Formatas

Rašytojas Anthony Doerris lietuvių skaitytojams jau pažįstamas – mūsų šalyje išleisti jo romanai „Neregimoji šviesa“, „Malonės sniegas“ (vertė Z. Marienė) ir apsakymų rinkinys „Kriauklių rinkėjas“ (vertė N. R. Chijenienė).

„Paukščių miestas debesyse“ – tai per šimtmečius nusidriekiantis pasakojimas apie skirtingais laikotarpiais gyvenusius žmones, susaistytus nematomomis, bet nenutraukiamomis gijomis. Buvęs JAV prezidentas Barackas Obama „Paukščių miestą debesyse“ įvardijo kaip vieną savo mėgstamiausių 2021 metų knygų.

XV amžius. Konstantinopolyje gyvenanti našlaitė siuvėja Ana bibliotekoje randa senovinę knygą – užburiantį ir įtraukiantį pasakojimą apie Aetoną, svajojantį tapti paukščiu, kad galėtų nuskristi į stebuklingą miestą debesyse. Tuo metu Konstantinopolio miesto apgulčiai besiruošiančios kariuomenės gretose kovoja kitas svajotojas – berniukas Omyras. Jo ir Anos likimai netrukus susipins netikėčiausiomis aplinkybėmis.

XXI amžius. Aidaho valstijoje garbingo amžiaus sulaukęs vyras vardu Zenas su vaikų grupe nedidelio miestelio bibliotekoje stato pjesę – tą pačią per amžius stebuklingai išlikusią Aetono istoriją. Toje pačioje bibliotekoje sukinėjasi ir Seimuras – maištingas paauglys, siekiantis atkeršyti jį skriaudžiančiam pasauliui. Likimui netikėtai pasisukus Zenas tampa pagrindine kliūtimi Seimuro kelyje.

Ateitis. Kosminiame laive „Argas“, skrodžiančiame kosmoso tuštumą, keturiolikmetė Konstancija yra paskutinė žmonijos viltis. Siekdama surasti kelią pirmyn, atsakymų ji ieško praeityje: iš stebuklingu būdu išlikusių popierinių skiaučių ir prisiminimų nuotrupų mergaitė bando atkurti kadaise jos tėvo pasakotą istoriją apie Aetoną.

To paties senovinio teksto nematomais ir nesutraukomais saitais sujungti Ana, Omyras, Seimuras, Zenas ir Konstancija – svajotojai ir atstumtieji, įprasminantys per visą žmonijos istoriją nesikeičiančią konstantą ir esminę mūsų egzistavimo sąlygą – viltį.

„Išradingas, viltingas ir absoliučiai įtraukiantis kūrinys.“

Financial Times

Skaitomiausia lietuvių autorė bibliotekose.

Sakoma, su likimu nepajuokausi, juolab nuo jo nepabėgsi, bet jeigu likimas jums pasiūlytų dar vieną galimybę? Lygiai tokią pačią kaip naujausio bemiegę naktį žadančio Irenos Buivydaitės romano herojėms, pusseserėms Elzei, Lėjai ir Jomantei?  

Juk ne sykį gyvenime su giliu atodūsiu stvėrėtės sau už galvos: „O, jei būčiau žinojusi...“ Juk tikrai susimąstėte, kad kiekvienas jūsų poelgis ar žodis gali nulemti visą grandinę tolimesnių įvykių – ir džiugių, ir skaudžių. Juk graužėtės dėl savo pasirinkimų, šiurkštoko elgesio su mylimu žmogumi, nepagrįstų priekaištų, kaltinimų? Kiek ašarų praliejote, kiek save plakėte, kad pasielgėte kvailai, įskaudinote niekuo dėtą žmogų? Laimė, daug ką galima atitaisyti, atsiprašyti, netgi likti draugais. Tačiau yra ir negrįžtamų dalykų, pakeitusių visą mūsų gyvenimą... Nejaugi niekada nepagalvojote: „Kas būtų, jei...“? Niekada netroškote pro rakto skylutę pamatyti, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, jei anuomet būtumėte pasielgusios kitaip?

Ką knygos herojės pasirinks – dabartinį ar pakeistą gyvenimą? Širdies ar proto balsą? Ar išties KITOJE TIKROVĖJE taps laimingesnė:

Elzė – kukli leidyklos redaktorė, ištekėjusi už milijonieriaus verslininko ir atsiduodama svajonei rašyti;

Lėja – laisvos sielos pasaulio gyventoja, pasprukusi iš savo vestuvių su klausytojų širdis tirpdančiu kipriečiu muzikantu;

Jomantė – įstrigusi meilės trikampyje ir pasirinkusi jai protą aptemdžiusį vyrą? 

Irena Buivydaitė – anglų kalbos dėstytoja, vertėja, tokių skaitytojų pamiltų knygų, kaip „Šimtas baltų mersedesų” „Rožių dvaras“ ir „Mėnesiena ir tu“ autorė. „Kas būtų, jei“ – jau penkioliktoji lietuviškų melodramų karaliene tituluojamos rašytojos knyga. LATGA duomenimis prie jos knygų bibliotekose rikiuojasi ilgiausios eilės.

Nuo 14 metų

„Įspūdinga, jaudinanti ir be galo neįprasta... Senovinės nuotraukos ir tekstas nuostabiai dera, audžiant nepamirštamą istoriją.“

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

„Kiaurymių mieste“ Ransom Riggs toliau pasakoja istoriją, pakerėjusią „Ypatingų vaikų namų“ skaitytojus. Supleškėjus namams saloje, Džeikobas su kitais ypatingais vaikais sprunka į platųjį pasaulį ir atsiduria karo nusiaubtame 1940-ųjų metų Londone. Bombų sudaužytose gatvėse, kur namai spokso tuščiomis akiduobėmis, Džeikobas įgauna pasitikėjimą savimi, išmoksta vertinti draugystę ir turi apsispręsti dėl savo meilės Emai Blum.

