti savo šalį per vieną sunkiausių laikotarpių istorijoje. Didžiosios Britanijos ministru pirmininku jis tapo tą pačią dieną, kai Hitleris įsiveržė į Prancūziją (1940 metų gegužės 10 d.). Tuo metu jam buvo 66-eri. Politikas puikiai žinojo, kas yra karas: prie armijos jis prisijungė 1895-aisiais, būdamas 21 metų. Dalyvavęs mahdistų sukilime ir Antrajame anglų–būrų kare, savo patirtį aprašė keliose knygose ir pasuko į politiką: 1900 metais buvo išrinktas į parlamento Bendruomenių Rūmus. 

Politikoje W. Churchillis praleido 55 gyvenimo metus: kaip eilinis parlamentaras, Prekybos tarybos pirmininkas, karo ministras, Jungtinės Karalystės iždo kancleris, pirmasis admiraliteto lordas ir ministras pirmininkas (du kartus). Per savo ilgą, prieštaringą ir spalvingą karjerą W. Churchillis buvo ir liaupsintas, ir keiktas. Kaip ir kiekvienas žmogus, jis neišvengė klaidų, nuopuolių ir kritikos. Aišku viena: uždegančios jo kalbos ir nepajudinamas ryžtas sutelkė britus Antrojo pasaulinio karo metais ir suteikė pradinį impulsą pasipriešinti Europą siaubiančiam Hitlerio karui. Be W. Churchillio drąsos, Europos ir viso pasaulio istorija galėjo pasisukti visiškai kita kryptimi. 

Geoffrey’is Francis Andrew Bestas (1928–2018) – autoritetingas britų istorikas, kurio specializacija yra karo tematika. Studijavęs Kembridže, vėliau pats dėstė istoriją Edinburgo, Sasekso ir Oksfordo universitetuose, 2003 metais tapo Britų akademijos nariu. Iš viso parašė 13 knygų, iš jų dvi – apie Winstoną Churchillį: „Churchill: A Study in Greatness“ (2001) bei „Churchill and War“ (2005). 

Tikra pabėgimo iš Kionigsbergo į Lietuvą istorija, sukrečianti iki širdies gelmių.

Šaltas 1946-ųjų vasaris. Vienuolikmetės Ursulos Dorn, karštligiškai ieškančios maisto Kionigsbergo griuvėsiuose, galvoje vienintelė mintis: kaip išgyventi? Sovietų okupuotame mieste daugiau nei 70 tūkstančių gyventojų, daugiausia vokiečių, jau mirė nuo bado, ligų ir smurtautojų okupantų rankos. Išsekusios moterys prievartaujamos, o kūdikiai vežimėliuose paliekami šaltyje. Maždaug 20 tūkstančių našlaičių klajoja po šiaurinę Rytų Prūsiją elgetaudami ir ieškodami maisto.

Ursula nebegali pakęsti šios kančios. Mergaitė įsmunka į rusų prekinį traukinį ir atkeliauja į Kauną. Čia susiduria su geranoriškais žmonėmis, globojančiais našlaičius, atklydusius iš Rytų Prūsijos. 

Tačiau ilgainiui ir Pažadėtąja žeme laikytoje Lietuvoje vis sunkiau: partizanai priešinasi sovietų okupantams, o „vokiečių fašistų vaikus“ priglaudusios šeimos tremiamos į gulagus. Norėdami išlikti „vokietukai“ priversti trauktis į miškus ir ten gyventi laukinį vilkų gyvenimą arba išsižadėti savo tapatybės ir praeities.

Nė viena Antrojo pasaulinio karo aukų grupė nėra moksliškai tyrinėta taip mažai kaip Rytprūsių vilko vaikai, o taip nutiko dėl to, kad, palyginti su kitomis Trečiojo reicho ir nacių sukelto karo aukomis, apie jų likimą sužinota gana vėlai. Tik byrant Sovietų Sąjungai ir Baltijos šalyse sustiprėjus nepriklausomybės siekiantiems judėjimams pirmą kartą prabilta apie vilko vaikus.

CHRISTIANAS HARDINGHAUSAS gimė 1978 m. Osnabriuke, Vokietijoje. Baigęs istorijos, literatūros ir žiniasklaidos magistrantūros studijas Osnabriuko universitete, apgynė daktaro disertaciją propagandos ir antisemitizmo tyrimų srityje. Hardinghausas rašo knygas, dirba laisvai samdomu žurnalistu ir istorijos konsultantu.

Jaudinanti dviejų draugių istorija nacių okupuotoje Prancūzijos sostinėje. Tai knyga apie baimę, kančią ir skaudžius likimo smūgius, kuriuos nugali nepalaužiama vidinė stiprybė, pasiaukojimas ir meilė. 

1939-ieji. Europa vis labiau kaustoma niūrios karo nuojautos. Paryžiuje gyvenančios draugės Eliza ir Žiuljetė įsitikinusios, kad karas jų nepalies. Deja, šios viltys netrukus sudūžta į šipulius. Naciams okupavus Paryžių, Eliza supranta, kad jai Prancūzijos sostinėje nebesaugu. Apsisprendusi bėgti, brangiausią savo turtą – dukrelę – moteris patiki Žiuljetei, taip pat auginančiai panašaus amžiaus dukrą ir du šiek tiek vyresnius sūnus. 

Karui pagaliau pasitraukus iš Prancūzijos, Eliza sugrįžta į Paryžių, kur sužino sukrečiančią naujieną: į Žiuljetės namų rajoną pataikė bomba, akimirksniu sugriovusi tiek pastatus, tiek žmonių gyvenimus. Siaubo apimta Eliza bando surasti bent menkiausią užuominą apie savo dukrą ir ja besirūpinusią draugę, tačiau bergždžiai. 

Nors Eliza tūkstančius kartų įsivaizduoja blogiausia, vis dėlto jos širdis atsisako tuo patikėti. Galų gale moteris užčiuopia nors ir menką, bet vilties šiek tiek teikiantį siūlo galą. Kupina vėl užgimusios vilties, Eliza iškeliauja į Niujorką, kur tikisi pagaliau sužinoti, kas nutiko jos dukrai ir geriausiai draugei. 

