Formatas

„The New York Times“ bestseleris Nr. 1

Kaip išsaugoti gyvenimo prasmę mirties akivaizdoje? Ko griebtis, kai į gyvenimą negailestingai įsibrauna liga? Ką reiškia susilaukti kūdikio, kai tavo gyvybė pamažu blėsta?

Neurochirurgijos aukštumas pasiekusiam ir vos 36–erių sulaukusiam daktarui Paului Kalanithi diagnozuojamas ketvirtos stadijos plaučių vėžys. Ne vienus metus gydęs mirštančiuosius, jis pats tampa pacientu, be jokios savigailos kovojančiu už savo gyvybę.

„Įkvėpti tylą“ – tai atviras ir nuoširdus pasakojimas apie susitaikymą su žmogaus mirtingumu, daktaro ir paciento santykius, pasiryžimą dirbti net mirštant ir begalinę meilę gyvenimui. Paulas Kalanithi šios knygos pabaigti nespėjo, bet ji, atskleisdama vitališką žmogaus prigimtį ir stojišką laikyseną, pratęsia jo gyvenimą ir po mirties.

„Tikras, stebinantis, meistriškai parašytas ir drąsus vieno gyvenimo liudijimas.“
The Times

Paulas Kalanithi (1977–2015) buvo indų kilmės amerikietis neurochirurgas ir rašytojas. Stanfordo universitete jis įgijo anglų literatūros magistro laipsnį, vėliau baigė Jeilio medicinos mokyklą. Už mokslinius tyrimus neurochirurgijos srityje jam buvo įteiktas aukščiausias Amerikos neurochirurgijos akademijos apdovanojimas.

Kiek paslapčių prireiks sugriauti tobulą santuoką?


Ką tik ištekėjusi už žavingo ir turtingo našlio jaunoji Gvendolina Huper nekantrauja pradėti naują gyvenimą egzotiškame Ceilone. Ji pasiryžusi būti tobula žmona ir mama. Bet gyvenimas naujuose namuose, apsuptuose žalių lyg aksomas arbatkrūmių, ne visai toks, apie kokį ji svajojo tekėdama už Lorenso Huperio. Plantacijų darbininkai šiurkštūs ir pagiežingi, kaimynai tikri pavyduoliai, o jos mylimas vyras praleidžia ilgas valandas darbe, palikęs savo jauną nuotaką vieną. Klajodama po apylinkes, Gvendolina vis dažniau susiduria su savo vyro praeities šešėliais: dulkėta skrynia su geltona vestuvine suknele, krūmokšniais apaugęs nedidelis kapas, vis labiau kelianti nerimą Lorenso tyla... Tačiau netrukus Gvendolina pastoja ir jų namus aplanko džiaugsmo kupinos dienos. Deja, palaimingas sutuoktinių gyvenimas netrunka ilgai. Gimdymo kambaryje Gvendolina priversta priimti žiaurų sprendimą ir amžiams tai laikyti paslaptyje. Bet ar tokia didelė paslaptis gali būti palaidota ilgam?

„Tobula knyga: paslaptys, meilė, sielvartas ir džiaugsmas. Negalėjau padėti šios knygos į šalį!“
Santa Montefiore, knygos „Bitininko duktė“ autorė


Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Malaizijoje, Anglijoje baigė studijas, vėliau Toskanoje dirbo grafienės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse.
Rašyti ji pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą moteris perkėlė į kūrybą. Taip gimė debiutinis romanas „Atskyrimas“ („The Separation“). 2015 m. pasirodžiusi antroji knyga „Arbatos plantatoriaus žmona“ akimirksniu tapo „The Sunday Times“ bestseleriu ir ilgai nesitraukė iš šio sąrašo viršūnių.

„New York Times“ bestseleris Nr. 1

Tai populiariausias metų trileris pasaulyje, kuris visiems laikams pakeis jūsų požiūrį į kitų žmonių gyvenimą.

KIEKVIENA DIENA TOKIA PATI

Reičelė kasdien važinėja priemiestiniu traukiniu tuo pačiu maršrutu: iš namų į Londoną ir atgal. Pakeliui ji pravažiuoja prie pat geležinkelio įsikūrusį namų kvartalą. Traukinys beveik kaskart sustoja prie raudono semaforo signalo, tad ji kone kasdien mato vieno iš tų namų gyventojus – porą, pusryčiaujančią ar geriančią kavą terasoje. Mato taip dažnai, kad jaučiasi beveik juos pažįstanti. Net vardus jiems sugalvojo: Džesė ir Džeisonas. Jų gyvenimas, Reičelės akimis, tiesiog tobulas. Panašus į buvusį jos pačios gyvenimą.

IKI ŠIANDIEN

Bet kartą ji išvysta kai ką, kas ją pribloškia. Tik akimirksnis – ir netrukus traukinys vėl pajuda, tačiau to pakanka. Staiga viskas pasikeičia. Ar tai, ką ji matė, kaip nors susiję su tolesniais sukrečiančiais įvykiais? Ar policija patikės „nepatikima liudytoja“? Ar ji tikrai galėtų kuo nors padėti tam, kuriam pati išgalvojo vardą?

„Niekas neįtraukia labiau nei „Mergina traukiny“.“
Vanity Fair

Vienintelis Salvadoro Dali romanas Paslėpti veidai nukelia mus į keistą romantiško dekadentizmo atmosferą. Pasitelkęs vizualiai turtingą, beveik fotografišką kalbą, autorius aprašo aristokratų gyvenimus, jų iškrypusias aistras ir taurią meilę. Ekscentriškas, švaistūniškas aukštuomenės gyvenimo būdas simbolizuoja prieškario Europos nuosmukį. Knygos veiksmas, prasidėjęs 1934 metų Paryžiuje, ritasi iki Maltos, Šiaurės Afrikos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir vėl sugrįžta į Prancūziją, kur ir baigiasi paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis.

Knyga... tokia kupina vizualinių išradimų, tokia sąmojinga, pripildyta beveik dikensiškos energijos, kad sunku nesutikti su arogantišku autoriaus savęs kaip genijaus vertinimu.
The Observer

Nuo pat pirmo puslapio pakliūvate į senamadišką, barokišką romaną, tokį pat inteligentišką, ekstravagantišką ir fotografiškai precizišką kaip ir jo paveikslai... Dali pastebi viską.
Guardian

Salvadoras Dali (1904–1989) – ispanų dailininkas, tapytojas, grafikas ir skulptorius, vienas žymiausių siurrealizmo atstovų ir svarbiausių XX amžiaus menininkų.

„Pernelyg unikalus ir nepaprastas, kad liktų nepastebėtas.“
The New York Times


Ši 24–erius metus trukusi puikybės ir įniršio istorija – tai trapi dėlionė santuokos, mintančios paslaptimis. Lotas ir Matilda. Jis charizmatiškas, talentingas ir kupinas tuštybės. Ji tyli, santūri, stingdančiai graži ir spinduliuojanti tamsa. Lotas, tikintis, kad jam lemta išpildyti didžio amerikiečių menininko archetipą, veda Matildą ir išgelbėja ją nuo kraupios vaikystės demonų. „Moirose“ mus gundo įkvepianti Loto ir Matildos sąjunga. Tačiau posakis „kiekviena istorija turi dvi puses“ jų santuokai apibūdinti tinka labiau nei bet kuriai kitai. „Furijose“ stebime giliai paslėpto Matildos įtūžio istoriją. Susitikę jie gimė iš naujo, susituokę – atvėrė Pandoros skrynią. Ir kuo daugiau poros paslapčių mums atskleidžiama, tuo mažiau pasijuntame žinantys. Aišku viena: iš meilės, geismo, pavydo ir keršto Lotas ir Matilda pasiryžę viskam.

„Moiros ir Furijos“ – reikšmingas linktelėjimas antikinei tragedijai, pasigardžiavimas jos vertomis kūrybos ir aistros, pagiežos ir išdavystės, gyvenimo ir mirties, išganymo ir atpildo temomis. Anot pačios autorės, tai ne tiek istorija, kiek didinga būtybė, į paviršių iškilusi iš tamsiausių gelmių. Tačiau bene svarbiausia joje ne tai, kas pasakyta, o tai, kas nutylėta.


„Moirose ir Furijose“, kalbėdama apie santuoką, Lauren Groff peržengia visus įmanomus jos lygmenis ir atveria tokius prasminius klodus, kuriuos galbūt tiek pat sunku pasiekti, kiek ir apibūdinti. Tačiau autorei pavyksta ir viena, ir kita. Nes jos idėjos, kaip du žmonės gali gyventi kartu, gyventi vienas kitame, kaip jie gali atsitraukti vienas nuo kito ar išduoti, atrodo fundamentaliai teisingos."
Meg Wolitzer


Lauren Groff (gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Jos trečiasis romanas „Moiros ir Furijos“ tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu, yra nominuotas tokiems literatūros apdovanojimams kaip JAV Nacionalinė knygų premija, jo vertimo teises įsigijo 30 šalių. „Moiros ir Furijos“ 2015 m. tapo amazon.com metų knyga. JAV Prezidentas Barackas Obama šį romaną paskelbė mėgstamiausiu 2015 m. kūriniu.

Anna Todd sužavėjo šimtus milijonų skaitytojų visame pasaulyje – dabar ir jūs turite progą susipažinti su daugiausia kartų perskaityta ir labiausiai aptariama knyga internete!
Nevaržomi jausmai, karšta meilė, atvira erotika. Šio kūrinio ekranizacijos teises įsigijo „Paramount Pictures“.

Visada buvę sudėtingi, Tesos ir Hardino santykiai nušvinta naujomis spalvomis... Jų meilė niekada nebebus tokia pat.

Tesa nepabūgsta įgyvendinti didžiausios savo svajonės, todėl likimas jai dosniai atsilygina.
Ištvėrę tiek daug sunkumų ir įveikę tiek kliūčių, Tesa ir Hardinas, atrodo, jau subrendo poros
santykiams. Nors iškilus net mažiausiai jųdviejų santykių grėsmei Tesai vis dar sunku parodyti savo tvirtumą ir užsispyrimą, o Hardinas iškart ima elgtis impulsyviai ir kartais agresyviai, jie nebegali paneigti savo meilės vienas kitam. Nepaisant to, kad dabar jiedu gyvena skirtinguose miestuose, jų ryšys – tvirtesnis nei kada nors anksčiau. Ką jau kalbėti apie geismą... Abipusė jų trauka visada buvo stipri, bet, kai skiria atstumas, kiekvienas ilgai lauktas susitikimas pavirsta į nenumaldomą aistros verpetą. Tačiau žiaurus likimo smūgis netikėtai iš užmaršties prikelia nuožmius Hardino praeities vaiduoklius. Ar trapi Tesos ir Hardino meilė gali atlaikyti dar daugiau negailestingų išbandymų?

„Kai mes pasiklydom II“ – AFTER serijos trečiosios knygos antra dalis.


„Dėl vieno dalyko skaitydami šią knygą galite būti tikri – tikėkitės netikėto.“ Vilma's Book Blog

„Negalėjau paleisti knygos iš rankų! Visur nešiojausi ją su savimi, kad vos tik gavusi progą galėčiau pasinerti į Hardino ir Tesos istoriją. Prilipau prie jos nuo pirmo puslapio!“ Grown Up Fangirl

Žodyne yra apie 22 tūkstančius lietuvių kalbos žodžių bei posakių. Norvegiški atitikmenys pateikiami knyginės kalbos atmaina – bukmolu (bokmål). Žodyne pateikiama:
• bendrinės lietuvių kalbos pagrindinio žodyno fondo žodžiai;
• dažniausiai viešojoje kalboje vartojami terminai ir termininės reikšmės;
• šnekamosios kalbos žodžiai, dažnai vartojami kasdieninėje kalboje;
• vaizdingi pastovieji žodžių junginiai;
• gausūs aiškinamų žodžių vartosenos pavyzdžiai.

Napoleon, Dostoyevsky, Stendhal, Tolstoy, Döblin, Forster, Bakhtin, and Brodsky: these voices – among others equally compelling though lesser known – reveal the essence of Europe in their narratives of encounter with the threshold city of Vilnius. Laimonas Briedis has woven the letters, diaries, utterances and reflections of strangers about this gateway city at the heart of Europe into a compelling and intimate story. The author shares with the reader a deep understanding of the Lithuanian, Polish, Russian and German identities of the place, as well as its centrality in European Jewish culture. Lavishly illustrated and carefully researched, this book is a veritable hall of mirrors, which yields an illuminating vision of Vilnius and an exceptional window on Europe.

Laimonas Briedis is a native of Vilnius. He received a doctoral degree in human geography at the University of British Columbia and conducted his postdoctoral research at the History Department of the University of Toronto. He makes his home in Vilnius and Vancouver, Canada.

Žvaigždės nemeluoja... Meluoja vyrai.

Kai horoskopas žada gera, o mano gyvenimas eina velniop, jaučiuosi nepritapėlė. Įsivaizduoju, kad visi po mano ženklu gimę žmonės sulipo į sėkmės traukinį, o man prieš pat nosį užsidarė durys. Tiesiog norisi čiupti telefoną, paskambinti horoskopą sudariusiam tipui, iškeikti ir pasakyti, kad paduosiu jį į teismą.

Alisa netiki horoskopais. Bet kartais juos skaito. Ji ne iš tų, trykštančių optimizmu, ir ne iš tų, kurioms sektųsi meilėje. Dar prieš keletą mėnesių Alisos pasitikėjimo savimi lygis buvo pasiekęs kritinę ribą, jos gyvenimą užgriuvo cunamis – buvusio vaikino mergina laukiasi, o naujas beprotiškai seksualus bendradarbis nuolat užklumpa gėdingiausiose situacijose...
Tačiau vieną, ne pačią sėkmingiausią, dieną į Alisos gyvenimą įžengia Tijus – tikrų tikriausias astrologijos guru! Paaiškėja, kad dėl jos problemų kaltas ne paslaptingas kosminis sąmokslas, o viso labo Svarstyklėms nepalankiai išsidėsčiusios žvaigždės. Kitaip tariant, Alisą kankina tarpplanetinės nesėkmės sindromas! Geriausia, ką mergina gali padaryti, – tai pasiraitoti rankoves ir išsiaiškinti, kokių staigmenų jai paruošė žvaigždėse įrašytas likimas. Visa laimė, kad žvaigždės nulemia ne viską, kai užklumpa tikra meilė.

„Silvia Zucca prajuokins jus iki ašarų. Ji neleis jums atsitraukti nuo labiausiai sutrikusios ir mieliausios kada nors sutiktos pagrindinės knygos veikėjos. Šis romanas taip jus pakerės, kad tiesiog negalėsite padėti jo į šalį. Patikėkite, aš negalėjau.“
Cristina Prasso, „Nord Publisher“

Silvia Zucca (Silvija Zuka) gyvena Milane. Baigė anglų literatūrą, studijuoja kiną, taip pat verčia grožinę literatūrą. „Astrologijos vadovas sudaužytoms širdims“ – debiutinis autorės romanas, Italijos dienraščio „La Repubblica“ paskelbtas laukiamiausia metų knyga.

„Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažin kur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.“

Romain Gary (Romenas Gari, tikrasis vardas – Roman Kacew, 1914–1980) – plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, daugiau nei 30 romanų autorius.

„Aušros pažado“ (1960) herojų sutinkame Vilniuje. Būtent čia, Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje 16 numeriu pažymėtame name, prabėgo keletas Gary vaikystės metų. Vėliau būsimasis rašytojas emigravo į Prancūziją ir išgarsėjo. Gary yra vienintelis autorius, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt’ų premijas, vieną jų Emile’io Ajaro (Emilio Ažaro) slapyvardžiu.

Autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove. Pasakojime susipina švelni ironija ir tikėjimas beribėmis dvasios galiomis, žmonių tarpusavio ryšiu. „Aušros pažadas“ išsiskleidžia dvejopai: tai motinos meilės pažadas, gautas gyvenimo aušroje, ir sūnaus pažadas motinai įprasminti jos auką ir atsikovoti pasaulį iš svajones trupinančio gyvenimo.

„Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“
Romain Gary, radijo interviu

Knygoje pasakojama, kaip atsiranda ir išnyksta, kaip prisimenamos ir užmirštamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės giminės. Kiekvienas skyrius – tai ir atskiros giminės istorija, ir su ja susijusio Lietuvos istorijos aspekto aptarimas. Didikai dominavo Lietuvoje iki naujųjų laikų: ėjo aukščiausias pareigas, atstovavo valdovui vietos visuomenėje ir užsienyje, steigė bažnyčias ir miestelius, užsakinėjo meno kūrinius, kai kada ir patys kurdavo. Jie išsiskyrė visose istorinio laiko dimensijose: apie šlovingą praeitį bylojo aukšta kilmė, dabartyje saistė luomo vertos garbingos elgsenos, gyvensenos principai, į ateitį krypo ilgalaikio bažnytinio ir pasaulietinio atminimo, pripažinimo lūkesčiai. Didiko realybė pirmiausia buvo giminės realybė – individualus gyvenimas tarp tėvų palikimo ir palikuonių paveldo. Giminių istorijoje vis svarbesnis darėsi pasakojimas apie giminės praeitį – genealogija, surašyta kronikose, pavaizduota paveiksluose, schemose ar jungtiniuose herbuose.

Istoriniame pasakojime apie kiekvieną giminę iš skirtingų perspektyvų atsikartoja tie patys tapsmo – iškilimo – atminimo chronologiniai tarpsniai. Pagrindinės temos – politinė ir visuomeninė galia ir ją įprasminanti atmintis. Kilmingos giminės savivoka reikšdavosi visų pirma per tradiciją - kilmę ir priklausymą „namams“, suprantamiems tiek kaip tėvonijų visuma, tiek kaip žmonių - gyvų ir mirusių giminaičių - bendrija.

„Rimvydas Petrauskas parašė knygą, neturinčią precedento šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje. Joje Lietuvos didikų chorui leidžiama pratrūkti visais įmanomais balsais, susipinančiais į reto grožio simfoniją. Tardamas, kad tai labai įdomi knyga, praskleidžiu tik mažą dalį tiesos, o kas liko – kviečiu sau atrasti geranoriškai smalsų Skaitytoją.“
Darius Baronas

Profesorius Rimvydas Petrauskas – istorikas medievistas, Vilniaus universiteto rektorius. Tyrinėja XIII-XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės ir politinę istoriją.

„Gailestingumas yra pirmoji Dievo savybė. Tai Dievo vardas. Nėra padėties be išeities, mes nesame pasmerkti paskęsti lakiajame smėlyje."

Paprastais ir tiesiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipiasi į visus planetos vyrus bei moteris, šitaip pradėdamas nuoširdų ir asmenišką dialogą. Pagrindinė, popiežiui labiausiai rūpinti tema – gailestingumas. Ji visada buvo jo liudijimo, o dabar ir pontifikato, atspirties taškas.
Kiekviename puslapyje juntamas stiprus troškimas pasiekti sielas visų žmonių – ir priklausančių Katalikų bažnyčiai, ir jai nepriklausančių, – ieškančių gyvenimo prasmės, taikos ir susitaikymo kelio, gydymo kūno ir dvasinėms žaizdoms. Visų pirma popiežius nori pasiekti tą nerimastingą ir skausmą kenčiančią žmoniją, kuri prašo būti priimta, o ne atstumta: vargšus ir emigrantus, kalinius ir prostitutes, tačiau taip pat ir sutrikusius bei nuo tikėjimo nutolusiuosius, homoseksualus ir išsiskyrusias poras.
Per pokalbį su Vatikano apžvalgininku Andrea Tornielli Pranciškus, pasitelkdamas jaunystės prisiminimus ir jautrius epizodus iš savo ganytojiškos patirties, pasakoja, kodėl taip stipriai troško neeilinių Šventųjų jubiliejinių metų. Neišsižadėdamas etinių ir teologinių klausimų popiežius pakartoja, kad Bažnyčia niekam negali užverti durų; jos pareiga yra prasiskverbti į žmonių sąmonę, kad pravertų plyšį ir padėtų prisiimti atsakomybę bei atitolti nuo padaryto blogio.
Per atvirą pokalbį Pranciškus nevengia nagrinėti net ir sąsajų tarp gailestingumo, teisingumo bei korupcijos.
O tiems krikščionims, kurie save priskirs prie „teisiųjų“, primena: „Ir popiežius yra žmogus, kuriam reikia Dievo gailestingumo.“

„Dievo vardas – Gailestingumas“ pasauliniu mastu išleidžiamas 82 šalyse.

Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys nebuvo deramai įvertintas. Antram gyvenimui jis prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje. Nuo to laiko apie jį šneka visas literatūros pasaulis. Pastaruoju metu jam skirta ir daug tarptautinių apdovanojimų, knyga išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų, o jos autorius drąsiai lyginamas su JAV rašytojais klasikais: Williamu Faulkneriu, Johnu O'Hara, Raymondu Carveriu.

Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs studentų mėgstamu profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje. Jį galima pavadinti tikru Didžiojo Getsbio antipodu.

Johnas Edwardas Williamsas (1922–1994) – JAV rašytojas, anglų literatūros profesorius, labiausiai išgarsėjęs romanais „Stouneris“ (1965) ir „Augustas“ (1972). Jo kūryba negausi – parašė keturis romanus ir porą eilėraščių rinkinių. Tačiau kiekvienas autoriaus kūrinys pasižymi ypatinga literatūrine verte.

Dvidešimt penkerių Žanas dirba taksistu Paryžiuje. Jei būtų turėjęs galimybę siekti mokslo, būtų nemažai nuveikęs, deja, nebuvo sąlygų. Tačiau Žanas pasižymi atvira siela ir gera širdimi. Vieną dieną į jo automobilį įlipa aštuoniasdešimtmetis Saliamonas Rubinšteinas - nemenkus turtus susikrovęs buvęs siuvėjas, „kelnių karalius". Nors juodu skiria didelis amžiaus skirtumas, Žanas ir Saliamonas susidraugauja. Holokaustą išgyvenęs Saliamonas stengiasi padėti apleistiems, vienišiems, bejėgiams žmonėms. Jis yra įkūręs psichologinės pagalbos centrą ir pasiūlo Žanui tapti savotišku „SOS savanoriu" - siunčia jį į misijas pas nevilties apimtus žmones. Vieną rytą Saliamonas paprašo Žano nuvažiuoti pas Korą Lamener, visų užmirštą buvusią šansono žvaigždę. Tai moteris, kurią Saliamonas kadaise mylėjo. Kora vėl atranda jėgų svajoti ir siekia iš Žano padaryti kino žvaigždę.
Literatūros kritikai Saliamoną tapatina su pačiu Gary - juos sieja baimė pasenti ir tapti niekam nereikalingiems.
Tai vienas paskutinių Romaino Gary romanų, išleistas 1979 metais Émilio Ajaro slapyvardžiu.

Olivjė Pasaną ir Patriką Gijarą sieja daug bendro: abu užaugo be tėvų, vaikystę praleido tuose pačiuose globos namuose, o viską, ką turi šiandien, sukūrė savo rankomis. Tik dabar vienas jų – policijos kriminalinės brigados vadas, liguistai besižavintis tradicine Japonijos kultūra ir papročiais, o kitas – įtariamasis žudiko maniako, dar žinomo „Akušerio“ pravarde, byloje. Pasanas įsitikinęs, kad būtent Gijaras vykdo protu nesuvokiamo žiaurumo egzekucijas, tačiau kaltinimams pagrįsti stinga įrodymų.
Kol Olivjė kvėpuoja „Akušeriui“ į nugarą, pats sulaukia smūgio iš artimiausio žmogaus – žmona japonė pateikia skyrybų prašymą, o jo šeimos link artėja žudikas.

„Patiems drąsiausiems, kurie išdrįs praverti pragaro vartus.“
Adéle Ferry

„Prancūziškuoju Stivenu Kingu“ tituluojamas mistinių detektyvų autorius Jeanas Christophe'as Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961), prieš atsidėdamas vien grožinei kūrybai, ilgą laiką dirbo laisvai samdomu žurnalistu, bendradarbiavo su daugeliu garsių periodinių leidinių, o vėliau šią tiriamosios žurnalistikos patirtį sėkmingai pritaikė plėtodamas atskiras tematines linijas savo romanuose. Leidykla „Baltos lankos“ išleido visame pasaulyje išgarsėjusį autoriaus trilerį „Purpurinės upės“, kuris pelnė jam kultinio rašytojo šlovę ir buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt penkias kalbas. Taip pat sėkmės sulaukė ir kiti lietuvių kalba pasirodę J. Ch. Grangé romanai: „Miserere“, „Limbų priesaika“, „Gandrų skrydis“, „Sielų miškas“.

Kai iš vieno miestelio aptvaro be žinios pradingsta dramblys, visas vieno žmogaus gyvenimas ima subtiliai verstis aukštyn kojomis. Vidurnaktį staiga baisų alkį pajutusi pora sėda į automobilį ir apiplėšia „McDonald's“ restoraną. Moteris staiga susivokia nepajėgianti atsispirti mažam žaliam padarėliui, išsiraususiam kelią į jos sodą. Kankinama nemigos žmona nubunda ir panirusi į pusiau sąmoningą būseną išvysta prieblandos pasaulį, kuriame viskas įmanoma, – netgi mirtis. Kiekvienu šio rinkinio apsakymu Haruki Murakami meta iššūkį vadinamajam normaliam pasauliui. Su pavydėtinu talentu jis griauna patį realybės pagrindą ir kasdieniame gyvenime iškelia tai, kas siurrealu, o paprastuose dalykuose įžvelgia tai, kas visai nepaprasta.

Dėl viso pikto pridursiu, kad dramblius mes gaminame ne nuo nulio. Po teisybei, juos mes padauginame. Kitaip tariant, pasigavę dramblį, pjūklu nurėžiame jam ausis, nosį, galvą, kūną, kojas ir uodegą, viską gražiai sudėliojame ir gauname penkis dramblius. Todėl tik penktadalį tokio dramblio sudaro tikrasis, visas kita - padirbinys. Tačiau plika akimi to nematyti, pats dramblys, aišku, irgi nieko neįtaria. Štai taip nagingai mes dauginame dramblius.

Nuostabus rašytojas... jis užčiuopia bendrą šiuolaikinės širdies ir minties pulsą.
Jay McInerney

Ir kaipgi Murakamiui pavyksta kurti poeziją rašant apie šiandieninį gyvenimą bei emocijas?
Independent on Sunday

Užburia... intriguoja... Visiems šiems apsakymams būdingas nuostabiai siurrealistinis pasakojimas ir naujoviškas, sąmojingas tonas.
Wall Street Journal

Murakami iš tiesų originalus, bet daugeliu atžvilgių ir Franzo Kafkos sekėjas, nes, atrodo, jam pakanka išminties perprasti, kad Kafka iš tikrųjų buvo rašytojas humoristas.
Sunday Herald

Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinį „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“ sudaro lietuviškai išleistame rinkinyje „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ skelbti apsakymai „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ ir „Vilniaus vėtrungės“.

Šie kūriniai atspindi tris Vilniaus miesto praeities gyvavimo klodus – lenkiškąjį, žydiškąjį ir sovietinį – nomenklatūrinį. Šių apsakymų veikėjai: karo metu bręstanti vilnietė gimnazistė, grįžtantis į vaikystės miestą senas žydas milijardierius, kagėbistas, daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi. Kiekvienas rinkinio apsakymas atveria vis kitokią Vilniaus panoramą. Apsakymuose ironiškai, filosofiškai ir kartu jautriai apmąstoma mūsų istorinė patirtis.

Knyga iliustruota autorės parinktais ikoniškais Vilniaus vaizdais iš Jano Bulhako ir Romualdo Rakausko fotoarchyvų.

Kontroversiška istorija apie XX amžiaus mados legendą – Chanel.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Gabrielle (Coco) Chanel iš esmės pakeitė moterų drabužius. Tačiau tai buvo tik regimiausia sudėtingų pokyčių, prie kurių ji prisidėjo, dalis. Savo netradiciniu ir neįprastu gyvenimu – iš žeminančio skurdo į mados viršūnę – Chanel padėjo sukurti modernios moters sampratą.

Ši ypatinga biografija iškelia aikštėn stulbinantį gyvenimą ir parodo, kaip įtakingiausia savo amžiaus dizainerė virto maištingo ir pažangaus stiliaus ikona. Jos legendą kūrė gausybė meilės romanų: sąmojinga, savita, kerinti Chanel tapo ne vieno garsaus menininko, tarp jų – Stravinskio, Picasso ir Dali, mūza, globėja ar meiluže. Tačiau skaudžiausių detalių nepastebėjo nė vienas ankstesnis biografas.

Remdamasi naujai atrastais meilės laiškais, policijos įrašais ir interviu, Lisa Chaney atskleidžia tiesą apie Chanel priklausomybę nuo narkotikų ir romanus su moterimis. Ji taip pat galutinai atsako į seniai ramybės nedavusį klausimą apie Chanel meilužį vokietį: ar jis buvo nacių šnipas?
Čia atskleidžiamas Chanel paveikslas – skandalingas, jis paslaptingesnis ir tamsesnis negu bet kurioje kitoje iki šiol parašytoje biografijoje.

„Solidi ir išsami knyga apie vieną paslaptingiausių dizainerių."
Vogue

„Nagrinėdama atrastus meilės laiškus, asmeninius dienoraščius ir atsiminimus, cituodama pačios Chanel žodžius knygos autorė Lisa Chaney atskleidžia už mados ikonos besislepiančią moterį – jos pažeidžiamumą, vienišumą, neviltį. Itin svarbios autorės įžvalgos apie Chanel vaidmenį kuriant modernios, nepriklausomos moters, kuri garbina ir grožį, ir patogumą, įvaizdį."
Library Journal

„Gili ir įspūdinga biografija, parašyta pasitelkiant naujus, anksčiau nepublikuotus šaltinius, apie prieštaringą, tačiau vienareikšmiškai talentingą moterį, kurios vardas visuomet išliks rafinuotumo ir originalumo sinonimas."
Booklist


Knygos autorė Lisa Chaney – meno ir literatūros istorikė. Ji rengė radijo ir televizijos laidas kultūros istorijos temomis, rašė straipsnius tokiems dienraščiams, kaip „The Sunday Times", „The Spectator", „The Guardian“ ir kt. „Chanel. Intymus gyvenimas" – trečioji autorės knyga.

Tai – vieno skaitomiausių Haruki Murakami romano „Avies medžioklė“ tęsinys:
... panorau sukurti veikėją, kuris būtų neapsakomai vienišas šioje milžiniškoje, sudėtingoje pinigų ir informacijos visuomenėje. Taip atsirado „Avies medžioklė“ ir „Dansu“.

„Dansu dansu dansu“ – romanas apie nepaprastai paprastą trisdešimtmetį, ištikimuoju subaru nardantį Tokijo gatvėmis, klajojantį Japonijos pakrantėmis:
Nesu nelaimingas. Bet aš irgi toks kaip tu. Man atrodo, kad kažko trūksta. Man regis, aš gyvenu normalų gyvenimą. Aš šoku. Moku žingsnius ir šoku. Ir gerai. Bet visuomenine prasme aš nieko nesusikūriau. Man trisdešimt ketveri, aš nevedęs, neturiu pastovaus darbo, stumiuosi nuo dienos iki dienos. Negaliu gauti net paskolos būstui. Net neguliu su niekuo. Kas iš manęs bus po trisdešimties metų?
Romano veikėją, kuris nusprendžia ieškoti paslaptingai dingusios draugės, pamažu pasiglemžia keisti įvykiai, sekso ir metafizinio siaubo sūkuriai. Draugystė su trylikamete aiškiarege, užšifruoti pranašiškų galių turinčio Žmogaus Avies nurodymai. Vienas po kito į mirties menę Honolulu iškeliaujantys bičiuliai, bet vidinis balsas herojui liepia: kad ir kas nutiktų, nepaliauk šokti – dansu dansu dansu.

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, G. G. Markeso, K. Voneguto, M. Pavichiaus tekstais, kuruose yra svarbus mėginimas atrasti mistinę žmogaus dvasios gelmę ir atskleisti logiškai ir racionaliai nesuvokiamas gamtos paslaptis.
Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Nedažnai pasitaiko knygų, kurios nusistovėjusias tiesas sudrumsčia, jau žinomą istoriją imdamos pasakoti visai neatpažįstamu balsu. Lietuviškasis Vilniaus pasakojimas žinomas kiekvienam skaitytojui, tačiau knyga Vilnius – savas ir svetimas miesto istoriją nukreipia visai kita, dar neregėta linkme. Ši knyga – tai miesto biografija, tik perteikta ne remiantis Lietuvos istorija, bet tarsi įrašyta įvairiaspalviame Europos žemėlapyje. Vilniaus pasakojimas joje skleidžiasi tarsi keliaujant geografinių atradimų keliu – ir Vilnius prieš mus iškyla lyg svetimas miestas nežinomame krašte. Tokio pasakojimo tikslas turi piligrimystės – asmeninių – siekių, todėl ir knyga visų pirma yra grįžimas į Vilnių: ieškojimas to, kas jame buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta.

Vilnius visada buvo lyg kritinė jungtis tarp įvairių Europos geografinių komponentų, tautų ir religijų. Lietuvos sostinė dažnai apibūdinama kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų, civilizacijos ir laukiniškumo, geografinių paribių ir imperinių sostinių. Miestas visada turėjo daugiau nei vieną tapatybę, kurią ženklina jo vardo polifonija: žydiškas Vilne, lenkiškas Wilno, rusiškas (ir, retkarčiais, netgi prancūziškas) Vilna, vokiškas Wilna, baltarusiškas Vilno ir lietuviškas Vilnius. Kiekvienas miesto pavadinimas iššaukia skirtingas Vilniaus dvasias, sužadina skirtingus jo atsiminimus ir veda skirtingo likimo vaga. Todėl Vilniuje slypinti nežinomybė ir daugiakalbis miesto pasakojimas atveria vartus į istorines platumas, kuriose tarsi viduramžių žemėlapių pakraščiuose tyko nematytos ir nepažįstamos būtybės. Kelionė po Vilnių visada yra klajojimas – susitikimas su neregėtu, nežinomu, fantastiniu pasauliu.

Detektyvas, vertas Quentino Tarantino ir brolių Coenų filmų.

Rogeris Braunas – geriausias visoje Norvegijoje darbuotojų paieškos ir atrankos guru, profesionalus „galvų medžiotojas“. Deja, net ir puiki karjera jam neleidžia jaustis finansiškai laisvam – prabangus namas ir mylimos žmonos Dianos įnoriai jau senokai Rogerį verčia gyventi ne pagal išgales.
Diana už vyro pinigus nusprendžia atidaryti meno galeriją. Atidarymo vakarą Rogeriui įsižiebia viltis tapti turtingesniam, nei jis kada nors galėjo pasvajoti. Rogeris susipažįsta su Klasu Grėve – tobulu kandidatu į laisvą didelės įmonės vadovo postą ir vieno geidžiamiausių meno istorijoje paveikslo savininku.
Rogeris Braunas įsilaužia į Grėvės butą, tačiau jame randa šį tą daugiau nei tik paveikslą. Netrukus medžiotojas pats tampa medžiojamuoju.

„Pavojingai ir negailestingai kursto skaitytoją versti puslapį po puslapio.“ 
Big Issue

„Dinamiško siužeto efektingas pasakojimas su užuomina į „Tomo Krauno aferą“ tik patvirtina, kad Nesbø – vienas puikiausių kriminalinių romanų rašytojų.“ 
Daily Mail

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui. 

„The Rolling Stones“ grupės narys Keithas Richardsas kūrė pašėlusią muziką bei dainas, kurios išjudino visą pasaulį, ir daugiau nei keturiasdešimt metų gyveno tikrą rokenrolo gyvenimą: ėjo prieš plauką, vaikščiojo peilio ašmenimis, gaudė gyvenimo šansus, drąsiai rėžė savo nuomonę – ir viską darė taip, kaip niekam kitam anksčiau nebuvo pavykę.

Šioje knygoje Richardsas pasakoja apie savo gyvenimą. O gyvenimo būta išties audringo! Vaikystė pilkame pokario Londono priemiestyje. Atrasti mokytojai – Elvis Presley, Chuchas Berry ir Muddy Watersas. Maniakiškas mokymasis groti gitara ir grupės su Micku Jaggeriu bei Brianu Jonesu sukūrimas. Blogų berniukų įvaizdis, ankstyvoji „rolingomanija“ ir klykiančios gerbėjos koncertuose. Susidūrimai su teisėsauga, areštai ir prieš sustabarėjusią sistemą besikaunančio didvyrio vaidmuo. Nemirtingi tokių dainų kaip „Satisfaction“, „Jumpin' Jack Flash“, „Gimme Shelter“ pasažai. Meilė žaviajai Anitai Pallenberg ir mįslinga Briano Joneso mirtis. Tremtis iš Jungtinės Karalystės, įrašai, koncertai, įvairiausių visuomenės veikėjų šutvės, būriai sugulti besiveržiančių merginų ir kalnai kvaišalų. Vis didėjantis populiarumas ir narkotikų pinklės. Meilė modeliui Patti Hansen. Pjautynės su Micku Jaggeriu ir mėginimas išlaikyti grupę. Vedybos, šeima ir gastrolės, kurios tęsiasi iki šiol.

Pribloškiamai atvirai ir tiesiai Richardsas papasakoja, ką jis veikė tais nepaprastų pokyčių laikais, kai gimė rokenrolas, ir koks buvo vienos garsiausių roko žvaigždžių gyvenimas.
Tai nuostabi ir labai intymi roko muzikanto autobiografija.

This is the Life.
Believe it or not
I haven't forgotten any of it.
Thanks & praises

Keith Richards


Toks yra šis Gyvenimas.
Norit - tikėkit, norit - ne.
Nieko jame nepamiršau.
Ačiū, pagarba

Keith Richards

Kaip vienas reklamos paslaptis perpratęs žmogus dantų valymą pavertė kasdieniu kone viso pasaulio žmonių įpročiu?
Kaip kariuomenės generolas įstengė nuraminti įtūžusią minią, perpratęs ryšį tarp riaušių ir greitojo maisto?
Kaip plaukikas Michaelis Phelpsas pasiekė pasaulio rekordą, nieko nematydamas pro vandens prisisunkusius akinius?
Kaip prekių reklamuotojai nustato, kurios klientės laukiasi, ir ima reklamuoti joms prekes, nors apie nėštumą dar nežino net jų šeimos?

Atsakymas yra įpročiai.

„Dauguma mūsų kasdienių pasirinkimų gali atrodyti kaip gerai apgalvoti sprendimai, bet tokie nėra. Jie tėra įpročiai. Ir nors kiekvienas įprotis pats savaime reiškia labai mažai, ilgainiui valgiai, kuriuos užsisakome, žodžiai, kuriuos kasnakt pasakome vaikams prieš miegą, tai, ar taupome, ar leidžiame pinigus, ar dažnai sportuojame, minčių ir darbotvarkės susidėliojimas turi milžinišką įtaką mūsų sveikatai, darbo našumui, finansiniam saugumui ir laimei.

Daugelį šimtmečių žmonės stengėsi perprasti, kodėl egzistuoja įpročiai. Bet tik per pastaruosius du dešimtmečius mokslininkai ir rinkodaros specialistai pradėjo iš tiesų suprasti, kaip įpročiai veikia - ir dar svarbiau: kaip jie keičiasi.
Šioje knygoje New York Times žurnalistas Charlesas Duhiggas priveda mus prie šiurpinančio mokslinių atradimų bedugnės krašto. Šie atradimai paaiškina, kodėl egzistuoja įpročiai ir kaip galima juos pakeisti - kad pasikeistų verslo įmonių, bendruomenių ir mūsų pačių gyvenimai.“

„Čia dera naujausi moksliniai tyrimai ir įdomios istorijos. Perskaitęs šią knygą, į pasaulį jau žiūrėsi kitaip.“
Daniel H. Pink, geriausias ir populiariausias New York Times autorius

„Įtraukianti... pateikia daugybę būdų, kaip mūsų įpročiai apibrėžia mūsų gyvenimą. Perskaitykite šią knygą.“ Jonah Lehrer