Greitoji paieška

Populiariu stiliumi parašyta istorinė studija pasakoja apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“ – grupelę žmonių, kurie, nacių priversti atrinkinėti į Vokietiją grobiamus žydų kultūros dokumentus (knygas, paveikslus, religinius reikmenis), stengėsi bent dalelę jų paslėpti ir išsaugoti. Dalis išgelbėtų lobių pergyveno ir Vilniaus getą, ir po jo atėjusį sovietmetį. Šiandien tai – vertingi Žydų mokslinio instituto YIVO Niujorke, Jeruzalės hebrajų universiteto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir kitų institucijų eksponatai bei kolekcijų perlai, liudijantys tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį – Vilniaus, kadaise visoje Europoje garsaus žydų kultūros centro, vadinto Lietuvos Jeruzale, žūtį.

Istorikas Davidas Fishmanas, septynerius metus rinkęs medžiagą šešių šalių archyvuose, pristato skirtingo likimo herojus: poetą Šmerkę Kačerginskį, mokslininką Zeligą Kalmanovičių, mokytoją Rachelę Krinski, bibliotekininką Hermaną Kruką ir poetą Abraomą Suckeverį. Visi jie degė neįtikėtina pagarba raštui, kultūrai bei švietimui, kuri ir skatino kasdien rizikuoti gyvybe viliantis, kad išgelbėtos knygos pratęs žydiškojo Vilniaus gyvenimą.

Šios knygos vertimas į lietuvių kalbą – tai to gyvenimo sugrąžinimas į Lietuvos kultūrą. Kartu su žydiškojo Vilniaus istorija čia atsiskleidžia sunkūs karo ir pokario metai, totalitarinių režimų kaita bei kasdienybės pasakojimai: nužmoginantis gyvenimas ir mirtis gete, sovietmečio pažadai bei nusivylimas jais, bandymas išgyventi naujame pasaulyje ir rasti vietą išgelbėtiems sunaikintos kultūros likučiams. Šiuos pasakojimus praturtina geto poetų (Šmerkės Kačerginskio, Abraomo Suckeverio) kūrybos vertimai bei „išgelbėti perlai“ – išsaugotų kultūros dokumentų aprašymai.

„Aukščiausio lygio istorinė studija, kuri palies kiekvieną ją skaitančią širdį.“
Kirkus Reviews

David E. Fishman (Deividas E. Fišmanas, g. 1957) – istorikas, dėstytojas, Harvardo universiteto absolventas, kelių mokslinių knygų autorius; jo specializacija – Europos žydų istorija. Į istoriją, papasakotą knygoje, įsitraukė dar 9-ojo dešimtmečio pabaigoje: tuo metu buvo pakviestas į Vilnių įvertinti atrastų išlikusių žydiškojo paveldo dokumentų. Studija „Knygų gelbėtojai Vilniaus gete“ 2017 m. apdovanota Nacionaliniu Žydų knygos apdovanojimu (Holokausto kategorijoje).

Darkaus ir jo drąsiųjų bendražygių laukia dar daugiau išbandymų!

Genialusis vabalų tyrėjas, Darkaus tėtis Bartolomėjus Katlas po sėkmingos gelbėjimo operacijos saugiai grįžo namo. Nors, rodos, visi išbandymai liko praeity, Darkus, Virdžinija ir Bertoltas įtaria, kad pralaimėjusi piktadarė Lukrecija Kater taip lengvai nepasiduos.

Kai vienas po kito pasipila keisti nutikimai, drąsioji trijulė net neabejoja – tai Lukrecijos ir jos parankinių darbas. Viską išsiaiškinti ir sustabdyti piktadarę laiko nedaug, o Darkaus tėtis dar lyg tyčia griežtai draudžia kištis į pavojingus suaugusiųjų reikalus. Taigi drąsiajai trijulei lieka tik pasikliauti gerais draugais: mamos išdavystę patyrusia Novaka Kater, garsia Holivudo žvaigždute Rube ir, žinoma, visada gelbstinčiais gudriais vabalais.

Antroji „Vabalų mūšio“ trilogijos dalis nuotykių pasiilgusius skaitytojus nukels į stebinantį vabalų ir pavojų pasaulį. Neatsakytų ir neišspręstų klausimų tiek daug, o blogoji mados karalienė visad vienu žingsniu lenkia Darkų. Ar jam su draugais pavyks sustabdyti gudriąją Lukreciją Kater?

M. G. Leonard (M. Dž. Leonard, g. 1974) Londono karališkajame koledže baigė Šekspyro kūrybos studijas. Karjerą pradėjusi muzikos industrijoje ir mokiusis aktorystės meno, vėliau nusprendė siekti rašytojos karjeros. Akimirksniu pasaulinio pripažinimo sulaukusi pirmoji trilogijos dalis „Vabalų berniukas“ lietuviškai išleista 2017 m.

Skirta nuo 8 iki 12 metų vaikams.

tai kelionė
išlikimas per poeziją
tai kraujas prakaitas ašaros
dvidešimt vienų metų
tai mano širdis
tavo rankose
tai
skausmas
meilė
skyrybos
išgijimas

rupi kaur

Rupi Kaur (g. 1992) – Kanadoje augusi indų kilmės poetė, iliustratorė ir gyvų poezijos skaitymų autorė. Debiutinė Kaur poezijos knyga „pienas su medum“ – tai jautriai ir atvirai apie meilę, praradimus, smurtą, seksualinį priekabiavimą ir moteriškumą pasakojantys poezijos ir prozos tekstai. Vos pasirodžiusi, knyga tapo tarptautiniu hitu, o aukščiausioje „New York Times“ bestselerių sąrašo pozicijoje išsilaikė net 100 savaičių iš eilės. „pienas su medum“ išverstas į daugiau nei 35 kalbas, o 2018 m. vasarą tapo 20-uoju Emmos Watson feministinio knygų klubo skaitomu kūriniu.

Grįždamas iš apsilankymo pas mamą, staiga pradingsta vyriškis. Jo žmona prašo specialiojo tyrėjo pagalbos. Meilužiai pabėga nuo savo sutuoktinių į Graikiją, tačiau kai naujos aplinkos sukelta euforija ima slūgti, vieną jų pamažu apninka keistos mintys. Teatrologijos studentas bando apsiprasti su gyvenimo pokyčiais ir mirties šešėliu, temdančiu jo ir artimos merginos ryšį. Dovanų gautas jonvabalis nejučia jam suteikia išminties. Jauna moteris susižavi Ledo žmogumi ir atsiduoda likimo staigmenoms. Midzuki Odzava–Ando sunerimusi – iš atminties sprūsta nuosavas vardas ir, kai jau atrodo, kad jo niekada neatgaus, ją nustebina nežmogiška būtybė.

