Formatas

Paskutinė metų diena Buenos Airėse statomame daugiabutyje.

Ryte būsimieji butų savininkai, lydimi krykštaujančių vaikų, architekto ir interjero dekoratorių, apžiūrinėja erdves, kol statybininkai pluša. O laikinoje priebėgoje ant stogo gyvenančio sargo Raulio Vinjaso šeima ruošiasi Naujųjų metų šventei.

Dienai bėgant, aplinkui vis pasirodo kalkėmis aplipę sklandantys nuogi vaiduokliai – keistos, ne visiems matomos būtybės, klajojančios po tuščią, neužbaigtą pastatą, taip pat susiruošusios švęsti. Subtiliai nušviečiant vis skirtingų veikėjų kasdienes veiklas, pasakojime galiausiai apsistojama prie Vinjaso įdukros Patrės – ji vienintelė domisi bekūnėmis būtybėmis.

Ši istorija pilna intarpų ir nukrypimų, kuriais unikalusis argentiniečių rašytojas Césaris Aira įterpia svarstymus apie literatūrą, architektūrą, antropologiją, seksualumą, gyvenimą ir mirtį. Vaiduokliai (1990) – autentiškas kūrinys, nuaustas iš daugybės perspektyvų, atmosferiško pasakojimo, humoro blyksnių ir gotikinių motyvų.

Ragana nužudyta. Būreliui vaikų aptikus jos lavoną, plūduriuojantį drėkinimo kanalo vandenyse, visas La Matosos miestelis ima aiškintis, kodėl ir kaip ši žmogžudystė įvyko. Pasklinda paskalos, krinta įtarimų šešėliai. Ir tuomet visi čia įsivėlę veikėjai ima pasakoti savo istorijas, o mes, skaitytojai, panyrame į šios apleistos ir nevilties persmelktos vietovės gyvenimą, kur karaliauja tamsiausias erotizmas, smurtas bei niekšingi galios santykiai.

Pasakojimui plūstant nelyg kriokliui ir kiekvienam nepatikimam pasakotojui atskleidžiant vis naujas detales, neregėtus ištvirkimo ir brutalumo poelgius, Fernanda Melchor, meistriškai valdydama ritmą ir kalbą, nuaudžia tvirtą prakeikto Meksikos miestelio portretą, atrasdama žmogiškumo krislus iš pažiūros beviltiškuose veikėjuose. Tai tikroviškas ir kvapą gniaužiantis romanas, kaip Roberto Bolaño „2666“ ar svarbiausi Williamo Faulknerio kūriniai, įtraukiantis ir niekaip nepaleidžiantis skaitytojo bei nušviečiantis pasaulį, kupiną mitologijos ir smurto, įsisunkusio į žemę ir apnuodijusio visa aplink.

„Fernandos Melchor balsas veržlus – siautulingas ir negailestingas, tai balsas žmogaus, kuris rašo apimtas įniršio ir kuriam tai puikiai pavyksta.“

Samanta Schweblin

„Uraganų sezonas“ yra intensyvi ir užburianti literatūrinė patirtis, kurioje fizinis smurtas ir aplinkos žiaurumas sukuria bejėgiškumo mikrokosmą. Fernandos Melchor naratyvo branda galinga – ši knyga palieka skaitytoją sukrėstą.“

Mariana Enriquez

„Brutalus, negailestingas, turintis grožio, bet taupus, Uraganų sezonas tyrinėja vieno Meksikos miestelio smurto mitologiją ir atskleidžia jo sąsają su globalia kapitalistinio godumo schema. Tai knyga apie seksualinį terorizmą ir sulaužytų vyrų terorą. Kūrinys, tiek pat mistiškas, kiek kritiškas. Dauguma pastarųjų metų romanų, lyginant su šiuo, rodosi blyškūs.“

Ben Lerner

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.

„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“

Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“

Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“   

Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“ 

Justin Torres

Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.

Semas ir Seidė – vaikystės draugai, kadaise susipykę ir atsitiktinai vėl susitikę metro perone. Abu pakvaišę dėl kompiuterinių žaidimų, abu nepaprastai protingi ir slapčia vienas kitą įsimylėję. 

Vieną dieną jiedu nusprendžia atrasti geriausio vaizdo žaidimo formulę ir sukurti savo kompiuterinį žaidimą. Semas ir Seidė visa galva pasineria į darbus ir dar studijuodami universitete sukuria neįtikėtino populiarumo sulaukusį žaidimą „Ičigo“. 

Per vieną naktį tapę įžymybėmis draugai užkariauja vaizdo žaidimų pasaulį, pajunta šlovės ir pinigų skonį. Tačiau sėkmė ir pripažinimas turi savo kainą – tai neapsaugo jų nuo širdies skausmo, išdavysčių ir netekčių. 

„Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ yra nepakartojamas trisdešimties metų tarpsnį apimantis romanas, kuriame nagrinėjamos universalios temos: tapatybė, negalia, nesėkmė ir atpirkimas, o svarbiausia – mūsų poreikis bendrauti, būti mylimiems ir mylėti. 

