Formatas

Stanisławas Lemas (1921–2006) kartą yra pasakęs: „Parašęs Soliarį galiu ir mirti.“ Šiuo šedevru žavisi jau ne viena skaitytojų karta visame pasaulyje, o jo autorius laikomas skaitomiausiu ne anglakalbės mokslinės fantastikos rašytoju.

Pagal šią knygą režisierius Andrejus Tarkovskis 1972 m. pastatė legendinį filmą Soliaris. Pagrindinį Kriso Kelvino vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis. 2002 m. kūrinį ekranizavo Stevenas Soderberghas. Romanas išverstas į 41 pasaulio kalbą, o lietuviškai pirmą kartą pasirodė 1978-aisiais.

Soliario siužetas – daugiasluoksnis, jame persipina intymumas ir meilė, žmogaus pasąmonės gelmės, detektyvo linija, mokslinė analizė. Tai knyga apie žmogaus bandymą pažinti nežemiško proto prigimtį ir nežemiško proto bandymą pažinti žmogų.

Soliaris – aplink dvi saules, žydrą ir raudoną, besisukanti tolima, paslaptinga ir mažai ištirta planeta, beveik visa užlieta vandenyno. Į apmirusią Soliario tyrimų stotį atvyksta psichologas Krisas Kelvinas – išsiaiškinti, kodėl vienas mokslininkas nusižudė, o kiti du labai keistai elgiasi. Stoties darbuotojus lanko svečiai – kūniškus pavidalus įgiję grėsmingi vidiniai fantomai. Vieną rytą Kelvino kambaryje pasirodo jo žmona Harė, dėl kurios savižudybės jis kaltina save...

„Ch. Achebe – afrikiečių anglakalbės literatūros tėvas ir vienas svarbiausių XX a. antros pusės rašytojų.“

Caryl Phillips, The Observer

Okonkvas – bebaimis, pagarbos nusipelnęs ir stiprus igbų genties karys. Už nepriimtiną poelgį jis ištremiamas iš gimtojo Umuofijos kaimo ir atskiriamas nuo genties. Laikui bėgant kraštas neatpažįstamai pasikeičia: atvykę krikščionių misionieriai – baltieji žmonės, kuriems leista įsikurti Nešvariajame miške, – gudriai palenkia dalį igbų į savo pusę. Sugrįžusiam Okonkvui pasakoma, kad kovoti su atvykėliais per vėlu, – senasis bendruomenės įstatymas griežtai draudžia kariauti su gentainiais...

Nigerijos rašytojas Chinua Achebe romane „Sugriūva viskas“ (1958) per Okonkvo patirtį pasakoja europiečių įsiveržimo į Afriką XIX a. istoriją. Ši knyga – iki šių dienų skaitomiausias afrikiečių literatūros kūrinys – išversta į beveik 60 kalbų. 2007 m. Ch. Achebe už kūrybos pasiekimus buvo apdovanotas „Man Booker“ premija. Tai antras knygos leidimas lietuvių kalba. 

„Pasaulio literatūros klasika. Kūrinys, įkvėpęs ne tik Nigerijos, bet ir visos Afrikos bei viso pasaulio rašytojų kartas.“

Barack Obama

Romano „Trijų kūnų problema“ tęsinys

Žemei iškilo pavojus – jau po keturių šimtų metų ją užkariaus ateiviai iš kosmoso. Nors su jais kolaboravę žmonės sunaikinti, liko sofonai – subatominės dalelės, per kurias ateivių planeta Trisoliaris gali pasiekti visą žmonijos informaciją. Tik žmogaus protas jiems vis dar tebėra paslaptis – bandymai jį perprasti nesėkmingi. Siekiant apsaugoti Žemę specialiai suburta keturių žmonių komanda ima vykdyti „Virtuozų“ planą: kuria mįslingas strategijas, kurių nesuvokia ne tik ateiviai, bet ir Žemės gyventojai. Trys išrinktieji yra įtakingi politikai ir mokslininkai, o ketvirtasis – niekam nežinomas. Būtent jį Trisoliaris ir siekia pašalinti sau iš kelio. 

„Unikalus mokslo ir filosofijos, politikos ir istorijos, sąmokslo teorijų ir kosmologijos samprotavimų mišinys.“

George R. R. Martin, „Sostų karų“ autorius

„Protą kaitinančių idėjų ir naujoviškų strategijų epas.“ 

„The Washington Post“ apie trilogiją „Žemės praeities atminimui“

Liu Cixinas (gim. 1963) – populiarus kinų mokslinės fantastikos autorius, pirmasis Azijoje laimėjęs „Hugo“ premiją, devynis kartus įvertintas „Galaktikos“ premija, pelnęs XINGYUN apdovanojimą. Kol nebuvo pradėjęs rašyti, dirbo kompiuterių inžinieriumi. Jo kūriniuose subtiliai perteikiamos kinų kultūrinės realijos, išryškinami ne patys moksliniai eksperimentai, bet politinė ir socialinė jų reikšmė bei tai, kaip jie lemia civilizacijos ateitį. „Tamsus miškas“ – antroji trilogijos „Žemės praeities atminimui“ dalis. Anksčiau išleista „Trijų kūnų problema“ („Kitos knygos“, 2020) buvo palankiai įvertinta kritikų ir skaitytojų.

