Formatas

Tikrovė nėra savaime suprantama. Tikrovė kelia daug klausimų.

Ar įmanoma pasaulį išlaisvinti iš žmogaus diktato? Kokiais būdais galime tikrovę apmąstyti, išmokus tiek metafizikos, tiek XX a. postmodernizmo pamokas? Galiausiai, ar užčiuopti tam, kas iš tiesų egzistuoja, mums visad pakanka tik mąstymo, o galbūt kartais turime pasitelkti ir radikalią vaizduotę?

Specialiai šiai knygai parengtuose straipsniuose bei pokalbiuose Lietuvos ir užsienio mąstytojai – tiek pasauliniu mastu pripažinti teoretikai, tiek kylantys filosofai – apžvelgia netikėtas tikrovės perspektyvas.

„Knygą galima suprasti kaip sceną, kurioje susitinka skirtingoms stovykloms atstovaujantys filosofai. Greta reikšmingų šiuolaikinių realistų, suformavusių ir įkvėpusių savąsias mokyklas – į objektus orientuotai ontologijai atstovaujančio Grahamo Harmano ar Il Nuovo realismo pradininko Maurizio Ferrario – knygoje sutinkame materialistę Catherine Malabou, čiabuvių mąstymą nagrinėjančius Déborah Danowski ir Eduardo Viveiros de Castro, italų filosofus Pietro Montani, Tizianą Andiną, Dario Cecchi bei visą būrį lietuvių autorių – Ruslaną Baranovą, Joną Dagį, Dainą Habdankaitę, Igną Šatkauską ir Ritą Šerpytytę. Nors pozicijos neretai skiriasi, jas vienija bendra nuostata – šiandien tikrovės klausimas ir vėl tapo išskirtinai svarbus."

Kristupas Sabolius, filosofas, knygos sudarytojas

Kristupas Sabolius – Vilniaus universiteto Filosofijos instituto profesorius ir Masačiusetso technologijų instituto (MIT) afilijuotas mokslininkas, tyrinėjantis vaizduotės ir kūrybos vaidmenį Vakarų mąstyme, taip pat vizualumo, kino filosofijos, medijų teorijų, ontologijos, posthumanizmo, naujosios aplinkodairos ir ekofilosofijos problemas.

Knygoje nagrinėjama Pirmosios Lietuvos respublikos (1918–1940) pramonės architektūra, per kurią atskleidžiami industrializacijos ir modernizacijos aspektai, ryškiai atsispindėję miestų ir kraštovaizdžio kaitoje, naujų pramonės šakų steigimo sunkumai, procesuose dalyvavusios asmenybės ir pramonės architektūros savitumas. Tekstą praturtina ir papildo beveik 300 istorinių iliustracijų.

„Kai papasakojau pažįstamiems architektams, kad rašau knygą apie pramonės architektūrą, jie ilgokai suko galvą, kas ją galėtų simbolizuoti. Tyrimų laboratorija? „Pieno centro“ rūmai Laisvės alėjoje? O gal Linkaičių ginklų fabrikas Radviliškio miškuose? Kas išliko ir ką mes apie tai žinome? Ką be „smetoniško sviesto“ žinome apie tarpukario Lietuvos industrializaciją ir kodėl, mano manymu, yra svarbu apie tai žinoti?“
Marija Drėmaitė apie knygos idėją

„Didesnės antikomunistinės knygos nesu skaitęs – joje labai vaizdžiai pademonstruota, ko netekome po 1940-ųjų.“
Profesorius Alfredas Bumblauskas

„...(knyga) mums išsamiai atskleidžia ir įtaigiai papasakoja apie pačią tarpukario Lietuvą. Atrodytų, lyg ir viskas paprasta, tačiau tai atlikta taip, kaip dar niekas iki šiol nėra atskleidęs ir papasakojęs.“
Istorikas Norbertas Černiauskas, bernardinai.lt

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė. Tyrinėja XX a. architektūrą, modernizmą, domisi architektūros ir pramonės paveldu.

Stasys Šaltoka 29-ojo gimtadienio rytą pabunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per Instagram filtrus. Po fotogeniškais kasdienybės paviršiais tūno nerimas ir į nugarą stuksena klausimas KODĖL – ką the fuck daryt su savo gyvenimu? Stasys nusprendžia keisti kryptį ir išvyksta į Pietryčių Aziją, čia susiranda draugų, kartu kuria filmus apie tai, kaip mato trečiąjį pasaulį, kartais suvalgo wan tan mee, phad thai ar bulvių košytės, viskas skęsta viskio ir sarkazmo upėse, o viduje – tyla.

Gabijos Grušaitės antrasis romanas „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ – šiandienos istorija apie vidinę trisdešimtmẽčio transformaciją, gilumines laimės ir prasmės paieškas gyvenimo paviršiuose ir žmogiškąjį santykį.

„Kodėl verta / reikia / būtina / smagu / madinga skaityti Gabijos Grušaitės antrąjį romaną „Stasys Šaltoka: vieneri metai“?

A. Ji rašo kitaip nei įprasta lietuvių literatūroje.

B. Kibiais čiuptuvais čiuopia savo kartos – balto posovietinio hipsterio – pulsą ir jo gyvenimo kūną kiša po rentgeno aparatu, kurio nuotraukoje, t. y. romano, jūs galbūt atpažinsite save, o jei ne, tai bent jau galėsite pasakyti, kad ji rašo apie tuos, kurie ne mes.

C. Tai tekstas apie XXI amžių ir realų gyvenimą jame, apie žmones, manančius, kad neturi sielos, bet tikrai turinčius gyvenimo kryptį, to do listus ir Facebooką iškeitusius į Instagramą.

D. Tai istorija trisdešimtėjantiems ir trisdešimtmečiams apie juos pačius – buvusius, esamus, galėjusius ir vis dar galinčius būti.

E. Ir taip, tai dekonstruota meilės istorija, kupina juodųjų skylių, besidriekiančių tarp norų ir realybės.

F. O pabaiga? Stasio Šaltokos žodžiais tariant, Ikaras visad nudega, nors ir kyla į viršų su tech industry upgraded sparnais.“

Literatūros kritikė Jūratė Čerškutė

Gabija Grušaitė (g. 1987) gimė Vilniuje, studijavo socialines medijas ir antropologiją Londone, 2010 m. išleido debiutinį romaną „Neišsipildymas“, sulaukusį kontroversiškų kritikų vertinimų ir vadintą šiandienos balsu literatūroje. Pastaruosius šešerius metus gyveno Malaizijoje, Penange įsteigė nepriklausomą meno centrą „Hin Bus Depot“, daug keliavo ir augino šunis. Antrasis romanas autorę grąžino į gimtąjį Vilnių.

Kastytis Sarnickas puikiai lietuviams pažįstamas kaip Kastetas iš grupės „G&G Sindikatas“.

 
„Turnė̃“ – pirmasis jo romanas apie neegzistuojančią kultinę roko grupę „Alkūninis velenas“.

Praeityje – 15 metų muzikinės karjeros, priešakyje – 10 dienų koncertinis turas po Airijos ir Didžiosios Britanijos miestus. Vėdaras, Raketa, Pigis ir Guolis darkart susipakuoja savo instrumentus ir paskui vadybininką Rolandą lipa į lėktuvą, tik gerai nežino kodėl. Laikai pasikeitė, maišto kultūra numirė, viską pakeitė pozavimas gražioms nuotraukoms žurnalų viršeliams ir socialiniams tinklams.