„Motinos meilės stiprybė ir nesuvokiamai sunkūs karo meto pasirinkimai; šeimos saga, odė menininko sielai ir netgi detektyvo elementai. Skaitydama negalėjau sulaikyti ašarų ir atsitraukti iki pat paskutinio puslapio.“ 

Jill Santopolo, knygos „Šviesa, kurios netekome“ autorė 

„Nuostabus ir širdį veriantis kūrinys.“ 

 Kate Quinn , knygų „Kodas „Rožė“, „Alisos tinklas“ autorė

„Kristin Harmel – tikra pasakojimo meistrė. Puikus istorinis romanas!“

 Sadeqa Johnson, knygų „The House of Eve“, „Yellow Wife“ autorė

Kristin Harmel (g. 1979 m.) yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Autorė rašymu „susirgo“ būdama šešiolikos. Baigusi Floridos universitetą, ji dirbo žurnalo „People“ reportere, taip pat rašė kitiems žurnalams bei televizijos laidoms. Pirmąją knygą K. Harmel išleido 2006-aisiais, būdama 27-erių. „Paryžiaus dukra“ yra 15-oji autorės knyga. Jos kūryba išversta į daugiau nei 30 kalbų. Lietuvių kalba yra išleisti jos romanai „Dingusių vardų knyga“, „Užmaršties saldumas“ ir „Gęstančių žvaigždžių miškas“.

– <...> Esu lėta, nepaslanki...

– Kaip vėžliukė? – paklausė jis, draugiškai pažvelgęs į Žozefiną.

– Kaip vėžliukė, kuri juda dviejų kilometrų per valandą greičiu ir tirta iš baimės!

– Vėžliai man patinka, – meiliai pratarė jis. – Tai labai ištikimi gyvūnai, žinote, labai ištikimi... Jie verti mūsų dėmesio.

Šiame prancūzų autorės Kathrine Pancol megabestseleryje – knygos „Geltonos krokodilų akys“ tęsinyje, – kuriuo be vargo mėgausis ir su pirmąja knyga nesusipažinęs skaitytojas, Žozefinai, pagaliau pajutusiai troškulį save pažinti, tenka susidurti su išsiskyrimu, šeimos problemomis ir net žmogžudyste.

Per pastaruosius metus Žozefinos Kortes gyvenimas pasikeitė į gerą. Dar neseniai buvusi vos galą su galu sudurianti Viduramžius tyrinėjanti mokslininkė – palikta sutuoktinio, atstumta motinos ir persekiojama bankininko, dabar ji bestselerio autorė, turinti butą Paryžiuje ir patrauklų, kad ir paniurusį, meilužį. Ir vis dėlto ramybėje jos nepalieka nuojauta, kad tikroji laimė ją aplenkia. Taigi kai vieną vakarą ši keturiasdešimtmetė susiduria su gyvenimą keičiančiais įvykiais, ji supranta, kad laikas pradėti klausytis širdies.

Pakliuvus į painių santykių ir virtinės žmogžudysčių raizgalynę, Žozefinai tenka mokytis ryžtingai veržtis į priekį, rasti drąsos ir stiprinti pasitikėjimą savimi. 

„Šiame krašte svarbu ne tai, ką darai, o kas esi.“

1975 metai. Šiaurės Airijoje atvirai liepsnoja protestantų ir katalikų nesutarimai, aidi šūviai ir griaudėja sprogimai, o jauna moteris blaškosi tarp ištikimybės savo bendruomenei ir pavojingos aistros. 

Nepaisant sumaišties ir smurto protrūkių, Kušla su motina gyvena ramų gyvenimą mažame miestelyje netoli Belfasto. Dienomis ji dėsto parapijos mokykloje, o naktimis dirba šeimos užeigoje. Būtent ten ji susipažįsta su Maiklu Egniu, advokatu, išgarsėjusiu teismuose ginant Airijos respublikonų armijos (IRA) narius. 

Maiklas yra protestantas, o Kušla – katalikė. Be to, jis vedęs vyras, tad Kušlai derėtų laikytis nuo jo atokiau. Visgi nepaisydama įspėjimų Kušla leidžiasi įtraukiama į rafinuotą gerokai vyresnio vyriškio pasaulį, ir tarp jų užsimezga romanas. Tačiau idilė greitai baigiasi. Netrukus miestelio prieigose randamas žiauriai sumuštas vieno jos mokinio tėvas. Kyla neapykantos ir pykčio banga, grasinanti palaidoti visus, kuriuos Kušla labiausiai nori apsaugoti.

Louise Kennedy gimė ir užaugo greta Šiaurės Airijos sostinės Belfasto. Rašydama romaną „Peržengus ribą“ rėmėsi tikrais įvykiais. Iš skausmo ir žiaurumo ji sukūrė labai gyvenimišką ir jautrią dramą apie sužlugdytą meilę ir nepalaužiamą ištikimybę saviems idealams, kur tai, iš kur esi kilęs, atrodo, svarbiau nei tai, kas tu esi. 

Jos romanas „Peržengus ribą“ Washington Post išrinktas geriausia metų knyga ir yra įtrauktas į Moterų grožinės literatūros premijos trumpąjį sąrašą.

Iš numirėlių gali prikelti tik pačios tamsiausios istorijos...

Tarptautinį pripažinimą savo įspūdingais kūriniais pelnęs Davidas Lagercrantzas (g. 1962) pristato antrą kriminalinio serialo apie ekscentrišką Stanfordo universiteto psichologijos profesorių Hansą Rekę ir Stokholmo priemiesčių policininkę Mikaelą Vargas dalį.

Prieš 14 metų Klerė Lidman žuvo daug aukų nusinešusioje benzinvežio avarijoje, tačiau jos vyras Samuelis atsisako tuo patikėti. Kartą vienos fotografijos fone atsitiktinai išvydęs moterį, kuri atrodo visai kaip Klara, jis nusprendė kreiptis pagalbos į Hansą Rekę ir Mikaelą Vargas. Iš pradžių jie abu buvo skeptiškai nusiteikę, bet pažvelgęs į nuotrauką Rekė atranda detalių, kurios rodo, kad joje tikrai įamžinta Klerė. Ar tai įmanoma? 