Amerikiečių rašytojo, siaubo ir keistosios literatūros (weird fiction), klasiko H. P. Lovecrafto (1890–1937) tekstai – tarsi skiepai nuo egocentrizmo. Jie primena apie žmogaus vienatvę ir menkumą nepažinaus, neaprėpiamo, šalčiu alsuojančio kosmoso akivaizdoje. Didžiausio siaubo šaltinis – susidūrimas su absoliučiu nežmogiškumu. Knygos istorijose – rafinuoti estetai kapų plėšikai, menininkai, kuriems pavyksta užčiuopti Visatos paslaptis, mokslininkai, trokštantys atrasti tai, kas galbūt net neskirta žmogui, apleistos tolimos vietovės, tapusios šiurpių būtybių priebėga...

H. P. Lovecrafto kūriniai padarė milžinišką įtaką elitinei literatūrai, autoriniam ir pramoginiam kinui, šiuolaikinei filosofijai. Taip pat metalo muzikai, komiksams, kompiuteriniams žaidimams. Savo mokytoju jį laikė W. S. Burroughsas, S. Kingas, juo žavėjosi J. L. Borgesas, apie jį rašo M. Houellebecqas ir kiti. Nors rašytojas mirė neišleidęs nė vienos knygos, šiandien jo tekstai – JAV literatūros kanono dalis. 2005 m. autoriaus kūrybos rinktinė išleista prestižinėje „The Library of America“ serijoje. 

Per pastaruosius dešimtmečius H. P. Lovecrafto kaip kūrėjo vertinimas neįtikėtinai išaugo. Dabar jis laikomas vienu svarbiausių XX a. siaubo rašytojų, darančių milžinišką, nors dažnai ir netiesioginę, įtaką pačioms įvairiausioms sritims.

Pirmojoje lietuviškoje H. P. Lovecrafto rinktinėje – apsakymai ir apysakos, aprėpiantys visą jo kūrybos kelią.

Kinijoje vyksta Kultūrinė revoliucija. Tuo metu slaptas karinis dalinys, ieškodamas nežemiškų civilizacijų, siunčia signalus į kosmosą. Tolimos mirštančios planetos gyventojai pagauna signalą ir ruošiasi atakuoti Žemę. O čia formuojasi įvairių grupuočių – vienos jų ketina kovoti su užkariautojais, o kitos, nusivylusios Žemės civilizacija, ateivius pasiruošusios sutikti svetingai. Maža to, jos nori padėti jiems pakeisti senąjį pasaulį nauju. Plataus užmojo įžvalgus šiuolaikinės mokslinės fantastikos šedevras.

„Trijų kūnų problema“ nagrinėja, kas gali nutikti Visatai, jeigu fizikos dėsniai būtų imti naudoti kaip ginklai. Jeigu baisi atrodo atominė bomba, paskaitykite, ką Saulės sistemai gali padaryti dvimatis ginklas.“

Yuval Noah Harari

„Transformuojanti patirtis. Perskaitęs tampi kitoks.“

Saulius Tomas Kondrotas, vertėjas

„Šis mokslinės fantastikos romanas – apie pirmąjį žmonijos kontaktą su svetima civilizacija. Viena vertus, tai gali nutikti ateityje arba niekada nenutikti. Kita vertus, jie gali pasiekti mus jau rytoj, tad ši tema – ne šiuolaikinis mitas, bet labai aktuali problema. Šiuo metu tai sudėtingiausia ir didžiausią pavojų kelianti žmonijos mįslė.“

Autorius, iš lietuviško leidimo pratarmės

Kinų rašytojas Liu Cixin (gim. 1963) už šią knygą 2015 m. pelnė Hugo apdovanojimą, 2017 m. gavo „Lucus“ prizą, nominuotas „Nebula“ premijai, 9 kartus laimėjo „Galaktikos“ apdovanojimą, teikiamą Kinijos mokslinės fantastikos autoriams. Iki tapdamas rašytoju, dirbo kompiuterių inžinieriumi.

Vienas didžiausių protų žmonijos istorijoje, fizikas, kosmologas Stephenas Hawkingas paskutinėje savo knygoje apmąsto sudėtingus ir svarbius klausimus: ar žmonija išliks? Ar turėtume kolonizuoti kosmosą? Ar dirbtinis intelektas mus pergudraus? Kaip kursime ateitį? Ar egzistuoja Dievas?.. 

S. Hawkingas milijonams skaitytojų atvėrė akis pasakodamas apie Visatos kilmę ir juodųjų skylių prigimtį. Nors šoninės amiotrofinės sklerozės diagnozė nežadėjo nieko gero, milijonus įkvėpė jo ryžtas nepasiduoti. Ligai progresuojant mokslininkas tegalėjo pajudinti vos kelis veido raumenis, tačiau ir toliau plėtė savo tyrimų lauką, o paprašytas mielai dalindavosi skvarbiomis įžvalgomis. Taigi S. Hawkingas tapo ir vienu įtakingiausių mūsų laikų mąstytojų.

Pratarmę šiai knygai parašė Eddie Redmayne’as, laimėjęs „Oskarą“ už Stepheno Hawkingo vaidmenį filme „Visko teorija“, įžangą – Nobelio premijos laureatas Kipas Thorne’as, o baigiamąjį žodį – Hawkingo dukra Lucy. 

Tai knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas mąstantis žmogus, susirūpinęs dėl žmonijos ateities… Tai Hawkingo atsisveikinimo dovana žmonijai.

NPR

Ši nuostabi knyga – paskutinis dangaus skliaute sužibusios naujos žvaigždės blyksnis. 

The Telegraph 

Kodėl Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dažnai kalba „viršininko“ tonu ir rodo sunkiai tramdomą rūstybę, kritikuodama politikus bei valdininkus, tačiau tyli tada, kai laukiama jos aiškaus žodžio? Ar kurdama dar vienos „geležinės ledi“ įvaizdį, ji neįtvirtina visuomenėje autokratinės valdžios idėjos?

„Prezidentė. Antra knyga“ leidžia daryti išvadą, kad D. Grybauskaitės kalbos sietinos su siekiu įsisavinti užimtą Prezidento poziciją, suvaldyti jai tekusį vaidmenį taip, kaip ji yra įpratusi – administruodama ir kominukuodama su visuomene bei politikais nepolitinio kalbėjimo lygyje.

Politologas Lauras Bielinis, pirmoje knygoje „Prezidentė“, išanalizavęs D. Grybauskaitės karjeros logiką, antrojoje dekonstruoja jos įvaizdį ir kalbėjimo stilių. Išskaidęs Prezidentės pranešimus į tris lygmenis – asmeninį, administracinį ir politinį, autorius daro išvadą, kad tokia komunikavimo politika sukuria didelio nuotolio efektą tarp jos pačios ir visų kitų valstybės subjektų.

Aušta naujosios Lietuvos aušra. Ką tik nutilo Dainuojanti revoliucija. Pasroviui per gyvenimą plaukia keletas jaunuolių. 1992-ųjų, o gal 1994-ųjų Vilnius. Žadėtą šviesų rytojų nušlavė ezoterikos banga. Iš televizoriaus ekrano žodį skelbia Kašpirovskis ir į kosmosą skrenda jau nebe Gagarinas, o kunigas Paltanavičius... Klesti Gariūnai, kur, matuojantis naują odinę striukę, pardavėjas iš kišenės pavagia pinigus. Mieste sproginėja mafijos automobiliai. Tiesiog gatvėje urlos nuauna kedus, o kolektyviniuose soduose vyksta tūsai. 

Ši knyga – tai „Parduotos vasaros“ norintiems užsidirbti varganai egzistencijai, išlikimo žiauriomis sąlygomis mokykla „Kaip grūdinosi plienas“ ir epochos veidrodis, kuriame „Pušis, kuri juokiasi“ ir toliau juokiasi...

Kęstutis Šapoka (gim. 1974) – dešimtajame dešimtmetyje verslo nekūrė. Buvo metalistas ir svajojo tapti prarabu statybose arba mechaniku autoservise. Deja, svajonės neišsipildė ‒ tapo menininku ir rašytoju. O paskui ‒ dar ir menotyrininku, parodų kuratoriumi. Kritikuoja institucinį meną ir autentiškos kūrybos strategiją. Šios knygos tekstas – tai dokumentiškas autoriaus ir Lietuvos jaunų dienų koliažas.

„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai. Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.

Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.

Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.

Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras?

Reliktų istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu. Knyga lengvai skaitoma, požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą.

1944–1947 m. iškeldininus beveik 90 tūkst. lenkų tautybės asmenų, Vilnius tapo migruojančių atvykėlių miestu. Toks jis buvo ištisą pusę amžiaus.

1959 m. prasidėjo beatodairiška miesto plėtra. Per dešimtmetį iškilo „antrasis Vilnius“ – nauji mikrorajonai, kuriuose gyvenamasis plotas prilygo butų ir namų plotui prieškariu.

Po karo mieste ėmė dominuoti viešasis transportas. Vilnius pagal troleibusų skaičių iškopė į 6 vietą pasaulyje, o pagal maršrutų ilgį tapo 5-as.

Europos Sąjungos 2014 metų literatūrinė premija

“Sinis priėjo prie stogo krašto ir pažvelgė žemyn.

– Jei man nebūtų baisu, ant smūgio nušokčiau!

Tada jis pažiūrėjo į mus. Paskui vėl žemyn.

– Gyvenimas neturi prasmės.

Visi pasižiūrėjo į Sinį.

Evos balsas buvo žemas:

– Tai puiku, kad gyvenimas neturi prasmės.

Ji dėbtelėjo į Sinį:

– Nestovėk taip arti krašto.

– Viskas gerai, juk man baisu.

– Sini, prašau, paeik toliau nuo krašto.

– Į kurią pusę?“

Tada muzika buvo garsesnė, banditai pavojingesni, o plaukai ilgesni. Žmonės sėdėdavo ant žolės, važinėdavo be bilietų, keliaudavo nežinomais keliais, neklausė tėvų. Naktį bristi upe į koncertą būdavo daug svarbiau nei skaičiuoti pinigus. Seni laikai, kurie nenori pasibaigti... 

Linksmoje istorijoje apie keturiolikmetį vaikiną – moksliuką, bandantį atrasti save maištingoje metalistų subkultūroje, atsiskleidžia sąmojingas, beveik dokumentinis ir itin spalvingas ką tik nepriklausomybę atgavusios Latvijos portretas. Tai knyga, kurią čiupo Z kartos keturiolikmečiai. Tai romanas, kurį įvertino ir pamilo jų tėvai ir mokytojai. 