 TAIP, TAI MEILĖS ISTORIJA, BET NE TOKIA, KOKIĄ SKAITĖTE ANKSČIAU.

 „Absoliučiai genialu. Šiame plačiame, nuostabiai parašytame romane Gabrielle’ė Zevin aprašo žmogaus meilės ir kūrybiškumo grožį, tvirtumą ir trapumą. „Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ yra viena geriausių mano kada nors skaitytų knygų.“ 

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

„Rytoj... ir vėl rytoj... ir vėl rytoj“ – tobulai sudėliota saga apie žmonių ryšį ir kūrybinį procesą, apie meilę ir visus jos sudėtingus lygmenis. Šis romanas – tikras literatūros perlas, intymus ir visaapimantis, modernus ir nesenstantis.“ 

Erin Morgenstern, knygos „Naktinis cirkas“ autorė

„Gabrielle’ė Zevin parašė išskirtinį meilės laišką gyvenimui su visais jo rožių sodais ir minų laukais. Spinduliuodama išmintį ir pažeidžiamumą ji tyrinėja pačią žmogiškojo ryšio prigimtį. Šis romanas ir jo nepamirštami personažai nežino ribų. Skaitant knygą norisi juoktis, liūdėti, mokytis ir augti.“

Tayari Jones, knygos „An American Marriage“ autorė

Populiarioji Norvegijos rašytoja Herbjørg Wassmo (g. 1942) kūrybinį kelią pradėjo nuo poezijos, tačiau sėkmė ją aplankė po pirmojo trilogijos romano „Tora. Namas su akla stiklo veranda“ ir ypač parašius garsiąją „Dinos knygą“. 1986 m. rašytoja apdovanota Šiaurės Tarybos literatūros premija. Jos kūriniai išversti į daugelį kalbų. Savo kūryboje autorė be gailesčio, bet sykiu jautriai gretina pasaulio grožį ir bjaurastį.

„Šimto metų istorija“ apima keturias moterų kartas – skirtingi likimai ir charakteriai, norai ir pasirinkimai, suteikiantys stiprybės ar atimantys jėgas. Vyrai – tie, už kurių jos ištekėjo, ir tie, kuriuos jos mylėjo.

Istorija prasideda nuo Saros Susanės, nuo gausios jos ir ją dievinančio Johaneso šeimos. Jų jaunėlė Elida taip pat randa meilę, tačiau, kaip ir motina, ji supranta, kad laimė nevienalypė. Trečiosios kartos atstovė – Elidos mažiausioji Jordisė. Meilė ją aplanko karo metais – iš lėto ir per atstumą. Ši knyga ir apie mažą mergaitę, besislepiančią tvarte nuo jo. Rašančią geltonu pieštuku geltoname sąsiuvinyje dienoraštį tam, kad išgyventų. Ši mergaitė gimė 1942 metais. Lygiai prieš šimtą metų pasaulį išvydo jos prosenelė, ištvermingoji Sara Susanė, įsikūnijęs angelas Lofoteno katedros paveiksle.

„Šimto metų istorija“ – knyga apie stiprias moteris, apie laisvės troškimą ir kitokio gyvenimo ilgesį.

„Nepaprastai žavinga. Miela, romantiška, kupina gerumo. Pamilau šią knygą.“

Rainbow Rowell

Nikas ir Čarlis – geriausi draugai. 

Nikas žino, kad Čarlis – gėjus. 

Čarlis įsitikinęs, kad Nikas – ne.

Bet meilė – paslaptingas dalykas. Ji gali būti ir labai paini, ir nuoširdi, padedanti augti. Nikas pamažu ima iš naujo pažinti savo draugus, šeimą ir... patį save.

Alice Oseman (Elis Ousmen, gim. 1994) – „YA Book Prize“ apdovanojimą pelniusi rašytoja, iliustratorė, gimusi ir augusi Kente, Jungtinėje Karalystėje. Laisvalaikiu mėgsta groti fortepijonu, pasinerti į „Pokémon“ žaidimus, prisipirkti krūvas „Converse“ sportbačių.

2022-aisiais kultine tapusią komiksų seriją „Heartstopper“ ekranizavo „Netflix“. A. Oseman rašė serialo scenarijų ir jį prodiusavo.

Nori sužinoti daugiau? Aplankyk:

aliceoseman.com   

twitter.com/AliceOseman

instagram.com/aliceoseman

Vieni Levo Tolstojaus kūriniai šiandien iškelti iki padebesių, o kiti pasmerkti visiškai užmarščiai. Prie pastarųjų priskiriami beveik visi vėlyvieji rašytojo publicistikos straipsniai, kuriuos antroje gyvenimo pusėje pats autorius vertino kur kas labiau nei visame pasaulyje pripažintą patriotinę epopėją „Karas ir taika“ ar šeimos santykių romaną „Ana Karenina“.