„Memoria“ nukelia skaitytojus į paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, kai Rytų Europą purtė politinės permainos, bankų krizės ir naujųjų turtuolių grumtynės su postsovietiniu KGB monstru dėl įtakos. Įtampos kupiname švediškame trileryje atskleidžiami žiaurūs nusikaltimai, jų poveikis atskirų žmonių gyvenimams ir patiems tyrėjams.

„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“
Independent

Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896-1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypeėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941-2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius “ autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją.


„Metai“ “ mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“
New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“
Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“
John Banville


Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašš per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

Sukrečianti psichologinė drama apie keturias šeimas, kurių gyvenimai negrįžtamai pasikeičia po vieno sunkiai suvokiamo įvykio.

Tėvas ir motina Loverliai kantriai budi ligoninėje prie sūnaus lovos, nes šis vidurnaktį iškrito pro savo kambario langą. Jo motina Vitnė su niekuo nekalba. Šoko ištikti draugai ir kaimynai savo ruožtu bando išsiaiškinti, ar jie patys kaip nors neprisidėjo prie to, kas atsitiko tą baisų vėlų vakarą. Tai šilti ir pažiūrėti altruistiški geriausi Loverlių šeimos draugai Parkai, jauna ir ambicinga vaikų trokštanti susilaukti Rebeka ir jos vyras bei tyli rami portugalų senukų pora, gedinti savo vienturčio suaugusio sūnaus, kuriam buvo nustatyta sutrikusios raidos diagnozė.

Tačiau kas nutiks vėliau, kai po savaitės paaiškės ilgai slėpta ir nepatogi, šias šeimas jungianti tiesa? 

Romanas, kuriame nagrinėjamos žlugdančio pavydo, pasiaukojančios motinystės, trūkinėjančių santuokinių ryšių, skausmingos persileidimų ir nutildytos nuojautos temos, kelia klausimus, kas nutinka, kai geri žmonės priima netinkamus sprendimus.

Įspūdinga knyga apie motinystę, pasiaukojimą ir didžiulius lūkesčius, primetamus moterims.

Good Housekeeping

Emiri Abrams užgriūva, regis, neįveikiami sunkumai. Mirties patale gulinti motina prisipažįsta nužudžiusi Emiri tėvą, po laidotuvių moteris sužino, kad visas palikimas atitenka nekenčiamam patėviui, o jos pačios sutuoktinis pralošė ir garbę, ir turtą. Emiri nusprendžia grįžti į vienintelę likusią saugią užuovėją – tetos namus tolimoje provincijoje, kur leido laimingiausias vaikystės dienas.

Sent Mertono miestelis pasitinka Emiri tylia laidotuvių procesija. Ji pajunta bundantį prigimtinį smalsumą: kodėl mirusysis laidojamas grafų Ansonų valdose? Iš kur ta visus stingdanti įtampa? Kokia tamsi paslaptis gaubia jos mylimą miestelį? Emiri būtų ne Emiri, jei nesiimtų šią paslaptį atskleisti. Žingsnis po žingsnio ji tampa neatsiejama šios baugios, kelias kartas trunkančios istorijos dalimi.

Agathos Christie detektyvų stiliumi sukurta debiutinė Tomo Valiūno knyga skaitytoją nukels į XIX a. pradžios Angliją, kur tarp žavių elegantiškos kasdienybės akimirkų verda žmogiškosios aistros, nuvedančios iki šaltakraujiškai suplanuotų nusikaltimų.

Tomas Valiūnas – abiturientas, visada žavėjęsis Agatha Christie. „Lažybos prie karsto“ yra pirmoji jo visiškai baigta knyga. Autorius taip pat verčia iš prancūzų, lenkų, vokiečių kalbų, yra laimėjęs filologų konkurse aukso medalį už kūrinio vertimą iš prancūzų kalbos, taip pat bronzos medalį už vertimą iš vokiečių kalbos, dalyvavo pasaulinėje geografijos olimpiadoje. Yra kūręs savo verslus su Lietuvos „Junior Achievement“ organizacija.

„Tomo Valiūno istorinis detektyvas „Lažybos prie karsto“ suintrigavo, įtraukė iki paskutinių puslapių ir maloniai nustebino. Nekantriai lauksiu kitos knygos!“ – Gina Viliūnė 

Kritikų pripažinimo sulaukęs įtempto siužeto romanas, parašytas tikro 1897 m. Vakarų Virdžinijoje įvykdytos žmogžudystės teismo proceso pagrindu.

Prabėgus vos keliems mėnesiams nuo vestuvių Zona Hister Šu savo namuose nukrito nuo laiptų ir mirė. Sukrėsti Livsėjaus miestelio gyventojai užjautė našliu likusį jos vyrą, tačiau Zonos motina Merė Džeinė įtikėjo, kad dukra buvo nužudyta, o gyvybę jai atėmė sutuoktinis.

Visgi niekas netiki, kad išvaizdus, miestelio gyventojų mylimas kalvis yra žudikas. Niekas, išskyrus Merę Džeinę ir Liusę, geriausią Zonos draugę, –jai pastarasis visada kėlė įtarimų. Bylai atsidūrus teisme Grinbrajerio apygardos vyrai susivienijo prieš abi moteris. Kaistant aistroms Merė Džeinė ir Liusė privalo apsispręsti, ar atskleisti didžiausią Zonos paslaptį, kad būtų įvykdytas teisingumas. Ir dabar joms padėti tegali Zona, iš anapus paskelbsianti paskutinę sukrečiančią žinią.

Dramatiško istorinio romano „Raudonasis paukštis gieda“ veikėjos kupinos slopinamo įniršio ir apsėstos teisingumo poreikio. Giliai išjaustas, meistriškas debiutas. – Anne Enright  

Amoso Cliffordo, vieno įtakingiausių miško terapijos ekspertų, sukurtas ir išplėtotas vakarietiškasis miško maudynių metodas – tai fizinę ir emocinę sveikatą ir kūno bei proto ramybę grąžinantis ritualas šiuolaikiniam skubančiam, nuo technologijų priklausomam, lėtinio nuovargio ir nerimo kamuojamam žmogui. 

