Formatas

KETVIRTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Viename Oslo banke kaukėtas plėšikas įremia šautuvą banko darbuotojai į galvą ir liepia skaičiuoti iki dvidešimt penkių. Pinigai į krepšį sukrauti, tačiau keliomis sekundėmis per vėlai – darbuotoja nužudoma, o du milijonai Norvegijos kronų dingsta be pėdsakų. Žiaurūs bankų plėšimai tęsiasi...

Ryte, po audringo vakaro su buvusia mergina Ana Betsen, detektyvas Haris Hūlė pabunda kamuojamas pagirių ir neatsimena, kas įvyko per pastarąsias keliolika valandų. Negana to, tą pačią dieną Ana randama negyva savo miegamajame – įtariama, kad tai savižudybė.

Detektyvas Hūlė, patyliukais nagrinėdamas Anos mirties aplinkybes, bankų plėšimo byloje atranda giją, vedančią į kalėjimą, kur bausmę atlieka vienas žinomiausių Norvegijos bankų plėšikų. Kuo labiau detektyvas gilinasi, tuo aiškiau mato, kad Anos mirtis kažkaip susijusi su įžūliais bankų plėšimais.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

„Dauguma rašytojų moka sukelti skaitytojui šiurpuliukus. Jo Nesbø – vienas iš
nedaugelio, kurį skaitant oda šiurpsta nuolat.“
Linwood Barclay

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių.

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarųjų metų įvykių lietuvių literatūroje. Pirmoji dalis 2008-aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką ir 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, tęsiantis garsios Lietuvos giminės Norvaišų istoriją, „Silva rerum II“ taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal istorinius romanus rengiamos literatūrinės ekskursijos. 2012 m. pasirodė trečioji Kristinos Sabaliauskaitės knyga – bestseleris apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“.

SEPTINTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Iškritęs pirmasis sniegas prabangių namų rajoną apgaubė ramybe. Jo gyventojus Bekerius kiek suerzina kieme mįslingai atsiradęs sniego senis. Vėliau naktį Joną pažadina neaiškus garsas, jis eina ieškoti mamos, bet... namie jos nėra. Nedrąsiai pravėręs lauko duris berniukas žvilgsniu matuoja atstumą iki artimiausių kaimynų, kol jo akys užkliūva už priešais namą stovinčio sniego senio – šis ryši rožinį motinos šaliką.

Detektyvas Haris Hūlė užčiuopia ryšį tarp savo pašto dėžutėje rasto laiško ir dingusios moters. Paaiškėja, kad per pastarąjį dešimtmetį be žinios dingo jau vienuolika moterų ir kaskart tuo pat metu – vos tik pasirodo pirmasis sniegas... Žudikas diktuoja žaidimo taisykles ir, rodos, iš arti stebi kiekvieną Hario Hūlės žingsnį...

„Sniego senis“ – kriminalinis romanas su rafinuotais siaubo trilerio elementais. Tai viena šiurpiausių Jo Nesbø knygų.

„Neišmatuojamo gylio kaip sniegas, švytintis ir abstraktus kaip Beethoveno „Vėlyvasis kvartetas“, tiesiog unikali literatūrinė patirtis. Romanas pulsuoja energija, pagardintas ironija, kuri formuoja literatūrą, taip pat ir mano.“
James Ellroy, detektyvų rašytojas

„Neišmatuojamo gylio kaip sniegas, švytintis ir abstraktus kaip Beethoveno „Vėlyvasis kvartetas“, tiesiog unikali literatūrinė patirtis. Romanas pulsuoja energija, pagardintas ironija, kuri formuoja literatūrą, taip pat ir mano.“
James Ellroy, detektyvų rašytojas

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

Paryžiaus aukštuomenės numylėtinis pagyvenęs dailininkas Olivjė Bertenas įsimyli savo ilgametės meilužės dukterį – jaunutę aristokratę Anetę. Deja, merginai jau parinktas tinkamas sužadėtinis – markizas de Farandalis. Dailininką kamuoja meilė, aistra ir pavydas. Prie baisių vidinių kančių prisideda ir kritika pasenusiai jo kūrybai. Naujoji dailininkų karta – negailestinga. Ar tik šios aplinkybės nebus tragiškos baigties šaukliai?

Guy de Maupassant'as (1850–1893) – viena ryškiausių XIX a. prancūzų literatūros figūrų, meilės romanų meistras. Per trumpą kūrybinį laikotarpį – dešimt metų – rašytojas parašė šešis romanus ir daugiau nei tris šimtus novelių. Maupassant'as pradėjo kurti globojamas Gustave'o Flaubert'o, jo namuose susipažino su garsiais ano meto rašytojais – Émile'iu Zola ir Ivanu Turgenevu

Apie meilę – tai filosofinis traktatas, kuriame aprašomos septynios meilės fazės, iš kurių svarbiausia – kristalizacija. Šioje fazėje mylintysis susikuria idealų mylimojo paveikslą – it deimantai spindinčius kristalus, paverčiančius jį tobulybe. Pasak knygos autoriaus, žmogus jaučia įgimtą meilės troškimą, bet dažnai jis kertasi su visuomenės interesais, ir dėl to kyla individo bei socialinės aplinkos konfliktas.

Kūrinyje nemažai aliuzijų į paties autoriaus nelaimingą meilę.

Stendhalis (tikroji pavardė – Henri Beyle'is, 1783-1842) savo kūryba padėjo realistinio romano pamatus. Garsiausi rašytojo kūriniai: „Raudona ir juoda“ ir „Parmos vienuolynas“. Autorius tarnavo Napoleono armijoje ir 1812 m. armijai traukiantis iš Rusijos buvo apsistojęs Vilniuje. Įdomu tai, kad rašytojo vardu pavadintas savotiškas psichikos bei elgsenos sutrikimų sindromas. Jis ištinka pamačius daug ar labai įspūdingų meno kūrinių.

Nuo 1925 m. bolševikų nužudyto Didžiosios Britanijos „šnipų tūzo“ Sidney Reilly iki 2010 m. areštuotos ir iš JAV deportuotos naujosios šnipų kartos atstovės Annos Chapman – tai bemaž visą amžių besitęsianti Kremliaus ir Vakarų šnipinėjimo kova.
Šioje knygoje aprašoma, kaip senieji KGB apgavysčių ir ardomosios veiklos metodai šiais laikais yra pasitelkiami naujus tikslus turinčios tarnybos. Mūšio lauko ribos per Šaltąjį karą, kai grėsė komunistų pergalė, buvo nubrėžtos aiškiau. Šiuo metu Rusiją valdanti korumpuota autokratija žaidžia pagal kapitalistines taisykles, todėl ir grėsmė gerokai didesnė. Vis dėlto kai kurie bruožai išliko tie patys. Naujieji Rusijos šnipai, kaip ir sovietiniai jų pirmtakai, užsiima ardomąja veikla, manipuliavimu ir įsiskverbimu į Vakarų struktūras.

„Edwardas Lucasas – įžymus britų žurnalistas, ilgametis The Economist bendradarbis. Autorius žinomas kaip Lietuvos draugas, Baltijos šalių nepriklausomybės kovos rėmėjas. „Apgaulė. Šnipai, melas ir kaip Rusija mausto Vakarus“ – antroji jo knyga apie šiuolaikinės Rusijos politiką (pirmoji lietuviškai buvo išleista 2008 m. pavadinimu „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“). Naujoji tyrinėtojo knyga – tai intriguojantis pasakojimas apie tai, kaip siekdamas įtvirtinti valdžią Rusijoje ir už jos ribų Vladimiras Putinas ir jo aplinka be skrupulų naudoja dar Šaltojo karo metais išplėtotą saugumo institucijų ir šnipų tinklą. Lucasas teigia: „Šnipai domino mane studentą, aktyvistą ir žurnalistą, iš pradžių Londone, o vėliau už geležinės uždangos“, todėl knygoje pateikiama daug įdomių ir naujų faktų apie šiuolaikinės Rusijos saugumo institucijų bei jų bendradarbių veiklos metodus. Dalis knygos skirta Rusijos šnipų veiklai mūsų regione – tai turėtų itin dominti Lietuvos skaitytoją.“
Dr. Nerijus Maliukevičius

„Edwardas Lucasas skatina permąstyti įvykių grandinę, kuri Vakarų pasaulio visuomenei, įpratusiai prie pagarbos pilietinėms teisėms ir laisvėms, nėra itin maloni. Laisvė yra labai svarbi ir vertinama, tačiau jai nuolat kyla grėsmė. Štai todėl svarbu priimti autoriaus perspėjimus rimtai.“
Vaclav Havel


Edwardas Lucasas (gim. 1962) – puikiausiai Rytų Europą pažįstantis čia gyvenęs Vakarų žurnalistas, rašantis apie ją daugiau nei 20 metų. Didžiojoje Britanijoje jis laikomas geriausiu šio regiono ekonomikos bei politikos ekspertu, dirba „The Economist“, bendradarbiauja su „The Independent“, BBC ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis.

Išaugęs Rytų Europai prijaučiančių britų intelektualų šeimoje, Lucasas visą savo gyvenimą žurnalisto plunksna kovojo su komunistiniu režimu. 1990–1994 m., aižėjant komunistiniam blokui, Lucasas gyveno Baltijos valstybėse, 1990-aisiais atvykęs į Vilnių jis gavo pirmąją mūsų atkurtos respublikos vizą Nr. 0001, įrašytą Vilniaus oro uoste paties užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo ranka. Lucasas moka čekų, lenkų, lietuvių, rusų, vokiečių kalbas, tai leidžia jam sekti vietines šalių naujienas, kalbėtis su šių valstybių gyventojais.

Rutina juos išskyrė... pavojus vėl sujungs.
Audringai išsiskyrę, Nikė ir Sebastianas kuria savo gyvenimus toli vienas nuo kito. Iki tos dienos, kai paslaptingai dingsta jų sūnus Džeremis. Pabėgimas? Pagrobimas? Norėdama išsaugoti brangiausią žmogų pasaulyje, Nikė priversta kreiptis į savo buvusį vyrą, kurio nematė septynerius metus. Iš pareigos jiedu suvienija jėgas ir leidžiasi ieškoti dingusio sūnaus. Kokie išbandymai jų laukia, ką jie atras?

„Nuostabus trilerio scenarijus. Guillaume'as Musso jus įtraukia į nuolatinės dramos ir gražių atradimų pinkles <...>. 400 puslapių svaiginančios ir kvapą gniaužiančios kelionės!“
Bernard Lehut, RTL

„Naujausią Guillaume'o Musso knygą norisi perskaityti vienu įkvėpimu. Puikiai suregzta intriga <...>, nuostabi istorija.“
Olivier Bellamy, Radio Classique

„Autorius dar kartą įrodo savo gebėjimą sukurti personažus, kuriuose kiekvienas gali atpažinti save.“
Blaise de Chabalier, Le Figaro Littéraire

„Trileris, susipinantis su nuostabia romantine komedija.“
Philippe Vallet, France Info

2012 m. leidykla „Baltos lankos“ išleido Guillaume'o Musso romaną „Angelo kvietimas“. 2011 m. Prancūzijoje šią knygą lydėjo neįtikėtina sėkmė – buvo parduota daugiau kaip 1,5 mln. egzempliorių. Lietuvoje romanas taip pat sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir pateko į perkamiausių knygų sąrašus.

Britas virtuvės šefas Hugh Fearnley-Whittingstallas (Hju Fernlis-Vitingstolas) yra keliasdešimties kulinarinių knygų autorius. Jau daugiau nei penkiolika metų Channel 4 televizijoje jis veda autorines laidas apie maistą, o britų nacionaliniame dienraštyje The Guardian rašo skiltį apie maisto gaminimą. Hugh apdovanotas Glenfiddich Food & Drink prizu, jam įteikti net keli vyno žinovo, gurmano André Simono memorialinio fondo apdovanojimai už geriausią metų kulinarinę knygą.
Autorius su šeima gyvena Devone, šalia River Kotedžo – čia jis įkūrė restoranų tinklą, keletą virėjų mokyklų, veda maisto gaminimo kursus ir organizuoja renginius, taip pat aktyviai skatina vietinę sezoninę žemdirbystę.

Puiki knyga ir puikūs receptai pristigusiems fantazijos ir idėjų gaminant be mėsos namie.
Virtuvės meistras, vienas žinomiausių Lietuvos virėjų Linas Samėnas

Pirmas sunkumas, su kuriuo susiduria nusprendusieji išbandyti vegetarizmą, yra klausimas – ką valgo vegetarai? Neabejoju, kad knyga Vegetariški patiekalai kiekvieną dieną atsakys į šį klausimą ir taps jūsų vedle į sveikesnį gyvenimą.
Vegetarų asociacijos prezidentė, TV laidų vedėja Gintarė Gurevičiūtė

Vegetariška mityba domiuosi daugiau nei dešimtį metų. Tačiau šie įvairūs patiekalai mane itin sužavėjo savo paprastumu. Juos galėtų pasigaminti net vaikai. Rekomenduoju šią knygą – receptus tikrai verta išmėginti.
Ajurvedos centro SPA SHANTI vadovė, vegetariškos mitybos lektorė ir konsultantė Eglė Kauneckienė

TREČIASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

1942 metais žūva Danielius – tikra legenda tarp norvegų kareivių, tapusių Hitlerio armijos savanoriais. Po dvejų metų sužeistas kareivis, prisistatęs Danieliaus naudota Ūrijos pravarde, prabunda Vienos ligoninėje. Jis įsimyli slaugę, o jų santykių padariniai bus justi ir po daugiau nei 50 metų.

1999-ieji. Siekiant užglaistyti Hario Hūlės tarnybos metu padarytą klaidą, jam suteikiamas inspektoriaus laipsnis ir jis perkeliamas į policijos saugumo tarnybą. Čia jam paskiriama nuobodi užduotis, tačiau netikėtai jį sudomina ataskaita apie neįprasto ir itin reto ginklo įsigijimą. Pėdsakai veda link neonacių grupuotės. Nujausdamas įvyksiant nusikaltimą, Haris Hūlė pradeda tyrimą, kuris jį nuves į Pietų Afrikos Respubliką, Austriją ir privers klaidžioti po tamsiausius Norvegijos istorijos labirintus.

2005 m. Hario Hūlės ciklo romanas „Raudongurklė“ buvo pripažintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Meniniu požiūriu šis kūrinys, pasak kritikų, – vienas ambicingiausių detektyvų skandinavų literatūroje. Tai jaudinanti istorija apie karą, meilę, išdavystę ir mįslingas žmogžudystes.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą pateko į tarptautinių bestselerių sąrašus.

Kas būtų buvę, jeigu XX a. pradžioje Vilnius būtų ištrūkęs iš Rusijos imperijos gniaužtų ir tapęs laisvuoju Aljanso miestu – progreso, mokslo ir mistikos centru?..

Pirmajame lietuviškame stimpanko žanro romane jūsų laukia pašėlę nuotykiai, kraupios žmogžudystės, sudėtingos intrigos, kvapą gniaužiančios kautynės ant žemės, po žeme ir danguje, alchemikų paslaptys ir istorinės asmenybės visai kitu, nei kad buvo realiame gyvenime, amplua.

Ar sugebės Vilniaus legatas Antanas Sidabras, Universiteto alchemikas Jonas Basanavičius ir atsiskyrėlis mokslininkas Nikodemas Tvardauskis apginti kunigaikščio Gedimino miestą, kai jam grės didžiausias pavojus. Kai juodžiausią naktį išmuš VILKO VALANDA... 

Šioje knygoje susipažįstame su kitokia, dar nematyta Kristina Sabaliauskaite. Dabartinio gyvenimo realijos, kasdienio stiliaus dialogai, šiuolaikinis slengas kūrinyje pinasi su preciziškais nesenos praeities gyvenimo epizodais. Karo metu bręstanti moksleivė, šešėlio veikėjas, aprūpinantis kvaišalais užsienio aktorius, anglofilė pensininkė, lankanti emigrantę dukrą Londone, nuobodžiaujanti turtingo vyro žmona, praeities persekiojama prašmatnaus viešbučio kambarinė, senas žydas milijardierius, grįžtantis į vaikystės miestą, kagėbistas, daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi, ir, žinoma, „titulinis“ personažas, sėkmės viršūnę pasiekęs, bet niekaip dvasios ramybės nerandantis rašytojas Danielius Dalba – kiekvienas herojus gyvena įdomų, bet tarsi visiškai kasdienį gyvenimą šalia mūsų. Tačiau kasdieniškumas – tik apgaulė. Iš tiesų visos istorijos yra vienaip ar kitaip tarpusavyje susijusios, o po juoduoju humoru dvelkiančiu pasakojimų paviršiumi slypi žmogaus ydų, sudužusių iliuzijų, meninės kūrybos principų ir ironiškos istorinės patirties apmąstymai.
Atpažinusieji paslėptas užuominas tikrai neliks abejingi.

Trečioje Kristinos Sabaliauskaitė knygoje nei stilius – dialogų prisodrinta dabarties kalba, nei pasakojimo vieta – Vilniaus senamiestis, pasaulio didmiesčiai, nei laikas – dabartis ar iš atminties dar neišdilusi praeitis – niekas neprimena barokiškosios Silva rerum romanų tikrovės. Tai visiškai kitoks, daug kam būsiantis netikėtas kūrinys.

Žinoma žurnalistė, rašytoja, menotyrininkė Kristina Sabaliauskaitė labiausiai išgarsėjo romanu Silva rerum ir jo tęsiniu Silva rerum II. Abu kūriniai sulaukė didelės sėkmės ir ne vienos laidos. „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtrauktas į 2008 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009–aisiais išrinktas Metų knyga. Kritikai romaną oficialiai įvardijo kaip vieną įsimintiniausių dešimtmečio knygų. Silva rerum II 2011 m. taip pat tapo Metų knyga, o autorė buvo apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Pagal šiuos romanus vedamos literatūrinės ekskursijos.

Gyvenimas skaitmenizuotoje globalioje visuomenėje turi daug pranašumų. Tačiau kelia ir daug pavojų. Mes tampame vis labiau priklausomi nuo skaitmeninio pasaulio: naudojamės internetine bankininkyste, apsiperkame internetu, virtualiai bendraujame su draugais, dirbame ir leidžiame laisvalaikį. Bet ar tos institucijos, kurios mus saugo gatvėse, jau išmoko mus apsaugoti ir virtualioje erdvėje? O gal mes per daug pasikliaujame saugumo iliuzija ir pernelyg lengva ranka dalijamės savo asmeniniu gyvenimu ir mintimis su tais, kurie gali lengvai tuo pasinaudoti?
Šioje knygoje atskleidžiamos trys pagrindinės grėsmės, su kuriomis šiandien susiduriame: skaitmeniniai nusikaltimai, skaitmeniniai karai ir skaitmeninis pramoninis šnipinėjimas. Kiekvienais metais vyriausybės ir privatus sektorius praranda milžiniškas pinigų sumas, kovodami su dažnai nematomu ir itin gudriu naujo pobūdžio nusikaltėliu – programišiumi.
Tyrinėdamas realius virtualiame pasaulyje vykdomus nusikaltimus ir įvairių šalių pareigūnų kovą su jais, Misha Glenny išmaišė visą pasaulį ir atvirai kalbėjosi su kibernetiniais nusikaltėliais, kompiuterių fanatikais, kompiuterinio saugumo ekspertais, policijos atstovais ir nusikaltimų aukomis. Jo tyrinėjimų rezultatas – mūsų dienomis itin aktuali knyga, privaloma kiekvienam, besinaudojančiam kompiuteriu.

Bestselerio McMafia: nusikalstamumas be sienų autorius Misha Glenny (gim. 1958) – žymus britų žurnalistas ir istorikas. Dirbo The Guardian ir BBC korespondentu Centrinėje Europoje, rašė apie komunizmo žlugimą ir karus buvusioje Jugoslavijoje. Svarbiausiais Rytų Europos ir Balkanų klausimais su juo dažnai konsultuojasi JAV ir Europos vyriausybės.

ŠEŠTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas Karlsenas krinta negyvas.

O sninga vis labiau, dėl pūgos nekyla lėktuvai, taigi žudikas negali laiku išvykti iš miesto. Tik todėl jis sužino nušovęs ne tą žmogų. Ir tučtuojau nusprendžia klaidą ištaisyti – juk tai turėtų būti jo paskutinė užduotis…

Prasideda dviguba medžioklė: žudikas atkakliai persekioja kitą auką, o jam ant kulnų lipa policija.

Policijos inspektorius Haris Hūlė, tiriantis šią bylą, priverstas gilintis į Gelbėjimo armijos paslaptis. Pasirodo, čia sukasi dideli pinigai, mezgamos mįslingos intrigos... Kaip sako Haris Hūlė, „dauguma mūsų turime ir tamsiąją pusę“.

Romane susipina margaspalvė Europos šalių istorija, religija, neįtikėtini žmonių likimai. Autorius – ne tik kvapą gniaužiančių istorijų meistras, bet ir puikus psichologas bei istorikas.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

1992-ųjų balandį iš pasiturinčios Vašingtono priemiesčio šeimos kilęs vaikinas autostopu nukeliavo į Aliaską ir patraukė į laukinę gamtą. Jis buvo puikus mokinys ir vienas geriausių sportininkų. Su pagyrimu baigė Emorio universitetą. Tačiau netikėtai pasikeitė vardą, atidavė labdarai visas santaupas iš banko sąskaitos, paliko likimo valiai savo mašiną ir daugumą daiktų, sudegino visus pinigus, turėtus piniginėje ir ėmė kurti naują gyvenimą. Jo šeima nieko nenutuokė: nei kur jis galėtų būti, nei kas jam nutiko... Kol apirusį vaikino kūną rado briedžių medžiotojų būrys.
Kas jis, šios knygos herojus? Išminčius, svajotojas ar lengvabūdis nuotykių ieškotojas? Ar šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma visiškai išsižadėti žmonių?

„Bauginanti… Iškalbinga… Širdį verianti žmogaus troškimų drama“.
The New York Times

„Prikaustantis dėmesį pasakojimas. Derėtų pasidomėti kiekvienam, kada nors svajojusiam akis į akį susitikti su nuožmia gamta. Jaudinanti knyga“.
Washington Post

Jonas Krakaueris (gim. 1954 m.) – JAV rašytojas, žurnalistas, alpinistas, keliautojas. Jo knygos išverstos į daugiau kaip dvidešimtį pasaulio kalbų. Ypatingos sėkmės sulaukė ne vienus metus iš „New York Times“ bestselerių sąrašų nesitraukęs autoriaus kūrinys „Į laukinį pasaulį“ ir „Times“ žurnalo Metų knyga išrinktas bei kelioms prestižinėms JAV literatūros premijoms nominuotas autobiografinis pasakojimas apie tragišką kopimą į Everestą Išretėjusiame ore („Into Thin Air“). 1998-aisiais Krakaueris įkūrė atminimo fondą „Everestas'96“ ir skyrė jam lėšų iš honoraro, gauto už pastarąją knygą. 1999-aisiais autorius buvo apdovanotas prestižine Amerikos menų ir literatūros akademijos literatūros premija. Pasak jos skyrėjų, „Krakauerio kūryboje geriausios tiriamosios žurnalistikos atkaklumas ir drąsa dera su stilingu subtilumu bei dideliu rašytojo įžvalgumu“. 2007-aisiais pagal šią knygą režisierius Seanas Pennas sukūrė garsų to paties pavadinimo filmą.

Kūdikio praradimo skausmą patyrusios mamos nepaliaujamai ieško atsakymų į dažniausiai po šios nelaimės kylančius klausimus. Kodėl tai įvyko? Ar šis košmaras gali pasikartoti? Ar susilauksiu dar vaikų? Kodėl kiti nesupranta mano skausmo? Kaip šioje situacijoje elgtis kūdikio netekusiam tėčiui?
Knygą sudaro ne tik daugybės ekspertų – psichologų, akušerių, ginekologų, neonatologų – nuomonės, bet ir skausmingą įvykį išgyvenusių mamų pasakojimai. Tai padeda geriau suprasti fizinę ir emocinę netektį patyrusios moters reakciją.
Šią savo knygą autorė skiria ne tik toms poroms, kurios neteko savo kūdikių, bet ir visiems, kas kada nors yra išgyvenę netektį, skausmą, sielvartą, sumišimą ar nori ištiesti pagalbos ranką, bet nežino, kaip tai padaryti.

Giorgia Cozza (Džordžija Koca) – trijų vaikų mama, pati patyrusi kūdikio netektį, žurnalistė, bendradarbiaujanti su įvairiais žurnalais, skirtais nėštumo, maitinimo krūtimi, motinos ir vaiko psichologijos bei sveikatos temoms. Taip pat knygų tėvams apie kūdikių auginimą autorė.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Joshua Slocumas (Džošua Slokamas, 1844-1909) - amerikietis buriuotojas, pirmą kartą istorijoje nedideliu burlaiviu "Purslas" (Spray) vienas pats apiplaukęs aplink pasaulį. Ilgiau nei trejus metus trukusios kelionės įspūdžius ir išgyvenimus jis aprašė knygoje Vienas su burėmis aplink pasaulį. Pirmą kartą išleista 1900 metais, ji tapo puikia patarimų knyga ateities jūrų keliautojams vienutininkams ir tikru atradimu visiems, kas trokšta bent savo vaizduotėje leistis į pavojų ir nuotykių kupiną kelionę jūra.

Tikroviškai perteikti kelionės vaizdai, įtikinamai pasakojami patirti džiaugsmai ir sunkumai, subtilus humoro jausmas neleidžia abejoti, kad autorius buvo talentingas rašytojas, lygiai kaip ir puikus laivų statytojas bei navigatorius. Naudodamasis savo patirtimi, žiniomis ir gerai išmanydamas buriavimo principus, Slocumas naudojo virvę šturvalui pririšti ir burlaivis vairuodavo pats save. Tai davė pradžią įvairiausių tipų autopilotams, be kurių šiais laikais negali apsieiti nė vienas tolimojo plaukiojimo laivas.

Ši naujovė ir knygoje entuziastingai papasakota kelionės istorija įkvėpė daugybę žmonių. Atsirado Slocumo sekėjų buriuotojų, kurie atliko vėlesnius vienutininkų žygius aplink pasaulį. Ir ne tik... Žymus amerikiečių rašytojas Jackas Londonas perskaitęs knygą taip susidomėjo jūros tema, kad net nebūdamas buriuotojas parašė savo garsųjį romaną Jūrų vilkas.

Knygos būna trijų rūšių: įdomios autoriui, įdomios skaitytojui ir keičiančios gyvenimą. Ši knyga yra būtent trečiosios rūšies. Dabar ji jau prieinama ir lietuvių kalba skaitančiai auditorijai. Atidžiai perskaitykite šią knygą ir, kas žino, gal pakeisite savo gyvenimą, ir mes ateityje skaitysime apie jus.

Artūras Dovydėnas

"Horizontų" serijos knygos pasakoja apie žmones, kurie išdrįso mesti iššūkį sau ir visuomenei. Keliautojų, tyrinėtojų, svajotojų ir atradėjų keliai labai skirtingi ir drauge panašūs - jie mus įkvepia ir atverdami plačiausius akiračius kviečia išbandyti žmogaus galimybių ribas.

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą.

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

Ar šiais laikais, kai mūsų vaikams jau nuo mažens į pasiekimų knygeles rašomi vertinimai, kai paprastas, neįpareigojantis žaidimas nebeskiriamas nuo ugdomųjų žaidimų, nesame praradę noro žaisti tiesiog savo malonumui?

Net ir nuolatos patirdami visuomenės spaudimą siekti gerų darbo rezultatų ir komercinės sėkmės, neturime pamiršti, kad žaidimas yra būtinas žmogui formuotis, jis padeda ugdyti socializacijos įgūdžius ir kūrybingumą. Taip pat suteikia kryptį vaiko impulsams ir fantazijoms. Jei nebuvo pakankamai žaista vaikystėje, vėliau, ypač paauglystėje, dėl to gali kilti rimtų padarinių.

Vaikų psichiatras Patrice'as Huerre'as, daugelio leidinių tėvams ir specialistams autorius, trisdešimt metų tyrinėjantis paauglių problemų prevencijos ir gydymo sritį, šioje knygoje atsako į mums rūpimus klausimus:
ar reikia žaisti su vaikais?
ar žaislai būna netikę?
ar verta baimintis vaizdo žaidimų?
ar vienatvę mėgstantį vaiką turime versti žaisti su kitais?
kas būdinga pradinuko žaidimams?
ar paauglystėje vis dar žaidžiama?

Nuo to, ką ir kaip žaidėme vaikystėje, priklausys, kaip gyvensime suaugę.

Šio numerio gale spausdinamas Danutės Bacevičiūtės straipsnis „Dvidešimtosios „Baltos lankos“. Čia prisimenama, kad Druskininkų akademinė savaitė jau sulaukė šiokio tokio jubiliejaus, bet dar svarbesnis dalykas yra pamažu atsirandanti diskusinės aplinkos tradicija. Tos tradicijos įkvėptas siūlyčiau atkreipti dėmesį į kelis šiame "Baltų lankų" numeryje užsimezgančius saitus tarp skirtingos tematikos straipsnių. Tikiuosi, kad šios kelios punktyrinės linijos kvies pasvarstyti, ar tai tik atsitiktinės sąsajos, ar gana logiški šių dienų gyvenimo ir galvojimo bendrumai.

Šis numeris ir formaliai artimas diskusinei aplinkai: greta straipsnių čia spausdinami net keli pokalbiai su autoriais, pateikiama susisteminta kelis mėnesius trukusios diskusijos A. J. Greimo centro tarpdisciplininiame seminare medžiaga.

Dviejų bestselerių (Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį, 2009, ir Kelionių istorijos, 2010) autorius, žurnalistas ir keliautojas Andrius Užkalnis tęsia pirmoje knygoje pradėtą pasakojimą. Šį kartą dėmesio centre ne tik patys anglai, jų papročiai ir gyvenimo būdas, bet ir salą kaip laikinus ar nuolatinius namus pasirinkę lietuviai. Nuo darbo Anglijoje paieškų iki kvailysčių ir nusikaltimų, nuo skausmingos mišrių santuokų realybės iki mažųjų lietuviukų, užsivilkusių angliškas uniformas ir žygiuojančių į svetimos šalies mokyklas. Autorius apie mūsų tautiečių prisijaukintą šalį pasakoja informatyviai ir jautriai, bet nenuslysta į nereikalingus sentimentus ir – jei reikia – nevengia be gailesčio įkąsti.
Prijaukintoji Anglija nekartoja pirmosios knygos, nemina išvaikščiotu taku, bet tuo pačiu autoriaus žvilgsniu įdėmiai skrodžia šalies ir jos taisyklių kertes. Tai lyg dar vienas susitikimas su draugu, su kuriuo pirmą kartą nespėjote iki galo išsišnekėti.

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) Esė rinktinės trečioje dalyje skelbiami 1944–1953 m. publikuoti straipsniai, interviu ir pasakytos kalbos.
Užuot pasidavus svaigiai šlovei, smurto filosofijoms, kančios garbstymui ir savigailai, Camus kviečia atsigręžti į pasaulio grožį ir konkretų žmogų, mylėti tai, kas jame unikalu, prisiminti „šviesą ir gyvenimo vidudienius“. Rašytojas ragina neiškeisti dialogo ir žmonių draugystės į abstrakcijų, tautinių ar idėjinių, absoliučios tiesos pasaulį. Ištikimas pats sau Camus nesiliauja kovoti už tai, „kas žmoguje nesutinka mirti“.

„...Norėčiau, kad vienu kitu požiūriu tie, kurie kurs rytdienos prancūzų intelektą, būtų pasiryžę bent jau niekados nenuolaidžiauti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų, kai jiems bus sakoma, kad be intelekto galima apsieiti, kai jiems bus stengiamasi įrodyti, kad, norint laimėti daugiau, galima meluoti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų nei klastai, nei smurtui, nei ištižimui. <...> Galbūt tuomet laisvoje ir aistringai tiesą mylinčioje tautoje žmogus vėl pajus palinkimą prie žmogaus, be kurio pasaulis per amžius bus tik begalinė vienatvė.“
A. Camus įžangos žodis, pasakytas „Prancūzų draugystės“ susirinkime 1945 m.