1879–1882 m. L. Tolstojaus gyvenime ir kūryboje įvyko ryškus lūžis. Grafas nutraukė ryšius su buvusiu pasauliu ir, praktiškai įgyvendindamas savąjį gėrio supratimą, atsisakė viso turto. Valdžios ir kultūrinio elito garbstomas populiarus rašytojas tapo dygiu publicistu, sukilusiu ne tik prieš badą, skurdą, karus, tamsumą, melą, veidmainystę, bet ir prieš pačią valdžią bei jos ramsčius – mokesčius, karinės tarnybos prievolę, bažnyčią ir mokslą.

Knygą „Uždraustasis Tolstojus“ sudaro 17 vėlyvųjų (1887–1910 m.) rašytojo straipsnių, traktatų, esė ir laiškų, kurie tuo metu buvo uždrausti arba cenzūruoti. Juose L. Tolstojus įžvalgiai atskleidė represyvią valstybės ir bažnyčios prigimtį, ragino drąsiai kovoti už asmeninę politinių pažiūrų ir tikėjimo laisvę.

Sveiki sugrįžę į Sritį X!

Jau trisdešimt metų griežtai įslaptinta vyriausybės organizacija „Pietinis pakraštys“ stebi Sritį X, kuri neaiškios kilmės reiškinių buvo atkirsta nuo žemyno. Visos anksčiau į šią sritį siųstos ekspedicijos – nesėkmingos ir, nepaisant surinktų duomenų, daugelis mįslių neįmintos.

Grįžus dvyliktajai ekspedicijai padėtis „Pietiniame pakraštyje“ tampa nebevaldoma. Atkurti tvarkos komandoje atvyksta naujas vadovas, pravarde Kontrolis. Prieštaringi vienos iš ekspedicijos dalyvių atsakymai per apklausą, paslaptingi buvusios „Pietinio pakraščio“ direktorės užrašai ir bauginantis vaizdo įrašas atskleidžia Srities X keistenybes, – ir jos šiurpesnės, negu įmanoma įsivaizduoti.

Amerikiečių mokslinės fantastikos knygų autoriaus Jeffo VanderMeerio (gim. 1968) romanas „Santaka“ – pasaulinės sėkmės sulaukusios „Pietinio pakraščio“ trilogijos, priskiriamos keistosios literatūros (weird fiction) žanrui antroji dalis, tapusi „The New York Times“ bestseleriu. 

„Keistosios literatūros (weird fiction) karalius.“

The New Yorker

„VanderMeerio stilius primena Poe: klaustrofobiškas, vis labiau keliantis įtampą.“

The New York Times

„Santaka“ nėra vien „Sunaikinimo“ tęsinys. Nauja knyga priartėja prie tamsaus šnipų romano ir atskleidžia ekspedicijos dalyvių santykių psichologiją.“

Robin Sloan, rašytojas

Tai ne politinė biografija, o subjektyvi prezidentės politinių nuostatų, valdymo principų ir jų pateikimo visuomenei analizė. Knygoje nuosekliai analizuojama D. Grybauskaitės prezidentinės karjeros logika, tiriama Prezidentės apsuptis, jos ryšiai su politinėmis partijomis, mėginama nustatyti, kas yra jos politinė atsvara sudėtingame Lietuvos politiniame lauke.

Originaliausias XX a. kalbos, logikos ir vaizduotės filosofas Ludwigas Wittgensteinas (1889–1951) dirbo ir psichologijos filosofijos srityje. Vėlyvuoju kūrybos etapu maždaug per trejus metus jis parašė psichologijos mokslo pagrindais suabejoti kviečiančių pastabų rinkinį. Tai fundamentalus psichologijos sąvokų tyrimas, siekiąs atsakyti į klausimą: ar įmanoma racionaliai suvokti sielos reiškinius? L. Wittgensteinas, polemizuodamas su įtakingomis XX a. filosofijos ir psichologijos mokyklomis – hermeneutika ir geštalto psichologija, ne tik nurodo jų ribas, bet ir erdves naujam postmoderniam tikrovės matymui.

Knygoje „Pastabos apie psichologijos filosofiją“ gilinamasi į ketinimo, supratimo, matymo ir kitas subtilias sąvokas, ryškus ir filosofo minties antropologinis aspektas. Į apmąstymus įpindamas grafinių elementų, vaizdžių palyginimų ir aforizmų autorius parodo, kad sielos reiškiniai geriausiai atsiveria ne moksliniam, o meniniam žvilgsniui ir yra suprantamesni lyginant juos su meno reiškiniais, pačią logiką traktuojant kaip meninės raiškos priemonę. Savitais mąstymo pratimais L. Wittgensteinas moko interaktyvios filosofijos.

Knyga „Pastabos apie psichologijos filosofiją“ svarbi ne vien filosofams, bet ir psichologams, antropologams, sociologams.

