Formatas

FRANZAS KAFKA (1883–1924) – žymus austrų rašytojas, vienas ryškiausių XX a. moderniosios prozos kūrėjų.

ŠĮ RINKINĮ SUDARO:
romanas „Procesas“ (1914),
novelės „Nuosprendis“ (1913),
„Metamorfozė“ (1915),
„Pataisos darbų kolonijoje“ (1919),
„Kaimo gydytojas“ (1919),
„Pranešimas akademijai“ (1919),
„Bado meistras“ (1924) ir kt.

Skaitytojams nuo 11 metų

Nepaprastas pasakojimas apie laiko vagis ir mergaitę, kuri žmonėms grąžino iš jų pavogtą laiką

Ši knyga įtraukta į 5–6 klasės privalomos literatūros sąrašą.

„Niekas nemokėjo taip vertinti gyvenimo valandos, minutės, netgi vienintelės sekundės, kaip pilkieji ponai. Žinoma, į tai jie žiūrėjo savaip, kaip siurbėlės kad žiūri į kraują, ir atitinkamai elgėsi.“

Miesto pakraštyje, senoviniuose griuvėsiuose apsigyvena našlaitė Momo. Ji turi vieną ypatingą talentą, dėl kurio ji tuojau tampa visų numylėtine. Tačiau vieną dieną į miestą užsuka pilkieji ponai, kurie įtikina gyventojus taupyti savo laiką. Netrukus pilkųjų ponų pažadų suvilioti nelaimėliai atbunka, o jų širdys suledėja. Vienintelė Momo nesusigundo pažadais. Padedama magistro Horos ir keistosios vėžlienės Kasiopėjos, ji leisis į magišką kelionę, kad išsiaiškintų visas grėsmingas pilkųjų ponų paslaptis.

Nė vienas perskaitęs šią modernią pasaką nelieka abejingas – tai tikras vaikų literatūros deimančiukas.

„Momo“:

• Knygos herojus – stipri ir ryžtinga mergaitė, kuri nesitaiksto su neteisybe ir kovoja dėl gėrio;

• Moko, viena svarbiausių žmonių savybių ne tik gebėti gerai komunikuoti, bet visų pirma – gebėti klausytis kitų;

• Knyga skatina susimąstyti apie laiką ir tai, kam jį panaudojame: ar tam, kad prikauptume materialinių gėrybių, ar tam, kad pasaulį darytume gražesnį;

• Meniškai vertinga vaikų literatūros klasika lavina literatūrinį suvokimą, fantaziją ir skatina pamąstyti apie tai, kas gyvenime svarbiausia.

Michael Ende (1929–1995) – vokiečių rašytojas, ypatingai nusipelnęs kaip vaikų literatūros kūrėjas. Jo istorijos kupinos fantazijos ir išmonės, personažai nepaprastai spalvingi ir įdomūs, o siužetas kupinas netikėtų nuotykių. Vaikams jis sukūrė tokias pasaulyje plačiai žinomas knygas, kaip „Momo“, „Begalinė istorija“, seriją „Džimas Saga“. 1973 m. „Momo“ pelnė iki šiol reikšmingą Vokietijos jaunimo literatūros premiją.

„Ar tu tiki žmogaus širdim? Aišku, turiu omeny ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?“

Parduotuvės vitrinoje Klara, vaikų Dirbtinė Draugė, gebanti išskirtinai mąstyti ir suprasti žmones, atidžiai ir smalsiai stebi pirkėjų ir praeivių lauke elgesį. Klara viliasi, kad ją pagaliau kas nors išsirinks. Kai ateina metas Klarai keliauti į žmogaus namus, ji yra perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis neverta. Naujoji pakylėtųjų vaikų karta yra protingesnė, bet beprarandanti gebėjimą nuoširdžiai bendrauti ir atjausti. Atsakingai vykdydama savo pareigą apsaugoti žmogų nuo vienatvės, Klara bando perprasti žmogaus esmę.

„Klara ir Saulė“ – romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentiškumą, tikėjimą ir staigiai besikeičiantį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas – ką mums, žmonėms, reiškia mylėti?

„Šiame romane mums siūloma pamilti pagrindinę veikėją robotę, ir juokingiausia, kad mes iš tikrųjų ją pamilstame. <...> Tai, kaip Klara ieško santykio su kitu, yra labai gražu.“
Anne Enright

„Kūrinys, iš naujo mus priverčiantis susimąstyti apie žmonijos grožį ir trapumą.“
Alex Preston

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidžia prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų. „Klara ir Saulė“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2021 m. nominuotas „Booker“ premijai.

Paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija

Tarptautinio bestselerio nr. 1 „Aušvico tatuiruotojas“ autorės naujas romanas


Jų istorija suspaus jums širdį.
Jų kelionė suteiks jums vilties.
Niekada neužmiršite jų vardų.

Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.

„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties.

„H. Morris romane dokumentuoja seserų Meller gyvenimus nuo pat vaikystės iki senatvės, meistriškai supindama fikciją su tikrais faktais ir seserų pasakojimais.“
Publishers Weekly

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. Jos debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“ tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesnėmis H. Morris knygomis „Cilkos kelias“, „Vilties istorijos“ ir naujausiu romanu „Trys seserys“ – per penkiolika milijonų egzempliorių.

Jie tebuvo svetimi bėgantys vaikai.
Bet atsirado pasiryžusių jiems padėti.
Tai – šviesi istorija Holokausto tamsybėje.


„...pats brangiausias laikas yra tas, kurį nugvelbi iš mirties ir skausmo. Toks bus mano kerštas. Mano pergalė bus tai, kokiu būdu diena iš dienos trinsiu šį niekam nereikalingą skausmą.“


1942-ųjų vasarą Italijos Nonantolos miestelio traukinių stotyje išlipa keturiasdešimt žydų paauglių ir vaikų. Padedami gerų žmonių, jie per visą Europą bėgo iš nacistinės Vokietijos ir kitų šalių ir stengiasi pasiekti Izraelio Žemę.