Šiame apsakymų rinkinyje veikia katės žmogėdros, nusikaltėlė beždžionė, aštrieji varnai, taip pat – svajonės, kurios mus formuoja, ir dalykai, kurių trokštame. Ištrūkę į viltingą susitikimą Italijoje, romantiškai ir nuodėmingai pabėgę į Europos pietus, atostogaudami Havajuose ar tiesiog įsisukę į kasdieniškus reikalus Murakami herojai susiduria su neaprėpiama netektimi ir seksualumu, jonvabalio švytėjimu ir neįveikiamu atstumu tarp tų, kurie turėtų būti patys artimiausi.


Dvidešimt keturių apsakymų rinkinyje naujai atsiskleidžia Haruki Murakami meistriškumas. Jo apsakymai – ir siurrealistiški, ir žemiškai paprasti – liudija autoriaus talentą perteikti platų žmogaus patirčių spektrą, mokyti ir nepaliaujamai stebinti skaitytoją.


„Kiekvienas įstengtų suregzti sapną primenančią istoriją, tačiau retas kuris leidžia mums pasijusti taip, tarsi patys sapnuotume.“
Laura Miller

„Tiek į vaizduotės žaidimus, tiek į tikrovę Murakami gilinasi su atida ir lengvumu.“
Richard Eder

Gyvenimas – tai virtinė susitikimų. Kiekvienas jų unikalus kaip atskiras perlas vėrinyje. Mes susitinkame ir įsimylime, išsiskiriame ir susitaikome, dalijamės džiaugsmu ir skausmu, o kartais mūsų širdys dūžta į šipulius.

Tačiau ką verta pasilikti iš neapčiuopiamai lakaus nugyventų metų smėlio? Šito savęs klausia senoji Dorė, rymodama viena savo bute Stokholme. Atsakymas slypi ypatingoje užrašų knygelėje, kurią tėvas jai padovanojo per dešimtąjį gimtadienį. Pageltusiuose puslapiuose Dorė suguldė visus ilgo ir audringo gyvenimo vardus: Madam Serafin, dailininkas Gesta, naivioji sesutė Agnesė, Alanas. Giminės, priešai, meilužiai – kiekvienas užima ypatingą vietą Dorės atmintyje, tačiau dauguma vardų išbraukti, nes beveik visi jau palikę šį pasaulį. Todėl vieną dieną Dorė ima rašyti savo gyvenimo istoriją. Kad supintų likimo pynę, kurioje dar liko netikėtų posūkių. Kad su kitais pasidalytų brangiausiu turtu – prisiminimais. Ir kad vėl atrastų prasmę kelionės, kurios pagrindinis tikslas – meilė.

„Raudona užrašų knygelė“ – jaudinantis pasakojimas apie draugystę, nuotykius, keliones, laimę, skausmą ir nepamirštamą didžiąją meilę. Jis aprėpia ištisą vienos moters gyvenimą ir nuveda skaitytoją į prabėgusius, tačiau įstabius Dorės jaunystės laikus Paryžiuje, Niujorke ir Stokholme.

„Parašyta su didžiule meile, papasakota su neblėstančiu džiaugsmu.“
Fredrik Backman

„Širdį virpinantis romanas apie tai, kokia unikali yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo istorija.“
ET-Magazine

„Šis pasakojimas įsismelks į širdį ir sukels gausybę minčių. Ką reiškia būti žmogumi? Kaip mūsų gyvenimą nulemia aplinkybės? Tai tik keletas jų.“
Kulturbloggen

Sofia Lundberg (Sofija Lundberg, g. 1974) – garsi Švedijos žurnalistė ir redaktorė. Jos debiutinis romanas „Raudona užrašų knygelė“ sužavėjo šimtus tūkstančių skaitytojų ne tik Švedijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse.

1955 metai, britų valdoma Malaja. Keletą savaičių slaugiusi poliomielitu užsikrėtusią draugę, Lidija grįžta namo. Tačiau vakarinės saulės nutvieksta Kartraitų šeimos vila skendi tyloje. Vyro Aleko ir dviejų dukrelių – nė ženklo, telefono linija neveikia, o tarnų taip pat nepavyksta prisišaukti. Išsigandusi ir pasimetusi Lidija jaučiasi išduota paties artimiausio žmogaus.

Galiausiai jauna moteris nuveja kylančią paniką ir ima veikti. Pasikliaudama apytikrėmis žiniomis, kurias pavyko išpešti iš Aleko viršininko, Lidija leidžiasi į pavojingą kelionę per pilietinio karo siaubiamus egzotiškos šalies miestus ir džiungles, puoselėdama viltį netrukus vėl apkabinti savo dukras.

„Išduota širdis“ – tai kvapą gniaužianti drąsios moters istorija, kupina skaudžių paslapčių ir besąlygiškos meilės bei ryžto paaukoti viską, kad surastų savo vaikus.

„Užburiantis pasakojimas, persmelktas meilės ir išdavystės kartėlio.“
Rašytoja Kate Furnival

Dinah Jefferies (Dina Džefris, g. 1948), kaip ir knygos herojės dukterys Ema ir Flerė, gimė Malaizijoje. Studijas baigė Anglijoje, vėliau Toskanoje dirbo grafienės vaikų aukle, gyveno hipių bendruomenėse. Rašyti pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiam sūnui, skausmą perkėlė į kūrybą. Taip gimė debiutinis romanas „Išduota širdis“. Lietuvių skaitytojams autorė jau pažįstama iš itin populiarių romanų „Arbatos plantatoriaus žmona“, „Šilko pirklio dukra“ bei „Prieš liūtis“.

„Aš vadinuosi Brodekas, ir aš čia niekuo dėtas.“

Įsivaizduojamoje šalyje, kažkur Europos rytuose, pasibaigus karui Brodekas sugrįžta į savo kaimelį. Grįžta iš koncentracijos stovyklos, patyręs didžiausią pažeminimą ir kraują stingdantį siaubą. Ir vis dėlto per stebuklą išlikęs gyvas, nes nuolatos jautė, nors ir toli, plakant mylimos Emelijos širdį. Tačiau Brodekas nė nenutuokia, kas jo laukia namie.

