Formatas

„Tai, kas nutiko man, iš tiesų yra geriausia, ką galėjau patirti per visą savo gyvenimą. Galbūt tik sukrėstas žmogus gali labiau save pažinti.“

Virginijus Šaulys

Prieš septynerius metus Virginijui buvo diagnozuoti ketvirtos stadijos piktybiniai kasos, kepenų ir tulžies latakų navikai. Praėjus pirmajam šokui, jis nusprendė, kad privalo išgyventi dėl artimųjų.

Jokių stebuklų neįvyko, Virginijaus neišgelbėjo nei burtininkai, nei piramidės. Jam padėjo stipri valia ir tikslo siekimas. Pasiekęs kelis mažus tikslus, jis išsikėlė didesnius, kol galiausiai užsibrėžė pasveikti. 

„Vėžys – ne nuosprendis, jį tikrai galima įveikti“, – sako Virginijus ir šią knygą skiria vėžiu sergantiems žmonėms bei jų artimiesiems – tiems, kurie turi vilties ir ryžto. Ją perskaitę sužinosite, kaip elgtis išgirdus onkologinės ligos diagnozę. Ką daryti, kad kuo greičiau suvaldytumėte ligą, o vėliau ir visiškai pasveiktumėte.

Virginijus Šaulys pasakoja savo sveikimo istoriją, atskleidžia, kas svarbiausia kovojant su šia klastinga liga, kaip padėti gydytojui gydyti, o įvairių sričių specialistai nuosekliai atsako į onkologiniams pacientams kylančius klausimus. 

• Ką valgyti susirgus onkologine liga?

• Kodėl toks svarbus fizinis aktyvumas? Kaip ir kiek reikia judėti?

• Koks yra fitoterapijos, žolinių preparatų, jų veikliųjų medžiagų poveikis ir sąveika su vaistais?

• Kaip išsaugoti dvasinę pusiausvyrą ir atrasti save kitokį?

• Kaip gydyti limfedemą ir jos sukeliamas komplikacijas?

„Dauguma gali tik įsivaizduoti, kas yra ne kartą išgirsta vėžio diagnozė, operacijos, chemoterapija, skausmas, vilties praradimas, baimė prieiti prie tyrimų kabinetų, galiausiai labai stiprus troškimas gyventi. Virginijus Šaulys kalba ne apie įsivaizdavimus, gyvenimą filosofuojant, o apie patirtį ir dalykus, su kuriais pats išmoko gyventi ir kurių galia gali padėti kitiems, einantiems panašų kelią. Rekomenduoju šią knygą kaip praktinio gyvenimo vadovą, aplankius būtent tokioms patirtims.“

Nuoširdžiai Kunigas Benas Lyris

„Mūsų laukia kelionė, ir gaišti nebegalima.“

Romėnai seniai išsidangino ir Britanija pamažu grimzta į nuosmukį. Tačiau bent jau liovėsi kraštą niokoję karai. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią, keistose miglose, kurios nutrina žmogaus atmintį, skendinčią ir lietaus merkiamą žemę, vildamiesi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų. Jie nusiteikę susidurti su daugybe pavojų – kai kurie jų bus keisti ir anapusiniai, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers.

Kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas „Palaidotas milžinas“ kalba apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.

„Kvapą atimantis santuokinės meilės portretas.“
Guardian

„Ypatingo, netgi hipnotizuojančio grožio romanas.“
Evening Standart

„Kai kas absoliučiai kitoniška ir visiškai nauja. Tikrojo meno stebuklas.“
Charles Finch

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Net už tris romanus – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. „Palaidotas milžinas“ nominuotas „World Fantasy Award“ ir „International Dublin Literary Award“ literatūros premijoms.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Kasdienis mažas asmeninis pokytis yra kur kas reikšmingesnis nei koks svarbus visuomenės dešimtmečio įvykis.

Knygoje autorius pateikia 16 gyvenimo taisyklių (dėkingumo, kasdienės asmeninės pažangos, intelekto, pinigų ir kt.). Jų nei daug, nei mažai. Jeigu nenorime trypčioti vietoje ar suktis rutinos rate, autorius pataria nesitikėti stebuklo, o perprasti šias taisykles, įsisąmoninti ir kasdien taikyti (jų laikosi ir pats). Svarbu apsibrėžti mums tinkančias ir mus motyvuojančias bendrąsias vertybes, aiškiai įvardyti savo tikslus ir įvaldyti savo emocijas. O pastarąsias įvaldę, lengviau prisitaikysime prie aplinkos, sklandžiau spręsime mums pateikiamus gyvenimo uždavinius ir pakilsime į trokštamą skrydį.

Gyvenimą reikia gyventi aistringai ir nepamiršti jo švęsti.

„Aš nesu žudikas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu marokietis, aš nesu prancūzas, aš nesu ispanas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu musulmonas – aš esu daugiau negu tai.
Darykite su manimi, ką norite.“

Lakdaras – ką tik pilnametystės sulaukęs tanžerietis, svajojantis apie laisvę ir geresnį gyvenimą Europoje. Atstumtas šeimos dėl uždraustų jausmų pusseserei Meriem, jis leidžiasi ieškoti savo vietos pasaulyje ir galiausiai atsiduria vienoje prasčiausių, bet ir vienoje spalvingiausių Barselonos gatvių – „carrer Robadors“, Vagių gatvėje. Prancūziškų knygų skaitmenintojas, nėkart jūron kojos nekėlęs junga, negyvėlių surinkėjo asistentas – kelios iš stotelių, kurias jis turi, pamažu suaugdamas, aplankyti.

„Vagių gatvė“ – tai pasakojimas apie dideles žmogaus svajones ir žlungančias viltis, vaiko virsmo suaugusiuoju, pasišventusio tikinčiojo virsmo nusidėjėliu istorija, kurios fone sukyla ir išblėsta pirmoji Arabų pavasario revoliucijos banga, stiprėja religinis ekstremizmas, nukreiptas į Lakdaro svajonių kraštą – Ispaniją, o Barseloną siaučia kruvinos katalonų nepriklausomybės kovos. Galų gale Lakdaras, tarsi kartojantis Alberto Camus romano „Svetimas“ herojaus likimą, ima nujausti neišvengiamą tiesą: kad ir kiek kartų pradėsi gyvenimą iš naujo, kad ir kaip stengsiesi pritapti, tavo praeitis ir tavo kultūra nuolat lips tau ant kulnų, kol galop liksi vienas, svetimas tarp savų.

„Štai toks turi būti didis šiuolaikinis prancūzų romanas. Jo proza gelia, o veikėjai išlaiko mūsų prielankumą, kad ir kokie ekstremalūs būtų jų poelgiai. Enard'as sujungia Céline'o ir Camus literatūros tradiciją, bet sykiu žengia visiškai savitu literatūros keliu.“
Patrick McGuinness

„Jautri elegija prieštaringumų draskomai jaunystei.“
Publishers Weekly

„Nuo šiol skaitysiu viską, ką parašys Enard'as: jo kalba nenustygsta puslapyje, jis nebijo apmąstyti sudėtingų idėjų, geba bet kokiam veikėjui įpūsti dvasios, jo charakteriui suteikti kompleksiškumo ir dviprasmybės, jo gyvenimą apdovanoti likimo grožybėmis ir baisybėmis.“
Lee Klein

Mathias Enard (Matijasas Enaras, g. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose ir Barselonoje. Už romaną „Kompasas“ apdovanotas Goncourt'ų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017). „Vagių gatvė“ – naujas autoriaus romanas lietuvių kalba, apdovanotas tokiomis premijomis kaip „Liste Goncourt / Le Choix de l'Orient“, „Prix littéraire de la Porte Dorée“ ir „Prix du Roman-News“.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Bestselerio nr. 1 „Pravieniškių mafija“ autoriaus nauja knyga.

Žurnalistinis tyrimas apie skandalingus korumpuotų pareigūnų nusikaltimus.

Policijos dievai – dar visai neseniai Šiauliuose veikęs nusikalstamas susivienijimas, kuriam priklausė su organizuotomis kriminalinėmis grupuotėmis kovoti turėję elitinio policijos skyriaus pareigūnai. Pavyzdingų, dorų ir gerai dirbančių policininkų įvaizdį viešai kūrę kriminalistai slapta patys darė nusikaltimus: klastojo baudžiamąsias bylas ir už grotų siuntė ne tik nusikalstamo pasaulio autoritetus, bet ir visiškai nekaltus žmones.

Naujame žurnalistiniame tyrime Dainius Sinkevičius aprašo tamsiąją policijos pareigūnų darbo pusę ir pateikia dar neskelbtų faktų apie policininkų įvykdytus sunkius nusikaltimus: kaip per kratas jie pasisavindavo didelius kiekius kontrabandinių cigarečių ir narkotikų, o paskui juos parduodavo kriminaliniams nusikaltėliams. Vienas pagrindinių šios istorijos veikėjų – slaptasis policijos bendradarbis, kuriam policininkai nekliudė prekiauti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Už tai policijos agentas turėdavo liudyti policininkų sukurptose bylose, o išgalvotais pasakojimais tikėjo ne tik policijos vadovybė, bet ir prokurorai bei teisėjai.

„Policijos dievai“ – knyga apie realybę, kurios daugybę metų niekas nenorėjo matyti: su nusikaltėliais kovoję pareigūnai perėjo į įstatymų pažeidėjų pusę ir elgėsi net įžūliau nei nusikalstamo pasaulio šulai.

„Istorija tokia sukrečianti, kad kartais net sunku patikėti, jog tai tikri faktai, o policininkai lyg pavojingi nusikaltėliai veikė ne laukiniais devyniasdešimtaisiais, bet dabar.“
Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, „Delfi“ vyriausioji redaktorė

Dainius Sinkevičius – kriminalinės publicistikos žurnalistas, naujienų portalo „Delfi“ specialusis korespondentas, už publikacijas apie korupciją ir teismų veiklą apdovanotas įvairiomis premijomis. Europos Komisija jį yra pripažinusi tolerantiškiausiu žurnalistu Lietuvoje. D. Sinkevičiui įteiktas nacionalinis apdovanojimas už žodžio laisvės gynimą. 2018 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė autorių įvertino kaip žurnalistą, svariai prisidėjusį prie teisėsaugos institucijų veiklos skaidrinimo, ir už nuopelnus valstybei skyrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį. Pirma D. Sinkevičiaus kriminalinės publicistikos knyga „Pravieniškių mafija“ (2018, „Baltos lankos“) sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio. „Policijos dievai“ – antra autoriaus knyga.

Ši naujoji literatūros legendos Isabel Allende knyga – tai jos asmenine patirtimi paremti apmąstymai apie moters galią, feminizmą ir apskritai buvimą moterimi. Atvirai dalindamasi savo gyvenimu, ji ragina moteris būti savimi ir, užuot bėgus nuo savo amžiaus, jį mylėti. Kupina išminties, šilumos ir maištingo polėkio, ši knyga – tikras įkvėpimas. Ją skaitant nesunku suprasti, kaip gimė šitokia daugybė rašytojos sukurtų nepaprastų moteriškų personažų.

„Allende turi viską, ko reikia tikrai geram rašytojui: talentą, įžvalgą, mitrų protą, jautrią širdį ir viskam prasmę suteikiantį žmogiškumą.“

New York Times

Isabel Allende (g. 1942 m. Limoje) savo pirmą knygą „Dvasių namai“, tapusį Lotynų Amerikos kultiniu romanu, išleido dar 1982 m. Jos knygos išverstos į 35 kalbas, visame pasaulyje jų parduota daugiau nei 65 milijonai.

Tą penktadienio rytą Tomas Urbonas sėdėjo Uostadvario restorane ir laukė lemtingo susitikimo. Edvardas Dylertas turėjo pasirodyti netrukus. Jam paruoštas segtuvas su slaptais dokumentais kol kas gulėjo kuprinėje. Svečias nesirodė. Tomas Urbonas dar kurį laiką pasėdėjo restorane spoksodamas pro langą, paskui pakilo nuo stalelio ir išėjo į pamario pelkes. Ten vėliau jį surado policija.

Romane „Medžiojant tėvą“ tikroviška žurnalistinė istorija panyra į keistą, vietomis netgi mistišką atmosferą. Skaitytojas ir personažai įtraukiami į manipuliacijų žaidimą, kuriame neaišku, kas yra neginčijami faktai, o kas viso labo kliedesiai.

Dovydas Pancerovas (1987 m.), kaip ir šio romano personažai, atliko ne vieną plačiai nuskambėjusį žurnalistinį tyrimą dėl politinės korupcijos, įtartinų sandorių, priešiškų šalių žvalgybos. Jis dalyvavo tarptautiniuose žurnalistiniuose tyrimuose The Russian Laundromat, Paradise Papers ir kituose. Už šiuos darbus pelnė Lietuvos ir tarptautinių žurnalistikos apdovanojimų.

„Medžiojant tėvą“ – debiutinis D. Pancerovo romanas. Jo publicistinės knygos „Kiborgų žemė“ (2017 m.) ir „Kabinetas 339“ (2019 m., parašyta kartu su B. Davidonyte) tapo bestseleriais ir sulaukė teigiamų įvertinimų bei apdovanojimų.

Dovydo Pancerovo knyga – įtraukianti detektyvinė istorija apie žurnalistiką, mirtį, šeimą ir beprotybę. Kas šioje film noir dvasia pasakojamoje gyvenimo versijoje yra tikra, o kas – tik pagrindinio personažo vidinių kovų ir baimių žaismas? Rašytojas pasiūlo dėlionę, o skaitytojas renkasi variantus. Tikėtina, kad laimi jie abu.

Alvydas Šlepikas

* * *

Perskaičiusi knygą pagalvojau: negi visas šis pasakojimas tebuvo gudri manipuliacija? Kaip ir žurnalisto kasdieniame gyvenime, kai iš visų jėgų stengiesi suprasti, kas yra melas, o kas tiesa, taip ir šiame romane skaitytojas ne tik narplioja istoriją, bet kartu išgyvena spaudimą, nusivylimą, troškimą išsiaiškinti tiesą.

Birutė Davidonytė

* * *

Taip, šis romanas pasakoja apie žurnalistinį tyrimą, tyrimo užkulisius, nematomas mūsų gyvenimą veikiančias jėgas, bet man svarbiausia pasirodė kas kita – pats romanas yra tyrimas apie nerimą ir nuovargį, apie nerimo ir nuovargio užkulisius, apie tai, kaip tavo gyvenimą veikia nematomos jėgos.

Tomas Vaiseta

* * *

Šiame romane pinasi žurnalistinė ir politinė detektyvinė istorija, paskęstanti tamsioje melancholijoje, kai galiausiai tampa nebeaišku, kur mus veda prisiminimai, kaltė ir keršto troškimas.

Audrius Ožalas

* * *

Nei tiriamosios žurnalistikos autentika, nei pamario ir Vilniaus prietemų suspensas nenustelbia skverbimosi į niūrokas žmonių tapsmo istorijas. Šokliška fokusuotės kaita protarpiais verčia suklusti: kieno balsas tęs pasakojimą? – ir vis aiškiau girdėti poetikos pustonius, varijuojančius veikėjų atsaką į psichologinį trilerio fabulos kontrapunktą.

Paulius V. Subačius

Priekabi. Užsispyrusi. Ir be galo vieniša...

Septyniasdešimt devynerių Milisentos Karmaikl dienos slenka lėtai ir nuobodžiai. Mylimo vyro Leo nebėra šalia, dukra nebeaplanko, o sūnus su anūku Artūru išsikraustė į kitą pasaulio kraštą. Tačiau vieną lemtingą dieną parke į ponios Karmaikl gyvenimą įvirsta spalvingiausia kada nors sutikta kompanija: pusamžė ryškiai pasidažiusi Silvija, ūmaus būdo žurnalistė Andžela ir mielas geltonplaukis berniukas Otis. Tai galėtų būti nauja pradžia, galimybė pamiršti vienišą kasdienybę ir atsikratyti ilgus metus slėgusios kaltės... Tik Misė nežino, ar jai pakaks jėgų dar kartą atverti naujo gyvenimo duris.


„Gyveno kartą Uvė“ ir „Eleonorai Olifant viskas gerai“ skaitytojams.“
Knygynų tinklas „Waterstones“

„Kaip švelnus ir šiltas apkabinimas.“
Sarah Haywood

Beth Morrey (Bef Mory) – laisvai samdoma žurnalistė, TV prodiuserė, gyvena Londone su šeima ir kalyte Polly. Debiutinio romano idėją jai įkvėpė pasivaikščiojimas parku, lėtai stumiant miegančio kūdikio vežimėlį. „Išgelbėti Misę Karmaikl“ tapo „Sunday Times“ bestseleriu, o B. Morrey įtraukta į geriausių 2020-ųjų debiutantų sąrašą.

„ROKENROLAS YPATINGAS TUO, KAD NET TOKS KAIP AŠ GALI TAPTI ŽVAIGŽDE“

ELTON JOHN

ELTONAS JOHNAS – vienas ilgiausiai šlovės spinduliuose besimaudančių visų laikų dainų kūrėjų ir atlikėjų. Jo gyvenimas – išties unikalus, o septyni (kol kas!) dešimtmečiai kupini svaiginamų aukštumų ir nuopuolių. Dabar jis ryžtasi savais žodžiais ir su jam būdingu atvirumu pasidalyti savo istorija – kiekviena absurdiška ir už širdies griebiančia jos akimirka.

Eltonas atvirai pasakoja apie Londono priemiestyje Pineryje praleistus vaikystės metus ir sudėtingus santykius su tėvais. Nors buvo itin drovus, Reginaldu Dwightu pakrikštytas berniukas puoselėjo neįtikėtinas svajones apie šlovę populiariosios muzikos scenoje. Sulaukęs dvidešimt trejų, jis pirmąsyk koncertavo Amerikoje ir publiką apstulbino vilkėdamas skaisčiai geltoną kombinezoną, žvaigždžių raštu išmargintus marškinėlius ir avėdamas aulinius batus su sparnais. Pasirodė Eltonas Johnas, ir muzikos pasaulis jau niekada nebebuvo toks, kaip anksčiau.

Knygoje gausu dramų. Tai ir ankstyvosios Eltono bei jo kūrybos partnerio Bernie’io Taupino darbų nesėkmės, ir beprotiškas šuolis į populiariausių dainų sąrašų viršūnes; draugystė su Johnu Lennonu, Fredžiu Mercury’iu ir Georgu Michaelu bei šokiai su Anglijos karaliene; bandymai nusižudyti ir slapta, daugiau nei dešimtmetį lengviau atsikvėpti neleidusi priklausomybė nuo narkotikų.

Eltonas paveikiai aprašo gydymąsi reabilitacijos centre ir labdaringo AIDS centro įkūrimą. Jis atvirai pasakoja apie pagaliau atrastą tikrą meilę Davidui Furnishui, atostogas su Gianniu Versace ir dainavimą Velso princesės Dianos laidotuvėse. Jis tiksliai užčiuopia akimirką, kai suprato trokštąs tapti tėvu, ir jo gyvenimas dar sykį apvirto aukštyn kojomis.

Šmaikšti, linksma, o kartais jautriausias širdies stygas paliečianti knyga „Aš“ leis jums kartu su gyva legenda leistis į itin asmenišką kelionę.

Kol kas daugiau niekam populiariosios muzikos scenoje nepavyko pasiekti daugiau nei SERUI ELTONUI JOHNUI. Jis – vienas daugiausia įrašų pardavusių solo atlikėjų visame pasaulyje, iki šiol pelnęs 26 auksines, 38 platinines arba multiplatinines ir vieną deimantinę plokštelę. Tarp gausybės garbingų Eltono apdovanojimų – 6 „Grammy“, 13 „Ivor Novello“ ir viena „Brit Award“ statulėlė. Nuo 1958 m. publikuojamas populiariausių kūrinių sąrašas „Billboard Hot 100“ 2018-aisiais jį išrinko sėkmingiausiu solo atlikėju vyru per visą savo istoriją. Jo AIDS fondui pavyko surinkti daugiau nei 450 milijonų JAV dolerių tarptautinei kovai su ŽIV ir AIDS. Eltonas yra susituokęs su Davidu Furnishu ir augina du sūnus.

„Mūsų meilė buvo toks gilus sapnas, kad niekam, nė vienam iš retų aplinkoje pasitaikiusių perspėjimų nepavyko manęs pažadinti. Groteskiškiausias košmaras. Bevardė prievarta.“

XX a. devintojo dešimtmečio vidurio Paryžiuje trylikametė V., auginama išsiskyrusios mamos, knygomis bando užpildyti tuštumą, kurią paliko tylos siena atsitvėręs tėvas. Per vieną vakarienę ji susipažįsta su G. – garsiu rašytoju, apie kurio skandalingą reputaciją nė nenutuokia. Penkiasdešimtmečio vyro charizma, panašumas į budistų vienuolį ir rodomas dėmesys iškart patraukia negražia save laikančią merginą. Ji greitai sulaukia laiško, kuriame G. pareiškia „privalantis“ pasimatyti. Netrukus nenuilstančiam, meilingam G. pavyksta įtikinti V. ir ši, vos sulaukusi keturiolikos, jam atsiduoda.

Ir kaip siaubingai V. nusivilia supratusi, kad G. nuo senų laikų kolekcionuoja paaugles meilužes ir meilužius, o šalyse, kur į nepilnamečių apsaugą žiūrima pro pirštus, mėgaujasi sekso turizmu. Už meilikaujančio menininko kaukės slypi grobuonis, užtariamas dalies literatūros pasaulio atstovų. Kol G. rašo jų meilės istorija paremtą romaną, V. stengiasi išsivaduoti iš jo įtakos gniaužtų. Išsiskyrus kančių keliai nesibaigia: rašytojas ir toliau kankina V., rašydamas knygas apie jųdviejų santykius ir persekiodamas ją laiškais.

Praėjus trisdešimčiai metų vienos iš didžiausių prancūzų leidyklų „Julliard“ vadovė Vanessa Springora (g. 1972), nuostabiai valdydama kalbą, pristato išskirtinius ir įžvalgius atsiminimus apie tai, kaip žinomas prancūzų rašytojas Gabrielis Matzneffas (g. 1936) užgrobė jos paauglystę. Ji aprašo nepaliaujamas manipuliacijas ir gąsdinantį situacijos dvilypumą, kurį patiria nesipriešinanti, įsimylėjusi nepilnametė auka. Ji taip pat kritikuoja tuomet Prancūzijoje vyravusį konformizmą ir kai kurių visuomenės sluoksnių nuolaidžiavimą įžymioms intelektualinio elito asmenybėms. Šie atsiminimai – ne tik ano laiko, bet ir šių dienų atspindys, universalus pasakojimas apie seksualinę galią ir manipuliaciją, traumą, išsilaisvinimą ir nuosavos istorijos susigrąžinimą.


„Aštrūs tarytum peilio ašmenys, į paširdžius kertantys atsiminimai. Šis skausmingas ir sykiu galingas tekstas veikia kaip atpildas."
Kate Elizabeth Russell

„Istorija primena paktą su nelabuoju. Ją išrašyti – tai išvaryti velnią. Ją perskaityti – tai visomis išgalėmis paremti šį išsižadėjimą ir pabusti iš letargo, kuris kartu su konformizmu, abejingumu ir susitaikymu dažnai grasina mus užliūliuoti.“
Elodie Pinel

„Šaltakraujiškai atskleisdama seksualinės prievartos mechanizmus, Springora geba peržengti vieno asmens interesus ir kvestionuoja visuomenės elgesį. Šia prasme „Abipusiu sutikimu“ – daug daugiau nei vieno žmogaus išpažintis.“
Nicole Grudlinger

Mes turime ką veikti, kol dar neišsiskyrėme!

Kiekvienas namas turi vienokį ar kitokį pamatą. Visi santykiai taip pat turi savo pamatus. Pažink juos. Sustiprink. Gyvenk ilgai ir laimingai. Negali?

Nuvilsiu tave: tu nesi tokia ypatinga, kad negalėtum ilgai ir laimingai gyventi su vienu vyru.

Ramunės knyga padės išsiaiškinti, ką gali nuveikti santuokoje, kai yra labai sunku. Skaitydama suprasi, ar užstrigai santykiuose, ar gali juos ramia širdimi tęsti. Ši knyga – tai puiki tarpinė stotelė tarp ketinimo skirtis ir laimingo gyvenimo. Juk laimė ištinka žmones ir po vieną.

„Nagrinėk save ir savo indėlį į santykius. Patikėk: partnerio analizei mes neturime laiko. Kai priimsi tinkamus sprendimus santykių žaidimo lentoje, jie padarys įtaką ir tavo, ir tavo partnerio ėjimams. Todėl visada labiausiai apsimoka pažinti save, savo stiprybes ir silpnybes ir pamilti visa tai, kaip yra.“

Psichologė Ramunė Murauskienė 

Nors psichologijos mokslas labai jaunas, jam nėra nė 200 metų, reikia pripažinti, kad asmenybės raidai, asmenybės laimės ir sėkmės dinamikai gana didelę reikšmę turi ne tik genai, bet ir artima aplinka vaikystėje. Tai nereiškia, jog „sunki vaikystė“, kad ir ką šis apibūdinimas kiekvienai mūsų sakytų, yra priežastis nebūti laimingai dabar. Tai tik reiškia, kad tam tikra individo vystymosi pradinė pozicija kuriam laikui nulemia tam tikrus vėlesnius asmens gyvenimo įvykius, patyrimus ir pasirinkimus. Vaikystės inercija kiekvieną mūsų „persekioja“ tol, kol prisiimame asmeninę atsakomybę už savo gyvenimą. Tai priklauso ne nuo amžiaus, o nuo vadinamojo „nubudimo“.

Jei „miegi“, tokie žodžiai gali piktinti. Taip ir turi būti. Piktinkis į sveikatą. Tik dėl pykčio galėsi ką nors pakeisti savo gyvenime. Jei bandai pramerkti akis, suvoki, kad gali būti laiminga, net jei dar neradai būdo, kaip tai padaryti. Todėl ir skaitai šią knygą, logiška!

Gyvenimo pokyčiai nebūtinai turi būti radikalūs išoriškai. Prasmingiausi pokyčiai vyksta kiekvieno mūsų viduje.

Ramunė Murauskienė, diplomuota psichologė, populiarių knygų autorė, saviugdos mokyklos „Laimingas gyvenimas“ įkūrėja, yra viena žinomiausių šalies psichologių. Nuolatiniai seminarai Lietuvoje ne tik įkvepia klausytojus tapti atsakingus, laimingus ir lydimus sėkmės, bet ir atskleidžia gyvosios psichologijos, grįstos pagrindiniais gyvenimo dėsniais, esmę. Kiekvienas individas yra didysis savo gyvenimo Kūrėjas, bendradarbiaujantis su Aukščiausiomis jėgomis. Knygos autorė, mėgstama televizijos ir radijo laidų dalyvė, gali įkvėpti ir parodyti efektyvių būdų, kaip gyventi visavertiškai. Psichologė pateikia netikėtus sudėtingų situacijų sprendimo būdus, skatina pažvelgti į gyvenimą išminčiaus akimis.

Šį kartą – į gyvenimą be skyrybų. Kviečiu aplankyti mano „Facebook“puslapį „Psichologė Ramunė Murauskienė“. Tikiu, kad visos nuorodos padės tau gyventi laimingai, lengvai ir prasmingai. 

Jei nori nuolatinio pastiprinimo, dalyvauk saviugdos mokykloje „Laimingas gyvenimas“. Daug vaizdo paskaitų neišėjus iš namų.

„Jie skrido šalia ledyno pakraščio. Apačioje plytėjo jūra, pilna pako, daugiamečio jūrų ledo. Priešaky driekėsi begalinė baltuma, kiek užmatė akys ar siekė šviesa. Išskyrus vieną vietą. Vieną dėmę. Ten ledas buvo tviskančiai raudonas.“

Netoli Grenlandijos sostinės Nūko randama istorinio senojo skandinavo mumija. Įvykio aprašyti išsiunčiamas vietinio laikraščio žurnalistas Metju Keivas. Dar kelios nuotraukos, ekspertų patvirtinimas, – ir sensacinga žinia apskries visą pasaulį. Tačiau ekspertų komanda, nuvykusi į įvykio vietą, randa ne mumiją, o ją pernakt saugojusio policininko lavoną. Perpjautas nuo tarpkojo iki krūtinės, išdraskytais, aplink išdrabstytais viduriais. Išdarinėtas dar gyvas.

Negalėdamas atsispirti makabriškam vaizdui, Metju nenorom įsitraukia į bylos tyrimą, tačiau netrukus pajunta, kad negali pasitikėti net pačiais artimiausiais žmonėmis, o policija akivaizdžiai kažką dangsto. Ir tik sutikęs neseniai iš kalėjimo paleistą jauną inuitę Tuparnak, Metju supranta, kiek daug visko slypi šioje istorijoje... ir kaip brangiai jiems teks sumokėti už tai, kad sužinotų tiesą.


„Gyvas klasikinio kriminalinio romano, aštraus trilerio ir negailestingos socialinės kritikos pliūpsnis.“
VG Norway

„Šiurpus pasakojimas pinasi su neapsakomu Grenlandijos grožiu, jos kultūra ir istorija.“
Canberra Weekly


Mads Peder Nordbo (g. 1970) – kriminalinių romanų autorius. Pietų Danijos ir Stokholmo universitetuose studijavo filologiją, komunikaciją ir filosofiją. Jau kelerius metus gyvena Grenlandijoje, Nūke, – mieste, kur vyksta pagrindinis romano „Ledynų alsavimas“ veiksmas. Šis romanas – pirma knygų serijos „Grenlandijos bylos“ dalis.

Paremta tikra Cilkos Klein nepaprasto likimo istorija


Grožis išgelbėjo jai gyvybę – ir pasmerkė ją kančiai

1942-aisiais šešiolikmetė Cilka Klein ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vyresnysis karininkas Švarchuberis, neatsispyręs jos jaunystei ir grožiui, netrukus ją paskiria mirtininkių bloko viršininke ir priverčia tapti savo meiluže. Cilka suvokia: koncentracijos stovykloje galia, net ir primesta, lygi išlikimui. Tačiau už šią galią jai tenka brangiai mokėti.

Išvadavus Aušvicą-Birkenau, Cilka apkaltinama kolaboravimu su naciais ir sovietų įkalinama atšiauriausioje pasaulio vietoje – Vorkutos gulage už poliarinio rato Sibire. Ten ji praleis dešimt metų: negailėdama savęs slaugys ligonius, dirbs kitus alinančius darbus. Ir sutiks Aleksandrą, tomis žvėriškai sunkaus gyvenimo sąlygomis Cilkos širdyje pabudinusį meilę.

Šis romanas – neišmatuojamos žmogaus valios, pasiryžimo išgyventi ir gebėjimo mylėti bet kokiomis aplinkybėmis liudijimas.

„Ji buvo narsiausias mano pažinotas žmogus.“
Lale'as Sokolovas

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Lale'u Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Lale'as jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Lale'o Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, kuris pasaulyje parduotas beveik 4,5 milijono egzempliorių tiražu, ir romano tęsinys „Cilkos kelias“.

„Kiek iš tiesų galima pažinti ungurį? Arba žmogų? Kartais pasirodo, kad šiuodu klausimai susiję.“

Stebėtinai mažai yra žinoma apie europinį ungurį („Anguilla anguilla“). Tiesą sakant, tiek mažai, kad mokslininkai ir filosofai – nuo Aristotelio iki Freudo – ištisus amžius buvo tiesiog apsėsti „ungurio klausimo“: ar tai žuvis, ar kažkas visiškai kita? Kaip jis dauginasi? Ar leidžia ikrus, ar veda gyvus palikuonis? Ar yra belytė būtybė? Ar dvilytė? Kodėl kiekvienas europinis ungurys, gimęs Sargasų jūroje, išsiruošia į tūkstančių kilometrų kelionę gėlųjų vandenų link, ten įsikuria keliems dešimtmečiams, o atėjus laikui grįžta atgal į Sargasų jūrą neršti ir mirti? Net šiandien niekas nėra regėjęs besiporuojančių ar neršiančių ungurių. Ungurys mums – vis dar mįslė.

Patrikas Svenssonas dar būdamas vaikas iš tėvo išmoko žvejoti ungurius. Jie valandų valandas tylėdami leisdavo dienas laukdami užkimbant šios sunkiai sugaunamos, neįspėjamos ir mįslingos žuvies. Mėgindamas užčiuopti ungurio paslaptį, autorius grįžta į savo vaikystės namus ir, rašydamas apie sūnaus ir tėvo ryšį ir jų bendrystę žuvaujant ungurius, paliečia universalius, bendražmogiškus klausimus apie gyvenimą ir mirtį: kas aš esu? Iš kur esu? Kur link keliauju?


„Gilus žmogaus likimo, laiko, šviesos ir tamsos, gyvenimo ir mirties apmąstymas.“
Kirkus Reviews

„Neabejotinai nuostabiausia dešimtmečio gamtos istorijos knyga.“
Mark Siddall, Amerikos gamtos istorijos muziejaus kuratorius ir profesorius

„Ungurių istorija – viena mūsų planetos įspūdingiausių, bet lygiai tiek pat įspūdingas ir Svenssono pasakojimas apie mūsų būties paslaptis.“
Bernd Heinrich, Vermonto universiteto biologijos profesorius


Patrik Svensson (Patrikas Svensonas, g. 1972 Švedijoje) – meno ir kultūros žurnalistas, rašytojas. „Apie ungurius ir žmones“ yra jo debiutinė knyga, už kurią 2019 m. jis apdovanotas svarbiausiu Švedijos literatūros prizu – Augusto premija. „Apie ungurius ir žmones“ tapo 2019 m. perkamiausia negrožine knyga Švedijoje ir bus išleista 34 šalyse.

„Pyktis yra signalas, kurį verta išgirsti“, – rašo pripažinimą pelniusi garsi psichoterapeutė dr. H. Lerner klasika tapusioje knygoje, kuri pirmą kartą išleista 1985 metais. Knyga „Pykčio šokis“ išversta į keliasdešimt kalbų, išleista 29 šalyse, jos parduota per 3 mln. Egzempliorių.

„Pykčio šokis“ pakeitė daugybės žmonių mąstymą ir gyvenimą. Nors pyktis nusipelno mūsų dėmesio ir pagarbos, mes labai dažnai linkę apie jį nutylėti, visiškai jį neigti arba lieti tokiu būdu, kuris verčia mus jaustis bejėgiais. Šioje turiningoje ir vaizdžiai parašytoje knygoje autorė moko moteris ir vyrus atrasti tikrąsias savo pykčio priežastis ir panaudoti pyktį svarioms ir prasmingoms permainoms santykiuose su artimaisiais.

„Pykčio šokio“ autorė teigia, kad dauguma mūsų problemų dėl pykčio kyla tada, kai mums tenka rinktis: išlaikyti santykius ar būti savimi. Šioje knygoje rašoma, kaip galima išsaugoti ir viena, ir kita.

1992 m. išleistas pirmasis amerikietės Donnos Tartt romanas „Slapta istorija“ Jungtinėse Amerikos Valstijose per savaitę tapo bestseleriu. Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ įkvėptas ir devynerius metus brandintas kūrinys apie šiurpias turtingų ir privilegijuotų vieno JAV koledžo studentų paslaptis autorei pelnė ne tik neblėstančią šlovę, bet ir beveik pusę milijono dolerių siekiantį atlygį už rankraštį. Tuo metu tai buvo rekordinė suma už debiutą visoje JAV leidyboje.

Iš Kalifornijos kilęs jaunuolis Ričaras Peipinas pasinaudojo galimybe pabėgti iš savo nykios aplinkos ir išvyko studijuoti į Rytinę Amerikos pakrantę. Dar mokykloje senąją graikų kalbą pamėgęs jaunuolis žūtbūt siekė patekti į Naujosios Anglijos Hempdeno koledžo Klasikinės filologijos grupę. Tačiau net neįtarė, kad elitinio studentų būrelio narių veikla smarkiai peržengia senosios graikų kalbos studijų ribas. 

Paskatinti ir įkvėpti savo charizmatiško dėstytojo studentai siekia ne tik mokytis, bet ir tiesiogiai patirti senosios graikų kultūros paslaptis. Įsisukę į beatodairišką bakchanališkų eksperimentų srautą jaunuoliai praveria duris, už kurių tyko melo, neapykantos ir mirties šmėklos. Siekdami išvengti akistatos su teisingumu jie smenga vis gilyn į apgavysčių liūną ir jų gyvenimas negrįžtamai ima keistis.

„Įtraukiantis, nepaprastai galingas romanas ir pašėlusiu tempu besisukanti pramoga. Stiprus, įtaigus ir nepriekaištingai kontroliuojamas tekstas.“
The New York Times Book Review

„Gražiai parašytas, išlaikantis įtampą nuo pirmo iki paskutinio puslapio.“
Vogue

„Šokiruojantis, įtikinantis, nuostabus kūrinys.“
The Times (London)

„Tobulai sukonstruotas psichologinis trileris. Stingdantis kraują, išryškinantis nepakartojamą autorės teksto valdymą.“
The Village Voice

Tik patys keisdamiesi keičiame pasaulį ir visa, kas mus supa!

Šioje knygoje pasakojama apie dažniausiai žmonių patiriamas kliūtis ir sunkumus, dalijamasi praktiniais patarimais, kaip spręsti nuolat mums kylančias problemas, susivokti ir siekti geresnio, turiningesnio gyvenimo. Kelionės pradžioje į savęs pažinimą jums bus įduoti įrankiai, kuriuos autorius jau pats išbandė.

Knygoje taip pat netrūksta patarimų, kaip šalinti savo baimių, silpnos savikliovos priežastis, kaip atskleisti vidinį savo potencialą, išsilaisvinti iš kitų žmonių jums primetamos atsakomybės, taip pat patarimų, kaip save įkvėpti ir motyvuoti. Galbūt jie pakeis jūsų gyvenimą.

Kasdien klauskite savęs – ką padariau, kad turėčiau tai, ko noriu?

Rašytojas Anthony Doerris (Antonis Doeris) lietuvių skaitytojams jau pažįstamas – mūsų šalyje išleistas  prestižine Pulitzerio premija apdovanotas jo romanas „Neregimoji šviesa“ (vertė Z. Marienė) ir apsakymų rinkinys „Kriauklių rinkėjas“ (vertė N. R. Chijenienė).  Rašytojas vertinamas už gebėjimą subtiliai atskleisti žmogaus prigimties sudėtingumą ir sukurti ypatingą užburiančią atmosferą, taip pat už poetišką detalumą ir ypatingą kalbos grožį.

Hidrologas Deividas Vinkleris gyvena Aliaskoje. Nuo mažumės pakerėtas sniego, kartais jis sapnuoja pranašiškus sapnus. Sykį susapnavęs, jog per potvynį neįstengia išgelbėti dukrytės Greisės, apimtas panikos pabėga kuo toliau, kad tik pakeistų ateitį ir perrašytų lemtį. Kamuojamas kaltės ir nežinios, vienoje Karibų jūros saloje praleidžia dvidešimt penkerius metus. Bet kadaise Deividą išgelbėjusi šeima įtikina, kad jis turi grįžti į tėvynę ieškoti savųjų. 

A. Doerrio knyga „Malonės sniegas“ – vienas ryškiausių pirmojo dešimtmečio romano debiutų. Ji sklidina ilgesio ir liūdesio, bet sykiu – gailestingumo šviesos ir atjautos žmogaus netobulumui. Ji kalba apie meilę, atleidimą ir gerumą, apie mažyčius kasdienius stebuklus, keičiančius mūsų gyvenimą, taip pat apie kuklią žmogaus, kaip biologinės rūšies, vietą didingame ir stulbinančiame gamtos pasaulyje.

A. Doerrio  meistriškumas įspūdingas: krištolinio skaidrumo sakiniai, ryškios ir  jaudinančios detalės. A. Doerris -- neabejotinai išskirtinio talento rašytojas, o šis romanas kupinas žavesio.

Daily Telegraph

Laiką sulėtinti galima, jei tik labai užsinori – juk geriems darbams jo pakaks visada.

Kūčių naktį nutinka kai kas netikėta: senasis Niklas Kalėda, visiems žinomas kaip Kalėdų Senelis, smarkiai suserga ir negali išdalyti vaikams dovanų. Skaudama širdimi Niklas priverstas perduoti šį darbą jaunėliui broliui Lučianui, Kalėdas įsivaizduojančiam visai kitaip.

Ironiška, jautri, nenuspėjama istorija nukels į magišką kaukų, trolių, nykštukų, valkirijų ir pasakų veikėjų pasaulį. Pasaulį, stulbinamai panašų į mūsiškį – su visais netobulumais, nesutarimais ir silpnybėmis. Tai šiuolaikiškas pasakojimas apie mūsų vartotojišką, susvetimėjusią visuomenę, socialinę nelygybę, o kartu – apie nuoširdumą, gerumą, draugystę ir ištikimybę.

– Kaip manot, kodėl mes tiek daug perkame? Jis nesuprato, kas ta daiktų galia, traukianti žmones į save kaip magnetas.

<...>

– Gal todėl, kad pirkdami pasijuntame lygūs, o rinkdamiesi – ypatingi...

Skirta kiekvienam, kuris laukia Kalėdų ir širdyje tebėra nors truputį vaikas.

„Neapolietiška saga“ – italų autorės Elenos Ferrante keturių įspūdingų knygų serija, kurioje pasakojama apie daugiau nei penkis dešimtmečius trunkančią dviejų moterų – Lilos Čerulo ir Elenos Greko, užaugusių skurdžiame Neapolio kvartale, draugystę.

Elena ir Lila, kurių istoriją skaitytojai sekė dalyse „Nuostabioji draugė“ ir „Naujoji pavardė“, dabar jau moterys. Ir tapo jomis labai anksti: Lila ištekėjo vos šešiolikos, susilaukė vaikelio, metė vyrą bei turtus ir dabar dirba itin sunkų, alinantį darbą; Elena paliko kvartalą, baigė mokslus Pizos universitete ir išleido romaną, kuris sulaukė didžiulio pasisekimo ir atvėrė jai duris į pasiturinčių intelektualų sluoksnius. Jos abi veržėsi iš gniuždančio skurdo, tamsumo, nepaklusdamos likimui ir sustabarėjusioms kvartalo nuostatoms.

Dabar jiedvi beprotišku ritmu, prie kurio mus pripratino Elena Ferrante, įsiliejo į aštuntojo dešimtmečio įvykių sūkurį, kupiną vilčių ir dvejonių, įtampos ir pavojingų iššūkių, vis dar siejamos stipraus, nors ir dvilypio ryšio, kartais giliai užslėpto, kartais prasiveržiančio visa jėga ar atveriančio netikėtas perspektyvas. Savo Neapolio tetralogija Elena Ferrante sukūrė literatūrinį paprastumo stebuklą – pasakodama dviejų draugių Elenos ir Lilos meilės, neapykantos ir rungtyniavimo istoriją, ji į (post)moderno išvargintą literatūrą grąžino gyvenimą.

Patį gryniausią ir kasdienį, su visomis dedamosiomis: Neapolio kvartalo triukšmu ir skurdu, prietarais ir tradicijomis, smalsiais ir kariaujančiais kaimynais, smurtu šeimoje ir vyrų dominavimu, moteriška ištikimybe, svajonėmis, paklusnumu ir žiauria konkurencija. Tikrąją savo tapatybę slepianti Ferrante pasakoja ne tik gyvenimo, bet ir išnykimo iš jo istoriją – šio siūlo negalima pamesti ir šiame romane. Literatūrologė Jūratė Čerškutė

Visiškai atvirai sakau, kad visa mano vientisa asmenybė yra mano knygose. Elena Ferrante 

 „Neapolietiška saga“ – italų autorės Elenos Ferrante keturių įspūdingų knygų serija, kurioje pasakojama apie daugiau nei penkis dešimtmečius trunkančią dviejų moterų – Lilos Čerulo ir Elenos Greko, užaugusių skurdžiame Neapolio kvartale, draugystę.

Pagrindinės romano veikėjos Lina (arba Lila) ir Elena (arba Lenučia) – jau subrendusios, daug išgyvenusios moterys – kilusios, kritusios ir vėl prisikėlusios. Jos abi kovojo, kad ištrūktų iš gimtojo kvartalo, konformizmo, smurto ir slegiančių ryšių kalėjimo. Elena tapo žinoma rašytoja, paliko Neapolį, ištekėjo, susilaukė dviejų dukrų, bet iš pažiūros sėkmingai susiklostęs jos gyvenimas ima byrėti. Dar labiau į šeimos ir kamoros ryšius įklimpusi Lila liko Neapolyje ir pasinėrė į visai naują kompiuterių ir programavimo verslą. Ji dar labiau nei bet kada naudojasi savo kaip įtakingos lyderės padėtimi ir slapta valdo visą galingųjų brolių Solarų kontroliuojamą kvartalą.

Šis romanas – tai istorija apie atsinaujinusią dviejų labai skirtingų moterų draugystę. Jų gyvenimai tai išsiskiria, tai vėl susijungia, jos nuolat viena kitą veikia, nutolsta ir vėl suartėja, viena kitai pavydi ir viena kita žavisi. Per daugybę gyvenimo atneštų išbandymų jiedvi atranda vis naujų savo ir viena kitos asmenybės bruožų, jų draugystė gilėja, keičiasi ir bęsta istorinių Italijos įvykių fone.

Kartu su ankstesnėmis tetralogijos dalimis – „Nuostabioji draugė“, „Naujoji pavardė“, „Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos, kurie lieka“ – ši paskutinė baigiamoji dalis sudaro neįtikėtinai įtaigų ir sodrų kūrinį, tarptautiniu mastu pripažintą kaip vieną reikšmingiausių šiuolaikinėje literatūroje.

„Du mokytojai nerimastingai pakelia galvas. Rankose jie laiko kai ką, kas Aušvice griežtai uždrausta. Tie pavojingi daiktai negali iššauti, įkirpti ar įpjauti. Tiek baimės žiauriesiems reicho sargams varo ne kas kita kaip knygos – senos, nuplyšusiais viršeliais, išplyšusiais lapais.“

Keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Tačiau ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos. Jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.

„Mažiausia pasaulio biblioteka“ – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, kuris iš užmaršties prikelia vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoda ir niekad nepraranda noro gyventi ir skaityti, nes net naikinimo stovykloje „pradėti skaityti knygą – tai lyg įsėsti į traukinį, vežantį atostogų“.

„Nepamirštamas romanas.“
Publishers Weekly

„Rekomenduojama „Anos Frank dienoraštis“ skaitytojams.“
School Library Journal

Antonio Iturbe (Antonijus Iturbė, g. 1967 Saragosoje) – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė penkis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanu „Mažiausia pasaulio biblioteka“, kurį rašydamas rėmėsi pokalbiais su tikrąja Aušvico bibliotekininke Dita Kraus. Vos pasirodęs romanas tapo tarptautiniu bestseleriu ir yra išleistas 30-yje šalių.

Dita Polach gimė Prahoje. 1942-aisiais, sulaukusi trylikos, su tėvais deportuota į Terezyno getą, vėliau – į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Nė vienas iš Ditos tėvų Holokausto neišgyveno. Po karo Dita susituokė su rašytoju Otto B. Krausu ir tapo Dita Kraus. 1949 m. jie emigravo į Izraelį, ten dirbo mokytojais ir susilaukė trijų vaikų. Vyrui mirus, Dita toliau gyvena Netanijoje, bet kartą per metus grįžta į gimtąją Prahą. Ji turi keturis anūkus ir keturis proanūkius.

„Karo veidas nemoteriškas“ (1978–2004) – tai knyga apie moteris Antrajame pasauliniame kare, tai ne karo, o jausmų istorija.

„Moterų pasakojimai kitokie ir apie kitką. „Moteriškas“ karas savų spalvų, savų kvapų, savaip nušviestas ir savos jausmų erdvės. Savų žodžių.

Ten nėra didvyrių ir neįtikėtinų žygdarbių, ten yra tiesiog žmonės, užimti nežmonišku darbu. Ir kenčia ten ne tiktai jie (žmonės!), bet ir žemė, ir paukščiai, ir medžiai. <...>

Noriu parašyti šito karo istoriją. Moterišką istoriją.“

Svetlana Aleksijevič

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įtraukta į vertingiausių 2017 metų verstinių knygų sąrašą.

„Įsivaizdavau tiesą kaip tą begalinę liniją, kuri neturi nei ploto, nei pločio – tiesę, oriai ir iškilmingai besidriekiančią per tamsą. Ji man suteikė vidinės ramybės.“

Vieniša namų tvarkytoja, auginanti dešimtmetį sūnų, vieną pavasario dieną pradeda dirbti genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Jis dar 1975-aisiais susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesoriaus smegenys – lyg videokamera, kurioje telpa tik viena aštuoniasdešimties minučių trukmės kasetė. Tad teoremą, kurią sukūrė prieš trisdešimt metų, atsimena puikiai, bet ką valgė vakarienei – ne. Kad prisimintų svarbiausius dalykus, tylusis Profesorius juos užsirašo ant lapelių ir prisisega prie švarko. Dienas jis leidžia spręsdamas sudėtingiausias lygtis ir dalyvaudamas matematikos konkursuose. Ne kiekvienas supranta Profesoriaus meilę skaičiams ir keistą jo gyvenimo būdą, bet naujoji namų tvarkytoja ir jos dėl beisbolo galvą pametęs sūnus sugeba su juo užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.

Šis romanas kupinas žavių ekscentriškų kasdienio gyvenimo detalių, žmogiškumo šviesos, kone kiekvienas jo sakinys trykšta gyvenimo džiaugsmu. Tai odė tolerancijai, atsidavimui ir empatijai vieno kitam.

„Prozos santūrumu ir žavesiu prilygsta Kazuo Ishiguro, savitumu – Haruki Murakami.“
Los Angeles Times

„Šis jautrus romanas – tai nuostabus sapnas, iš kurio nesinori pabusti.“
Guardian

„Ogawa apdovanota gebėjimu romia, bet giliai įsismelkiančia proza išreikšti subtiliausius žmogiškosios psichologijos niuansus.“
Kenzaburō Ōe

„Romanas parašytas tokia skaidria ir nepretenzinga kalba, kad skaitydamas, regis, žvelgi į gilų vaiskaus vandens baseiną. Tačiau net vaiskiausiuose vandenyse slypi srovės, kurias įmanoma pajusti tik į jas panėrus.“
New York Times

Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena ryškiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir „Akutagawos“. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Begalinė lygtis“ tik pasirodęs tapo didžiausiu bestseleriu Japonijoje, kur per du mėnesius parduota per milijoną knygos egzempliorių. Už šį romaną autorė apdovanota „Yomiuri“ ir „Hon'ya Taishō“ literatūros prizais, 2010 m. nominuota „Independent Foreign Fiction“ (dabar – „Man Booker International“) premijai. Pagal romaną pastatytas filmas „The Professor and His Beloved Equation“.

Dar neskelbti faktai ir garsių kalinių išpažintys.

Pravieniškių mafija – daugiau kaip šešerius metus pataisos namuose veikęs itin pavojingas nusikalstamas susivienijimas, kurį sudarė teisėsaugai gerai žinomi organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys. Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.

Pataisos namų užkulisius atskleidęs ir visą Lietuvos kalėjimų sistemą sudrebinęs naujienų portalo „Delfi.lt“ specialusis korespondentas Dainius Sinkevičius šioje knygoje aprašo tikrovę, kurios daugelis nenorėtų matyti: ne tik pateikia necenzūruotus kalėjimo „bachūrų“, „dūchų“ ir „gaidžių“ liudijimus apie kruviną kovą dėl autoriteto, kalinių luošinimus, prekybą narkotikais, draugystę su pareigūnais, santykius su pramogų pasaulio atstovėmis, bet ir pasakoja apie viešai neskelbtus ir nuo visuomenės nuslėptus nusikaltimus, taip pat publikuoja pirmą kartą prabilusių garsių kalinių išpažintis.

Pasakodamas apie šiurpą keliančius įvykius pataisos namuose, autorius nevengia kritikuoti teisėsaugos pareigūnų, kurie metų metus nesugebėjo sutramdyti zonai vadovavusių nusikaltėlių, ir atskleidžia, kokį pragarą turi ištverti pirmą kartą už grotų patekę nuteistieji ir ką jie išgyvena išėję į laisvę.

„Ši knyga taip įtraukia, kad net ir padėjęs ją nebegali nustoti galvojęs apie tai, ką perskaitei. Dar labiau sukrečia, kad aprašomi įvykiai ir herojai yra tikri ir jie yra visai šalia mūsų. Mes, kaip visuomenė, privalome padaryti viską, kad situacija šalies įkalinimo įstaigose pasikeistų.“
Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė, „Delfi.lt“ vyriausioji redaktorė

Dainius Sinkevičius – kriminalinės publicistikos žurnalistas, apdovanotas įvairiomis premijomis už publikacijas apie korupciją ir teismų veiklą. Europos Komisija jį yra pripažinusi tolerantiškiausiu žurnalistu Lietuvoje. Dainiui Sinkevičiui taip pat įteiktas nacionalinis apdovanojimas už žodžio laisvės gynimą. 2018 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė autorių įvertino kaip žurnalistą, svariai prisidėjusį prie teisėsaugos institucijų veiklos skaidrinimo, ir už nuopelnus valstybei skyrė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį.