Formatas

PONAS MERSEDESAS RADO BŪDĄ PASTŪMĖTI ŽMONES NUSIŽUDYTI, IR BILUI HODŽESUI SU HOLE GIBNI TEKS SUGALVOTI, KAIP JĮ SUSTABDYTI – KITAIP IR PATYS TAPS JO AUKOMIS.

Galvos smegenų traumų klinikos 217-ojoje palatoje kažkas nubudo. Pragaištingasis Breidis Hartsfildas, per miesto rotušės skerdynes nužudęs aštuonis žmones ir dar daugiau sunkiai sužalojęs, penkerius metus praleido ligoninėje vegetacinės būklės. Išoriškai sustingęs, bukai spoksantis apsiseilėjęs Breidis iš tiesų atsigauna, negana to, įgyja naujų grėsmingų galių ir sugeba sukelti neįtikėtiną sumaištį nė neiškeldamas kojos iš palatos.

Buvęs policijos detektyvas, dabar – pensininkas Bilas Hodžesas, Pono Mersedeso ir Radybų herojus, yra įkūręs nedidelį tyrimų biurą ir dirba drauge su partnere Hole Gibni – ta pačia moterimi, kurios smūgis nugramzdino Hartsfildą į komą. Iškviesti dėl dviejų įtartinų mirčių, keistai susijusių su rotušės skerdynėmis, abu nejučia įtraukiami į pačią pavojingiausią bylą – grėsmė kyla ne tik jų gyvybėms. Breidis Hartsfildas grįžo – ir planuoja keršyti ne tik Hodžesui su draugais.

Knyga Budėjimas baigtas Stephenas Kingas užbaigia kvapą gniaužiančią Hodžeso trilogiją, sudeda taškus Pono Mersedeso ir Radybų detektyvinėse istorijose. Kaustančia įtampa pasižymi visi jo bestseleriai. Rezultatas – bauginantis žvilgsnis į žmogaus pažeidžiamumą ir neprilygstamas stingdantis laukimas. Niekas nėra šito įvaldęs geriau už Kingą.

Maginės fantastikos knygų ciklo „Raganius“ autorius Andrzej Sapkowski gimė Lenkijoje 1948 m. Išgarsėjęs dar pirmu apsakymu „Raganius“, jis parašė apie raganių Geraltą tris apsakymų rinkinius ir penkis romanus; jie išversti į daugelį kalbų. 2007 m. pagal „Raganiaus“ ciklą sukurtas kompiuterinis žaidimas „The Witcher“ irgi sulaukė pasaulinės sėkmės. 2016 m. už gyvenimo nuopelnus Andrzej Sapkowski gavo Pasaulio maginės fantastikos apdovanojimą (World Fantasy Award).

Iš tiesų, sakau jums, atslenka kalavijo ir kirvio amžius, nuožmių pūgų amžius. Atslenka Baltojo Speigo ir Baltosios Šviesos Metas, Beprotybės Metas ir Paniekos Metas, Tedd Deireadh, Pabaigos Metas. <...> Laukite ženklų! Byloju jums, kokie tatai bus ženklai, – pirmų pirmiausia žemė paplūs Aen Seidhe krauju, Elfų Krauju...Andrzej Sapkowski

Raganius Geraltas iš Rivijos – profesionalas, turintis magišką medalioną, jo tikslas – sunaikinti pasaulyje tūnantį blogį. Tačiau ne viskas, kas slypi tamsoje, yra blogas, ir ne kiekvienas, kas atrodo gerai, – siekia gėrio.„Elfų kraujas“ – trečioji „Raganiaus“ ciklo knyga. Geraldas iš Rivijos laukia gimstant pranašaujamo vaiko. Šis turės galią pakeisti pasaulį – į geresnį arba blogesnį. Jau daugiau kaip šimtmetį žmonės, nykštukai ir elfai gyveno palyginti taikiai. Tačiau laikai pasikeitė, nelengvai pasiekta taika baigėsi ir rasės vėl kovoja... o ypatingųjų galių vaikas medžiojamas. Geralto pečius užgula sunki našta – atsakomybė už nepaprastą vaiką ir viso pasaulio likimą.

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita.

Valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė. Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – ją privers susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Stojiškai nuryjanti pažeminimus, slapta padedant Aleksandrui Menšikovui balansuojanti tarp valdžios ir prarajos, graužiama kartėlio, maištaujanti. Likimas jai atseikėjo beveik visus vaidmenis, kuriuos gali turėti moteris. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn nusvirs jai Paskutiniojo Teismo svarstyklės?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.


Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Petro imperatorė“, „Baltos lankos“, 2019), paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008-2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.


„Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“
Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International" 2018 m. premijų laureatė

„Romanas „Petro imperatorė“ patvirtina užtarnautą Kristinos Sabaliauskaitės literatūrinę reputaciją. Patrauklūs, intriguojantys, lengvai skaitomi, o drauge atitinkantys rimtos prozos kriterijus, jos romanai vaizduoja spalvingas epochas, dar mažai pažįstamas mūsų skaitytojui. [...] Autorė yra įvaldžiusi paradoksalaus, beiliuzinio, humoru padažyto pasakojimo meną. Ji saikingai taiko vidinio monologo techniką. Romano aštri, nesumeluota kalba yra vienas iš jo sėkmės šaltinių.“
Poetas, eseistas, literatūrologas prof. Tomas Venclova

„Faktas, kurio nepaneigsi, – Sabaliauskaitė sugeba ne tik pasakoti pagrindinę istoriją, bet ir tiksliai bei labai sodriomis spalvomis vaizduoja tos istorijos foną, kuriame jos herojai susipažįsta, mylisi, pykstasi, kariauja, – žodžiu, kur jie gyvena. Puiki knyga. Sukrečianti.“
Žurnalistas, istorikas Rimvydas Valatka

„Knyga nepataikauja skaitytojo lūkesčiams, neina lengvo suvokimo keliu, o kviečia mąstyti apie pasaulio tvarką, apie stiprybę ir pražūtį, apie priešybes ir jų įtampas, apie tai, ko moko istorija, ir apie epochų cikliškumą.“
Zanda Gūtmane, Punctummagazine.lv

Viljamas Vistingas jau 24 metus iš eilės spalio 10 dieną iš spintos ištraukia ramybės neduodančios bylos dokumentus. Katarina Haugen dingo be žinios, palikusi sukrautą lagaminą, nepradėtus valgyti pusryčius ir užkoduotą žinutę, kurios niekam nepavyko iššifruoti. Tą dieną Vistingas kasmet aplanko Katarinos vyrą Martiną jausdamas kaltę dėl taip ir neišaiškintos bylos.

Tuo tarpu Nacionalinio kriminalinės policijos biuro tyrėjas Adrianas Stileris grįžta prie kitos 9-ajame dešimtmetyje dingusios merginos bylos. Pasitelkęs naujausius DNR tyrimo metodus, jis žino galįs įrodyti, kad prie nusikaltimo prisidėjo Martinas Haugenas. Tik jam vis dar trūksta kelių detalių, ir joms išgauti Stileris nusprendžia pasinaudoti Vistingo ir Haugeno draugyste. Prasideda klastingas katės ir pelės žaidimas, kurio baigties niekas negalėtų nuspėti.


„Horstas turi ypatingą talentą išradingai ir netikėtai pažvelgti į tradicinį knygos siužetą.“
2019 m. „Petrona“ apdovanojimo komisija

Patyręs detektyvas Viljamas Vistingas skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Medžiokliniai šunys“, „Uždaryta žiemai“, „Urvinis žmogus“ ir „Aklas spėjimas“.


Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, g. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbo vyriausiuoju inspektoriumi, savo unikalią patirtį pasitelkia romanuose. Rašytojas yra gavęs gausybę literatūrinių apdovanojimų: „Riverton“, „Stiklinio rakto“, taip pat prestižinę premiją „The Martin Beck“, kurią skiria Švedijos detektyvų rašytojų akademija.

Šedevras. Išties viena drasiausiu ir originaliausiu šiuolaikiniu knygu.

Naomi Klein

Atsiprašymas – knyga, kelianti giliausius ir intymiausius klausimus: kodėl vyrai smurtauja, o jų smurtas būna nukreiptas į artimiausius ir mylimiausius žmones? Kaip mes – visi kartu – galime padaryti tam galą? Ką reiškia atsiprašyti už tokius veiksmus? Ko reikia, kad vyrai, kadaise griebęsi prievartos, šiandien nuoširdžiai atsiprašytų?

Atsiprašymas – knyga, padedanti keistis. Joje rašoma apie tai, kaip, nepaisant paliktų žaizdų, galima vėl stotis ant kojų ir imti sveikti. Tai giliai sukrečianti knyga, kiekvieną iš mūsų skatinanti išdrąsėti, kalbėti tiesiai ir stengtis atleisti.

Eve Ensler, kaip ir milijonai kitų moterų, didžiąją gyvenimo dalį praleido laukdama atsiprašymo. Ši pjesės Vaginos monologai autorė, daugybę metų paskyrusi kovai su smurtu, nusprendė nebelaukti – juk atsiprašymą galinti įsivaizduoti, parašyti jį sau, dėl savęs ir taip išsilaisvinti.

Lemtingas žingsnis pirmyn... Neapsakomai šiais laikais reikalinga knyga.

Jane Fonda

Algimantas Čekuolis – rašytojas. Taip pat žurnalistas, vertėjas, profesionalus jūrininkas. Savo gyvenimą jis pavertė dokumentiniu nuotykių serialu.

Jūrose plaukiojo 12 metų. Išsitarnavo iki bocmano. Moka daug užsienio kalbų. Atsisako pasakyti kiek.

Baigęs mokslus nėrė į gyvenimą, nors šalis buvo uždaryta kaip cemento rūsys. Prisidėjo prie ruonių medžiotojų Baltojoje ir Barenco jūrose, vėliau tapo geologų grupės juodadarbiu, naru trepangų gaudymo artelėje.

Galų gale gavo jūreivio pasą. Tai leido dirbti laivuose, užsukančiuose į užsienio uostus.

Susikūrė spaudos agentūra „Novosti“. Jai reikėjo žurnalistų, mokančių užsienio kalbų ir gebančių dirbti savarankiškai.

Pakvietė Čekuolį ir išsiuntė korespondentu į Kanadą. Vėliau ketveriems metams – į Portugaliją, dar vėliau penkeriems – į Ispaniją. Ispanijos karalius jį apdovanojo ordinu „Už nuopelnus Ispanijai“. Prieš tai panašų ordiną jam skyrė Portugalijos prezidentas. Tai buvo neįprasta.

„Novosti“ galų gale nusigando tokios laisvės. Čekuolį atšaukė ir atėmė užsienio pasą.

Prasidėjo „Gimtojo krašto“ epocha. Po dar dvejų metų užgimė „Sąjūdis“.

Šioje knygoje rasite ir autoriaus gyvenimo patirties, ir pasaulinės spaudos prošvaisčių. Gana plačiai – apie meilę. Nes ji – mozaika, o ne stulpas. Galbūt skaitytoją nustebins, kad autorius pataria ją (jį) mylėti labiau negu vaikus. Apie kinų piršlybas bei kitus kuriozus.

Knyga patogi dažnai keliaujančiam. Gali bet kada užversti ir bet kada vėl atsiversti.

Mirties žaidynes jie laimėjo dviese.
Apygardų akyse jie paniekino Sostinę.
Ir prezidentas Snou to neatleis.

Parvykusi į 12-ą apygardą, Mirties žaidynių nugalėtoja Ketnė Everdin mėgina grąžinti gyvenimą į įprastas vėžes. Bet namie viskas pasikeitę: Geilas dirba kasyklose ir stengiasi laikytis atstu, jai nebereikia medžioti, kad šeima išgyventų dar vieną sunkią dieną, kasdienybė Laimėtojų kalvoje primena savitą kalėjimą, o Pitas – vis dar neįveikiama spėlionė. Kas juos sieja dabar, kai Žaidynės baigėsi? Tik netrukus prasidėsiantis Nugalėtojų turas, kur vėl teks vaidinti neišskiriamų įsimylėjėlių porelę? O gal visgi toji meilė buvo tikra?..

Ketnė viliasi, kad kelios savaitės kelyje ir viskas baigsis – daugiau jokių kankinančių klausimų ir apsimetinėjimų, jokio žaidimo pagal primestas taisykles. Tačiau, prieš pat išvykdama į turą, mergina sulaukia netikėto svečio iš Sostinės. Staiga ji ima suvokti, kad, kartu su Pitu laimėję, jiedu pažeidė taisykles ir įerzino Sostinę, privertė apygardas suabejoti nepalaužiama prezidento Snou galia. Saujelė uogų ne tik padovanojo gyvenimą, bet ir į mirtiną pavojų įstūmė visus jai brangiausius žmones. Sostinė niekada ir nieko nepamiršta, tad dabar telieka tikėtis blogiausio...


Suzanne Collins (Siuzan Kolins) – amerikiečių rašytoja, laidų vaikams scenarijų autorė. Pirmoji jos sukurta serija paaugliams „Bado žaidynės“ netruko užkariauti visą pasaulį ir sužavėjo net tokius rašytojus kaip Stephenas Kingas ir Johnas Greenas. Trilogijos knygos ilgiau nei šešerius metus išliko „New York Times“ bestselerių sąraše, o 2012-aisiais perkeltos į didžiuosius ekranus. Šiuo metu autorės kūriniai išversti net į 53 pasaulio kalbas, jau parduota daugiau nei 100 milijonų knygų egzempliorių. „Pavojinga meilė“ – antroji trilogijos knyga.

Vienas strėlės šūvis Panemui grąžino viltį.
Laisvė pagaliau atrodo ranka pasiekiama.
Tik pirmiau Ketnė turi suvesti asmenines sąskaitas su Snou.

„Ketne Everdin, liepsnojanti mergaite, tu įžiebei kibirkštį – jei jos neužgesinsim, įsiplieks ugnis, ir visas Panemas virs pragaru.“ Tąkart prezidento Snou ištarti žodžiai buvo pranašingi. Po maištu pasibaigusių specialiųjų Mirties žaidynių Sostinė su žeme sulygino 12-ąją apygardą – liko tik nuodėguliai ir nespėjusiųjų pabėgti kūnai. Tik nedidelė grupelė gyventojų buvo išgabenti į Juodąsias dienas stebuklingai išgyvenusią 13-ąją apygardą, kuri ir pakurstė Panemą sukilti. Dabar maištininkai nori, kad Ketnė taptų sukilimo simboliu, visos šalies vedliu – jų strazdu giesmininku.

Mergina žino, kad požeminis 13-osios apygardos pasaulis – tik laikinas prieglobstis, kad anksčiau ar vėliau kova su Sostine apims visą šalį ir pasprukti nebebus kur. Tačiau ar tai – jos kova? Ar ji pajėgs įkvėpti ir į akistatą su mirtimi vesti tūkstančius apygardų žmonių? Ar ji turi tokią teisę? Visos Ketnės abejonės išsisklaido, kai vieną dieną, grįžusi į 12-ąją apygardą, tarp pelenais virtusio miesto sienų ji randa šleikštų kvapą skleidžiančią baltą rožę. Snou metė dar vieną iššūkį – ir Ketnė nenurims, kol neatkeršys jam už prarastas gyvybes, už patirtus žiaurumus, o svarbiausia – už Pitą.


Suzanne Collins (Siuzan Kolins) – amerikiečių rašytoja, laidų vaikams scenarijų autorė. Pirmoji jos sukurta serija paaugliams „Bado žaidynės“ netruko užkariauti visą pasaulį ir sužavėjo net tokius rašytojus kaip Stephenas Kingas ir Johnas Greenas. Trilogijos knygos ilgiau nei šešerius metus išliko „New York Times“ bestselerių sąraše, o 2012-aisiais perkeltos į didžiuosius ekranus. Šiuo metu autorės kūriniai išversti net į 53 pasaulio kalbas, jau parduota daugiau nei 100 milijonų knygų egzempliorių.
„Liepsnojantis įtūžis“ – trečioji trilogijos knyga.

„Norėtų viską išardyti, vėl paversti vilnos pluoštu, grįžti į tą akimirką, o tada atsistoti, atgręžti veidą į žvaigždes, į dangų, į mėnulį ir melsti jų pakeisti tai, kas jo laukia.“

Vieną 1596-ųjų vasaros dieną sukarščiavusi vienuolikmetė Džudita atgula į lovą savo namuose Stratforde. Jos dvynys brolis Hamnetas kur įmanydamas ieško pagalbos ir artimųjų. Bet kodėl gi nieko nėra namuose?

Dvynių motina Agnesė – laisvos dvasios moteris, žolininkė, turinti gydymo galių, nors ir keistuolė, miestelyje gerbiama vaistytoja, gebanti įžvelgti žmogaus likimą, – visai netoli, sode, kur augina įvairiausias gydomąsias žoleles. Jų tėvas, lotynų kalbos mokytojas ir talentingas dramaturgas, kuria Londone. Jie dar nenujaučia, kad vienas iš jų vaikų iki savaitės pabaigos neišgyvens.

„Hamnetas“ – meistriškas romanas, įkvėptas Williamo Shakespeare'o sūnaus istorijos. Šio pasakojimo ašis – stipresnis už mirtį ryšys tarp brolio ir sesers, visa peržengianti motinos meilė, gedulo prislėgtos santuokos portretas. Kartu tai istorija sakalo ir jo mylimosios, blusos, laivu keliaujančios iš Aleksandrijos per pasaulį, pirštinių siuvėjo sūnaus, kuris nepaiso visuomenės normų ir pasirenka neįprastą gyvenimo kelią, galiausiai – istorija netekties pakirstos motinos, ypatingos moters, nužengusios tarsi iš kito, mistinio, gamtos ir dvasių, pasaulio.

„Mirguliuojantis stebuklas.“
David Mitchell

„O'Farrell „Hamnete“ savo elipsiška, sapniška proza kuria pasaulį, kuris sykiu apčiuopiamas ir tarsi anapusinis. <…> Šis romanas įtvirtina autorę kaip nepaprastai įvairiapusę rašytoją, itin gilumiškai suvokiančią svarbiausius žmogiškuosius ryšius, – šias savybes turėjo ir vienas toks lotynų kalbos mokytojas iš Stratfordo prie Eivono.“
Stephanie Merritt

„Meilė, gedulas, viltis, tvirtybė – šios knygos pasaulis toks gyvas ir ryškus, kad skaitant beveik gali užuosti žolę, išgirsti lietų.“
Mary Beth Keane

Maggie O'Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių airių ir britų rašytojų, aštuonių romanų autorė, „Costa Book Awards“ laureatė. Svarbiausiu jos kūriniu laikomas romanas „Hamnetas“, 2020 m. apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir tapęs „Waterstones“ metų knyga.

„Džordžas pasilenkė.Klounas ištiesė ranką.Ir vaikas pamatė, kaip keičiasi jo veidas.“

Deris – mažas miestelis, nesiskiriantis nuo daugybės kitų tokių Meino valstijoje. Bent jau taip atrodo jo gyventojams, paskendusiems kasdieniuose rūpesčiuose. Ir tik vaikai jaučia, kad gimtasis jų miestelis kitoks. Ypatingas. Siaubingai, šiurpiai, tragiškai ypatingas, nes po jo gatvėmis ir tiltais, begaliniuose nuotekų vamzdynuose ir Kanale tyko TAS...Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Derį supurto žiaurių nusikaltimų virtinė. Kol suaugusieji bergždžiai ieško nusikaltėlio, septyni paaugliai perpranta, kas tikrasis blogio šaltinis ir kur jis slypi. Įveikę didžiausias savo baimes, jie stoja į kovą su TUO ir jį nugali. Vis dėlto po 27 metų paaiškėja, kad TAS grįžo ir jiems vėl teks patirti siaubą, kurį buvo pasistengę ištrinti iš atminties kurdami savo gyvenimą toli nuo Derio. Šis siaubo romanas, rašytas ketverius metus, tapo nuostabiu gausios Stepheno Kingo kūrybos brangakmeniu. Daugiau nei prieš tris dešimtmečius išvydęs dienos šviesą jis iš karto pelnė pasaulinį pripažinimą ir atsidūrė geriausių Amerikos knygų sąrašų viršūnėse.

„Tas“ – nepaprastos galios ir poveikio romanas apie vaikystę ir brendimą, apie nuoširdžią draugystę ir besąlygišką ištikimybę, ir apie kiaurai persmelkiantį, kliuksintį, stingdantį ir kiekvienoje tamsioje kertėje aukų tykantį bevardį siaubą.

„Kol kas puikiausias romanas... Nors kiekvienas puslapis šokiruoja ir stebina, Stephenui Kingui pavyko sukurti ir nepakartojamai šiurpią pabaigą.“

Yorkshire Evening Post

NABI – žodis, korėjietiškai reiškiantis „drugelis“. Jį autorius knygai pavadinti pasirinko sąmoningai. O štai arabiškai žodis NABI – „pranašas“. Ar šis reikšmių žaidimas tik atsitiktinumas, ar tai dalis autoriaus sumanymo?

Kęstutis Marčiulynas-Bo Haeng Sunim – aktorius, režisierius, pasirinkęs vienuolystės kelią ir pasukęs dzeno link. Kaip pats teigia, tarp vienuolių – aktorius, tarp aktorių – vienuolis, tarp artimųjų – atsiskyrėlis, tarp svetimųjų – artimas. Mokytojas, pasaulio pilietis, bet ir esantis čia, Lietuvoje, panemunėse, pajūryje, su klausytojais, žiūrovais, mokytiniais. 

Dzeno esmė – pažinti savo prigimtį, atbusti, kuo sąmoningiau ir atviriau išgyventi dabarties akimirką. Peržengus ego  ribas, prieštaros ir konfliktai išnyksta, ir gyvenimas tampa tiesiog patiriamas. Toks jis ir šioje knygoje: tiesiog patiriamas. Sustojant ties tam tikromis akimirkomis. Apmąstant. Klausiant ir provokuojant.

Į šią knygą skaitytoją kviečiame ateiti  kaip į nenuspėjamą susitikimą su jos autoriumi. Atsimenant, kad ribos tarp išmintingos pranašystės ir efemeriško drugelio sparno virptelėjimo tiesiog nėra.

Meilė pakreipia istorijos vagą...Pranciškus Juozapas Habsburgas daugiatautės Austrijos imperijos valdovu tampa 1848 m., kai per Europą ritasi revoliucijų banga. Nuslopinęs maištus Vengrijoje ir Italijoje, jis perima sostą iš silpno dėdės. Įtakingiausias Pranciškaus Juozapo patarėjas – jo motina erchercogienė Sofija kuri nuo pat vaikystės ruošė sūnų imperatoriaus vaidmeniui. Po pasikėsinimo į Pranciškų, ji nusprendžia, kad sūnus turi kuo greičiau vesti, ir parenka jam nuotaką.Nevaržomos dvasios penkiolikametė Bavarijos kunigaikštytė Elžbieta, kitaip Sisi, su vyresniąja seserimi Elena, jaunojo imperatoriaus sužadėtine, keliauja į Habsburgų dvarą. Bet ten Sisi iškyla netikėta dilema: ji netyčia pamilsta sesers sužadėtinį ir pavergia jo širdį. Pranciškus Juozapas atsisako įsipareigojimo Elenai ir paskelbia apie ketinimą vesti Sisi.Pasodinta į labiausiai Europoje intrigomis apipinto imperatoriškojo dvaro sostą, Sisi  stengiasi pelnyti ir išsaugoti vyro, pavaldinių bei pasaulio meilę, bet apleidžia savo politines ir šeimines priedermes...Allison Pataki romane „Imperatorienė Sisi“ pateikia gausybę to meto istorinių detalių ir sukuria sudėtingų bei spalvingų veikėjų galeriją. Tai puiki galimybė pažvelgti į vienos įdomiausių Europos istorijoje karališkosios šeimos gyvenimą, kitokioje šviesoje pamatyti didingą, auksu spindintį Habsburgų dvarą ir 19 a. grožio etalonu laikomą ekscentriškąją imperatorienę Sisi.Allison Pataki neria į istorijos gelmę ir iškelia veikėją, kuri nėra vien brangakmenis imperijos karūnoje – tai spalvinga, sudėtinga asmenybė, kurios gyvenimo istorija suteikia progą į istorinius įvykius pažvelgti iš visai kitokios perspektyvos. Sumaniai parašyta, įdomi, kupina išdavysčių, intrigų ir meilės, „Imperatorienė Sisi“ prikaustė mano dėmesį nuo pat pirmųjų puslapių.

Lee Woodruff, populiari New York Times autorė

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita.

Valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė. Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – ją privers susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Stojiškai nuryjanti pažeminimus, slapta padedant Aleksandrui Menšikovui balansuojanti tarp valdžios ir prarajos, graužiama kartėlio, maištaujanti. Likimas jai atseikėjo beveik visus vaidmenis, kuriuos gali turėti moteris. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn nusvirs jai Paskutiniojo Teismo svarstyklės?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.


Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Petro imperatorė“, „Baltos lankos“, 2019), paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008-2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.


„Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“
Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International" 2018 m. premijų laureatė

„Romanas „Petro imperatorė“ patvirtina užtarnautą Kristinos Sabaliauskaitės literatūrinę reputaciją. Patrauklūs, intriguojantys, lengvai skaitomi, o drauge atitinkantys rimtos prozos kriterijus, jos romanai vaizduoja spalvingas epochas, dar mažai pažįstamas mūsų skaitytojui. [...] Autorė yra įvaldžiusi paradoksalaus, beiliuzinio, humoru padažyto pasakojimo meną. Ji saikingai taiko vidinio monologo techniką. Romano aštri, nesumeluota kalba yra vienas iš jo sėkmės šaltinių.“
Poetas, eseistas, literatūrologas prof. Tomas Venclova

„Faktas, kurio nepaneigsi, – Sabaliauskaitė sugeba ne tik pasakoti pagrindinę istoriją, bet ir tiksliai bei labai sodriomis spalvomis vaizduoja tos istorijos foną, kuriame jos herojai susipažįsta, mylisi, pykstasi, kariauja, – žodžiu, kur jie gyvena. Puiki knyga. Sukrečianti.“
Žurnalistas, istorikas Rimvydas Valatka

„Knyga nepataikauja skaitytojo lūkesčiams, neina lengvo suvokimo keliu, o kviečia mąstyti apie pasaulio tvarką, apie stiprybę ir pražūtį, apie priešybes ir jų įtampas, apie tai, ko moko istorija, ir apie epochų cikliškumą.“
Zanda Gūtmane, Punctummagazine.lv

Dabarties akimirka yra vienintelis laikas, kuris mums turėtų rūpėti

Kartais tik praėjus šimtmečiui ar daugiau galime suprasti vieno žmogaus įtaką daugybei žmonių. Šiuo atveju neprireikė tiek daug laiko ir galime pasidžiaugti, kad turime privilegiją gyventi su Jonu Kabat-Zinnu. Pats autorius kuklindamasis nesureikšmina savo indėlio į mokslą, į psichologijos bei psichoterapijos raidą, tačiau jo nuopelnai akivaizdūs. Ko gero, svarbiausias yra gebėjimas rasti žodžius ir jais pasiekti žmones, kalbant subtiliomis temomis. Viena iš tų temų – meditacija. Ir nors žmonija meditaciją pažįsta tūkstantmečius, kiekvienai naujai kartai reikia naujo balso, kuris mokėtų pastatyti žodžių tiltą, mokėtų tinkamai, nepamesdamas gylio ir prasmės, išversti protėvių išmintį šiuolaikinei klausai. Autoriui tai puikiai pavyksta.

Jonas Kabat-Zinnas moka pabudinti. Jis išplečia supratimą apie meditaciją, moko jos ieškoti savyje ir kasdieniuose žingsniuose. Tikiu, kad, kaip ir man kadaise, šią knygą į širdį ir protą įsileidusiems žmonėms tai bus prasmingo kelio išminties link pradžia.

Paulius Rakštikas, Pauze.lt psichologas, atidos (mindfulness) mokytojas

Mūsų galva nuolat pilna minčių: ateities planų, prisiminimų apie praeitį, svajonių apie tai, ko neturime, ir apgailestavimo dėl to, ko nebeturime. Tačiau labai retai susimąstome apie tą akimirką, kurioje esame DABAR: kuo kvepia oras, kurį dabar įkvepiame, kokie garsai mus supa, ką jaučiame būtent šią akimirką. O tikra ir yra tik ši akimirka, kurią išgyvename dabar, ji ir turėtų būti pati svarbiausia, bet retas tai suvokia bėgdamas rutinos labirintuose. Padėti pajusti akimirkos svarbą gali dėmesingas įsisąmoninimas (mindfulness).

Tai knyga tiems, kurie nori išmokti gyventi geriau šiandien ir kiekvieną dieną.

Pagrindinė herojė Greisė trokšta pripažinimo ir meilės, bet niekaip nepritampa prie bendraamžių. Dėl savo bėdų ji nuolat kaltina kitus ir vis pasiduoda pykčiui bei nevilčiai. Mergina dar nesupranta, kad jau turi viską, kas šiame gyvenime svarbu. Ne vienas iš mūsų tą patį galėtume pasakyti ir apie save, jei tik išdrįstume būti atviri. 

Netikėtai Greisės pasaulis ima keistis. Iš pradžių skeptiškai ir net piktai reagavusi į patarimus, ji pamažu juos priima ir ima geriau suprasti pati save. Tampa dėkinga už gausą, kurios yra apsupta ir kurios anksčiau nevertino. Pajunta pilnatvę ir ramybę – ne tą išorinę, greitai prarandamą, o sklindančią iš vidaus. Eidama naujuoju keliu Greisė vis dar suklumpa, bet tie suklupimai – ne mažiau svarbios pamokos.

Šis įkvepiantis romanas tęsia kasdienių problemų sprendimo temą, su kuria galbūt jau susidūrėte tokiose knygose kaip „Dievas visada keliauja incognito“ (aut. Laurent Gounelle) ir „Tavo antras gyvenimas prasideda supratus, kad gyveni tik kartą“ (aut. Raphaëlle Giordano), ir primena, kad didžiąją mūsų gyvenimo dalį sudaro kasdienybė, todėl tikrai verta mokytis ja džiaugtis.

Australijos lietuvė Kristina Dryža – antropologė ir futurologė, tačiau labiausiai ji vertina dabartį. Verslo pasaulyje gerai žinoma tendencijų prognozuotoja nori asmeniniais atradimais pasidalyti su siekiančiais prasmingesnės ir geresnės kasdienos.

Nauja bestselerio „Dievas visada keliauja incognito“ autoriaus knyga tiems, kurie ieško atsakymų ir trokšta pažinimo. Supindamas populiariąją psichologiją ir įtraukiantį siužetą, Laurentʼas Gounelleʼis stengiasi padėti savo skaitytojams atrasti kelią į laimingą gyvenimą. 

Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime būna dienų, kai atrodo, kad pati visata susimokė prieš jus: viskas krenta iš rankų, o blogą naujieną veja dar blogesnė. Būtent tokią dieną išgyvena Sibilė Širdūn. Pirmiausia jos viršininkas pareiškia, kad moteris teturi dešimt dienų darbo vietai išsaugoti. Lyg to būtų maža, partneris nedviprasmiškai duoda Sibilei suprasti, kad jo nebetenkina jų santykiai. Pagrindinė problema atrodo esanti Sibilės asmenybė – ji turi pasikeisti. Priblokšta moteris karštligiškai puola ieškoti išeities – kaip tuo pat metu išsaugoti tai, ką turi, ir neprarasti savęs? 

Atsitiktinumo, likimo ar Dievo dėka atsakymą jai pasiūlo seniai matytas, netikėtai sutiktas pažįstamas Remis. Jis papasakoja Sibilei apie paslaptingą vyrą, įvaldžiusį senovinį meną visiškai pakeisti žmogaus asmenybę. Iš pradžių moteris reaguoja skeptiškai, bet įrodymai – prieš akis: universiteto laikais Remis buvo tikras drovumo įsikūnijimas, o dabar tiesiog spinduliuoja vidinį pasitikėjimą savimi. Sibilė pasijunta suintriguota. Galų gale – ką ji gali prarasti? 

Socialinių mokslų, psichologijos, filosofijos ir asmeninio tobulėjimo entuziastas Laurentʼas Gounelleʼis yra tikra sensacija ne tik gimtojoje Prancūzijoje, bet ir daugybėje kitų šalių. Jo knygos, nagrinėjančios daugybei žmonių aktualias problemas, išverstos į 27 kalbas ir yra mėgstamos milijonų skaitytojų visame pasaulyje. 

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų.

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

MĄSTYDAMI KAIP VIENUOLIS suprasite:

• Kaip įveikti negatyvumą

• Kaip neperkrauti smegeninės

• Kodėl lygiuojantis į kitus gęsta meilė

• Kaip pažaboti baimę

• Kodėl, nors ieškote, niekaip nerandate laimės

• Kaip pasimokyti iš kiekvieno sutiktojo

• Kodėl nesate savo minčių atspindys

• Kaip rasti savo tikslą

• Kodėl sėkmei taip svarbu gerumas

Ir dar daugiau...

JAY SHETTY, socialinių tinklų superžvaigždė ir populiariausios tinklalaidės „On Purpose“ vedėjas, skleidžia vienuolyne įgytą amžinąją išmintį ir pataria, kaip ją pritaikyti kasdieniame gyvenime, kad jame būtų mažiau nerimo ir daugiau prasmės.

Jay Shetty žingsnis po žingsnio rodo, kaip įgyti galios dėmesį nukreipiant nuo savivokos link savigarbos. Ši knyga išlaisvina nuo socialinės aplinkos įtakos ir padeda tapti nuosavo gyvenimo architektu.

Deepakas Chopra, dr., San Diego Kalifornijos universiteto medicinos profesorius, bestselerių autorius

Kas geriau gali padėti surasti gyvenimo prasmę, jei ne vienuolis? Jay’aus patirtis ir išmintis neįkainojamos tiems, kas siekia geresnio gyvenimo ir trokšta išnaudoti visas savo galimybes.

Ellen DeGenneres, televizijos laidų vedėja, aktorė, rašytoja ir prodiuserė

1951 m. Paryžiuje gimęs Pierreʼas Lemaitreʼas (Pjeras Lemetras) kaip rašytojas debiutavo tik sulaukęs 55-erių. Bet jau pats pirmasis, 2006-aisiais išleistas, jo romanas „Travail soigné“ („Kruopštus darbelis“) sulaukė palankių atsiliepimų. O didžioji šlovės valanda išmušė 2013 m., kai už romaną „Iki pasimatymo ten aukštai“ P. Lemaitreʼas buvo apdovanotas prestižiškiausia Prancūzijos literatūros Gonkūrų premija. „Gaisro spalvos“ yra „Iki pasimatymo ten aukštai“ tęsinys ir antroji trilogijos dalis, kurią galima skaityti ir kaip atskirą kūrinį. 

1927-ieji. Visa Paryžiaus grietinėlė susirenka į turtingo bankininko Marselio Perikūro laidotuves. Jų dėmesio centre – jauna velionio duktė Madlena, kuriai lemta perimti tėvo sukurtą verslo imperiją. Moteris puikiai suvokia, kad lengva nebus – iki tol ji visiškai nesidomėjo nei tėvo reikalais, nei jo verslu. O per laidotuves pro trečio aukšto langą iškritęs Madlenos septynmetis sūnus Polis motinos mintis nukreipia visai kita kryptimi.

Pajutę neeilinę galimybę lengvai pasipelnyti, daugybė godžių veikėjų ima kurpti greito pralobimo planus ir suka ratus aplink Madleną, bet ši, pasitelkusi visą savo išradingumą, teisybės troškimą ir netikėtas Polio idėjas apie naują verslą, pakyla į kovą.

Madlenos kova vyksta kur kas didesnių įvykių fone. Po Pirmojo pasaulinio karo atsigaunančioje Vokietijoje šalies nacionalsocialistų partijos valdžios laiptais sparčiai kyla charizmatiškas oratorius, aistringai kalbantis apie nepelnytas sankcijas mylimai tėvynei, vokiečių rasės viršenybę ir naują pasaulio tvarką. Jo žodžių įžiebta liepsna netrukus virs didžiuliu gaisru, visiems laikams pakeisiančiu Europą ir visą pasaulį.

 „Tamsus, deginantis kūrinys, parašytas nuostabiu stiliumi, prilygstančiu netikėtam smūgiui į veidą. Būsite apstulbinti.“

L‘Express

„Didingą romano užmojį ir didžiulę išskirtinių antraeilių veikėjų galeriją galima lyginti su Balzaco kūryba. Jaudinantis, intelektualus ir teisingu pykčiu pulsuojantis romanas, kuriam neįmanoma atsispirti.“

The Times 

„Mirties komitetas“ (1969) – vienas pirmųjų Lietuvoje pamėgto amerikiečių autoriaus Noah Gordono romanų. Tai pasakojimas apie tris jaunus, profesijai fanatiškai atsidavusius chirurgus, interną ir du rezidentus, įvairiais keliais iš skirtingų pasaulių patekusius į tą pačią Bostono ligoninę. Matome lygiai vienus jų darbo ir gyvenimo metus, lemtingus visais atžvilgiais. Pergalės ir pralaimėjimai, juokas ir ašaros, kasdienės dilemos, asmeninės dramos ir rūpesčiai... Ir kas mėnesį šaukiamas ligonių mirtingumo posėdis, pramintas Mirties komitetu, kuriame svarstomi visi mirties atvejai ir ar buvo galima jų išvengti. Komiteto verdiktas – didelis išbandymas kiekvienam svarstomam chirurgui.

Ši be galo patraukli ir jaudinanti knyga iškelia daug svarbių profesinės etikos problemų, ypač opių tiek prasidėjus organų transplantacijos erai, tiek ir dabar.

1926 m. JAV, Masačusetso valstijoje, gimęs Noah Gordonas pirmąją knygą „Rabinas“ išleido būdamas 39-erių. Rašytojas išgarsėjo parašęs romaną „Gydytojas. Avicenos mokinys“ (liet. 2016), kuris daugelyje šalių tapo tikra sensacija. Autorius jau yra išleidęs devynis istorinius romanus, jie pelnė ne vieną premiją ir yra vertinami viso pasaulio skaitytojų bei kritikų.

„Noah Gordonas parašė knygą... padedančią skaitytojui suprasti, koks yra šiuolaikinis chirurgas ir kaip juo tampama...“

The Boston Globe

„Jei mėgstate gerą istoriją, it skalpelis perskrodžiančią tiek gydytojų, tiek ligonių žmogiškąją prigimtį, ši knyga – kaip tik tai, ką jums paskirtų daktaras.“

The Hartford Times

„Keturios po blakstienomis žibančios ir spindinčios akys. Užpildančios visą veidrodžio stiklą. Klausimai, išnyrantys į paviršių ir vėl pasislepiantys. Nežinau: ugnelės ir šviesa akyse, tavo žvilgsnis į mane, mano žvilgsnis į tave, į tave vieną, į veidrodžio stiklą ir atgal, ir jokio atsakymo į klausimą, kas čia vyksta, jokio paaiškinimo.“

Mažame Norvegijos kaimelyje į paauglystę žengiančios mergaitės Sisė ir Unė užmezga ypatingą draugystę. Jos nuo pat pradžių pajunta atradusios neįprastą, joms pačioms neperprantamą tarpusavio ryšį. Tarsi būtų viena siela skirtinguose kūnuose. Tačiau vieną šaltą žiemos rytą Unė, užuot ėjusi į mokyklą, patraukia prie milžiniško užšalusio krioklio, vietinių vadinamo Ledo rūmu. Painūs ledo labirintai paklaidina Unę, o Sisė visą ilgą žiemą lieka įkalinta savo pačios minčių speige.

„Ledo rūmas“ – metaforiškas, skaidrus taupia kalba, tik Tarjei Vesaasui būdingu fragmentišku stiliumi parašytas romanas apie bundančius jausmus, vienatvę ir nepritapimą, žengimą į suaugusiųjų pasaulį, apie tamsias sielos kertes, kur tarpusavyje kovoja įvairios jėgos, jausmai ir troškimai.

„Koks šis romanas grynas. Koks subtilus. Koks galingas. Koks nepanašus į jokį kitą. Jis unikalus. Jis nepamirštamas. Jis ypatingas.“
Doris Lessing

„Jeigu reiktų įvardyti knygą, man keliančią klausimą, kodėl tai ne pati garsiausia knyga pasaulyje, rinkčiausi Tarjei Vesaaso „Ledo rūmą“.“
Max Porter

„Šis romanas – tai asketiškas poetinis grynumas, stojiška išmintis, virpantis gamtos atliepimas.“
Times Literary Supplement

„Pasakojimas prikaustantis, aprašymai kupini nuginkluojančio grožio, atsiverianti prasmė tokia pat didinga kaip tasai ežeras, po truputį virstantis ledu.“
Times

Tarjei Vesaas (Tarjė Vėsosas, 1897-1970) laikomas vienu iškiliausių XX a. norvegų rašytojų, tris kartus nominuotas Nobelio literatūros premijai. Bene geriausius savo romanus parašė perkopęs šešiasdešimtmetį. 1957 m. pasirodė romanas „Paukščiai“, 1963 m. – „Ledo rūmas“, laikomas vienu meistriškiausių T. Vesaaso kūrinių. 1964 m. už jį rašytojas buvo apdovanotas Šiaurės Tarybos literatūros premija ir tapo pirmuoju norvegų rašytoju, gavusiu šį svarbiausią skandinavų literatūros apdovanojimą. Iš viso T. Vesaas parašė per trisdešimt kūrinių. Jo knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų, ne viena buvo ekranizuota.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų.

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

„Gyvūnai miršta. Netrukus čia liksime vieni.“

Franė Stoun visad buvo iš tų, kurios geba mylėti, bet negali pasilikti. Viską palikusi praeityje, išskyrus savo paukščių sekimo įrangą, ji atvyksta į Grenlandiją, kad leistųsi į ilgą kelionę iki pat Antarktidos – paskui vienintelę likusią poliarinių žuvėdrų koloniją pasaulyje, paskui ilgiausią ir galbūt paskutinę jų migraciją. Įkalbėjusi laivo „Saghanis“ kapitoną, Franė kartu su įgula leidžiasi gilyn į atvirus vandenis, tolyn į pietus, ieškodama ne tik įrodymų, kad poliarinės žuvėdros gali išgyventi, bet ir bandydama susitaikyti su savimi ir savo skaudžia praeitimi.

Nuo Arkties iki Airijos, nuo Australijos iki Antarktidos – tai intymi vienos moters kelionė paskui paukštį ir kartu klajonė po savo į šipulius byrantį pasaulį, kupiną meilės ir netekčių. Tai odė prieš mūsų akis nykstančiam pasauliui, žmogiškajam ryžtui ir niekad nemirštančiai vilčiai, vietoms ir žmonėms, kuriuos mylime.

„Ypatinga, grožio ir nevilties kupina knyga.“
Emily St. John Mandel

„Šis romanas pakeri, bet ne taip, kaip pakeri pasakos. Charlotte McConaghy įvaldė rupios magijos formą, kuri nutvilko mūsų sielas. „Migracijas“ rekomenduoju visa širdimi.“
Geraldine Brooks

„Migracijos“ atveria langą į niūrią ateitį, kuri nė neatrodo tokia nutolusi nuo mūsiškės dabarties. Suprasdama, kaip gamta mus gydo, C. McConaghy parodo, kodėl neatidėliodami turime imtis visų priemonių jai apsaugoti.“
Time

„Romane galima atpažinti sumaniai permąstyto „Mobio Diko“ atšvaitų, nuostabių mūsų planetos gamtovaizdžių ir jos nykstančių gyventojų aprašymų. Ši kelionė atmintyje išliks ilgai ir jai pasibaigus.“
New York Times Book Review

Charlotte McConaghy (Šarlotė Makonahy) – australų rašytoja ir scenaristė. „Migracijos“ yra devintoji jos knyga ir pirmoji, sulaukusi didžiulės tarptautinės sėkmės. Amazon.com „Migracijas“ išrinko geriausia 2020 m. grožine knyga. Šis distopinis romanas gimė iš autorės meilės gamtai ir nerimo dėl šiandieninio pasaulio patiriamos įvairių gyvybės rūšių nykimo krizės.

Apleistoje mašinoje Maskvoje katytė Glorija atsiveda kelis kačiukus, vienas iš jų gauna Savelijaus vardą.

Po kelių mėnesių abiturientas Vitia iš gretimo daugiabučio pasiima kačiuką į namus.

Praeina keleri metai. Savelijus juos leidžia stebėdamas laiko tėkmę pro langą ir dalyvaudamas šeimos narių gyvenime.

Galiausiai jis nusprendžia iškeliauti į pasaulį ir pabėga iš namų...

Tai romanas apie išsiskyrimus ir praradimus. O juk iš jų daugiausia ir susideda tiek sužmogintų kačių, tiek sukatėjusių žmonių gyvenimas. Lydėdami Savelijų klaidžiais ir toli gražu nelengvais keliais sužinosime, koks jo požiūris į pasaulį, žmones, mirtį ir meilę.

Katės literatūroje – nenauja tema. Suprantama, už kačių visada slypi žmonės. Mažųjų herojų misija didelė – padaryti mus žmogiškesnius. O mes, dažnai vieniši ir pavargę nuo visko, bandome „užkaišioti katėmis sielos spragas“, kaip sako katinas Savelijus.

G. Služitelis meistriškai kuria personažus ir jų gyvenimo istorijas, miesto vaizdus ir atmosferą. Jo Savelijus labai jau nekatiniškas, veikiau tai žmogus katino kailiu: mąslus, smalsus, ironiškas, įžvalgus ir linkęs filosofuoti.

Grigorijus Služitelis (g. 1983 m. Maskvoje) baigęs GITIS Režisūros fakultetą, Teatrinio meno studijos aktorius, grupės O’Casey solistas. „Savelijaus dienos“ – jo pirmoji knyga. Ji sulaukė didelės sėkmės, buvo palankiai įvertinta tiek skaitytojų, tiek kritikų ir pelnė ne vieną apdovanojimą.