Michel'is Foucault biopolitikos sąvoką suformuluoja „Seksualumo istorijos" pirmajame tome („Valia žinoti", 1976), o išsamiau aptaria 1975–1979 metais Prancūzijos kolegijoje (Collège de France) skaitytose paskaitose. Foucault biopolitiką sieja su galios technologijomis, kurios lemia, jog žmonių populiacija imama kontroliuoti kaip biologinė rūšis. Taigi biopolitika reiškia nuolatinį persvarstymą, kas yra gyvybė, bei politinius sprendimus, kokia gyvybė yra verta gyventi. Monografijoje aptariamos ne tik Foucault, bet ir Gilles'io Deleuze'o, Giorgio Agamben'o, Michael'io Hardt'o ir Antonio Negri, Roberto Esposito biopolitikos sampratos. Šioms biopolitikos sampratoms priešpriešinama nauja gyvybės mąstymo paradigma, kuri vadinama biofilosofija. Biofilosofija konceptualizuoja visų gyvybės formų – žmogiškų ir gyvūniškų, organinių ir neorganinių – bendramatiškumą bei įtvirtina imanentinį, nehierarchinį ir materialų šių gyvybės formų pagrindą.

„Audronės Žukauskaitės monografijoje „Nuo biopolitikos iki biofilosofijos" kūrybiškai plėtojamos originalios autorinės įžvalgos, aktualios ne tik šiuolaikinės kontinentinės filosofijos kontekste, bet ir dabarties politinių realijų akivaizdoje. Solidi teorinė šiuolaikinei filosofijai svarbių klausimų analizė monografijoje nėra savitikslė – ji išauga iš etinio filosofės įsipareigojimo, jos atidumo tiems politinės ir socialinės tikrovės skauduliams, kurių suvokti ir į kuriuos tinkamai reaguoti neįmanoma be rimtos filosofinės bazės. Gebėjimas išradingai derinti teorinius ir praktinius, abstrakčius ir konkrečius nagrinėjamų filosofinių problemų aspektus visada buvo stiprioji Žukauskaitės akademinių tekstų pusė – ir ši mokslininkės knyga nuosekliai tęsia šią tradiciją, įnešdama gaivų minties gūsį ne tik į grynai akademinių diskusijų lauką, bet ir, labai tikėtina, į gerokai praktiškesnę praktinių sprendimų priėmimo plotmę."

Naglis Kardelis

„Naujoji Audronės Žukauskaitės knyga rodo išsiugdytą jos gebėjimą struktūruoti autorių požiūrius, lyginti teiginius, nurodyti jų ribas ir įvardyti savo mintį. Tai yra jos rašymo stilius. Autorės svarstymams būdinga aiškiai įvardyti svarbiausias, jos ir kolegų požiūriu, problemas, išskirti ir klasifikuoti svarstymų kryptis ir apibrėžti jų turinį. Monografija pateikia panoraminį šiuolaikinės biofilosofijos ir biopolitikos teorijų ir jų raidos paveikslą, įvardija aštriausias diskusijas."

Gintautas Mažeikis

Audronė Žukauskaitė – humanitarinių (filosofijos) mokslų daktarė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja. Tarp jos naujausių publikacijų – monografija „Gilles'io Deleuze'o ir Félix'o Guattari filosofija: daugialypumo logika" (Vilnius: Baltos lankos, 2011) bei sudaryti leidiniai: „Intensyvumai ir tėkmės: Gilles'io Deleuze'o filosofija šiuolaikinio meno ir politikos kontekste" (Vilnius: LKTI, 2011); kartu su Steve Wilmer: „Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism" (Oxford: Oxford University Press, 2010); „Deleuze and Beckett" (Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2015); „Resisting Biopolitics: Philosophical, Political, and Performative Strategies" (New York, London: Routledge, 2016).

Didžioji susižavėjimo Maldororo giesmėmis banga atūžė XX a. pr. drauge su siurealistais, kurie laikė jį didžiuoju mokytoju... „Tik išrinktieji galės mėgautis šiuo karčiu vaisiumi be grėsmės pakenkti sau. Todėl, baikščioji siela, kol dar nežengei giliau į šias neištirtas žemes, apsisuk ir kulniuok atgal."

„Maldororo giesmės" (1869) – ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus legendomis apipynė ir į plačiuosius kultūros vandenis išplukdė ribinių sąmonės būsenų ieškoję siurrealistai. Ši tamsi, daugiasluoksnė odė pykčiui ir blogiui negailestingai smūgiuoja į kaukėtą savimi patenkintos žmonijos kultūrą bei moralę.

Šiuo tikslu grafas Lautréamont'as pasirinko laisvą ir maištingą gyvulio įvaizdį: geriau garsiai staugti tarp laukinių žvėrių nei tyliai kriuksėti tarp naminių kiaulių. Į šį kūrinį skaitytojai turėtų žvelgti kaip į agresyvų ir desperatišką žmogaus, negalinčio kitaip pasipriešinti prievartinei sistemai, manifestą.

Pagrindinį romano herojų Sofiją autorius kildina iš Jono apokrifo. Biblinių laikų Sofija – aukštųjų sferų būtybė, kuri puolė, ir dėl to Pleromoje (visumoje) radosi trūkumas. Šių laikų Sofija – paprastas vairuotojas – iš pradžių irgi „puola“, bet vėliau patiria iniciaciją. Budrumą praradusioje jo sąmonėje įvyksta lūžis – Sofija grįžta į praėjusį gyvenimą, keliauja po praeitį ir tariasi supratęs visų reiškinių prasmę bei tikslą.