„Kiaurymių miestas“ perkelia skaitytojus į įsivaizduojamą telepatijos ir laiko kilpų pasaulį, kur gyvena ypatingi suaugusieji ir vaikai, kraugeriai padarai ir daugybė neregėtų žvėrių. Meistriškai sustyguotas veiksmas, pilnas įtampos, paslapčių, kelia šiurpą ir drauge trykšta sąmoju. Knygą iliustruodamas senovinėmis nuotraukomis, autorius sumaniai ir originaliu būdu užmena subtilių mįslių, priblokšdamas skaitytojus stulbinančia vaizduote.

„Tie, kurie nėra skaitę pirmosios dalies, šį romaną ryte praris trokšdami sužinoti, kas atsitiko anksčiau, kad galėtų įsijausti į istoriją. O tie, kurie skaitė, negalės atsidžiaugti.“

Billy Parrott, New York Public Library

Nuo 14 metų

Rekomenduojama literatūra 9 klasei

Šešiolikametis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus. Bet Džeikobas užaugo, senelio pasakojimai jam jau atrodo tik pramanai, kuriais net gėdijosi tikėjęs, o keistos senos nuotraukos –tik klastotės. 

Tačiau atėjo diena, kai akimoju viskas pasikeitė. Paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė, Džeikobą pasiekęs paslaptingas senelio paliktas laiškas – keistenybių pernelyg daug, kad galėtum numoti ranka. Ir Džeikobas išsiruošia į kelionę – į mažytę salelę prie Velso krantų. Kadaise ten veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai – juose ir užaugo jo senelis.

Ir jeigu Džeikobui kur nors lemta atskleisti senelio paslaptis – tai tik ten...

Kupinas įtampos, jaudinantis, nepaprastai intriguojantis romanas. Stulbinančių nuotraukų ir teksto derinys padeda sukurti išties nepamirštamą istoriją.

Johnas Greenas, knygos „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ autorius

Skaitytojai, ieškantys naujojo Hario Poterio, neabejotinai norėtų apsilankyti panelės Peregrinės ypatingų vaikų namuose.

CNN

Žodis „ypatingas“ per silpnas šiai knygai apibūdinti. Kraują gyslose stingdantis, nuostabus Riggso romanas jau žengia ir į kino ekraną.

People

Pasauline sensacija tapęs „New York Times“ bestseleris nr. 1

Dažniausiai mus skaudina tie, kuriuos mylime labiausiai.

Lilės vaikystė nebuvo lengva: visų gerbiamoje mažo miestelio šeimoje dėl smurtaujančio tėvo virė tikras pragaras, todėl Bostonas tapo jos išsilaisvinimu. Tėvui mirus, nedidelį palikimą ji panaudoja savo svajonei įgyvendinti — atidaro netradicinę gėlių parduotuvę. Darbų sūkury į gyvenimą įsiveržia meilė neurochirurgui Railiui. Jis šiek tiek arogantiškas ir užsispyręs, bet kartu aistringas, nuoširdus ir pametęs dėl jos galvą.

Rodos, Lilė turi viską, apie ką svajojo. Tačiau netikėtomis aplinkybėmis į jos gyvenimą grįžta pirmoji meilė – Etlasas, apie kurį ji nieko negirdėjo daugelį metų. Paauglystėje jis vienintelis padėjo jai išgyventi sunkiausias akimirkas šeimoje. Jo grįžimas sujaukia Lilės mintis ir santykius su Railiu. Ar jų meilė pasiruošusi tokiam iššūkiui? Lilė priversta iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir kovoti už savo laimę, dėl kurios reikės priimti patį skaudžiausią sprendimą.

„Mes dedame tašką“ – tai jautrus pasakojimas apie meilę ir pasitikėjimą, apie smurtą šeimoje ir tėvų sprendimus, kurie gali nulemti vaikų gyvenimą.

„Tai viena nuoširdžiausių ir labiausiai įkvepiančių istorijų, kokią esu kada nors skaičiusi. Ši knyga pakeis jūsų gyvenimą.“
Knygų tinklaraštis AESTAS

„The New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) savo karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės Amerikoje ir už jos ribų. Kartu su vyru ji įsteigė knygų užsakymo platformą „The Bookworm Box“, o pelną aukoja labdarai.

Skaityti apie vieno žmogaus gyvenimą, kad ir koks jis margas, nuobodu. Pasistengiau rašyti apie epochą, kuri buvo viena sudėtingiausių ir sunkiausių mūsų istorijoje. 

Algimantas Čekuolis

Gal kiek keista taip sakyti apie vieną žmogų, bet Algimantas Čekuolis iš tiesų yra epocha. Ir žurnalistikos, ir publicistikos. Visada žiūrėjau į jį kaip į profesijos titaną, iš jo mokiausi – ne tik amato, bet ir noro gyventi.

Andrius Tapinas

Skirta jaunimui nuo 13 metų

   – Greitai ateis vasara, – tarė Oskaras ir nukreipė žibintuvėlį link slėptuvės sienų. Jos buvo drėgnos. Vis tiek dabar čia buvo šilčiau nei žiemą.

   – O aš noriu, kad šis pavasaris niekada nesibaigtų, – prisipažino Beatričė.

   Oskaras pasikrapštė pakaušį. Ji pamanė, kad jis štai tuoj skels lotyniškai kokią išmintį. Vis dėlto, matyt, jokio tinkamo posakio neprisiminė.

   – Laikas greitai bėga, – nutęsė jis. – Sunku įsivaizduoti, bet greitai baigsim mokyklą. O tada... – jis išskėtė rankas. – Mūsų keliai nežinomi!

Visi keliai veda į Niujorką, pagalvojo Beatričė. Ir pagalvojo dar kai ką.

   – Mums reikia vienas kitam pažadėti vieną dalyką, – tarė ji ir staiga susidrovėjo. Nereikėjo šito sakyti.

    Bet Oskaras jau klausiamai žvelgė į ją. Beatričė užsimerkė.

   – Kai baigsim mokyklą, skrisim į Niujorką, – vis dar užsimerkusi ištarė ji. Niujorkas išsprūdo iš jos lūpų ir purptelėjo pro vos praviras duris.