Jų vedlys Joskas vaikams padeda įsikurti už miestelio plytinčioje apleistoje viloje „Emma“. Tarp jų yra vienuolikmetis Natanas. Jam tebediegia širdį prisiminus apie nacių iš namų ištemptą tėvą, atsisveikinimą su motina. Tarp jų - ir tylioji Sonja, kuri prarado viską. Bet viloje „Emma“ nėra geltonų žvaigždžių, nėra nei getų, nei naktinių reidų. Tai – visiškai naujas pasaulis, kur žemdirbiai atneša maisto, o miestelio meras suorganizuoja pianiną vaikų ūpui pakelti. Ir jie šioje užuovėjoje pasijunta beveik laimingi. Tačiau 1943-iųjų rudenį Nonantoloje ima kurtis naciai ir vila „Emma“ pabėgėliams tampa nebesaugi. Tik šįkart, surėmę pečius, jų pusėn stoja visi miestelio gyventojai ir sukurpia išmoningą planą, kaip juos išgabenti iš Italijos...

„40 paltų ir viena saga“ – tikrais faktais paremta šviesi istorija, optimizmo properša Holokausto siaube. Romane pasakojama apie išgelbėtuosius ir juos gelbėjusius – kad jie niekada nebūtų užmiršti. Ir šiandien jų didvyriškumas, gerumas, dosnumas jaudina, ragina nepasiduoti baimėms ir abejingumui, kasdien ieškoti šviesos.


„Kai pirmą kartą susipažinau su įvykiais viloje „Emma“, pagalvojau, kad kiekvienas berniukas, kiekviena mergaitė nusipelno tokio miestelio kaip Nonantola, tokio vedlio kaip Joskas.“
Ivan Sciapeconi


Ivan Sciapeconi (Ivanas Šiapekonis, gim. 1969) – italų rašytojas. Dirba pradinės mokyklos mokytoju Modenoje, taip pat yra fondo „Villa Emma“ komiteto narys. Jis yra išleidęs knygų vaikams ir mokyklinių vadovėlių. „40 paltų ir viena saga“ – jo pirmas romanas.

Automobilio avarijoje žuvus motinai, vos aštuonerių sulaukusi Betė Harmon išsiunčiama į našlaičių globos namus. Ji atranda du būdus bent mintimis pabėgti iš slegiančios aplinkos: tai žaidimas šachmatais ir žalios pailgos piliulės, kasdien dalijamos vaikams, kad liktų ramūs. Netrukus tampa akivaizdu, kad Betė turi stulbinamą šachmatininkės talentą. Išskirtinai vyrų dominuojamame žaidime paauglė ima po truputį skintis kelią į svarbiausias Amerikos šachmatų varžybas ir susikuria naują gyvenimą. Bet, kad ir kaip gerai sektųsi varžybose, potraukį tamsai – savidestrukcijai ir priklausomybei nuo raminamųjų ir alkoholio – suvaldyti sunku. Kiekviena šachmatų partija Betei tampa kova ne tik dėl pergalės, bet ir dėl išlikimo.

Tituluojamas naujai atrasta klasika, vertinamas už savitą stilių, romanas „Valdovės gambitas“ – tai daugiabriaunė likimo nuskriaustos nuo priklausomybių kenčiančios ir sykiu genialiu talentu apdovanotos moters brandos istorija konservatyvioje, stereotipų ir lyčių nelygybės kaustomoje XX a. antros pusės Amerikos visuomenėje.

„Grynas malonumas. Knyga, kurią kas kelerius metus skaitau iš naujo.“
Michael Ondaatje

„Vladimiro Nabokovo „Lužino gynyba“ ir Stefano Zweigo „Šachmatų istorija“ yra jau tapę klasika, o dabar jų gretas papildo ir Walterio Teviso „Valdovės gambitas“.“
Financial Times

„Šis romanas – tikras apsėdimas.“
Los Angeles Times

„Betė Harmon – nepamirštama, o „Valdovės gambitas“ – labiausiai išbaigtas ir skvarbiausias autoriaus kūrinys.“
Jonathan Lethem


Walter Tevis (Valteris Tevisas, 1928–1984) – amerikiečių rašytojas, daugybės trumposios prozos kūrinių ir šešių romanų autorius. Keturių jo romanų ekranizacijos sulaukė didelio pripažinimo. Priešpaskutinį W. Teviso romaną „Valdovės gambitas“ (1983), literatūros kritikų vadinamą nepastebėtu šedevru, ekranizavo „Netflix“ (2020). Serialas itin išpopuliarėjo, o knyga iškart atsidūrė „New York Times“ bestselerių sąraše. Dabar vis daugiau skaitytojų iš naujo atranda W. Teviso kūrybą.

XX amžiaus vidurio Indija. Pamynusi tradicijas ir užtraukdama nepakeliamą gėdą visai šeimai, septyniolikmetė Lakšmė pasprunka nuo smurtaujančio vyro į Rožinį galimybių miestą – Džaipurą. Ilgus metus ji chna dažais tapo moterų pėdas ir plaštakas ir savo neapsakomo grožio raštais, stebuklingais žolelių mišiniais bei gudriais patarimais užsitarnauja turtingų klienčių pagarbą – tampa jų patikėtine. Tik saugodama kitų paslaptis Lakšmė turi būti labai atsargi neatskleisti savųjų.

Vieną vakarą, kai taip geistas orus ir nepriklausomas gyvenimas jau atrodo ranka pačiumpamas, Lakšmę pasiekia žinia apie po daugelio metų ją susekusį vyrą. Ji neabejoja, kad Haris nori tik pinigų, tačiau labai nustemba šalia jo išvydusi susivėlusią, murziną gilių akių mergaitę – seserį, apie kurią nė nebuvo girdėjusi. Lakšmė suvokia nuo šiol turinti būti dar atsargesnė ir rasti būdą suderinti naujai atrastą šeimą su troškimu mėgautis laisve mieste, kur paskalos sklinda greičiau nei aštrus santalmedžio aromatas. O jaunėlė Rada, regis, nežada lengvo kelio vyresnei seseriai.

„Užburiantys Indijos vaizdai ir sodrūs žolelių kvapai pinasi su visad šalia esančiu skurdu, įkalinančia kastų sistema ir prietarais.“
Booktrib

Alka Joshi (Alka Džoši) gimė Džodpure, Indijoje, devynerių kartu su šeima emigravo į JAV. Pirmąjį savo romaną – „Likimų tapytoja iš Džaipuro“ – parašė būdama 62-ejų. Knyga sulaukė daug dėmesio: tapo „New York Times“, „USA Today“, „Publishers Weekly“, „L. A. Times“ ir kitų bestseleriu, skaitytojų klubas „Reeses Book Club x Hello Sunshine“ romaną išrinko savo gegužės mėnesio knyga, o „Miramax TV“ paskelbė pagal knygą kursianti serialą.

„Jau greitai ateis diena, kai mylimieji vėl bus drauge. Mūsų vėliava vėl plevėsuos virš miestų, kurie dabar okupuoti. Mūsų tauta vėl bus kartu ir gyvens taikiai. Pasauliui nebereikės svajoti vien balta ir juoda spalvomis. Svajonė bus mėlyna ir geltona.“

Žmogaus ištarti žodžiai.

Tautos žinia.

Tai knyga oficialiai patvirtinta prezidento Zelenskio. „Žinioje iš Ukrainos“ skelbiamos prezidento asmeniškai atrinktos karo kalbos, kad pasauliui pasakotų ukrainiečių istoriją.

Tai pasakojimas apie tautą, kuri didvyriškai ginasi nuo Rusijos agresijos. Pasakojimas apie žmones, kurie šiandien tapo kovos už demokratiją lyderiais.

Taip pat tai raginimas mums visiems ginti ir kautis už laisvę. Jei ne dabar, tai kada?

NEW ADULT knygų serija apie jaunuolius, baigusius mokyklą ir pradedančius naują gyvenimo tarpsnį. Tai istorijos apie daugybę „pirmųjų kartų“ – savarankiško gyvenimo pradžią, studijas, seksualines patirtis, santykius su naujais draugais.

Jie prarado tikėjimą savo laime, bet vėl susitikę mokosi svajoti.

Džudė Livingston visiškai sugniuždyta – jos didžioji svajonė tapti garsia aktore Los Andžele žlugo. Neturint nei darbo, nei pinigų, jai liko vienintelė išeitis – važiuoti pas brolį į Vudshilą ir prisiglausti namuose, kuriuose gyvena ir jos buvęs draugas Bleikas Endriu. Džudė greitai supranta, kad tas linksmas vaikinas tapo palaužtu žmogumi, taip ir neatleidusiu jai už išsiskyrimą. Bet juos siejanti traukos jėga stipresnė nei anksčiau. Netrukus Džudei ir Bleikui teks apsispręsti, ar jie vėl pasiryžę rizikuoti savo širdimis...

Mona Kasten yra ryškiausia NEW ADULT žanro žvaigždė Vokietijoje, knygų serija „Again“ sužavėjusi skaitytojus. Ji net keletą kartų apdovanota LovelyBooks Reader’s premija. Serijos „Again“ knygų visame pasaulyje parduota daugiau nei 3 mln. egzempliorių, „Spiegel“ bestselerių sąraše jos laikėsi net 27 savaites.

„Juokas, ašaros ir meilė. Mona Kasten parašė romaną, nuo kurio negali atsitraukti.“

Anna Todd, „After“ serijos knygų autorė apie romaną „Pradėti“

Rašytoja gimė 1992 m. Šiaurės Vokietijoje, ten ir gyvena. Visur, išskyrus paskaitas universitete, – nors kartais ir per jas, – kuria istorijas apie jaunus žmones ir dideles bei mažas jų sprendžiamas problemas. Rašytoja gyvena drauge su vyru, katėmis ir galybe knygų. Dievina įvairiausių rūšių kavą, ilgus pasivaikščiojimus miške ir dienas, kai gali atsidėti vien kūrybai. Mielai bendrauja su savo skaitytojais per tviterį (@MonaKasten). 

Daugiau informacijos interneto svetainėje adresu www.monakasten.de.

„Naktį gulėdama lovoje greta vyro, už kurio ištekėjau, savo minčių balsu nereiškiu. Tyloje išvešėjo liūdesys, savotiškas pripažinimas. Mudu su Luku stovime kryžkelėje. Ir visai netrukus vienam iš mūsų teks žengti pirmyn.“

Vieną dieną Rouzės Napolitano santuoka baigiasi.
Jos vyras nori vaiko, bet motinystės Rouzė niekada neplanavo.

Vieną dieną Rouzė Napolitano išsaugo santuoką.
Rouzė myli savo vyrą. Ji ryžtasi tapti mama.

Viena diena. Vienas pasirinkimas. Devyni gyvenimo keliai. Kiekvienu atveju Rouzė turi priimti nelengvą sprendimą, nulemiantį devynias skirtingas jos gyvenimo versijas. Rouzės džiaugsmai ir klaidos sukelia drugelio efektą: net menkiausias pokytis vis kitaip pasuka jos gyvenimą ir skirtingai atsako į lemtingąjį klausimą „o kas, jei?“ Tai jautri istorija apie moters sprendimus, santykius, jų trapumą ir lūkesčius sau bei kitiems.

„Ambicinga, prikaustanti dėmesį ir provokuojanti... Romanas narsto meilės ir motinystės temas, kartodamas žingsnius to sudėtingo šokio, kurį vadiname moters patirtimi.“
Claire Lombardo, romano „Mūsų smagiausios dienos“ autorė

„Kartais reikiama knyga randa tave tinkamu laiku... Romane genialiai parodoma, ką reiškia būti moterimi: mes esame ne tik savo gyvenimo džiaugsmų ir skausmų visuma, bet ir visų kelių, kurių nusprendėme nepasirinkti, atspindys.“
Lauren Mechling


Donna Freitas (Dona Freitas, gim. 1972) – amerikiečių rašytoja, negrožinės literatūros ir įvairių knygų vaikams bei paaugliams autorė, taip pat akademikė, tyrinėjanti seksualinės prievartos JAV universitetuose problemą. D. Freitas straipsnius šia tema publikavo „New York Times“, „Washington Post“, „Wall Street Journal“. „Devyni Rouzės Napolitano gyvenimai“ – pirmasis autorės romanas suaugusiesiems.

Paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija

Tarptautinio bestselerio nr. 1 „Aušvico tatuiruotojas“ autorės naujas romanas

Jų istorija suspaus jums širdį.

Jų kelionė suteiks jums vilties.

Niekada neužmiršite jų vardų.

Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.

„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties. 

„H. Morris romane dokumentuoja seserų Meller gyvenimus nuo pat vaikystės iki senatvės, meistriškai supindama fikciją su tikrais faktais ir seserų pasakojimais.“ 

Publishers Weekly

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. Jos debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“ tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesnėmis H. Morris knygomis „Cilkos kelias“, „Vilties istorijos“ ir naujausiu romanu „Trys seserys“ – per penkiolika milijonų egzempliorių. 

Vieną tamsią viduržiemio naktį Temzės krantinėje senos smuklės lankytojai tampa neįtikėtino įvykio liudininkais: pro duris įvirsta sužeistas vyras, rankose laikantis nuskendusios mergaitės kūną. Tačiau po kelių valandų ji atgyja. Kaip tai paaiškinti? Gal tai stebuklas? Pati mergaitė į šiuos ir begalę kitų klausimų (kas ji? Iš kur ji?) atsakyti, deja, negali: ji kurčnebylė.

Pasisavinti vaiką nori trys šeimos. Turtinga jauna motina tvirtina, kad tai jos dukra, pagrobta prieš dvejus metus. Ūkininkų pora, neseniai sužinojusi apie slaptą sūnaus romaną, tiki radę savo anūkę. Kukli ir vieniša pastoriaus ekonomė išsyk pajunta: tai dingusi jos sesutė. Kiekviena šeima turi savų paslapčių, susijusių su skausmingomis netektimis, bet aišku viena: mergaitė negali priklausyti jiems visiems.

Gaivališka „Kartą prie upės“ pasakojimo srovė skaitytoją įtraukia, neša per veikėjų pasaulių vingius, nardina į gyvenimo paslapčių gelmes. Ir net užvertus paskutinį puslapį, nenustoja dalyti savo lobių.

„Užburianti. Begalės to paties pasakojimo gijų meistriškai suaudžiamos į magišką voratinklį, iš kurio skaitytojas nenori ištrūkti. Setterfield proza – graži, tamsi ir atmosferiška, o jos veikėjai įtaigiai atskleidžia tiek geriausius, tiek blogiausius žmonijos bruožus.“

Ruth Hogan, romano „Pamestų daiktų saugotojas“ autorė

Diane Setterfield (Dajan Seterfyld, gim. 1964) – britų rašytoja, akademikė. Jos debiutinis romanas „Tryliktoji pasaka“ („Alma littera”, 2008) tapo „New York Times“ bestseleriu, pasaulyje parduota per tris milijonus jo egzempliorių. „Kartą prie upės“ – trečia autorės knyga, iškart tapusi „Sunday Times“ ir „Amazon Kindle“ bestseleriu. 2019 m. kūrinys gavo prestižinį „The Gold Crown“ apdovanojimą ir buvo pripažintas metų istoriniu romanu. D. Setterfield gyvena Oksforde, prie Temzės.

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

Vieną vakarą Lori gyvenimas sudūžta į šipulius. Ištikta asmeninės krizės ir negalėdama sutramdyti ašarų, pati būdama sėkminga psichoterapeutė, ji suvokia, kad šįsyk vien draugų paguodos nepakaks – reikia specialisto. Ir čia pasirodo Kendelas, psichoterapeutas tarsi iš pasenusio vadovėlio: plinkančiu viršugalviu, pakumpusiais pečiais, dėvintis rusvus drabužius ir sienas išdabinęs diplomais. Tik pirmas žvilgsnis dažnai būna apgaulingas.

Padedama Kendelo, ilgainiui Lori ima suvokti, kad ją šiuo metu kankinantys klausimai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos jai kasdien užduoda jos pačios pacientai: visus idiotais laikantis Holivudo scenaristas, nepagydomos formos vėžiu serganti jaunamartė, per gimtadienį nusižudyti ketinanti vieniša moteriškė ir savęs pamilti neįstengianti dvidešimt penkerių mergina. Jie visi išgyvena tą patį skausmą, baimę, netikrumą ir lyg rate besisukančios voverės pasakoja vis tas pačias istorijas. Kurias, Lori žino, galima pakeisti.

„Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ – atviri, šmaikštūs, kartais kiek kandūs memuarai, kuriuose kiekvienas atpažins dalelę savęs. Gottlieb kviečia pažvelgti iš abiejų pusių – ir psichoterapeuto, ir paciento, įsiklausyti ir priimti tiesą, kurią dažnai stengiamės nuslėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs, atpažinti mus gniuždančias istorijas, išmokti joms pasipriešinti ir patikėti, kad niekada ne vėlu viską pradėti iš naujo.

„Psichoterapijos įžvalgos pinasi su asmeniniais pastebėjimais ir lengvai perteikiamais patarimais. Jokių pamokslų ir bejausmių teorijos atpasakojimų. Viskas tikra ir artima.“
New York Journal of Books

„Gottlieb mus dar kartą įtikina, kokia vertinga yra psichoterapija.“
Washington Post


Lori Gottlieb (Lori Gotlyb, gim. 1966) – psichoterapeutė, savigalbos knygų autorė, patarimų skilties „Mieloji psichoterapeute“, spausdinamos žurnale „Atlantic“, ir to paties pavadinimo tinklalaidės kūrėja. Jos skaitytas TED pranešimas 2019 metais buvo vienas žiūrimiausių. Gottlieb memuarų ir patarimų knyga „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ ilgai išliko perkamiausių „New York Times“ negrožinių knygų sąraše, o televizija ABC paskelbė pagal knygą kurianti serialą.

„Dabar suprantu, kad sunkiausi sprendimai kartais atneša geriausių pokyčių.“

Lilė ir buvęs jos vyras Railis pagaliau susitarė dėl dukrelės Emerson priežiūros. Nors išsiskyrę, jie vis dar susitinka beveik kasdien, ir Lilę kaskart apima baimė: nejaugi ji taip niekad ir nepatirs, kas yra tikroji laisvė ir laimė? Tačiau vieną rytą gatvėje ji netikėtai sutinka savo pirmąją meilę – Etlasą. Jiedu nesimatė beveik dvejus metus, bet jausmai, regis, tik ir laukia progos įsiplieksti iš naujo, šįsyk – dar karštesne liepsna.

Truputį padvejojusi Lilė nusprendžia suteikti Etlasui antrą progą. Tik naujai atrastą džiugesį netrunka apkartinti smurto nesibaidantis Railis: nors su Lile jie nebegyvena drauge, giliai širdyje jis vis dar viliasi ją susigrąžinti, ir kam jau kam, bet Etlasui Koriganui jis neleis stoti skersai kelio.

Nekantriai lauktame romano „Mes dedame tašką“ tęsinyje pasakojama pakaitomis iš Lilės ir Etlaso perspektyvų: čia liejasi nuo pat veikėjų paauglystės trunkanti meilės, smurto šeimoje ir antrų galimybių istorija. „Mes pradedame iš naujo“ – tai emocijų kupina kelionė, suteikianti ne tik neblėstančios vilties, bet ir drąsos visad siekti laimės, nes kiekviena pabaiga turi ir pradžią.

„Jautriai atskleidžia antrųjų šansų gėlą ir džiugesį.“
Kirkus Reviews

„Ir darsyk Hoover sudaužo skaitytojų širdis.“
Publishers Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Jos kūrybos sąraše – daugiau nei dvidešimt skaitytojų pamėgtų romanų, tarp kurių jau ir daugeliui lietuvių pažįstami „Mes dedame tašką“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“. „Mes pradedame iš naujo“ – Lilės, Etlaso ir Railio istorijos, prasidėjusios romane „Mes dedame tašką“, tęsinys.

„Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažin kur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.“

Romain Gary (Romenas Gari, tikrasis vardas – Roman Kacew, 1914–1980) – plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, daugiau nei 30 romanų autorius.

„Aušros pažado“ (1960) herojų sutinkame Vilniuje. Būtent čia, Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje 16 numeriu pažymėtame name, prabėgo keletas Gary vaikystės metų. Vėliau būsimasis rašytojas emigravo į Prancūziją ir išgarsėjo. Gary yra vienintelis autorius, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt’ų premijas, vieną jų Emile’io Ajaro (Emilio Ažaro) slapyvardžiu.

Autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove. Pasakojime susipina švelni ironija ir tikėjimas beribėmis dvasios galiomis, žmonių tarpusavio ryšiu. „Aušros pažadas“ išsiskleidžia dvejopai: tai motinos meilės pažadas, gautas gyvenimo aušroje, ir sūnaus pažadas motinai įprasminti jos auką ir atsikovoti pasaulį iš svajones trupinančio gyvenimo.

„Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“
Romain Gary, radijo interviu

Siaurame Tokijo skersgatvyje, seno pastato rūsyje, jau daugiau kaip šimtmetį gyvuoja senovinė kavinukė. Joje ruošiama ypatinga kava – bet vyksta ir šis tas mįslingiau. Miesto legenda byloja, kad kavinėje galima keliauti laiku.

Keturi žmonės susivilioja leistis į tokią neįprastą kelionę, kad patirtų tai, ko gailisi nepatyrę. Sėkminga karjeristė Fumiko nori pasikalbėti su ją palikusiu mylimuoju. Slaugytoja Kotakė bando rasti laišką, parašytą jai Alzheimerio liga sergančio sutuoktinio. Kaimyninio naktinio baro savininkė Hirai siekia paskutinįkart pasimatyti su savo seserimi. O kavinės savininko žmona Kei nusikelia į ateitį tikėdamasi susitikti su dukra, nors jos dar tik laukiasi. Bet keliauti laiku ne taip jau paprasta, yra nemažai taisyklių, kurių reikia laikytis. Ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui laiku patiekta kava.

Širdį šildantis, ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas „Kol dar neatšalo kava“ nagrinėja seną kaip pats pasaulis klausimą: jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?


„Aukso vertės romanas. Patiks visiems, kurie itin vertina žmogiškuosius ryšius.“
BookReporter

„Skatinantis susimąstyti ir kartkartėmis spaudžiantis ašarą kūrinys apie tai, ką vieni kitiems pasakytume, jei galėtume grįžti atgal.“
Palatinate


Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neatšalo kava“ – debiutinis autoriaus romanas ir pirmoji serijos apie kavinę, kurioje galima keliauti laiku, knyga. Vien Japonijoje parduota per milijoną šio romano egzempliorių, pagal jį pastatytas filmas. Knygos leidybos teisės parduotos per 30 šalių, ir daugelyje tų, kuriose jau išleista, ji užkopė į aukščiausias bestselerių sąrašų vietas.

Kodėl moterys kalbesnės už vyrus? Kodėl jos prisimena smulkiausias barnių detales, o vyrai neprisimena net pačių barnių? Kodėl kaip įmanydamos vengia konfliktų? Kodėl dvigubai dažniau nei vyrai serga depresija?

Atsakymai į šiuos ir begales kitų tiek moterims, tiek vyrams svarbių klausimų – knygoje „Moters smegenys“. Per dešimtį metų šis „New York Times“ bestseleris buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų, visame pasaulyje parduota beveik milijonas knygos egzempliorių. Gilindamasi į moters smegenų prigimtį ir patirtį, Louann Brizendine siūlo moksliniais tyrimais paremtą gidą, paaiškinantį, kaip moterys mąsto, ką vertina, kaip bendrauja ir, svarbiausia, ką ir kodėl myli. Žaismingu, skaitytojams lengvai prieinamu stiliumi autorė seka moters smegenų raidos istoriją, akcentuodama svarbiausius moters gyvenimo etapus: vaikystę, paauglystę, romantinių santykių mezgimą, nėštumą, gimdymą ir vaikų auginimą, menopauzę ir gyvenimą po jos.

„Louann Brizendine – tikra savo srities lyderė, pasitelkianti medicinos mokslą, kad padėtų pacientėms. Dabar ji nori pasidalinti įgytomis žiniomis. Rezultatas – aktuali, įžvalgi, lengvai skaitoma ir visokeriopai nuostabi knyga.“
Sarah Blaffer Hrdy

„Akis atveriantis pasakojimas apie žmogaus elgesio biologiškumą. Šiai knygai lemta tapti lyčių studijų klasika.“
Marilyn Yalom

Dr. Louann Brizendine (Luana Brizendain, gim. 1952) – garsi akademikė, neuropsichiatrė. Būdama prestižinio Jeilio universiteto rezidentė ir Medicinos fakulteto dėstytoja, ji pastebėjo, kad beveik visi tuometiniai neurologijos tyrimai grindžiami išskirtinai vyrų pacientų duomenimis. Tai paskatino L. Brizendine 1994 m. Kalifornijoje įsteigti Moterų nuotaikos ir hormonų kliniką – pirmą tokią JAV, – kur iki šiol tiriamos moterų smegenų funkcijos. Šiuo metu Brizendine yra klinikos direktorė, jos specializacija – tokios disciplinos kaip hormonų neurobiologija, nuotaikos ir nerimo sutrikimai. Autorė su vyru ir sūnumi gyvena San Fransiske.

„<...> tiek pirmoji, tiek antroji ponia Kristi labai panašios. Abi suprantame, kad neįmanoma papasakoti

savosios istorijos neatskleidžiant ir svetimos.“

1925-aisiais panelė Nana O’Di tapo neatsiejama garsiosios detektyvų autorės Agatos Kristi ir jos vyro Arčibaldo gyvenimo dalimi. Pirma – jų abiejų. Vėliau – tik Arčio. Jauna, daili ir gyvybe trykštanti pulkininko Krisčio meilužė ne vienus metus planavo sugriauti Agatos Kristi pasaulį ir pagrobti iš jos tai, ko labiausiai troško. Tikslas jau buvo pasiekiamas ranka... bet lemtingą vakarą garsioji rašytoja dingo kaip į vandenį.

„Ponios Kristi apgaulė“ – tai ne tik dešimtmečius skaitytojus viliojusios Agathos Christie dingimo paslapties interpretacija, bet ir įsivaizduojamas kitos moters – pulkininko Archibaldo Christie meilužės – akimis perteiktas tų kelių dienų ir ilgo iki jų vedusio kelio liudijimas, leidžiantis mėgautis ne tik išmoningu pasakojimu, bet ir pasinerti į mįslingą, Aukso amžiaus detektyvus menantį dingimo narpliojimą.

„Meilės istorijų ir detektyvų su agatakristiškomis paslaptimis gerbėjams.“
StarNews

„Nina de Gramont ima vieną tikros istorijos siūlelį ir iš jo nuaudžia gudriai supintą, spalvingą ir užburiančiomis detalėmis atgyjantį naujai įsivaizduotą įvykių paveikslą.“
Kristin Hannah, tarptautinių bestselerių autorė

„Meilė, nusikaltimai ir paslaptys, gausiai apipinti maloniai stebinančiu sąmoju.“

Elizabeth Macneal, „Lėlių fabriko“ autorė

Nina de Gramont (dar žinoma kaip Marina Gessner) – amerikietė, knygų suaugusiesiems ir paaugliams autorė, Šiaurės Karolinos universitete Vilmingtone dėstanti kūrybinį rašymą. Jos romanas „Ponios Kristi apgaulė“ sulaukė nemažai dėmesio: tapo tarptautiniu ir „New York Times“ bestseleriu, pateko į „Goodreads“ laukiamiausių 2022-ųjų knygų sąrašą ir buvo išrinktas knygynų tinklo „Waterstones“ 2022-ųjų lapkričio mėnesio knyga. 

Tai kvietimas kiekvienam iš mūsų patirti gyvenimą visais savo pojūčiais ir pastebėti aplink esantį grožį.

Dauguma mūsų jaučiasi įtraukti į nuolatinių pokyčių ratą: į socialinius tinklus persikėlęs gyvenimas, nesibaigiantis naujienų srautas, į priešiškas stovyklas pasidalijusios šeimos. Esame išsigandę ir pavargę, atitolę nuo savo kūno, išsekę ir nebemokantys atsipalaiduoti žmonės. 

Šis nuolatinis nuovargis ir nerimas Katherine’ą May privertė susimąstyti, ką reikia keisti savo gyvenime, kad kūnas ir siela sutvirtėtų. Pasitelkusi humorą, apipindama pasakojimą empatija ir šiluma, ji dalijasi istorijomis apie sunkumus darbe, iššūkius, kurie kyla šeimyniniame gyvenime, ir pandemijos padarinius, ypač jausmus, kurie apėmė pasauliui skubant iš naujo atsiverti. Trokšdama kitokio gyvenimo būdo, Katherine May pradeda tyrinėti atkuriamąsias gamtos galias, analizuodama žemės, vandens, ugnies ir oro elementus bei atpažindama tylius pasaulio magijos pėdsakus, aptinkamus tik tada, kai akylai jų ieškome.

Ar galima pasaulyje, kuriame nuolat vyksta didžiuliai sukrėtimai, jaustis pailsėjusiems ir ramiems? 

Kaip išlikti jautriems aplinkai ir pajusti subtilią, aplink mus besiskleidžiančią magiją?

The New York Times bestselerio „Žiemojimas“ autorė Katherine May knygoje „Gamtos kerai“ kviečia skaitytoją leistis į kelionę, kuri padės pažinti savo baimes ir atrasti gamtos teikiamą paguodą.

„Jeigu egzistuotų šio amžiaus dvasia, ji būtų labai panaši į baimę. Jau daugelį metų mes bėgame kaip triušiai. <..> Tai grandininė reakcija, siaubo upė, nesuvokiamai besiveržianti pirmyn, pagriebdama kitus išsigandusius, įsitempusius kūnus, kurie savo ruožtu signalizuoja apie savo pavojų. Nėra vieno plėšrūno, nuo kurio reikėtų pabėgti; jų daug. Dabar mes užsiėmę bėgimu. Viskas yra labai skubu. Kasmet atrodo, kad turime bėgti dar greičiau. Kito sprendimo nėra. Galime tik bėgti, panikuoti ir ištransliuoti savo baimes kitiems, o šie kaip veidrodžiai atspindės jas mums patiems.“ 

„Kerai yra nedidelė nuostaba, kurią sustiprina prasmė, susižavėjimas, įstrigęs pasakos ir atminties voratinklyje. Jis palaikomas nedidelėmis, beveik homeopatinėmis pagarbios baimės dozėmis – tais paslėptais magijos pėdsakais, kuriuos aptinkame tik tada, kai jų ieškome. Tai jausmas, kad esame sujungti į vieną egzistencijos giją kartu su elementais, sudarančiais šią žemę, ir kad šiame tarpusavio ryšyje yra įkalinta jėga, mūsų suvokimo paribyje esantis virpulys. Tai užmiršti mūsų geologiniai tarpsluoksniai, nepagaunama dalelė, surišanti nepatvarią mūsų materiją: gebėjimas jausti kasdienybėje magiją, perduoti ją savo protais ir kūnais ir būti jos palaikomiems.“

„Vieną tokią dieną kaip ši, truputį anksčiau, truputį vėliau, suvoki, kad kažkas negerai, kad, grubiai tariant, nemoki ir niekada neišmoksi gyventi."

Viskas prasidėjo (o gal baigėsi?) nenuėjus į egzaminą. Tada buvo apleisti draugai, pamiršti įsipareigojimai, išbraukti planai. Dienomis beliko slėptis nuo viso pasaulio, o nakties tamsoje vaiduokliškai klaidžioti miesto gatvėmis: tapti žmogumi, kuris miega.

Garsus prancūzų postmodernistas Georges Perec (1936–1982) antruoju asmeniu parašytame romane tarytum paralyžiuoja laiką ir įtraukia į svaiginantį sapną, kuriame pinasi vidinės baimės, apatija ir prasmės paieškos.

„Skaitant šią knygą tereikia leisti sau užmigti kartu su žmogumi, kuris miega. O tada – rinktis, nubusti ar sapnuoti toliau."

Knygos vertėja Aušra Pokvietytė

„Akis žiūri į tave ir tame žvilgsnyje įkalina. Niekada nenustosi savęs matyti. Tu nieko negali padaryti, negali iš savęs ištrūkti, negali pabėgti nuo savo žvilgsnio ir niekada negalėsi: net jei sugebėtum taip giliai užmigti, kad joks supurtymas, šūktelėjimas, nudeginimas tavęs neišbudintų, vis tiek liktų toji niekada neužsimerkianti, niekada neužmieganti akis, tavo akis."

Georges Perec (1936–1982) — postmodernizmo rašytojas, pelnęs pasaulinį pripažinimą dėl novatoriškų žaidimų su kalba ir romano forma. Perecas priklausė eksperimentinei grupei Oulipo (Ouvroir de littérature potentielle – Potencialios literatūros dirbtuvė), kurios tikslas buvo modernizuoti literatūrinę kalbą, atsisakant įprastų kūrinio konstravimo paradigmų ir pritaikant jai žaidimo taisykles. Žymiausi autoriaus kūriniai: „La Vie mode d’emploi" (1978), „Les Choses" (1965), „La Disparition" (1969). Už kūrybinius nuopelnus jis buvo apdovanotas Renaudot (1965), Jeano Vigo (1974) ir Médicis (1978) premijomis. 

Oksfordo literatūros profesorius Humbertas Botkinas savo gyvenimą paskyrė postmodernisto Ezros Slefo kūrybai. Botkinas ryžtasi rašyti Slefo biografiją (žinoma, nepraleisdamas pratarmės, išnašų ir glosarijaus), bet knyga apie literatūros meistrą netrunka tapti pasakojimu apie patį autorių: jo įtartinai prasidėjusią akademinę karjerą, nerealizuotas rašytojo ambicijas ir kelti antakį priverčiančius asmeninio gyvenimo pasirinkimus.

Šis šmaikštus, netikėtas formas įgaunantis pasakojimas – tai ir literatūrinis žaidimas. Knygoje netrūksta nuorodų į skirtingų autorių kūrybą, netikėtų žanrinių jungčių, postmodernistinio pastišo ir sveikai ironiško žvilgsnio į literatūros pasaulio gyventojus.

„Ši knyga yra postmodernistinio romano pastišas, parodijuojantis žanrą ir atiduodantis duoklę autoriaus pamėgtiems rašytojams. Į savo postmodernistinį šiupinį autorius įmaišo intertekstų, aliuzijų, nuorodų į šiuolaikinių rašytojų bei klasikų kūrinius. Knygoje pasišaipoma ir iš literatūros kritikos, žiniasklaidos, knygų fanų kultūros, apskritai iš pretenzingumo."

Knygos vertėja Daina Valentinavičienė

Andrew Komarnyckyj (1956), gyvenantis Didžiojoje Britanijoje, rašytoju tapo per laimingą atsitiktinumą. Anksčiau jis yra dirbęs teisininku, viešųjų ryšių konsultantu, indų plovėju, slaugytojų padėjėju ligoninėje – atrodytų, klasikinė rašytojo biografija. Komarnyckyj, prisidengiantis skirtingais pseudonimais, žaidžia įvairiais literatūros žanrais. Tarp jo knygų: „Blacktelligence Rules" (2022), „The Revenge of Joe Wild" (2022), „Probate Made Simple" (2010). „Ezra Slefas, kitas Nobelio literatūros premijos laureatas" („Ezra Slef: The Next Nobel Laureate in Literature", 2021) – pirmoji rašytojo knyga lietuvių kalba.

Puikiai papasakota istorija su pribloškiama atomazga. Tikras skaitymo malonumas.“ 

Historical Novel Society

Devyniolikto amžiaus pradžia. Kento grafystėje, jūros pakrantėje, gyvena Lovelių šeima. Duktė Venecija – svajingos ir meniškos prigimties mergina – tiesiog dievina savo tėvą Teodorą. Pastarasis šeimą išlaiko dekoruodamas turtuolių namus. Dailininko gyslelę turinti Venecija irgi prisideda prie tėvo veiklos, piešdama eskizus.

Idiliškas Venecijos gyvenimas sugriūva, apsilankius netikėtam svečiui. Tėvo patikėtinis majoras Džekas Čemberleinas atneša siaubingą žinią – Teodoras Lovelis mirė. 

Netekus maitintojo, Loveliams tenka palikti jaukią provinciją ir keltis į sostinę, į Čemberleinų namą Kvil Korte. Ten Venecija nusprendžia tęsti tėvo verslą. Nors pradžia sunki, nuovoki ir entuziastinga mergina pamažu perpranta verslo subtilybes ir jaučiasi vis tvirčiau, tik visa sugriauti grasina reketininkas Karalius Midas, prieš kurį bejėgė net policija. Nejučia ima keistis ir Venecijos jausmai majorui Čemberleinui – iš pradžių atgrasus jaunas vyras rodosi vis artimesnis. Ar gali būti, kad kartu su nauju gyvenimu Veneciją aplankys ir nauja meilė? 

Skvarbus autorės žvilgsnis atveria skaitytojui istorines detales, o itin vaizdingas pasakojimo stilius puikiai perteikia tuometinio gyvenimo realijas, vaizdus ir netgi kvapus. Istoriniame fone meistriškai konstruojama įtampa ir intriga bei atskleidžiami stiprūs veikėjų, ypač moterų, charakteriai. Lietuvių skaitytojams jau žinomos autorės knygos „Vaistininko duktė“, „Dailininko mokinė“,  „Prieskonių pirklio žmona“,„Pamirštų svajonių rūmai“, „Pilis prie ežero“ ir kt. 

Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“ serija puikiai pažįstama tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio skaitytojams – pagal šį romanų ciklą sukurtas populiarus „Netflix“ serialas bei dar populiaresnė kompiuterinių žaidimų serija. Romanas „Kvailių bokštas“ yra pirmoji autoriaus „Husitų trilogijos“ dalis.

XV amžius. Reinmaras iš Bieliavos yra smalsus ir protingas jaunuolis: mokytas žolininkas, gydytojas ir... beviltiškas romantikas. Suviliojęs rūstaus riterio žmoną, gražuolę Adelę, vaikinas užklumpamas nusikaltimo vietoje ir yra priverstas sprukti.

Reinmarui ant kulnų lipa ne tik keršto trokštantys Adelės broliai, bet ir riterio užsiundyta Šventoji Inkvizicija. Silezijos žemėje nenumaldomai auga įtampa tarp kryžiuočių ir husitų. Laviruodamas tarp priešiškų jėgų ir stengdamasis išvengti persekiotojų žabangų, Reinmaras atkeliauja iki legendinio narenturmo – Kvailių bokšto.

Jame įkalinti bepročiai – ar bent jau valdžios tokiais laikomi žmonės. Bokšte uždarytas ir Mikalojus Kopernikas. Šioje itin spalvingų veikėjų draugijoje Reinmaras turės ne tik slapstytis, bet ir išsaugoti sveiką protą.

Maginės fantastikos meistras Andrzejus Sapkowskis gimė 1948 m. Lenkijoje. Geriausiai pasaulyje žinomas jo ciklas „Raganius“, kurį sudaro 6 romanai ir 15 apsakymų. 2016 m. A. Sapkowskis gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus.

„Fantastiškas romanas, kurį iš karto įvertins kiekvienas „Raganiaus“ gerbėjas.“

The Gamer

JAV pietuose, nedideliame Misisipės valstijos miestelyje, per Motinos dieną savo tėvų kieme randamas negyvas berniukas – Robinas Klyvis Diufresnesas.

Po dvylikos metų vaiko žmogžudystė vis dar neišaiškinta, o jo šeimos gyvenimas taip ir sustingo tą kraupią dieną. Tokia sustabarėjusi būtis netenkina tik Harietos, jauniausios Robino sesers, kuri „nebuvo nei graži, nei miela. Harieta buvo protinga“. Bauginamai sumani, ryžtinga, apie žygdarbius nuolat skaitanti ir svajojanti mergaitė nusprendžia pati ieškoti brolio žudiko. Pagalbininką turi tik vieną – ją garbinantį draugą Hilį. Harieta tyrinėja, o neretai ir peržengia miestelyje griežtai apibrėžtas rasių ir klasių ribas ir vis giliau pasineria į savo šeimos netekties istoriją.

Nuo vieną šeimą parklupdžiusio stingdančio mieguisto liūdesio svorio iki prietarais ir gražia išore paremtos bendruomenės kasdienybės – ši knyga skaitytoją veda tūkstančiu skirtingų krypčių, susijungiančių į unikalią pilnatvę. Neišdildomą įspūdį palieka stiprūs personažai, kuriuos Donna Tartt piešia itin kruopščiai ir jautriai atskleisdama tai, kas vyksta viduje.

„Paslaptingas ir psichologiškai stiprus, turtingas romanas veda skaitytoją ten, kur tikrai verta eiti.“

The New Yorker

„Šiai knygai lemta tapti ypatinga klasika. Ji įtraukia tave lyg pasaka, bet neleidžia pamiršti, kad viskas tikra.“

New York Times Book Review