Galiausiai susiranda jį inicijavusį poną ir įkalba kartu imtis verslo – atidaryti apipjaustymo kompaniją... Romano pabaigą vainikuoja šoferio Sofijos sėkmė, autoriaus žodžiais tariant, kapitalisto triumfas. Jį pasiekti herojui padėjo Penkiaknygė (Tora), kuri, autoriaus manymu, yra tinkamo, vedančio į sėkmę gyvenimo taisyklių sąvadas.

Šiuolaikinių kairiųjų intelektualų Michaelo Hardto ir Antonio Negri veikalas – svarbus įvykis XX–XXI a. sandūros politikos filosofijoje. Knygoje ne tik fundamentaliai apmąstoma pasaulio situacija keičiantis amžiams, bet ir išdėstoma alternatyvi ontologija.

Pagrindinis „Imperijos“ tikslas – aptarti kokybiškai naują globalinės valdžios darinį – Imperiją, susiformavusią žlugus didžiųjų valstybių imperializmui ir griuvus Berlyno sienai. Ši Imperija siekia kurti pasaulinę santvarką, grįstą politinės ir ekonominės galios centrų tarpusavio priklausomybe, plėtoti išimties būkle paremtą teisinę sistemą ir nevaržomo globalaus kapitalizmo dominuojamą ekonomiką. Remdamiesi istoriniais pavyzdžiais knygos autoriai teigia, kad jau Imperijos įsigalėjimo akimirką pasirodo pirmieji jos irimo ženklai, galintys į chaosą nuvesti užvaldytą pasaulį.

Hardtas ir Negri anapus milžiniško galios aparato mato antrąją vertybinę ašį – daugybę, naują Imperijoje susiformavusį politinį subjektą. Daugybė ne tik įkvepia gyvybę Imperijos ekonominei, politinei ir teisinei sistemai, bet, pasižymėdama aukštu intelektu, emociniais ir kooperaciniais gebėjimais, gali prasiveržti ir anapus Imperijos ribų. Štai kodėl knyga yra priešnuodis depresyviems svarstymams apie politikos ar politinių idėjų mirtį, apie nykią pasaulio istorijos lemtį karo ir terorizmo epochos sutemose.

Nuo 1975-ųjų, kai ši knyga buvo išleista pirmą kartą, milijonus žmonių ji paskatino permąstyti „rūšizmą“ – nuolatinę žmonių nepagarbą kitiems gyvūnams ir jų išnaudojimą. Ji įkvėpė pasaulinį judėjimą už gyvūnų teises, siekiantį nutraukti nuolatinį žiaurumą.

Remdamasis faktine medžiaga autorius atskleidžia šiurpią pramoninių fermų ir produktų testavimo laboratorijų tikrovę ir siūlo alternatyvas. Požiūris į gyvūnus iš lėto keičiasi, autoriaus aprašomos problemos dabar visuotinai pripažįstamos. Anot įžangą parašiusio istoriko Yuvalio Noah Harari, ši knyga tebėra tokia pat aktuali kaip ir tada, kai buvo parašyta. Ją perskaityti taip pat svarbu tiek gyvūnų teisių entuziastui, tiek ir skeptikui.

„Ypatinga knyga, turėjusi ypatingą poveikį. Žinoma kaip judėjimo už gyvūnų teises biblija.“
Independent on Sunday

„Viena svarbiausių knygų per pastarąjį šimtmetį ir atvedanti į didžiąją etikos revoliuciją.“
Peter Tatchell, visuomenės veikėjas

Prof. Peteris Singeris (gim. 1946) – vienas įtakingiausių mūsų laikų moralės filosofų. Nuo 1975-ųjų jis yra įtakingiausias mąstytojas gyvūnų teisių srityje. Jo knyga „Gyvūnų išlaisvinimas“ įtraukta į geriausių „Time Magazine“ negrožinės literatūros knygų 100-uką.

„Ši knyga apie mano „aš“, apie sienas ir pastangas iš jų ištrūkti. Sienos yra ribos. Mes mąstome, jaučiame ar numanome savo ribas, kambario ribas, šalių ribas, pasaulio ribas, daiktų ribas, skirtingų kategorijų ribas, poezijos ribas, knygos ribas. Ribos ar net pats jų numanomo ar realaus egzistavimo faktas mus kuria, saugo, gina, atskiria vienus nuo kitų, įkalina. Galime bandyti jas apeiti ar sugriauti, bet po šio bandymo galiausiai lieka aptrupėjusios sienos. Mąstymas visada turi ribas, dar daugiau – jis yra pagrįstas ir save pagrindžia ribomis, kategorijomis. Kartais vaikštome po šiuos dvasios kambarius, o kartais beviltiškai trankomės į jų sienas, kurios ir esame mes patys.“

Autorė Aušra Kaziliūnaitė

Aušra Kaziliūnaitė (gim. 1987) – poetė, rašytoja, žmogaus teisių aktyvistė. Išleido tris poezijos knygas: „Pirmoji lietuviška knyga“ (2007), „20 % koncentracijos stovykla“ (kitos knygos, 2009), „Mėnulis yra tabletė“ (2014). Už pastarąją apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, vokiečių, latvių, lenkų kalbas. Aušra baigusi istorijos ir religijos mokslų studijas, šiuo metu yra Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė. „esu aptrupėjusios sienos“ – ketvirtoji Aušros Kaziliūnaitės poezijos knyga.

