Greitoji paieška

Istorija yra ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, kas neįvyko ar tebuvo įsivaizduota. Ši knyga pasakoja apie politikų, menininkų, mokslininkų ir kitų intelektualų per šimtą metų (1918–2018) sugalvotas ir propaguotas Lietuvos ateities idėjas, planus ar siekius, kurie turėjo padėti paaiškinti gyvenamą tikrovę ir paskatinti tolesnę šalies raidą. Knygoje kalbama apie tai, kas nebūtinai įvyko, bet būtinai įsivaizduota, – apie tai, kas pavadinta Lietuvos šimtmečio vizijomis.

Knygos autoriai (istorikai, menotyrininkai, menininkai ir kitų sričių ekspertai) atliko netikėtą veiksmą – matydami praeitį jie žvelgė į ateitį – į visas per šimtą metų įsivaizduotas ateitis – ir pateikė originalių ir negirdėtų istorijų. Taip autoriai atskleidė praėjusio šimtmečio prieštaringumą, dinamiką ir įvairovę, kai optimizmą keitė tragedija, tikėjimą – neviltis, pažangą – sąstingis, laisvės troškimą – svetima valia, ir atvirkščiai. Šios vizijos leido pamatyti Lietuvos istoriją platesniame visai Europai ir pasauliui būdingų procesų kontekste. Tai drąsus ir naujas būdas žvelgti į mūsų šalies praeitį, kurios sėkmės įkvepia, o žlugusios svajonės sukrečia. Vizijos atskleidžia, iš kokių troškimų iškilo Lietuva.

Knyga parengta pagal Lietuvos kultūros instituto 2018 m. išleistą anglišką knygos leidimą.

Centrinės Airijos lygumos, 1859-ieji. Anglų slaugė Libė Rait paskiriama į mažytį kaimelį tirti, vietinių žodžiais tariant, medicinos anomalijos ar stebuklo. Žmonės kalba, kad vienuolikmetė Ana O'Donel jau keturi mėnesiai gyvena neimdama nė kąsnio į burną ir yra sveikutėlė: jos gyvybę paslaptingai palaiko kažkokios nematomos jėgos. Slaugės užduotis – ištisą parą nenuleisti nuo badaujančiosios akių ir atskleisti tiesą.

Libė įsitikinusi, kad mergaitę ir jos šeimą valdo tamsybė ir prietarai, ir tikisi per kelias dienas atskleisti apgavystę. Tačiau kuo daugiau laiko praleidžia su Ana, tuo aiškiau supranta, kad jos pačios įsitikinimai apie mergaitę, airius ir pačią save yra klaidingi. Kas iš tikrųjų yra Ana – apsimetėlė ar gyvas stebuklo įrodymas? O galbūt Libei tiesiai prieš akis skleidžiasi kažkas daug pikčiau?

Įkvėptas tikrų istorijų apie „badaujančias mergaites“, užfiksuotų Europoje ir Šiaurės Amerikoje nuo XVI iki XX a., „Stebuklas“ – tai stulbinamas, mintis jaukiantis pasakojimas apie artimą ryšį tarp žmonių iš visiškai skirtingų pasaulių, apie meilės ir piktybės kovą. Tai tikras mūsų įsitikinimų, kas iš tiesų teikia atgaivą kūnui ir sielai, išbandymas.

„Kibirkščiuojančios įtampos istorinis romanas apie galią naikinti.“
Stephen King

„Romane keliami itin drąsūs klausimai apie tai, kiek toli galima žengti, kad įrodytum savo tikėjimą.“
Publishers Weekly

„Pasakojimas, peržengiantis suvokimo ribas ir veriantis širdį.“
New York Times

Emma Donoghue (Ema Donohju, g. 1969 Dubline) – airių rašytoja. Kembridžo universitete įgijo daktaro laipsnį už disertaciją apie XVIII a. anglų grožinę literatūrą. Jos romanas „Stebuklas“ pateko į tokių literatūros premijų kaip „Giller Prize“ ir „Shirley Jackson Award“ trumpuosius sąrašus ir akimirksniu tapo tarptautiniu bestseleriu. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių.

XVIII a. dviejuose Ganos kaimeliuose gimsta netikros seserys – Efija ir Esė, kurių likimas susiklosto nepaprastai skirtingai. Efiją ištekina už anglo ir jai atsiveria patogus, viskuo aprūpintas gyvenimas Keip Kosto pilyje. O jos seserį Esę įkalina tos pačios pilies požemiuose. Vėliau ją kartu su tūkstančiais kitų parduoda klestinčiai Aukso pakrantės vergų rinkai ir išplukdo į Ameriką. Dviejų seserų likimų gijos išraizgo skirtingus žemynus ir palieka gilų įspaudą ateinančių kartų gyvenime.
Nuo medvilnės plantacijų Misisipėje, misionierių mokyklų Ganoje iki JAV Pilietinio karo, nuo anglių šachtų Alabamoje iki džiazo klubų XX a. Harleme, iki pat šių dienų – autorė aprėpia trejetą žemynų ir septynetą kartų, sukuria itin intymų pasakojimą apie negailestingai laiko ardomus žmonių likimus, nenumaldomą sielvartą, visa ką persmelkiantį grožį ir kelių žemynų istoriją, kuri tarsi atgyja romane.

„Paliečia tarsi stebuklas.“
New Statesman

„Kupinas atjautos... Yaa Gyasi nuskriaustosioms ir nuskriaustiesiems suteikė kaip reta herojišką balsą.“
NPR

„Kai žmonės kalba apie dalykus, kurių gali išmokyti literatūra, jie kalba apie tokias knygas kaip ši.“
Marie Claire

„Perskaičius knygą jautriai suvoki ir negailestingą vergovės realybę, ir didžiulę emocinę žalą, kuria pažymėtos ištisos kartos, ištisi šimtmečiai.“
New York Times

Yaa Gyasi (g. 1989) – Ganos–JAV rašytoja. Stanfordo universitete studijavo anglų kalbą, vėliau – kūrybinį rašymą. „Auksinės šaknys“ – debiutinis romanas, išverstas į daugiau kaip 25 kalbas ir susižėręs gausybę literatūros apdovanojimų, pavyzdžiui, „American Book Awards“, „National Book Critics Award“, „PEN / Hemingway Award“ ir daugelį kitų.

Gimtajame detektyvo Fabiano Risko miestelyje įvykdyta kraupi žmogžudystė: iš išorės užremtame mokyklos darbų kabinete rastas mirtinai nukraujavusio vyro kūnas nukapotomis plaštakomis.

Policijos tyrėjai įsitikinę, kad tai smulkmeniškai suplanuotas kerštas. Tačiau kas ir kodėl galėjo trokšti susidoroti su ramiai miestelio mokykloje dailide dirbusiu Jorgenu Polsonu? Vienintelė aiški užuomina – nusikaltimo vietoje palikta devintos klasės mokinių nuotrauka. Vienas veidas joje jau užbrauktas – tai ką tik įvykdytos žmogžudystės auka.

Vadovaudamasis nuojauta ir vis ryškiau iškylančiais mokyklos prisiminimais, Fabianas Riskas imasi tyrimo. Tačiau detektyvą skubėti verčia ne tik profesinė pareiga: nuotraukoje – ir jo paties veidas.

„Prikaustantis kaip Jo Nesbø, tamsus kaip Stiegas Larssonas.“
Tony Parsons

„Kaip nuodėmė, kuriai neįmanoma atsispirti.“
Irish Independent

„Nauja žvaigždė Švedijos detektyvų padangėje.“
Daily Mail


Stefan Ahnhem (Stefanas Ahnhemas, g. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblanda ir šalčiu. „Beveidės aukos“ – debiutinis romanas, kuriuo skaitytojams pristatomas nepailstantis, kartais karštligiškas ir netikėtų sprendimų ieškantis detektyvas Fabianas Riskas.

Kokių vėjų genamas Kanados ukrainietis, buvęs Kanados specialiųjų pajėgų karys sumanytų grįžti į neramius laikus išgyvenančią Ukrainą ir ten pradėtų auginti kviečius?
Nikas Fosa – laisvos sielos ir aukštų idealų žmogus – jaučia ne tik nostalgiją žemei, kurioje gyveno ištisos Fosų giminės kartos, bet ir pareigą padaryti šalį šviesesnę. Tačiau įsikūręs susiduria su Ukrainoje klestinčia korupcija, banditų gaujomis, oligarchija ir įsišaknijusiomis nerašytomis taisyklėmis. Pasitelkęs į pagalbą ypatingosios paskirties milicijos dalinį, Nikas kartu su lietuviu ūkininku Algirdu bando pažaboti nusikaltėlius ir įsitraukia į sudėtingą kovą prieš visą kraštą apraizgiusį voratinklį. Vyrai valstybės būklę prilygina asmenybės raidai: jie atkakliai tiki, kad Ukraina gali išaugti iš posovietinės sumaišties kaip žmogus iš paauglystės ir sąmoningai kurti savo ateitį. Tik ar jų pasiryžimo pakaks nugalėti vis labiau supančias priešų pajėgas?

Šis įtempto siužeto romanas – tai pavojų kupina kelionė po pūliuojančią, bet bandančią išgyti šalį nuo tebemiegančio provincijos Maidano iki spalvingos Odesos ir kartu vidinė kelionė žmogaus, kuris žūtbūt siekia laisvės ir teisingumo.

„Šiame romane juntamas preciziškas Ramūno Bogdano jautrumas detalėms, kurios leidžia pajusti mūsų laikų Ukrainos kasdienybę ir buitį. O pagrindinė drama – skaidriai tvarkytis ketinančio vakariečio kaktomuša su agresyvia, korumpuota posovietine realybe – praplečia supratimą, kodėl šioje šalyje net kelis kartus kilo revoliucijos. Rekomenduoju!“
Edmundas Jakilaitis

Ramūnas Bogdanas (g. 1959 Kaune) – „Delfi“ apžvalgininkas. Aktyvus Sąjūdžio dalyvis, dirbo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko Vytauto Landsbergio patarėju užsienio politikos klausimais. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Ukrainoje nekart bendravo su revoliucinių įvykių dalyviais, skaitė paskaitas Kijeve, Odesoje, Mykolajeve, Dniepre. Kinijoje įšventintas į 13-tos kartos senojo čen stiliaus kovos meistrus. „Prie bedugnės“ – R. Bogdano debiutinis romanas ir pirma romanų ciklo „Ukrainos tridantis“, dedikuoto pastarojo dešimtmečio įvykiams Ukrainoje, knyga.

1988-ieji. Apgriuvusiame miesto skersgatvyje įsikūrusios šešios nedidelės krautuvėlės. Viena jų – muzikos parduotuvė, iki lubų prigrūsta plokštelių.

Jos savininkas Frankas daugeliui primena didelį švelnų meškiną. Dieną naktį jis padeda savo lankytojams ne tik išsirinkti reikiamą plokštelę, bet ir numalšinti kankinančias mintis, išgydyti skaudamą širdį. Frankas tiesiog jaučia, ko reikia atėjusiam.

Tačiau vieną dieną, ilgai žiūrėjusi pro langą, prie jo durų nualpsta paslaptinga mergina žaliu paltu. Ilzė Brauchman. Ji nieko nesupranta apie muziką, o Frankas pirmą kartą gyvenime nežino, kurią plokštelę jai pasiūlyti. Po kelių susitikimų Ilzė paprašo Franko išmokyti ją suprasti muziką. Ilgi jų susitikimai ne tik atskleidžia paslaptingą Ilzės istoriją, bet ir atveria skaudžias Franko praeities žaizdas, grasinančias sugriauti trapų besimezgantį jų ryšį.


„Suskamba visomis gražiausiomis natomis. Tai meilės istorija ne vien apie žodžius, bet ir apie tai, kas lieka nepasakyta.“
Observer

„Rachel Joyce pasakoja nuostabias istorijas. Net patys paprasčiausi gyvenimai jos rankose suspindi išskirtinumu ir kilnumu.“
Sarah Winman


Rachel Joyce (Reičel Džois, g. 1962) – tarptautinės sėkmės sulaukusi britų rašytoja. Jos romanai ir radijo novelės, kurtos nacionaliniam transliuotojui „BBC Radio 4“, įvertintos daugybe svarbių literatūrinių apdovanojimų, o viena jos knygų 2012 m. įtraukta į ilgąjį premijos „Man Booker“ sąrašą. Joyce knygos jau išverstos į daugiau nei 36 pasaulio kalbas.

Dar daugiau skie-me-nuo-tų pa-sa-kų!

Trečioji skiemenuotų pasakų dalis smalsius mažuosius skaitytojus supažindina su dar neregėtais veikėjais! Skruzdėlytė, padedama gerųjų vabalėlių, skuba namo iki saulė nusileis, Saulė ir Mėnulis rūpinasi dukrele Žeme, o trečias, jauniausias, brolis mandagumu ir gudrumu laimi princesės širdį ir karalystę.

Kad skaitytojų akelės nepavargtų nuo raidžių, smagius veikėjų nuotykius lydi žaismingos Marijos Smirnovaitės iliustracijos.

Ši paveikslėlių knyga skirta 4–7 metų vaikams, kurie nori pradėti skaityti patys. Pasakos knygelėje su-skie-me-nuo-tos, o kirčiuota raidė – paryškinta, kad mažiesiems būtų lengviau perskaityti ir tinkamai ištarti žodžius.

Kas yra tikrovė, o kas – iliuzija, sukelta džiunglių kaitros?

„Vougelio“ farmacijos bendrovės mokslininkei Marinai Sing patikima egzotiška užduotis leistis odisėjon po Amazonės upės apylinkes. Pirmyn ją gena noras išsiaiškinti, kaip mirė kolega Andersas Ekmanas, ir prievolė rasti daktarę Svenson, kuri atokioje Amazonijoje bando įminti vienos genties vaisingumo paslaptį ir sukurti naujus vaistus. Marina kadaise buvo jos studentė, bet dėl vieno praeities įvykio nėmaž netrokšta susidurti su buvusia dėstytoja. Vis dėlto, neturėdama kito pasirinkimo, moteris iškeliauja nežinomybėn, kurioje knibždėte knibžda keistų gyvių.

Skinantis kelią per bauginančią Amazonės džiunglių tankmę, Marinai teks vyti šalin prisiminimus apie sunkumų kupiną praeitį, praradimus ir tai, ką teko paaukoti, o kelionė pažers gausybę iššūkių, susitikimų, draugysčių ir progų nustebti.

„Užliūliuojantis civilizacijos ir laukinės gamtos šokis, pagalbos vienas kitam ir išnaudojimo žaidimas.“
Wall Street Journal

„Nepakartojama nuo pradžios iki pabaigos.“
Emma Donoghue

„Plati reikšmingų asmeninių ir visuotinių moralinių klausimų paletė atgyja nestokojant dėmesio detalėms – nuo pėdas trinančių batų ir uodų įkandimų iki moterų, švelniai viena kitai glostančių plaukus.“
O, the Oprah Magazine

Ann Patchett (Anė Pačet, g. 1963) – šiuolaikinė amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip PEN/Faulkner ir „Orange“. Jos kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, lietuviškai išleisti romanai „Vieningieji“ ir „Bel Canto“. A. Patchett gyvena Nešvilyje, Tenesio valstijoje, su vyru ir šunimi ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių. „Nuostaba“ – trečias autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą.

Galbūt laimę mes randam pačiose keisčiausiose vietose, kai to tikimės mažiausiai?

Ne, Žiulija tikrai nebėga nuo ją užgriuvusių nelaimių. Jai tik reikia įkvėpti gryno oro ir išbraukti kelis ne itin sėkmingus gyvenimo mėnesius. Ilgai nesvarsčiusi, ji duria pirštu į pirmą pasitaikiusį darbo skelbimą – ir šurmuliuojantį gyvenimą Paryžiuje netrukus pakeičia psichologės darbas senelių namuose prie Atlanto vandenyno.

„Sveika atvykusi į „Eglūnus“. Gal dabar taip neatrodo, bet čia tu būsi laiminga!“

Vos įžengusi į senelių namus ji ima tuo rimtai abejoti. Gal vis dėlto tai nebuvo geriausias pasirinkimas? Kas gi jai gali čia patikti? Tačiau kasdien bendraudama su „Eglūnų“ gyventojais Žiulija ima suprasti, kad už šypsenų ir juokų slypi trapios istorijos, nuslėpti jausmai, sudaužytos širdys, dar neišsipildę norai ir, nepaisant visko, niekad neišblėstantis noras džiaugtis gyvenimu.

Šmaikščiai ir tarsi neįpareigojančiai pasakojama Žiulijos istorija verčia susimąstyti, kas šiame gyvenime mums brangiausia, ir ieškoti atsakymo į taip visiems rūpimą klausimą: kurgi slypi ta tikroji laimė? Ar nepamiršome mylėti, o ne tik meilę imti iš kitų?

„Odė gyvenimui ir džiaugsmui.“
Netgalley

Virginie Grimaldi (Viržiny Grimaldi, g. 1977) gimė ir augo Prancūzijoje, netoli Bordo. Kiek save pamena, visada norėjo būti rašytoja. Pirmąjį romaną apie meilę, jūrą ir net per 30 puslapių išsitęsusį saulėlydį parašė matematikos sąsiuvinyje būdama aštuonerių. Romanas „Ir tada suprasi, kur slypi tavo laimė“ vos pasirodęs tapo bestseleriu.

Populiarusis Amsterdamo meras Robertas Valteris pamatęs, kaip jo žmona linksmai šnekučiuojasi su vienu iš jo pavaduotojų per Naujųjų metų priėmimą, akimoju išsigąsta paties blogiausio. Nepaisydamas jųdviejų ilgos ir laimingos santuokos, Robertas įsitikinęs, kad Silvija jį apgaudinėja su puritoniškuoju pavaduotoju. Paskui, tarsi perkūnas iš giedro dangaus, Roberto 94 metų tėvas pasirodo ant rotušės laiptų ir reikalauja pasikalbėti: praneša, kad drauge su žmona nusprendė numirti. Tėvai nenorį apsunkinti sūnaus vis prastėjančia sveikata, tad kodėl gi jiems nepabaigus savo gyvenimo, kai tam toks tinkamas laikas.

Iš pažiūros tvirtai ant žemės stovintis Robertas Valteris palengva įsipainioja į savo paties baimes, įtarinėjimus ir vis stiprėjančią paranoją. O gal iš tiesų jis iš pirmo žvilgsnio geba pamatyti visa ko esmę?

„Hermanas Kochas sparčiai tampa vienu iš mano mėgstamiausių autorių. Trys jo romanai sudėti draugėn yra kaip žiauriai geras CD, kur kiekvienas gabalas spiria į subinę.“
Stephen King

„Autorius nuostabiai parodo, kaip galima regėti dalykus, kurių visiškai nėra, kaip vaizduotė gali pasiglemžti žmogų. „Griovys“ yra odė vaizduotei.“
Het Parool

„Kochas mėgsta rūko uždangas ir neaiškumą, kuriais nepakartojamai geba sukurti ir palaikyti įtampą.“
Close

Hermanas Kochas (g. 1953) žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Tarptautinį pripažinimą pelnė romanais „Vakarienė“ ir „Vasarnamis su baseinu“. Romanas „Griovys“ – trečias autoriaus kūrinys lietuviškai. Pasakodamas klaidinančią ir nerimą keliančią istoriją, šiame romane autorius susitelkia į galios ir pavydo temas.

„Jei norite suprasti, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su „AK-47“, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.“

Per pastaruosius pusę milijardo metų planetoje įvyko penki masiniai rūšių išnykimai, kai gyvybės įvairovė Žemėje staiga smarkiai sumenko. Viso pasaulio mokslininkai šiuo metu stebi šeštąjį išnykimą, kuris gali būti pats pražūtingiausias įvykis nuo tada, kai, anot vienos iš teorijų, meteorito smūgis išnaikino dinozaurus. Ir šįsyk nelaimę nešame mes – „homo sapiens“.

Nepaprastai informatyvioje knygoje žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė Elizabeth Kolbert pasakoja, kaip ir kodėl keičiasi planetos gyvybė. Į vieną audinį ji supina skirtingų mokslo disciplinų tyrimus, nuostabių jau dingusių rūšių aprašymus ir pačios išnykimo sampratos istoriją: kaip, pažindami pasaulį, ėmėme suprasti jo kaitą, patį išnykimo faktą, jo priežastis ir padarinius.

Pateikdama itin svarių argumentų, autorė parodo, kaip fundamentaliai prie šeštojo išnykimo prisideda žmonija, ir skatina iš naujo apmąstyti esminį klausimą, ką reiškia būti žmonėmis.

„Nuostabi knyga, kurioje labai aiškiai pasakoma, kad dideli, staigūs pokyčiai įmanomi. Jie vyko anksčiau, jie gali pasikartoti ir vėl.“
Barack Obama

„Apie nykstančius šios planetos sutvėrimus Kolbert geba rašyti pagauta poetinio šėlo, bet tikroji šios knygos stiprybė – mokslinis preciziškumas, platus istorinis kontekstas ir tiksli žmogaus sukeliamų padarinių planetai dokumentacija.“
New York Times

„Ši knyga iš esmės pakeis jūsų pasaulio suvokimą.“
Seattle Times

Elizabeth Kolbert (Elizabetė Kolbert, g. 1961) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja, apdovanota daugeliu premijų už aplinkosaugos tyrimus. Antroji autorės knyga „Šeštasis išnykimas“ 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją, o „Guardian“ 2017 m. ją išrinko viena svarbiausių visų laikų negrožinės literatūros knygų.

Artėjant 1937-ųjų rudeniui septyniolikmetis Francas Huchelis, palikęs gimtąjį kalnų kaimelį, naivumo ir gyvenimo troškulio pilna širdimi iškeliauja į Vieną. Nepažįstamame mieste mokiniu savo krautuvėje jį priima senas Vienos tabakininkas. Vienas iš jo nuolatinių klientų – greta gyvenantis garsusis psichoanalitikas Sigmundas Freudas. Francas netrunka susidraugauti su garbaus amžiaus profesoriumi, o skausmingai įsimylėjęs kabareto šokėją čekę Anežką kreipiasi į jį pagalbos. Nuoširdumo ir tylios išminties nestokojančiais pokalbiais jiedu bando įminti meilės ir seksualumo paslaptis. Tačiau naciams įžengus į Vieną Francas ir Freudas įsisuka į dramatiškų įvykių sūkurį ir netrukus kiekvienas yra priverstas priimti sudėtingiausią sprendimą gyvenime: pasilikti ar bėgti.

„Trapus, tylus, grakštus ir poetiškas – nedidukas lobis.“
SWR

„Romanas apie kibirkštis, kurios nušviečia tamsą: išmintį, užuojautą, iššūkius ir drąsą.“
Daily Mail

Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė šešis romanus; tarptautinio pripažinimo sulaukė jo romanai „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, ir „Tabakininkas“.

„O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ Tad Dievas yra tas, kuris visada atnaujina, nes Jis visuomet naujas: Dievas yra jaunas!“

„Seni svajokliai ir jauni pranašai – tai mūsų visuomenės, netekusios šaknų, išsigelbėjimas ir raktas į švelnumą, kuriam visi esame pašaukti.“

Liudydama Dievą, kuris yra ne tik Tėvas (ir Motina, kaip jau buvo pasakęs Jonas Paulius I), tačiau ir Sūnus, todėl – ir Brolis, popiežiaus Pranciškaus išlaisvinimo žinia perskrodžia dabartį ir nubrėžia ateitį, kad atnaujintų mūsų visuomenę. Šioje knygoje popiežius į dėmesio centrą iškelia jaunąsias kartas, ištraukia jas iš užribio, į kurį pernelyg ilgai buvo nustumtos, nurodo jas kaip pagrindines mūsų istorijos veikėjas. Nors šiais neramiais laikais jaunuomenė patiria atskirtį, iš tiesų jie – „drėbti iš to paties molio“ kaip ir Dievas, geriausios jų savybės – tai Jo savybės. Tik nutiesus tiltą tarp senolių ir jaunuolių, bus galima pasukti į švelnumą, kurio mums taip reikia.

Šiame drąsiame, intymiame ir atvirame pokalbyje su Thomas Leoncini Pranciškus kreipiasi ne tik į viso pasaulio jaunuolius, priklausančius ir nepriklausančius Bažnyčiai, tačiau ir į suaugusiuosius, dalyvaujančius juos ugdant. Su stiprybe, išmintimi ir aistra, įpindamas asmeninių prisiminimų, teologinių komentarų ir tikslių bei pranašiškų pastabų, neatsisakydamas nė vieno šių laikų iššūkio, popiežius žvelgia į didžiąsias šiandienos problemas - nuo pačių intymiausių temų iki viešosios sferos.

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.

Albert'o Camus romanas „Svetimas“ (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

XIX a. pabaigos Londonas. Korą Syborn po vyro mirties užlieja ir liūdesys, ir palengvėjimas. Santuoka buvo nelaiminga, mokslui gabią Korą varžė paklusnios, savęs atsižadėjusios žmonos vaidmuo. Moteris nutaria prieglobsčio ieškotis kaime ir atsikrausto į Eseksą, Aldvinterio parapiją, kur vikaru tarnauja Vilas Ransomas.

Kaimelis apsėstas gandų apie mitinę pabaisą: netoliese pastebėtas Esekso slibinas, kitados klajojęs po pelkes ir galabijęs žmones. Kora susižavi šia žinia ir kaip mokslininkė viliasi, kad iš tikrųjų pabaisa tėra dar neatrasta gyvūnų rūšis. Ji leidžiasi padaro pėdsakais ir netrukus sutinka vikarą. Šis slibino atžvilgiu nusiteikęs skeptiškai. Parapijiečių susijaudinimas jam atrodo nedoras ir pražūtingas, atitraukiantis nuo tikrojo tikėjimo ir griaunantis tykaus kaimelio ramybę. Pamažu tarp nuolat besiginčijančių, bet vienas prie kito traukiamų Koros ir Vilo užsimezga keistas, gyvenimą keičiantis ryšys.

„Esekso slibinas“ – subtili ir intelektuali odė meilei bei nesuskaičiuojamai daugybei jos pavidalų.

„Kone akiplėšiškai ambicingas romanas. Sodrus ir egzotiškas, tarytum laukinis Edenas.“
New York Times

„Kupinas magijos.“
Kirkus Reviews

„Sukūrusi „Esekso slibiną“, Sarah Perry atsidūrė greta geriausių šiuolaikinių Britanijos rašytojų.“
John Burnside

Sarah Perry (Sara Peri, g. 1979 m. Esekse) – britų rašytoja. Karališkajame Holovėjaus koledže įgijo kūrybinio rašymo daktaro laipsnį, Prahos bei Prinstono universitetuose dėstė teologijos, istorijos bei literatūros kursus. Antrasis autorės romanas „Esekso slibinas“ išleistas 20 šalių, pateko į gausybės literatūros apdovanojimų (tokių kaip „Costa Book Awards“, „Baileys Women's Prize for Fiction“, Dylano Thomaso ir Walterio Scotto vardo) ilguosius arba trumpuosius sąrašus, tapo Didžiosios Britanijos Metų knyga, knygynų tinklo „Waterstones“ Metų knyga ir pasauliniu bestseleriu.

Džesė jau dešimt metų viena augina jųdviejų su Adamu sūnų Viljamą. Jos buvusiajam visada labiau rūpėjo lengvabūdiškas gyvenimas ir siekis apleistą pilį Prancūzijoje paversti tobulu atostogų kampeliu. Nors Džesė vis dar jaučia nuoskaudą dėl iširusių santykių, vis dėlto labiausiai jai rūpi trapus Viljamo ryšys su tėvu. Kad žūtbūt atkurtų sūnaus ir tėvo santykius, ji ryžtasi praleisti vasarą Adamo viešbutyje žaliuojančių Dordonės kalnų papėdėje.
Įsukusius į graikinių riešutmedžių ir vešlios lapijos apsuptą pilies teritoriją, Džesę ir Viljamą pasitinka ore tvyrantis citrinžolės aromatas. O rausvai auksinių besileidžiančios saulės spindulių apsuptas šeimyninis viešbutis atrodo tobuliausia vieta sugrąžinti Viljamui tėvo dėmesį. Bet greitai paaiškėja, kad Adamas dėl sūnaus neketina pernelyg aukoti savo planų. Visgi Džesė pasiryžusi duoti jam dar vieną šansą – parodyti, kiek laimės gali suteikti kartu su Viljamu praleistos akimirkos. Tuo labiau, kad tam, jos manymu, kasdien lieka vis mažiau laiko...

„Širdį virpinanti tikros meilės, nusivylimų ir antrų šansų istorija, kuri nepaliks abejingų.“
Heat

Catherine Isaac (Katrin Izaak, g. 1974) gimė ir augo Liverpulyje, Jungtinėje Karalystėje. Liverpulio universitete įgijusi istorijos bakalauro laipsnį ir Glazge studijavusi žurnalistiką, ji grįžo atgal į savo miestą, kur įsidarbino „Liverpool Daily Post“ laikraštyje ir sukūrė šeimą. Išėjusi pirmųjų motinystės atostogų, prisidengusi Jane Costello slapyvardžiu, parašė ne vieną romaną, kurie tapo „Sunday Times“ bestseleriais. Vis dėlto „Laimė po Dordonės riešutmedžiais“ yra pirmoji tikruoju vardu pasirašyta jos knyga, nes, kaip sako pati Catherine, „ji nuo pat pradžių atrodė kitokia“.

Alinančios sausros kankinamą Kievaros miestelį Australijoje ištinka nelaimė: vyras, pirma nušovęs žmoną ir vaiką, paskutinį šūvį skiria sau. Į geriausio draugo Luko ir jo šeimos laidotuves atvyksta Melburno federalinis policininkas Aronas Falkas, tačiau gimtajame miestelyje jį pasitinka atšiaurūs žvilgsniai. Gamtos stichijos ir žiaurios tragedijos išvarginti gyventojai dar atmena, kaip, įtardami kraupiu nusikaltimu, prieš 20 metų iš miesto jie išginė Falkus, ir tik Luko liudijimas tuomet apsaugojo Aroną nuo kalėjimo.
Nepaisydamas gyventojų priešiškumo ir norėdamas apmaldyti Luko artimųjų širdgėlą, Falkas imasi tirti šeimos tragediją. Aroną kankina klausimas: ar tai – desperatiškas sausros iškankinto ir vilties netekusio ūkininko poelgis, o gal priežastys slypi giliau? Kuo daugiau klausimų jis užduoda, tuo labiau veriasi seniai palaidotos miestelio paslaptys. Kievaros sąstingis apgaulingas, įtampa auga, kol susitvenkusi nutvilko klausimu: kas žiauresnis – įniršio apakintas žmogus ar nepermaldaujama stichija?

„Emociškai galingas pasakojimas ir kvapą gniaužiantis detalumas. Jeigu planuojate šiemet perskaityti tik vieną detektyvą – būtinai skaitykite šį!“
Daily Mail

„Debiutas, nepaliekantis abejingų… Įtraukiantis pasakojimas, pilnas garsų ir įniršio, kartu ir nuostabus, ir bauginantis.“
Publishers Weekly

Rašytoja Jane Harper (Džeinė Harper, g. 1980 m.) gimė Mančesteryje, bet sulaukusi aštuonerių su šeima persikraustė į Australiją. Ilgus metus dirbusi žurnaliste, savo jėgas išbandė kūrybinio rašymo kursuose, kur gimė debiutinis, milžiniškos sėkmės visame pasaulyje sulaukęs detektyvas „Sausra“. Knyga apdovanota „Davitt Awards“ geriausio detektyvo premija, išrinkta geriausia „Ned Kelly Awards“ ir „Australian Book Industry Awards“ metų knyga, o svetainės „Goodreads“ skaitytojai ją nominavo kriminalinio romano kategorijos premijai. Teises pagal ją kurti filmą nusipirko Reese Witherspoon kompanija.

Laisva ir savarankiška jūrų biologė Meivė, draugų vadinama ryklių užkalbėtoja, keliauja po pasaulį ir tyrinėja savo didžiąją gyvenimo aistrą – ryklius. Regis, jai nereikia nė meilės, nė šeimos. Tačiau kai ji sugrįžta į žavų ir ekscentrišką senelės „Mūzų“ viešbutį Floridos pakrantėje, kuriame praleido vaikystę ir paauglystę, suranda kažką daugiau nei taip išsiilgti prisirpusių apelsinų spalvos saulėlydžiai ir gardieji senelės žaliųjų citrinų pyragai...

Pakrantėje sutikta charizmatiška mergaitė Heizelė pasirodo esanti Meivės paauglystės mylimojo Danieliaus dukra. Romantika ir šiluma alsuojantys vakarai trise Meivei kelia vis daugiau jausmų, vis garsiau ima kirbėti klausimas: ar pasinaudoti likimo suteiktu antruoju šansu? O galbūt nerti į naujus santykius su kolega Nikolu, vieną dieną atvykusiu į Meivės gimtąjį miestelį tirti nelegalios ryklių pelekų medžioklės?

Svaiginančių palmių, Kalipso muzikos ir tobulų vandenyno vaizdų fone skleidžiasi vienos moters gyvenimo drama: pirmosios meilės prisiminimai pinasi su naujai atsirandančiais jausmais, rūpestis rykliams maišosi su baime dėl pavojaus jų gyvybei, nuolatinės laisvės troškimas grumiasi su artumo ilgesiu.

„Užburianti vienos moters gyvenimo istorija!“
Refinery29

„Pasigardžiuotinas vasaros romanas!“
Redbook

„Žavingas romanas apie meilę, kuri lemia mūsų gyvenimą.“
Kirkus reviews

„Prikaustanti meilės ir praradimų istorija... Nuostabi odė vandenynui.“
Susan Casey

Ann Kidd Taylor (Ana Kid Teilor) – amerikiečių rašytoja, garsiosios rašytojos Sue Monk Kidd dukra. „Mūzų viešbutis“ – debiutinis autorės romanas, sulaukęs didelio populiarumo tarptautiniu mastu.

„Širdžiai gyvenimas – dalykas paprastas: ji plaka tiek, kiek gali. Kol sustoja.“

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais – mirties, meilės, meno, žmogaus baimių ir gėdos jausmo – klausimais. Šis literatūros šedevras duoda galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

Pirmame ciklo romane „Mirtis šeimoje“ Knausgårdas dokumentuoja savo paauglystės prisiminimus, aistrą roko muzikai, pirmąjį įsimylėjimą, santykius su vyresniuoju broliu, mylinčia, tačiau blankia, beveik nepastebima motina ir nutolusiu, nenuspėjamu tėvu, iš panagių analizuoja skausmą ir kitus, prieštaringus jausmus, patirtus tėvui mirus. Autorius kuria vitališką ir itin universalų pasakojimą apie kasdienes, mažas ir dideles, žmogaus kovas, kurias mes visi kovojame diena iš dienos.

„Tiesiog neįtikėtina... Dėl šios knygos kraustausi iš proto.“
Zadie Smith

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009-2011 m. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, Knausgårdas ne tik išplėtė grožinės literatūros ribas, bet ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo paskelbta dar XX a. viduryje.

Maurice'as Merleau-Ponty – vienas svarbiausių „fenomenologinio“ mąstymo atstovų, savaip plėtojęs Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio filosofijas, svarstęs apie fenomenologijos prigimtį ir galimybes. Jis padarė įtaką visam XX a. antrosios pusės prancūziškajam mąstymui: Emmanueliui Levinui, Pauliui Ricoeurui, Micheliui Foucault, Gilles'iui Deleuze'ui, Algirdui Juliui Greimui. Tai kertinis autorius nagrinėjant „kūniškumo“ temą.
Ši knyga laikoma Merleau-Ponty „opus magnum“. Jos tikslas – apmąstyti kūniško buvimo su pasauliu patirtį, parodyti, kaip veikia juslinis suvokimas (percepcija), o kartu įveikti metafizines perskyras tarp kūno ir dvasios, egzistavimo ir mąstymo.
Filosofas nuolat oponuoja dviem priešingoms mąstymo tradicijoms: empirizmui, kuris žmogišką kūną paverčia objektu, aiškina jį priežastiniais ryšiais, ir idealizmui, kuris mąstymą atsieja nuo kūno, o subjektą suvokia kaip sau skaidrų. Jis parodo, kad kūniška patirtis nėra nei skaidri, nei chaotiška ar iracionali – ji turi savitą rišlumą. Kūnas yra santykių tinklas ir jis visada įtrauktas į santykius su kitais – daiktais ar asmenimis.
Žmogiškas kūnas – ne tik erdvinė, bet ir kalbanti, geidžianti, laikiška ir (ne)laisva būtybė. Su jusline patirtimi siejami meilės patirties, saviapgaulės, angažavimosi istoriniams įvykiams aprašymai, originalios įžvalgos apie kalbą, erdvę ir laiką.


„Fenomenologija – tai filosofija, kuri esmių ieško egzistencijoje ir mano, kad žmogų ir pasaulį įmanoma suprasti tik remiantis jų „faktiškumu“. Tai filosofija, pretenduojanti būti „tiksliuoju mokslu“ ir sykiu aiškinanti apie „gyvenamąją“ erdvę, laiką, pasaulį. Tai mėginimas tiesiogiai aprašyti mūsų patirtį tokią, kokia ji yra, neatsižvelgiant į jos psichologinę kilmę bei priežastinius aiškinimus, kuriuos apie ją gali pateikti mokslininkas, istorikas ar sociologas.“

„Konkrečiai suvoktas žmogus yra ne su organizmu sujungta psichika, o egzistencijos balansavimas tarp kūniškumo ir asmeninių poelgių.“

„Būti sąmone ar veikiau „būti patirtimi“ – tai iš vidaus bendrauti su pasauliu, su kūnu, su kitais, būti ne greta jų, o su jais.“
Maurice Merleau-Ponty

Kur baigiasi realybė ir prasideda paranoja?

Ana Foks jau dešimt mėnesių neišeina iš namų. Tarsi vaiduoklis kasdien klaidžiodama po kambarius menkavertiškumo jausmą skandina vyne, panikos ir agorafobijos priepuolius malšina vaistais, vakarais žiūri senus filmus ir pro fotoaparato objektyvą atidžiai stebi kaimynų gyvenimus.

Anapus parko atsikrausčiusi Raselų šeima iš karto patraukia Anos dėmesį. Vyras su žmona ir paaugliu sūnumi – lyg skaudus jos pačios gyvenimo, likusio praeityje, atspindys. Vieną vakarą tylą perskrodžia stingdantis riksmas. Raselų lange Ana pamato žibančius peilio ašmenis kruvinoje krūtinėje.

Kitą rytą Ana atsibunda ligoninėje, visi Raselų šeimos nariai sveiki, o policija įtariai žiūri į nestabilios būklės liudininkę, kurios pasakojimas skamba kaip kino filmo scenarijus. Ar jos vartojami vaistai galėjo sukelti haliucinacijas? O gal Raselų šeima su Ana žaidžia velniškai tamsų žaidimą? Kiekvienas knygos herojus slepia šiurpias paslaptis, o tiesa kur kas niūresnė, nei buvo galima numanyti...

„Labiausiai prikaustantis trileris po Gillian Flyn romano „Dingusi“. A. J. Finnas – drąsus ir ryškus naujas talentas!“
„New York Times“ bestselerių autorė Tess Gerritsen

„Nuostabiai tamsus, elegantiškas trileris, atkuriantis Hičkoko ir klasikinio „noir“ atmosferą. Įtemptas, apgaulingas ir puikiai parašytas. Netikėti siužeto posūkiai išpildyti iki tobulybės, o pagrindinės herojės Anos pilkšvai niūrių namų aprašymas sukuria šiurpulius keliančią klaustrofobišką atmosferą.“
C. J. Tudor, detektyvo „Kreidelių žmogus“ autorius

Amerikiečio rašytojo A. J. Finno (A. Dž. Finas, g. 1980 m.) talentas tiesiog skirtas kinematografiškoms Hičkoko stiliaus istorijoms kurti! „Moteris lange“ – laukiamiausias šių metų debiutinis psichologinis trileris, iš karto atsidūręs „New York Times“ perkamiausių knygų viršūnėje JAV bei žaibiškai užkariavęs knygų topus kitose šalyse. A. J. Finnas ilgą laiką dirbo žurnalistu ir rašė tokiems leidiniams kaip „Los Angeles Times“, „Washington Post“, „Times Literary Supplement“.

Yra vietų, kur mirusieji nenurimsta...

Šiaurės Švedijoje plyti daug pelkynų, kur dar akmens amžiuje dievams buvo aukojami žmonės. Biologė Natali, atvykusi į mažą kaimelį šalia pelkės, imasi ją tyrinėti. Tačiau greitai paaiškėja, kad šis kaimelis kažkada buvo jos vaikystės namai – vieta, kurioje nutiko daug siaubingų dalykų. Natali bijo pelkynų, bet kartu jaučia jiems protu nesuvokiamą trauką.

Vieną gūsingą rudens naktį prie pat pelkės Natali randa sąmonės netekusį vyrą pilnomis kišenėmis aukso – būtent taip senovėje, anot legendų, dievams ir buvo aukojami žmonės. O netoli kūno – ką tik iškastą kapą. Ar pelkė šaukiasi naujų aukų, kaip puse lūpų kalba prietaringi kaimo žmonės? O gal vis dėlto tai žmogiškojo blogio padariniai?

„Aukojimo pelkė“ – tamsus, paslapties ir įtampos kupinas pasakojimas apie gamtos jėgas, formuojančias mus supančią tikrovę, apie istorijas, kurias pasakojame, kad geriau suprastume aplinkinį pasaulį ir save, ir apie tai, kokių baisių pasekmių galime patirti, tas istorijas interpretavę klaidingai.

„Dargana, tamsa, senosios legendos ir paslaptimis alsuojanti pelkė. Neabejotinai geriausias metų debiutas.“
Crimegarden

„Puikiai išlaikyta siaubo, įtampos, folkloro ir mokslo pusiausvyra…“
Johannas deckarhörna

„Skaitant krėtė šiurpas.“
Nya Wermlands tidning

„Taip vaizdinga, kad visu kūnu imi justi drėgmės skleidžiamą pulsavimą.“
Dast Magazine

„Pelkę užgulusi migla ir ją juosianti gamta romane grėsmingai atgyja. Riba tarp gyvenimo ir mirties, gamtos ir žmogaus, realybės ir regimybės užčiuopta stulbinamai... Vilioja ir kartu palieka trikdantį nesmagumo jausmą. Niekada į klampias pelkes nežiūrėsiu taip pat.“
Accent Magazin

Susanne Jannson (Siuzana Janson, g. 1972) – Švedijos žurnalistė, fotografė ir rašytoja. „Aukojimo pelkė“ – jos debiutinis romanas, kuris bus išleistas net 25 pasaulio kalbomis.

Helsinkis. Nuo namo stogo miesto centre jaunas vyras ima šaudyti į žmones. Miestas apimtas panikos, visi užgniaužę kvapą laukia, kol šaulys bus sustabdytas. Tačiau trys žmonės jaučia visai ką kita... Tėvai su didžiuliu skausmu stebi sūnaus veiksmus, kurių negali pakeisti. Apimta nevilties sesuo tragišką scenarijų seka iš kitos pasaulio pusės. Vienos dienos įvykiai kiekvieną šeimos narį privers pažvelgti į save ir atsakyti į sunkiausią klausimą: ką mylėdami jie padarė ne taip?

Atviroje ir bejėgiškumo kupinoje paprastos šeimos istorijoje atskleidžiami sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, keliami pamatiniai klausimai apie atsakomybę už vaikus ir už pasaulį, į kurį juos išleidžiame. Tai itin jautrus pasakojimas apie šiuolaikinius žmones, susiduriančius su didžiausiais šių dienų iššūkiais, kurių smaigalyje – esminės temos: besąlygiška meilė, atpildas ir mirtis.

„Nedidelės apimties kūrinyje Hirvonen pavyko apibendrinti beveik visus žmonijos jausmus: žmogiškojo artumo ilgesį ir kartu nutolimą; artimiausių žmonių nepastebimą, bet nenumaldomą santykių atšalimą. Nėra tokio veikėjo, kuris nesiilgėtų kito žmogaus ar nenorėtų būti kur nors kitur, tik ne ten, kur yra. Visi nori išeiti, pasilikti, išvengti artumo. Jų kasdienybė kupina baimės ir kartu visa apimančios ramybės.“
Sylvi, knygų tinklaraštininkė

„Hirvonen rašo apie tokius skaudžius dalykus, kurių, rodos, neįmanoma išsaugoti, ir vis dėlto sugeba palikti mažą kibirkštį vilties.“
„Young Aleksis“ apdovanojimo komisijos narys

Elina Hirvonen (g. 1975) – suomių rašytoja, žurnalistė, dokumentinių filmų kūrėja. 2005 m. išleista pirmoji jos knyga nominuota prestižinei suomių literatūros premijai „Finlandia“. „Kai baigiasi laikas“ – trečias rašytojos romanas, kuris vertinamas už itin aktualias temas ir įtaigų, lengvą stilių. Šis romanas kai kurių kritikų lyginamas su Lionel Shiver „Pasikalbėkime apie Keviną“.

Architektas Randolfas Tyfentaleris, su šeima persikraustęs į naują gražų butą prestižiniame Berlyno rajone, netrukus susipažįsta su keistoku, bet draugišku kaimynu Dyteriu Tiberijum, kuris gyvena bute pusrūsyje. Tačiau laikui bėgant naujasis kaimynas ima elgtis vis įtartiniau: Tyfentalerio žmonai palieka meilės laiškus ir eilėraščius, šnipinėja, galiausiai apkaltina šeimą seksualiniu vaikų tvirkinimu.

Virš Tyfentalerio šeimos lyg tamsus debesis susikaupia grėsmės, baimės ir paranojos atmosfera, tačiau jokių teisinių priemonių jie imtis negali, nes jokių teisinių priemonių tiesiog nėra – pagal įstatymus leistinos ribos Tiberijus neperžengia. Baimė virsta neviltimi, neviltis panika, o panika veda beprotybės link. Rodos, jokios išeities nėra. Iki tos akimirkos, kai užsuka pasisvečiuoti Tyfentalerio tėvas, išgeria puodelį kavos, pasiima ginklą ir nusileidęs į pusrūsį Tiberijų nušauna.

„Baimė“ nagrinėja pamatines šiuolaikinės visuomenės temas, tokias kaip smurtas, įstatymų galia, meilė artimui, ir iškelia vieną iš svarbiausių klausimų: kiek toli galima žengti, stengiantis apsaugoti tau brangius žmones?

„Baimė“ keičia mūsų moralės normas, priverčia pateisinti smurtą iš keršto ir taip mus padaro žmogžudystės bendrininkais. Ar mes norime, kad auka išgyventų? Ne.“
Herman Koch

„Romane meistriškai sukurta paranojos ir prisiminimų atmosfera puikiai išnaudojama kiekvieno, auginančio vaikus, giliausioms baimėms kurstyti.“
Fiona Barton

„Trikdantis romanas… Autorius kuria įtampą, priversdamas skaitytoją nuolat svarstyti, kas iš tikrųjų lėmė Tiberijaus nužudymą <…> ir kaip elgtųsi kiekvienas iš mūsų, atsidūręs Tyfentalerio vietoje.“
Publishers Weekly

Dirk Kurbjuweit (Dirkas Kurbiuveitas, g. 1962) – Vokietijos rašytojas ir žurnalistas, savaitraščio „Der Spiegel“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Parašė septynis romanus, yra apdovanotas daugeliu literatūros premijų. Pagal daugumą jo romanų Vokietijoje buvo sukurti filmai. Didžiausio pasisekimo visame pasaulyje sulaukęs romanas „Baimė“ kritikų lyginamas su Hermano Kocho „Vakariene“.