„Tai knyga apie brendimą, ryški autoriaus kartos biografija <...>. Ir joks ne paauglių romanas, nors didelė dalis skirta paauglystės metams. Tikrai geriausia, kas paskutiniu metu skaityta latvių kalba.“ 

Paulas Bankovskis, „lr“

„Romaną galima suvokti ir kaip monumentalią nuotrauką, padedančią kai kam išvengti amnezijos.“

Martinš Kapranas, „Latvju Teksti“

„Tikrasis palaiminimas Jonevo romanui ir jo skaitytojams – aplinkybė, kad autorius, kaip ir jo alter ego, ieškodamas savojo kelio liko ištikimas gerai literatūrai. Jonevo literatūrinis bagažas netiesiogiai girdimas elegantiškame, efektingame ir ritmingame pasakojime su doze dramatizmo.“

Una Alksne, „Ubi Sunt“

Janis Joņevas (gim. 1980) – latvių rašytojas, užaugęs Jelgavoje. Baigęs gimnaziją išvyko studijuoti į Rygą, gavo Latvijos kultūros akademijos magistro laipsnį. Už pirmąją knygą „Jelgava 94“ autorius apdovanotas Europos Sąjungos metų literatūrine premija, Latvijoje knyga pastebėta kaip ryškiausias metų debiutas ir sulaukė ypatingo populiarumo. Romano tiražas Latvijoje kartotas 5 kartus.

„Ji. Vedžiojanti šunį. Ieškanti draugų. Trokštanti malonumo. Prarandanti nekaltybę. Vaikystėje deginusi pašto dėžutes ir laipiojusi ant stogų. Einanti iš naktinio klubo su vyresniu vyru. Rašanti disertaciją. Patirianti nuostabiausią vienovės jausmą tarp prakaituotų kūnų „Bix‘ų“ koncerte „Angare“ dešimtam dešimtmety. Galvojanti apie abortą. Imanti iš gyvenimo viską, ką jis jai duoda. Ta, kuri nesiteisina ir žino: net jeigu nepasiseks, ji vis tiek neprapuls.“

Ar kada norėjote išgirsti merginos pasakojimą apie grupinį seksą su geriausiais draugais arba geriausią tūsą šiais metais?  O gal apie keisčiausią konferenciją, kurioje dalyvavo, arba emigracijos metus Airijoje? Tai nutikimai, kurių neišsižadėsi, nors viskas ir nesibaigė trokštama sėkme. 

Atvirumu alsuojanti knyga apie vaikystę  ir jaunystę Vilniuje – prieš ir po Nepriklausomybės. Tai ištisos kartos patirtis. Skaitytojas pasijunta patikėtiniu ir tų pačių nuotykių dalyviu. Knyga skatina permąstyti savo patirtis, mylėti ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra: romantiškas ir žavus, kartais pilkas, nuobodus, o kartais grėslus. Nes reikia kalbėti apie viską. Nes reikia rašyti apie viską. 

Pirmoji išpažintinė knyga apie laukinį dešimtąjį dešimtmetį iš moters perspektyvos. Šiandieninis romanas – tai ir žanras, ir pareiškimas, ir fakto konstatavimas – šiandien reikia stereotipus griaunančių pasakojimų. Nes šiandien esame pasiruošę tokiai literatūrai.  

Virginija Kulvinskaitė aka Cibarauskė (gim. 1983) – poetė, rašytoja, kritikė, daugeliui žinoma dėl savo išskirtinio stiliaus, braižo ir tembro. Ji viena iš nedaugelio Lietuvos rašytojų, nebandančių vaizduoti „dvasingos“, o vesti renginių eina su marškinėliais ir nutrintais džinsais arba lėliškomis suknelėmis. „kai aš buvau malalietka“ – antroji autorės knyga ir pirmoji jos prozos knyga. Poezijos knygą „Antrininkė“ V. Kulvinskaitė išleido nemokamu elektroniniu formatu ir ribotu tradiciniu 30 egz. tiražu. Knygai įtraukta į Lietuvos kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.

Literatūrinės Nobelio premijos laureatą José Saramago (1922−2010), pagarsėjusį skandalinguoju romanu „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, visada traukė egzistencinės žmonijos problemos. Jo romanas „Kai mirtis nusišalina“, prasidedantis sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“, kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną ne­beliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje: pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją Naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką, ir nuo to laiko niekas nebemirė! 

Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmo­nijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mapfija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis. 

Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nu­žvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida? Juk ji, sena kvėša, dabar nebegali padėti vienišam ir nelaimingam violončelininkui, kurį netyčia įsimylėjo...

Jose Saramago (1922−2010) – portugalų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas. Modernus autoriaus braižas išskirtinis tuo, kad prozos sraute niekaip neatskiriamos pasakotojo pastabos, personažų mintys nei dialogai. Kūryba dažnai lyginama su Gabrielio Garcios Marquezo, Julio Cortázaro ir Michailo Bulgakovo.

„Net ir patys galingiausieji pasiekia ribą, už kurios nebegali naudotis jėga, nesunaikindami savęs.“

Praėjus 12-ai metų nuo „Kopos“ įvykių, antroje serijos dalyje tęsiasi Polo Atreido istorija. Visatos Imperatoriumi tapęs Polas yra įgijęs daugiau galios, negu vienas žmogus kada nors gebėjo sutelkti. Fanatiškieji fremenai stabmeldiškai garbina Imperatorių, politinės grupuotės, kurių įtaka nuslopo jam įžengus į sostą, bando pakenkti, o artimiausi patikėtiniai rezga sąmokslą. Tačiau labiausiai Polas nerimauja dėl mylimosios Čani ir dar negimusio dinastijos įpėdinio...

Į tolimą ateitį nukeliančioje sagoje, kurią sudaro šešios knygos, aprašomas tūkstantmečių laikotarpis. Autorius kalba apie žmonijos evoliuciją ir išlikimą, apie ekologiją, religijos, politikos ir galios susidūrimus, apie pavojus, kai žmonės vieną iš savųjų ima garbinti kaip aukštesnę būtybę. 

Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, apdovanotas Hugo ir „Nebula“ premijomis, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristiška „Kopos“ romanų serija – „Kopos“ kronikomis. Antra kronikų knyga – „Kopa. Mesijas“ – pasirodė 1969 metais.

Mokslinės fantastikos epas, prasidėjęs romanu „Kopa“ – Hugo ir „Nebulos“ premijų laimėtoju, – tęsiasi. 

Arakio smėlynai tapo žaliuojančiais sodais, Kopos pasaulio tvarka pasikeitė. Prieš devynerius metus Imperatorius Polas Muadibas pradingo Arakio dykumos platybėse. Kopos vaikai – Muadibo dvyniai Letas ir Ganima Atreidai, iš tėvo paveldėję antgamtines galias, – ypač naudingi tetai Alijai, kuri dabar valdo Imperiją kaip Atreidų šeimos atstovė.

Vis dėlto valdžia slysta Alijai iš rankų, gresia išdavystė: nuo Imperijos valdymo nustumta Korinų šeima rezga sąmokslą, siekdama atgauti sostą, o paslaptingasis Pamokslininkas fanatikus fremenus atvirai kursto maištauti. Alija tiki, kad iš dvynių išgavusi pranašingų vizijų paslaptis išlaikys valdžią dinastijos rankose, tačiau Letas su Ganima patys žino, kaip elgtis su savo vizijomis ir lemtimi...

Frank Herbert (1920–1986) – amerikiečių rašytojas, mokslinės fantastikos klasikas, išgarsėjęs futuristine šešių romanų serija – „Kopos“ kronikomis. 2021 m. pasirodė kanadiečių režisieriaus Denis Villeneuve’o filmas „Kopa“ (Dune: Part One), kuriame ekranizuota pirma romano „Kopa“ (liet. 2021) pusė. Antra kronikų knyga – „Kopa. Mesijas“ (liet. 2022). Trečioje serijos dalyje „Kopos vaikai“, pirmą kartą išleistoje 1976 m., autorius išgrynina stilių ir pasiekia kūrybinio virtuoziškumo aukštumas.

Literatūros studentas Edas nusprendžia išnykti. Paslapčia išvyksta į Baltijos jūroje esančią Hidenzės salą. Sklinda legendos, kad joje laikas teka kitaip. Ten keliauja svajotojai, hipiai ir visi, kas nepritampa Rytų Vokietijoje. Saloje pernakt dega laužai, rengiamos nuogalių maudynės, laisvai liejasi alus ir likeris. O už 50 kilometrų – Danijos krantai, viliojantys bėgti iš Rytų bloko.

Kruzas dirba restorane. Tarsi slaptos salos bendruomenės guru jis parūpina atvykėliams darbo ir maisto. Kruzas charizmatiškas. Jam niekas neprieštarauja. Ir daugelis čia randa savo vietą. Edas tampa jo patikėtiniu, jų draugystė vis stiprėja. Tačiau kiek tęsis Kruzo misija?

Vokiečių poeto ir prozininko Lutzo Seilerio (gim. 1963) romanas „Kruzas“ (2014) apdovanotas „Man Booker“ ir Goncourt’ų premijoms prilygstančiu Vokietijos romano prizu. Išverstas į daugiau nei 20 kalbų. L. Seileris pats jaunystėje dirbo Hidenzės saloje. Vėliau sutiko žmonių, kuriems pavyko beveik neįmanomas dalykas – pabėgti iš Rytų bloko apiplaukus Hidenzės kyšulį. Šis romanas – subtili kelionė, į kurią kviečia nenusakomas laisvės ilgesys.

„Kai Elmis pradėjo maitintis ne tik motinos pienu, bet ir kietu maistu, į jo mitybą neįtraukėme mėsos. Ir taip bus tol, kol jis pats kada nors galbūt nuspręs ją valgyti.“

Italų semiotikos profesorius ir mylintis tėtis Dario Martinelli trejus metus rašė laiškus sūnui, pradėjęs, kai jam sukako pusė metų. Visus juos jungia gyvūnų tema. Gyvūnai autoriui – tai ir gyvenimo filosofijos leitmotyvas. D. Martinelli svarbus ne vien vegetarizmas. Permąstoma aibė dalykų, dėl kurių jaučiamės tikri, apie tai net negalvodami. Autorius kritikuoja ne tik šiuolaikinį žmonių ir gyvūnų santykį, bet ir savipasitenkinimą, neretai būdingą gyvūnų teisių gynėjams... Pasitelkdamas erudiciją ir argumentus, D. Martinelli paaiškina kasdienius savo sprendimus, kurie daro jį laimingesnį ir teisesnį patį prieš save.

Dario Martinelli (gim. 1974) – italų rašytojas, semiotikas, humanitarinių mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto profesorius. Daugelį metų intensyviai tyrinėja gyvūnų etikos problematiką. Būdamas 20-ies tapo vegetaru ir išliko iki šiol. Paklaustas, ar vegetarizmas nėra greit praeisianti mada, prof. D. Martinelli mėgsta atsakyti maždaug taip: „Nuo 1970-ųjų vegetarų ir veganų skaičius nuolatos auga. Mada, kuri tęsiasi 50 metų, jau klasika: vegetarizmas ir veganizmas – tai ne hipsterio barzda ir ryškios kelnės, bet juodas kostiumas ir kaklaraištis.“

D. Martinelli baigė Bolonijos universitetą, daktaro disertaciją apsigynė Helsinkio universitete. Jis – tarptautinio semiotikos instituto (International Semiotics Institute) direktorius, jauniausias mokslininkas, gavęs semiotikams teikiamą Oscaro Parlando premiją.

Paskutiniajam giminės, kurioje „niekas nevyksta“, vyrui Gordonui šypsosi sėkmė. Ir visgi, aplinkinių nuostabai, jis meta gerai apmokamą darbą reklamos agentūroje – pareiškia norįs tapti poetu. Paskelbęs karą pinigus garbinančiam pasauliui Gordonas persikelia į vargingą Londono rajoną. Jis viliasi, kad ten jam pavyks pabaigti rašomą knygą.

Kova prieš pinigų dievą tampa kova prieš save patį. Argumentai ima darytis absurdiški, o principai  – niekam neįdomūs. Galiausiai ir kambarinės gėlės – aspidistros – vazonėlis, simbolizuojantis „normalų“ gyvenimą, tampa jaunystės įkvėpimą nugalėjusio miesčioniškumo liudijimu. Tik mylimoji Rosemary nepasiduoda bandydama išgelbėti skurdo palaužtą Gordono dvasią.

Georgeʼo Orwello (1903–1950) romanas „Lapok, aspidistra“ pasirodė 1936 m., dar prieš žymiąsias antiutopijas „Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“. Remdamasis savo patirtimi autorius šiame kūrinyje meistriškai aprašo pasaulio, kuriame pinigai ir sėkmė yra svarbiausia, sukeliamą beprotybę. Ir kaip jaunas žmogus, kovojantis prieš pabaisišką sistemą, pats ima panėšėti į pabaisą.

Jei ateityje viską atliks robotai, ką darysime mes? 
Kaip DI paveiks mūsų kasdienybę, užimtumą ir gyvenimo tikslus? 
Kokį pavojų DI kelia ir kokios naudos iš jo galime tikėtis? 

Dirbtinis intelektas, arba DI (angl. Artificial intelligence, AI), viso pasaulio ekonomikas sukrės greičiau, nei daugelis mano. Tačiau, pasak knygos autoriaus dr. Kai-Fu Lee, DI turėtų ir puikiai mums pasitarnauti. Bet kaip? Kuo užsiimsime, kai nebeliks milijonų darbo vietų? Menais? Rūpyba? Skaitmenine vadyba? 

Kinija technologijų srityje sparčiai vejasi JAV ir tampa vienintele jų konkurente. Nuo to, kaip šios šalys bendradarbiaus tobulindamos DI, priklausys pasaulio ekonomika ir politika. Iš Taivano kilęs ir JAV išsilavinimą įgijęs dr. Kai-Fu Lee, puikiai išmanydamas ir Kinijos, ir JAV  rinkas, ne tik suprantamai apžvelgia pasaulinės DI pažangos kryptis ir naujausius DI tyrėjų produktus bei paslaugas, bet ir analizuoja galimus artėjančių milžiniškų permainų žmonijos istorijoje scenarijus – kaip gyvensime kartu su DI. 

Dr. Kai-Fu Lee (gim. 1961) dirbtinio intelekto tyrinėjimų ir plėtros srityje dirba daugiau kaip trisdešimt metų. Dabar remia ir padeda kurti naujus startuolius. Prieš įkurdamas investicinį fondą „Sinovation Ventures“, Lee buvo „Google China“ prezidentu. Dar anksčiau užėmė vadovaujamas pareigas „Microsoft“, „SGI“ ir „Apple“ kompanijose. Yra įkūręs tyrimų centrą „Microsoft Research Asia“, laikomą viena iš pažangiausių kompiuterių laboratorijų. Dr. Kai-Fu Lee – ir dešimties JAV patentuotų išradimų autorius.

„Išskirtinė Kai-Fu Lee analizė, kaip kartu galėtų egzistuoti žmonės ir dirbtinis intelektas, atveria akis. Ją privalu perskaityti.t“

Satya Nadella, „Microsoft“ generalinis direktorius

„Provokuojanti knyga.“

Fortune

„Kelianti siaubą, šokiruojanti ir priverčianti tankiau plakti širdį.“

Stephen King

„Cordyceps novus paragavo žmonių ir užsimanė daugiau.“

Pentagone dirbantis bioterorizmo ekspertas Robertas Diazas gauna nurodymus ištirti galimą biocheminės atakos atvejį Vakarų Australijoje, tačiau randa kai ką žymiai blogiau – mutuojantį parazitinį grybą, galintį išnaikinti visas Žemėje gyvuojančias rūšis. Diazui pavyksta pažaboti šią mirtiną grėsmę: jis paslepia naujadarą šaldykloje, įrengtoje giliai po atokiu kariniu sandėliu.