„Dievo istorija ne visa dieviška.“

Judėjos karalius Erodas, sužinojęs, jog Betliejuje ką tik gimė būsimasis Žydų karalius, įsako išžudyti visus naujagimius berniukus. Juozapas, Marijos vyras, nugirdęs tokį nuosprendį paslepia savo sūnų, o visi kiti lieka pražūčiai. Išgelbėtas Jėzus auga vargingoje šeimoje kaip paprastas mirtingasis ir anaiptol ne išrinktasis.

Savaip pateikdamas biblinius įvykius autorius sukuria itin žemiško ir žmogiško Jėzaus portretą. Literatūrinėje fantazijoje vaizduojama ne tik Jėzaus, bet ir iki šiol negirdėta jo tėvo Juozapo kaltės drama, daugiavaikės motinos kasdienybė, tyra meilė išmintingai, bet nuodėmingai Marijai Magdalietei, aštrūs pokalbiai akis į akį su Dievu ir paslaptinguoju Piemeniu, su kuriuo paauglystėje Jėzus ganė avis...

„Evangelija pagal Jėzų Kristų“ – vienas skandalingiausių portugalų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato José Saramago (1922−2010) kūrinių. Knyga supriešino skaitytojus, buvo cenzūruota kaip žeidžianti tikinčiųjų jausmus ir lėmė rašytojo pasitraukimą į Kanarų salas, kur jis praleido visą likusį gyvenimą.  

„Homo deus“ šokiruos. Skaityti bus smagu. Bet svarbiausia – knyga pakvies mąstyti taip, kaip dar nemąstėte.“

Daniel Kahneman, psichologas, rašytojas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas

„Sapiens“ parodė mums, iš kur atėjome, „Homo deus“ rodo, kur einame.

Yuvalis Noah Harari vaizduoja netolimos ateities pasaulį, kuriame susidursime su dar nepatirtais išbandymais. Jis nagrinėja XXI amžių formuosiančius projektus, galimybes, svajones ir košmarus, pradedant kova su mirtimi ir baigiant dirbtine gyvybe. Kas pakeis tikras žmonijos rykštes – badą ir marą, kuriuos jau beveik įveikėme, ir didžiuosius karus, iš kurių, tikėkimės, pasimokėme. Kokį likimą dabar nulemsime patys sau – kaip dievai, kuriais tampame?

Karai tapo atgyvena: šių laikų žmogui didesnė tikimybė nusižudyti, nei žūti per ginkluotą konfliktą.

Badmečiai traukiasi: dažnam nutukimas virsta daug didesne grėsme už badą.

Mirtis tėra techninė kliūtis: nemirtingumas pasiekiamas, tačiau jis – tikrai ne visiems.

Kas mūsų laukia ateityje? Nauja evoliucijos pakopa – HOMO DEUS.

Edwardas Snowdenas – šnipas? Informatorius? Interneto sąžinė?

„Atsisakymas reikalauti privatumo iš tikrųjų yra privatumo atsisakymas, jo atidavimas arba vyriausybei, pažeidinėjančiai Konstituciją, arba privačiam verslui.“

Edwardas Snowdenas (gim. 1983) anksti perprato kibernetinio saugumo spragas. Dirbdamas CŽV ir priartėjęs prie didžiausių valstybės paslapčių jis išviešino JAV vyriausybės sukurtą masinio stebėjimo sistemą, prie kurios radimosi iš pradžių prisidėjo ir pats. Dėl šio poelgio E. Snowdenas iki šiol yra priverstas slapstytis Rusijoje. 

Knygoje jis pirmą kartą atvirai pasakoja apie JAV kariuomenės užkulisius, apie tai, kaip internetas iš laisvos erdvės tapo kontrolės įrankiu, ir apie asmeninio apsisprendimo dramą dėl visuomenės laisvės pagarsinti valstybės paslaptis. Jis atskleidžia, kaip mes įžengėme į naują epochą, kurioje nebėra teisės į  privatumą. Už nuopelnus visuomenei E. Snowdenas gavo Tarptautinės žmogaus teisių lygos Carlo von Ossietzky medalį ir daug kitų apdovanojimų.