Vieną dieną į kaimą atkeliauja nepažįstamasis. Keistas atvykėlio elgesys, apranga ir įpročiai, pernelyg didelis mandagumas ir itin plati šypsena ima kurstyti kaimo gyventojų baimes ir prisiminimus. Kai keistuolis nupiešia gyventojų portretus, apnuogindamas jų netobulumą, paslaptis ir ydas, įtarimų kyla dar daugiau. Tačiau Brodekui jis tiesiog „De Anderer“ – Kitas, galbūt dėl to, kad „jis – tai truputį aš“. Vėliau įvykdoma atvykėlio žmogžudystė, kurioje dalyvauja beveik visi kaimo vyrai – išskyrus Brodeką. Niekas nepripažįsta kaltės, o Brodekas, vienintelis išsilavinęs žmogus kaime, įpareigojamas parašyti apie tai raportą. Greta užsakyto aprašymo išnyra gyvenimo istorija žmogaus, kuris koncentracijos stovykloje turėjo ryžtis tapti Šunimi Brodeku, kad išgyventų. Rašydamas jis pasiners į pačias siaubo gelmes ir pagaliau pasijus išsilaisvinęs.

Paprastai ir aiškiai parašytas, meistriškai sukonstruotas „Brodekas“ – alegorinis romanas apie kitoniškumą. Jame nefigūruoja nei žodis „žydas“, nei „Holokaustas“, bet netrukus paaiškėja, kad knygoje įvykusios katastrofos šaknys slypi kaip tik čia. Tai itin tapybiškas pasakojimas apie mitą ir istoriją, meilę ir ištikimybę, atskleidžiantis žmogiškojo žiaurumo ir gėrio ribas.

„Nepavaldus laikui pasakojimas, persunktas kafkiškojo pasaulio ir brolių Grimų pasakų atšvaitų.“
Boyd Tonkin

„Kupinas išminties ir klasikinio grožio.“
Daily Telegraph

„Originalus, nepriekaištingai parašytas ir trikdantis pasakojimas... Kelionė, kuri atskleidžia žmogiškumo esmę.“
Times

Philippe Claudel (Filipas Klodelis, g. 1962) – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, už romaną „Brodekas“ apdovanotas licėjaus mokinių Gonkūrų premija ir „Independent“ (dabar – „Man Booker International“) užsienio literatūros premija. Lietuvių kalba išleistas kitas autoriaus romanas „Pilkosios sielos“ Lietuvoje tapo Metų verstine knyga. Autorius taip pat apdovanotas Gonkūrų premija už noveles.

„Velnio dienoraštyje“ tiriami artimo Hitlerio bendražygio ir vieno iš Trečiojo reicho ideologijos architektų Alfredo Rosenbergo asmeninio dienoraščio užrašai, pasakojama kone detektyvinė jo dingimo ir suradimo 2013 m. istorija.

Pirmiausia Rosenbergo dienoraštis buvo rastas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje paslėptas vienoje Bavarijos pilyje – 500 puslapių, atskleidžiančių tamsiausius žmogaus, padėjusio pamatus Holokaustui, sąmonės užkampius. Niurnbergo tribunolo metu dienoraštis buvo analizuotas, tačiau, Rosenbergui įvykdžius mirties bausmę, paslaptingai dingo. Amerikiečiai autoriai Robertas K. Wittmanas ir Davidas Kinney knygoje pasakoja apie daugiau nei dešimtmetį trukusias dienoraščio paieškas ir atskleidžia mažai žinomas Rosenbergo užrašų detales.

Knygoje aprašomų veikėjų biografijos ir asmeninė patirtis gyvai perteikia Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos būklę, socialinį ir politinį jos vaizdą, detaliai vaizduoja katastrofa pasibaigusį nacionalsocialistų iškilimą į valdžią, jų siekius, motyvaciją, tarpusavio ryšius ir intrigas. Dokumentinis pasakojimas moksliniu tikslumu parodo Vokietiją ir pasaulį XX a. supurčiusius įvykius.

„Stulbinamas mokslinis ir kartu detektyvinis tyrimas.“
Kirkus Reviews

„Praturtinantis pasakojimas. Jame ne tik šviežiai ir itin išsamiai parodomas Alfredo Rosenbergo vaidmuo vykdant Holokaustą, bet ir atskleidžiamas nuostabus, nors ir painus, istorijos tyrinėjimo ir jos užrašymo pasaulis.“
Neal Bascomb

„Perskaičius šią knygą prieš akis bauginamai aiškiai iškyla Alfredo Rosenbergo asmenybė. „Velnio dienoraštyje“ per plauką išsaugotas Rosenbergo dienoraštis interpretuojamas meistriškai. Tai intriguojamas skaitinys visiems, besidomintiems nacių Vokietija.“
Jack El-Hai

Robert K. Wittman – amerikiečių rašytojas, buvęs FTB kultūros nusikaltimų tyrimų ekspertas.
David Kinney – amerikiečių žurnalistas ir rašytojas, Pulicerio premijos laureatas.

„Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.“

Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.

„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.

„Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą.“
Guardian

„Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą.“
Salman Rushdie

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

„Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, truputį Marcelio Prousto - gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį.“
Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Ankstyvasis Haruki Murakami: pirmas romanas

„Tobulų tekstų nebūna. Lygiai kaip nebūna tobulos nevilties.“

Jaunas biologijos studentas grįžta namo vasaros atostogų. Vienatvės persunktą laiką jis leidžia Džei bare kartu su draugu, pravarde Pelė. Geria alų, rūko, klauso radijo, galvoja apie rašymą, keistus atsitiktinumus, kūnišką meilę, tris buvusias merginas ir ką tik sutiktą ketvirtąją, teturinčią devynis pirštus.

„Išgirsk vėjo dainą“ – pirmasis Murakami romanas, pirmąkart išspausdintas 1979 m. „Gundzo“, viename įtakingiausių literatūros žurnalų Japonijoje. „Išgirsk vėjo dainą“ kartu su antruoju Murakami romanu „1973–iųjų kiniškas biliardas“ angliškai pirmą kartą pasirodė tik 2015 m. Lietuviškame „Išgirsk vėjo dainą“ leidime taip pat spausdinama Murakami pratarmė dviem trumpiems pirmiesiems romanams „Mano virtuvinės literatūros gimimas“.

„Ankstyvieji Murakami romanai – tai ne bandymas tapti tikruoju Murakami, tai jau visiškai susiformavęs Murakami.“
The Guardian

„Vis dėlto tie du trumpi kūriniai suvaidino reikšmingą vaidmenį mano vėlesniems laimėjimams. Jie niekuo nepakeičiami, kaip senų laikų draugai. Nepanašu, kad mes vėl kada nors susitiksime, tačiau aš niekada nepamiršiu jų draugystės.“
Haruki Murakami

Naujas bestselerio „Paskutinės apeigos“ autorės romanas

„Nensė žinojo, ji pakenčiama tik todėl, kad atstovauja tam, kas nesuprantama ir nesuprastina. Ji – vartų sergėtoja pasaulio pakraštyje. Paskutinė žmonių giesmė prieš vėją, šešėlius ir keistai girgždančias žvaigždes.“

1825–ieji, pietvakarių Airija. Atokiame slėnyje gyvenanti Nora per metus neteko dukros ir mylimo vyro. Sugniuždyta moteris privalo rūpintis keturmečiu anūku Mycholu. Anksčiau buvęs sveikas ir guvus, dabar jis tik savo paties šešėlis, negalintis nei vaikščioti, nei kalbėti. Uždaroje ir prietarų valdomoje bendruomenėje netrukus ima plisti gandai, kad Mycholo sielą pagrobė fėjos, kitaip dar vadinamos Geraisiais žmonėmis.

Pasiryžusi išvaryti iš Mycholo blogį, Nora kartu su tarnaite Mere anūką atiduoda į atsiskyrėlės žolininkės Nensės rankas. Nors naujasis kunigas pagoniškus kaimo papročius nori išrauti su šaknimis, žmonės tiki, kad Nensė turi ypatingų gebėjimų ir yra Gerųjų žmonių patikėtinė. Berniuko sveikatai blogėjant, moterys ryžtasi vis drąsesnėms pagoniškoms apeigoms, kurios darosi pavojingos ne tik Mycholo, bet ir jų pačių gyvybei.

„Gerieji žmonės“ – tikrais faktais paremtas pasakojimas, kuriame atsiveria paslaptinga, kartais baugi ir nepažini, bet traukianti kaip magnetas XIX a. pradžios Airijos panorama: žmonių galvose iki gyvuonies įsišaknijęs besąlygiškas tikėjimas ir prietarai, žūtbūtinis noras pritapti ir meilė, kartais švelni, o kartais – aitriai tvilkanti.

„Reto grožio grynuolis.“
The Sunday Times

„Užburiančiai poetiška ir vaizdinga.“
Daily Express

„Aukščiausios prabos romanas, greito tempo ir įtemptas lyg trileris.“
Paula Hawkins

„Rimtas ir dėmesį prikaustantis pasakojimas apie tai, kaip esantieji beviltiškoje situacijoje pasistato tvirtovę iš ritualų, bandydami apsisaugoti nuo savo pačių bejėgystės.“
The Guardian

Hannah Kent (Hana Kent, g. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“, apdovanotu daugybe literatūros premijų. „Gerieji žmonės“ – antrasis autorės romanas, per trumpą laiką jau spėjęs sulaukti pripažinimo.

Detektyvas Viljamas Fokas, kolegų vadinamas Vilku, prieš ketverius metus brutaliai užpuolė ką tik išteisintą įtariamąjį, tvirtai įsitikinęs, kad jis ir yra serijinis žudikas. Vilkas kalėjimo išvengė, bet ne psichiatrų dėmesio. Šie nenuleidžia akių nuo jo net tada, kai detektyvas grįžta į tarnybą.

Iškviestas į naujo nusikaltimo vietą Vilkas nė nesusidomi – dar vienas kūnas ir tiek. Tačiau jo kolegė Emilė Bakster įspėja: tai neeilinė byla, iš tų, kurios pasitaiko tik kartą per karjerą. Netrukus Vilkas tuo įsitikina pats: negyvėlis vienas, tačiau sudurstytas iš šešių skirtingų aukų kūnų dalių. Žiniasklaida jį pramins „Skudurine lėle“.

Įtampa ima kilti, kai buvusi Vilko žmona, televizijos žurnalistė Andrėja gauna siuntinį: sąrašą su dar šešių aukų pavardėmis ir būsimų jų mirčių datomis. Paskutinė pavardė sąraše – paties Viljamo Foko.

Žudikui žengiant vienu žingsniu greičiau nei policija, prasideda nuožmios lenktynės su laiku, o Vilkas vis giliau grimzta į tamsius praeities prisiminimus ir vis aštriau ima suvokti, kad ši byla jam gali būti lemtinga.


„Žudantis siužetas. Žudantis tempas. Žudantys posūkiai ir genialiai suktas žudikas! Gimė nauja kriminalių romanų žvaigždė.“
Simon Toyne

„Žvėriškas malonumas! Įspūdingas, tamsus, galingos jėgos ir juodojo humoro kupinas kriminalinis romanas.“
Gregg Hurwitz

„Demoniškai išradingas trileris apie serijinį žudiką!“
Mason Cross


Daniel Cole (Danielis Koulas) – britų rašytojas, tituluojamas naujuoju kriminalinių romanų genijumi. Anksčiau jis dirbo paramediku ir yra įsitikinęs, kad šis ypač sudėtingas darbas padėjo sukurti itin tikroviškas žmogžudysčių scenas, o personažus apdovanoti išskirtiniu juodojo humoro jausmu. „Skudurinė lėlė“ yra debiutinis D. Cole'o romanas, kuris jau spėjo sulaukti didžiulės sėkmės ir bus išleistas daugiau kaip 30-yje šalių. Tai pirmoji detektyvo Viljamo Foko serijos knyga.

Nepasitikėkite šia knyga.
Nepasitikėkite šiais žmonėmis.
Nepasitikėkite savimi.

Kad ir kas benutiktų, neišduokite šios istorijos pabaigos.

LUIZA

Kai vyras ją paliko, mažametis sūnus tapo visu jos pasauliu, o psichiatro sekretorės darbas – vieninteliu būdu išsilaikyti. Viskas pasikeičia, kai ji susipažįsta su Deividu.

DEIVIDAS

Jaunas, sėkmingas ir žavus – Luiza negali patikėti, kad toks vyras galėtų į ją net žvilgterėti, juolab pajusti jai aistrą. Tačiau tada ji sutinka Adelę, Deivido žmoną, ir įvykių tėkmė šiurkščiai pakrypsta kita linkme.

ADELĖ

Veriančiai graži, elegantiška ir miela naujoji Luizos draugė atrodo tobula. Kol Adelė ir Deividas pakaitomis siekia Luizos dėmesio, jos mintis vis labiau apsėda ši nepažįstamųjų pora ir painus jų santykių raizginys.

Akivaizdu viena – Adelės ir Deivido santuoka yra iškreipta. Bet Luiza niekada nebūtų galėjusi nujausti, kaip iškreipta. Ir kaip toli žmogus gali nueiti, kad šitai nuslėptų.


„Privalote perskaityti šį trilerį... Velniškai genialus!“
Stephen King

„Makabriškas... Manipuliatyvus žaidimas jūsų mintimis.“
The New York Times Book Review

„Hičkokiškas trileris... Jis pasiglemš jūsų gyvenimą.“
Joe Hill

„Labiausiai iš vėžių išmušanti knyga su labiausiai nenuspėjamu įvykių posūkiu pabaigoje. Perskaitykite, kol kas nors dar nespėjo sugadinti viso malonumo papasakodamas jos pabaigą!“
John Connolly

„Vėliau jiems egzistavo jau tik dviejų rūšių žmonės: tie, kurie buvo Linijoje, ir visi kiti, kurių tenai nebuvo.“


1943-ieji, Siamo džiunglės. Australas chirurgas Dorigas Evansas kartu su tūkstančiais į japonų nelaisvę paimtų karo belaisvių atgabenamas tiesti Siamo–Birmos geležinkelio, dar vadinamo Mirties geležinkeliu arba Linija. Linija, kuri jungia vieną tašką su kitu, realybę su nerealybe, gyvenimą su pragaru ir beprotybe. Dorigas Evansas kasdien kovoja dėl belaisvių, mirštančių nuo bado, choleros, žvėriško japonų sargybinių elgesio, gyvybių. Nuo nevilties jį gelbsti tik prisiminimai apie dėdės žmoną Amę, nuožmių akių moterį su raudona kamelija už ausies, ir jų aistringą romaną, kurį nutraukė karas.

„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – tai pasakojimas apie karo beprasmybę, gyvenimo trapumą, meilės ilgesį ir neįmanomybę. Remdamasis autentiška archyvine medžiaga, Richardas Flanaganas poetiškai jautriai ir įžvalgiai pasakoja apie tragiškai pagarsėjusį Siamo–Birmos geležinkelį, kurį tiesdami dėl nepakeliamų darbo sąlygų žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Vienas iš belaisvių buvo rašytojo tėvas Archie Flanaganas – jam pavyko likti gyvam ir savo sūnui perduoti neįkainojamą šio skaudaus, bet pamažu į užmarštį grimztančio istorijos epizodo liudijimą.


„Šis romanas – tai australiškasis „Karas ir taika“.“
NPR

„Parašyta itin paveikiai ir elegantiškai, ši kaltės ir heroizmo istorija sujungia Rytus ir Vakarus, praeitį ir dabartį. Flanaganui buvo lemta gimti tam, kad sukurtų šį romaną, kuris jau spėjo atrasti savo vietą pasaulinės literatūros kanone.“
„Man Booker“ 2014 m. premijos komisija


Richard Flanagan (Ričardas Flanaganas, g. 1961 Tasmanijoje) daugelio literatūros kritikų laikomas svarbiausiu savo kartos australų rašytoju. Už šeštąjį romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ autorius 2014 m. apdovanotas prestižine „Man Booker“ premija. Šis romanas išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The New York Times“, „The Washington Post“, „The Economist“.

„Jau seniai supratome, kad nebeįmanoma nei apversti, nei pertvarkyti šio pasaulio, nei sustabdyti jo pražūtingo lėkimo pirmyn. Liko tik vienintelis būdas atsilaikyti: nežiūrėti į jį rimtai.“

Keturi draugai – Alenas, Ramonas, Šarlis ir Kalibanas – savo dienas nerūpestingai leidžia Paryžiaus soduose ir vakarėliuose. Lengvabūdišku tonu ir nestokodami humoro jie aptaria įvairiausius dalykus: Aleno teoriją apie moters bambą kaip gundymo galios centrą, Šarlio įsivaizduojamą pjesę marionečių teatrui, Kalibano iš nuobodulio pramanytą kalbą, meilužes ir motinas, istoriją ir filosofiją, sapnus, žmogaus prigimtį ir draugystės svarbą. Galiausiai ironiškai juokdamasis Ramonas gyvenimo esme paskelbia nereikšmingumą.

Romane „Nereikšmingumo šventė“ svarstomos pačios rimčiausios problemos ir tuo pat metu neištariamas nė vienas rimtas sakinys, kalbama apie šiuolaikinį pasaulį ir sykiu vengiama bet kokio realizmo. Šis kūrinys – tarsi visos autoriaus kūrybos apibendrinimas. Keistas apibendrinimas. Keistas epilogas. Keistas pajuokavimas apie dabartį, kuri prarado humoro jausmą.

„Milano Kunderos kūrybinė galia kaip visuomet, taip ir šiame romane yra tokia pat nenumaldoma ir skvarbi.“
The New York Times Book Review

„Įžvalgus, žaismingas ir lengvas lyg plunksna romanas... Kaip ir pridera tokio kalibro autoriui, savo kūrybinį kelią jis užbaigia ne su trenksmu, o kikendamas.“
The Wall Street Journal


Milan Kundera (Milanas Kundera, g. 1929) – pasaulinio garso čekų prozininkas, dramaturgas, poetas, eseistas, nuo 1975 metų gyvenantis Paryžiuje. Romanas „Nereikšmingumo šventė“ – naujausias autoriaus kūrinys, Prancūzijoje pirmąkart išleistas 2014 metais.

„Ko jis tikrai tikėjosi, tai kad mirtis išlaisvins jo muziką: išlaisvins nuo jo gyvenimo. <…> Ir tada jo muzika bus… tiesiog muzika.“

1937–ųjų pavasarį vienišas žmogus kasnakt būdrauja savo namų laiptų aikštelėje. Susikrovęs daiktus į lagaminėlį, rūkydamas papirosą po papiroso, jis laukia, kol atsivers lifto durys, šmėstelės uniforma ir antrankiai surakins riešus. Stalino Rusijoje jie visada ateina vidurnaktį, todėl geriau juos pasitikti prie lifto nei laukti, kol išvilks iš lovos. Ypač jei suimamasis yra skrupulingasis Dmitrijus Šostakovičius – vos devyniolikos šlovės sulaukęs kompozitorius, gyvenantis beprotybės apimtais laikais, kai Stalinas ką tik uždraudė jo sukurtą operą.

Romane „Laiko triukšmas“ Julianas Barnesas subtiliai analizuoja kūrybos (ne)įmanomybę totalitarizmo akivaizdoje, istorijos įkalinto žmogaus kompromisus su sąžine, nuolatinį balansavimą tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo. Tai pasakojimas apie menininką, pardavusį sielą partijai, kad galėtų kurti.


„Barneso šedevras... Apie nuolatinę žmogaus kovą su savo sąžine, už savo kūrybą, prieš totalitarizmą.“
The Guardian

„Šiuo romanu Barnesas iš naujo sukūrė save kaip rašytoją.“
Daily Telegraph

„Nepakartojama… Pasakojimas, kuriame atgaivinama visa kafkiškoji beprotybė.“
The New York Times Book Review


Julian Barnes (Džulianas Barnsas, gim. 1946) – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, idėjų romano renesanso architektu. Jo kūryba lyginama su Italo Calvino, Jameso Joyce'o ir Milano Kunderos kūriniais. Naujausias autoriaus romanas „Laiko triukšmas“ (2016) buvo išrinktas metų knyga tokių leidinių kaip „The Guardian“, „The Times“, „Observer“, pakilo į „The Sunday Times“ bestselerių sąrašo pirmąją vietą. Lietuviškai išleistos šios rašytojo knygos: „10 1/2 pasaulio istorijos skyrių“ (2006), „Flobero papūga“ (2011), „Pabaigos jausmas“ (2013), „Gyvenimo lygmenys“ (2015).

Prestižinės „Man Booker International“ premijos nominantas.

Andrėjas Egeris pažįsta kiekvieną Austrijos Alpių slėnio viršukalnę, kiekvieną užuoglaudą – tai jo jėgų šaltinis, jo namai. Egeris – nekalbus žmogus, todėl, nusprendęs pasipiršti mylimajai, jos vardą įžiebia kalnuose. Savo namus jis palieka tik vienąkart – pašauktas kariauti Antrajame pasauliniame kare, o grįžęs supranta, kad net atokiausią kalnų slėnį jau spėjo pasiekti šiuolaikinio pasaulio ženklai.

Kaip ir Johno Williamso „Stouneris“ ar Ernesto Hemingway'aus kūriniai – tai skaidrus pasakojimas apie paprasto žmogaus gyvenimą, jo stiprų ryšį su gamta ir gebėjimą susitaikyti su vienatve, joje atrandant paguodą ir gyvenimo grožį.


„Subtilus ir kupinas tylios išminties kaip Johno Williamso „Stouneris“
Irish Times

„Tai knyga, keičianti pasaulio suvokimą.“
Anuradha Roy

„Šiuo romanu Seethaleris įrodo, kad net pačių paprasčiausių žmonių gyvenimai gali būti nepaprasti.“
Mail on Sunday

„Tikra atgaiva skaityti tokį ramų ir susikaupimo reikalaujantį pasakojimą. <...> Labiausiai stebina autoriaus gebėjimas nepaprastai tiksliai į vieną audinį suausti praeitį, dabartį ir ateitį.“
Sunday Times


Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė penkis romanus, tačiau tarptautinio pripažinimo sulaukė jo naujausias kūrinys „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai. Vokietijoje išleista 2014 m., ši knyga iki šiol nesitraukia iš bestselerių sąrašų.

Vyrausiojo inspektoriaus Viljamo Vistingo karjera prasidėjo prieš septyniolika metų tiriant sudėtingą dvidešimtmetės Sesilijos Lindės pagrobimo bylą. Pasibaigęs tragiška jaunos merginos mirtimi, tyrimas Norvegijoje sulaukė didžiulio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio.

Šiandien Viljamas Vistingas – itin gerbiamas detektyvas, meistriškai tiriantis komplikuotas bylas. Tačiau, į dienos šviesą iškilus naujai informacijai, Vistingas apkaltinamas suklastojęs svarbiausius Sesilijos bylos įrodymus ir pasodinęs į kalėjimą nekaltą žmogų. Jis nušalinimas nuo pareigų, o žurnalistai it medžiokliniai šunys, užuodę naują grobį, vėl sutelkia dėmesį į skandalingus bylos faktus ir „susitepusį“ detektyvą. Kankinamas abejonių ir vedamas žūtbūtinio noro išsiaiškinti tiesą, Vistingas slapta atverčia seniai užmirštą bylą. Tačiau jo mintis drumsčia nauja dar vienos jaunos merginos pagrobimo byla.

„Unikali ir įtraukianti istorija apie policijos detektyvo kovą už teisybę siaubingos nelaimės akivaizdoje.“
„The Martin Beck“ apdovanojimo komisija

„Nepriekaištingas, daugialypis ir kupinas įtampos pasakojimas.“
„Crime Time“

Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Norvegijoje itin populiarios detektyvo Viljamo Vistingo serijos knygos ne kartą užkariavo Europos šalių perkamiausių knygų sąrašus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija. Šiuo metu pagal Viljamo Vistingo knygų seriją kuriamas serialas.

ŠI KNYGA SUGRIAUS NE VIENĄ MITĄ APIE SVEIKATĄ!

o Genai lemia tik 10 proc. mūsų gyvenimo kokybės, o visa kita priklauso nuo mūsų pačių!
o Turbūt nesate pagalvoję, kad dantų higiena turi didelę įtaką gerai savijautai?
o Ar žinote, kad saikingas kavos vartojimas palankiai veikia sveikatą?

Skandinavai, garsėjantys gera sveikata ir ilgu bei kokybišku gyvenimu, žino, kad puikiai savijautai palaikyti užtenka vos kelių taisyklių. Milžiniškos sėkmės Švedijoje sulaukusioje gydytojo Bertilio Marklundo knygoje trumpai ir glaustai patariama, kaip sustiprinti imuninę sistemą, pagerinti savijautą ir pailginti gyvenimo trukmę.

Gydytojas Marklundas, išanalizavęs naujausius mokslinius tyrimus, atrinko 10 pagrindinių sričių, kurios daro didžiausią įtaką mūsų gyvenimui ir sveikatai. Remdamasis surinktais duomenimis, knygoje jis pateikia 10 itin paprastų ir praktiškų patarimų, kaip išvengti daugybės ligų, jaustis geriau ir išlikti energingiems. Sveikesniam gyvenimo etapui nereikia savaitės ar mėnesio pasiruošimo – šių taisyklių galima pradėti laikytis dabar!

Švedas Bertilis Marklundas (Bertil Marklund, gim. 1945) daugiau nei 40 metų dirba bendrosios praktikos gydytoju, yra Geteburgo universiteto mokslininkas ir profesorius. Pernelyg anksti praradęs savo tėvus, jis labai susidomėjo mūsų gyvenimo trukmę veikiančiais rizikos faktoriais ir įvairiais būdais nugyventi
kiek įmanoma ilgesnį ir laimingesnį gyvenimą. Į šią knygą gydytojas Marklundas sudėjo naujausių mokslinių tyrimų duomenis ir savo ilgametės praktinės patirties rezultatus.

Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę.
Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros.

„Pabaigos jausmas“ – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia.

Sumaniai suregztas pasakojimas, kuriame juntama ne tik įtampa, bet ir žmogaus psichologijos, moralės, emocijų aidas <...> sąmojingai tapomas šiuolaikinio Londono paveikslas, marginamas ankstyvojo šeštojo dešimtmečio gyvenimo normų prisiminimais. Žingsnis po žingsnio atskleidžiama pasibaisėtina tiesa apie kerštą, beveik atsitiktinę nelaimę ir sąžinę, kankinamai geliančią gyvenimo pabaigoje.
Sunday Times

„Liūdnas, tačiau įtikinamas pasakojimas. Romanas Pabaigos jausmas atskleidžia, kaip mes manipuliuojame praeitimi – perkuriame, tiksliname, o kartais tiesiog ištriname įvykius...“
Vogue

„Dažnas šiurpą keliantis klausimas – ar esu tas, kuo deduosi esąs? – pasirodo esąs filosofinis <…>. Julianas Barnesas atskleidžia paslaptį – esame nepatikimi istorijų pasakotojai, mūsų atminties tikslumas kelia abejonių.“
The Boston Globe

Vieną vidurnaktį, tąnakt, kai skelbiama Indijos nepriklausomybė, gimsta tūkstantis ir vienas vaikas. Tai vidurnakčio vaikai, nepaprasti, paslaptingi, dėl savo gimimo aplinkybių įgiję stebuklingų galių - vieni jų skraido, kiti keičia pavidalą, vaikšto vandeniu, savo grožiu keri aplinkinius, keliauja laiku. Ši knyga apie juos ir ypač apie vieną jų - Salymą Sinajį, vaiką didžiule nosimi, galinčia užuosti žmonių jausmus ir ateities įvykius.
Per Salymo istoriją autorius atskleidžia dviejų naujai užgimusių nepriklausomų valstybių, Indijos ir Pakistano, pirmųjų dešimtmečių istoriją. Joje daug magijos, stebuklų ir neįprastų įvykių. Deja, stebuklingųjų vidurnakčio vaikų lemtis - būti sunaikintiems, nes jie trukdo kurti šalies ateitį, ir Salymas paskutinis iš jų.

Romanas „Vidurnakčio vaikai“ sulaukė milžiniško pasisekimo pasaulyje ir yra išverstas į daugiau kaip 30 kalbų, tačiau nuo Indiros Gandhi laikų tebėra uždraustas Indijoje. Tai istorinė filosofinė alegorija, parašyta barokiškai puošniu stiliumi, kupina siurrealistinių veikėjų paveikslų, niūrios ironijos ir visų Indijos spalvų bei kvapų.
1981 m. šis romanas gavo Bookerių Bookerio apdovanojimą, taigi kūrinys buvo įvertintas kaip geriausia iš visų knygų, per 25-erius metus gavusių Bookerio premiją.
Kūrinys lietuviškai pirmą kartą buvo išleistas 1999 m.


Salmanas Rushdie (Salmanas Rušdi) - indų kilmės anglų novelistas, eseistas, kritikas. Gimė Bombėjuje 1947 m., dabar gyvena Niujorke. Vienas garsiausių XX a. kūrėjų, Karališkosios literatūros draugijos narys, daugelio romanų autorius. Rushdie yra apdovanotas aštuoniais garbės daktaro laipsniais, 2002 m. buvo išrinktas į Amerikos PEN organizacijos tarybą.
Rašytojo pavardė žinoma net tiems, kurie nesidomi literatūra, - kai 1989-aisiais Irano dvasinis lyderis paskelbė jam mirties nuosprendį, fatvą, jo pavardė dar ilgai buvo minima pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir žinių laidose.

Puikus vasaros vakaras Amsterdame. Dvi sutuoktinių poros susitinka pavakarieniauti prašmatniame restorane. Ragaudami gardžius patiekalus jie mandagiai šnekučiuojasi apie kasdienius dalykus. Tačiau po tuščiais, nerūpestingais žodžiais slypi baisi paslaptis, galinti sugriauti jiems gyvenimą. Sulig kiekvienu nauju patiekalu peiliai tarsi aštrėja...
Vakarienei pasiekus kulinarinę kulminaciją, pagaliau prabylama apie paslaptį. Romanas išsirutulioja į kvapą gniaužiantį psichologinį trilerį, kuriame niekas nėra nekaltas.


„Perskaičius šį įtraukiantį romaną, joks apsilankymas restorane nebebus įprastas.“
De Volkskrant

„Kaip toli galima eiti, siekiant apsaugoti savo vaiką?“
Vrij Nederland

„Kochas laviruoja tarp žanrų: tai ir trileris, ir psichologinis romanas, ir satyra vienu metu. Jis neleidžia pagrindiniams veikėjams elgtis pagal skaitytojų lūkesčius.“
Tzum

Hermanas Kochas (gim. 1953) žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Debiutavo romanu „Gelbėk mus, Marija Montaneli“. 2009-aisiais pasirodžiusi „Vakarienė“ išgarsino autorių visame pasaulyje. Romanas buvo išverstas į daugiau nei 20 kalbų ir ilgas savaites nesitraukė iš „The New York Times“ bestselerių sąrašo. Knyga autoriaus tėvynėje pelnė 2009-ųjų Metų knygos titulą ir Publikos premiją („NS Publieksprijs“). Pagal romaną Nyderlanduose sukurta spektaklių ir filmas „Vakarienė“ (rež. Menno Meyjes).

Šis romanas įvertintas pasaulinėmis literatūros premijomis: 2006 metais pelnė Pasaulio fantastikos ir Franzo Kafkos vardo apdovanojimus. Pastarąjį iki šiol yra gavę tik aštuoni rašytojai, tarp jų ir Nobelio premijos laureatai Haroldas Pinteris bei Elfriede Jelinek.

Romano herojus penkiolikmetis Kafka Tamura gyvena Tokijo priemiestyje su savo tėvu skulptoriumi. Vieną dieną Kafka pabėga iš namų ir įšoka į autobusą, vežantį į atsitiktinai pasirinktą Takamatsu miestą. Taip prasideda Kafkos klajonės – prarastos motinos, sesers ir savęs paties paieškos.

Tuo pat metu pagyvenęs Tokijo gyventojas vardu Nakata sudrumsčia savo ramią gyvenimo tėkmę nužudydamas nepažįstamąjį. Keistuolis Nakata gali kalbėtis su katėmis, bet nemoka rašyti ar skaityti, juolab paaiškinti jėgos, vedančios jį į Takamatsu, kur jis susitinka su klajojančiu Kafka.
Paralelinės odisėjos, į kurias leidžiasi šie du veikėjai, realybėje tarsi prasilenkia, tačiau siurrealiame pasaulyje šis pasakojimas įgauna modernią graikų tragedijos formą.

„Man visad buvo įdomūs žmonės, „iškritę“ iš visuomenės, nuo jos atitolę. Dauguma šio romano veikėjų, viena ar kita prasme, ir yra „autsaideriai“. [...] Kodėl aš kuriu tokius personažus? Tikriausiai dėl to, kad man jie patinka. Šis romanas ilgas, ir autorius privalo turėti bent vieną personažą, kurį mėgsta besąlygiškai.“
Haruki Murakami, Randomhouse.com

Anna Todd sužavėjo šimtus milijonų skaitytojų visame pasaulyje – dabar ir jūs turite progą susipažinti su daugiausia kartų perskaityta ir labiausiai aptariama knyga internete!
Nevaržomi jausmai, karšta meilė, atvira erotika. Šio kūrinio ekranizacijos teises įsigijo „Paramount Pictures“.

Tesos ir Hardino meilė visada buvo sudėtinga, tačiau dabar viskas tapo kaip niekad painu. Jų gyvenimas jau nebebus toks pat.

Tesai priėmus svarbiausią gyvenimo sprendimą, viskas pasikeičia. Netikėtai išaiškėjusios paslaptys jųdviejų su Hardinu praeitį paverčia nuolatine abejone, o sunkiai kurtą bendrą ateitį aptraukia migla.
Tesos gyvenimo pamatai po truputį ima klibėti. Viskas yra kitaip, nei ji manė. Mergina nebėra tikra nei dėl šeimos, nei dėl draugų. Hardinas, vienintelis žmogus, kuriuo ji iš tikrųjų turėtų pasitikėti, sužinojęs didžiausią jos paslaptį, tesugeba niršti.
Tačiau Tesa žino: jis ją myli ir padarytų viską, kad ją apsaugotų. Vis dėlto ką nors mylėti ir gebėti meilę išlaikyti – du skirtingi dalykai. Pavydo, nesuvaldomo pykčio ir nuolatinės atgailos verpetas įsuka iki išsekimo. Tokios stiprios meilės, tokios svaiginančios aistros Tesa niekada nėra patyrusi, tačiau ar šie jausmai verti visų kančių? Anksčiau meilės pakako, kad jiedu su Hardinu išliktų kartu.
Jeigu Tesa nuspręs sekti paskui savo svajonę, ar viskas tarp jų bus baigta?

„Kai mes pasiklydom I“ – trečiosios AFTER serijos knygos pirma dalis.

„Negalėjau paleisti knygos iš rankų! Visur nešiojausi ją su savimi, kad vos tik gavusi progą galėčiau pasinerti į Hardino ir Tesos istoriją. Prilipau prie jos nuo pirmo puslapio!“
Grown Up Fangirl

„Būkite pasirengę emocijų sprogimui!“
Biblio Belles

„The Sunday Times" bestseleris Nr. 1

Vieną 1686-ųjų rudens dieną aštuoniolikmetė Nela pasibeldžia į prabangaus namo duris turtingiausiame Amsterdamo kvartale. Po trumpos tuoktuvių ceremonijos, įvykusios prieš mėnesį, ji atkeliavo iš kaimo, kad pradėtų naują gyvenimą kaip garsaus pirklio Johaneso Branto žmona. Nors buvo laukiama, niekas neskuba jai atidaryti durų...
Johanesas pasirodo tik vėliau ir dovanoja jai ekstravagantišką vedybų dovaną – spintelės dydžio tikslią jų namo kopiją. O įrengti ją imasi paslaptingasis Miniatiūristas. Netrukus išaiškėja, kad mažyčiai jo kūrinėliai pačiais netikėčiausiais būdais atkartoja tai, kas vyksta didžiajame name ir, rodosi, geba atskleisti ateitį.
Ar Miniatiūristas laiko namo gyventojų likimą savo rankose? Ar Nelai lemta tapti jų gelbėtoja ar žlugimo architekte?

Šis nuostabus, pilnas įtampos, keliomis literatūros premijomis apdovanotas kūrinys – tai didinga meilės ir apsėdimo, išdavystės ir atpildo, tiesos ir iliuzijos istorija. „Company Pictures" pagal šį romaną Didžiojoje Britanijoje kuria televizijos serialą.

Jessie Burton gimė 1982 m. Londone, studijavo Oksfordo universitete ir Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje. Devynerius metus iki savo debiutinio romano "Miniatiūristas", sulaukusio didžiulės sėkmės, dirbo aktore. Šis kūrinys išverstas daugiau kaip į 30 kalbų.

„Intriguojanti, magiška, staigmenų kupina knyga – iš tų, kurios padeda pamilti skaitymą.“
S. J. Watson