Ar gali tokiame pasaulyje egzistuoti „Alkūninis velenas“, užgimęs priplėkusiame garaže iš begalinės meilės muzikai ir draugystės? Ar pavyks grupės nariams prisiminti, kodėl jie paauglystėje paėmė į rankas gitaras? O gal ieškodami atsakymo jie tiesiog nuskandins savo liūdesį neišsenkančioje alkoholio jūroje?

Viena aišku – jei lig šiol nežinojote jų, užvertus paskutinį puslapį jūsų lūpos nejučia pačios skanduos VE-LE-NAS!

„Kastetas vadovaujasi turbūt seniausiu istorijoje patarimu rašytojams – rašyk apie tai, ką geriausiai žinai. Ir būtent dėl to viskas atrodo labai autentiška. Knyga patiks kiekvienam, kas bent kartą pagalvojo: blemba, man rodos, galėčiau būti roko žvaigždė.“
Komikas Paulius Ambrazevičius

„Skaitydami žmonės retai kada žvengia garsiai, visu balsu, bet Turnė̃ yra būtent tokia knyga. Lietuviškas rokenrolo epas, toks beprotiškas kaip Baimė ir neapykanta Las Vegase ir tamsiai herojiškas kaip Kovos klubas, jungiantis juodą, taiklų humorą su giluminiais prasmės, šlovės, muzikos ir draugystės klausimais.“
Rašytoja Gabija Grušaitė

„Kasteto knyga vėl sugrąžino mane prie lietuviškos literatūros. Tokio žanro, kai visi veikėjai yra tikri, visi įvykiai realūs, bet įvilkti į nuotykinės-grožinės literatūros rūbą, šiek tiek hiperbolizuotą ir pagardintą rašytojo išmone bei humoro jausmu – mūsuose man dar neteko skaityti. Kaip ir juoktis dar nė viena mano skaityta knyga tiek neprivertė. Tikrai skaitysiu dar ne kartą ir jau laukiu tęsinio.“
Muzikantas Gabrielius Liaudanskas-Svaras

Kastytis Sarnickas yra vienas garsiausių Lietuvos hiphoperių, su grupe „G&G Sindikatas“ pelnęs visus pagrindinius muzikinius apdovanojimus. Leidyklą netikėtai pasiekė jo pirmojo romano, pavergusio autentiška kalba ir gyvu nuoširdžiu pasakojimu, rankraštis.

2011–2016 m. Lietuvoje su šeima gyvenęs vokietis istorikas ir miesto antropologas Felixas Ackermannas patyrusiu žvilgsniu skrodžia kiaurai posovietinės visuomenės fasadus: pastatų, žmonių viešo elgesio, valstybės institucijų, paslaugų, o svarbiausia – kalbų ir tapatybių.

Apie Lietuvą autorius pasakoja kaip nepaprastai įdėmus ir sąžiningas jos gyvenimo stebėtojas, atvykęs čia iš išorės, bet matantis ir suprantantis jos rūpesčius ir problemas iš vidaus. Siūlydamas gyvenimiškai autentišką, taikliai reflektuojantį ir literatūriškai įtaigų šiuolaikinės Lietuvos portretą autorius klausia skaitytojo: kaipgi čia yra – viskas labai blogai ar vis dėlto – liuks?

„Ši knyga turi būtinai pasirodyti lietuviškai: tokia mintis man stuktelėjo į galvą prieš dvejus metus, vos tik patyrus, kad Felixas ėmėsi rašyti. Dar tiksliai nežinojau, kokią, aišku tik, kad „kažkas apie Lietuvą“. Užtat žinojau, kaip Felixas rašo.“
Istorikas, knygos vertėjas Nerijus Šepetys

„Labai įdomu, kaip Felix Ackermann varijuoja tarp pokštų ir intelektualumo, kaip aiškiai ir suprantamai, nors ir ne vientisai pateikia mokslinę ir filosofinę informaciją.“
Ieva, perskaičiau.lt

„Aš myliu Lietuvą, nes čia apie viską galima sakyti „liuks“, nors anaiptol ne viskas Lietuvoje yra liuks. Man visai liuks, kad aš galėjau penketą metų dirbti ir gyventi Vilniuje. Nors lietuviškai kalbu ir prasčiau už savo vaikus, bet juk tikrai liuks, kad aš apskritai bent jau suprantu šitą antrą pagal sunkumą pasaulyje kalbą, argi ne? Be išlygų liuks yra tai, kad mano dukters, vardu Emilia, pase gimimo vieta nurodyta „Wilna“. Druskininkų vandens parko sovietinė architektūra – liuks. Liuks yra Vilniaus universiteto bibliotekos Profesorių skaitykloje turėti savo rašomąjį stalą. Ir ypač liuks yra galėti gyventi Žvėryne. Man liuks buvo ir tai, kad aš Regitros dėka galėjau pažinti visą Lietuvą, mėgindamas vis kitoje jos vietoje gauti vairuotojo teises.“
Felix Ackermann

Knygą vokiečių kalba 2017 m. išleido viena didžiausių Vokietijos leidyklų „Suhrkamp“.  Dabar knyga pasirodo lietuviškai – labiau pritaikyta Lietuvoje gyvenantiems ar su ja besitapatinantiems skaitytojams.

Felix Ackermann – vokiečių istorikas ir miesto antropologas, nagrinėja Rytų Europos migracijos procesus, smurtą ir miesto erdves. 2011–2016 metais Lietuvoje su šeima gyvenęs Felix Ackermann čia dėstytojavo, telkė akademinę bendruomenę.

2022-ųjų kovą, Rusijos armijai puolant Kyjivą, žurnalistas Dovydas Pancerovas po šešerių metų pertraukos vėl iškeliauja į kariaujančią Ukrainą. Atsitiktinė pažintis su lietuviais, gelbėjančiais

apsuptuose miestuose įstrigusius civilius, atveda jį ir „Laisvės TV“ komandą į Kyjivo srityje esančią sanatoriją, dabar paverstą pabėgėlių prieglauda. Čia, kaukiant oro pavojaus sirenoms ir tolumoje griaudint artilerijai, žurnalistai fiksuoja nuo karo bėgančių ukrainiečių ir jiems talkinančių lietuvių kasdienybę.

Šis bestselerio „Kiborgų žemė“ leidimas papildytas trečia dalimi, kurioje D. Pancerovas pasakoja apie 2022-aisiais Rusijos pradėtą karą ir atskleidžia televizinės dokumentikos filmo „Kyjivo trasa“ užkulisius.

Dovydas Pancerovas (g. 1987) – tiriantis žurnalistas ir knygų autorius, rašantis apie Lietuvos politikos užkulisius, korupciją, Rusijos bandymus daryti įtaką Lietuvai. 2014–2016 m. jis rengė reportažus iš revoliucijos ir karo krečiamos Ukrainos. 2022 m. pavasarį vėl nuvyko į Ukrainą ir kartu su „Laisvės TV“ sukūrė televizinės dokumentikos pasakojimą „Kyjivo trasa“. 

Už savo veiklą yra pelnęs nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, tarp jų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį (2018), Peterio Greste’o apdovanojimą už nuopelnus žodžio laisvei (2017), „Future Story Award“ prizus (2022), Romo Sakadolskio premiją (2021) ir kt.

Asmeninis santykis – didžiausia knygos vertybė. Svarbiau ne tai, kad autorius pats lankėsi karo zonoje ir stengėsi informuoti apie įvykius lietuvių auditoriją, o įsitraukimas, empatija, rūpestis. Taip pat svarbu, kad žurnalistas nesipuikuoja patirtais išbandymais.