Tačiau po kelių dešimtmečių, praleistų pūvant visų pamirštoje vietoje, organizmas ištrūksta ir ima naikinti viską savo kely. Tik Diazas žino, kaip jį sustabdyti. Jis išskuba padėti dviem nieko nenutuokiantiems sandėlio prižiūrėtojams – buvusiam kaliniui ir vienišai motinai. Netipinė trijulė per vieną naktį privalo užkirsti kelią mirtinai pavojingo grybo plitimui. Viskas, ką jie turi, – tai drąsa ir juodas kaip naktis humoro jausmas. Ar to užteks išgelbėti visai žmonijai?

„Retai pasitaiko knyga, kuri ir išgąsdina, ir prajuokina, bet Davidui Koeppui pavyko tokią parašyti... Tobulas trileris, maištui prilygstanti pramoga.“

Blake Crouch, romano „Laiko kilpos“ autorius

„Itin degi kombinacija: mokslu paremtas siaubas, pirmykštės žmonijos baimės ir niekaip nepažabojamas veiksmas.“

Steven Soderbergh, filmų „Oušeno vienuoliktukas“ (2001) ir „Užkratas“ (2011) režisierius

David Koepp (Deividas Koepas, gim. 1963) – amerikiečių režisierius ir scenaristas. Jis prisidėjo prie tokių šiuolaikine klasika tapusių veiksmo ir mokslinės fantastikos filmų kaip „Juros periodo parkas“, „Neįmanoma misija“, „Panikos kambarys“ ir „Pasaulių karas“ scenarijų kūrimo. „Saugykla L-4“ – debiutinis autoriaus romanas.

Po daugelio grumtynėmis paženklintų metų iš Fondo likę tik griuvėsiai – jį sunaikino ypatingomis galiomis apdovanotas mutantas Mulas. Tačiau sklinda gandas, kad kažkur tolybėse, kitame Galaktikos gale, esama paslėpto Antrojo Fondo, kuris buvo įkurtas siekiant per ilgus barbariškuosius amžius išsaugoti žmonijos žinias. Mulas kartą jau leidosi jo ieškoti, bet nesėkmingai. Dabar, deramai pasiruošęs, Mulas vėl ieško...

„Antrasis Fondas“ – daugkartinio Hugo ir „Nebula“ premijų laureato Isaaco Asimovo šedevras, mokslinės fantastikos klasika ir trečia kultinės knygų serijos apie Fondą dalis. 

„Isaacas Asimovas buvo vienas didžiųjų ano meto išminčių. Kas dabar pasakys, kiek šiandieninių įvairiose šalyse dirbančių mokslininkų turi būti dėkingi būtent Asimovui už tą pirmąjį postūmį, įkvėpusį rašyti knygą, straipsnį ar apsakymą?“

Carl Sagan, JAV astronomas, rašytojas

„Dabar turiu darbą. Tai štai kaip tas atrodo. Pažeminimas, o ne darbas. Nenuostabu, kad kai kurie žmonės plėšia bankus. Ir kodėl, velniai rautų, negaliu tapti aukščiausiojo teismo teisėju ar nuolat koncertuojančiu pianistu? Todėl, kad reikia mokytis, o mokslas kainuoja. Šiaip ar taip, aš niekad ir nesiekiau kuo nors tapti. Ir kol kas šį planą man puikiai sekėsi įgyvendinti.“

Šiurkšti, kieta, nepagražinta vaikystė ir paauglystė ekonominės depresijos apimtoje Amerikoje. Henkas Činaskis lanko visiškų blogiukų mokyklą, lyg išprotėjęs žaidžia beisbolą, be saiko mušasi su bendraamžiais ir kone kasdien pats gauna į kailį nuo despoto tėvo. Užaugęs nepritekliuje jis nuolatos kovoja už teisę būti. 

„Arklienos kumpis“ – autobiografinis Charleso Bukowski romanas, parašytas išskirtinai jam būdingu nuoširdžiu ir ironišku stiliumi. Vaikystėje ir paauglystėje patirtas skurdas, smurtas ir seksualinės frustracijos autoriaus prisiminimuose virto įtaigia literatūra.

„Braudelio dėka pasikeitė istorijos mokslo kryptis: nuo valdovų studijų pereita prie visų žmonių istorijos, o politikos, diplomatijos ir karų analizę pakeitė klimato, demografijos, žemės ūkio, prekybos, technologijų, transporto, komunikacijos ir visuomenės grupių mentalitetų tyrinėjimai."

Encyclopedia Britannica

„Civilizacijų gramatika“ – klasikinis istorijos veikalas. Fernandas Braudelis čia nagrinėja gilumines civilizacijų struktūras. Jis kalba apie Islamo, Juodosios Afrikos, Tolimųjų Rytų ir Europos civilizacijas ir, pasitelkdamas gretutinių mokslų duomenis, lygina ilgalaikės jų raidos bruožus. 

F. Braudelis nuo pokario iki septinto dešimtmečio pabaigos buvo istoriografinės Analų mokyklos lyderis. Tuo metu apie „Annales“ žurnalą susibūrę istorikai pabrėžė ilgalaikių istorijos procesų tyrinėjimų svarbą. F. Braudelis kvietė į analizę įtraukti geografijos, ekonomikos, demografijos ir filologijos laimėjimus. Svarbiausias mokslininko įnašas yra la longue durée koncepcija. Tai amžius ir tūkstantmečius trunkanti istorija, per kurią formuojasi labai lėtai kintantys civilizacijų dėsniai, formą įgauna skirtingos kultūrinės tradicijos ir įvairūs gyvenimo būdai. 

Savo laiką pralenkusi knyga šiandien išlieka tokia pat aktuali, kaip ir 1963 m., kai buvo išleista pirmą kartą. Įvadus lietuviškam leidimui parašė akad. Antanas Andrijauskas ir dr. Eugenijus Saviščevas.

„Žmogus tuo sveikesnis, kuo humaniškesnės jo idėjos.“

„Rašysiu taip, kaip yra gyvenime. Kiekvienas personažas bus vienodai svarbus. Visi faktai svers vienodai. Ir nieko nebus nutylėta. Tegu kiti daro iš chaoso tvarką. Aš, priešingai, iš tvarkos darysiu chaosą.“

„Čempionų pusryčiai“ įtvirtino unikalų Kurto Vonneguto (1922–2007) literatūrinį stilių – chaotišką, iracionalų, komišką ir kupiną keistų atsitiktinumų. Tai autobiografinis kūrinys, kurį autorius, padovanojo sau penkiasdešimtmečio proga. Jame mokslinė fantastika dera su juoduoju humoru bei socialine satyra. Karas, seksas, karjera, rasizmas ir politika – temos, į kurias rašytojas žvelgia išryškindamas pasaulio absurdiškumą. 

Verslininkas Dveinas Huveris iškeliauja į menų festivalį Midlande ir ten susitinka su mokslinės fantastikos rašytoju Kilgoru Trautu. Perskaitęs pastarojo romaną jis supranta tikrąją „tiesą“. Visi Žemės gyventojai, išskyrus jį patį, – robotai, bejausmės mašinos, gyvenančios kasdienį nuobodų gyvenimą. Jos dauginasi, kariauja, žudo viena kitą, alina ir naikina savo planetą. Tik jis vienas geba galvoti, jausti, jaudintis ir planuoti. Tik jis vienintelis žino, kas yra skausmas ir turi laisvą valią. Visas pasaulis aplink jį tėra piktavalis Visatos kūrėjo eksperimentas.

Kas iš tiesų vyksta pasaulyje? Kokie didžiausi dabarties iššūkiai ir galimybės? Į ką būtina atkreipti dėmesį?  

„Sapiens“ parodė, iš kur atėjome, „Homo deus“ pažvelgė į galimas ateities prognozes. Trečioje vieno įtakingiausių šiuolaikinių intelektualų, prof. Yuvalio Noah Harari, knygoje kalbama apie šiuolaikybę.

Dabar, kai didžioji be perstojo tvinstančios informacijos dalis – nepatikrinta arba klaidinga, aiškumas tapo galia. Šiuolaikinė cenzūra – tai ne ribojimas ar draudimas, tai nuolatinis dezinformavimas ir dėmesio blaškymas tuo, kas nesvarbu. Trečioji vieno įtakingiausių šiuolaikinių intelektualų, prof. Yuvalio Noah Harari, knyga perskrodžia šį drumzliną vandenyną ir kelia esminius šiuolaikinio pasaulio klausimus.

Kodėl liberalioji demokratija išgyvena krizę?
Ką rodo D. Trumpo ir į jį panašių politikų iškilimas?
Ar Europa turėtų būti atvira imigrantams?
Kaip reaguoti į netikrų naujienų (fake news) epidemiją?
Kuri civilizacija dabar dominuoja: Vakarų? Kinijos? Islamo?
Ar turėtume laukti Trečiojo pasaulinio karo?
Kaip elgtis terorizmo grėsmės akivaizdoje?
Ko turėtume mokyti savo vaikus?

„Šioje knygoje netikėtos idėjos susiejamos su veriančiai aiškiomis įžvalgomis“

The Guardian

„Y. N. Harari nubrėžia naujas gaires, kaip XXI amžiuje gyvenančiam žmogui suvaldyti didžiausias savo baimes.“

The New York Times

„Y. N. Harari gebėjimas sieti įžvalgas iš įvairių sričių – nuo senovės istorijos iki neuromokslo, filosofijos ir dirbtinio intelekto keliamų klausimų – padeda atsilaikyti prieš kasdienį informacijos triukšmą ir suprasti, iš kur atėjome ir kur einame. Ši knyga – tai intelektinis nuotykis.“

Financial Times

„Knygoje kalbama apie esmines XXI amžiaus problemas. Puikiai parašyta.“

Bill Gates

„Visai naujai pažiūrima į dalykus, kuriuos manėme žinantys. Ši knyga suprantamesnė nei ankstesnės dvi autoriaus knygos.“

Radio Times

Dokumentiniame publicistiniame kūrinyje pateikiami Lietuvos jaunuolių, tarnavusių  sovietinėje armijoje ir dalyvavusių „internacionalinėje misijoje“ Afganistane, prisiminimai, skausmingi iš to karo negrįžusiųjų  motinų pasakojimai.

Karas Afganistane vyko 1979–1989 metais. Kampanija, kurią Maskva iš pradžių vertino kaip trumpą SSRS kariuomenės įsiveržimą savo šalininkams šioje šalyje paremti, nusinešė per 13 tūkstančių sovietų karių ir šimtus tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Sovietų pusėje šiame kare kovojo per 5 tūkstančius jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 iš jų namo grįžo cinkuotuose karstuose. Šimtai grįžo suluošinti fiziškai.