Elizabeth H. Winthrop

Jis drąsiai mylėjo ir už tai buvo nuteistas mirti.

1943-ieji, Luizianos valstija. Aštuoniolikmetis Vilis Džonsas pro vienutės langą žvelgia į tyliai besileidžiančią saulę. Tai paskutinis jo saulėlydis. Vidurnaktį Viliui bus įvykdyta mirties bausmė už nusikaltimą, kurio nepadarė. Juodaodis vaikinas kaltinamas išprievartavęs baltąją, kuri vėliau nusižudė. Nors yra netikinčių Vilio kalte, dauguma miesto gyventojų mano, kad meilė tarp skirtingų rasių jaunuolių neįmanoma, ir trokšta keršto. Vilis stojiškai priima savo likimą neklausdamas kodėl, tik visu kūnu bando pajusti po truputį blėstantį pasaulį.

Su kiekvienu širdies dūžiu artėjant lemiamai akimirkai, vieni miestelėnai nekantriai laukia šiurpaus reginio, o kiti vis labiau abejoja tyrų akių jaunuolio kaltumu ir vis aiškiau suvokia, kad galimybė ką nors pakeisti prilygtų stebuklui.

Kaleidoskopiškame, tikrais faktais paremtame romane be galo jautriai atskleidžiami su šia istorija susijusių žmonių gyvenimai ir sopuliai. Autorė atvirai, subtiliai ir poetiškai apžvelgia meilės, rasizmo, mirties bausmės, netekties temas, kelia klausimus, kas yra teisingumas, žmogiškumas, atleidimas. Taip sukuriamas pulsuojantis daugiasluoksnis pasakojimas, aprėpiantis žmogaus, bendruomenės, istorinio laikotarpio esmę ir didžiuosius skaudulius.

„Skausmingai gražus grynuolis.“
Michael Knight

„Virtuoziškas kūrinys.“
Geoffrey Wolff

„Kvapą gniaužiantis, paveikus ir aktualus mūsų dienomis.“
Bookreporter

„Įžvalgus ir kupinas gailestingumo.“
Andrew Solomon

Elizabeth H. Winthrop (g. 1979, Niujorke) – amerikiečių rašytoja, aukštąjį išsilavinimą įgijo Harvardo universitete. „Paskutinė malonė“ – ketvirta autorės knyga, laikoma svarbiausiu iki šiol jos sukurtu kūriniu.