„Dorų moterų bijojau, nes jos geidė mano sielos, o tą man dar likusį truputį norėjau pasilaikyti. Dažniausiai troškau prostitučių ar moterų iš žemiausių sluoksnių, nes jos išmanė reikalą, buvo kietos ir neturėjo jokių asmeninių pretenzijų. Joms išėjus nieko neprarasdavau. Tačiau tuo pat metu tikėjausi sutikti švelnią, gerą moterį, nors ir kokia didžiulė būtų to kaina. Visais atžvilgiais buvau pražuvęs. Stiprus vyras būtų atsižadėjęs jų abiejų. Aš nebuvau stiprus. Todėl visą laiką kovojau su moterimis, su moters idėja.“

Charles Bukowski, „Moterys“

Politiškai nekorektiškos situacijos ir iki absurdo nusiritantys žmonių santykiai čia perteikti sąžiningai ir atvirai – Charlesui Bukowski būdingu emociškai precizišku, kandžiu, saviironijos kupinu stiliumi.

Vyriško intymumo kronika. Pirmasis lietuviškas romanas apie vyrų meilę ir seksą. 

Praėjusios meilės gedintis pasakotojas ieško vis naujo švelnumo, o skaitytojas gali vujaristiškai stebėti jo meilės scenas, suprasti poelgius ir emocijas. Ši knyga – tai būdas patekti į iki šiol neleistinai demonizuojamą, užsispyrėliškai neigiamą, bet iki skausmo tikrą vyrų homoseksualių santykių pasaulį, jį tyrinėti ir pažinti. Romane peržengiamos tradicinio supratimo apie įsimylėjimą, meilę, intymumą ribos ir kviečiama permąstyti mūsų pačių erotines fantazijas ir seksualines biografijas.

„Autorius šį homoerotinių performansų tyrimą vadina „seksualumo etnografija“. Tai kruopščiai dokumentuotų erotinių patirčių katalogas kaip autoterapija ir teksto malonumas. Tereškinas yra šio seksserialo apie vyrų geismą režisierius, operatorius ir pagrindinis veikėjas, nors jau istorijos pradžioje perspėja, kad „visi veikėjai joje yra fiktyvūs“. Jis ir ciniškas kritikas, užbėgantis už akių teisuoliams, su kuriais nevengia padiskutuoti markizo de Sado stiliumi – per pertraukas tarp veiksmų. Jis pirmas pasmerkia ir pirmas išteisina blyškųjį vyrą, pasitelkęs pagalbon Foucault, Berlant, Halperiną ir Patti Smith. Knygų, filmų ir klausomos muzikos sąrašai knygos gale padeda atkurti intelektualinę ir sentimentaliąją XX a. pabaigos XXI pradžios vyrų meilės memuarų rašytoją supusią atmosferą. Rekomenduoju žingeidiems žmonėms, vėjavaikiams, visokių kreivumų tyrėjams, Seimo nariams ir moralės policininkams.“

Menotyrininkė Laima Kreivytė

„Ilgai lauktas mokslininko prozos debiutas meistriškai rekonstruoja Lietuvos seksualinio pogrindžio labirintus. Įtraukianti, ironiška ir grafiška knyga turėtų tapti lietuviškos žydrosios kultūros, deramai pratęsiančios alternatyvių, socialiai angažuotų ir sekso nebijančių meno kūrėjų darbus, atskaitos tašku.“

Romas Zabarauskas, kino režisierius

„Knygoje atsakoma į svarbiausius istorijos ir šiuolaikinio pasaulio keliamus klausimus.“ 
Jared Diamond, istorikas, knygos „Sumaištis“ autorius

Prieš 100 tūkstantmečių žeme vaikščiojo bent šešios žmonių rūšys, viena iš kurių šiandien vadinama Homo sapiens. Šios rūšies atstovai buvo gyvūnai, aplinką veikę ne daugiau nei gorilos, jonvabaliai ar medūzos.

Tačiau prieš 70 tūkstančių metų prasidėjo procesas, kurį šiandien vadiname kognityvine revoliucija. Atsitiktinė genų mutacija pakeitė Homo sapiens smegenų neuronų jungtis ir pavertė mus aplinką niokojančiais Žemės šeimininkais.   

Kaip mūsų rūšiai pavyko užkariauti pasaulį? Kada ir kodėl atsirado religijos, valstybės ir pinigai? Kaip kūrėsi ir žlugo karalystės, miestai ir imperijos? Kaip mokslas ir kapitalizmas tapo dominuojančiomis religijomis? Ar žmonės atsispirs pagundai save tobulinti ir netaps kiborgais?

Knygoje „Sapiens“ nuosekliai, glaustai ir itin žaismingai pasakojama, kokią įtaką žmonijai padarė trys svarbios revoliucijos: minėtoji kognityvinė, prieš 12 000 metų kilusi žemės ūkio ir vos prieš 500 metų prasidėjusi mokslo revoliucija. Drąsios ir provokuojančios Y. N. Harari įžvalgos, grįstos giliomis biologijos, antropologijos, paleontologijos, istorijos ir ekonomikos mokslų žiniomis, radikaliai keičia daugelį nusistovėjusių sampratų apie pasaulį.

Yuvalis Noah Harari (gim. 1976) – Oksfordo universiteto istorijos mokslų daktaras, šiuo metu dėstantis Jeruzalės hebrajų universitete. Šioje knygoje jam rūpi klausimai: kaip susijusios istorija ir biologija? Kokie esminiai skirtumai tarp Homo sapiens ir kitų rūšių? Ar istorijoje egzistuoja teisingumas? Ar ji turi kryptį? Knyga „Sapiens“ išversta į 60 kalbų ir jau tapo bestseleriu daugelyje šalių, tarp jų – ir Lietuvoje.

Keičiantys mąstymą, paaiškinantys stebuklus ir realybę sukrečiantys dalykai, kurie turės įtakos visai žmonijai.

„The New York Times“

Įspūdžiai perskaičius knygą kelia tokį entuziazmą, kad norisi ją rekomenduoti visiems gebantiems skaityti.

prof. A. Bagdonas, Vilniaus universitetas

Susipažinkite su devyniasdešimtmečiu daktaru, kuris vis dar praktikuoja mediciną, ir su insulto auka, kuri vėl išmoko judėti ir kalbėti, su moterimi, turinčia tik pusę smegenų, bet sugebėjusia „persiprogramuoti“ ir jaustis visaverte. Šių žmonių gyvenimus visiškai pakeitė nuostabus atradimas, kad pozityviai mąstant smegenys gali pačios „pasitaisyti“.

Kanados mokslininkas, psichiatras, psichoanalitikas, Toronto ir Niujorko universitetų bendradarbis Normanas Doidge’as bestseleriu tapusioje knygoje „Save keičiančios smegenys“ (The Brain That Changes Itself, 2007) išsamiai aprašo revoliucinį atradimą, teigiantį, kad žmogaus smegenys pasižymi gebėjimu keistis. Šios fundamentalios smegenų savybės, kurią imta vadinti neuroplastiškumu, atradimas radikaliai pakeitė ne tik medicinos mokslą, bet ir požiūrį į žmogaus smegenis kaip į nuolat kintantį ir galintį atsinaujinti neuronų tinklą.

Meilė, seksas, sielvartas, santykiai, mokymasis, priklausomybės, kultūra, technologijos ir psichoterapija gali keisti mūsų smegenis. Turėdami tokias plastiškas ir visą gyvenimą besimokančias smegenis esame savitos, unikalios asmenybės.

Knygos pratarmę ir paaiškinimus parašė Vilniaus universiteto profesorius Albinas Bagdonas.

Floranui Klodui Labrustui 46-eri. Jis daug rūko, važinėja taršiu dyzeliniu mersedesu ir į atliekų rūšiavimo konteinerius specialiai meta ne tai, ką reikia. Klerko karjera Žemės ūkio ministerijoje pasiekta. O dabar jis nusivylęs viskuo. Palikęs nekenčiamą merginą ir Paryžių, Labrustas išvyksta į Normandiją. Tik ten kadaise jautėsi iš tiesų laimingas. Jis aplanko buvusį bendrakursį Emeriką. Globalios ekonomikos reikalavimai per griežti – Emerikas kartu su kitais ūkininkais ruošiasi ginkluotam protestui. Labrusto asmeninei dramai atliepia žymiai didesnio masto šalies ir visos Europos krizės nuojauta. Serotonino lygis per žemas, antidepresantų šalutinis poveikis pernelyg stiprus. Kas galėtų išgelbėti nebepakeliamai drungną gyvenimą?

Ir taip miršta civilizacija, tyliai, be pavojų ir dramų, ir tik su trupučiu pralieto kraujo, civilizacija miršta paprasčiausiai nuo nuovargio, nuo pasibjaurėjimo savimi.

Michelis Houellebecqas (gim. 1956) – vienų dievinamas, kitų nekenčiamas, dėl aštrių ir pranašiškų įžvalgų laikomas aktualiausiu Europos autoriumi. Rašytojas yra pelnęs Goncourt’ų premiją, o pasirodžius romanui „Serotoninas“ gavo aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą – Garbės legiono ordiną.

„Paklausykit! Bilis Piligrimas slidinėja po laiką....“ Jis vis iš naujo išgyvena Dresdeno bombardavimą, po karo grįžta į Ameriką, veda, patenka į lėktuvo katastrofą, per kurią jam sužalojamos smegenys, apsilanko Tralfamadorijos planetoje – ten drauge su iš Žemės pagrobta pornožvaigžde gyvena Tralfamadorijos zoologijos sode stikliniame kambaryje... Įprastinė laiko tėkmė neegzistuoja ir bet kada galima sugrįžti į praeitį ar nusikelti į ateitį.

„Skerdykla Nr. 5“ laikoma Kurto Vonneguto (1922–2007) kūrybos viršūne, vienu žymiausių prieš karą nukreiptų romanų, absurdo literatūros ir juodosios komedijos klasika. JAV rašytojas, Antrojo pasaulinio karo metu tarnavęs Sąjungininkų armijoje, Vokietijoje paimtas į nelaisvę, tapo vienu iš nedaugelio išgyvenusių Dresdeno bombardavimą. Autobiografiniame kūrinyje aštrią satyrą, juodąjį humorą jis suplaka su mokslinės fantastikos elementais ir papildo sukrečiančiais prisiminimais.