Tais metais visi tik ir kalba apie permainas. Net geriausia Beatričės draugė Margarita grįžta iš Amerikos neįtikėtinai pasikeitusi. Tik Beatričės gyvenime nieko įdomaus. Tėvai be perstojo riejasi, močiutė su kaimyne ginčijasi, kuri mirs pirma, o sesutė nė per žingsnį neatstodama sekioja iš paskos. Bet juk kas nors vis tiek turi įvykti! Ir tada klasėje pasirodo naujokas Oskaras...

Tai pasakojimas apie dvi seseris, du brolius, jų draugus ir skirtingus jų likimus. Apie Vilnių, paukščius, pirmąją meilę ir pirmuosius nepriklausomybės metus. Apie dideles permainas. Ir Niujorko respubliką, apie kurią žino tik Beatričė su Oskaru.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Sidnėjuje.

Ši knyga laimėjo leidyklos „Alma littera“ 2014 m. surengtą Paauglių literatūros konkursą, apdovanota IBBY Lietuvos skyriaus premija už geriausią realistinės prozos kūrinį, nominuota 2015 m. Metų knygos rinkimuose, pateko į 2015 m. LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką bei reikšmingiausių lietuviškų knygų vaikams ir paaugliams šimtuką.

Rašytojo Folkerio Kučerio (Volker Kutscher) sukurtas knygų ciklas apie komisarą Gereoną Ratą sulaukė pasaulinės šlovės ir virto populiariu serialu „Babilonas Berlynas“.  „Tyli mirtis“ – antroji serijos knyga; ją galima skaityti ir kaip atskirą kūrinį.

1930-ųjų Berlynas. Komisaras Gereonas Ratas iškviečiamas į nelaimės vietą: filmavimo metu kino prožektorius nukrinta ir mirtinai sužaloja nebyliojo kino žvaigždę Betę Vinter. Beprotiško populiarumo sulaukusios žvaigždės žūtis sukrečia visą kino industriją. 

Ratas įtaria, kad tai galėjo būti sabotažas ar, dar blogiau, – šaltakraujiškas suplanuotas nusikaltimas. Netrukus randamas dar vienos aktorės kūnas, šįkart neabejotinai mirusios protu nesuvokiama smurtine mirtimi. Tirdamas nusikaltimus komisaras vis geriau susipažįsta su prabangaus kino verslo užkulisiais ir atskleidžia, kas slypi už blizgučių ir šypsenų. Negana įtampos darbe, ir asmeniniai santykiai eina šuniui ant uodegos.. 

Antrajame ciklo apie Gereoną Ratą romane F. Kučeris pasakoja apie tarpukario Vokietiją, talentingai atgaivina unikalią ketvirtojo dešimtmečio Berlyno atmosferą ir subtiliai atskleidžia tų laikų sąsajas su mūsų dienomis. 

1962 m. gimęs, dabar Kelne gyvenantis F. Kučeris yra baigęs vokiečių kalbos, filosofijos ir istorijos studijas, dirbęs žurnalistinį darbą. Pirmąjį romaną išleido 1995-aisiais. Maždaug po dešimtmečio, šovus idėjai apie istorinių romanų ciklą, F. Kučeris metė žurnalistiką ir 2008-aisiais išleido pirmąją serijos apie Gereoną Ratą dalį „Šlapia žuvis“. Ji sulaukė didžiulio populiarumo. Autorius iš viso yra parašęs aštuonis serijos romanus ir dvi noveles.

SKIRTINGI. YPATINGI. NESUSTABDOMI. 

Turtingas švedų aristokratų palikuonis, Stanfordo universiteto psichologijos profesorius Hansas Rekė ir pabėgėlių iš Čilės šeimoje užaugusi Stokholmo policininkė Mikaela Vargas realiame pasaulyje neturėtų jokių šansų pažinti vienas kito. Tačiau netikėtai susiklosčiusios aplinkybės privertė juos susivienyti ir imtis keistos bylos tyrimo.

Stokholmo priemiestyje aptinkamas mirtinai sužaloto futbolo teisėjo Jamalio Kabiro kūnas. Vos prieš metus iš Talibano valdomo Afganistano ištrūkęs vyras dirbo su afganų pabėgėliais, rengė vaikų futbolo treniruotes ir teisėjavo jaunimo varžybose. Teisėjo nužudymo bylą tiriantys policininkai neabejoja, kad kaltininkas – rungtynėse dalyvavusio futbolininko tėvas Džuzepė Kosta. Karštakošis ir agresyvus vyras tądien buvo neblaivus, įsivėlė į konfliktą su teisėju, o vėliau sekė Kabirą laikydamas rankoje akmenį.

Regis, viskas akivaizdu. Vienintelė bėda – Džuzepė Kosta atkakliai nesutinka prisipažinti, o turimų įkalčių nepakanka jo kaltei įrodyti. Ieškodami išeities policininkai kreipėsi į Hansą Rekę. Pripažintas tardymo technikų specialistas susipažinęs su bylos medžiaga nedvejodamas pareiškė, kad policijos tyrimas remiasi klaidingomis prielaidomis, o tikrasis žudikas – vis dar laisvėje.

Rekės žodžiai tyrime dalyvavusios Mikaelos Vargas galvoje pasėjo abejonių sėklą. Profesorius ir detektyvė žingsnis po žingsnio artėja prie nusikaltimo ištakų, vis aiškiau suvokdami, kad Jamalio Kabiro praeitis sutepta krauju ir gali užtraukti mirtiną pavojų net ir tyrėjams.

Įspūdingais bestseleriais Švedijos skaitytojų širdis užkariavęs DAVIDAS LAGERCRANTZAS (g. 1962) pristato pirmąją naujo kriminalinio serialo apie Rekę ir Vargas dalį. Geriausiomis klasikinių Šerloko Holmso romanų spalvomis žaižaruojantis kūrinys stebina netikėtais siužeto vingiais, ryškiais psichologiniais potėpiais ir suvokimu, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

„Gęstančių žvaigždžių miškas“ – tai jaudinantis pasakojimas apie merginą, kuri panaudoja savo žinias apie girią, kad padėtų žydų pabėgėliams pasislėpti nuo nacių Antrojo pasaulinio karo metais 

Dvejų metų Jona buvo pavogta iš turtingų tėvų vokiečių ir užauginta atšiaurioje Rytų Europos girioje, kuri tapo jos namais. Senutė Džeruša išmokė ją išgyventi gamtoje be kitų pagalbos. 1941 m. Džeruša miršta ir dvidešimt vienų metų Jona girioje lieka visiškai viena. Sykį  ji netikėtai sutinka būrį žydų, bėgančių nuo nacių teroro. Sužinojusi, kas vyksta pasaulyje anapus miško tankmių, ji prisiekia perteikti būriui savo žinias apie tai, kaip išlikti gyvam girioje. Savo ruožtu žydai išmoko merginą atverti širdį po daugybės atskirties metų. Vis dėlto vieną dieną, išduota mylimojo, ji palieka būrį ir atsiduria vokiečių okupuotame kaime, o čia įvyksta sukrečiantis susidūrimas tarp jos praeities ir dabarties, galintis viską pakeisti.

Kristin Harmel yra populiari rašytoja, kurios knygos nuolat tampa „The New York Times“ bestseleriais. Jos romanai verčiami į daugybę kalbų ir parduodami visame pasaulyje. Lietuvių kalba yra išleisti jos romanai „Dingusių vardų knyga“ ir „Užmaršties saldumas“.

„Neužmirštami veikėjai, didžiulės įtampos drama ir gilios emocijos – visa tai išlieka ir po to, kai užmiršti paskutiniai žodžiai... „Gęstančių žvaigždžių miškas“ – pasakojimas, kuris sujaudins, pakeis ir pakylės skaitytoją aukštyn.“ — Santa Montefiore

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje. 

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių. 

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“

Catherine Taylor 

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą vertą padėkos.“

Daisy Hildyard 

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

Apie autorių:

Trumpa gyvenimo ir profesinė anamnezė: kilęs iš labai mažo pietryčių Lietuvos miestelio, devyniasdešimtųjų pabaigoje atvyko į sostinę mokytis medicinos. Baigęs universitetą spėjo padirbėti arba bent jau pasipraktikuoti ir „pasimatuoti“ viską: slaugo bachilus, registratoriaus ragelį, neperšlampamą greitosios medicinos pagalbos mediko striukę, gydytojo chalatą, lektoriaus podiumą ir direktoriaus švarką. Dabar, metęs taip medikų mėgstamą daugdarbystę, ramiai dirba tik vienoje privataus sektoriaus darbo vietoje, kartais skaito paskaitas ir rašo tekstus „Delfi“. 

Knygos citatos:

„Jei televizoriaus vaizdas staiga pradėjo mirgėti, o garso kolonėlėje kažkas šnypščia ir traška, kodėl dažnas vietoj remonto tiesiog trinkteli per korpusą kumščiu? Juk niekas to nedarys, jei iš skausmo mirga akyse ir cypia ausyse. Mes linkę nedaryti to, kas mums sukelia nepatogumų ir reikalauja bent šiek tiek pastangų: gerti vaistus, pasidaryti kraujo tyrimus, savanoriškai pasitikrinti prostatą ar gimdos kaklelį, nes tie laimėjimai po tokių procedūrų kažkur toli ir neaiškūs, o nepatogumas – štai jis, akivaizdus.“

„Sveikatą mes suvokiame kaip duotybę, ligą – kaip lemtį, gydymą – kaip vargą, komplikacijas – kaip gydytojo aplaidumą. Ir, aišku, norime gauti garantijos raštą: mano sveikatą kažkas sugadino, aš turėsiu vargti su vaistais ir nežinia, ar padės, gal vargsiu be reikalo ir rezultato nebus. Bet gal tam, kad tikėtumės ilgalaikio patogaus naudojimosi, mes turėtume ir elgtis su savimi kaip su brangiausia mūsų turima preke.“

„Norėdami neprarasti serviso garantinių paslaugų, automobilį tvarkingai nuvairuojame patikrinti kiekvienais metais. O kodėl nieko nedarome, kad išsaugotume sveikatą? Kodėl padangas kas sezoną pasikeičiame, <...> o dantų higienai pinigų gailime?“

Prieš keliolika metų viena mažoji pacientė paklausė mamos: „Ar eisime pas tą daktarą, kuris visada šypsosi?“ 

Gydytojas Valerijus Morozovas ne tik šypsosi, taikliai diagnozuoja ligą ar nustato, kokia tavo sveikata, bet ir stebina vaizduote bei aštria, šmaikščia plunksna. 

Susigalvojęs pašnekovą, statistinį ir menkai sveikatos priežiūros klausimais išprususį pilietį Vaclovą (bet šiaip neblogą vyruką), knygoje gydytojas aptaria nerimą šiam piliečiui keliančius simptomus ir griauna sveikatos mitus. Trumpi vizitai šeimos gydytojo kabinete Vaclovą padaro kantresnį ir rūpestingesnį savo ir savo šeimos sveikatai. Užvertę paskutinį puslapį, įsitikinsite, kokie esate panašūs į gydytojo pašnekovą, tad gal imsite dažniau šypsotis ir rūpintis sveikata.

Knygos temos:

▪ Tyrimai iš kraujo lašo ▪ Vitaminas D – vitaminų ir tyrimų karalius ▪ Maisto (ne)toleravimas ▪ Individualus antibiotikų poveikis ▪ Kepenų valymas ▪ Kas mažina temperatūrą, jeigu jos nemažina vaistai? ▪ Koks cholesterolis yra geras? ▪ Vaistai, kurių nepakanka; vaistai, kurie nebeveikia; vaistai, kurių nereikia ▪ 21 amžiaus maras – rūgštingumas ▪ Ar sloga – liga? ▪ Imuniteto programos ▪ Skiepytis ar persirgti?

P. S.

Apie ką ši knyga? 

Apie mediciną, apie ką daugiau gali parašyti gydytojas.

Apie vartojimo kultūrą ir kartais apie nekultūringą vartojimą medicinoje. 

Apie norą čia ir dabar, pageidautina be pastangų. 

Apie kiekvieną iš mūsų, jei leisime sau pažiūrėti į save iš šono. 

Ir apie šypsenas, kurių tuose puslapiuose daug, tereikia tik imti ir pasijuokti iš savęs. 

Lietuvių ir viso pasaulio maginės fantastikos gerbėjų numylėtinis raganius Geraltas iš Rivijos sugrįžta! Naujas „Raganiaus“ ciklo romanas „Audrų sezonas“ – atskira Geralto istorijos dalis, tai ne pradžių pradžia ir ne tęsinys. Pasak paties autoriaus Andrzejaus Sapkowskio, „pasakojimas tęsiasi, istorija niekada nesibaigia“. 

Geraltas iš Rivijos – raganius, ginantis paprastus žmones nuo monstrų; mutantas, kurio darbas – žudyti magiškas pabaisas. Magiją puikiai įvaldęs yra ir pats Geraltas: jis naudoja stebuklingą medalioną, įvairius eliksyrus ir, žinoma, kiekvieno raganiaus pasididžiavimą – plieno ir sidabro kardus. Tačiau kas nutiks, jei raganius praras savo ginklus? 

Geraltui teks stoti į kovą su paslaptingu ir galingu plėšrūnu, gyvenančiu vien tam, kad žudytų; įsivelti į muštynes su ne itin mielomis miesto sargybinėmis; stoti prieš teismą ir patirti daugybę kitų pavojingų nuotykių. Romane skaitytojai sutiks ir kitus puikiai pažįstamus personažus: ištikimą Geralto bendražygį bardą Vėdryną ir raganiaus mylimąją viliokę burtininkę Jenefer. 

Raganiui siekiant atgauti savuosius ginklus, kiti pasaulio burtininkai bei karaliai rezga intrigas, planuoja sąmokslus ir ruošiasi perversmams. Galvas vis drąsiau kelia piktosios jėgos, o iš už horizonto grėsmingai kyla blogio audros debesys... 

Maginės fantastikos meistras Andrzejus Sapkowskis gimė 1948 m. Lenkijoje. Žymiausią jo ciklą „Raganius“, rašytą nuo 1986 iki 2013 metų, sudaro 6 romanai ir 15 apsakymų. Jie išversti į 37 kalbas ir parduoti daugiau nei 15 milijonų tiražu. 2019-aisiais „Raganius“ virto didžiulės sėkmės sulaukusiu „Netflix“ serialu, o dar didesniu populiarumu mėgaujasi knygų pagrindu sukurti kompiuteriniai žaidimai – jų visame pasaulyje parduota daugiau nei 50 mln. 2016 m. A. Sapkowskis gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus. 

„Žavingoje, įtampos kupinoje ir dėmesį užvaldančioje „Raganiaus“ serijoje – daugybė dalykų, dėl kurių mes ir įsimylime fantastiką, ypač – maginę fantastiką. Trumpai tariant – „Raganius“ šimtu procentų pateisina šio žanro gerbėjų viltis.“

Hypable 

„Viena geriausių ir įdomiausių maginės fantastikos serijų, kiek tik yra tekę skaityti.“

Nerds of a Feather 

„Kaip ir Neilas Gaimanas, Andrzejus Sapkowskis tai, kas sena ir puikiai žinoma, meistriškai paverčia absoliučiai nauju dalyku. Gaivus ir naujas požiūris į fantastikos žanrą.“

Foundation 

„Sodrus ir turtingas A. Sapkowskio žodynas išlieka ir po jo knygų vertimų į kitas kalbas. „Raganiaus“ serija rekomenduotina kiekvienam herojinės ir maginės fantastikos gerbėjui.“

SF Book Reviews 

„Niuansų kupinas ir neįtikėtinai ryškus romanas, pripildytas Rytų Europos folkloro.“

Starburst on Time of Contempt

„Žavingas humoras bei mitologija, perpildyta fantastiškų būtybių ir sudėtingų, įdomių personažų.“

Fantasy Book Review 

„Iš kur jos žino, kaip būti? Prisimenu, taip aš svarsčiau tą vakarą, plėšydama plunksnas. Iš kur visi žino, kaip būti?“

1836-ieji, Prūsija. Hanei jau beveik penkiolika, iš mergaitės ji po truputį tampa moterimi, bet kasdienė moters pasaulio buitis jai tolima. Hanė, tikras gamtos vaikas, geidžia būti ten, kur teka upė, kur vėjai glosto jai odą, kur kvepia ir šnara žolė, kur ji girdi pasaulį jai giedant. Su vietinėmis mergaitėmis Hanei sunku rasti bendrystę, tad draugių neturi – ją laiko keistuole. Bet vieną dieną į kaimą atsikrausto nauja šeima su panašaus amžiaus dukra. Tėja, netrunka pajusti Hanė, – jai artima siela.

Hanės šeima ir visa kaimo bendruomenė – senojo tikėjimo liuteronai, nepaklusę karaliui, mėginusiam sujungti liuteronų ir reformatų bažnyčias, ir dėl to persekiojami. Todėl pamaldos jų kaime vyksta slapta. Galiausiai gavusi teisę persikelti į koloniją Australijoje, bendruomenė atsikvepia lengviau: pagaliau jie turės vietą, kur galės melstis be baimės, ir nuolatinius namus. Laisvę.

Hanė ir Tėja su šeimomis išsiruošia į ilgą ir sunkią kelionę perpildytu, ligų alinamu laivu. Jūra ir negailestinga gamta lems jųdviejų likimą, o laisvės pažadas išmėgins tvirtesnį už mirtį vienos atsidavimą kitai.

„Aistringa giesmė meilei ir savo žemei.“
Sarah Winman

„Rafinuotas, išskirtinis kūrinys... Suleido šaknis man į širdį.“
Kiran Millwood Hargrave

„Kent valdo savo prozą tarsi magas burtų lazdelę. „Atsidavimas“ – tai meilės liturgija.“
Nydia Hetherington


Hannah Kent (Hana Kent, gim. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“ („Baltos lankos“, 2016), apdovanotu daugybe literatūros premijų. Antras autorės kūrinys „Gerieji žmonės“ („Baltos lankos“, 2017) taip pat sulaukė pripažinimo, buvo nominuotas „Walter Scott Prize“ literatūros premijai. „Atsidavimas“ – naujausias autorės romanas.

„Kaip sakoma, istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.“

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, teokratinis Gileado respublikos režimas tebelaiko valdžią savo rankose, bet jau ryškėja pirmieji vidinio jo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų labai skirtingų moterų likimai – ir jų sąjunga žada sprogimą. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Šių jaunų moterų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais.

„Liudijimuose“ Margaret Atwood nuplėšia uždangą nuo vidinių Gileado mechanizmų, ir kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

„Skaityti šią knygą – tai justi, kaip sukasi pasaulis.“
Anne Enright

„Apie tamsiausias ir labiausiai gąsdinančias žmogaus psichikos kertes Atwood sugeba rašyti suteikdama tamsios keistos vilties ir su išmintingu humoru.“
Naomi Alderman

„Tai negailestingas ir gražus romanas, kuris mums prabyla galinga jėga.“
„Booker Prize“ komisija

„Brangūs skaitytojai, visi klausimai, kuriuos kada nors esate man uždavę apie vidinius Gileado mechanizmus, įkvėpė šią knygą. Na, beveik visi! Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo pasaulis, kuriame gyvename.“
Margaret Atwood

Margaret Atwood (Margareta Etvud, g. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip šešiasdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Ji yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985-aisiais, laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017). Romanas „Liudijimai“ yra „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, už kurį autorei 2019 m. skirta prestižinė literatūros premija „Booker Prize“.

1981-ųjų Glazgas išgyvena skurdo ir smurto laikus, vyrai ir sūnūs likę be darbo, siaučia narkotikų epidemija, o gerosios miesto šeimos priverstos prasimanyti, kaip kas tik geba. Agnesė Bein visad iš gyvenimo tikėjosi daugiau, svajojo apie vieną dieną jai nutiksiančius didžius dalykus. Visada pasitempusi, išdidi, spinduliuojanti tvirtybe mylinti motina, ji vis dėlto nė dienos neišturi neišgėrusi. Palikta mergišiaus, savimylos vyro, Agnesė vis giliau grimzta į alkoholizmą. Trys vaikai kaip įmanydami stengiasi ją ištraukti, bet vienas po kito pasiduoda, gelbėdamiesi patys. Jauniausias sūnus Šugis vilties laikosi įsitvėręs ilgiausiai. Jis kitoks, švelnus ir vienišas, užvis labiausiai mėgsta žaisti su savo lėlyte Dafne. Bet Šugis tiki: jei iš visų jėgų pasistengs, taps toks kaip kiti berniukai ir padės jiedviem su motina išsikapstyti iš beviltiškai tamsaus gyvenimo gniaužtų.

„Šugis Beinas“ talentingai apnuogina skurdo nuožmumą ir griaunančią geismo jėgą, užjaučiamai brėžia žmogiškosios meilės ribas, vaizdžiai tapo liūdesio šešėlius ir vilties blyksnius. Tai duoklė praėjusiai Škotijos istorijos epochai ir nepalenkiamai žmogaus valiai išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

„Nepaprastai intymiai, gailestingai, pagaviai nutapytas priklausomybių, drąsos ir meilės paveikslas.“
„Booker Prize“ komisija

„Reto, amžino grožio romanas.“
Observer

„Šugis Beinas“ išmuš jums žemę iš po kojų.“
Richard Russo

„Šugio ir Agnesės neužmiršiu niekada… Tai vienas tų retų šiuolaikinių romanų, kuriuos gali iškart nujausti tapsiant klasika.“
Garrard Conley

Douglas Stuart (Daglas Stiuartas, gim. 1976 m. Glazge) – škotų kilmės Amerikos rašytojas, drabužių dizaineris, gyvenantis Niujorke. „Šugis Beinas“ – debiutinis autoriaus romanas, apdovanotas 2020 m. „Booker Prize“, tapęs metų grožine knyga prestižiniuose „British Book Awards“ apdovanojimuose, nominuotas gausybei kitų literatūros premijų, tarp kurių – ir „National Book Awards“. Šis kūrinys išleistas 39 šalyse. Literatūros kritikai jį lygina su tokiais kūriniais kaip Jameso Joyce'o „Dubliniečiai“ ir Hanya'os Yanagiharos „Mažas gyvenimas“.

„– Reikia pagimdyti sūnų, būtinai reikia pagimdyti sūnų, reikia dviejų sūnų...
Kai gimė Kim Injongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė:
– Atleiskite, mamyte. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė.
Močiutė šiltai ramino marčią:
– Viskas gerai. Antrą pagimdysi sūnų.
Kai gimė Kim Džijongė, mama, rankose laikydama kūdikį, pasakė:
– Atleisk, vaikeliuk. – Ir, nulenkusi galvą, apsiverkė.“

Tvarkingame Seulo priemiesčio bute 33-ejų Kim Džijongė leidžia dienas rūpindamasi namais ir metinuke dukra. Dabar gyvenimas jai – rutina ir ilgos valandos pastangų atliepti aplinkinių lūkesčius ir reikalavimus, o grįžti dirbti nedidelėje viešųjų ryšių įmonėje ji nė nebesvajoja.

Vieną rytą išsekusiai Džijongei pasireiškia keisti simptomai: tarsi nebegalėdama sutilpti savo pačios kūne ir mintyse, ji ima kalbėti kitų moterų, gyvų ir mirusių, balsais. Trumpi, tačiau vis dažnesni priepuoliai kelia nerimą vyrui ir jis užrašo žmoną pas psichiatrą. Ten Džijongė pradeda pasakoti savo gyvenimą nuo dienos, kai dar buvo įsčiose, o likimas skyrė sunkiausią išbandymą – gimti mergaite.

„Kim Džijongė, gimusi 1982“ – kliniškai sterilia proza perteiktas liudijimas, ką reiškia būti moterimi vyrų valdomame pasaulyje, kur sumenkinimas, gebėjimų ir galimybių nuvertinimas ir seksualinis užgauliojimas tampa kasdienybe. Tai ne tik Kim Džijongės – tai kiekvienos moters istorija.

„Kim Džijongė tarsi auka, stiklinė figūrėlė, sudaužyta, kad išsilietų susikaupusi neteisybė.“
Guardian

„Apnuogina tiesas ir nebeleidžia nuo jų nukreipti žvilgsnio.“
Daily Telegraph

Cho Nam-joo (Čio Namdžiū, gim. 1978) – buvusi televizijos laidų scenaristė, rašytoja. Statistikos duomenimis ir moksliniais straipsniais paremto debiutinio jos romano „Kim Džijongė, gimusi 1982“ pasirodymas 2016 m. sutapo su didžiausia iki to meto feminizmo ir moterų teisių protestų banga Pietų Korėjoje ir tapo šios bangos simboliu. Išdrįsusi kvestionuoti iki tol neliečiamas temas, Cho Nam-joo susilaukė ne tik priešiškos reakcijos, bet ir stipraus palaikymo: vien Pietų Korėjoje parduota daugiau nei 1,3 mln. knygos egzempliorių, romanas išverstas į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, nominuotas „National Book Award“ apdovanojimui, pagal jį pastatytas filmas.

„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.


„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph

„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.

Seniai seniai, kai už kiekvienos olos tykodavo urviniai liūtai, o per slėnius bandomis traukdavo gauruotieji mamutai, gyveno mūsų išradingi ir ištvermingi protėviai – akmens amžiaus žmonės.

Pasiraitok rankoves ir kartu su Aure leiskis 18 000 metų atgalios – į kvapą gniaužiančią kelionę po akmens amžių! Per nuotykių kupiną dieną sužinosi, kaip žmonės įkurdavo ugnį, kaip gamindavo įrankius ir ginklus, kaip gindavosi nuo pavojingų žvėrių ar prasimanydavo maisto, ir daugybę kitų įdomių ir stulbinamų dalykų.

„24 valandos akmens amžiuje“ – tai smagios ir spalvingos žinios:

- išsamūs paaiškinimai suteiks daug naujų ir netikėtų žinių;
- šmaikštūs veikėjai žadins norą patirti ir tyrinėti žmonijos praeitį;
- komiksais pateikta informacija leis lengvai ir greitai įsisavinti naujus faktus;
- puikiai tiks ir savarankiškai skaitantiesiems, ir tik pradedantiesiems pažintį su knygomis.

Tikroviškas, provokuojantis, intelektualus – tai romanas apie dvi koledžo studentes ir jų keistoką netikėtai užsimezgusį ryšį su sutuoktinių pora.

21-erių Fransė – šalto proto koledžo studentė ir perspektyvi poetė, niūriai stebinti aplinkinį pasaulį. Ji visa siela atsidavusi kūrybai ir gražuolei, save įsimylėjusiai geriausiai draugei Bobei. Merginos kartu dalyvauja Dublino poezijos vakaruose, skaito eiles, linksminasi ir mėgaujasi gyvenimu. 

Viskas pasikeičia žinomai žurnalistei ir fotografei Melisai po vieno renginio pasikvietus merginas į savo namus. Bobę sužavi kiek vyresnė Melisa, o Fransei belieka pavydžiai gėrėtis prabangiais poros namais ir jos vyru, profesionaliu aktoriumi Niku. Patraukliam vyriškiui iš pradžių nė motais naujos žmonos draugės, bet netrukus Fransė pajunta, kad už atšiauroko kevalo slepiasi jautri ir sąmojinga asmenybė.

Nekaltas flirtas, peraugantis į keistą artumą ir nenugalimą kūnišką trauką, neaiškūs santykiai su Bobe, sudėtingi ryšiai su rimtų psichinių problemų turinčiu tėvu apverčia Fransės pasaulį aukštyn kojom. Jai tenka iš naujo atrasti savo vietą ir gyvenimo prasmę.

Pirmasis rašytojos Sally Rooney romanas „Pokalbiai su draugais“ – nepatogus, provokuojantis, subtiliu humoru žaižaruojantis intelektualus pasakojimas apie nenuspėjamą it amerikietiški kalneliai dviejų moterų draugystę.

„Tikras hitas, negailestinga ir realistiška komedija apie svetimavimą ir draugystę.“

Entertainment Weekly

Nepaprasta dykumų mergaitės istorija

Waris Dirie gimė 1965 metais Somalio klajoklių gentyje. Jos vaikystė – tai nesibaigianti kelionė per dykumas su šeimos auginamais galvijais. Būdama penkerių ji išgyveno Afrikos klajoklių gentyse plačiai paplitusią moteriškų genitalijų apipjaustymo ceremoniją, palikusią ne tik fizinius, bet ir gilius dvasinius randus. Kai tėvas nusprendė 13-metę dukterį ištekinti už gerokai vyresnio vyro, Waris pirmą kartą pasipriešino likimui. Ji slapčia paliko gimtuosius namus ir pabėgo į Vakarus. Ten ją netikėtai pastebėjo mados fotografas ir netrukus paauglei atsivėrė stulbinantis aukštosios mados pasaulis.

Tapusi pasaulinio garso manekene Waris niekada nepamiršo savo šaknų. Pasiekusi karjeros viršūnę ji išdrįso prabilti apie mergaičių lytinių organų žalojimą ir pasidalino savo asmenine patirtimi. 1997 metais Waris Dirie tapo Jungtinių Tautų Organizacijos ypatingąja ambasadore ir prisidėjo prie kovos su mergaičių apipjaustymu.

Waris istorija – neįtikėtinos drąsos ir nepalaužiamo tikėjimo manifestas. Iš Somalio dykumų pakilusi į aukštosios mados pasaulį, ji atkakliai grūmėsi su visomis negandomis – ir kovą laimėjo. Tai yra gražiausias įkvėpimas visiems ir kiekvienam.

Elton John

„Taip jau nutinka, kai patiri patį didžiausią sielvartą. Ieškai tokių kaip tu... labiau nenusisekusių nei tu... ir naudojiesi jais, kad po tų siaubingų dalykų, kuriuos išgyvenai, pasijustum bent krislą geriau.“

Pastarieji keli mėnesiai jaunai rašytojai Luenai Ešli buvo nelengvi: ji neteko motinos, sąskaitoje liko vos keli doleriai, o ant nuomojamo buto durų jau kelinta diena prilipintas iškraustymo pranešimas. Tad, pasitaikius progai užsidirbti, mergina sutinka imtis neįprasto darbo: garsios trilerių rašytojos Veritės Kroford vyras pasamdo ją užbaigti itin sėkmingos knygų serijos, nes jo žmona po automobilio avarijos nebepajėgia rašyti pati.

Atvykusi į Krofordų namus, Luena imasi nagrinėti kalnus Veritės užrašų. Netikėtai tarp popierių šūsnies ji randa skaudžią ir iki menkiausių detalių atvirą garsiosios rašytojos autobiografiją nuo dienos, kai sutiko vyrą Džeremį, iki negrįžtamai visos šeimos gyvenimą pakeitusio įvykio – pirmosios dukters žūties.

Džeremiui apie rastą rankraštį Luena neprasitaria: be užuolankų išberti Veritės prisipažinimai gedinčiam tėvui taptų per dideliu smūgiu. Bet pamažu ji supranta, kad, vis daugiau laiko leisdama su Džeremiu, ima jam jausti šį tą smarkiau nei lengvas potraukis. Jei Džeremis perskaitytų bent kelis rankraščio puslapius, jei sužinotų bent vieną kraupią detalę apie Veritę, juk nebegalėtų žvelgti į žmoną tokiu ištikimu ir atsidavusiu žvilgsniu kaip iki šiol, tiesa?..

„Hoover meistriškai supina meilės romano ir trilerio elementus, nepaliaujamai ieškodama nykstančių ribų tarp tiesos ir melo.“
Woman'Day

„Sukrečianti iki širdies gelmių ir niekad neprarandanti taip gerai pažįstamos „hūveriškos“ atmosferos.“
Tarryn Fisher, trilerio „Žmonos“ autorė

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. „Veritė“ tapo ne tik „New York Times“, bet ir „Sunday Times“, „USA Today“ ir „Publishers Weekly“ bestseleriu. Pirmąsyk ji pasirodė 2018-aisiais, ir nuo tada vis dar netyla diskusijos, kas gi iš tiesų įvyko romane.

Paslaptingas, aštrus, praėjusių dienų ilgesiu alsuojantis kūrinys. Debiutinis švedų rašytojos Lydios Sandgren romanas „Gyvenimo raštai“ įtraukia pasakojimu apie žmonių meilę, jėgą ir meną bei gyvenimą keičiančius lemtingus sprendimus.

Energingas ir drąsus literatūros bei filosofijos paslapčių tyrinėtojas, originalus leidėjas Martinas Bergas patiria skaudų smūgį – šeimą mįslingai palieka jo žmona ir vaikų motina Cecilija. Dabar 50-metį vyrą gniuždo juodžiausia kūrybos ir gyvenimo krizė. Negana to, jam priklausanti leidykla Geteborge sunkiai dorojasi su finansiniais ir ekonominiais iššūkiais. 

Širdperšą dar labiau didina ryškiausia artimo draugo dailininko Gustavo Bekerio darbų paroda: kiekviename kūrinyje Martinas įžvelgia Cecilijos bruožus. Juk kadaise ji buvo Gustavo mūza...

Iš parodos plakatų mieste žvelgiančios mamos akys į neviltį varo ir Martino dukterį Rakelę. Mergina neranda vietos Geteborgo klubuose, knygynuose ir bibliotekose. Atsakymų į kamuojančius klausimus ji ieško mamos knygose, užrašuose ir kituose darbuose. Vieną dieną Rakelei į rankas patekusios knygos pasakojimas taip ją sukrečia, kad priverčia priimti lemtingą sprendimą dėl dingusios mamos.

Monumentali, kelių kartų gyvenimą aprėpianti saga Švedijoje akimirksniu tapo bestseleriu, o jos autorę pavertė tikra literatūros sensacija. Įvertinti prestižiniu 2020 metų geriausio Švedijos grožinės literatūros prizu „Gyvenimo raštai“ užkariavo tūkstančių skaitytojų širdis ne tik autorės gimtinėje, bet ir visame pasaulyje.

„Karščiausias metų debiutas! Jei Klas Östergren ir Donna Tartt susilauktų vaiko, tai neabejotinai būtų Lydia Sandgren.“

Akademibokhandeln

New York Times bestselerio „Druska jūrai“ autorė 

Pagal šį romaną sukurtas to paties pavadinimo kino filmas. 

„Nedaug yra puikių knygų, dar mažiau – reikšmingų, o ši – ir puiki, ir reikšminga.“ 

The Washington Post

Ar jums kada teko spėlioti, ko verta žmogaus gyvybė?

Mano brolio gyvybė tą rytą tebuvo verta kišeninio laikrodžio.

1941-aisiais penkiolikametė Lina rengiasi dailės studijoms, pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir sykiu su motina ir broliu išveža ją į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime. Viskas griūva.

Lina narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia: jei liks gyva, įamžins savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Rizikuodama gyvybe ji kuria ir siunčia meninius pranešimus, vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir duos jam žinią, jog jie dar gyvi.

Tai ilga ir šiurpi kelionė, tad vien neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą, padėdamos jiems ištverti dieną po dienos. Tik ar vien meile gali būti gyvas?

„Tarp pilkų debesų“ – užburianti istorija, kuri užgniaužia kvapą ir pavergia širdį, atskleisdama įstabią žmogaus dvasios prigimtį.

RUTA SEPETYS gimė ir užaugo Mičigane. Ji – lietuvio pabėgėlio duktė. Lietuva, Latvija ir Estija 1941-aisiais buvo ištrintos iš žemėlapių ir tik 1990-aisiais vėl išniro iš užmaršties. Apie šių šalių likimą kalbama retai, tad Ruta norėjo suteikti žodį tiems šimtams tūkstančių žmonių, kuriuos pražudė Stalino užmojai „išvalyti“ Baltijos regioną. 

„Tarp pilkų debesų“ – pirmasis jos romanas. Į lietuvių kalbą taip pat išversta „Nelengvu keliu“, „Druska jūrai“, „Kuždesių fontanas“, „Turiu tave išduoti“.