„Literatūros ir meno“ apžvalgininkas Marijus Gailius

Pancerovas sugeba meistriškai valdyti kūrinio tempą tai užšaldydamas veiksmą nykioje lietuviškoje kasdienybėje, tai iki maksimumo pakaitindamas liepsnojančiame Maidane ar neramiuose Ukrainos rytuose. Jis gabiai atrenka ir sudėlioja žodžius, todėl tekstas lengvai skaitomas, ir dviejų pavakarojimų šiai knygai užtenka.

„Verslo klasės“ knygų apžvalgininkas Egidijus Jurgelionis

Pulsuojantis tekstas. Jauti Molotovo kokteilių, degančių padangų ir mirties tvaiką. Atviras Dovydo Pancerovo dienoraštis primena ilgai saujoje laikytą granatą, kurios žiedas ištrauktas. Prisiminimų sprogimas kala itin stipriai.

Žurnalistas, publicistas, keliautojas Vytaras Radzevičius

Fotkės iš karo lauko. Taip pavadinčiau Dovydo Pancerovo knygą apie Rusijos karą prieš Ukrainą, matomą iš arti. Pačioje Ukrainoje. Bombarduojamoje, deginamoje, mėsinėjamoje. Knygoje nėra nei politikų pliurpalų, nei apžvalgininkų apžvelginėjimų, jokio beprasmio įvykių sąrašo. Žmogus buvo, matė, aprašė. Kitiems 99 proc. pasaulio to nereikia. Ukraina – tai ne mes (jie taip mano). Bet mes, broliai lietuviai, dar ne viską pamiršę, dar kai ką nugirstam.

Profesorius Vytautas Landsbergis

Ukraina dar niekada nebuvo tokia artima Lietuvai kaip dabar. Knygoje aiškiai jaučiama, kad Maidanas ir Dangiškoji šimtinė kovojo už Europos idėją. Iš esmės dėl to ir šiandien kovojama Donecko fronte, kur galima atpažinti Vakarų ir Rusijos civilizacijų ribą.

Profesorius Alfredas Bumblauskas

„Kiborgų žemę“ galima skaityti bei interpretuoti kaip pasakojimą apie jauno žmogaus, ieškojusio didžiojo gyvenimo nuotykio ir atsidūrusio kažko tokio epicentre, vidines transformacijas; kaip žurnalistinį reportažą apie 2014-ųjų revoliuciją Ukrainoje ir Rusijos karinę agresiją šios valstybės atžvilgiu; kaip antropologinį šaltinį, kuriame išryškėja istorijos force majeure veikimo zonoje atsidūrusių žmonių veidai, poelgiai, mintys, emocijos; kaip publicistinį tekstą, kuris atskleidžia slinktis Lietuvos viešojoje erdvėje ir visuomenės savivokoje.

„Vilnius review“ literatūros apžvalgininkas Aurimas Švedas

Skaitytojų pamėgtų ir bestseleriais tapusių knygų „Eni beni“, „Juoda širdis“, „Lėlės namas“,  „Melagis melavo“, „Šešėlis“, „Slėpynės“ autorius M. J. Arlidgeʼas pristato dar vieną trilerį, kuriame detektyvė Helena Greis per 24 valandas privalo išsiaiškinti ir sustabdyti mirtiną grėsmę Sautamptono gyventojams keliančius žudikus.

Tikrą pragarą kalėjime išgyvenusi detektyvė inspektorė Helena Greis grįžo į Sautamptono policijos nuovadą, o čia jos laukia nauji išbandymai. Vykdama į darbą Helena tik per plauką išvengia susidūrimo su automobiliu, o netrukus pastebi ant kelio gulinčios moters kūną. Kas tai? Nelaimingas atsitikimas, avarija, o gal moteris tapo apiplėšimo auka? Kas tai padarė ir kokie nusikaltėlių motyvai?

Kol policininkai ieško įkalčių, miesto vaistinėje nušaunamas pardavėjas, tačiau pirkėja paliekama gyva. Ar tai ginkluotų psichopatų siautėjimas, o gal kruopščiai suplanuota keršto akcija? Kodėl vieni žmonės miršta, o kiti – paliekami gyventi? Ir kas taps kita auka?

Visą dieną Sautamptoną terorizuoja du jauni žudikai, kurie, regis, pasirenka atsitiktines, tarpusavyje nesusijusias aukas. Į pašėlusias lenktynes su nusikaltėliais įsivėlusi Helena Greis privalo kuo greičiau rasti atsakymus į šiuos klausimus ir išsiaiškinti žudikus, kol jų kruvinas žygis nepasiglemžė dar daugiau nekaltų žmonių gyvybių.

Britų rašytojas M. J. Arlidgeʼas daugiau nei 15 metų dirbo televizijoje, kurdamas scenarijus didelio pasisekimo sulaukusiems kriminaliniams serialams. 2014 m. pasirodęs pirmasis jo romanas „Eni beni“ iš karto tapo bestseleriu Jungtinėje Karalystėje, o jo herojė detektyvė Helena Greis užkariavo milijonų skaitytojų širdis. „Myli nemyli“ yra septintoji „naujuoju Jo Nesbø“ tituluojamo M. J. Arlidgeʼo knyga, pasižyminti maksimalia įtampa, beprotišku tempu ir nenuspėjamu siužetu.

Intensyvus ir įtraukiantis, įtampa žaižaruojantis kūrinys. 

SUN

Aš esu žmogus, moteris, vienuolė. Visi šie vieningai derantys elementai kasdienybėje atveria juokingų ir graudžių, rimtų ir ironiškų, dvasingų ir ūkiškų gyvenamojo pasaulio prasmių. Kartais šį tą užsirašau, pagaunu vykstančią akimirką už uodegos. Mintis subadau į telefoną, pasižymiu ant servetėlių, iškart neišmestų, kuprinėje užsibuvusių skrajučių. Rašau autobuse, stotelėje, laukiamajame ar net įstrigusiame lifte. Aš nesu rašytoja. Nes iki galo būti žmogumi, moterimi ir vienuole reiškia neturėti laiko rašyti. Vogtas laikas – štai kas yra šios užrašytos mintys. Jos neišbaigtos, todėl lieka atviros pokalbiui, jūsų atsakymui.

„Nusivylę grįžtame į savo triukšmingą gyvenimą, nerimą ir rūpesčius. Liekame sužeisti to Dievo ilgesio, tos artumos tyloje. Liekame alkani. Neištvėrę sotinamės tuo, ką randame triukšmo sraute. Iš pradžių atsirenkame geresnį maistą, bet paskui tiesiog ryjame viską iš eilės. Gerai, kad Dievas tyli, dabar mes stengiamės Jį pamiršti.“

Ši knyga yra žvilgsnis į gyvenimo virtuvę, kai skubri mūsų buitis įsipina į Dievo kulinariją. Ragaudama dienos patiekalų, atpažįstu, kad už karčių ir saldžių, rūgščių ir aitrių įvykių yra šis tas daugiau. Dievas eina mūsų takais, sukasi mūsų (ir Jo!) gyvenimo virtuvėje ir vaikšto tarp puodų. O aš ten plaunu indus ir šluoju grindis. Kai Jis praeidamas pamerkia akį, įsitikinu, kad melstis galima visur.

Švelnus nematomos rankos prisilietimas – tiesiai ant širdies...

„Šie lengvi, kartais net lengvabūdiški tekstai kyla iš vilties pasitikėti. Tai daro juos panašius ne į šuolį su „tarzanke“, o į šuolį nuogam į dilgėles. Ji tokia – kasdienybės teologija.“

Vanda Juknaitė, rašytoja

„Kartais trapūs lyg meilės prisipažinimai, kartais rupūs, kokia būna tik sausa duona, kartais atviri iki nervo geluonies, kad net dilgčioja smilkiniuose, – tokie yra sesės Viktorijos žodžiai. Be pamokslaujančio piršto, be pakelto balso ar suraukto visažinio antakio. Jos tekstai nuogi, jautrūs ir sklidini gyvenimo, ji – viena iš mūsų. Skaitai ir kažkur giliai viduje pajunti begalinį Dangaus ilgesį ir švelnų nematomos rankos prisilietimą – tiesiai ant širdies.“

Viktorija Urbonaitė, rašytoja

Savimi būdamas ilsėkis!

Ši knyga gimė iš švelnumo poreikio. Švelnumo žmogaus istorijai ir visam tam, kas jis yra.

Knygoje dalysiuosi savo gyvenimo fragmentais, situacijomis, kuriose galbūt nebuvau tobulas, kuriose ne visi mane suprato, kurios žeidė mane. Istorija, kurios negaliu pakeisti. Tačiau galiu ją transformuoti ir priimti kaip savo švelnumo istoriją. Istorija, kurią galiu išgydyti ją priėmęs ir suprasdamas, kad pats gražiausias dalykas, kurį turiu, yra mano apkabintas ir pamiltas gyvenimas.

Per Evangeliją, per savo gyvenimo patirtį, per poeziją pasakoju, kad daug ko mes negalime pakeisti: šalia esančių žmonių, situacijų, nesklandumų. Tačiau mes galime jų neįsileisti į save, kad nesusižeistume.

Knygą dedikuoju visam savo gyvenimui, visoms savo patirtims, visoms savo žaizdoms ir visoms savybėms, kuriomis didžiuojuosi ir kurias noriu matyti, kurios mane gydo.

„Puslapis švelnumo“ – ankstesnių knygų „Kiekvienos dienos terapija“ ir „Ramybės teologija“ tąsa, toliau vedanti į nesibaigiančią mūsų gyvenimo kelionę.

Benas Lyris – kūrėjas, kunigas, gyvenimo prasmės terapeutas, ieškantis teigiamų patirčių, kurios padėtų išgyventi negandas ir susitaikyti su aplinkybėmis, kurių negalime pakeisti. Iš visos širdies tikintis, kad kiekvienas, žinodamas KAM, ištvers visus KAIP.

„Daugelyje knygų pateikiama receptų, kaip pasveikti, kaip pagyti, kaip tapti laimingu. Šioje knygoje tėra vienintelis receptas, leisiantis pasveikti, gebėti kuo gražiau nupinti savo paties gyvenimo vainiką. Tai – džiaugtis savo unikalumu, vertinti jį. Neprivalote būti kaip visi. Neprivalote rasti teisingų sprendimų ir įgyvendinti juos dairydamiesi į kitų žmonių gyvenimą. Privalote apkabinti ir susitaikyti su savo gyvenimu. Tada tapsite nenugalimi.“ – Lyris

ne metų laikas

bet kvepiantis gėlėm

pavasaris tai Tu

ne iš Dangaus

bet Dangumi mane

lietus pamilęs

Tavo vėjas

ne saulė

ir ne spinduliai

bet šildantys

medžių šakų šešėliai

Tavo rankos

upeliai

jūros

vandenys ir vandenynai

net ne vanduo

bet Tavo Meilė

nuplaunanti

pagirdanti

ir mylinti

mane visokį

sužeistą

suklydusį

ne visad gerą

Lyris

MEILĖS ISTORIJA, PAKEITUSI PARYŽIAUS VEIDĄ.

Įkvepianti ir jaudinanti istorija apie žymiojo prancūzų architekto Giustavo Eifelio viziją ir didžiausią jo gyvenimo projektą – bokštą, savo forma įamžinusį jo mylimosios Adrienos vardo pirmąją raidę. 

Giustavui Eifeliui užbaigus iki tol didžiausią savo projektą – Jungtinėms Amerikos Valstijoms padovanotos Laisvės statulos karkasą, – prancūzų vyriausybė jam pasiūlo sukurti ką nors nuostabaus 1889-aisiais Paryžiuje vyksiančiai Pasaulio mugei. Iš pradžių architektas svajoja apie modernią metro sistemą, tačiau viskas pasikeičia, netikėtai susitikus savo jaunystės meilę – Adrieną.

Nors abu sukūrę šeimas, giliai širdyje paslėpti Giustavo ir Adrienos jausmai vėl atgyja. Draudžiamas ryšys architektą įkvepia idėjai, visiems laikams pakeisiančiai Paryžiaus panoramą. Giustavas Eifelis imasi statyti įspūdingą 300 metrų aukščio geležinį bokštą, kurio linijos primins Adrienos kūno linijas, o forma įamžins mylimosios vardo pirmąją raidę. 

„Istorija, naujoje romantiškoje šviesoje atskleisianti žymiojo prancūzų architekto gyvenimą ir visiems laikams pakeisianti požiūrį į Eifelio bokštą.“

Decitre 

„Visuomet mylėjau Eifelio bokštą. Perskaičius šią knygą jį myliu dar labiau!“

Carobookine 

Jie tebuvo svetimi bėgantys vaikai.

Bet atsirado pasiryžusių jiems padėti.

Tai – šviesi istorija Holokausto tamsybėje.

„...pats brangiausias laikas yra tas, kurį nugvelbi iš mirties ir skausmo. Toks bus mano kerštas. Mano pergalė bus tai, kokiu būdu diena iš dienos trinsiu šį niekam nereikalingą skausmą.“

1942-ųjų vasarą Italijos Nonantolos miestelio traukinių stotyje išlipa keturiasdešimt žydų paauglių ir vaikų. Padedami gerų žmonių, jie per visą Europą bėgo iš nacistinės Vokietijos ir kitų šalių ir stengiasi pasiekti Izraelio Žemę.

Jų vedlys Joskas vaikams padeda įsikurti už miestelio plytinčioje apleistoje viloje „Emma“. Tarp jų yra vienuolikmetis Natanas. Jam tebediegia širdį prisiminus apie nacių iš namų ištemptą tėvą, atsisveikinimą su motina. Tarp jų – ir tylioji Sonja, kuri prarado viską. Bet viloje „Emma“ nėra geltonų žvaigždžių, nėra nei getų, nei naktinių reidų. Tai – visiškai naujas pasaulis, kur žemdirbiai atneša maisto, o miestelio meras suorganizuoja pianiną vaikų ūpui pakelti. Ir jie šioje užuovėjoje pasijunta beveik laimingi. Tačiau 1943-iųjų rudenį į Nonantolą įžengia nacių pajėgos ir vila „Emma“ pabėgėliams tampa nebesaugi. Tik šįkart, surėmę pečius, jų pusėn stoja visi miestelio gyventojai ir sukurpia išmoningą planą, kaip juos išgabenti iš Italijos...

„40 paltų ir viena saga“ − tikrais faktais paremta šviesi istorija, optimizmo properša Holokausto siaube. Romane pasakojama apie išgelbėtuosius ir juos gelbėjusius – kad jie niekada nebūtų užmiršti. Ir šiandien jų didvyriškumas, gerumas, dosnumas jaudina, ragina nepasiduoti baimėms ir abejingumui, kasdien ieškoti šviesos.

„Kai pirmą kartą susipažinau su įvykiais viloje „Emma“, pagalvojau, kad kiekvienas berniukas, kiekviena mergaitė nusipelno tokio miestelio kaip Nonantola, tokio vedlio kaip Joskas.“

Ivan Sciapeconi

Ivan Sciapeconi (Ivanas Šiapekonis, gim. 1969) – italų rašytojas. Dirba pradinės mokyklos mokytoju Modenoje, taip pat yra fondo „Villa Emma“ komiteto narys. Jis yra išleidęs knygų vaikams ir mokyklinių vadovėlių. „40 paltų ir viena saga“ – jo pirmas romanas.

Jie susitinka.
Jie susidraugauja.
Jie įsimyli.

Čarlis ir Nikas lanko tą pačią mokyklą, bet iki šiol vienas kito nepažinojo. Visai atsitiktinai prasidėjus naujam semestrui abu pakliūva į vieną klasę ir greitai randa bendrą kalbą. Mokykloje ir po pamokų drauge jie ima leisti vis daugiau laiko, ir nors Čarlis žino, kad neturi jokių šansų, jo širdis kaskart, vos pamačius Niką, ima plakti stipriau ir stipriau...

Bet meilės keliai nenuspėjami, tad ką gali žinoti, tiesa?

Rašytoja, iliustratorė ir scenarijų autorė Alice Oseman (Elis Ousmen, gim. 1994) gimė ir augo Kente, Jungtinėje Karalystėje. Pirmąją knygą išleido būdama 19 metų, vėliau pelnė „YA Book Prize“ apdovanojimą. Dažniausiai Alice sutiksite intensyviai žvelgiančią į kompiuterio ekraną, audžiančią mintis egzistenciniais klausimais ar darančią viską, kas tik įmanoma, kad nereikėtų imtis darbo biure nuo 8 iki 17 val.

2022-aisiais kultine tapusią komiksų seriją „Heartstopper“ ekranizavo „Netflix“.

Mieloji, kiekvienas iš mūsų dalyvaujame istorijoje, tik pasirenkame skirtingus vaidmenis. Vieni taikosi į pagrindinius, kiti tenkinasi masinėmis scenomis. Tačiau kiekvienas sprendžia pats.

Kai atsiveria klasės durys ir mokytoja pristato naujokę Muną, trylikametė Eliza net neįtaria, kaip stipriai pasikeis jos gyvenimas. Šviesiaplaukė mėlynakė Eliza ir tamsiaodė garbanė Muna tampa tokios neišskiriamos, kad aplinkiniai jas ima vadinti „kava su pienu“... Kol tarp jų įsiterpia išdavystė, merginas išskirsianti net trisdešimčiai metų. 

Kokią paslaptį slepia palėpėje atrasta nuotrauka? Kas padės buvusioms draugėms vėl pajusti artumą? Ar įmanoma išgydyti vaikystės traumas ir protėvių padarytas skriaudas, kad būtų galima kurti šviesesnę ateitį? 

Iki širdies gelmių sukrečianti vaikiška draugystė, vidurio amžiaus krizės išbandymai, kelias kartas slegianti kaltė ir išlaisvinantis atleidimas... Ir neįtikėtina, vis dar kraujuojanti „gėdos vaikų“ žaizda, daugybę žmonių pavertusi pasaulio istorijos įkaitais.

Jolita Herlyn – Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja, viena skaitomiausių grožinės literatūros autorių Lietuvos bibliotekose. Autorė meistriškai tapo veikėjų paveikslus, pasitelkia naujus, Lietuvos skaitytojui dažnai dar nežinomus istorinius duomenis, pateikia netikėtų įžvalgų ir – svarbiausia – kuria spalvingą, gilų, kiekvienam mūsų atpažįstamą jausmų ir santykių pasaulį.

Šio, jau vienuoliktojo romano, skaitytojai ne tik atpažins įprastą autorės braižą, bet ir bus maloniai nustebinti naujų skonių bei prieskonių, primenančių pasaulinės šlovės sulaukusios Jodi Picoult kūrybą. 

„Sidro namų taisyklės” – drąsus ir jausmingas, komiškų detalių kupinas Johno Irvingo romanas. Abortai, vaikų gimimas, šeimos santykiai, seksualumas, našlaičiai, melas – tai tik keletas šio dvidešimto amžiaus klasika tapusio kūrinio temų.

Našlaitis Homeras Velzas auga Sent Klaudo prieglaudoje, globojamas daktaro Vilburio Larčo, kuris dirba Dievo darbą: priima gimstančius kūdikius ir daro abortus – nelygu kaip nori atvykstančios nelaimingos moterys. Daktaras Larčas myli visus savo našlaičius, ypač Homerą Velzą, kuris ilgainiui tampa jo padėjėju. 

Niekada neturėjęs nei šeimos, nei namų ir daug kartų atiduotas galimiems įtėviams, bet vis sugrįžtantis į prieglaudą, Homeras čia tariasi suradęs tikruosius namus. Tik šie namai nėra tvirtovė, kurioje galėtum pasislėpti nuo gyvenimo negandų. Ir čia niekas neišmokys taisyklių, kuriomis vadovaudamasis galėtum susikurti įprastą ir ramų gyvenimą. Ar yra išeitis iš šio užburto rato? Užaugęs ir palikęs našlaičių prieglaudą, Homeras Velzas gauna galimybę pamėginti. Kurį kelią ir kokias taisykles jis pasirinks ir kur jos nuves?

 „Jeigu puikybė yra nuodėmė, – galvojo daktaras Larčas, – tai didžiausia nuodėmė būtų puikavimasis savo dorovingumu.“ Jis miegojo su tos merginos motina ir rengėsi jos dukters cigaro skleidžiamoje šviesoje. Jis nesunkiai susilaikys nuo lytinių santykių visą likusį gyvenimą, bet kaip galėtų kada nors smerkti kitą žmogų už tai, kad šis mylėjosi?  

Johnas Irvingas – garsus, didžiulio populiarumo visame pasaulyje sulaukęs JAV rašytojas, kultinio romano „Pasaulis pagal Garpą“ autorius. Pagal romaną „Sidro namų taisyklės“ J. Irvingas parašė scenarijų filmui ir už jį gavo „Oskarą“.

„Sidro namų taisyklėse“ yra daugybė žmonių, kuriuos pamilsti ir užjauti... Johno Irvingo romano veikėjai laužo visas taisykles, bet vis tiek lieka kilnūs ir dvasiškai laisvi.“

The Houston Post

„[Irvingas] – vienas iš pačių geriausių dabar rašančių pasakotojų. Irvingo rūpinimosi doroviniais dalykais pagrindas – retai pasitaikanti nuolatinė pagarba žmogiškajam gerumui.“

The Philadelphia Inquirer

„Grandiozinis apimtimi ir originalumu, toks geras romanas, kokių tikimasi iš rašytojų visur, visais laikais. Įdomus, jaudinantis, visiškai pateisinantis lūkesčius.“

Joseph Heller

„Senamadis, kilniaširdiškas romanas... epiškai ilgesingas, lyg įstrigęs devynioliktame amžiuje, kažkur tarp Trollope’o ir Twaino.“

Boston Sunday Globe

„Žėručio gatvės byla“ – aštuonių dalių kriminalinis romanas-muzikos albumas, kuriame, tarsi tikroje knygoje, daina iš dainos narpliojama detektyvinė byla. Įvilktas į hiphopo muzikos ritmus ir džiazo aranžuotes kūrinys pasakoja vientisą legendinio Vilniaus policijos komisaro istoriją, prasidedančią jaunos moters žmogžudyste vienoje iš ramių Vilniaus miesto mikrorajono Lazdynų gatvių.

Liudininkų apklausos, korumpuoti pareigūnai, įtampa, susišaudymai ir kovos scenos. Ar ir šį kartą komisarui pavyks ištraukti ylą iš maišo, ar pasitvirtins Irenos alibi, o gal aukos kaimynas meluoja? Daug neatsakytų klausimų blaškantis tarp „Naručio“ viešbučio, garažų Naujanuose, kebabų kiosko Pilaitės rajone ir galų gale pačios Žėručio gatvės Lazdynuose.

Kastytis Sarnickas, geriau žinomas kaip Kastetas, – grupės „G&G sindikatas“ narys, tekstų autorius, 2018 metais išleidęs didelio atgarsio sulaukusį debiutinį romaną „Turnė“. „Žėručio gatvės byla“ – antrasis solinis albumas, išleistas 2020-ųjų pabaigoje. Šį albumą Kastetas įrašė kartu su pianistu Giedriumi Naku ir gitaristu Justinu Žyliu. Repo detektyvas „Žėručio gatvės byla“ – savitas bandymas sujungti literatūrą ir muziką. 

Įspėjimas: kūrinyje yra nenorminės leksikos.

Kastetas: balsas, tekstai, muzika

Giedrius Nakas: klavišiniai, aranžuotės

Justinas Žilys: gitara, aranžuotės

Tomas Verbaitis: garso korekcija

Zigmas Butautis: albumo dizainas

TAI GRAŽI IR ĮTEMPTA, KELIAS KARTAS APIMANTI ISTORIJA APIE MEILĘ, PASIAUKOJIMĄ IR PASLAPTIS.

Reičelė Huber grįžta į gimtąjį Atspindžio miestelį prižiūrėti negaluojančios močiutės. Prieš dvidešimt metų čia įvyko baisi tragedija, dėl kurios miestelio gyventojai kaltina Reičelę, bet, regis, laikas žaizdų neužgydė – Reičelė vėl pajunta žmonių pyktį ir priešiškumą. Tačiau šį kartą ji turi užnugarį: Lilę Džekson, asmeniškai tragedijos paliestą moterį, kurios draugiškas elgesys su Reičele visus glumina, ir menonitų pastorių Maiklą Štolcą. Vaikystėje jis ir Reičelė buvo artimi draugai, o dabar jis ją palaiko. Vis dėlto didžiausia atrama Reičelei yra močiutė Helena, kuri nustebina išmintingais patarimais, retai pasitaikančia stiprybe ir daugybe paslapčių...

Diane Chamberlain kūryboje juntamas ir jos ankstesnės – psichoterapeutės profesijos pėdsakas: kuriamos istorijos visuomet įtemptos, paliečiančios ir širdį, ir protą, o personažai realistiški ir gyvybingi.

Nepaisant siužeto vingių, visų jos knygų centre – santykiai: tarp vyrų ir moterų, tėvų ir vaikų, seserų ir brolių, draugų ir priešų. Autorė negali įsivaizduoti nieko įdomesnio už žmonių akistatą su gyvenimo išbandymais ir vargais, nesvarbu, ar tuos iššūkius jiems tenka priimti vieniems, ar drauge su kitais.

Du labai populiarūs Švedijoje autoriai – Camilla Läckberg ir Henrikas Fexeus – pristato kvapą gniaužiantį detektyvinį trilerį „Dėžė“. Ši knyga labiausiai pradžiugins Jo Nesbø ir televizijos serialo „Mentalistas“ gerbėjus. Kupina geriausių Skandinavijos trilerių tradicijų, „Dėžė“ yra pirmoji būsimos trilogijos apie policijos detektyvės Minos ir mentalisto Vincento darbą dalis. 

Kai Stokholme aptinkama auka – kardais subadyta moteris dėžėje, pirmoji policininkai sutrinka. Ar tai žiauri žmogžudystė, ar tiesiog nepavykęs iliuzionisto pasirodymas? Bylą tirianti policininkė iš specialiosios grupės Mina Dabiri į pagalbą pasitelkia mentalistą Vincentą Valderį, puikiai šifruojantį ir kūno kalbą. Bendromis jėgomis ėmę tirti nusikaltimą netrukus išsiaiškina apie dar vieną, kuris taip pat primena nesėkmingą pasirodymą cirke. Šįkart atrodo, kad auka žuvo, dantimis gaudydama kulką. Trečioji žmogžudystė nepalieka abejonių, kad bus ir ketvirta. 

Tiek Mina, tiek Vincentas yra tikri savo srities profesionalai, tačiau bendravimas su žmonėmis nėra stiprioji abiejų pusė. Nepadeda ir tai, kad kiekvienas turi tamsių asmeninių paslapčių. Pamažu ima aiškėti, kad būtent Vincento praeitis keistai siejasi su dabar tiriamais nusikaltimais. Prasideda įtampos ir baimės kupinos lenktynės su laiku, siekiant sugauti žudiką ir užkirsti kelią Stokholmą imančiam kaustyti siaubui. 

Henrikas Fexeus – žinomas švedų mentalistas, kūno kalbos specialistas, knygų autorius ir televizijos laidų vedėjas. Jis yra parašęs 12 knygų, visame pasaulyje jų parduota daugiau nei 1,2 milijono egzempliorių 35 kalbomis. Nemažai išleista ir lietuviškai: „Persikrauk! Išmok laiku sustoti“,  „Nuostabus protas. Išsamus asmenybės tobulinimo kursas“,  „Minčių skaitymo menas“ ir kt.

Camilla Läckberg – viena sėkmingiausių Švedijos rašytojų. Jos knygų išversta į daugiau nei 40 kalbų, išleista daugiau nei 60-yje šalių, parduota daugiau nei 30 milijonų kopijų tiražu. 

„Nuostabi genialaus C. Läckberg rašytojos talento ir ištobulintų H. Fexeus triukų kombinacija.“

Borås Tidning

„Negaliu sulaukti antros trilogijos dalies. Negana to, tikrai skaitysiu ir naujausią bet kurio iš šių autorių išleistą asmeninę knygą, nes abiejų rašymo stilius – tiesiog puikus.“

Koukleum

„Originalus detektyvų duetas (abu su savomis paslaptimis ir nerangumu), jaudinantis ir tvirtai suręstas siužetas. Tikėkimės, antros dalies ilgai laukti neteks.“ In de Boekenkast

„C. Läckberg ir H. Fexeus puikiai išmano, kaip parašyti kvapą gniaužiantį ir įtraukiantį kūrinį.“

Göteborgs-Posten

 „Jaudinanti istorija, kurioje siužetas supintas taip gerai, kad esmę pagauni tik pačioje pabaigoje. Nuo pat pirmojo trilogijos puslapio ėmiau galvoti apie tai, koks bus tęsinys, kokie bus tolesni Minos ir Vincento nuotykiai. Neabejoju, kad būsiu nustebintas, ir nekantriai laukiu antrosios dalies.“

Thrillers & more

Gyvūnų orkestras groja Bethoveną!

Spaudyk mygtukus ir klausykis veržlios 5-osios simfonijos ar užburiančių koncertų fortepijonui ir smuikui ištraukų – kiekvienas Liudvigo van Bethoveno kūrinys tiesiog nepakartojamas! Ši knygelė taps puikia pirmąja pažintimi ne tik su kompozitoriaus kūryba, bet ir su jo gyvenimu.

Kuo ši knygelė naudinga mažyliams?
- Patys versdami puslapius ir spausdami muzikos mygtukus, mažyliai tobulins akių ir rankų koordinaciją.
- Pirščiukais braukdami per rantelius, lavins smulkiąją motoriką.
- Girdės ir išmoks atpažinti žymius klasikinės muzikos kūrinius.
- Gausiai išmargintuose puslapiuose vaikai galės ieškoti pasislėpusių gyvūnėlių ir daiktų – taip lavės jų pastabumas.

Kiekvieną budraus gyvenimo akimirką mūsų galvose nepaliaujamai skamba žodžiai. Tai vidinis balsas – paslaptinga, tačiau neatsiejama mūsų tapatybės dalis.

Vidiniu balsu naudojamės nuolat: apmąstydami praeities potyrius, analizuodami dabartį, planuodami ateitį, net bendraudami su aplinkiniais. Be vidinio balso negalėtume visavertiškai funkcionuoti. Tačiau ši stulbinama introspekcijos ir savęs tobulinimo priemonė kartais gali tapti ir didžiausiu priešu. Įsisiautėjusios negatyvios ir sutirštintų spalvų mintys, kitaip – tarškesys, gali neigiamai paveikti ne tik mūsų psichiką, bet ir fizinę sveikatą. Bet kaip perprasti savo vidinį balsą, kaip su juo elgtis, kad gautume tik tai, kas geriausia?

Pasitelkdamas realias situacijas ir tiriamųjų patirtis, neuromokslininkas Ethanas Krossas atskleidžia, kaip veikia smegenys, kaip jose formuojasi mūsų autentiškas vidinis balsas ir kokiomis aplinkybėmis jis kartais virsta žalingu tarškesiu. Mokslininkas pataria, kokias technikas taikyti, kad nuolat vykstantis pokalbis su savimi būtų naudingas, skatintų progresą ir taptų nepakeičiamu pagalbininku siekiant teigiamų rezultatų tiek socialiniame, tiek vidiniame pasaulyje.

„Ne tik atverianti akis, bet ir skatinanti keistis – knyga, praversianti kiekvienam iš mūsų.“
Susan Cain, bestselerio „Tyla“ autorė

„Netikėta ir intriguojanti. Žmonių prigimtis sužėri naujomis spalvomis.“
Angela Duckworth, knygos „Atkaklumas“ autorė

„Krossas – ne tik stulbinamai talentingas mokslininkas, bet ir nuostabus pasakotojas!“
USA Today

Neuromokslininkas, psichologas, vienas labiausiai pripažintų savo srities specialistų Ethan Kross (Itanas Krosas) gimė ir augo Niujorke, JAV. Daktaro laipsnį įgijo Kolumbijos universitete, publikavo daugybę straipsnių moksliniuose ir plačiajai visuomenei skirtuose žurnaluose. Dėsto Mičigano universitete, vadovauja Emocijų ir savitvardos laboratorijai. „Vidinis balsas“ nominuotas „Porchlight Business Book“ apdovanojimui, paskelbtas viena geriausių 2021-ųjų „Washington Post“, BBC, „USA Today“ ir „Behavioral Scientist“ knygų.

„Jos būtų visiškai savarankiškos. Moterų sala.“

Eina 1158-ieji. Septyniolikmetė Marija, kilusi iš Prancūzijos, pernelyg keista, kad pritiktų karalienės Eleonoros dvare. Ji aukšta, tikra milžinė, atšiauriame veide – nė lašo grožio, tik nuovokumas ir aistra. Ji moka keturias kalbas, yra sumani ir talentinga, tad paskiriama vargingos abatijos Anglijoje vyresniąja. Iš pradžių gyvenimas abatijoje jai atgrasus. Bet, nors giliai širdyje ilgisi savo meilužės tarnaitės Sesilės ir didžiosios meilės karalienės Eleonoros, Marija galiausiai randa ramybę tarp seserų.

Kilusi iš garsios kovingų ir nuožmių moterų karžygių šeimos, Marija pasiryžta pakeisti skurdų ir negandų kupiną abatijos moterų gyvenimą. Ji ima joms vadovauti ir tampa jų Matrix – motina. Save ir savo seseris Marija bandys išvesti iš tamsos, apsaugoti nuo priešų, apdovanoti turtais ir galia.

„Matrix“ – drąsi moterų meilės, atsidavimo, galios ir aistros vizija. Savitas ir poetiškas pasakojimas apie utopinio moterų pasaulio kūrimą. Sykiu – laisva XII a. gyvenusios pirmosios prancūzų poetės Marijos Prancūzės gyvenimo istorijos interpretacija.

„Sodrus, pagavus, nuožmus ir geismingas kūrinys.“

Madeline Miller

„Vaizdingas ir drąsus pasakojimas apie moteris ir galią.“

Emma Donoghue

„Vizionierė, queer mylimoji, XII amžiaus rašytoja... Marijos Prancūzės gyvenimas taikliai perinterpretuojamas šiame atkakliai šiuolaikiškame romane apie moterų siekius ir kūrybiškumą.“

Guardian

Lauren Groff (Loren Grof, gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Išgarsėjo savo trečiu romanu „Moiros ir Furijos“ („Baltos lankos“, 2016). Lietuviškai taip pat išleistas jos apsakymų rinkinys „Florida“ („Baltos lankos“, 2019). „Matrix“ – naujausias autorės romanas. Jis, kaip ir minėti ankstesni kūriniai, nominuotas „National Book Awards“ literatūros premijai, o Barackas Obama jį paskelbė vienu mėgstamiausių savo 2021-ųjų skaitinių.

„SUNDAY TIMES“ BESTSELERIS NR. 1

BESTSELERIO „MERGINA TRAUKINY“ AUTORĖS KNYGA

Kai Londono kanale, baržoje, randamas žiauriai nužudyto Danielio Saderlando lavonas, kaltės šešėlis krenta išsyk ant trijų moterų. Laura – mergina, kartu su Danieliu praleidusi paskutinę jo gyvenimo naktį. Karla – sielvartaujanti vaikino teta, vos prieš kelias savaites netekusi dar vieno artimojo. Mirjama – landi Danielio kaimynė, radusi kūną, bet nusprendusi policijai neatskleisti visko, ką žino. 

Šių trijų moterų širdyse dėl skirtingų priežasčių jau ilgai rusena neapykanta. Visos tyliai dega lėta ugnimi – troškimu atkeršyti už gyvenimo skriaudas.

Ką kiekviena pasiryš padaryti, kad pagaliau rastų ramybę?

„Štai veikėjai, kurie atrodo realistiški ir lengvai pamėgstami, net kai atskleidžiamos tamsiausios jų ydos. Paula Hawkins geniali.“

Lisa Jewell

„Vis mainosi ir šokiruoja, kaip dera geram trileriui. Kartu tai gilus, išmintingas ir nepaprastai žmogiškas kūrinys.“

Lee Child

Paula Hawkins (Pola Hokins, gim. 1972) – britų rašytoja. Baigė Politikos, filosofijos ir ekonomikos studijas Oksfordo universitete ir penkiolika metų dirbo žurnaliste. Jos pirmas trileris „Mergina traukiny“ („Baltos lankos“, 2015) tapo globaliu fenomenu – visame pasaulyje parduota per 23 milijonus knygos egzempliorių. Kitas romanas „Tamsus vanduo“ („Baltos lankos“, 2017) vos pasirodęs tapo „Sunday Times“ ir „New York Times“ bestseleriu. „Lėta ugnis“ – naujausias autorės kūrinys.

Adam Christopher

STRANGER THINGS. Tamsa miesto pakraštyje

Į miestą, kuris niekada nemiega, atslenka tamsa

Policijos viršininkas Džimas Hoperis įdukrai Vienuoliktajai atskleidžia seniai viliojusias paslaptis apie savo ankstesnį gyvenimą, kai dirbo nužudymų skyriaus detektyvu Niujorke, prisimena savo praeitį prieš populiariojo serialo „Stranger Things“ įvykius. 

1984 m. Kalėdos, Hokinsas. Policijos viršininkas Džimas Hoperis tenori džiaugtis pirmosiomis ramiomis Kalėdomis su Vienuoliktąja, bet jo įvaikinta dukra turi kitų planų. Nepaisydama Hoperio prieštaravimų, iš rūsio ištraukia užrašu „Niujorkas“ pažymėtą kartoninę dėžę, ir pasipila sunkūs klausimai. Kodėl Hoperis kadaise išsikraustė iš Hokinso? Ką reiškia „Vietnamas“? Ir kodėl jis niekada nekalbėjo apie Niujorką? 

Nors Hoperis mieliau stotų prieš gaują demogorgonų, nei kalbėtų apie savo praeitį, suvokia, kad nebegali neigti tiesos. Tad ima pasakoti apie Niujorke išgyventą nutikimą – paskutinę stambią bylą prieš gyvenimui apsiverčiant aukštyn kojomis.

1977 m. vasara, Niujorkas. Grįžęs iš Vietnamo Hoperis bando pradėti gyvenimą iš naujo. Dukra, rūpestinga žmona ir naujos detektyvo pareigos Niujorko policijos departamente padeda įsilieti į civilio gyvenimą. Bet staiga pasirodžius paslaptingiems federaliniams agentams ir perėmus bylą apie žiaurias, neišspręstas žmogžudystes, Hoperis imasi veikti savo nuožiūra, rizikuoja viskuo bandydamas atskleisti tiesą. 

Netrukus, veikdamas su priedanga, prisijungia prie labai prastai pagarsėjusios Niujorko gatvės gaujos. Narpliojant bylą, gyvenamuosiuose Niujorko rajonuose dingsta elektra, ir Hoperį apgaubia tokia tamsa, kokios iki tol dar nebuvo matęs. 

Pirmasis ADAMO CHRISTOPHERIO romanas „Empire State“ buvo išrinktas „SciFiNow“ Metų knyga ir „Financial Times“ Metų knyga. Jis dar yra parašęs „Septynis stebuklus“ (Seven Wonders), „Korimo vielą“ (Hang Wire), „Liepsnojančią tamsą“ (The Burning Dark) ir Rėjaus Elektromato detektyvų seriją. A. Christopheris prisidėjo prie tarptautinio bestselerio „Žvaigždžių karai: iš tam tikros perspektyvos“ (Star Wars: From a Certain Point of View) keturiasdešimtųjų metinių antologijos, taip pat parašė oficialius romanus pagal populiarios CBS televizijos laidos „Elementary“ bei apdovanojimus pelniusios kompiuterinių žaidimų franšizės „Dishonored“ siužetą, o su Chucku Wendigu parašė „Skydą“ (The Shield) „Dark Circle“ – buvusiems „Archie“ – komiksams. A. Christopheris gimė Naujojoje Zelandijoje, o Didžiojoje Britanijoje gyvena nuo 2006 m. 

Nuo 14 metų

George Orwell „Gyvulių ūkis“

Skaitytojams nuo 14 metų

Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie – lygesni.

Tai buvo eilinis ūkis, kol... gyvuliai nesukilo.

Jie atsikrato neatsakingo ūkio savininko, o valdžią perima du jauni kuiliai. Likę gyvuliai dėl gudrių kuilių kalbų įsitikinę, kad gyvenimas gerėja, bet, santvarkai keičiantis, svajos apie laisvę ir lygybę virsta nauja priespauda.

George’o Orwello pasakojimas apie propagandą, valdžią ir godulį dar niekada nebuvo toks aktualus.

Chrisas Mouldas niūrų šios nepamirštamos istorijos humorą sustiprina išraiškingais ir vaizduotę žadinančiais piešiniais.

„Gyvulių ūkis“ – vienas reikšmingiausių XX a. kūrinių – garsaus britų rašytojo ir žurnalisto politinė satyra, pašiepusi 1917 m. Rusijos revoliuciją ir Sovietų Sąjungą. Orwellas ją parašė dar tada, kai Didžioji Britanija ir kitos šalys su Sovietų Sąjunga buvo sudariusios sąjungą prieš nacistinę Vokietiją, o britų inteligentija į Staliną žiūrėjo palankiai. Vos pasirodžiusi 1945 m. iš karto sulaukė sėkmės ir buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais (1996-aisiais pelnyta Hugo premija, o Time knygą įtraukė į geriausių anglų kalba parašytųjų šimtuką). Pasaulyje parduota daugiau nei 11 milijonų šios Vakarų literatūros klasikos egzempliorių.

Tai viena Vakarų literatūros klasikos knygų, kurią perskaityti reikėtų kiekvienam.

SUNDAY TIMES bestseleris

VISAS TAISYKLES VELNIOP SIUNČIANTI KNYGA

Ar ne laikas mesti iššūkį atgyvenusiems moters kūno ir elgesio standartams? Tik pagalvok: kodėl dažnai pastebi per didelį kitos merginos pilvą ar per mažas krūtis? Kodėl dar aršiau kritikuoji savo pačios išvaizdą? Kodėl, išgirdusi komplimentą, dažniausiai numyki „ačiū“, bet išsyk imi save menkinti?

Britų aktyvistė, iliustratorė ir socialinių tinklų žvaigždė Florence Given drąsiai rėžia: gana! Įkvėpimo ji semiasi iš feminizmo idėjų, o šioje knygoje, dalydamasi savo patirtimi bei kandžiomis įžvalgomis, kviečia mus visas sekti jos pavyzdžiu. Neturime būti meilios, smulkutės, gerutės – netgi gražios. Bet privalome pasitikėti savimi ir palaikyti viena kitą!

„Įkvepianti, radikali, puikiai pritaikyta autorės kartai.“

Evening Standard

„Nuostabiai atskleidžia šiuolaikinį feminizmą.“

Glamour

Florence Given (Florens Given, gim. 1998, pasirinkusi būti pristatoma įvardžiu „ji“)  – Londone įsikūrusi menininkė, rašytoja ir aktyvistė, 2019 m. gavusi „Cosmopolitan“ metų nuomonės formuotojos apdovanojimą. Populiarumą socialiniuose tinkluose F. Given išnaudoja įvairioms iniciatyvoms: BBC ir NBC televizijų laidose F. Given diskutavo apie viengungystės stigmą ir savo 2018 m. inicijuotą peticiją dėl apkūnius žmones pašiepiančio „Netflix“ serialo „Nepasotinama“ nutraukimo. Autorė taip pat prisidėjo prie „Always“ prekių ženklo #EndPeriodPoverty kampanijos (Lietuvoje ši kampanija buvo pavadinta #SvarbiKiekvienaDiena) – jos įrašas sulaukė daugiau nei 200 tūkst. patiktukų, taigi būtent tiek intymios higienos priemonių buvo išdalinta stokojančioms moterims ir mergaitėms.

Savo debiutinę knygą „Mano grožis – ne tavo reikalas“ autorė parašė ir pati iliustravo būdama vos 21-erių; knyga vos pasirodžiusi tapo bestseleriu Didžiojoje Britanijoje.