Ši knyga apie santykius, bet ne žmonių, o žmogaus su daugiau nei žmogiškuoju pasauliu –akmeniu ir upeliu, debesimi, paukščiu ir medžiu. Ryšiui su gamta puoselėti reikia to paties kaip ir žmonių santykiams – smalsumo, dėmesio ir reguliarumo. Svarbiausia – kokybiškam santykiui reikia laiko. A. Cliffordas kviečia ugdytis įprotį reguliariai išeiti į gamtą ir niekieno netrukdomiems lėtai, dėmesingai, smalsiai ją tyrinėti ne tik penkiais gerai žinomais pojūčiais, bet ir intuicija, vaizduote ir švelnia širdimi.

Knygoje yra daugiau nei penkiasdešimt autoriaus ir jo kolegų, miško maudynių gidų, sukurtų ir išbandytų kvietimų – laisvos formos pratimų miške, kurie padeda pasinerti į dabarties akimirką, iki galo išjausti miško atmosferą, atsipalaiduoti ir pailsėti. Toks buvimas miške skatina pastabumą ir kūrybingumą, tad ilgainiui kvietimus išmoksite kurti patys ir veiklos miške tikrai nepritrūksite.

„Miške apstu kvietimų. Žolė kviečia atsigulti. Debesys kviečia juos stebėti. Vanagas kviečia ištiesti rankas lyg sparnus ir žengti tarytum skrendant. Stati tako atkarpa kviečia sulėtinti tempą ir stebėti, kaip pavyksta išlaikyti gravitacijos centrą. Sliekas siūlo patyrinėti dirvą. Šie kvietimai paprasti, juos lengva pastebėti“, – rašo autorius.

Tereikia pažadinti savo vaizduotę, atsipalaiduoti ir žaisti – „šokti su mišku lyg su partneriu“. Žaisdami nė nepastebėsime, kaip gyjame nuo netinkamo gyvenimo būdo sukeltų ligų, kaip mažėja nerimastingumas, lengvėja rūpesčių našta ir mažėja atskirtis tarp mūsų ir gamtos. Ir kaip natūraliai kyla noras gamtą pažinti, puoselėti ir ja rūpintis. 

„Tai gražus atsisveikinimas su dviem nepaprastais žmonėmis. Jis pakerėjo ir sujaudino mane ir lygiai taip pat sujaudins ir pakerės kiekvieną, kas kada nors lankėsi stebuklingame Gabrielio Garcíos Márquezo pasaulyje.“ Salman Rushdie

Vieno didžiausių mūsų laikų rašytojų, Nobelio premijos laureato ir garsiausio bestselerių autoriaus Gabrielio Garcíos Márquezo sūnus šiuose graudžiuose memuaruose apie meilę ir netektį prisimena mylimą tėvą ir motiną.

2014 metų kovą Gabrielis García Márquezas, vienas garsiausių dvidešimto amžiaus rašytojų, persišaldo. Moteris, daugiau nei penkiasdešimt metų jo gyvenimo draugė, žmona Mercedes Barcha, praranda viltį; jos vyras, meiliai vadinamas Gabo, tada jau beveik aštuoniasdešimt septynerių, grumiasi su demencija. „Geruoju nesibaigs“, – sako ji sūnui Rodrigo.

Sulig tais motinos žodžiais Rodrigo susimąsto: „Nejaugi taip ateina pabaiga?“ Trokšdamas suvokti prasidėjusių įvykių prasmę, jis pradeda rašyti paskutinių Garcíos Márquezo dienų istoriją. Kūrybos rezultatas – šis intymus ir nuoširdus pasakojimas, apmąstymai ne vien apie tėvo mirtingumą, bet ir apie jo neprilygstamą žmogiškumą.

Ryškūs prisiminimai ir skaudus reportažas „Atsisveikinimas su Gabo ir Mersedese“ parodo šį iškilų genijų ne vien kaip literatūros kūrėją, bet ir kaip pagrindinį personažą, ir sodriomis spalvomis piešia netektį patyrusios šeimos portretą. Pasakojimo centre – žmogus tragiškiausią gyvenimo akimirką, žavintis humoru netgi tada, kai gęsta jo blaivus protas. Gabo džiaugiasi artimiausių žmonių meile ir dėmesiu, bet grumiasi su tuo, ko netenka – ir su tuo, ko jau neteko. Paskutinėje kelionėje drauge su juo charizmatiškoji Mercedes, amžinoji palydovė ir mūza, viena pagrindinių Márquezo gyvenimo ir kūrybos įkvėpėjų. 

Graudžiai švelnus ir įžvalgus, įspūdingas ir stiprus „Atsisveikinimas su Gabo ir Mersedese“ atiduoda duoklę neįkainojamam Rodrigo tėvų palikimui, kaip niekad plačiai atskleisdamas literatūros milžino privatų šeimyninį gyvenimą. Tai dar viena dovana Gabrielio Garcíos Márquezo skaitytojams visame pasaulyje ir rašytojo, puikiai jį pažinojusio, pagarbos pareiškimas.

Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“ serija puikiai pažįstama tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio skaitytojams – pagal šį romanų ciklą sukurtas populiarus „Netflix“ serialas bei dar populiaresnė kompiuterinių žaidimų serija. Kviečiame susipažinti ir su kitu autoriaus herojumi – Reinmaru, kurio beprotiškos kelionės ir kvapą gniaužiantys nuotykiai tikrų įvykių fone neabejotinai įtrauks ir sužavės tiek fantastikos, tiek istorijos gerbėjus. 

„Kvailių bokšte“ susipažinome su Reinmaru iš Bieliavos, dar žinomu Reinevano vardu. Šis žingeidus ir šviesaus proto jaunuolis – mokytas žolininkas, gydytojas ir beviltiškas romantikas – nuolat įsivelia į pavojingas istorijas. Pirmoje „Husitų trilogijos“ dalyje Reinevanas, atkeliavęs iki legendinio narenturmo – Kvailių bokšto – šiaip taip išlaviravo tarp jį nugalabyti ketinusių kryžiuočių ir husitų. 

Antroje dalyje šį nenuoramą sutinkame Prahoje, kalendoriui skaičiuojant 1427-uosius Viešpaties metus. Nors vieta kita, Reinevano situacija nelabai pasikeitusi: dėl įvairių priežasčių ant vaikino dantį griežia ir jį vaikosi husitų žvalgyba, Vroclavo vyskupo patikėtinis, raubriteriai bei dar vienos suviliotos mergelės tėvas. 

Įtampos netrūksta ir didesniu mastu: Praha tiesiog virpa nuo konfliktų, ginčų ir religinių susidūrimų. Prokopo Nuogojo vadovaujami husitai traukia į Sileziją su keršto žygiu. Bandydamas išlaviruoti tarp visų jam gero nelinkinčių personažų, Reinevanas prisijungia prie Kieliko garbintojų. Kartu su jais mūsų herojus pasiaukojamai kovoja už naują tikėjimą, tačiau mintyse audžia ir smulkesnius asmeninius planus: atkeršyti brolio žudikams bei surasti nuo jo slepiamą gražuolę Nikoletę, padovanojusią Reinevanui sūnų. 

Maginės fantastikos meistras Andrzejus Sapkowskis gimė 1948 m. Lenkijoje. Geriausiai pasaulyje žinomas jo ciklas „Raganius“, kurį sudaro 6 romanai ir 15 apsakymų. 2016 m. A. Sapkowskis gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus. Romanas „Dievo kariai“ yra antroji autoriaus „Husitų trilogijos“ dalis. 

„A. Sapkowskio energija, humoras ir gana neįprastas istorijos fonas paverčia šį kūrinį labai maloniai skaitoma istorine fantastika.“ – Booklist 

„Puikus desertas visiems A. Sapkowskio gerbėjams.“ – Polskie Radio 

„A. Sapkowskio meilė aprašomam laikotarpiui – akivaizdi. Autorius pasakoja apie Prahos defenestracijas, Johaną Gutenbergą ir jo spaudos presą bei kitus istorinius įvykius. Atsakingai ir kruopščiai nutapyti visuomeniniai bei politiniai peizažai natūraliai persipina su pagrindinio romano herojaus istorija. Būtent taip turi būti parašyta istorinė fantastika.“ – Publishers Weekly 

Su kiekviena nauja knyga į The New York Times bestselerių sąrašą pakliūvanti Sandra Brown šiame romane pasakoja amerikietiškojo futbolo žaidėjo Zako Bridžerio istoriją, kurioje sudėtingas moralinis pasirinkimas pamažu perauga į žūtbūtinę kovą už gyvybę. 

Zakas Bridžeris jau seniai nebegalvoja apie buvusią žmoną. Santuoka su Rebeka nesusiklostė. Garsus amerikietiškojo futbolo žaidėjas ir ūmaus būdo gražuolė – ne pats tinkamiausias receptas ramiai šeimyniškai idilei. Po audringo santuokos etapo jie nusprendžia pasukti savais keliais. 

Todėl žinia apie komos būsenoje atsidūrusią Rebeką gerokai nustebina Zaką. Kai paaiškėja, kad teisiniu požiūriu jis vis dar yra artimiausias asmuo, vyrą ištinka šokas – tai reiškia, kad būtent Zakas turi nuspręsti, ar atjungti buvusią žmoną nuo gyvybės palaikymo sistemos. Sukrėstas Zakas permeta atsakomybę Rebekos tėvams. Šie nusprendžia laukti stebuklo. 

Po poros metų iš kalėjimo paleidžiamas Rebekos skriaudikas. Prokurorė Keitė Lenon įsitikinusi, kad anksčiau laiko išleisto Ebano Klarko tėvas pasinaudojo savo įtaka ir papirko teisėjus. Keitė pasiryžusi vėl įkišti tą akiplėšą už grotų. Tačiau tam, kad tai įvyktų, Rebeka turi mirti. Tada Ebanui būtų galima iškelti naujus – žmogžudystės – kaltinimus. Keitė su Zaku susiduria su sunkia moraline dilema. O kiekvieną jų žingsnį seka Ebanas Klarkas. 

„Sudėtingas moralinis pasirinkimas, įvilktas į trilerio drabužį, sukuria kvapą gniaužiantį ir jaudinantį romano audinį.“

Providence Journal 

Sandra Brown (Sandra Braun, g. 1948 m.) – JAV rašytoja, detektyvinių trilerių autorė, parašiusi per 70 knygų. Jos išverstos į daugiau kaip 30 kalbų. Brown pradėjo rašytojos karjerą 1981 metais ir iki šių dienų pardavė daugiau kaip 80 milijonų knygų egzempliorių. Daugelis Sandros Brown romanų yra skaitomiausių knygų sąrašuose. Visi jos detektyvai ragina skaitytoją karštligiškai versti puslapį po puslapio iki pat kūrinio pabaigos.

Sandrai Brown suteiktas Teksaso krikščioniškojo universiteto garbės daktarės laipsnis, 2008 metais Tarptautinė trilerių asociacija rašytoją paskelbė Trilerių meistre. Autorė yra pelniusi „Texas Medal of Arts“ apdovanojimą, „Romance writers of America“ apdovanojimą ir daug kitų. 

Ši knyga, parašyta remiantis dokumentuotais faktais, skaitytoją nukels į patį raganų medžioklės įkarštį XVII a. antros pusės Skandinavijoje. 

1662-ųjų Norvegija. Pavojinga vieta ir laikmetis moteriai, kai dėl paprasčiausio šokio galėjai būti apkaltinta raganavimu ir „vyro suviliojimu“. Su vietos pirkliu romaną užmezgusi našlė Sigri suimama ir išsiunčiama į Vardės salos kalėjimą. Sigri duktė Ingeborga iškeliauja į Vardę, kad pabandytų susigrąžinti motiną. Kartu su ja keliauja ir kitos, jau sudegintos, „raganos“ duktė Marena. Laukinis pastarosios būdas ir nepalaužiama dvasia suteiks Ingeborgai taip reikalingos drąsos leidžiantis nežinomybėn. 

Vardės salos tvirtovėje gyvena ir dar viena moteris – buvusi Danijos karaliaus meilužė Ana Rodija. Užsitraukusi nešlovę (o gal tiesiog nusibodusi karaliui), ji buvo ištremta į nuošalią salą. Tačiau Ana ne iš tų, kurios nuolankiai susitaiko su likimu. Moteris pasiryžusi padaryti viską, kad paspruktų iš Vardės ir susigrąžintų privilegijuoto gyvenimo malonumus. 

Šios moterys – dėl savo poelgių, charakterio ar tiesiog dėl to, kad kažkam nepatiko, – lengva ranka visuomenės paverčiamos raganomis. Juodinamos, nekenčiamos ir šmeižiamos, jos atsisako nuolankiai tapti aukomis, o jų dvasios jėgai negali prilygti joks karalius. 

Raganų teismai daugeliui mūsų reiškia viduramžius. Deja, ši praktika vis dar gyva: paskutinis (bent jau kol kas) žmogaus nužudymas, apkaltinus raganavimu, įvyko palyginti neseniai. 2021 m. balandį Pietų Afrikoje buvo žiauriai sumušta ir gyva sudeginta mergina vardu Sangweni Jostina. Tuo tarpu paskutinė „ragana“ Europoje – Anna Göldi – buvo nuteista myriop Šveicarijoje 1782 m.

„Provokuojanti, magiška ir už širdies griebianti pamirštų moterų iš praeities istorija, skambiai susišaukianti su pasauliu, kuriame gyvename dabar.“ 

L. R. Lam, rašytoja

„Aistringas patriarchato demaskavimas ir žaižaruojantis moterų pasipriešinimo išaukštinimas. Anya Bergman su kvapą gniaužiančiomis detalėmis ir betarpiškumu atkuria istorinio raganų teismo detales.“ 

Hannah Kent, rašytoja

Anya Bergman gimė 1967 m. Londone. Škotijoje, Edinburgo Napier universitete studijavo kūrybinį rašymą ir įgijo menų magistro lapsnį. Persikėlusi gyventi į Airiją, 2004-aisiais debiutavo kaip romantinės literatūros rašytoja. Po kelerių metų, jau gyvendama Norvegijoje, susidomėjo ir ėmė gilintis į prieš kelis šimtmečius čia vykusias raganų medžiokles. 

Aleksas – JAV prezidentės sūnus, Baltųjų rūmų pažiba, savotiškas amerikietiškasis princas: gražus, charizmatiškas, protingas. Tiesa, anapus Atlanto jis turi konkurentą – jauną, žavų ir ne mažiau populiarų britų karališkosios šeimos princą Henrį. Pirmasis jų susitikimas, bulvarinės spaudos piktdžiugai, išauga į tarptautinį skandalą: įtemptą vaikinų apsižodžiavimą karališkosiose vestuvėse seka nerangus apsistumdymas pernelyg arti milžiniško vestuvinio torto...

Dviejų šeimų ir šalių vadovų planas – surengti jaunųjų varžovų paliaubas. Aleksas ir Henris yra priversti kartu pasirodyti tarptautinėse spaudos konferencijose ir demonstruoti apsimestinę draugystę internete. Bet nejučia Aleksas pameta galvą dėl, pasirodo, visai nepretenzingo, nuoširdaus Henrio, ir jiedu įsivelia į slaptą romaną, galintį sužlugdyti ne tik jųdviejų šeimų, bet ir valstybių įvaizdį.
Bet galbūt meilė vis dėlto gali išgelbėti pasaulį? Kaip rasti drąsos būti tuo, kas iš tikrųjų esi? "Raudona, balta ir karališka mėlyna" patvirtina: tikra meilė padeda mums atsiskleisti ir pražysti.

„Imdavau šią knygą visur, kur tik keliaudavau, ir vogdavau kiekvieną sekundę, kad galėčiau paskaityti. Įtraukianti, šmaikšti, švelni ir seksuali… Pavydžiu visoms ir visiems, kurie šį romaną skaitys pirmą kartą!“
Christina Lauren, romano „(Ne) viskas įskaičiuota“ autorė

„Puikiai aprašyta meilės istorija, skatinanti džiaugtis savo tapatybe. Nors C. McQuiston nėra karališko kraujo, jos romanas karaliauja kaip privaloma perskaityti romantinė komedija.“
NPR


Casey McQuiston (Keisi Makviston) - amerikiečių rašytoja, „New York Times“ bestselerių autorė. Jos debiutinis romanas „Raudona, balta ir karališka mėlyna“ išsyk šovė į „New York Times“ ir „USA Today“ populiariausių knygų sąrašų viršūnes, be to, buvo pripažintas tokių leidinių kaip „Vogue“ ir „Vanity Fair“ metų knyga, o „Entertainment Weekly“, „Kirkus“ ir „Library Journal“ įtraukė jį savo į geriausių 2019 m. knygų sąrašus. Platformoje „Amazon Prime Video“ šiemet pasirodė romano ekranizacija.

„Norėčiau, kad bent kiek labiau pamėgtum mirtį. Ji didelė saugotoja. Be jos mieliausi dalykai palengva virsta farsu, kaip pats patirsi, jeigu reikalausi dar daug gyvenimo.“

Šioje postmodernioje pragaro vizijoje, kurios veiksmas vyksta siurrealistiniame Untanko mieste, nematančiame dienos šviesos, ir realistiniame prieškario Glazge, pasakojamos susipynusios pagrindinių veikėjų Lanarko ir Dankano Tovo gyvenimo istorijos. Tai sapniškas pašėlusios žaismės ir vaizduotės kūrinys apie žmonijos negebėjimą mylėti ir nepailstamą siekį pamilti.

Pirmąkart išleistas 1981-aisiais, dabar jau kultiniu laikomas „Lanarkas“ autorių Alasdairą Gray'ų pavertė vienu svarbiausių Jungtinės Karalystės rašytojų ir svariai prisidėjo prie Škotijos literatūros renesanso.


„Turbūt svarbiausias amžiaus romanas.“
Observer

„Įstabus kūrinys.“
William Boyd

„Vienas kertinių XX a. grožinių kūrinių. „Lanarkas“ pakeitė škotų literatūros kraštovaizdį.“
Guardian

„Geriausias škotų romanistas po Walterio Scotto.“
Anthony Burgess


Alasdair Gray (Alisteris Grėjus, 1934-2019) – škotų rašytojas, dramaturgas ir menininkas. Baigė dizaino ir sienų tapybos studijas Glazgo menų mokykloje. Sukūrė ir iliustravo aštuonis romanus, keletą apsakymų knygų, teatro, radijo ir televizijos pjesių. „Lanarkas“ – pirmas jo kūrinys, laikomas svarbiausiu ir rašytas beveik 30 metų. Jis lyginamas su Franzo Kafkos, George'o Orwello, Jameso Joyce'o ar netgi Dantės kūryba.

„Žemės drebėjimas – tai šnypštimas, kylantis nuo jūros, įsismelkiantis į naktį. Jis pučiasi, didėja, pereina į tylą skrodžiantį dundesį.“

1799-aisiais per brolių Paolo ir Ignacijaus Florijų gyvenimus nuvilnija seisminė banga: gamtos stichija sugriauna jų gimtąjį miestelį, tad broliai persikelia į Palermą ir atidaro prieskonių krautuvę. Džuzepina, Paolo žmona, priešinasi naujam gyvenimui, nes ilgisi gimtojo krašto, o Ignacijaus, neseniai tapusio tėvu, santuoka nelaiminga, nes buvo suplanuota tėvų.
Bet broliai nepasiduoda ir visa galva neria į pastangas tapti turtingiausi ir įtakingiausi mieste. Netrukus Florijų prieskonių verslas suklesti, jie įkuria nuosavą bendrovę ir ji nenustoja klestėti net ir perimta Ignacijaus sūnaus Vinčenco. Dabar naujoje šeimos vyno darykloje vargšų vynas marsala virsta nektaru, vertu didikų stalo...
Palermą sudrebina šeimos verslo sėkmė. Miestas priima ją ne tik su nuostaba, bet ir pavydu, net panieka – juk jie atvykėliai, prasčiokai... Tačiau iš tiesų Florijai – išskirtinės asmenybės. Ryžtingi, drąsūs vyrai ir niekuo jiems nenusileidžiančios moterys, reikalaujančios pripažinimo ne vien tik kaip rūpestingos motinos ar atsidavusios mylimosios.
Didis epas, pagrįstas tikra netituluotų XIX a. Sicilijos karalių Florijų istorija, seka Palermo verslo titanų pasiekimais ir nuopuoliais, meile, išdavystėmis ir kerštu, žymėjusiu visą šimtmetį įtakingiausios išlikusios šeimos gyvenimą.

„Nepaprastai gražiai parašyta, neįmanoma atsitraukti; galingieji Sicilijos Florijai atgyja kiekviename puslapyje. Istorinių romanų mylėtojams Stefania Auci – tikra dovana.“
Peter Golden

Stefania Auci (Stefanija Auči) – Trapanio mieste Sicilijoje gimusi ir Palerme gyvenanti rašytoja, ilgai dirbusi mokytoja ir kūrusi tekstus literatūros tinklaraščiams bei leidiniams. Aprašyti legendinės Sicilijos šeimos Florijų istoriją S. Auci paskatino, jos pačios žodžiais tariant, „gilus, savininkiškas meilės romanas su Palermo miestu“ ir suvokimas, jog „Florijai buvo kur kas daugiau nei legenda <…>. Nors istorijos apie jų verslą daug kam žinomos, žmogiškoji Florijų tiesa – tokia žavinga, įtraukianti ir netradiciška – dar niekada nebuvo papasakota.“ „Sicilijos liūtai“ pasirodė daugiau nei dvidešimtyje pasaulio šalių.

„Cordyceps novus paragavo žmonių ir užsimanė daugiau.“

Pentagone dirbantis bioterorizmo ekspertas Robertas Diazas gauna nurodymus ištirti galimą biochemininės atakos atvejį Vakarų Australijoje, tačiau randa kai ką žymiau blogiau – mutuojantį parazitinį grybą, galintį išnaikinti visas Žemėje gyvuojančias rūšis. Diazui pavyksta pažaboti šią mirtiną grėsmę: jis paslepia naujadarą šaldykloje, įrengtoje giliai po atokiu kariniu sandėliu.

Tačiau po kelių dešimtmečių, praleistų pūvant visų pamirštoje vietoje, organizmas ištrūksta ir ima naikinti viską savo kely. Tik Diazas žino, kaip jį sustabdyti. Jis išskuba padėti dviem nieko nenutuokiantiems sandėlio prižiūrėtojams – buvusiam kaliniui ir vienišai motinai. Netipinė trijulė per vieną naktį privalo užkirsti kelią mirtinai pavojingo grybo plitimui. Viskas, ką jie turi, – tai drąsa ir juodas kaip naktis humoro jausmas. Ar to užteks išgelbėti visai žmonijai?

„Retai pasitaiko knyga, kuri ir išgąsdina, ir prajuokina, bet Davidui Koeppui pavyko tokią parašyti... Tobulas trileris, maištui prilygstanti pramoga.“
Blake Crouch, romano „Laiko kilpos“ autorius

„Itin degi kombinacija: mokslu paremtas siaubas, pirmykštės žmonijos baimės ir niekaip nepažabojamas veiksmas.“
Steven Soderbergh, filmų „Oušeno vienuoliktukas“ (2001) ir „Užkratas“ (2011) režisierius


David Koepp (Deividas Koepas, gim. 1963) – amerikiečių režisierius ir scenaristas. Jis prisidėjo prie tokių šiuolaikine klasika tapusių veiksmo ir mokslinės fantastikos filmų kaip „Juros periodo parkas“, „Neįmanoma misija“, „Panikos kambarys“ ir „Pasaulių karas“ scenarijų kūrimo. „Saugykla L-4“ – debiutinis autoriaus romanas.

„NEW YORK TIMES“ BESTSELERIS NR. 1

Klinikinė psichologė dr. Nicole LePera savo praktikoje neretai susidurdavo su nemalonia tiesa: tradicinė psichoterapija ne visuomet pajėgia išspręsti visas psichologines problemas. Norėdama geriau padėti pacientams – ir sau pačiai – ji ėmė plėtoti gyvenimo filosofiją, sujungiančią psichinę, fizinę ir dvasinę žmogaus gerovę. Kai pajuto, kaip smarkiai žmogų keičia šis naujas požiūris, ėmė dalintis savo patirtimi „Instagram“ platformoje, pasivadinusi holistine psichologe (angl. „holistic psychologist“). Netrukus dr. N. LePeros paskyra tapo „Instagram“ sensacija, dabar ją seka beveik 7 milijonai žmonių.

Anot dr. N. LePeros, holistinė psichologija leidžia suprasti, kad „fiziniai ir psichologiniai simptomai – tai žinutės, o ne diagnozės visam gyvenimui“. Remdamasi naujausiais įvairių mokslinių sričių tyrimais, dr. N. LePera rodo, kad neigiamos patirtys ir vaikystės traumos sukelia fizinius sutrikimus, skatina žalingas reakcijas į stresą. Dėl jų mes įstringame kopriklausomybės, emocinės nebrandos ir traumos pančiuose, jaučiamės nelaimingi, nepatenkinti – net ligoti.

Knygoje pateikiami itin praktiški holistiniai metodai, padedantys išsilaisvinti iš destruktyvaus elgesio ciklo ir susikurti sąmoningumu bei rūpinimusi savimi grįstą gyvenimą. Dr. N. LePeros aprašomi fiziniai ir psichologiniai pratimai pakeis ne tik jūsų požiūrį į psichikos sveikatą, bet ir tai, kaip galite patys sau padėti.

„Pasauliui reikia šios knygos! <...> Ne visuomet galime kontroliuoti, kas mums nutinka, bet Nicole davė mums žemėlapį, kuriuo galime vadovautis ir reaguoti į viską pirmiausia galvodami apie savo gerovę ir vidinę ramybę.“
Lewis Howes

Nicole Lepera (Nikolė Lepera) – įgijo klinikinės psichologės išsilavinimą prestižiniame Kornelio universitete, JAV. Ji taip pat studijavo Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje (Niujorke) ir Filadelfijos psichoanalizės institute. Dr. LePera įkūrė virtualią sveikatingumo platformą „SelfHealers Circle“ ir tarptautinę bendruomenę „SelfHealers“, kurios nariai vadovaujasi steigėjos išpopuliarintais holistinės psichologijos principais. „Padėk sau“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu ir jau pasirodė daugiau nei 30 pasaulio šalių.

„Vilties istorijas“ – savo pirmąją negrožinę knygą – Heather Morris rašė kaip tiltą, jungiantį jos romanus „Aušvico tatuiruotojas“, „Cilkos kelias“ ir tapsiantį naujausio romano „Trys seserys“, kuris Lietuvoje pasirodys 2023-iaisiais, įžanga.

Kalbėdamasi su savo skaitytojais Heather nuolat išgirsta klausimą: „Iš kur ta istorija?“ Ir iš tiesų – už kiekvieno jos romano siužeto slypi istorija. Lale'as jai papasakojo savo ir Gitos meilės, vilties, tvirtybės ir išgyvenimo istoriją. Cilkos istorija – autorės pažadas Lale'ui skaitytojams papasakoti apie drąsiausią jo pažinotą žmogų. O apie tris seseris Meller ji sužinojo iš elektroninio laiško, kurį parašė vienos jų sūnus. Šioje knygoje Heather dalinasi ir dalele save?s - iš kur yra kilusi, kas svarbiausi žmone?s jos gyvenime, kaip ji iš savo prosenelio išmoko klausytis. Taip pat pasakoja apie patirti? didele?s Australijos ligonine?s Socialinio darbo skyriuje, kur dirbo daugiau nei dvidešimt metų, ir apie pacientus bei jų artimuosius, sutiktus skausmingomis jų gyvenimo akimirkomis.

„Vilties istorijos“ – tai įkvepiantis gyvenimo vadovas, kuriame Heather pasakoja ne tik apie žmones, kuriuos jai nusišypsojo laimė sutikti, ir nepaparastas jų istorijas, bet ir apie guodžiantį klausymosi meną, kurio galime išmokti kiekvienas.

„Istorijos mus jungia ir primena, kad viltis visad gyva.“
Heather Morris

„Nuoširdžiuose atsiminimuose autorė išaukština mokėjimą klausytis kaip meilės ir empatijos išraišką. Ši knyga – žmogiškojo ryšio šventė.“
Kirkus Review

„Supinant puikų pasakojimą su išmintingais patarimais, šioje knygoje parodomas lėtesnio gyvenimo grožis išsiblaškymo amžiuje.“
Publishers Weekly

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, galimas daiktas, turi vertą papasakoti istoriją. Diena, kai Heather susitiko su Lale'u Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Lale'as jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Lale'o Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“. Jis tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesniais Morris romanais „Cilkos kelias“ ir „Trys seserys“ bei „Vilties istorijomis“ – per penkiolika milijonų egzempliorių.

Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.

„V kaip vanagas“ – giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.

„Nuostabiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“
Olivia Laing

„Ši knyga gieda kaip paukštis. Negalėjau atsitraukti.“
Mark Haddon

„Šis pasakojimas, sukurtas iš širdies, pasiekia širdį. Bet kuris žmogus, bent sykį pakėlęs akis į sklendžiantį plėšrųjį paukštį, perskaitęs šią knygą negalės nepajusti, kad pasikeitė.“
Tim Dee

Helen Macdonald (Helen Makdonald, gim. 1970) – anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė. Didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukė jos atsiminimai „V kaip vanagas“, 2014 m. apdovanoti „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis.