Gelminė Glemžaitė: garsinė knyga – tai kelionė po savo vaizduotę, į kurią pasiimu ir klausytoją

Ką bendro turi kasetė, kurią reikdavo atsukti šakute, gurgiantis pilvas ir Britney Spears daina „Toxic“? Teatro ir kino aktorė Gelminė Glemžaitė nė nemirktelėjusi atsakytų: ir šiuos, ir daugybę kitų dalykų jos gyvenime susieja audioknygos.

Knygų balsu tapusi aktorė neslepia, kad „Baltų lankų“ audioknygų garsinimas jos akyse prilygsta meditacijai. Jis padeda įsigilinti į skaitomą kūrinį, o klausymas praturtina kasdienybę, padeda daugiau perskaityti.

– Gelmine, ar prisimeni save vaikystėje klausiančią ko nors, kas būtų panašu į tai, ką šiandien vadiname audioknygomis? Galbūt įskaitytų pasakų įrašų, gal knygų ištraukų per radiją, ko nors panašaus? Jei taip – papasakok apie tuos prisiminimus.

Vaikystėje mano mėgstamiausias spektaklis buvo „Keistuolių teatro“ „Geltonų plytų kelias“. Su broliu labai mėgome šito spektaklio kasetę. Joje buvo ne tik spektaklio dainos, bet ir įgarsintas visas pasakojimas – tai turbūt arčiausia audioknygos iš to, ką teko klausyti vaikystėje. Beje, taip dažnai tos kasetės klausėmės, kad galiausiai susidėvėjo – tekdavo atsukti su šakute. Ir vėl klausytis.

– O kur ir kada šiandien kasdienybėje randi laiko knygoms ir audioknygoms?

Skaityti išmokau dar darželyje, visada labai mėgau knygas ir tikrai daug skaitydavau. Esu tikra, kad tai daug davė mano asmenybei, vaizduotei ir apskritai labai pravertė mano profesijai. Ir vos tik pastebiu, kad knygų gyvenime mažėja, sąmoningai stengiuosi daugiau skaityti.

Dabar audioknygoms laiko randu dažniau nei popierinėms, nes knygų klausymą lengviau suderinti su kita veikla. Audioknygų pasirinkimas „Baltos lankos Audio“ programėlėje labai platus ir įvairus, taigi klausausi bėgiodama, tvarkydamasi, gamindama, prieš miegą. Kartais net ilgiau keliaujant automobiliu.

– Aktorius, knygų skaitovas Jurgis Damaševičius yra sakęs, kad „audioknyga – tai ypatingas piešinys, spektaklis balsu, to tikrai negali sukurti bet kuris žmogus, turintis gražų balsą. Vien gražaus balso neužtenka. Reikia nusipiešti vaizdą ir tame vaizde visus apgyvendinti.“ O kaip tu apibūdintum audioknygą?

Labai pritariu Jurgio nuomonei. Audioknyga nėra tik perskaityti žodžiai – labai daug duoda skaitančio žmogaus interpretacija, intonacijos ir emocijos. Aš skaitydama visada bandau kuo ryškiau įsivaizduoti ir pajusti tai, apie ką skaitau. Tikiu, kad tai išgirsta ir klausytojai. Man audioknyga – tai savotiška kelionė po savo vaizduotę, į kurią pasiimu ir klausytoją.

Kartu tai vaidyba – dar viena jos sritis. Man regis, vaidyba ryškiausia teatre, kine – subtilesnė, labiau „per save“. Garsinant audioknygą reikia, regis, „švelniausios“ vaidybos: visgi pirmu smuiku čia griežia knygos autorius, jo sukurtas tekstas ir istorija, o ne aktoriaus meistrystės demonstravimas. Visada garsindama truputį save pristabdau, kad nepradėčiau pernelyg „spalvinti“ balsu – kad klausytojui dar liktų erdvės savoms interpretacijoms.

– Margaret Atwood romanas „Liudijimai“, Cate Quinn trileris „Juodosios našlės“, Emily Ratajkowski atsiminimų knyga „Mano kūnas“ – tai ir tavo vienos, ir tavo kartu su kitomis aktorėmis įgarsintos leidyklos „Baltos lankos“ knygos, jau sulaukusios puikaus klausytojų įvertinimo. Ar visada darbas vyksta sklandžiai? Kokias kurioziškiausias ar netikėčiausias garsinimo situacijas prisimeni?

Visada būna juokinga, kai garsinant pradeda gurgti pilvas, bet jau išmokau visada ateiti dirbti pavalgiusi. Iš paskutinės garsintos knygos įstrigo, kai su garso režisieriumi klausėmės Britney Spears dainos „Toxic“, nes knygoje buvo pacituota viena dainos frazė. Norėjome būti tikri, kad mano paniūniavimas bus tikslus.

 – O gal yra knyga, kurią svajoji įgarsinti? Labai smalsu sužinoti: koks tai kūrinys?

Gal simboliška būtų įgarsinti Petro ir Povilo Dirgėlų „Šalavijų kalną“. Juk man buvo duotas vienos šios knygos veikėjos vardas.

Nuotr. Gerdos Semčišinos