Formatas

Jaudinantis, šiltas ir ašarą išspaudžiantis pasakojimas apie moterį, vyrą ir... šunį, pažadinantį svajones.

Erika. Gyvena viena su dukrele. Skaudžiai nudegusi nuo santykių, dabar baiminasi pradėti naujus, nors širdyje svajoja apie tikrą šeimą.

Martynas. Po avarijos, pasiglemžusios jo šeimą, nieko nebenori įsileisti į savo viengungišką gyvenimą.

Torė. Baikšti, iš namų išvaryta kalytė laiką leidžia šuniškoje vienatvėje.

Pavasarį, po keistai budinančio lietaus, benamė keturkojė išdrįsta prisiartinti prie žmonių, o vėliau per mistinį atsitiktinumą susieja jų likimus. Tie žmonės – Erika ir Martynas. Erika benamę pramina Tore, savo vaikystės šuns vardu, nes šioji itin panaši į jos kadaise turėtą kalytę. Torė tampa moters vedle per širdyje užrakintas emocijas, priverčia priimti praeitį ir žengti į šviesesnį gyvenimo etapą. Palengva atsiranda norų ir svajonių, ir Visatos norų tenkinimo departamentas ima pildyti net ir tuos troškimus, apie kuriuos romano herojai nė neįtarė.

Ši istorija tik patvirtina dvi mano seniai žinotas tiesas. Pirmoji – šunys suveda žmones. Sakau iš patirties. Antroji, kuria seniai tikiu, – iš šio gyvenimo išėję augintiniai pas šeimininkus grįžta. Grįžta kitu pavidalu, jei jaučia, kad jiems reikia pagalbos. Nors ši knyga visai ne apie šunis, be šuns šios istorijos nebūtų. Veikiausiai kaip ir daugelio kitų istorijų.

Žurnalistė Skaiva Jasevičiūtė

Автор – архитектор финансовых и экономических реформ девяностых годов, создатель влиятельного института. Государственный советник и советник президента Литвы В. Адамкуса, Леонтьева удостоилась наград не только за профессиональные качества, но и за свою элегантность. Что за замысел подвигнул Леонтьеву оставить блестящую карьеру на самом пике и восемнадцать лет посвятить написанию сего романа? 

Две Жанны, две сильные женщины, два времени и два народа. Жанна д’Арк приходит ниоткуда и преображает историю целого континента. Драматична не только видимая часть её миссии – взятие Орлеана, придворные почести и интриги, пленение и позорная казнь. Не менее трагичен и внутренний путь героини.

История современной Жанны пропитана французским духом, манящей алхимией, роковой любви дирижёра и настойчивого поиска – что могущественнее, любовь или власть? Миссия Жанны д’Арк длится 2 года и 2 месяца, и жизнь Жанны Сантаре сокрушается с такой же ритмичностью, а когда исполнятся роковые 12-12, ей надо найти тайну своего странного недуга или погибнуть.

К мистическому преображению героиню и читателя ведёт древняя птица Неясыть. Роман завораживает музыкальностью, а добродушная ирония автора помогает найти мудрость, щедро рассыпанную меж перипетий и верований героев.

«Ангелы часто ходят среди людей, но люди их не замечают, – говорила Жанна д’Арк, а перед смертью призналась:

Я сама и была этим ангелом». 

„New York Times" bestseleris
Yuval Noah Harari ir Carlo Rovelli knygų gerbėjams!

Dauguma istorikų tyrinėti renkasi labai konkrečias temas: vieną istorinį laikotarpį, iškilų asmenį, reikšmingą įvykį... O kas nutiktų, jei kas nors pamėgintų apžvelgti viską nuo pradžių pradžios, nuo Didžiojo Sprogimo, iki pat šių dienų ir net to, kas pasaulio laukia ateityje? Ar toks plačiai aprėpiantis žvilgsnis pakeistų tai, kaip matome save, kaip suprantame savo vietą Žemėje ir kaip priimame savo egzistenciją šioje begalinėje erdvėje, šiame neaprėpiamame laike?

Tai klausimai, į kuriuos dar 1991-aisiais pasiryžo atsakyti istorikas Davidas Christianas, anksčiau tyrinėjęs nacionalines ir imperijų istorijas, išryškinusias fundamentalų žmonijos susiskaldymą. Mokslininkas norėjo parodyti, jog iš tiesų pasaulis turi vieną istoriją – vieną bendrą pasakojimą apie visa ko kilmę. Taip atsirado Didžiosios istorijos disciplina. Sujungdamas fizikos, biologijos, istorijos ir daugelio kitų mokslo sričių žinias, autorius kuria nuoseklų 13,8 milijardų metų aprėpiantį pasakojimą, gilinasi į kertinius didžiosios istorijos įvykius, nulėmusius svarbiausius pokyčius, ir demonstruoja esmines visa ko sąsajas, pasaulį padariusias tokį, kokį regime šiandien.

„Kruopščiai supinti faktai ir originalios įžvalgos."
Bill Gates

„D. Christianas rado veiksmingą būdą pasinaudoti istorija, kad viskas, ką žinome apie pasaulį, pagaliau rastų sau vietą ir susijungtų į darnų pasakojimą. Stulbinantis pasiekimas."
Carlo Rovelli, „Septynių trumpų fizikos pamokų" autorius

„Trumpa Visatos istorija. Nuostabiai ir įtaigiai papasakota."
Wall Street Journal

David Christian (Deividas Kriščianas, g. 1946) – istorijos profesorius, Sidnėjaus Makvorio universiteto Didžiosios istorijos instituto direktorius, daugybės mokslinių straipsnių ir knygų autorius. 2011 m. kartu su Billu Gatesu inicijavo „Didžiosios istorijos projektą", dėl kurio ši disciplina atsidūrė tūkstančių vidurinių ir aukštųjų mokyklų programose. „Didžioji istorija, arba pasakojimas apie Visatos, Žemės ir žmonijos kilmę" greitai pelnė skaitytojų simpatijas ir netrukus įsitvirtino tarp perkamiausių „New York Times" knygų.

Jaunimui nuo 14 m. 

„Ne tik geri, ne tik blogi“ – istorija apie norą pritapti ir būti populiariam, apie kerštą ir kaltę, apie tėvų lūkesčius ir pasirinkimų kainą, apie tuos, kurie tyčiojasi, ir tuos, iš kurių tyčiojamasi. Ar tie, kurie tyčiojasi, yra tik blogi? Ar tie, iš kurių tyčiojamasi, tik geri? 

Miestelyje, kuriame galima mirti iš nuobodulio, dingsta penkiolikmetis Kailas. Nėra jokių pėdsakų, gimnazijos mokiniai nelabai ką gali apie jį pasakyti. Jis buvo nepriklausomas vienišius – visada pats sau. Tačiau ar tikrai mokykloje Kailas buvo toks nepastebimas, ar yra dalykų, kuriuos visiems patogu nutylėti? 

Kailą engusi populiarių mokinių grupelė nusprendžia jį rasti ir į pagalbą pasitelkia žmogų, kuris vienintelis, jų manymu, galėtų padėti. Kaip ir Kailas, Herieta yra vienišė, o tokie juk laikosi išvien. Bėda ta, kad Herieta visai nepažįsta dingusio vaikino, o pakviesta dėtis prie tų, kuriais slapčia žavisi, pasako jiems ką kita. Kaip išlaviruoti tarp melo, baimės, kaltės ir euforijos, kai pagaliau esi ten, kur visada troškai atsidurti? Kiek ilgai tai gali tęstis?

„Ne tik geri, ne tik blogi“ – leidyklos „Alma littera“ organizuojamo Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso 2020 m. nugalėtoja ir jau aštunta išleista šio konkurso knyga.

Eglė Ramoškaitė – rašytoja, kūrybinio rašymo skatintoja, kurianti „Facebook“ tinklaraštį  „NeRašyk“. „Ne tik geri, ne tik blogi“ – antroji autorės knyga jaunimui. Kūrėja prisipažįsta įsimylėjusi paauglių literatūrą, nes jokiose kitose knygose nėra tiek nuoširdumo ir tikrumo, neužglaistyto suaugusiųjų ribomis ir patirtimis.

Dramatiškas pasakojimas apie imperatorienę Mariją Fiodorovną – Danijos princesę Dagmarą, paskutiniojo rusų caro motiną.

Moteris gali valdyti ir nesėdėdama soste.

Vos devyniolikos sulaukusi Dagmara, vadinama Mine, jau žino, kad jos, kaip Danijos princesės, pareiga – palikti šeimos lizdą ir ištekėti už valdovo. Įnoringas likimas nubloškia Minę į Rusiją, kur ji susituokia su Romanovų sosto įpėdiniu ir, jam paveldėjus sostą, tampa imperatoriene. 19 amžiuje kyla įnirtingas pasipriešinimas caro vienvaldystei, o Minei, stačiatikių papročiu vadinamai Marija Fiodorovna, tenka nuolatos ieškoti kompromisų šalyje, kurią ji ilgainiui pamilsta.

Mirus vyrui, Aleksandrui Trečiajam, jaunas ir nepatyręs jųdviejų sūnus Nikolajus Antrasis imasi valdyti siaubingai susiskaldžiusią ir byrančią imperiją. Norėdama padėti jam reformuoti Rusiją, Marija susiduria su atkakliu valingos ir užsispyrusios Nikolajaus žmonos Aleksandros pasipriešinimu: fanatiškas pastarosios religingumas suartina ją su keistuoliu mistiku, vardu Rasputinas.

Grėsmingoms revoliucijos bangoms nesulaikomai grasinant užlieti Rusiją, Marijai tenka dorotis su didžiausiais gyvenimo pavojais ir patirti skaudžiausią jai tekusią širdgėlą...

Iš prabangiausių Sankt Peterburgo rūmų ir intrigų persmelktų diduomenės salonų autorius veda mus per kruvinus Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukus ir bolševikų užgrobtos šalies platybes, parodydamas į anarchiją grimztančios imperijos žūtį ir neprilygstamą narsą bei aistrą moters, mėginančios ją išgelbėti.

Ši įspūdinga saga atskleidžia mums neįtikėtiną carinės Rusijos prabangą, ir smurto bei tragizmo kupinas paskutines Romanovų valdymo dienas. C. W. Gortner drąsiai žengia dar neišmėgintu keliu, išmoningai piešdamas intymų ir tikrovišką šios įstabios imperatorienės bei jos šeimos portretą.

Stephanie Dray, New York Times

„Nuostabus darbas. Wranghamo aiškiai ir suprantamai parašyta knyga apima įvairias sritis: mitybos mokslą, paleontologiją, beuodegių beždžionių ir medžiotojų-rankiotojų bendruomenių elgesio tyrimus. Visa tai pateikiama kaip įspūdinga kelionė po gamtos ir maisto gaminimo istoriją, kartu aptariant kulinarijos vaidmenį žmogaus gyvenime.“

Publishers Weekly

Antropologijos profesoriaus Richardo Wranghamo nuomone, žmonijos evoliucijos sėkmę nulėmė terminis maisto apdorojimas. Jo įsitikinimu, esminė transformacija mūsų evoliucijoje įvyko pereinant nuo žalio prie termiškai apdoroto maisto. Kai tik buvo prisijaukinta ugnis, laiką, kurį iki tol mūsų protėviai skirdavo žaliam maistui kramtyti, skyrė medžioklei ar stovyklavietei prižiūrėti.  

R. Wranghamas analizuoja mūsų protėvių mitybą, jos kaitą amžių tėkmėje, pateikia svarbių įžvalgų apie tai, kaip pasidarėme socialūs, o maisto gaminimas tapo poravimosi pagrindu ir paskatino namų ūkių formavimąsi.

Knygoje Ugnis: kaip maisto ruošimas nulėmė žmogaus evoliuciją pateikta evoliucijos teorija kelia diskusijas ir kviečia apmąstyti dabartinius mūsų valgymo įpročius.

KADA MŪSŲ PROTĖVIAI PRADĖJO APDOROTI MAISTĄ?

KODĖL MUMS PATINKA DUONĄ SUPJAUSTYTI RIEKELĖMIS?

KODĖL MĖGSTAME MINKŠTĄ MAISTĄ?

KAIP ŽMOGAUS KŪNAS PRISITAIKĖ VALGYTI TERMIŠKAI APDOROTĄ MAISTĄ?

„Šioje moksliniais tyrimais pagrįstoje ir puikiai parašytoje knygoje Richardas Wranghamas pateikė trūkstamą grandį žmogaus evoliucijoje.“

Edwardas O. Wilsonas, Harvardo universitetas

Jaunimui nuo 11 metų

Vidurinėje mokykloje žodžiai reiškia kur kas daugiau. Žodžiai gali būti ginklai. Jie gali būti dovanos. Kartais tie patys žodžiai gali rasti tau draugų ar pridaryti priešų. Jie gali sugrįžti atgal ir tave persekioti. O kartais žodžiai gali pakeisti viską – amžiams.

Kai Brantono vidurinėje mokykloje uždraudžiami mobilieji telefonai, Frostas ir jo draugai Didi, Volfas ir Benčas sugalvoja naują bendravimo būdą – ima palikinėti vienas kitam lipniuosius lapelius visoje mokykloje. Tai išpopuliarėja, ir greitai visi mokyklos mokiniai užsikrečia lapelių manija. Tačiau kiekvienai mielai ir draugiškai žinutei tenka vienas kandus ir žiaurus lapelis.

Visų šių įvykių sūkuryje į mokyklą atkeliauja naujokė vardu Rouzė ir valgykloje prisėda prie Frosto ir jo draugų stalo. Rouzė nepanaši į kitus Brantono vidurinės vaikus, ir greitai tampa akivaizdu, kad Frosto susikurtas artimų draugų ratas ilgai neatlaikys. Lipniųjų lapelių karas stiprėja, spaudimas pasirinkti pusę vis didėja, ir Frostas netrunka suprasti, kad po šių metų viskas pasikeis.

Johnas Davidas Andersonas sugrįžta su istorija apie penkis draugus, kurie stengiasi pritapti prie kitų, atrasti save ir sukaupti drąsos pasakyti dalykus, kuriuos pasakyti būtina.

Dažnai sakoma, kad išsilavinusi moteris kelia pasibjaurėjimą Dievo akyse. Kadangi aš esu viena iš jų, tikiu, jog Dievas yra per daug užimtas, kad kreiptų dėmesį į panašius dalykus, o tokios moterys kaip aš tik vyrų širdyse sukelia neigiamus jausmus. Tačiau nesmagu, kai tau nuolat primenama, jog daugelis mano lyties atstovių, tokių kaip manoji mokinė Amelija Veinrait, tenori būti puošmena, pakibusia sutuoktiniui ant rankos.

1792 metai. Tėvams priklausančios Jaunų panelių akademijos mokytoja Madlena Moro gyveno atsiribojusi nuo pasaulio. Tačiau vieną naktį ištinka tragedija ir mergina lieka vienui viena. Impulso pagauta, beviltiškai trokšdama susirasti nė karto nematytus gimines, ji iškeliauja į Prancūziją. Paslaptingasis grafas Etjenas d’Obri, nujausdamas, kad tuoj prasidės karas, ir baimindamasis dėl Madlenos saugumo, pasiūlo jai prieglobstį savoje Mirabelės pilyje.

Graži Mirabelės pilis užburia Madleną, tačiau joje yra ir tamsių paslapčių. Vykstant revoliucijai, suliepsnoja aistros. Kovodama dėl savo likimo Madlena nori sužinoti, kas įvyko praeityje.

 „Pilis prie ežero“ – kvapą gniaužiantis istorinis romanas, kurio veiksmas vyksta Prancūzijoje per revoliuciją. Turtingas, jausmingas ir įtraukiantis. Jei jums patiko kiti Ch. Betts romanai – „Vaistininko duktė“, „Prieskonių pirklio žmona“, „Karalienės siuvėjos paslaptis“, „Pamirštų svajonių rūmai“, – susižavėsite ir šiuo.

Kupina aistrų ir dramos... Mane užbūrė ši jaudinanti, širdį sušildanti ir gerai supinta istorija – pagauli, puikiai perteikianti atmosferą, papasakota vaizdinga kalba, turtinga detalių.

 Kate Furnivall, rašytoja

„Būtina perskaityti.“

JAV prezidentas Barakas Obama

„Nikelio berniukai“ – romanas, parašytas remiantis tikra istorija apie Floridos valstijoje veikusią berniukų pataisos mokyklą. Per visą daugiau nei šimto metų gyvavimo istoriją ši institucija buvo įtariama neleistinu žiaurumu, išnaudojimu, teroru ir smurtu, tačiau nė vienas tyrimas nepakeitė negailestingos sistemos.  2011 m. mokykla pagaliau buvo uždaryta. Jos teritorijoje buvo rasta keliolika nepažymėtų kapų, o vėliau nustatyta, kad neaiškiomis aplinkybėmis čia mirė ar buvo nužudyta per 100 moksleivių.

Septintajame dešimtmetyje juodaodis berniukas Elvudas Kurtisas neteisingai nuteisiamas ir išsiunčiamas perauklėti į paauglių pataisos koloniją. Netrukus jis suvokia patekęs ne į perauklėjimo mokyklą, o į siaubo namus. Vienintelis vilties spindulėlis – naujas bičiulis Terneris, kitas Nikelio akademijos auklėtinis.

Terneris nuoširdžiai mano, kad Elvudas – beviltiškas, bejėgis naivuolis. Pataisos namuose išgyventi įmanoma tik pasitelkus visas įmanomas gudrybes, o ne sąžiningumą ir atvirumą. Iš esmės skirtinga idealisto Elvudo ir ciniko Ternerio pasaulėžiūra papildo viena kitą ir suteikia jėgų abiem draugams.

1969 m. gimęs Colsonas Whiteheadas (Kolsonas Vaithedas) yra parašęs aštuonis romanus, septynias apsakymų ir esė rinktines, porą publicistikos knygų. Jis yra vienas iš nedaugelio rašytojų jau du kartus apdovanotas prestižine Pulitzerio premija už grožinės literatūros kūrinius: 2017 m. už „Požeminį geležinkelį“ (liet. „Alma Littera“, 2018 m.) ir 2020-aisiais – už šį romaną.

„Įtaigi vieno geriausių Amerikos rašytojų knyga. Išvengiantis sentimentalumo, įtampos nestokojantis šis puikus kūrinys pasakoja istoriją, po kurios į Ameriką pažvelgsite jau kitomis akimis.“

Toronto Star 

Knyga laimėjo prestižinį „Prudenci Bertrana, 2010“ apdovanojimą.

„Mano turbano paslaptis“ pasakoja skaudžiai tikrą afganės Nadios Golam išlikimo istoriją, alsuojančią laisvės ir laimės troškimu. Gyvendama šalyje, kurioje moterys neturi beveik jokių teisių, Nadia yra verta viso pasaulio pagarbos už ryžtą, atsakomybę, drąsą ir atsidavimą šeimai.

Aštuonmetė Nadia auga pasiturinčioje šeimoje Kabule drauge su vyresniu broliu Zelmai ir dviem jaunesnėmis seserimis. Ji lanko mokyklą ir džiaugiasi nerūpestinga vaikyste. Tačiau, Afganistane kilus pilietiniam karui, vieną dieną į Nadios šeimos namus pataiko bomba ir mergaitė sunkiai sužalojama.

Sulaukusi vos vienuolikos, Nadia ryžtasi apsimesti berniuku, kad išmaitintų šeimą. Pasivadinusi brolio Zelmai vardu, ji tarsi pasikeičia iš esmės: meluoja, sukčiauja, pykstasi su mama, išsisukinėja, nuolat persekiojama baimės, kad jos paslaptis bus išaiškinta. Kad apsaugotų mylimus žmones, ji turi visiškai atsisakyti savo mergaitiškos prigimties, sumokėdama didžiulę kainą.

Mama rėkia, nenustygstančiomis rankomis keldama ant manęs užvirtusius cemento ir kreidos gabalus. Jos išsigandusios akys ieško bent kokio nors gyvybės ženklo mano aštuonerių metų kūne. Ant mūsų namo ką tik nukrito bomba. Mama puola gesinti mano kūno liepsnas savuoju, apkabina, tarsi trokštų taip grąžinti man gyvenimą. Jai nesvarbu, kad ir pati apdega, nesvarbu, kad ji – sunki, nevikri moteris, nesvarbūs dūmai ir nuolaužos, per kelias sekundes mama išneša mane iš ten, kur tikriausiai galėjo būti mano kapas. Tik atsidūrus lauke, patikrinus, kad vis dar kvėpuoju, mamai pritrūksta jėgų. Tada ji ima smarkiai drebėti ir kartoti mano vardą, lyg gyvenime nebegalėtų sustoti: „Nadia, Nadia, Nadia, Nadia...“ Tai ir bus paskutinis kartas, kai mama kreipsis į mane tokiu vardu mūsų namuose Kabule. Kitą kartą, kai turėsim namus, aš būsiu mūsų šeimos vyras.

Kaip tikras grobuonis jis jautė, kad ateina jo laikas. Pirmojo pasaulinio karo griuvėsiuose, kupinuose kančios ir skausmo, jis užuodė galimybę užvaldyti pervargusių, nepriteklių išsekintų, politinio elito pažadais nusivylusių žmonių sąmones. Kalbėjo tai, ką žmonės norėjo girdėti. Kalbėjo taip, kaip žmonės norėjo, kad su jais būtų kalbama. Jis atmetė tiesą ir padorumą, melavo ir apgaudinėjo, nes žmonės norėjo būti apgauti. Pradėjęs su saujele nusikaltėlių, vagių, apgavikų ir nuotykių ieškotojų, jis ilgainiui tapo vienvaldžiu visos šalies valdovu. Vieninteliu duče. 

Benito Mussolini, talentingas žurnalistas, puikus oratorius ir apsukrus politikas, pokario Italijoje sukūrė fašistinę santvarką, tapusią idealu ir siekiamybe įvairių šalių radikaliems politikams. Pasinaudodamas politinio elito susiskaldymu, ekonomine suirute, žmonių baimėmis ir abejingumu, jis stulbinamu greičiu iškilo į viršūnę ir daugiau nei du dešimtmečius kietu kumščiu valdė Italiją, nulemdamas milijonų likimus. 

Apie Mussolini rašoma istorijos vadovėliuose, jo veiklą ir asmenybę išsamiai studijavo daugybė mokslininkų, tačiau Antonio Scurati pirmasis ryžosi sukurti istorinį romaną apie įtakingiausią XX amžiaus Italijos žmogų. Romaną, kurio kiekvienas žodis pagrįstas kruopščiai surinktais istoriniais faktais, tačiau jie perteikiami kūrybiškai, pripildomi veikėjų jausmų ir minčių. 

Tarptautiniu bestseleriu tapusioje pirmoje trilogijos dalyje autorius atskleidžia Mussolini kelią į valdžią, tarsi iš vidaus skaitytojui parodydamas, kaip nereikšminga fašistinė Pirmojo pasaulinio karo dalyvių organizacija virto galinga ir negailestinga jėga, traiškančia politinius oponentus ir naikinančia visas demokratines laisvės ir teisės idėjas.

„Dešimtmečius lauktas romanas. Šedevras.“

Roberto Saviano

Tai romanas, kuriame autorius neišsigalvojo nė vieno fakto ar įvykio. Lapas po lapo versdami knygą mes tiesiogiai išgyvename įvykius, negrįžtamai pakeitusius žmonijos istoriją. 

„Panorama“

Jaunimui nuo 13 m.

Šilta, romantiška ir vasariškai gaivi istorija apie tikrą draugystę ir visus pirmuosius kartus, kurie gyvenimui suteikia skonį.

Ne kas kitas, o Slouna ištraukė Emilę iš kiauto ir nuo tada jos gyvenimas tapo kaip niekada įdomus. Dabar jų laukia legendinė vasara, tačiau Slouna ūmai... dingsta palikusi tik užduočių sąrašą.

Jame – trylika Slounos stiliaus išbandymų, kuriems Emilė įprastai nė už ką nesiryžtų. Tačiau kas, jei sąrašas padės susigrąžinti geriausią draugę?

Eik naktį obuoliauti? Gerai, šitas lengvas.

Šok iki aušros? Žinoma, kodėl gi ne?

Pabučiuok nepažįstamąjį? Hmm...

Atliekant sąrašo užduotis Emilės vasara pakrypsta netikėta linkme, bet į pagalbą dar labiau netikėtai ateina Frenkas Porteris. Kas žino, ką atras Emilė?

Išsimaudyk nuoga? Pala... ką?

Amerikietė Morgan Matson studijų metais įsidarbinusi vaikų literatūros leidykloje taip susižavėjo knygomis jaunimui, kad baigė kūrybinio rašymo studijas ir ėmė rašyti pati. „Kol tavęs nebuvo“ – trečia autorės knyga.

Dainuoju šlaitą, viršukalnę, pievą,

dilgėles, erškėtrožes, gervuoges.

Dainuoju, lyg sodinu daržą,

lyg meistrauju stalą,

lyg statau namą,

lyg kopiu į kalvą,

lyg kremtu riešutą,

lyg pučiu ugnį.

Kaip Dievas, kuriantis gyvūnus ir augalus.

Aš dainuoju, o kalnas šoka. 

Apdainuoti ir legendomis apipinti Pirėnai – jie knibžda, kruta, gyvena savo kasdieną. Gyvastį čia keičia mirtis, o šiąją nauja gyvybė, ir sukasi taip viskas amžinu ratu. Grybai, stirna, lokys, debesys, viduramžių raganos ir vandenės – visa kalnų gyvybė šioje knygoje turi balsą. Pasakoja apie savo gyvenimą ir dalią. Žmonės taip pat. 

XX a. septintasis dešimtmetis, valstietis poetas Domenekas su žmona Zijone, gražia, ryžtinga miestiete, yra įsikūrę Matavakese, Domenekui priklausančioje aukštikalnių kaimo sodyboje netoli sienos su Prancūzija. Susilaukia jie dviejų atžalų, Mijos ir Ilario, ir gyvena ramias savo dienas nedidelėje kalniečių bendruomenėje. Tik amžina gyvenimo ir mirties kaita neaplenkia ir žmonių. Neaplenkia jų ir pats gyvenimas – meilė, draugystė ir netekties skausmas. 

Karta keičia kartą, o kalnai stovi, alsuoja, nepaleidžia čia užaugusiųjų, traukia atgal pas save pabėgusiuosius ir atima žadą retkarčiais užsukantiems. 

„Skaityti šią knygą – tai kaip gaivų vasaros rytą vos brėkštant saulei nerti nuogam į miškuose pasislėpusį kalnų upelį, iš jo vandenį geriant stirnai. Ši knyga mistiška, magiška, kupina mitologijos bei gyvenimo tikrovės. Ir beprotiškai gamtiška! Tiesiog nuostabi.“

Knygos viršelio autorė Kotryna

„Mano žmona vienu metu buvo apsiaustas, burtų lazdelė, triušis ir skrybėlė. Kaip viena moteris gali vairuoti lėktuvą, mylėti mane, gelbėti kalaitę, pakęsti „Egzelciorą“, ištrykšti iš sniegynų ir vandenų, tikėti kažkokio paukštelio galiomis, viskam suteikdama gyvenimo geismo ir laimės skonį To aš nežinojau.“

Jau dveji metai Polis Hansenas atlieka bausmę Monrealio kalėjime. Kameroje jis įkurdintas drauge su Patriku Hortonu iš „Hells Angel“ gaujos, atliekančiu bausmę už žmogžudystę. Retkarčiais Polį aplanko jo mylimiausi mirusieji: žmona indėnė Vainona, tėvas danų pastorius Johanas ir didelių juodų akių kalaitė Nukė.

Žvilgsnis į praeitį: Polis Hansenas – „Egzelcioro“ daugiabučio prižiūrėtojas, ten jis atlieka meistro, durininko, sargo ir – dar labiau – sielų taisytojo ir liūdinčiųjų guodėjo pareigas. Kai nereikia skubėt į pagalbą „Egzelcioro“ gyventojams ar rūpintis kitais darbais, laiką leidžia su Vainona. Savo pilotuojamu nedideliu lėktuvu Vainona skraidina Polį aukščiau debesų, į atvirą dangų. Bet netrukus viskas pasikeičia.

Smėliu užpustyta bažnyčia paplūdimyje, asbesto kasyklos po atviru dangumi, sidabraspalvės upės vingiai, gaudžiančių vargonų garso bangos, kino teatro „Le Spargo“ šešėliai – šioje mozaikoje po truputį skleidžiasi vieno gyvenimo istorija, kupina meilės artimui, gailestingumo, žmogiškosios silpnybės ir stiprybės, noro surasti savo vietą ir maišto prieš visas neteisybės formas.

„Skaitymo malonumas, mintyse jau virstantis filmu.“
Virginie Despentes

„Dubois kuria tragikomišką pasaulį, virtuoziškai valdydamas kasdienybės absurdą ir poeziją.“
Le Point

„Graži, tyra, melancholiška, pilna nevilties ir keistos paguodos knyga.“
Télérama

„Dubois humanizmas prabyla į pačią širdį.“
Bibliobs


Jean-Paul Dubois (Žanas Polis Diubua, gim. 1950 Tulūzoje) – vienas svarbiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, 23 kūrinių autorius, pelnęs tokias literatūros premijas kaip „Prix Femina“, „Prix du roman Fnac “, „Prix Alexandre-Vialatte“ ir kitas. 2019 m. už romaną „Ne visi šiam pasauly gyvena vienodai“ apdovanotas Goncourt'ų premija.

Megė ir Frenkas ilgus metus buvo tobulos santuokos pavyzdys, tačiau jau pusę metų jie vienas kitam neištarė nė žodžio. Namai, kuriuos kadaise gaubė džiaugsmas ir nesibaigiantis juokas, dabar sklidini spengiančios tylos ir neišsakytų tiesų. Vieną dieną, nebepajėgdama pakelti santuoką sukausčiusio šalčio, Megė išgeria saują migdomųjų tablečių.

Mėgindami išgelbėti Megės gyvybę, gydytojai sukelia dirbtinę komą. Palinkęs prie nuolat pypsinčių aparatų apsuptos bežadės žmonos, Frenkas jaučia turįs pagaliau prabilti, nes tai galinti būti paskutinė jųdviejų galimybė. Tik kasdien sėdėdamas šalia ir perpasakodamas kiekvieną nuo pirmosios jųdviejų susitikimo dienos išgyventą akimirką, kiekvieną šypsnį ir nuvogtą žvilgsnį, jis paskatins ją dar kartą pramerkti akis. Juk tai negali būti jų pabaiga?

„Nepaprastai gražu.“
Jojo Moyes

„Nuoširdu ir tikra.“
Santa Montefiore

„Kupina gyvenimo išminties, grožio ir liūdesio.“
Josie Silver

„Nusipelno visų pagyrų.“
Cosmopolitan

Abbie Greaves (Ebi Gryvs, g. 1992) Oksforde baigė literatūros studijas, dirbo leidybos srityje. Vieną dieną laikraštyje perskaitė straipsnį apie daugiau nei 20 metų nesikalbėjusią japonų sutuoktinių porą, ir taip kilo mintis parašyti debiutinį romaną „Visas mums duotas laikas“. Romanas pateko į geriausių 2020-ųjų „Stylist“, "Independent“, „Her“, „Woman & Home“ knygų sąrašus ir buvo pasirinktas „BBC Radio 2“ skaitytojų klubo knyga.

Nana išsiruošė į kelią. Kadaise laukinis katinas, dabar jis patogiai tupi ant priekinės sidabrinio furgono sėdynės greta savo šeimininko Satoru ir žvelgia pro langą į besikeičiančius pribloškiamo grožio Japonijos vaizdus. Satoru jam nepaaiškino, kodėl reikėjo leistis į šią kelionę, bet Nanai nelabai ir rūpi: kad ir kiek ilgai, kad ir kaip toli keliautų, jam svarbiausia – kad šį nuotykį patirs kartu su savo žmogumi. Tačiau, įpusėjus kelionei ir aplankius tris senus Satoru draugus, Nana ima nuvokti, koks tikrasis jų kelionės tikslas ir kaip stipriai tai galų gale pakeis jųdviejų gyvenimus.

„Kad ir kokie kartais nepaveikiami tariamės esą, tikiu, kad mažai kas baigs skaityti šią knygą nenubraukę vienos kitos nuoširdžios ašaros.“
NPR

„Keliaujančio katino kronikos“ eina tradicinių japonų pasakojimų keliu, knygoje išaukštinamos tokios esminės vertybės kaip pasiaukojimas ir draugystė. Džiaugsmas skaityti.“
Financial Times

Hiro Arikawa (g. 1972) – japonų rašytoja, gyvenanti ir kurianti Tokijuje. Jos knyga „Keliaujančio katino kronikos“ tapo bestseleriu ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse – pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 milijonas egzempliorių. 2018 m., kuriant filmą pagal šią H. Arikawos istoriją, buvo suburtas kone visas Japonijos kino žvaigždynas.

Įspūdingas epinis pasakojimas apie keturis draugus, apie jaunatviška aistra, tikėjimu ir mirtimi paženklintą jų gyvenimo kelią.

Kiekvieną vasarą Tereza kartu su tėčiu keliauja į jo vaikystės namus Apulijos regione, kur kaitrioje pietų saulėje auga šimtamečiai alyvmedžiai ir gyvena tylūs, išdidūs žmonės. Tereza dienas leidžia vartydama močiutės mėgstamus pigius detektyvus ir beviltiškai nuobodžiaudama. Tačiau vieną vasaros naktį ji išvysta baseine plaukiojančius tris nuogus jaunuolius, ir jos gyvenimas pasikeičia.

Nikola, Tomazas ir Bernas gyvena netoliese, paslaptingame ūkyje – maserijoje. Nors yra iš skirtingų šeimų, vaikinai gyvena lyg broliai, siejami sudėtingo, artimo ir, atrodytų, nesutraukomo ryšio. Tereza trokšta geriau pažinti šią trijulę ir pamažu tampa brolijos dalimi. Ateinančios vasaros jai pažeria naujų potyrių ir atradimų, dovanoja tikrumu grindžiamą ryšį su žmonėmis ir žeme.

Vis dėlto net ir tvirčiausi draugystės saitai bejėgiai prieš pavydą ir kartėlį, o tamsios praeities paslaptys, užuot vienijusios broliją, tampa nesantaikos pleištu.

Prestižinės italų Strega premijos laureato, tarptautinio bestselerio „Pirminių skaičių vienatvė“ autoriaus Paolo Giordano romane „Užgrobti dangų“ pasakojama laikui atsparios meilės, ypatingos draugystės, gyvenimo prasmės ir tikslo paieškų istorija. Knygoje meistriškai perteikiami giliausi žmogaus sielos slėpiniai, stojus į akistatą su savimi, su likimu ir gamtos didybe.

Tobulas, jaudinantis, nuoširdus, genialus romanas, kurio herojus pamilsite kaip savo senus draugus.

Andrew Sean Greer, Pulitzerio premijos laureatas

Esame tai, ką mąstome. Savo mintimis kuriame pasaulį.

Buda

Tikra patirtimi pagrįsta istorija, kuri užkrės gyvenimo džiaugsmu ir padės surasti neišsenkantį laimės ir sėkmės šaltinį. Įsivaizduokite – baigiantis atostogoms Balio saloje nusprendžiate aplankyti seną išminčių. Be jokios ypatingos priežasties – tiesiog šiaip, nes apie jį sklinda garsas, be to, ką gali žinoti... Senuko žodžiai pribloškia: jūsų sveikata gera, bet nesate... laimingas. Išminčius spinduliuoja begaline išmintimi ir, atrodo, pažįsta jus geriau nei jūs pats save. Jūsų patirtį ir įsitikinimus jis nušviečia ypatinga šviesa ir pastūmėja į patį nuostabiausią nuotykį – savęs paieškas. Netikėtai sau pačiam, lydimas išminčiaus, leidžiatės pažinimo keliu link gyvenimo, apie kokį svajojate...

„Žmogus, kuris norėjo būti laimingas“ – lietuvių itin pamėgtobestselerio „Dievas visada keliauja incognito“ autoriaus knyga.Jo kūriniai išversti į daugybę kalbų ir parduodamimilijoniniais tiražais.

Pradėti viską iš pradžių – karščiausias Alijos Harper noras. Ji persikrausto studijuoti į mažą miestelį Vudshilą, palikdama tėvų namus, gyvenimo juose taisykles ir praeities vaiduoklius toli nuo savęs. 

Bet ji nesitikėjo, kad teks nuomotis butą drauge su arogantišku vaikinu. Nors Keidenas Vaitas, tatuiruotas akiplėša, neapsakomai patrauklus, Alija netrokšta su juo trintis viename bute. Juolab kad jis visų pirma jai išvardija bendro gyvenimo taisykles. Svarbiausia jų – niekada vienam su kitu nesuartėti.

Jis nustato taisykles, ji jas visas sulaužo.

Mona Kasten yra ryškiausia New adult žanro žvaigždė Vokietijoje, savo knygų serija „Again“ sužavėjusi skaitytojus ir net keletą kartų apdovanota LovelyBooks Reader’s premija. Serijos „Again“ parduota daugiau nei 600 tūkst. egzempliorių, „Spiegel“ bestselerių sąraše ji laikėsi net 27 savaites.

Juokas, ašaros ir meilė. Visa tai apima knygą „Pradėti“. Mona Kasten parašė romaną, nuo kurio negali atsitraukti.

Anna Todd, „After“ serijos knygų autorė

New adult knygų serija apie jaunuolius, baigusius mokyklą ir pradedančius naują gyvenimo tarpsnį. Tai istorijos apie daugybę „pirmųjų kartų“ – savarankiško gyvenimo pradžią, studijas, seksualines patirtis, santykius su naujais draugais. 

NEPAPRASTAI ĮTAIGUS IR ITIN ASMENIŠKAS PASAKOJIMAS APIE KURIAMĄ ISTORIJĄ – IŠ LŪPŲ PREZIDENTO, ĮKVĖPUSIO MUS TIKĖTI DEMOKRATIJOS GALIA.

Jaudinančiame ir labai lauktame pirmame prezidento memuarų tome Barackas Obama prisimena neįtikėtiną gyvenimo odisėją, kurią pradėjo kaip savo tapatybės ieškantis jaunuolis, o baigė būdamas laisvojo pasaulio lyderis, ir negailėdamas įspūdingų, asmeniškų detalių aprašo išeitus praktinės politikos mokslus ir labiausiai įsimintinas savo pirmosios istorinės prezidento kadencijos, sutapusios su dramatiškų pokyčių ir sumaišties laikotarpiu, akimirkas.

Obama kviečia skaitytojus į kvapą gniaužiančią kelionę, pradedant jo ankstyvaisiais politiniais siekiais ir baigiant esmine pergale pirminiuose rinkimuose Ajovoje, atskleidusia tikrąją paprastų piliečių aktyvumo įtaką lemtingam 2008 m. lapkričio 4 d. vakarui, kai jis buvo išrinktas 44-uoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu ir tapo pirmuoju afroamerikiečiu, užėmusiu šį aukščiausią šalies politinį postą.

Prisimindamas savo prezidentavimo laikotarpį, autorius išsamiai ir giliai apmąsto stulbinamai plačias prezidento galias bei jų ribas ir pateikia unikalių įžvalgų, susijusių su JAV partinės politikos ir tarptautinės diplomatijos dinamika. Obama vedasi skaitytojus į Ovalinį kabinetą ir Baltųjų rūmų Situacijų kambarį, kviečia kartu keliauti į Maskvą, Kairą, Pekiną ir kitas vietoves visame pasaulyje. Jis atskleidžia, ką mąstė formuodamas vyriausybę, kovodamas su pasauline finansų krize, ėmęsis priemonių dėl Vladimiro Putino, siekdamas (nors vilčių buvo mažai), kad būtų priimtas Pacientų apsaugos ir sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo įstatymas, diskutuodamas su generolais apie JAV strategiją Afganistane, rengdamas Volstrito reformą, reaguodamas į sunkias pasekmes sukėlusį sprogimą „Deepwater Horizon“ naftos gavybos platformoje ir įsakydamas pradėti operaciją „Neptūno ietis“, per kurią pavyko nužudyti Osamą bin Ladeną.

„Pažadėtoji žemė“ – labai asmeniška ir savirefleksijų kupina knyga, pasakojanti apie žmogaus lažybas su istorija, apie bendruomenės organizatoriaus tikėjimui tekusį išbandymą pasaulio politikos arenoje. Obama neslepia, kad jam, afroamerikiečiui, nebuvo lengva siekti JAV prezidento posto, pateisinti lūkesčius amerikiečių kartos, kuri užaugo semdamasi įkvėpimo iš kalbų apie „viltį ir permainas“, ir spręsti moralines dilemas, iškildavusias priimant itin svarbius nutarimus. Autorius atvirai pasakoja apie priešiškas jėgas, su kuriomis susidūrė savo šalyje ir užsienyje, apie tai, kaip gyvenimas Baltuosiuose rūmuose paveikė jo žmoną, dukteris, ir nebijo atskleisti savo dvejonių bei nusivylimų. Jis tvirtai tiki, kad didžiajame, dar nesibaigusiame amerikiečių eksperimente visada yra vietos pažangai.

Šioje puikiai parašytoje ir įtaigioje knygoje atskleidžiamas Baracko Obamos įsitikinimas, kad demokratija – ne Dievo dovana, o tai, ką kasdien visi kartu statome ant užuojautos ir savitarpio supratimo pamatų.

Barackas Obama 2008 m. lapkričio mėnesį buvo išrinktas 44-uoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu ir šiame poste išbuvo dvi kadencijas. Jis yra dviejų jau išleistų ir „New York Times“ bestseleriais tapusių knygų – „Mano tėvo svajonės“ ir „Vilties įžūlumas“ – autorius, taip pat 2009 m. Nobelio Taikos premijos laureatas. Barackas Obama su žmona Michelle gyvena Vašingtone. Jie turi dvi dukteris Malia’ą ir Sasha’ą.

obamabook.com

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Šūvis medžiokliniu šautuvu sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Ir atrodo: ne ji viena. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.

Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą bent kiek apsipratusi su nauja savo išvaizda. Tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė Šastan nenoromis įsitraukia į tyrimą.

„Netikėtas, intriguojantis, kitoks.“
ELLE

„Norekas tobulai įvaldęs trilerio žanrą.“
Le Monde

Olivier Norek (Olivjė Norek, gim. 1975) – scenaristas, rašytojas, humanitarinių misijų dalyvis, buvęs policijos pareigūnas, gimęs ir augęs Prancūzijoje. Autorius pelnė daugiau nei 20 įvairių literatūrinių apdovanojimų, 2019 m. jam įteikta „Prix Maison de la Presse“ premija, o kūriniai išversti į daugiau nei 10 kalbų. „Paviršius“ – pirmoji lietuvių kalba išleista O. Noreko knyga.

„Nugyvenau jau ištisą šimtmetį ir žinau, ką reiškia žvelgti blogiui į akis. <…> Papasakosiu tau savo istoriją. Joje daug liūdesio, baisios tamsos ir sielvarto. Bet galiausiai tai laiminga istorija, kadangi laimė yra tai, ką galime pasirinkti. Viskas priklauso nuo tavęs paties.“

Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patirdavo neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, baigiantis karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. Pasakodamas savo istoriją, Eddie norėjo pagerbti žuvusiuosius, pasidalinti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. Jis nugyveno 101 metus ir manė esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje.

„Atsiminimai, įprasminantys vilties, meilės, paramos vienas kitam svarbą.“

Times

„Perskaitęs Eddie Jaku knygą jautiesi, tarsi būtum suradęs naują draugą… Nuostabūs ypatingo žmogaus atsiminimai.“

Daily Telegraph

„Eddie pasakojimas suteikia paguodą šiais iššūkių kupinais laikais.“

Weekend Post

Eddie Jaku (Edis Jaku, tikr. Abraham Salomon Jakubowicz, 1920–2021), išgyvenęs Buchenvaldo ir Aušvico koncentracijos stovyklas, su žmona ir sūnumi persikėlė į Australiją. Sidnėjuje įkūrė sėkmingą verslą, buvo vienas iš Sidnėjaus žydų muziejaus steigėjų ir savanorių. 2013 m. apdovanotas Australijos ordino medaliu už nuopelnus žydų bendruomenei. Sulaukęs 99-erių, savo gyvenimo istorija pasidalino „TEDxSydney 2019“, sulaukęs 100 metų jubiliejaus išleido atsiminimus „Laimingiausias žmogus Žemėje“.

Kodėl sinoptikai, prognozuodami rytdienos orą, ir vėl apsiriko? Meteorologė Audronė Galvonaitė šio klausimo sulaukė daugybę kartų. „Nemanykite, kad kuris džiaugiasi, jei jo prognozė nepasitvirtino. Tikrai ne. Sinoptikui tai tikras galvos skausmas. Dabar dėl vykstančios klimato kaitos jau net ne galvos skausmas, o auglys“, – pastebi A. Galvonaitė. Tai, ko ji mokėsi studijų metais, kas, kaip pati sako, buvo įkalta į galvą, nebeatitinka tikrovės. Arktyje dabar vasarą temperatūra aukštesnė nei Lietuvoje, o atogrąžose staiga iškrinta sniegas ar įvyksta dar kas nors netikėto. „Ir keičiasi visa cirkuliacija, kurios mokeisi, kurios dėsnius žinojai. Niekas nebeatitinka. Tavo lig šiol susidarytas vaizdas, kaip viskas turėtų vykti, persitvarkyti oro masės, žlunga. Turi iš naujo analizuoti, ieškoti priežasčių, nulėmusių pasikeitimus“, – pasakoja mokslininkė. 

Kita vertus, orą gali pakeisti ir žmogelis, kuriam šovė į galvą padegti pievą. Kaip tai vyksta ir ar pačiam galima pasigaminti ne tik debesų, bet ir škvalą?

Fizinių mokslų daktarė A. Galvonaitė paprastai, aiškiai ir su daugybe pavyzdžių pasakoja apie meteorologiją, orus ir klimatą, bendrąją atmosferos cirkuliaciją, debesis, vėjus, škvalus, viesulus, uraganus, pavojingus meteorologinius reiškinius, orų kaprizus ir siurprizus, orų ir klimato įtaką žmonių sveikatai.

Kodėl Lietuva, kuri dėl savo klimato galėjo būti vadinama Dievo užančiu, dabar tokia nebėra? Ar vis dar galima lietaus vandeniu plauti plaukus? Kodėl nėra uragano lietuvišku vardu? Kokie rekordinio dydžio krušos gabalai yra iškritę Lietuvoje? Ar Lietuvoje būna miražų? Kaip stebint žuvėdras pajūryje galima nuspėti orus? Kokiame Lietuvos kurorte netinka ilsėtis sergant širdies ir kraujagyslių ligomis? 

Atsakymų į šiuos klausimus ieškokite žinomiausios Lietuvos meteorologės Audronės Galvonaitės knygoje!

O kartą Druskininkuose net lijo moteriškėmis. Pasirodo, moterys namuose pietavo. Viesulas pro atvirą langą jas ištraukė su visais indais ir nusinešė. Įvykio liudininkas prisiminė: „Išėjau į kiemą, žiūriu – moteriškės skrenda. Pirmiausia įsižiūrėjau, ar ne ant šluotų.“ 

Audronė Galvonaitė – geografė, meteorologė, fizinių mokslų daktarė, Vilniaus universitete apsigynusi disertaciją „Meteorologinių faktorių įtaka atmosferos užterštumui Lietuvoje“. Jos mokslinių interesų sritis – atmosferos fizika (klimatologija). Tačiau A. Galvonaitę žino, gerbia, į jos žodžius įsiklauso ne tik mokslininkai, bet ir tūkstančiai žmonių, gyvenančių įvairiose Lietuvos vietovėse, ir tikrai ne vien didžiuosiuose miestuose. 

Ne vieną dešimtmetį A. Galvonaitė meteorologines žinias populiarina per radiją, televiziją, spaudą, išėjusi į pensiją surengė dešimtis paskaitų įvairaus dydžio ir amžiaus bendruomenėms. Ši knyga – taip pat duoklė plačiajam skaitytojui.

„Mano vardas Liv Marija Kristensen. Aš esu tas, kas esu.“ 

Liv Marija, idiliškoje Bretanės saloje užaugusi vienturtė švelnaus norvego ir mažakalbės prancūzės dukra, vietoje nenustygstanti paauglė, dėstytojo meilužė, našlaitė ir paveldėtoja, keliautoja ir nuotykių ieškotoja, o dabar ir motina, nuleidžia bures santuokos uoste. Bet prisitaikyti čia nelengva, nes prisiminimai apie buvusias liv marijas nepalieka ramybėje. Kaip jaukintis šeimos kasdienybę, tikrą intymumą, kai nuolat prisiveja praeities šešėliai?  

Įtraukiantis, sodrus ir aistringas pasakojimas apie moters drąsą ieškoti savęs ir būti laisvai, apie modernią graikų tragediją primenantį jos gyvenimą, netikėtus likimo posūkius, tikrą meilę ir pernelyg slegiančias paslaptis.

Irena Buivydaitė – tokių skaitytojų pamiltų romanų kaip „Tikros ir netikros seserys“, „Kitapus veidrodžio“ ir „Rožių dvaras“ autorė. „Mėnesiena ir tu“ – jau keturioliktoji jos knyga. LATGA duomenimis, I. Buivydaitės knygos yra vienos iš skaitomiausių Lietuvos bibliotekose. 

Netikėtai užgriuvus šeimos krizei ir vyrui Ugniui nutarus, kad jiems, užuot vykus atostogauti į Maljorką, reikia pagyventi atskirai ir nuspręsti, ką daryti toliau, Gabija su dukrele Mėja atsiduria jaukiuose tėvų, pianistės Kornelijos ir gydytojo Vismanto, namuose nedideliame Lietuvos mieste prie ežero. Gabija tikisi pasisemti stiprybės ir vilties iš tėvų santuokos, kuri visada atrodė tobulų šeimos santykių pavyzdys. Tačiau dukrelės rasta sena nuotrauka sujudina tai, kas atrodė taip tvirta ir neginčijama, netikėtai iškyla senos šeimos paslaptys, verčiančios Gabiją ieškoti atsakymų į klausimus apie savo gimimą, permąstyti, ar būna idealių santuokų, nuspręsti, ar įmanoma atleisti išdavystę. Bet kuo čia dėta mėnesiena?

Irena Buivydaitė – lietuviškų melodramų karalienė. Veikėjų aistros įtraukia kaip verpetas ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Rimtai apsiverkiau net du kartus. Skaitytojams tikrai patiks ši šeimos dramų kupina istorija. Jolita Herlyn, rašytoja